NENAIKINKIME TAUTINIŲ TRADICIJŲ
Paskutiniu metu mūsų spaudoje pasirodė balsų prieš Lapkričio 23 d. šventimą. Šventės priešininkas teigia, kad jeigu nėra kariuomenės, tai nereikalinga ir jos šventė.
Jeigu Lapkričio 23 d. šventės nebūtų iki šiol ir tik dabar ją stengtųsi įvesti, žinoma, ir aš būčiau greta jos priešininkų ir padėčiau galvoti, ką jos vietoje duoti, kad lietuvio karinė stiprybė būtų gaivinama.
Bet dabar... Lapkričio 23 d. šventė yra virtusi mūsų tautine tradicija jau nuo pat 1919 metų. žinoma, fronto kariai 1919—1920 m. dar negalėjo švęsti tos dienos, nes apie tą laiką ėjo žūtbūtinės kovos už Lietuvos nepriklausomybę. Užfrontės karių tarpe ji jau buvo vienur kitur kukliai atžymėta.
Po kovų jau visoje kariuomenėje pradėta švęsti, o vėliau toji šventė persimetė ir į nekarinę visuomenės dalį. Tai darbas savanorių kūrėjų, šaulių, skautų ir kt. Jie kariuomenės šventę permetė ir į civilinę visuomenę. Iš lėto, bet stipriai Lapkričio 23 d. šventė prigijo mūsų tautoje, įėjo į jos tautines tradicijas. Kada atsidūrėme tremtyje ir gyvenome Vokietijos stovyklose, toji tradicija atgijo, nes ji nebuvo mirusi. Ją nešėmės ir toliau vykdami nuo Lietuvos. Matyt, lietuvio būdui ji nėra svetima. Nebėra kariuomenės, bet lietuvio širdyje teberusena kovos dvasia ir jai gaivinti įieško būdų kokiose nors tradicijose, atsiminimuose. O atsiminimai gaivina.
Dabar kalbėsiu kaip savanoris kūrėjas.
Iki Nepriklausomybės laikų neturėjome tokių tradicijų, kurios mumyse gaivintų karinę dvasią kovoti dėl Lietuvos. Bet tuomet mes turėjome tuos garbinguosius bemokslius senelius, kurie savo pasakomis ir padavimais apie senąją Lietuvą kėlė vaikuose Tėvynės nepriklausomybės mintį, karinę dvasią. Ir kai atėjo laikas ginti Tėvynę, savanorių atsirado apie 10,000. Tai jau nemaža anomis sąlygomis.
Kokią reikšmę turi karinės dvasios kėlimas, savo kailiu esu patyręs. Mažas būdamas mėgdavau klausyti senukų pasakų apie senosios Lietuvos kunigaikščius ir karius, kokie jie buvo stiprūs ir narsūs, kaip jie kovojo už Lietuvą. Seilė varvėdavo besiklausant ir, imdavau svajoti, kada Lietuva vėl atgis, turės savo kariuomenę, ir aš norėjau būti Lietuvos kariu. Augau su ta mintimi, kol atėjo laikas. O atėjus laikui, niekas nebesulaikė nuo kelionės į savanorių eiles.
O tie senukai, jų eilėse ir mano tėvukas, po tokių pasakų — padavimų pabrėždavo, kad Lietuva atgis, kai iš piliakalnių kelsis užkeiktoji Lietuvos kariuomenė.
Tų pranašų senelių pasakorių, pasakyčiau vaidilų, laikai jau praėjo. Dabar nebe pasakų amžius. Karinei dvasiai palaikyti, kad ji mumyse neužgęstų, reikia j ieškoti kitų būdų: literatūros, istorijos ir jau prigijusių tradicijų, nors jos kai kam ir atrodo nesąmone. Jeigu norime vėl atgauti laisvę, juk ir karine dvasia neturime būti ištižę. Turime ją gaivinti visokiais būdais, visokiomis priemonėmis Prigijusias tradicijas neverta naikinti Jeigu jų neturime kuo kitu pakeisti.
Lapkričio 23 d. šventę gal kiek ir vienodai švenčiame, gal ji jaunimo nepatraukia, ypač tos ilgos paskaitos. Gal reiktų pagalvoti, kaip ją įdomiau parengti, kad atitiktų savo uždaviniui. Be to, ją padaryti reikšmingesnę, nevien tik vyraujančią vietą atiduodant popieriui — pirmajam įsakymui Lietuvos Kariuomenei. Minėjimuose turėtų vyrauti ir ginklo laimėjimas, nes lapkričio 21—23 d.d. turėjome ir Radviliškio ir Širvintų didžiuosius laimėjimus. Tai priklauso nuo rengėjų ir paskaitininkų. Kai į pagrindą paimamas pirmasis įsakymas, o kovų laimėjimai tik šalia paminimi, jaunimo tarpe šventė negali įgyti pageidaujamo populiarumo.
Lapkričio 23 d. šventę ne naikinti, bet tik papildyti reikia.
St. Butkus
