KARYS IR LAISVĖ
K. T. DUBYSA
Žodis laisvė yra plačios apimties. Jame telpa paskiro asmens, visuomenės, tautos ir valstybės sąvokos. Tai turtas brangesnis už gyvybę ir auksą, kuris turi daug draugų, bet nemaža ir priešų.
Laisvės nevertas, kas ją negina. Kova už laisvę, kova dėl jos išlaikymo yra sunki, reikalaujanti aukų ir turto, kančios ir ryžto. Krašto laisvę ginti privalo visi gyventojai, pirmoje eilėje kariai. Karys yra laisvės sargas, pirmasis dėl jos aukojasi, žūsta. Labai lengva paskelbti laisvės deklaraciją pasauliui, bet tos deklaracijos laisvę apginti, išlaikyti yra labai sunku.
Lietuvis žino laisvės kainą. Visa mūsų krašto praeitis, nuo giliausios senovės, sudaro nenutrūkstamą kovos kelią už krašto laisvę. Už ją kovojo visas kraštas, pirmose linijose grūmėsi lietuvis karys. Lapkričio 23 diena — Lietuvos kariuomenės šventė. Tą dieną prieš 37 metus buvo išleistas įsakymas suorganizuoti karines jėgas kraštui ginti. Rinkosi savanoriai, vėliau pašauktieji, kurie sudarė karinę jėgą, apgynusią Nepriklausomybę, savistovumą ir laisvę.
Lapkričio 23 d. yra visų lietuvių, visos tautos, visuose kraštuose gyvenančių šventė. Per 22 metus mūsų kariuomenėje piliečio prievolę atliko šimtai tūkstančių žmonių. Jie prisiekė savo kraštą ginti nesigailėdami nieko. Ir šiandien Tėvynėje likusieji savo priesaikos tebesilaiko. Iš kario pasidarė partizanas, miško brolis. Jų kova yra viršžmogių — didvyrių. Jau 16 metų, kaip Lietuvos kariuomenės auklėtiniai nekapituliuoja, veda kovą su bolševiku — krašto laisvės smaugėju. Jie laikosi priesaikos: be reikalo ginklo nepakelk, be garbės nenuleisk. Jie yra ne tik Lietuvos laisvės gynėjai, bet ir visos žmonijos. Svetimiems jie yra pavyzdys, įrodymas, kaip tas mažasis kraštas myli savo laisvę, kaip žmonės už ją kovoja ir deda aukas ant laisvės aukuro.
Nepriklausomos Lietuvos motorizuoti kariai. V. Augustino nuotr.
Nemaža mūsų tautos narių dalis išsiblaškė po visus žemės kontinentus. Nors būdama ir mažuma, bet gyvendama laisvėje, toji dalis turi atlikti savo pareigą tėvynei, kaip vaikai savo motinai. Tėvynėje likę ir Sibire, bei kitose vietose kenčiantieji tautos nariai savo pareigas atlieka virš jų jėgų. Jie visą laiką yra karo būklėje su Lietuvos pavergėju. Karo būklėje visas kraštas, visi žmonės yra kariai. Laisvė ir jos atkovojimas yra kiekvienam lietuviui švenčiausia ir pirmoji pareiga, šiems tikslams vykdyti laisvuose kraštuose gyvenantiems lietuviams reikia, visų pirmiausia, vienybės.
Pradedant veiksniais ir politikais, didžiausiom ir mažiausiom organizacijom, pavieniais lietuviais ir ministeriais ar ambasadoriais, iš jų visų turi dvelkti vienybės dvasios ryžtas, žodžius turi lydėti darbai, gražias kalbas meilė, broliškumas, toji dvasia, kuri stiprino Nepriklausomos Lietuvos laisvės atkovotoją savanorį, pašauktą ar mobilizuotą karį, toji dvasia, kuri šiandien duoda jėgos partizanui, miško broliui ar už spygliuotų vielų kenčiančiam lietuviui.
Jei mes pripažįstame, kad karys ir pilietis yra tas pats lietuvis, tos pačios tautos ir krašto visuomenės narys, tai Lapkričio 23 Dienos šventė yra visų mūsų šventė.
