NIEKENO ŽEMĖJE
A. NOVAITIS
1918 metų vasario pabaigoj iš Molodečnos, kur tarnavau Rusų X armijos inžinerijos štabe, atvykau atostogų į Ratomką, netoli Minsko, čia, be vietos gyventojų baltgudžių, buvo susitelkęs didokas būrys tremtinių, kurių tarpe — daug lenkų, tačiau nemaža ir lietuvių. Ratomkoje buvo rusų kavalerijos korpo tiekimo sandeliai. Čia veikė Žemietijos išlaikomas maitinimo punktas, tremtinių mokykla ir užkrečiamųjų ligų ligoninė. Ligoninės administratorium buvo Stasė Landsbergaitė (architekto Vytauto Žemkalnio sesuo). Lietuvis kun. Ruseckas ėjo tremtinių kapeliono pareigas. Tremtiniai — daugumoje ūkininkai ir darbininkai. Jie gyveno Ratomkos vasarnamiuose. Mat, tos vietovės pušynas taikos metu buvo Minsko kurortas.
Vykusios Lietuvos Brastoje Rusų — Vokiečių derybos nutrūko. Rusai atmetė vokiečių sąlygas, pareikšdami, kad jie taikos sutarties nepasirašo, tačiau karo neveda. Todėl fronto padėtis buvo netikra.
Man beviešint Ratomkoje atėjo žinia, kad vokiečiai visu frontu pradėjo žygį tikrosios Rusijos link. Pakrikusios rusų armijos likučiai be atodairos bėgo; daug pateko į nelaisvę. Korpo tiekimo sandėlius, paliktus be sargybos, minia pradėjo plėšti. Tremtiniai ir apylinkių gyventojai grobė viską, ką tik kas sučiupo: maistą, drabužius, municiją, šautuvus, vežimus, gyvulius. Niekas nekliudė. Palaida minia pasidarė pavojinga, nes ginklai atsidūrė jos rankose. Nebebuvo tikra, kad maitinimo punkto ir ligoninės sandėliai irgi nebus išgrobti. Tų įstaigų vadovai susirūpino, kas bus vėliau, kai patys tremtiniai nebeturės maisto šaltinių.
Geležinkelio stoties ir pašto viršininkas, baltgudžių veikėjas Filinovič, kun. Ruseckas, Stasė Landsbergaitė ir maitinimo punkto vedėjas bei dar kiti atsakingesni žmonės susirinko aptarti grėsmingą būklę: kas darytina ir kaip apsisaugoti nuo minios siautėjimo. Vienas pasitarimų dalyvis prisiminė prancūzų revoliucijos laikus: anuomet vietovėse, likusiose be valdžios, buvo organizuojami taip vadinami “Bendruomenės savisaugos komitetai”. Tad nutarta neatidėliojant sudaryti panašų komitetą ir organizuoti ginkluotą apsaugą. Pirmininku buvo išrinktas p. Filinovič. Mane gi komitetas išrinko apsaugos viršininku ir įpareigojo skubiai organizuoti ginkluotų vyrų kuopą. Iš karto atsikalbinėjau, sakydamas, kad nesu šios vietovės gyventojas, esu nepatyręs, ir iš viso nesugebėsiu jų viltis pateisinti. Atsikalbėti nepavyko, ypač, kad posėdžio dalyviai lietuviai įrodinėjo, jog man. atsisakius, vargu ar komitetas suras kitą asmenį, kuriam būtų pareikštas vienbalsis pasitikėjimas. Nesuradus gi žmogaus — sugalvotas planas nueitų niekais. Man gi visi reiškė pasitikėjimą. Mat, aš buvau mažai kam pažįstamas ir niekam neįsipykęs.
Po posėdžio, tą patį vakarą, pradėjau rinkti savanorius. Susidarė gražus jaunų vyrų būrys. Vienas vietinis karininkas baltgudis, ką tik pasitraukęs iš subyrėjusios rusų armijos, sutiko būti mano padėjėju, kuopos vadu. Štabą įkūrėm geležinkelio stoty. Traukiniai nustojo ėję. Triukšmingas geležinkelio mazgas apmirė. Net bėgiai nuo rūdžių paraudonavo. Tad stoties patalpos buvo tuščios, štabui tiko.
Per naktį mudu su komiteto pirmininku Filinovič rašėm atsišaukimus į visuomenę, skelbdami apie komiteto įsisteigimą ir tvarkai palaikyti sudaromą ginkluotų vyrų kuopą, su apsaugos viršininku priešaky. Komitetas kvietė savanorius į apsaugos kuopą, ragino piliečius paklusti susidariusiai “niekieno žemėje” valdžiai, liautis plėšti ir t.t.
Kitą rytą, drauge su skelbimais, stotyje ir miestelyje pasirodė mūsų ginkluoti vyrai: tie patys uniformuoti kareiviai, tik su baltu raikščiu ant rankovės, paženklintu Ratomkos pašto antspaudu. Aš pats, kavalerijos karabinu apsiginklavęs, švaisčiaus po rajoną ir sekiau, kokį įspūdį sudarys nauji patvarkymai. Nebuvome tikri, kad įsisiūbavusi minia paklus. O vis dėlto pakluso. Kai kurie piliečiai atnešė net šautuvus, aprangos daiktus. Kiti atėjo užsirašyti į ginkluotą apsaugą. šiek tiek aptilo palaidas šaudymas.
Štabe darbas virte virė, nes iškarto užgriuvo daug neatidėliotinų, administracinių reikalų. Ginkluotų vyrų skaičius augo. Taip pat augo ir reiškiamas mums pasitikėjimas. Turto atsargos irgi didėjo: paėmėm savo žinion keletą palaidų arklių ir iš kuopos sandėlio pasisavintų keletą raguočių. Teko perimti sandėlių apsaugą. Tačiau dienos meto gera nuotaika, vakarui atėjus, vėl keitėsi ir kėlė susirūpinimą. Mat, aprimęs šaudymas vėl pagyvėjo. Nežinojom, kas dedasi kaimynystėje. Reikėjo budėti ir būti pasiruošusiems sutikti visokius netikėtumus. Dalį ginkluotų vyrų paskyrom sandėlius saugoti, didžiųjų kelių kryžkeles daboti. Tarp postų buvo nustatyti ryšiai. Kita dalis budėjo štabe. Naktį tikrinome sargybų budrumą. Visa tai vyko paskubomis, improvizuotai, nes ir visas komiteto statusas buvo improvizacija niekieno žemėje... Blogiausia, kad už dienos kitos turėsime susitikti su vokiečiais. Besitraukią pabėgėliai minėjo vietoves, kur jie matė vokiečius. Pasakojo apie vokiečių žiaurumus.
Kaip vokiečiai pasielgs su mumis, radę mus ginkluotus?..
Pasitarę su komiteto pirmininku, pasiryžom jieškoti ryšio su vokiečiais ir pranešti jiems, kad Ratomkoje yra ginkluotas dalinys, kurio uždavinys vien tik tvarką palaikyti, ir kad mes nieko bendro neturime su rusų komunistų armija.
Telegrafo ryšis su Molodečną nebuvo nutrūkęs. P. Filinovičiui, prityrusiam telegrafistui, pavyko perduoti mūsų pranešimą vokiečių pusėn. Pasidarė šiek tiek lengviau ant širdies.
Organizacinis darbas vyko dieną ir naktį. Buvo matomi mūsų pastangų vaisiai. Artimiausių apylinkių gyventojai, sužinoję apie mūsų susiorganizavimą, prašė priimti ir juos mūsų apsaugon. Kiti prašė atsiųsti ginkluotą apsaugą, treti maldavo apginti juos nuo plėšikų. Mūsų įtakos plotas didėjo.
Tačiau buvo ir kitokių reiškinių: ne visiems buvo prie širdies įvedama tvarka. Teko nugirsti ir grasinimų. Vieną rytą, eidamas į štabą, už geležinkelio linijos, netoli stoties, išgirdau pagalbos šauksmą. Nieko nelaukdamas, nuskubėjau ta kryptimi. Nespėjus susivokti, kas atsitiko, išgirdau įsakymą: “Ruki vverch — rankas augštyn”, ir šautuvo kulka prašvilpė virš mano galvos. Trijų ginkluotų vyrų buvau apsuptas ir nuginkluotas. Apmaudas ėmė, kad taip neapdairiai įkliuvau, būdamas arti štabo! Kas daryti? Beliko vienas ginklas — žodis.
— Ko norite? — paklausiau.
— Turime uždavinį surasti maisto, — paaiškino vienas.
— Eikite į vietinį apsaugos štabą, ten visko gausite.
— Kur tas štabas yra? — paklausė.
— Čia pat, netoli. Aš jus nuvesiu, — atsakiau.
Išgirdę tokį pasiūlijimą, jie sumišo ir nulydėjo
mane į mūsų štabą. To man tik ir reikėjo. Čia jie patys atsidūrė mūsų nelaisvėje. Pradėjome tardymą. Jie sakėsi esą iš lenkų generolo Dowbor-Musnickio dalinių. Atvažiavę į Ratomką maisto jieškoti. Dėl šūvio, paleisto mano kryptimi be įspėjimo, jie teisinosi, kad iššovė netikėtai. Atsiprašinėjo, žadėjo daugiau mūsų rajonan nesibrauti. Nenorėdami konflikto gilinti, nutarėme juos paleisti. Davėm porą raguočių ir kito maisto. Mat, nebuvome tikri, kad jie negrįš naktį su didesnėm jėgom.
Vokiečiai vis artėjo. Vieną šaltą rytą, užsikabinęs ant šautuvo durklo baltą vėliavėlę, išėjau kuopos vado lydimas, į vakarinį miestelio pakraštį pasidairyti.
Netrukus pamatėme atjojančius tris raitininkus. Prijoję prie sodybos tvoros, jie nusėdo nuo arklių ir žvalgėsi miestelio link. Palikęs palydovą už kalvos, pats priėjau prie jų ir vokiškai paaiškinau, kas čia dedasi. Išklausę mano paaiškinimų, nieko nelaukdami, sėdo ant arklių ir zovada nujojo atgal.
Apie sąlytį tuojau pranešiau komiteto pirmininkui. Savo postus įspėjome būti atsargiems: neišprovokuoti susišaudymo, kai pasirodys vokiečiai.
Dideliu nerimu laukėme, kaip reikalai plėsis toliau. Buvo nejauku, neaišku ir pavojinga. Keletas parų nemigos, rūpesčių ir netikrumo išvargino mus visus. Trumpai valandėlei užėjau į savo butą ir nepajutau, kaip užmigau. Atsibudau pasiuntinio pažadintas: “Vokiečiai Ratomkoje”, — pranešė jis.
Pašokęs iš miego, pagriebiau savo šautuvą su balta vėliavėle ir nuskubėjau į vokiečių štabą, kuris ką tik buvo įsikūręs šalia stoties, maitinimo punkto patalpose. Eidamas ten, galvojau: Kieno vardu geriau prisistatyti?! Gen. Dowbor-Musnickio korpo karininko vardu, galvojau, bus geriausia. Žinojau, kad rusų fronte iš visų dalinių šio lenkų generolo kariai vieninteliai išliko drausmingi. Tame korpe nemaža buvo ir lietuvių. Buvo žinių, kad korpas turėjo ryšių su vokiečiais. Idėja apie gen. Dowbor-Musnickio korpą atėjo man staigiai, kai prisiminiau tuos tris įsiveržėlius.
Nepaprastai jaudindamasis, įėjau pas vokiečių bataliono vadą, hauptmaną von Liwonius. Iki to laiko nebuvau iš arti matęs vokiečių. Jie buvo žinomi, kaip priešai fronte, anapus spygliuotų vielų.
Atraportavau, kaip mokėjau. Išklausęs raporto, uždavė keletą klausimų, davė stikliuką konjako ir, ilgai negalvodamas, išrašė ant lauko knygelės lapo liudijimą, kad esu įpareigojamas su savo vyrais saugoti Ratomkos stotį ir miestelį. Paspaudė ranką ir išleido. Matyt, jam buvo žinomas mūsų telegramos turinys. Be to, susitikimas su jo dalinio žvalgais.
Kaip sunkus akmuo nusirito nuo krūtinės. Geriau ir įsivaizduoti negalėjau. Vietoje internavimo ar nelaisvės — pavedimas eiti pareigas.
Apie susitikimą tuojau pranešiau komiteto pirmininkui, kuris drauge su mumis, kariais, nenustojo budėjęs štabe, kol valdėm “niekieno žemę”.
Dabar, kai visa Ratomka, visi namai pilni vokiečių, o jų sargybos budi aplink, mes galime pailsėti... Taip Ratomkoje prasidėjo vokiečių okupacija.
(Pabaiga kitame numeryje)
