Tremties Trimitas
Redaguoja Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
Š A U L I Ų R I T E R I Š K U M A S
Vladas Putvinskis-Putvys
KAIP ŠAULYS TURI ELGTIS SU MOTERIMIS
Vyrų ir moterų santykius visame kultūringame pasaulyje normuoja, valdo etika, tikyba, viešoji opinija, papročiai.
Sveika žmogaus sąžine ir įgimta dora aiškiai rodo, kaip turi elgtis vyras su moterim.
Šauliui netenka j ieškoti atskirų taisyklių. Nėra reikalo jam išgalvoti kokio ypatingo kodekso lytiniuose reikaluose. Gerajam šauliui pakanka sekti bendrąją kilnaus ir kultūringo žmogaus dorą.
Būk doras, šauly! Būk skaistus, šauly! Pasiek tiek tobulumo, kiek turi pasiekti kiekvienas geras žmogus — ir užteks. Mes čia nieko savo originalaus pridėti neturim reikalo.
Bet vis dėlto vieną įsakymą šaulys turi išskirti, ypatingai jo laikytis, niekad jo nepamiršti.
Tas įsakymas: gerbk moterį!
Moters garbė šauliui tiek pat brangi, kaip jo paties, kaip tėvynės.
Moters garbė šauliui šventa!
Niekuo bjauriau nesusitepsi, šauly, kaip įžeisdamas moterį.
Visad ir visur ginsi moterį.
Niekad niekam neleisi įžeisti savo motinos, savo sesers, savo žmonos, savo dukters, savo draugės. Niekad niekam neleisi įžeisti tos, su kuria eini, kalbi, nei tos, kurią iš tolo matai skaudžiamą, įžeidžiamą.
Težino moteris, kad šaulys jos gynėjas.
Jei esi jos tėvas, globėjas, arba viršininkas, darbdavys ir jeigu ji nusikalto, gali ją nubausti, gali pašalinti iš vietos, gali barti, bet vis tiek neturi įžeisti jos garbės!
Nėra tokios būties, nėra tokio nusižengimo, kuris galėtų pateisinti moters garbės įžeidimą.
Jei įžeidei ją pajuokos, paniekos žodžiais — susitepei; jei įžeidei ją ranka — žinok, tą pat sekundę užmušei savo sieloje garbę!
Visada galima rasti tokią takto liniją ir įvykdyti net skaudžią teisingą bausmę neįžeidžiant baudžiamojo garbės.
Čia turi veikti tavo taktas.
Taktas ir mandagumas — sunkus mokslas, bet neišvengiamai būtinas tam, kas nori garbingai elgtis.
Be takto ir mandagumo sunku išlaikyti garbė įvairiose painiose gyvenimo sąlygose.
Šiek tiek takto išmoksi iš literatūros, dar daugiau jo išmoksi, sekdamas gyvus pavyzdžius, bendraudamas su kilniais, išauklėtais žmonėmis; daugiausia išmoksi pats galvodamas, kaip čia pasielgus, kokiam atsitikimui įvykus, kaip čia padarius, incidentui ištikus.
Bet vis tiek, kiek esi takto atžvilgiu įgudęs, kiek neįgudęs, niekad neįžeisk moters ir visada ją gink.
Geriau be takto drąsiai šokti ginti, negu visai neginti.
Geriau visai moters nenubausti, negu įžeidžiamai nubausti.
Ar pastebėjot, kad juo augščiau iškilusi tauta, juo daugiau gerbiamos tos tautos moterys.
Bene augščiausiai gerbiamos yra anglų ir amerikiečių. Lygiagrečiai ir pačios anglų ir amerikiečių tautos turtingiausios, kultūringiausios, galingiausios pasaulyje.
Iš kito galo pažiūrėjus, pamatysim, kad vadinamos miškinės, žūstančios tautos ypatingai negerbia savo moterų. Jų moterys vergės, paniekinti darbo gyvuliai, prie jų gulyklų kabo botagas.
Moters gerbimas panašus į termometrą. Juo gali matuoti kiekvienos tautos kultūrą. Sekime paeiliui Europos tautas: rusus, vokiečius, prancūzus. Net keista matyti, kaip kylant moters garbei, kyla ir pati tauta.
Kuri čia priežastis, kurie vaisiai?
Ar moters gerbimas veikia tautos kultūrą, ar priešingai, pati kultūra iškelia moters vertę?
Tur būt, yra ir taip, ir taip. Tur būt, viena kelia antrą, o antra kelia pirmą.
Bet mums vis tiek. Gana to, kad gerbdami moterį, mes tuo ypatingai kelsime ne tik save, bet ir mūsų tautos garbę, kultūrą, jėgą, sveikatą, dorą.
Žiloje senovėje mūsų tautoje moterys turėjo labai augštą vietą, buvo labai gerbiamos. Tai liudija istorija ir mūsų tautos tradicijos. Gal tat yra susiję su mūsų tautos šviesia ir garbinga praeitimi.
Vergovės ir baudžiavos laikais daug nustojo ir mūsų moteris. Dabar ji pamažėle atgauna savo nustotą sostą. Padėkime jai tapti tikra gyvenimo karaliene.
Malonus ir dėkingas uždavinys.
Niekuo kitu jaunuolis taip staigiai nepakils, kaip išmokęs gerbti moterį.
Šauliai, lenktyniuokim tuo atžvilgiu su kariais, su dvasios aristokratais. Stenkimės būti pavyzdžiu, stenkimės būti pirmi.
MOTERS SAVIGARBA
Kalbėdamas apie šaulio riteriškumą, kreipiaus į šaulius — vyrus.
Dabar turiu pasakyti kelis žodžius ir šaulėms — moterims.
Geriau būtų, kad vyrai visai negirdėtų, ką aš joms sakysiu, kad nepaprastų per daug lengvai teisinti save, o kaltinti moteris.
Šaulėms taip pat, kaip ir šauliams, nėra reikalo jieškoti kokio nors ypatingo kodekso, kuris turėtų rodyti, kaip šaulė turi elgtis su vyrais.
Šaulei taip pat pakanka uoliai sekti bendrosios dorų žmonių etikos dėsnius.
Bet vis dėlto! Vieno dalyko šaulė turi ypatingai žiūrėti. Būtent: savo, kaip moters, garbės.
Šauliui įsakoma gerbti moterį, o šaulei saugoti savo moters garbę.
Sunku, labai sunku gerbti moterį, jei ji pati pagarbos nejieško, žeminasi, leidžiasi save niekinti, savo garbės nesaugoja.
Šaulė, saugodama savo garbę, jau tuo pačiu painoko ir vyrą gerbti ją, kelia ir saugoja ir kitų moterų ir, apskritai, moters garbę.
Juk kiekvienam geram patriotui skauda širdis, kad Lietuvoje nepakankamai gerbiamos moterys
Čia kalti ne tik vyrai, bet ir pačios moterys!
Neleisk savęs niekinti — ir daugelis neišdrįs tavęs skriausti, niekinti.
Moteris, kuri leidžia valkioti savo garbę, daro žalos ne vien tik sau, bet ir visai aplinkai ir tuo pačiu ir tėvynei.
Kokios bus lietuvaitės, tokios bus būsimos kartos motinos, toks bus visas mūsų jaunimas, tokia bus visa tauta!
Taip! Kokios jūs, moterys, būsite, tokia bus visa tauta!
Šaulės, būkit pirmos tarp garbingųjų moterų Lietuvoje.
Reikia savo garbė mokėti ginti.
Čia irgi reikia daug takto, ir moralinės ištvaros jo laikytis. Moterys turi daug įgimto takto, o ištvaros tegul duoda jums mintis, kad tuo nuveikiate svarbų, tėvynei reikalingą uždavinį.
Šaule, jei kas nors tave įžeis, kiekvienas doras vyras gins tave, o brolio šaulio — tai viena pirmųjų prievolių.
Bet visa tat nereiškia, kad pati neturi vengti įžeidimo. Neturi sunkinti draugo uždavinio. Neturi per drąsiai elgtis ten, kur tave gali kas įžeisti. Saugokis išprovokuoti įžeidimą. O jei kas tave įžeidė, pamąstyk, ar negali pati likviduoti incidentą, be draugo pagalbos.
Jei pati gali, pati tat ir padaryk, nesišaukdama brolio šaulio pagalbos.
Atmink, kad vyro pagalba gręsia sunkesniu konfliktu, dažnai kruvinu.
Be reikalo nestatyk savo draugo prieš pavojų. Netrauk viešumon, kas gali būti tyliai likviduota. Labai dažnai pakaks vien tavo takto garbei apginti.
Tik tada šaukis pagalbos, tik tada ją priimk, kada ji yra būtina.
Gerbk pati save ir mokyk save gerbti savo brolį, savo sūnų, savo vyrą, savo draugą; mokėk priversti branginti moters garbę ir tą vyrą, su kuriuo susitinki, su kuriuo kalbi, kuris pro šalį praeina.
Šaule! Elkis taip visur ir visada, būk pavyzdžiu, kol neliks visoj Lietuvoj nė vienos paniekintos moters.
Vyrai, girdėję, ką aš sakiau šaulėms, neturi iš tų žodžių daryti klaidingos išvados.
Nusikaltę prieš moterį neturi sakyti:
— Kaip aš galiu tave gerbti, kad tu pati nežiūri savo garbės, kad tu nesi verta garbės, kad tave nėra už ką gerbti.
Tai būtų neteisinga išvada, nes nėra tokio nusikaltimo, kuris pateisintų moters garbės paniekinimą. Kaunas, 1928 m.
Pastaba Šaulių Vienetų Vadovams, -ėms:
Prašome pasirūpinti, kad šis mūsų Sąjungos Įkūrėjo straipsnis būtų nuodugniai išdiskuotas Jūsų vienete, ypač jaunųjų šaulių tarpe.
LŠST LCV Darbo Prezidiumas
ŠAULIAI IR TAUTINIS AUKLĖJIMAS TREMTYJE3
VACLOVAS ČIŽIŪNAS
Dabarties lietuvių karta — tai grandis tautos garbingos praeities ir laimingos ir šviesios ateities tarpe. Praeitis jau buvo ir niekas jau nebeišbrauks jos nuopelnų prieš Dievą ir pasauli, bet ateities dar nebuvo ir jos likimas priklauso dabarties grandies ištvarai.
(Vladas Putvinskis-Putvys)
Visi trokštame Tėvynės išlaisvinimo ir tautos gyvybės išlaikymo, bet dėl to kovojančios mūsų gretos tremtyje nėra gausios. Jos neapima visos lietuviškosios išeivijos, tiek senosios, tiek ir naujosios, neįstengia suaktyvinti jos masių pastoviam, organizuotam kovingumui. Apatija viešam bendruomeniniam darbui, tenkinimasis asmeninės gerovės reikalais ir menkas dėmesys savojo jaunimo lietuvybei gerokai silpnina mūsų organizuotos kovos efektyvumą, ir, kas dar skaudžiau, žlugdo mūsų tautos individualybę. Pastarasis reiškinys šiandien yra bene pats opiausias ir pavojingiausias mūsų tautos gyvybės fronte.
Opiausias jis yra dėl to, kad be gyvos ir budrios tautinės sąmonės nei mes, nei juo labiau ateinančios po mūsų kartos nesugebės išsaugoti mūsų tautinės kultūros vertybių, nekalbant jau apie tų vertybių kūrimą ir gausinimą. Pavojingiausiu gi jis laikytinas todėl, kad apie jį mes tik spaudoje pasisakome ir pasiskaitome, tik iškilmingų minėjimų ir sąskrydžių progomis viešai tepakalbame, bet savoje kasdienybėje ne visi rimtai jį vertiname, ne visi pakankamai rūpinamės pastoviai ir planingai kovoti su nutautimo pavojais mūsų vaikams, ne visi norime ir sugebame perteikti jiems meilę ir pagarbą tėvų kalbai, papročiams, ir, apskritai, visoms kitoms tautinės kultūros vertybėms.
Štai ta opi ir svarbi šauliško veikimo sritis, į kurią mes, atkurtosios Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje nariai ir narės, turime kreipti ypatingą dėmesį, stipriai sukauptą dvasinę energiją, visas turimas žinias ir gyvenimišką patirtį.
Šaulių pareigos tautinio auklėjimo srityje suvestinos į šiuos pagrindinius dėsnius:
Kiekvienas šaulys ir šaulė:
1. Rūpinasi tautinės esmės ir formos išlaikymu ir ugdymu savyje:
2. Veikliai ir tinkamai auklėja savo šeimos jaunąją kartą tautinėje dvasioje;
3. Uoliai padeda kitiems organizuotu būdu auklėti jaunąją lietuvių kartą bei vykdyti kitus gyvybinius tautos uždavinius.
Verta aptarti tuos dėsnius kiek plačiau.
1) Rūpinimasis savo asmens tautiškumo išlaikymu yra pats lengviausias iš visų augščiau paminėtų uždavinių. šaulys išeivijoje patsai savo asmeniu liudija savo sąmoningą tautiškumą, nes kas gi būtų atvedęs jį į šaulių eiles, jei ne jo paties budri tautinė sąmonė ir tautinės pareigos jausmas? Tačiau ir asmeninis tautinis sąmoningumas gali ir turi būti palaipsniui tobulinamas. Sąmoningas lietuvis negali sau leisti dvasinių “atoslūgių”: užteršti gimtosios kalbos mokėjimą svetimybių piktžolėmis (kitų kalbų tartimi ir žodžiais, sakinio iškraipymais svetimos kalbos įtakoje ir pan.), užmiršti savo tautos istoriją, nesistengti jos reikiamai pramokti ir įvertinti, nusigręžti nuo liaudies išlaikytų ar istorijos nužymėtų lietuvių tautos tradicijų, nuo savojo meno ir literatūros kūrybos žiedų, nuo savito lietuviško bendruomeninio gyvenimo, nuo to, kas riša ir jungia visus lietuvius į vieną tautinę šeimą; žodžiu — palengva nutolti nuo savo tautinės bendruomenės, tapti jai svetimu ir... nelaimingu nutaustančiu atskilėliu — nepritapėliu tariamai pasisavintoje svetimoje kultūroje. Nuo vienų ar kitų, čia minėtų ar neminėtų nuklydimų tėra viena pagrindinė apsaugos priemonė: budri ir veikli lietuvio tautinė sąmonė, jieškanti ir randanti kelius ir būdus išsilaikyti net pačiose nepalankiausiose sąlygose.
2) Tautiškumas yra žmogaus dvasinio turinio, dar labiau — reiškimosi formos tradicija plačiausia prasme. Tradicijos esmė — jos tęstinumas, nematomu dvasiniu siūlu jungiąs praeitį su dabartimi ir ateitimi, mirusias tautos kartas su gyvenančiomis ir su būsimomis ateityje. Tradicijai nutrūkus, nutrūksta ir tas gyvas dvasinis ryšys, palaikąs tautinę gyvybę paskiruose tautos nariuose. Pagrindinė milijoninio kultūriškai išprususio ir subrendusio etninio kolektyvo — tautos ląstelė yra šeima. Jai tad ir tenka tas didysis tautinės tradicijos išsaugojimo ir perdavimo busimosioms kartoms uždavinys. Jis yra toks svarbus ir sudėtingas, kad trumpame straipsnyje neįmanoma net jo pagrindų išdėstyti. Smulkiau ir plačiau šiuo klausimu esu pasisakęs knygoje “TAUTINIS AUKLĖJIMAS ŠEIMOJE” (šią V. Čižiūno parašytą knygą 1953 m. Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Lietuvybės Išlaikymo Tarnyba išleido kaip tautinio auklėjimo vadovą lietuviškajai šeimai išeivijoje. Red.).
3) Aptariant trečią šauliškų pareigų dėsnį tautinio auklėjimo srityje, tenka iškelti ir pabrėžti tradicinės lietuviškos talkos, kartu ir kolektyvinio, organizuoto darbo principą. Šaulio dalyvavimą visur ten, kur tautinei gyvybei gręsia pavojus, kur organizuojamo, telkiamos jėgos tam pavojui atremti, laikome būtina pagrindine šauliška pareiga.
Šaulys, be savo šeimos, jei ją turi, rūpinasi ir kitų šeimų tautinės tradicijos išlaikymu; jei jos dar nėra sukūręs,-usi, kaip mokėdamas eina į talką visur ten, kur reikalinga organizuota pagalba lietuviškosioms šeimoms; ir vieni ir kiti remia lietuvybės išlaikymo pastangas savo žiniomis, gabumais, laiku ir pinigais, talkininkauja mokyklose ir kursuose, pramogose, iškilmėse, stovyklose ir iškylose; aplamai, visur ten, kur paskiras žmogus, paskira šeima, juo labiau patys vaikai ir jaunuoliai neįstengia nugalėti visų organizacinių sunkumų ir kūrybinių uždavinių.
Nemažesnės reikšmės už čia jau aptartąsias šauliškos veiklos formas turi ir vaikų bei jaunimo spaudos rėmimas. Kad vaikų žurnalėliai “Eglutė” ir “Tėviškėlė” lankytų visas lietuvių šeimas, kuriose esama atitinkamo amžiaus skaitytojų, turi rūpintis tėvai, o kartu su jais ir visa organizuota lietuviškoji visuomenė. Čia šauliams labai graži veiklos dirva.
Dar kartą grįžtant prie jau minėto tradicinio lietuviškosios talkos ir organizuoto darbo principo, reikia neužmiršti, kad jis remiasi sena gyvenimo tiesa: “KUR DU STOS — VISADOS DAUGIAU PADARYS” (A. Jakštas). Šaulys turi giliai įsisąmoninti, kad tautos darbo bare ko nors tikrai svarbaus ir teigiamo tebus atsiekta bendromis jėgomis, bendromis pastangomis, bendroje brolių ir sesių sutartinėje. Iš to išeinant, organizacinis solidarumas kiekvienam šauliui yra ne vien šaulių Sąjungos, bet visos tautos uždėtoji pareiga.
Paskutiniųjų dienų įvykiai už geležinės uždangos — ypač Vengrijoje — mus visus giliai sujaudino ir paveikė. Visiems kyla klausimas: Nejaugi laisvės valanda jau čia pat? Kokį atsakymą ateitis į šį klausimą beatneštų, mūsų laikysena privalo būti ta pati: atkakli kova už tautos gyvybę ir laisvę visomis galimomis priemonėmis, su tvirtu įsitikinimu, kad mūsų teigiamos pastangos laisvės rytmetį vis priartina.
Kai ateis ilgai lauktas momentas šaulių gretoms su džiaugsmo ir laimės šypsena pasukti Tėvynės link, dabartinius mūsų darbo metodus pakeis kiti. Bet ir tada, kaip ir dabar, mūsų šauliškajam ir lietuviškajam keliui rodys kryptį tos pačios V. Putvio įsmeigtos gairės:
“Raginkim kits kitą, padėkim viens kitam, palaiky kim tautos pasitikėjimą ir savo jėgomis ir gerais siekimais... Tevedie mus lietuvių tautos žvaigždės idėja pro šalį politinės partinės kovos. Žiūrėkime į tolimą ateitį ir ženkime jon drausmėje ir vienybėje.”
"TREMTIES TRIMITO" PASIKALBĖJIMAS SU "KARIO" REDAKTORIUM
Jau ištisus metus “TREMTIES TRIMITAS” pasirodo “KARIO” puslapiuose. Per tą laiką, jį tvarkantiems šauliams teko labai glaudžiai ir nuoširdžiai bendradarbiauti su “KARIO” Redakcija ir Administracija. Visiems, vienu ar kitu būdu “TREMTIES TRIMITO” reikalais turėjusiems kontaktą su tais žmonėmis, kurių rankose “KARYS” išvysta dienos šviesą ir iškeliauja pas savo skaitytojus, jau pačioje pradžioje krito dėmesin jų idealizmas ir pasiaukojimas Tėvynės reikalams. Didelė dauguma šaulių, kas mėnesį gaudami puošnų, naują “KARIO” numerį, vargiai teįsivaizduoja, kiek pastangų, darbo ir savęs išsižadėjimo pareikalauja kiekvieno numerio paruošimas, sutvarkymas, išspausdinimas, išsiuntinėjimas. Norėdamas į tai atkreipti visų savo skaitytojų dėmesį ir juos arčiau supažindinti su “KARIO” leidimo ir platinimo klausimais, “TREMTIES TRIMITAS” patiekė žemiau sekančius klausimus “KARIO” Redaktoriui p. Z. Raulinaičiui. “TREMTIES TRIMITAS” nuoširdžiai tikisi, kad į “KARIO” Redakcijos, Administracijos ir visų bendradarbių pastangas šauliai ir šaulės atsakys didesniu prenumeratų skaičiumi artėjančiais 1957 metais!
1. — Kiek prenumeratorių šiuo metu turi KARYS?
— KARIO prenumeratorių skaičius, nors pamažu,
bet nuolatos auga, jis kinta beveik kasdien, šiuo metu KARIO yra spausdinama 1600 egz. ir visi išplatinami.
2. — Kiek prenumeratų reikėtų dar surinkti, kad KARYS stipriai atsistotų ant kojų finansiškai?
Z. Raulinaitis kalba Ramovės atstovų suvažiavime Čikagoje.
J. Karaliaus nuotr.
— Kiekvienas laikraštis, tuo pačiu ir KARYS, kuo daugiau skaitytojų turi, kuo daugiau egzempliorių parduoda, tuo stipriau stovi finansiniu atžvilgiu, tuo sparčiau gali tobulėti ir darytis įdomesnis ir vertingesnis. Kilti augštyn ribos nėra.
Tačiau yra kita riba, kai pritrūksta pinigų apmokėti pagrindines leidimo išlaidas, kai žurnalas neišsilaiko savo pasiektoje augštumoje. Tada tenka siaurinti žurnalo apimtį, taupyti iliustracinę medžiagą ir visaip kitaip taupyti, susinti patį leidinį.
KARYS, kaip ir dauguma mūsų lietuviškų laikraščių, turėdamas mažą tiražą, stovi labai arti tos pavojingosios — žemosios ribos. Mažas sutrikimas ir gali tekti trauktis, menkėti — virsti skurdžium.
Mūsų troškimas yra ne tik kuo toliau atsiplėšti nuo to pavojaus, bet skaitytojų ir rėmėjų pagalba sutelkti reikalingas lėšas žurnalo didinimui, gražinimui ir turinio gerinimui. Jei kiekvienas KARIO bičiulis, baigdamas šiuos metus, surastų bent po vieną naują skaitytoją 1957 metams, mes galėtume pasakyti, jog finansiškai stovime stipriai.
3. — Kokios pagalbos laukiate iš šaulių KARIO platinimo darbe?
— Nė vieno šaulio be savo laikraščio! Karių ir šaulių siekimai ir reikalai buvo toki artimi Nepriklausomoje Lietuvoje, o tremtyje jie yra tie patys. Todėl TREMTIES TRIMITO ir KARIO sujungimas yra ne tik normalus ir sveikas reiškinys, bet yra net pavyzdys kitoms lietuviškoms organizacijoms. Kur tik galime junkime. Tik sutelktomis jėgomis galima smogti smūgį. Tai karo meno dėsnis. Vokiečių tankų karo žinovas gen. Guderianas visą laiką mokė: “Klotzen nicht klekern”. Tik, deja, jo pamokų klausė ne vokiečiai, o sąjungininkai...
Būdama mėgiama visuomeninė organizacija šaulių Sąjunga KARIO platinime galėtų atlikti milžinišką darbą. Specialūs KARIO atstovai šaulių vienetuose ar didžiuosiuose miestuose, organizuotų šaulių talkinami, sueidami tiesioginiai su plačia visuomene, be vargo galėtų paskleisti KARĮ ir kartu savo idėjas masiškai.
4. — Kiek darbo valandų įdedama į vieno KARIO numerio išleidimą? Gal galėtumėt papasakoti kur ir kaip KARYS išvysta dienos šviesą?
— Duoti tikslų atsakymą į šį klausimą beveik neįmanoma. Visi KARIO redakcijos ir administracijos bendradarbiai pragyvena iš tiesioginio savo darbo, o žurnalo reikalams skiria tik savo laisvalaikį. Kitaip sakant, “gadina savo šeimai vakarus ir savaitgalius”.
Kadangi KARYS yra periodinis leidinys, negali stabtelėti ar vėluoti, tai visiems dirbantiems nesunku suprasti ką reiškia nuolatos, reguliariai, nežiūrinti nuovargio ar blogo ūpo, net nesveikuojant atlikti visą eilę darbų, kartais labai nemielų ir varginančių, kad pagaliau išleisti į pasaulį vis naują ir naują žurnalo numerį.
Taip dirbdami mano bendradarbiai ir aš pats niekados valandų neskaičiuojame ir, atrodo, negalėtume jų tiksliai suskaičiuoti. Raštus KARIUI renka iš bendradarbių ir patys rašo redakcijos kolektyvo nariai, kiekvienas savo skyriui, sričiai ar specialiam reikalui. Rankraščiai perduodami redaktoriui, kuris galutinai juos tikrina, dažnai trumpina, jei reikia gražina papildyti ar pataisyti, čia naudojamasi lietuvių kalbos žinovo p. K. Kepalo, arba lietuviškos karinės enciklopedijos — p. S. Butkaus, ar pagaliau poeto p. V. Joniko pagalba. Baigiant tenka sėsti prie rašomosios mašinėlės (pačiam redaktoriui! Įsivaizduojate?) ir perrašyti ranka rašytus raštus. Tik labai aiškūs rankraščiai ir mašinraščio kopijos eina tiesiai spaustuvėn, kur rinkėjai renka raštą linotipu švine.
Kai kurie autoriai savo raštus aprūpina ir iliustracijomis, bet dažniausiai jų tenka pačiam redaktoriui susirasti, čia jam gelbsti skaitytojai, kurie kartais atsiunčia labai vertingų nuotraukų. Bet ir jų paprastai nepakanka, tada redaktoriui tenka vykti į New Yorko Public Library, kur besiknisant dulkėtose senose knygose, paveikslų galerijose ir kituose turtinguose bibliotekos skyriuose, j ieškoma reikalinga medžiaga.
Spaustuvei surinkus rankraščius, redaktoriui tenka galutinai suformuoti naują KARIO numerį Tenka praleisti keletą ilgų vakarų, kol KARYS “sulaužomas”. Taip vadinama puslapių, straipsnių ir iliustracijų išdėstymo ir galutino naujo numerio suformavimo darbas prieš atiduodant jį spausdinimo mašinai.
Nemažesnis darbas dirbamas ir administracijos skyriuje. Administratorius p. L. Bileris veda kasos knygas, kartoteką, atsiskaitymą ir visą susirašinėjimą su prenumeratoriais ir platintojais. Jo tvarkingo administravimo dėka KARIO atskaitomybė dar niekada nėra stovėjusi tokiame augštame lygyje kaip dabar. Tas, be abejo, pasiekta jo kieto ir sąžiningo žemaitiško būdo dėka. Atskaitomybėje toks būdas yra didelė vertybė.
Nors redaktorius ir šimtus puslapių rankraščių per savo rankas perleidžia ir administratorius padaro tūkstančius įrašų atskaitomybės dokumentuose, tačiau, jau atspausdintas Tėvų Pranciškonų spaustuvėje KARYS negalėtų pasiekti savo skaitytojų jei dar vienas darbštus bendradarbis neparengtų išsiuntinėjimo — ekspedicijos reikalų. Tai p. J. Liaukaus darbo sritis, jis kartu ir skyriaus redaktorius (jis ir buvęs raitelis, todėl KARYJE blogo straipsnio apie arklius, turbūt, nepasitaikys). Tūkstančiai vokų turi būti adresuojami, skirstomi, šaukiama ramovėnų talka ir dar “šiltas” KARYS dedamas į vokus, kraunamas į maišus ir, kartu su atitinkamais dokumentais, įteikiamas paštui, kad išsiuntinėtų skaitytojams, kurie, žinoma, vienas kitą klausinėja: “Ar jau gavai KARĮ, aš dar ne? O tas paštas!...”
3 RED. PASTABA: Spausdinamas straipsnis yra LšST LCV Auklėjimo ir Kultūros Darbų Skyriaus Viršininko šaulio Vaclovo Čižiuno š. m. lapkričio 1 d. Bendraraščio LŠST Nariams ir Narėms santrauka. Čia išleistos vietos, kurios taikomos vien tik uždaram šaulių rateliui, arba negali būti spausdinamos Tėvynėje likusiųjų saugumo sumetimais.
MŪSŲ ŠEIMOJE
• Š. m. spalio 7 d. įvykusiame
Montrealio Šaulių Klubo steigiamajam iniciatorių susirinkime išrinkta sekančio sąstato Laikinoji Klubo Valdyba: šaulys Stasys Barauskas — pirmininkas, šaulys Juozas šiaučiulis — sekretorius: šaulys Pranas Juodkoj is — kasininkas. Klubo pirmininko adresas: 7440 22 Avė., Ville St. Michel,
Montreal, P. Q., Canada.
• š. m. spalio 21 d. Wisconsine šaulių Klubas šventė vienerių metų sukaktį nuo savo įsisteigimo. Veiklos balansas per tuos metus: du parengimai, trys šaudymo pratimai, du visuotiniai narių susirinkimai, 7 valdybos posėdžiai ir susipažinimui keletas šeimyniškų pobūvių. Klubui šiuo metu priklauso 45 nariai: 36 šauliai ir 9 šaulės.
• Klubo sukakties iškilmingo minėjimo Racine, Wis. metu buvo pašventinta ir įteikta Klubo vėliava, pagaminta Čikagoje pagal atsivežtosios iš Lietuvos šaulių vėliavos pavyzdį. Vėliavos fundatoriai — šauliai K. Žilėnas, J. Virbickas ir I. Tiltonienė. Vėliavą Klubui įteikė iš Chicagos į iškilmes atvykęs LŠST LCV narys šaulys adv. Rapolas Skipitis, perduodamas Klubo nariams šaulių S-gos vadovybės sveikinimus ir linkėjimus.
PIRMOJI NAUJAI SUKURTA ŠAULIŠKA ŠEIMA
Čikagos Šaulių Klubo Meno Kuopelės nariai šaulė Ona Brinaitė ir šaulys Stasys Donaitis š. m. rugsėjo 22 d. sukūrė šaulišką šeimą, tur būt, pačią pirmąją po LŠST atgaivinimo tremtyje, šv. Kryžiaus Bažnyčioje jaunuosius sutuokė taip pat Čikagos šaulių Klubo narys ir ilgametis šaulys kun. Sugintas.
Jaunavedžiams O. Drinaitei ir S. Donaičiui įteikia dovanas: iš deš. V. Abramikas, V. Išganantis, N. Šapalaitė ir K. Ulevičius.
Jaunavedė šaulė Ona yra gera vaidintoja ir tautinių šokių šokėja, o šaulys Stasys — nuolatinis Meno Kuopelės akordeonistas. Be to, abu jaunavedžiai yra ir kitokiais būdais pasižymėję kaip uolūs ir darbštūs šauliai Meno Kuopelėje.
Vestuvių puota įvyko jaunavedės Onos tėvelių Brinaičių svetainėje. Dalyvavo apie 150 svečių. Jų tarpe matėsi ir nemažai šaulių, ypač Meno Kuopelės narių. Vaišių metu jaunuosius sveikino Čikagos šaulių Klubo Valdybos vicepirmininkas šaulys kpt. V. Abramikas, Meno Kuopelės Vadovas šaulys Vl. Išganaitis ir šaulys kun. Sugintas. Visi kalbėtojai linkėjo jauniesiems tyro, skaidraus, laimingo gyvenimo ir neišsenkančios Tėvynės meilės. Po to, Klubo Valdybos vardu š. V. Abramikas jauniesiems įteikė ką tik išėjusią Dr. V. Sruogienės “Lietuvos Istoriją”, š. Vl. Išganaitis Meno Kuopelės vardu įteikė didelį odinį albumą su Vytimi, o tautinių šokių grupės vadovė š. Nijolė Šapalaitė su Kuopelės reikalų vedėju š. K. Ulevičium — tris tautiškus takelius.
Vaišių metu skambėjo tik lietuviškos dainos. Labai gerą įspūdį padarė pamergės, negerdamos nei stikliuko svaigiųjų gėrimų. Atrodo, tas paveikė ir vyrus, nes per visą vestuvių laiką neteko pastebėti nei pavargusių, nei triukšmaujančių. Visi skirstėsi su tikrai lietuviška ir šauliška nuotaika širdyje.
V. Abr.
