IŠ DIDELIO RAŠTO IŠEJO IŠ KRAŠTO
Spaudoje yra dažnai rašoma ir susirinkimuose šnekama apie lietuvių sugebėjimą greitai nutausti, pamiršti savo tėvų kalbą, tautines tradicijas ir iš viso atsižadėti senosios Tėvynės.
Atrodytų lyg mes per daug save barame. Juk yra ir čia gimusių lietuvių, kurie nenutraukia ryšių su savo tauta, bet reiškiasi kaip veiklūs lietuvių visuomenininkai ar kultūrininkai Ir tikrai, perskaičius lapkričio 18 d. “Darbininke” įdėtą, rodos, vyr. redaktoriaus straipsnį, paaiškėja, kad toks savęs barimas yra visai nepagrįstas. Mes esame net per daug susipratę, net per dažnai darome savo lietuviškumo demonstracijas — įvairius tautinius ar valstybinius minėjimus.
Autorius surado visiems emigrantams bendrą ligą — gyvenimą buvusių laikų prisiminimais, nuolatinį nešiojimą po kaklu parišto akmens, t.y. senųjų tautinių ir valstybinių tradicijų.
Jo supratimu būtų mums lengviau gyventi su mažiau tradicijų, jų kiekį apkarpius, sujungus ir pan., o pavyzdžiui Kariuomenės šventės minėjimą visai reikėtų atmesti.
Jei “Kariuomenė ir jos šventė tegalima nepriklausomoje valstybėje, o ne svetur, kai tos kariuomenės jau ir nėra,” kaip gi tada su Nepriklausomybės švente, kai ir nepriklausomybės jau nėra? Gal tik ilgėkimės savo Lietuvos ir tiek, kaip kad nori autorius įkalbėti, minėti nėra ko.
Jei visas lietuviškas tradicijas dar puoselėjamas lietuvių išeivių išblaškytų po visą pasaulį, nuo lietuviškai bendrai kalbamo rožinio iki kariuomenės minėjimo, sukristalizuotume, gautume vieną didžiulę gyvą tradiciją, vadinamą LIETUVA. Tai ir yra tas akmuo parištas po tremtinio ar išeivio kaklu.
Pradėkime mėtyti lietuviškas tradicijas vieną po kitos šalin ir ta didžioji mūsų “našta” dings savaime. Yra jau ir naujųjų tremtinių, kurie lengvai ir skubiai atsikratė to akmens, pakeisdami savo pavardę, atsižadėdami gimtos kalbos, pasišalindami iš lietuviškos visuomenės tarpo. Jie, žinoma, be naštos daug lengviau plaukinėja šitais plačiais vandenimis tremtimi vadinamais. Tačiau, ko jie verti Lietuvai?
Cicero, Ill., yra tokia Lietuvos Kareivių Draugystė. Jos nariai, greičiausiai, nėra tarnavę Lietuvos kariuomenėje, tačiau jie išdidžiai nešioja kareivio vardą, nes jis riša juos su Lietuva. Yra Lietuvos Vyčių, Lietuvos Šaulių organizacijos, yra ir daugiau lietuviškų organizacijų, kurios nešioja Lietuvos vardą. Jos visos mini savo veiklos pagrindinius įvykius Lietuvoje, nors valstybės ir nėra.
Kas bus sekantis iš lietuvių visuomenininkų, kuris patars toms organizacijoms mesti lietuvišką akmenį nuo kaklo? Be jo tikrai būtų lengviau prisitaikinti naujose sąlygose.
Kol yra idėja ir dvasia, kūnas gali atsikurti atsiradus tinkamom sąlygom. Užgesink idėją, sunaikink dvasią ir kūno nebeatgaivinsi. Minėjimai, o ypatingai Lietuvos Kariuomenės, nėra vien tik sentimentinio pobūdžio, jų tikslas yra išlaikyti mumyse gvvą valstybingumo idėją. O kuri idėja šiuo metu turėtų būti vyraujanti, jei ne valstybinė? Juk lietuvių tauta yra, nėra tik valstybės. Kas geriau atstovauja tą valstybinę idėją, jei ne Lietuvos kariuomenės gyva dvasia? Tos kariuomenės, kuri buvo didžiausia tautos meilės mokykla ir būdingiausias valstybingumo ženklas.
Jei jau straipsnio autorius nesugeba, ar nenori įžiūrėti Kariuomenės šventėje ir kituose panašiuose minėjimuose jų tikrojo tikslo — valstybinės idėjos gaivinimo, žuvusiųjų ir dar gyvų didvyrių pagerbimo, gal jis sugebės suprasti antraeilę jų reikšmę, kai paskaitys spaudoje, kad Kariuomenės šventės minėjimų metu surinkti pinigai eina karo invalidų šalpai. Tai yra pagrindinis šalpos šaltinis mūsų nepriklausomybės iškovotojams. Ar neužtektų vien tik šito tikslo, kad Kariuomenės minėjimas susilauktų visų lietuvių, kurie toli gražu nėra išpirkę savo skolos už išlietą juos laisvinant kraują, nuoširdžios paramos?
O gal gerbiamasis autorius, be abejo, nelankantis tų minėjimų, atskirai siunčia savo auką Lietuvos karo invalidų šalpai, kuriai jis tikriausiai pakenkė minėjimo išvakarėse paskelbęs savo straipsnį.
Virš 8000 Lietuvos vyrų 1941—44 metais tęsė Lietuvos kariuomenės tradicijas tautiniuose daliniuose, kęsdami šaltį ir nedateklius, kovodami su raudonuoju siaubu Rytuose; apie 20,000 tokių pat žaliūkų per keletą dienų stojo Vietinėn Rinktinėn, tikėdamiesi, jog Lietuvos kariuomenė atgimsta. Lietuvos kariuomenės auklėtiniai — partizanai pasiliko kovoti ir žūti gimtajame krašte. Kiek lietuviško kraujo visi šitie vyrai praliejo bendroje tautos kovoje, kad atgautų pagrindinį įrankį valstybei atkurti.
Štai dabar jiems visiems padėkos vieton metamas patarimas užmiršti Lietuvos kariuomenę, nešvęsti tos šventės, kuri savo svarba yra sekanti tik po 16 Vasario šventės.
Tiesa, Lietuvos kariuomenės nebėra, bet yra daugybė buvusių Lietuvos karių, veikia veteranų organizacijos, yra lietuvių tarnaujančių Amerikos ir kitų valstybių kariuomenėse, Vokietijoje yra keletas lietuviškų karinių dalinių. Jiems visiems Lietuvos kariuomenės tradicijos yra nepamirštas dalykas. Pirmoj eilėj jie yra valstybininkai ir žino, kad tauta gali gyventi be kariuomenės, bet valstybė — ne. Jie ir bus tie, kurie atgaivins tą pagrindini valstybinį įrankį, kai tik sąlygos pribręs.
Visiems tiems buvusiems ir dar tebesantiems Lietuvos kariams patarimas nešvęsti Kariuomenės šventės skamba mažiausiai kaip įžūlus, lyg kas patartų jiems užmiršti tėvą ir motiną todėl, kad jie jau mirę.
Panašūs patarimai šito ar kitų autorių yra tik dirvos paruošimas atsikratyti kitų, ir visų, lietuvišku tautinių ir valstybinių tradicijų. Tai maloni muzika Kremliaus valdovų ausyse, nes ko jie daugiausia bijo, jei ne gajų valstybinių idėjų, kylančių iš tautiškai susipratusių žmonių.
Visos lietuviškos tradicijos, tautinės ir valstybinės, visi papročiai kilę mūsų Tėvynėje ir atsivežti užjūriuosna privalo būti išlaikomi kuo ilgiau ir kuo gyvesni. Tradicijos ir puoselėjamos, kai nėra sąlyčio su jų šaltiniu, savaime blėsta ir greičiau išnyks nei tas bus naudinga mūsų tautai ir būsimai Lietuvos valstybei.
Jei kovojame prieš nutautėjimą, už lietuvybės išlaikymą, kovokime visu frontu, bendrai, remdami vienas kitą, bet ne kiekvienas savo atskira kryptimi, nereikalingais ir žalingais patarimais stabdydami kitų varomą darbą.
Z.Raulinaitis
