MASKOLIŲ INVAZIJA IR VILNIAUS APIPLĖŠIMAS 1655 M.

Istoriko Simo Sužiedėlio skaitytas pranešimas per Amerikos Balsą.

Bolševikai savo invazijos į Lietuvą penkiolikos metų sukaktį jungia su trijų šimtų metų sukaktimi, kai Maskva pirmą kartą giliai įsibrovė į Lietuvą, užimdama Vilnių, Kauną ir Gardiną. Abiem tom sukaktim dedama “lietuvių tautos išlaisvinimo” etiketė. Kad išlaisvinimu čia vadinamas lietuvių tautos pavergimas ir žudymas, nereikia nė aiškinti. Tačiau bolševikai ne be prasmės pabrėžia pirmąją Maskvos invaziją į Lietuvą. Ji labai gyvai primena dabartį su visu bolševikiniu teroru, ji taip pat atskleidžia Maskvos siekimą prisijungti Lietuvą. Nuostabiai tiksliai sutampa caro Aleksiejaus dekretas, kuriuo jisai Lietuvą paskelbė savo valstybės dalimi, — su 1940-tais metais padarytu bolševikų paskelbimu, kad Lietuva įjungiama į Sovietų Sąjungą. Sutampa taip pat ir žiaurios priemonės, kurių tam tikslui griebtasi. Kas įvyko prieš penkioliką metų, daug kas gerai prisimena ir žino tikrus faktus, kuriuos bolševikai sąmoningai iškraipo. Bet kas dėjosi prieš tris šimtus metų, yra nuėję užmarštin. Pasiklausykime, kaip ano meto liudijimai vaizduoja pirmąjį maskolių siautėjimą Lietuvoje, ir kaip rusai metraštininkai rašė apie Lietuvos pavergimą, o ne išlaisvinimą.

“Rugpiūčio pradžioje, 1655-tais metais, — skaitome ano meto raštuose, — trijų šimtų tūkstančių vyrų Maskvos kariuomenė artėjo prie Vilniaus. Miestą apėmė siaubas, nes žmonėms jau buvo žinoma, kaip maskoliai ir kazokai plėšė ir žudė gyventojus pakeliui. Iš Vilniaus skubiai buvo išvežtas šventojo Kazimiero karstas, ir paslėptas Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas. Vilniaus gyventojai, kurie nesuskubo išbėgti, užsidarė namuose ir rūsiuose, kiti subėgo į bažnyčias, užsitvėrė siaurose gatvėse. Jie buvo pasiryžę gyvi nepasiduoti

“Rugpiūčio aštuntą dieną priešas apsiautė miestą, kazokai pradėjo laužtis per užtvaras, pasiliejo nekaltų žmonių kraujas. Maskoliai veržėsi į namus, į didikų rūmus, į vienuolynus ir bažnyčias, tempė iš jų žmonnes ir lavonais nuklojo gatves. Manoma, kad per vieną dieną buvo išskersta dvidešimt penki tūkstančiai žmonių.

“Rytojaus dieną į Vilnių įjojo caras Aleksiejus, iškilmingai lydimas ir pasitiktas siautėjusių kazokų klyksmo. Jis įsakė nuvalyti gatves ir lavonus sumesti į namų rūsius, bet apieškoti bažnyčias ir kapines, ir jeigu ten rastų palaidotus Lietuvoje priglaustus bėglius iš Maskolijos, išvilkti juos iš kapų ir ištaškyti į keturis vėjus. Bažnyčios ir vienuolynai buvo žvėriškai išgriosti, karstai išvartalioti, altoriai išniekinti ir išdaužyti. Buvo nuplėšti variniai stogai nuo namų, surinkti bažnyčių varpai, indai, taurės ir kas tik buvo brangesnio. Pats caras iš Radvilų rūmų pasiėmė septynias brangias taures. Sugrobta buvo tiek sidabro, aukso, brangakmenių ir pinigų, kad negalima to nė aprašyti. Mat, Vilnius buvo turtingas miestas ir niekada jokio priešo neliestas. Maskoliam akys raibo, matant tą, ko anksčiau niekada neregėjo. Caras paliepė iš didikų rūmų išlupti marmurines grindis, sienas, paimti baldus ir visa tai išgabenti Maskvon. Vėliau galima buvo matyti Maskvos turguje pardavinėjamus daiktus, kurių ten niekada nėra buvę.

“Kazokai Vilniuje siautėjo tris paras: darė, ką tik norėjo. Paskui kilo dar baisus gaisras, kuris truko septyniolika dienų. Vilniaus miestas buvo taip sunaikintas, kad pats caras Aleksiejus neturėjo kur prisiglausti ir reikėjo jam statyti už miesto palapinę. Kitais metais prisidėjo dar badas ir ligos. Labai daug žmonių išmirė per tuos šešeris metus, kol maskoliai buvo atmušti ir išvyti.”

Tai anų laikų liudijimas apie maskolių siautėjimą Lietuvoje. Dabar bolševikai tą savo protėvių siautėjimą vadina Lietuvos “išlaisvinimu”, gretindami su tokiu pat savo darbu — grobimu ir žudymu. Sugretinkime dar ir Lietuvos prijungimą prie Maskolijos.

Vienoje Maskvos kronikoje 1655-tais metais rašoma: “Caras užėmė Vilniaus miestą ir rugsėjo trečią pradėjo save tituluoti didžiuoju Lietuvos ir Rusijos kunigaikščiu. Savo pasiuntinį Licharevą pasiuntė pas Lietuvos hetmaną Radvilą ir Gosievskį, kad jie pasiduotų, bet tie atsisakė... Gruodžio mėnesį, ginklu paėmęs šešiasdešimt aštuonis Lietuvos miestus, grižo Maskvon ir čia paskelbė, kad Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė amžinai pajungiama jo valdžiai, kurią lietuviai priėmė su paklusnumu (“čelobitju”).” Ar ne tai skelbia ir bolševikai?

Tačiau caras Aleksiejus buvo atmuštas iš Lietuvos. Ji jam nepriklausė ir nepasidavė. Ateis laikas, kad ir raudonųjų maskolių darbai istorijoj bus su pasibaisėjimu aprašomi, kaip maskolių siautėjimas Vilniuje prieš tris šimtus metų.

Baigiasi imigracijos galimybės

Jungtinių Amerikos Valstybių išleistas specialus imigracijos įstatymas — Refugee Relief Act of 1953 — veiks dar tik vienerius metus. Paskutinis terminas imigracijos byloms užvesti ir darbo bei buto garantijoms įteikti yra 1956 m. rugpiūčio mėnuo. Pagal tą įstatymą galėtų atvykti į Ameriką apie

3,000 lietuvių benamių iš Europos. Įstatymas reikalauja darbo ir buto garantijų, kurias gali sudaryti kiekvienas JAV pilietis. Laiko labai nedaug beliko, o norintieji atvažiuoti šaukiasi pagalbos. Todėl BALFas dar kartą kreipiasi į visus Amerikos lietuvius ir labai prašo neatsisakyti ištiesti pagalbos rankos vargstantiems broliams skurdžiose stovyklose. Ypatingai kreipiamės į buvusius tremtinius, gražiai įsikūrusius šiame krašte, prašydami pagalbos likusiems varge savo tautiečiams. Taip pat pagalbos prašome didžiai gerbiamų klebonų ir visų lietuvių kunigų.

Reikalas yra labai skubus, nes,jei per tuos metus norinčių ir galinčių atvažiuoti garantijomis neaprūpinsime, jie niekada nebegalės atvažiuoti. Prašome ir raginame taip pat BALFo skyrius ir visus lietuvių bendruomenės darbuotojus susirūpinti tuo labai svarbiu reikalu ir ateiti į pagalbą.

Tegul nelieka nė vieno lietuvio skurdžiose stovyklose vargo vargti dėl garantijų neturėjimo.

BALFo Centro Įstaiga,

105 Grand Street,

Brooklyn 11, N. Y.