Kryžiuočiai
Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS
HENRIKAS SIENKIEVIČIUS
SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:
Atvykę į Krokuvą kartu su kunigaikštiene Danute, Kęstučio dukra, Macka su brolvaikiu Zbyška, kitą dieną nuvyko ankstybųjų mišių į katedrą.
Pamaldų atvyko ir karalius Jogaila su karaliene Jadvyga, kurią lenkai laikė beveik šventąja. Karališkoji pora tikėjosi netrukus susilaukti sosto įpėdinio. Tai būsimai šventei jau rinkosi svečiaiiš visų kraštų.
Po pamaldų Zbyška buvo pašauktas patarnauti kunigaikštienei Danutei prie stalo bendruose su karalium pusryčiuose. Tarp svečių būta ir Ordino pasiuntinio Lichtenšteino, kurį Zbyška, bekeliaudamas Krokuvon, vos nenudūrė, nes savo širdies mergelei buvo pažadėjęs tris povo plunksnas nuo kryžiuočio šalmo. Už pasiuntinio užpuolimą jam dabar grėsė iš Jogailos bausmė.
Jogailos žvilgsnis akimirkai sustojo ties Zbyška. Ir pirmą kartą jis pagalvojo apie jo laukiančią bausmę.
Tačiau vokietis net neįtarė, kad tasai riteris, užpuolęs jį staiga kelyje, yra taip arti. Prasidėjo pusryčiai. Buvo patiekta vyninė sriuba, taip stipriai paįvairinta cinamono, gvazdikų, imbiro ir šafrano prieskoniais, kad jos kvapas pasklido po visą kambarį. Tuo pat metu juokdarys Ciarušekas, sėdėdamas tarpduryje, pradėjo pamėgdžioti vieversio balsą, kuris, matyt, karaliui labai patiko. Netrukus kitas juokdarys, įsimaišęs į stalus aptarnaujančius tarnus, užpakalyje svečių kėdžių taip vykusiai pradėjo pamėgdžioti bitės zirzimą, kad kai kurie svečių, padėję šaukštus ant stalo, pradėjo ginti savo galvas rankomis nuo bičių. Kiti, šitai pamatę, prapliupo juokais. Zbyška ištikimai patarnavo kunigaikštienei ir Danutei, bet pamatęs, kad ir Lichtenšteinas mosuoja rankomis apie savo pliką galvą, ir užmiršęs savo nesaugumą, pagavo taip juoktis, kad net ašaros veržėsi jam iš akių.
Pastebėjęs savo apsirikimą, kryžiuotis pasisuko į vyskupo Šlakstyklės pusę ir pasakė jam keletą vokiškų žodžių, kuriuos vyskupas tuojau pat pakartojo lenkiškai:
— Garbingasis svečias taip sako; — tarė, kreipdamasis į juokdarį, — gausi du skatikus, tik nezvimbk per arti, nes bitės nuvaikomos, o bitinai nugalabijami...
Paslėpęs gautus iš kryžiuočio skatikus ir, naudodamasis visose pilyse juokdariams teikiama laisve, juokdarys atsakė:
— Daug medaus yra Dobrynės žemėje, todėl ją ir apspito bitinai. Mušk juos pagaliau, karaliau Vladislovai!
— Štai skatikas ir nuo manęs, nes gerai pasakei, — tarė Šlakstyklė, — bet atsimink, kad, kopėčioms bevirstant, medaus kopinėtojas sprandą nusisuka. Šitie Malburgo bitinai, apspitę Dobrynės žemes, turi gerus geluonis, todėl būtų neatsargu lįsti į jų avilius.
— Pagaliau galima juos ir išrūkyti! — sušuko Krokuvos kardininkas, Zindramas iš Maskovicų.
— O kuo ?
— Paraku.
— Arba kirviu avilius sukapoti! — pridūrė milžinas Paška.
Zbyškos širdis džiaugėsi, nes jis sprendė, kad šitokie žodžiai pranašauja karą. Bet tuos žodžius suprato ir Kuno Lichtenšteinas, kuris ilgai begy-
Karališka puota. Viduramžių paveikslas.
vendamas Tortinėje ir Chelmne buvo išmokęs lenkų kalbos. Todėl dabar, suerzintas Zindramo žodžių, įbedė savo šaltą žvilgsnį į jį ir atsakė:
— Pamatysime.
— Matė mūsų tėvai prie Plovcų ir mes matėme prie Vilniaus, — atsakė Zindramas.
— Pax vobiscum! — sušuko Šlakstyklė. — Pax, pax. Tegu tik kunigas Mikalojus iš Kurovos atsisako nuo Kujavų vyskupo sosto ir tegu maloningasis karalius mane į jo vietą paskiria, tada jums pasakysiu tokį gražų pamokslą apie tarpusavę krikščioniškų tautų meilę, kad jūs jausitės visai suniekinti esą. Nes kas yra neapykanta, jei ne ignis (ugnis), gal geriau — ignis i nf e r n a l i s (pragaro ugnis) — tokia baisi ugnis, kurios ir vanduo nenugali, nebent tik vynas. Duokite vyno ugniai gesinti! Tegyvuoja meilė tarp krikščionių!
— Tarp tikrų krikščionių! — pabrėždamas pakartojo Lichtenšteinas.
— Kaip tai? — pakeldamas galvą sušuko Krokuvos vyskupas, — ar gi ne nuo amžių krikščioniškoje valstybėje svečiuojatės? Ar gal mūsų bažnyčios nėra senesnės už malburgiškes ?
— Nežinau, — atsakė kryžiuotis.
Karalius buvo ypač jautrus kalboms apie krikščionybę, todėl ir dabar jis pagalvojo, kad kryžiuotis nori iš jo pasijuokti. Jo veidas tuojau apsipylė raudonomis dėmėmis, o akys pradėjo svaidyti žaibus.
— Kaip? Aš nekrikščionių karalius, ar kas — sušuko storu balsu.
— Karalija vadinasi krikščioniška, — šaltai atsakė kryžiuotis, — bet jos papročiai yra pagoniški . . .
Tai išgirdę, nuo suolų pakilo baisūs riteriai: Martynas, ir Florijonas, ir Bartašius, ir Domaratas, ir Povala, ir Paška, ir Zindramas ir eilė kitų: visi stiprūs ir garsūs, daugelio kovų laimėtojai, pasižymėję turnyruose. Degdami pykčiu ir grieždami dantimis, jie pradėjo vienas per kitą šaukti:
— Vargas mums, kad yra mūsų svečias ir todėl negalime jo šaukti į dvikovą.
Tuo metu Zaviša Juodasis, garsiausias už visus riteris ir “riterių pavyzdys”, suraukęs kaktą, kreipėsi į Lichtenšteiną:
— Nepažįstu tavęs, Kunai. Kaip gali, būdamas riteriu, niekinti kilnius žmones? Žinai, kad esi pasiuntinys ir kad jokia bausmė tau už tai negresia ?
Tačiau Lichtenšteinas, išlaikydamas griežtą išvaizdą, atsakė pamažu:
— Mūsų ordinas, prieš atvykdamas į Prūsus, kariavo Palestinoje, bet ten net ir saracėnai pasiuntinius gerbdavo. Jūs vieni jų negerbiate ir dėl to jūsų papročius pavadinau pagoniškais.
Dėl šitokių žodžių triukšmas tik dar padidėjo. Aplink stalą vėl pasigirdo šauksmai: “Vargas! vargas mums!”
Bet greit vėl viskas nurimo, nes pykčio iškreiptu veidu karalius keletą kartų suplojo delnais. Tuo metu pakilo senis Jaska Kirvelis iš Tenčino, Krokuvos kaštelionas, visų gerbiamas ir bijomas dėl savo tiesumo, ir tarė:
— Garbingasis riteri iš Lichtenšteino, jei tamstą, kaip riterį, kokia nors nesėkmė ištiko, pasakykite, nes, tikiuosi, tamsta būsi patenkintas mūsų griežtu teisingumu.
— Nieko panašaus neregėjau jokiame krikščioniškame krašte, — atsakė Kunas. — Vakar, keliaujant į Tynecą, buvau užpultas vieno jūsų riterių, nors galėjau būti gerai atpažintas iš kryžiaus ant apsiausto, ir mano gyvybė atsidūrė pavojuje.
Išgirdęs tuos žodžius, Zbyška smarkiai išblyško ir nejučiomis pažvelgė į karalių, kurio veidas buvo beveik baisus.
— Ar tikrai galėjo taip įvykti? — paklausė Jaska.
— Paklauskite Povalos iš Tačevo, kuris buvo šio įvykio liudininkas.
Visų akys nukrypo į Povalą, kuris pakilo ir, valandėlę tylėjęs ir nepakeldamas akių, atsakė:
— Taip, tiesa! ..
Tai išgirdę, riteriai pradėjo šaukti: “Gėda! gėda! Kad žemė būtų tokį prarijusi!”
— Kodėl tu jo nenukovei ? — sugriaudė karalius.
— Nes jo galva priklauso teismui, — atkirto Povala.
— Surišote jį? — paklausė kaštelionas Kirvelis.
— Ne, nes riterio garbe pažadėjo, kad atvyks į teismą.
— Ir neatvyks! — pajuokiamai sušuko Lichtenšteinas.
Tuo pat metu iš už kryžiuočio pečių pasigirdo jaunas ir liūdnas balsas:
— Neduok Dieve, kad aš greičiau pasirinkčiau gėdą kaip mirtį. Aš tai padariau. Aš — Zbyška iš Bogdanieco.
Riteriai puolėsi prie Zbyškos, tačiau juos sulaikė grasinantis karaliaus judesys. Pakilęs iš už stalo ir žvilgsniais svaidydamas žaibus, jis pradėjo šaukti pykčio gniaužiamu balsu:
— Galvą jam nukirsti! Galvą! Tegu kryžiuotis jo galvą į Malburgą ordino magistrui pasiunčia!
Paskui suriko šalia stovinčiam jaunam lietuviui kunigaikščiui, Smolensko vietininko sūnui:
— Laikyk jį, Jomantai!
Karaliaus pykčio išgąsdintas, Jomantas uždėjo savo drebančią ranką ant Zbyškos pečių, kuris, atsukęs į jį savo išblyškusį veidą, atsakė:
— Nepabėgsiu . ..
Žilabarzdis Krokuvos kaštelionas Kirvelis pakėlė ranką ir, visiems nutilus, tarė:
— Maloningasis karaliau! Tegu komtūras įsitikina, kad ne tavo staigumas, bet mūsų įstatymai mirtimi baudžia pasiuntinio įžeidėjus. Kitaip jis dar pagalvos, kad neturi krikščioniškų teisių šitoje karalijoje. Teismą aš pats nusikaltėliui paruošiu !
Paskutinius žodžius ištarė pakeltu balsu ir galvodamas, kad šitie jo žodžiai visų turėjo būti išgirsti, kreipėsi į Jomantą:
— Uždarykite jį į bokštą. O jūs, pone iš Tačevo, liudininku būsite.
— Papasakosiu visą šito jaunuolio kaltybę, kurios niekada nebūtų padaręs nei vienas suaugęs žmogus, — atsakė Povala, pažvelgdamas į Lichtenšteiną.
— Teisingai kalba! — pakartojo kiti — vaikezas dar tebėra, tad kodėl už jį visi turėtumėm būti taip sugėdinti?
Tuo pat metu Jomantas lydėjo Zbyšką, kad perduotų jį pilies kieme esantiems lankininkams. Jauna jo širdis gailėjosi kalinio, nes ir jis pats nekentė kryžiuočių. Bet būdamas lietuvis ir pratęs klausyti Didžiojo Lietuvos kunigaikščio, pradėjo pakeliui kalbinti jaunąjį riterį:
— Žinai, ką tau pasakysiu: pasikark! geriau iš karto imk ir pasikark. Karalius supyko ir vis tiek tau galvą nukirsdins. Pasikark, drauguži!
Gėdos ir baimės prislėgtas Zbyška iš pradžių nesuprato kunigaikščio žodžių, bet paskui atsigavo ir paklausė:
— Ką tu pasakoji?
— Pasikark! Kam dar turi tave teisti ? — pakartojo Jomantas.
Zbyška pagalvojo, kad būtų nuodėmė krikščioniui kartis, ir nuleidęs galvą liūdnas ir tylėdamas leidosi atiduodamas į lankininkų rankas.
Tuo metu pasilikusiųjų salėje dėmesys nukrypo į kitą pusę. Matydama kas vyksta, Danutė taip išsigando, kad net oro krūtinėje jai pritrūko. Jos veidai išbalo kaip drobė, ir pilnomis išgąsčio akimis žvelgė į karalių be jokio judesio, kaip vaškinė figūrėlė bažnyčioje. Pagaliau išgirdusi, kad josios Zbyškai turi galvą nukirsti, ir matydama jį išvedamą iš salės, ją suėmė toks gailestis, kad jos lūpos ir antakiai pradėjo trūkčioti. Nepaisydama nė karaliaus baimės, ji staiga pratrūko tokiu pilno gailesčio ir baimės verksmu, kad visų veidai staiga atsisuko į ją, o pats karalius paklausė:
— Kas atsitiko?
— Maloningasis karaliau! — sušuko kunigaikštienė Ona. — Ji yra Jurando iš Spychovos duktė, kuriai nelaimingasis riteris yra tik ką neseniai prisiekęs ir pažadėjęs nuplėšti nuo šalmo tris povo plunksnas. Todėl pamatęs ant komtūro šalmo plunksnas, jaunasis riteris galvojo, kad pats Dievas jam siunčiąs plunksnotąjį. Jis puolė ne iš pykčio, bet iš paikumo, todėl būk jam gailestingas ir nebausk jo — maldaujame tave ant kelių parpuolę.
Tai pasakiusi, ji staiga pakilo ir, pagriebusi Danutę už rankos, bėgo su ja pas karalių, kuris, pamatęs kas vyksta, pradėjo trauktis atgal. Tačiau josios spėjo atsiklaupti prie karaliaus kojų, ir Danutė, apkabinusi karaliaus kelius, pradėjo šaukti:
— Atleisk Zbyškai, karaliau, atleisk Zbyškai!
Iš susijaudinimo ir kartu iš baimės ji paslėpė savo galvą karaliaus rūbų klostėse ir, drebėdama kaip epušės lapas, pradėjo bučiuoti jo kelius. Kunigaikštienė Ona atsiklaupė iš kitos karaliaus pusės ir sudėjusi rankas taip nuolankiai ir maldaujančiai žvelgė į karalių, kad jo veide tuojau atsispindėjo didelis susirūpinimas. Jis vis dar tebesitraukė atbulas su kėde, tačiau nestūmė su jėga nuo savęs Danutės, bet tik mataravo prieš save rankomis, lyg vaikydamas muses.
— Palikite mane ramybėje! — šaukė, — nusikalto, visai karalijai gėdą padarė, tegu už tai jam galvą nukerta!
Tačiau mažosios rankutės vis labiau spaudė karaliaus kelius, ir vaikiškas balsas kas kartą vis garsiau ir gailestingiau šaukė:
— Atleisk Zbyškai, karaliau, atleisk Zbyškai!
Tuo metu pasigirdo ir riterių balsai:
— Jurandas iš Spychovos yra taurus riteris ir pabaisa vokiečiams!
— Ir anas riterėlis gerai pasižymėjo prie Vilniaus, — pridūrė Povala.
Tačiau karalius, nors ir sujaudintas Danutės maldavimų, ir toliau gynėsi:
— Palikite mane ramybėje! Ne man nusikalto ir ne aš jam galiu atleisti. Tegu ordino pasiuntinys jam atleidžia, tada ir aš jam atleisiu, o antraip — tegu jam galvą nukerta.
— Dovanok jam, Kunai! — tarė Zaviša Juodasis, — ir pats magistras tavęs už tai nekaltins!
— Atleisk jam, — sušuko abi kunigaikštytės.
— Komtūras primerkė akis ir sėdėjo iškelta augštyn galva, tarytum džiaugdamasis abiejų kunigaikštyčių ir kilnių riterių maldavimais, bet akimirksniu pasikeitė: nuleido galvą, sukryžiavo rankas ant krūtinės, ir jo išdidumas tuojau užleido vietą nuolankumui. Netrukus pasigirdo prislopintas ir geras jo balsas:
— Kristus, mūsų Išganytojas, atleido latrui ant kryžiaus ir savo priešams...
— Teisingai kalba riteris! — atsiliepė vyskupas.
— Teisingai, teisingai!
— ...Kaip gi aš, — tęsė toliau komtūras, būdamas ne tik krikščionis, bet ir vienuolis, neturėčiau atleisti? Atleidžiu jam iš tikros širdies, kaip Kristaus tarnas ir vienuolis!
— Garbė jam! — sušuko Povala.
— Garbė! — pakartojo kiti.
— Bet, — kalbėdamas toliau, tarė kryžiuotis, — esu čia jūsų tarpe pasiuntiniu ir atstovauju viso Kristaus ordino garbę. Kas mane kaip pasiuntinį nuskriaudė, nuskriaudė patį Ordiną, o kas Ordinui nusikalto — patį Kristų įžeidė ir dėl to tokio įžeidimo aš nei prieš Dievą, nei prieš žmones negaliu atleisti. Todėl, jei jūsų įstatymai jam tą nusikaltimą atleidžia, tegu apie tai sužino visi krikščioniškieji valdovai.
Šitiems jo žodžiams nuskambėjus, stojo mirtina tyla. Tik po valandėlės pasigirdo kai kur dantų griežimas, sunkūs valdomo pykčio atodūsiai ir Danutės verkšlenimas.
Iki vakaro visų širdys pakrypo į Zbyškos pusę. Tie patys riteriai, kurie iš ryto buvo pasiruošę pagal vieną karaliaus mostą jį kardais sukapoti, dabar naudojo visą savo sąmojų, kad kuriuo nors būdu padėtų Zbyškai. Kunigaikštienė nutarė tuo reikalu kreiptis pas karalienę, kad ji paveiktų Lichtenšteiną atleisti Zbyškai be jokių sąlygų arba kad parašytų Ordino magistrui, jog jis įsakytų komtūrui užmiršti visą tą reikalą. Šitas kelias atrodė tikras, nes Jadvyga buvo apsiausta nepaprastos garbės, ir didysis magistras, nepaklausydamas jos prašymo, užsitrauktų popiežiaus rūstybe ir visų krikščioniškų kunigaikščių neapykantą. Neatrodė, kad nepaklausytų dar ir dėl to, nes Konradas von Jungingen buvo ramus žmogus ir daugeliu atžvilgių švelnesnis už savo pirmatakus. Tačiau nelaimei Krokuvos vyskupas, būdamas kartu ir vyriausiuoju karalienės gydytoju, griežčiausiai uždraudė nors vienu žodžiu jai apie šį dalyką užsiminti. “Užgirdusi apie mirties sprendimą, karalienė būna labai nerami, nors tai liestų ir paprasčiausią plėšiką, — kalbėjo, — o dabar reikalas sukasi apie jaunuolio galvą, kuris teisėtai tikisi sulaukti jos pasigailėjimo. Kiekvienas susijaudinimas gali jai rimtai pakenkti, o jos sveikata karalijai daug daugiau reiškia, kaip kokios dešimties riterių galvos”. Pagaliau jis pareiškė, kad, jei kas nors nepaisydamas jo žodžių, bandys tuo reikalu trukdyti karalienę, tas užsitrauks karaliaus rūstybę ir priedui bažnyčios prakeikimą.
Išsigandusios šito grasinimo kunigaikštienė ir Danutė nutarė nieko apie tai karalienei nesakyti, bet ir toliau maldauti karalių, kol jis parodys kokį nors pasigailėjimo ženklą. Visi dvariškiai ir visi riteriai palaikė Zbyšką. Povala pažadėjo nušviesti visą teisybę ir paliudyti palankiai jaunuoliui, visą kaltę suversdamas jaunuolio pasikarščiavimui. Su tuo visi sutiko, o kaštelionas Jaska garsiai paskelbė, kad kryžiuočiui užsispyrus, griežtas teisingumas turįs tarti savo žodį.
Riterių širdys maištavo prieš Lichtenšteiną, ir ne vienas galvojo ir net kalbėjo atvirai: “Jis yra pasiuntinys ir todėl negali būti iššauktas į dvikovą, bet tegu Dievas suteikia, kad grįžęs į Malburgą nemirtų sava mirtimi.” Ir tai nebuvo tik tušti grasinimai, nes tikriems riteriams nevalia tuščiais žodžiais svaidytis: kas kartą ką nors pasakė, turėjo įvykdyti arba žūti. Baisusis Povala tuo buvo labiausiai susirūpinęs, nes Tačeve turėjo Danutės amžiaus dukrą, todėl Danutės ašaros peiliais varstė jo širdį.
Tą pačią dieną aplankęs požemyje Zbyšką, patarė per daug nesirūpinti ir papasakojo apie kunigaikštienės ir Danutės maldavimus ir pastarosios ašaras... Patyręs, kad mergaitė dėl jo puolė po karaliaus kojų, susijaudino net iki ašarų ir, nežinodamas, kaip savo atsidavimą ir ilgesį išreikšti, šluostydamasis rankomis ašaras, tarė:
— Telaimina ją Dievas, o man tesuteikia progą pėsčiomis arba raitomis už ją kautis. Permažai aš jai vokiečių pažadėjau: jai reikėjo tiek vokiečių pažadėti, kiek ji turi metų. Teleidžia man Dievas iš čia išsikrapštyti, o tada aš jai nebebūsiu per šykštus!...
— Pirmiausia prižadėk ką nors kuriai nors bažnyčiai, — atsakė Povala, — nes, jei Dievui patiks tavo pasižadėjimai, tikrai iš čia išeisi laisvas. Ir dar klausykis: pas Lichtenšteiną nuvyko tavo dėdė, o paskui ir aš pats dar nueisiu. Tau nebus gėdos jo atsiprašyti, nes nusikaltai; o be to, ne Lichtenšteiną, bet patį pasiuntinį atsiprašysi. Ar esi pasiruošęs?
— Jei man taip pataria toks riteris, kaip gerbiamasis esi — padarysiu! Bet jei įsigeis, kad atsiprašyčiau tokiu būdu, kaip kelyje iš Tyneco — geriau tegu man galvą kerta. Dėdė pasiliks ir jam atsilygins, kai bus savo uždavinį atlikęs...
— Pažiūrėsim, ką pasakys Mackai, — atsakė Povala.
O Macka tikrai buvo vakare nuvykęs pas vokietį, bet buvo įžeidžiančiai sutiktas: vokietis net šviesos neuždegė ir patamsėj su juo kalbėjosi. Senasis riteris išėjo nusiminęs ir patraukė tiesiai pas karalių. Nusiraminęs karalius jį priėmė maloniai. Ir kai Macka priklaupė prieš karalių, karalius tuojau liepė jam keltis ir paklausė, kuo galėtų padėti.
— Maloningasis karaliau, — tarė Macka, — nusikaltimas įvyko, todėl turi būti ir bausmė, nes kitaip pasaulyje nebūtų tvarkos. Ir aš esu nusikaltęs, kad įgimto jaunuolio staigumo ne tik netramdžiau, bet dar ir skatinau. Tokį jį auklėjau, o paskui iš pat mažens jį auklėjo kovos. Mano kaltė, karaliau, kad ne kartą jam sakydavau: pirma kirsk, o paskui žiūrėk, ką kirtai. Ir gera taip buvo elgtis kovose, bet negera pilyse! Jis tikrai auksinis bernas ir paskutinis iš giminės, — gaila man jo baisiai...
— Mane suniekino, karaliją įžeidė, — kalbėjo karalius, — argi už tai aš turiu jam pataikauti ?
Macka nutilo, nes paminėjus Zbyšką gailestis jo gerklę užspaudė ir tik gerokai vėliau vėl pradėjo kalbėti sujaudintu ir trukčiojamu balsu.
— Net ir nežinojau, kad jį taip myliu: tik dabar įsitikinau, kai vargas mane prislėgė. Bet aš senas, o jis giminės paskutinis. Jo nebus — ir mūsų nebus. Karaliau maloningasis, pasigailėkite mūsų giminės!
Ir vėl Macka puolė ant kelių ir ištiesęs prieš save karo žygių išvargintas rankas, kalbėjo ašarodamas :
— Gynėme Vilnių ir grobio pavyko gauti, kam aš jį dabar paliksiu? Kryžiuotis nori bausmės, bauskite, bet leiskite, kad aš savo galvą atiduočiau. Koks man gyvenimas be Zbyškos, teišsiperka žemę ir teaugina palikuonis, kaip Dievas žmogui įsakė. Kryžiuotis net nepaklaus, kieno galva nusirito, bet tik nusirito. Žmonėms taip pat dėlto jokios gėdos nebus. Sunku žmogui eiti į mirtį, bet geriau būtų, kad žūtų vienas žmogus, o ne visa giminė būtų sunaikinta...
(Bus daugiau)
Birželio mėn. KARYJE, straipsnyje apie Albrechtą Goštautą yra keletas klaidų:
168 psl. antroje skiltyje 15-je eilutėje nuo viršaus išspausdinta: “desperatiškas”, o turi būti “despotiškas”.
170 psl. pirmoje skiltyje 6-je eilutėje nuo apačios išspausdinta: privilegijos, skaičius įvairiais gyvenimo klausimais, bet jo nebuvo sutvarkytas”. Turi būti: “privilegijų skaičius įvairiais gyvenimo klausimais, bet jos nebuvo sutvarkytos”.
171 psl. antroje skiltyje ketvirtoje eilutėje nuo teksto apačios, paskutinė išnaša pažymėta nr. 3, o turi būti — 8.
Tame pačiame KARIO numeryje 184 psl. turėtų būti: lietuviai legionieriai Indokinijoj 1947 m., bet ne 1954 m.
