ANUOS LAIKUS PRISIMENANT
PRANYS ALŠĖNAS
Nuslinko užmarštin daugelis vasarų, nukūprino laukais, nuėjo visa eilė pageltusių rudenų ir pražilusių žiemužių... O mano vaizduotėje, visdėlto, dar tebėra gyvas 1933-34 m. laikotarpio prisiminimas. Tai praleistieji nepilni pusantrų metų gusarų pulke, Kauno Žaliakalnyje, atliekant būtinąją karo tarnybą.
Prisimenu, medžiai jau krovė pumpurus, jievos ruošėsi žydėti, o mus vežė artimieji į stotį, palydėdami išvykstančius į kariuomenę. Tai buvo 1933 m. gegužės pradžia. Širdyje buvo kažko liūdna, gaila nežabotos jaunystės lakumo, nes aiškiai nujautei, kad kariuomenėj reikės truputį pasitempti drausmės atžvilgiu.
Taip ir sulėkėm, suvažiavom iš visų Lietuvos kampelių. Mus pasitiko išdidžiai Žaliakalny bestovinčios naujos, didingai atrodančios, gusarų pulko kareivinės, o po to, rajone, beskirstant į eskadronus, dalinių vadai.
Teko pakliūti į ryšių eskadroną ir tenai prasidėjo jauno gusaro gyvenimas su pirmaisiais vargais, vargeliais ir džiaugsmais, o taip pat nuotykiais, nuotykėliais.
APIE NUŠVILPTĄ SŪRĮ
Tenai susirinkom, norėtųsi pasakyti, daug žalios, netašytos, bet vertingos medžiagos. Visi buvom jauni, dvidešimt vienerių metų jaunikaičiai, tačiau mūsų nei išsiauklėjimas, nei manieros, toli gražu, nebuvo vienodos. Prisimenu kaip šiandien, tai buvo pačios pirmosios gusaravimo dienos. Grįžę iš pratimų ir, atrodė, dar tebejausdami tarpukojuose kietą balno keterą, laisvalaikiu vaikštinėjom kareivinių koridoriuje. Staiga atsidarė išorinės kareivinių durys ir įėjo eskadrono vadas, ltn. (vėliau — kapitonas) J. Čėsna. Kažkas nedrąsiai spėjo sukomanduoti “ramiai” ir ltn. Čėsna tuojau ėmė kalbinti, berods, nuo Pagirių kilusį jauną gusarą, iš tuometinės išvaizdos sprendžiant, “tikrą mamutės sūnelį”, Karažą.
— Kaip pavardė? — klausia eskadrono vadas.
— Karaža, tamsta leitenante.
— Na, kaip einasi, kaip patenkintas kariuomenėj?
— O... Šiaip būtų nieko... Tačiau, nepaspėjau atvažiuot, žiūrėk, kažkas sūrį nušvilpė iš sunduko, — apyliūdniu balsu skundėsi Karaža.
Visi, besiklausantieji eskadrono vado pokalbio su naujoku Karaža, žinoma, nežymiai nurijom nuo veidų šypsenų grimasas, o ltn. čėsna, tarytum užuojautą reikšdamas, patapšnojo Karažai per petį ir nužygiavo raštinės link.
Iš kitų charakteringesnių ano meto naujokų dar neišdilo iš atminties kažkur nuo Paystrio kilęs Stanevičiukas, visuomet, atrodė dėvįs perdidelius batus pagal savo ūgį ir povyzą. Ir, gal dėl perdidelių batų, gal dėl kitokios priežasties, rytinės gimnastikos metu, voltižiruotėj, niekaip negalėdavęs peršokti per kumelę. Dar prisimena veidas vieno originalaus žemaičio, kurio pavardės, deja, nebeprisimenu. Jis tuo buvo charakteringas, kad, išsakydamas kasdieninius savo vargus ir bėdas, vis lėtai žemaitiškai keikdavosi, tardamas: “Ach, tu žaltin, žaltin”...
NAUJOKAS, NORĮS SKRISTI PADANGĖMIS
Kai jau mūsiškė laida buvo praėjusi šešių mėnesių jaunų gusarų apmokymą ir gavusi pilną gusarų vardą, tuomet sulaukėm rudens ėmimo žaliukų. Ir toj laidoj vieno kito charakteringesnio egzemplioriaus būta. Labai gerai prisimenu augšto ūgio, asketiško veido ir išviso gerokai padžiovusį jauną gusarioką, Jurgį Juodį.
Iš pirmojo susitikimo pasirodė, jog tai būta žvalaus, gabaus ir labai draugiško vyro. Jis menininkas, berods, baigęs Kaune Meno Mokyklą, mėgęs piešti čiurlionišku vizijų stiliumi, na, ir išviso — lakiausios fizinės vaizduotės sutvėrimas. Jam benaujokaujant, kai laisvalaikiu nueidavom pas Marytę pieno ar grietinėlės išgerti, jis visuomet skųsdavosi, jog kavalerijoj permažas tempas. Esą, joti risčia ar zovada — vieni niekai. Jam norėtųsi lėkti augštai, viršum medžių, padebesimis... Beje, tenka truputį paaiškinti ir apie Marytę bei vaišinimąsi pienu ar grietinėle. Tai buvusi Žaliakalnyje užkandinė, visiškai netoli gusarų kareivinių, kurioje mes ir prieš mus buvusieji visuomet gurkšnodavom pieną.
O dabar grįžkim vėl prie mano gero prieteliaus, Jurgio Juodžio. Taigi, jis visą laiką ilgėjosi “spartesnio tempo”, pagaliau, atpylęs naujokų apmokymą, išliejęs nemaža prakaito Petro Vileišio aikštėj, beplukdamas junginį ir bedarydamas žingsnio, risčios ar net zovados apvalesnius ir kampuotesnius “voltus” į kairę ir dešinę, be to, vėliau dar spėjęs išdekoruoti gusarų kareivines iš vidaus ir iš oro pusių, pagaliau, išsirūpino ir persikėlė į Karo Mokyklą, kurią baigęs ir atlikęs stažą, buvo pakeltas į aviacijos leitenantus. Taigi, jau galėjo lakioti ir padebesimis... Dabar Jurgis, atrodo, randasi JAV ir jo pavardė figūruoja “Kario” viršelyje žymimų bendradarbių sąraše.
Dar vienas prisimintinas “rudeninis” naujokas — tai muzikas Bronius Budriūnas. Jis pasiekė pulką pavėlavęs, nes jam karinė tarnyba truputį buvo atidėta, leidžiant baigti muzikos studijas. Apie Bronių tik tiek galėčiau pasakyti, kad jis, vos pradėjęs gusaro “karjerą”, pulke suorganizavo vyrų chorą, kuris buvo tikrai pasigėrėjimo vertas. B. Budriūnas — taip pat randasi Amerikoje.
Taigi, čia buvo sugretintos dvi lietuvių karių — naujokų grupės: žaliojo kaimo bernelių ir atėjusių į pulką jau prasimokiusių ir netgi studijas baigiusių asmenų. Tas sugretinimas padarytas sąmoningai, norint pabrėžti, kad, nežiūrint tokio intelektualinio skirtumo, eskadronuose ir kuopose naujokai tarpusavy susigyvendavo, nejausdavo jokio skirtumo ir, palikdami kariuomenės eiles, jausdavosi tarytum vienu tėvu vaikai. Kariuomenės gretos — taipogi buvo gili, logiška ir didinga jaunimo mokykla. Karinė mokykla kaimo jaunuolį išlygindavo, ištiesdavo, itin praplėsdavo jo akiratį, o kitiems — net mokslus ar specialybes duodavo.
