Kuprinės pabiros
DIDELIS ŽEMAITIS
Povilas Višinskis, didelis Lietuvos patrijotas, veikėjas, kovotojas už lietuvių spaudos atgavimą (miręs 1906 m.), vienais metais mokė Kurtuvėnų dvaro grafo Plioterio vaikus (Šiaulių aps.).
Mano tėvukas buvo laiškanešis, bet vieną dieną jis neturėjo laiko ir pasiuntė savo žmoną nunešti į dvarą laiškus ir laikraščius. Prie dvaro rūmų mamytė susitinka gražų, malonaus veido poną, ir kaip anais laikais buvo priprasta, pasveikino jį lenkiškai: Garbė Jėzui Kristui!
— Per amžius! — nepažįstamas ponas atsakė lietuviškai.
Mamytei pritrūko kvapo, tiek ji nustebo, iš pono išgirdusi lietuviškai. Užmiršo toliau jį pakalbinti ir dvare atidavusi korespondenciją, skubėjo namo papasakoti savo vyrui. Bet tėvukas jau buvo su Višinskiu susipažinęs ir kalbėjęs.
— Et, tu varna! — Subarė žmoną. — Nustebai ir sumišai savo žmogų susitikusi. Tai yra didelis žemaitis, labai mokytas žmogus.
— Aa, dabar suprantu, — išeidama pro duris, pati sau tarė mamytė. — Nemokyti ir labai mokyti kalba žemaitiškai, o mokyti, bet nedamokyti — lenkiškai. S. B-us.
TRYS NEGRAŽVARDĖS
Buvo trys senmergės ir visos turėjo labai negražius senoviškus (pasak pasakotojos: pagoniškus)
vardus: Degė, Mėšlė ir Kirmė.
Nuėjusios kur į svečius, save vardais nesivadindavo.
Kartą nuėjo į vakaruškas. Kad netyčia kartais neprasitartų savo vardų, susėdo atskirai viena nuo kitos. Degė prie pečiaus, o kitos kampuose.
Iš pečiaus išlėkė kibirkštis, nukrito ant Degės sijono ir šis pradėjo degti. Tai pamačiusi ir užsimiršusi, Mėšle pradėjo rėkti:
— Degė, degi!
Degė pamanė, kad Mėšlė nori pajuokti jos vardą. Užpykusi suriko:
— O kas tu! Mėšlė!
Užkaitusios Degė ir Mėšlė pakilo išeiti ir suriko trečiajai:
— Kirmė, eik ir tu namo!
(Tai pasakojant girdėjau dar apie 1910 metus iš senutės Marės Dambrauskienės, buvusios baudžiauninkės). S. B-us
NIEKAIP NEĮTIKSI
Dar Stalino laikais viename sovietinių satelitų kraštų gerai įkaušęs pilietis gatvėje suriko: Šalin Staliną!..
Raudonoji milicija pagavo jį ir uždariusi į kalėjimą pralaikė 6 mėnesius.
Paleistas iš kalėjimo, pilietis galvoja, kad būt naudingiau geruoju su Stalinu gyventi. Eidamas gatve suriko: Tegyvuoja Stalinas!
Tai išgirdusi milicija vėl sučiupo pilietį. Girdi, tu juokauji iš “tėvo” Stalino. ’ Anksčiau rėkei “šalin”, o dabar “tegyvuoja”. Vėl jį uždarė ir pralaikė kalėjime metus.
Paleistas iš kalėjimo pilietis eina gatve ir galvoja, kad jau geriau tylėti, negu rėkauti. Milicija ilgai jį iš paskos lydėjo ir sekė, ką jis dabar darys. Pagaliau ir šį kartą jį areštavo.
— Girdi, pirmą kartą tu rėkei “šalin Staliną!”, antrą kartą “tegyvuoja Stalinas!”, o dabar tyli. Matyt, jau kokį velnią galvoji apie “tėvą” Staliną.
Ir šįkart jau išvežė į priverčiamųjų darbų stovyklą. P. M.
TURBŪT, NEDRĮSTA
“Lietuvių Dienų” Nr. 5, pirmajame puslapyje, įdėta nuotrauka iš Vasario 16 d. minėjimo Romoje.
Visi dalyviai žiūri tiesiai, tik pora nuleidę akis. Ir pasirodo, šiedu kaip tik yra lenkų atstovai.
— Ko jie tokie nedrąsūs lietuvių iškilmėse? — tuojau pat man kilo klausimas.
— Na, ir nesupranti, — atkirto
mano bičiulis Anupras. — čia visai aiškus reikalas. Padoriems lenkams, prisiminus savo tautos praeityje padarytas lietuviams šunybes, nedrąsu pažvelgti lietuviams į akis. R. P-as
POLITRUKAS TIKI Į VELNIĄ
1941 m. vasario 16 d. anksti rytą Kaune, gusarų pulko kareivinių aukščiausioj vietoj pro langą išlindo lietuviškoji trispalvė ir ėmė gražiai plevėsuoti. Tai pamatę bolševikų pareigūnai apstulbo. Vėliava kyšojo iš pulko raudonojo kambario (bolševikinės koplyčios).
Raudonieji pareigūnai be kvapo atbėgo prie raudonojo kambario durų, bet įeiti negali. Jis užrakintas, o jo raktą turi tik pulko politrukas. (Okupantai mūsų lietuviškuosius raitininkus buvo perorganizavę į savo raudonąjį 26 kavalerijos pulką). Politruko pulke neranda; jis išėjęs į miestą.
Raudonojo kambario durų laužti nedrįsta, nes bijo, ką gali pasakyti vyriausybė už liaudies turto žalojimą, o trispalvė plevėsuoja. Iš lauko prilipti negali, nes neturi tokių aukštų kopėčių.
Siunčia į miestą kareivį politruko pajieškoti. Pagaliau suranda jį ir papasakoja įvykį. Politrukas pabala ir rusiškai nusikeikęs sušunka :
— Tikrai velnias į kambarį įlindo, kitas kas nors juk negalėtų. Taip gerai užrakinęs jį palikau.
Kitą kartą vėl tame pat raudonajame kambaryje politrukas rado ant Stalino paveikslo rožančių pakabintą. O kambarys ir šįkart buvo gerai užrakintas. Supykęs politrukas suriko:
— Tikrai velnias čia įsimetė!..
Politruką išgirdęs, vienas lietuvis karys nusijuokė, kad čia velnias negalėjęs būti, nes jis rožančiaus bijąs. Greičiausiai angelas įskridęs.
— Išskyrus velnią, į kitokias dvasias aš netikiu! — ilgai negalvojęs atkirto politrukas.
O tasai politruko “velnias” atlėkdavo ne iš pragaro, bet iš to pat pulko kalvės, kur pasidarydavo reikalingus raktus. K. B-us
