VIENAS TARP TŪKSTANČIO LENKŲ
A. JONIKAS
Ebingenas, tas mažiukas, tarp kalnų įsispraudęs švabų miestelis, buvo paskutinė mano stotis anapus vandenų. Išgyvenau ten virš metų laiko ir visą virtinę nuotykių, kai “pakabintas už plaučių”, kaip vadindavome atsitikimą emigracinei komisijai sutūrėjus dypuką, valdžios tapau tenai nugrūstas. Atsidūriau vienas tarp tūkstančio lenkų. Nenuostabu, kad laikui bėgant pakenčiamai pramokau jų kalbą. Vaizduotėje dar ir dabar matau tuos kalnus, saulės rudai nudegintus ir tuos barakus, sukrypusius, kažinkada statytus, stovykloje vykstantį gyvenimą ir veidus žmonių, kurie aplinkui buvo.
Pirmasis veidas, su kuriuo per slenkstį žengęs susidūriau, buvo Leckowsky, senyvas Anderso armijos veteranas. Jis pasitiko mane su abejingumu, nusakė jo kambaryje, kur gyveno iš viso 32 žmonės, esančią tvarką ir parodė lovą prie pat durų, — labai patogioje vietoje, — žengi per slenkstį ir tiesiai po antklode.
Kambario gyventojai pradžioje nusičiaudėjo sužinoję, kad esu lietuvis, dar toks nežymus augumu. Paskiau, pamatę, kad moku siūti, pagroju bent keletą instrumentų ir nesipriešinu jų nusistovėjusiai tvarkai, pradėjo net perdaug manim domėtis.
Stovykla pasižymėjo tikrai būdinga tautybei tvarka: kas po tako, tas po nago. Nėra ko stebėtis, juk ten tilpo visų stovyklų atlaikai, dėl įvairiausių priežasčių neišemigravę.
Sykį susitarėme su vienu kambario draugu parsivežti produktų iš kaimo. Atėjome prie barako kampo, kur stovėjo mano dviratis, tik žiūriu, — mano dviratėlis minkštas, pompa nusiritus už keletos žingsnių, vairas atsuktas, kaip paskersto ožio ragai, aplinkui siautė, didelėmis akimis dilbčiodami vaikai.
Lenkas su gailesiu pažvelgė į dviratį, į vaikus.
— Jie, — pasakė susigėsdamas.
— Jie, — patvirtinau ir aš. — Vaikai palieka vaikais, privalo ką nors veikti, tik nesuprantu, kodėl jiems mokyklos neįsteigiat. Turite čia pakankamai mokytų žmonių.
Lenkas dabar pažvelgė į mane su tokia nuostaba, lyg būtų kažką nelaukto išgirdęs. Nieko neatsakė.
Kažkas atsitiko po šio nuotykio su dviračiu, kad gyventojai pradėjo labai ypatingai elgtis su manimi ir vis gerąja prasme, “Žiūrėk, užeis koks išdidus “senas vaiskas”, pasiūlys išgert, kokia šviesesnės šeimos mergina pamačiusi užkalbins, kvies susipažinti su jos tėvais, o jei kokia šeimos šventė kuriame barake pasitaikė — būtinai ten temps ir mane. Prie taurelių šviesos būdavo darbo mano smuikeliui ir Franeko akordionui.
Sykį vėl, po kažkokios šventės, mudu su Franeku pasukome į stovyklos kantiną galvų susivilgyti. Pravėrę duris pamatėme visą stovyklos įžymybę — rinktinius protus, — kurie į bokalus įsikabinę karštai apie kažką ginčijosi. Pamatę mane, lyg nuščiuvo, lyg tai ko susidrovėjo, tik Leckowsky, prišokęs pasveikino ir nusivedė mane į savo kampaniją.
— Panowie! — šaukė jis, — štai tas lietuvis, kuris taip pasakė! Kaip manote, ar mums negėda, kad turi ateiti svetimas žmogus ir pasakyti, ką mes turime daryti? žmogus iš tos tautos, apie kurią galvoti esame nevykusiai įpratę. Jei manote, kad jis netiesą sakė, pažvelkite išėję į barakų langus, ar daug jie beturi stiklų.
— Juzef, masz racija! — pritarė žilas, žemas, bet skersai platus pan Dublik. Lietuvis, žinote, lietuviu ir liks. Štai papasakosiu jums, ponai, tokią istoriją. Atsiprašau, kaip jūsų vardas, pone? — kreipėsi į mane.
— Antanas.
— Žinai, Antanas, jums tikra tiesą pasakysiu, kaip Dievą myliu. Aš kariavau prieš lietuvius 1919 metais ir vėliau. Pradžioje beveik nebuvo jokio karo tarp mūsų, bendrai su lietuviais mušėme bolševikus, tačiau, jei kartais kur vieni kitus pagaudavom — sudiev, draugyste. Prisipažinsiu, mes lenkai nekaip su lietuvių kareiviais pasielgdavom, ką čia gražinti, jūs patys žinote.
Pasiuntė kartą vadas mus šešis kareivius pulkui šieno parūpinti. Pasiėmėm tris vežimus ir pasukome į Lietuvos valdžios tvarkomą pusę. Ten dar turėjo būt pašaro užtektinai. Taigi, kraunamės vežimus viename ūkyje, arklius vaišiname, tiktai drak, drak drak du lietuvių raitininkai, prie pat mūsų, nosis į nosį.
— Kas jums leido mūsų šieną vogti, — klausia, sėdėdami ant žirgų, šautuvus dailiai į mus ištiesę. Negalime ne pajudėti iš baimės, — na, manome, dabar bus, už viską šį kartą atsiimsime.
— Vadas įsakė, — atsiliepė mūsų seržantas.
— Vadas tegul įsako savo, ne mūsų pašarą vežti. Išverskite tuojau vežimus!
Nenoromis, bet turėjome išversti. Jie tik žiūri ir šypsosi, šautuvus glosto. Kai buvo šieno likę tik ligi gardžių, lietuviai pasakė:
— Dabar gana. Jums reikia šieno, kad tų dvesnų kumelpalaikių nepastipintumėt. Na, sėskit visi, bet gražiai ir, kad ne kvapo jūsų čia nebūtų! Supranti? — pridėjo seržantui lietuviškai.
— Supranti, — pakartojo tas ir. paliepęs kitiems, išdūmė iš vienkiemio, kaip vėjas. Dar manėme, kad lietuviai šaudys į mus, bet jie, netikėsite, nieko nedarė.
Paskiau, jau 1920 metais turėjome tikrą karą su lietuviais, Želigowsky, duok, Dieve, jam pekla, vedė mus į Kauną, kaip visi žinome. Prie Širvintų lietuviai kad užtaisė mums “kauna”, tikėsit ar ne — nė pekloj šilčiau nebūtų... Patekau į nelaisvę. Nugrūdo mus kažkur į Žemaitiją. Sakome sau, na, dabar paplėšime lietuviškus dirvonus į žambrius sukinkyti, kaip iš savo propagandos buvome girdėję. Tačiau apsirikome, — nieko panašaus nebuvo. Net darbo tikro nedavė, o valgyti — ką patys turėjo. Kartais kokia moteriškė sūrį paduoda, kartais duonos ir visa tai prie normalaus davinio. Toks dėdė, kartą, didelis, du metrai be kaklo, pilku milu apsivilkes, šeško kepure ant galvos, eidamas pro kiemą, kur buvome uždaryti, ištraukė pundą tabokos ir klausia:
— Ar valdžia jums leidžia rūkyti?
— Leidžia, tik to rūkalo mažai.
— Tai tekit. Nors jūs, lenkai, ir neleidžiate mums ramiai gyventi, bet vis tabokos užtenkame.
Ir nuėjo sau, palikdamas mus nustebusius ir sugėdintus. Nesuprasite, ponai, kad lietuviai yra tokie žmonės, kurie muša priešą fronte, o nugalėtiems vėl širdį rodo. Mes niekada to nesugebėsime išmokti.
Visi klausėsi žado netekę, o vienas iš jų, toks su vanago nosimi, ilgais auliniais batais apsimovęs, priėjo ir pasakė:
— Aš taipgi buvau pas lietuvius, taip sakant, internuotas. Panowie, niekur to nemačiau, kaip tenai ir pats pilnai tikiu, ką pan Dublik pasakojo. Taigi, tais 1939 metais, vokiečių ir bolševikų spaudžiama, mūsų brigada perėjo demarkacijos, kaip jie vadina, liniją Į lietuvių pusę. Pasitiko mus Lietuvos kariuomenė ir liepė padėti ginklus. Mūsų vadas perdavė mums lietuvių įsakymą nusiginkluoti, ką mes tuoj ir įvykdėm, sukraudami visą kalną lengvųjų ginklų.
— Ką darysite su karininkais? — paklausė mūsų vadas lietuvį kapitoną, vykdžiusį mūsų internavimą.
— Gaila, — pasakė jis, bet įsakymas liečia ir karininkus. Mes paliksime jums kardus, o šaunamuosius ginklus turime paimti.
Lenkas pasakojo toliau:
— Mus apgyvendino senose kareivinėse, paskiau karininkus nuvežė į Palangą ir patalpino viloje. Kareiviai buvo išskirstyti mažesniais būriais ir aprūpinti. Rodos, viskas buvo gerai, daugiau, kaip pagal tarptautinę teisę, bet argi lenkui to užteks. Patys žinome. Taigi, mūsų karininkai ėmė nerimauti, keikti, skųstis, ieškoti priekabių prie lietuvių. Kapitonas, kuris mus internavo, stengėsi mus raminti, tačiau nieko ...
Kartą, kai jis atėjo į mūsų stovykla ir paklausė, ar kas neturi kokių rimtų skundų, mūsų majoras atsakė:
— Tamsta esi žemesnio laipsnio, todėl aš turėčiau jus, o ne jūs mane klausinėti. Tamsta esi čia nepageidaujamas!
Kapitonas pasižiūrėio į jį ir atsakė:
— Gerai, tamstos pagrįstas reikalavimas bus išpildytas.
Jam išėjus, po kelių minučių įėjo kitas lietuvis, ši kartą seržantas. Atsistojo viduryje kambario ir paklausė:
— Mano ponai, gal malonėsite pareikšti savo skundus?
Majoras net pabalo iš pykčio.
— Chlope, — sušvokštė jis, — štai mano batai nevalyti. Pasirūpink jais, — pridėjo, nykščiu rodydamas į kampą.
— Labai malonu, — atsakė seržantas, mirksėdamas akimis, — aš visada jūsų patarnavimams, pone majore.
Priėjęs kaip griebs majora už apikaklės. kaip tvos kumščiu į veidą, kad tasai net apsivertė. Kaip Dievą myliu, puskarininkis tikram majorui tvojo. Ir nieko. Kad bent kas iš mūsų būtų pajudėję.
Išeidamas pasakė:
— Ponai, užmirškite, kas buvote, atsiminkite, kur esate.
Daugiau išsišokimų iš mūsų pusės nebebuvo. Lietuviai mus pamokė, kaip reikia elgtis nelaisvėje, ypač po tiek daug mūsų negarbingų žygių prieš tą tautą. Tikrą nelaisvę pajutome, kai bolševikai ir Lietuvą okupavo, kai mus išsivežė į savo kraštą ir uždarė už spygliuotų vielų beveik ant pliko lauko, kai kulkosvaidžiai nukirsdavo po keletą iš mūsų beveik kasdieną. Tada mes ir maldose minėjome Lietuvą ir prašėme Dievą, kad atleistų mūsų nuodėmes.
— Stašiu, tu pasakoji tikrą tiesą, — įsiterpė ir Franek, visą laiką pro šypsnį klausydamas kalbos. — Tikrą tiesą, tik ne visą pasakei. Jeigu pokalbis ton pusėn pakrypo, leiskit pasakyti, kad ir aš Lietuvoje buvau. Internuotas. Gyvenau Kaune, grojau akordeonu kavinėse, net radiofone kartą grojau. Kaip manote, ar man ko trūko? Buvo litukų kišenėje, o už juos lietuviško kumpio, sūrio, duonos ir alaus — kiek, ponas, valioji. Kokių konservų ten buvo, kokio sviesto!
— Ar ne tiesa, Antanas? — staiga paklausė lietuviškai.
Dabar tai tikrai nustebau. Tas vyrukas niekad lietuviškai manęs nekalbino.
— Gal ir tiesa, kad pasakoji. O kaip lietuviškai išmokai?
— Nedaug. Po truputį, Žinau litukas, maistas, pienas centras, na, ir šio to daugiau.
Lenkai sužiuro į mudu — jiems irgi nuostabu, kad jų draugas prašneko mano kalba. Man buvo savotiškai linksma, o pati tikroji linksmybė prasidėjo, kai Leckowskis sušuko:
— Pan Gagatek, čia dar po litrą alaus prašome!
Mateuš Gagatekas tokios naujienos jau senokai
laukė, ypač iš pono Lećkowskio, kuris mokėjo taip meniškai mylėti markes ir nesavo alų, kad niekas negalėtų su juo susilyginti.
Po to įvykio mūsų draugiškumas vis stiprėjo ir stiprėjo, kol vienas kitą glėbyje prilaikydami suradome savo duris ir lovas. Tačiau anas pasikalbėjimas neliko be pasekmių, — mokykla buvo šiaip taip sudaryta, vaikai langų nebedaužė. Mano vaidmuo šiame reikale buvo tas, kad pakursčiau lenkišką hunorą nepasiduoti, nesileisti apjuokiamiems tokio nedidelės išvaizdos lietuvio, koks aš buvau. Nėra blogo, kas neišeitų į gerą.
Viena iš tremtinių stovyklų Vokietijoje: August-dorfas prie Detmoldo, Westfalijoje.
