Partizanai: Istorija ir dabartis

ARTILERIJA ANTROJO PASAULINIO KARO METU

PLK. O. URBONAS

(Tęsinys iš praėjusio nr.)

Gynėjų artilerija iš savo pagrindinių ugniaviečių neveikdavo tol, kol neprasidėdavo priešo tikras puolimas. Prieš veikdavo tik taip vadinamos paslankios baterijos, kurios kautynių metu dažnai keletą kartų keisdavo pozicijas. Atsitikimui, kad ryšių ir vadovavimo tinklas bus priešo ugnimi sunaikintas, buvo nustatoma, kaip paskutinė pasipriešinimo priemonė, “aklas” ugnies planas. Tiesa toks veikimas ne visada atatiko aplinkybes, bet vokiečių art. vadai su iniciatyva ir gerai taktiškai paruošti, tad ir šiose apystovose savo ugnimi kartais pasiekdavo gan gerų rezultatų. (Brž No. 3).

Karo pradžioje šarvuočių puolimas buvo vykdomas po trumpo, netikėto artilerijos ugnies parengimo. Priešo pozicijos gilumoje tolimesnis šarvuočių puolimas vystėsi be artil. ugnies paramos, vartojant vien šarvuočių pabūklus. Tokį puolimo būdą dalinai pateisindavo art. palyginant mažas judrumas. Tuomet dar, artilerija greit nuo šarvuočių atsilikdavo. Tolimesnėje karo eigoje toks šarvuočių puolimas pasidarė neįmanomas, nes patobulinti prieššarviniai ginklai žymiai suvaržė šarvuočių veikimo laisvę. Paskutiniais laikais artilerija jau buvo tiek ištobulinta — šaudymo tolio ir judrumo žvilgsniu, kad ji lengvai parėmė šarvuočių apsaugą, šarvuočių puolimas visuomet buvo stiprios art. ugnies paremtas, ir tolimesnis šarvuočių judėjimas gilumon visuomet buvo art. ugnies saugomas.

Karo metu buvo reikalaujama, kad divizija priešo įtvirtintą poziciją puolant 2 klm. bare, turi disponuoti bent 15 art. grupių. Su mažesniu art. kiekiu puolimo operacija negali būti užtikrinta. Jeigu leisti, kad pirmą puolimo liniją sudaro 2 Dėst. pulkai (trečias rezerve), išeitų, kad pulko puolimą turi parengti ir palaikyti maždaug 8 art. grupės.

Kova su priešo art. sudaro viena iš svarbiausių faktorių kautynių lauke. Prieš karą ir karo pradžioje vokiečiai skaitė, kad šį uždavinį galima pavesti aviacijai ir priešo art. bus bombordavimu iš oro sunaikinta ar bent nutildyta. Susidūrę su gausia rusų artilerija, vokiečiai greit priversti buvo įsitikinti, kad jų nusistatymas yra visiškai klaidingas. Kad sunaikintų bateriją bombardavimu iš oro, reikalingas toks milžiniškas municiios kiekis, kuris pralenkia baterijos vertę. Be to pasirodė, kad no bombardavimo, kuris galėjo trukti tik trumpą laiką, baterija greit atsigauna. Artilerija gi, savo trukdomąja ugnimi, kurią galima užtęsti ilgesniam laikui ir reikalui esant pakartoti, priešo art. ugnį nutildo, jei nesunaikina visam laikui. Tik šiuo būdu galima užtikrinti saviems šarvuočiams ir pėst. judėjimo laisvę, be kurios pasisekimo turėti neimanoma. Tolimesnis šarvuočių puolimas be art. paramos, kad priešo art. būtų neutralizuota, pasirodė irgi neįmanomas, šį uždavinį vykdyti teko toli šaudančiai artilerijai.

TECHNIŠKAS IŠSIVYSTYMAS

Normalūs art. pabūklai, taip vadinamo standartinio tipo, nei kiek savo senosios vertės nėra nustoję. Prieš karą ir karo pradžioje pabūklų tolimesnis vystymasis ėjo dviem kryptimis: kalibro didinimo, kad pasiektų atskirų šūvių didesnį efektą ir šaudymo tolio didinimo kryptimis. Karo pradžioje buvo skaitoma, kad 10 klm. šaudymo tolis visiškai pakankamas, bet karui įpusėjus, šis 10 klm. šaudymo tolis virto minimumu ir statomas buvo reikalavimas šį tolį padidinti iki 30 klm., tai lauko pabūklams, šiandien divizijos artilerijos kalibrai svyruoja tarp 7,6—15 cm.; korpo ir armijos art. kalibrai tarp 15 ir 24 cm.; 15 cm. kalibras pasirodė ypatingai efektyvus ir taip prie bet kokių aplinkybių. Kovai su priešo art. dabar vartojami 15—17 cm. kanuolės su šaudymo toliu nuo 20 iki 30 klm. Visi motorizuoti pabūklai aprūpinti guminiais ratais.

Visai naujo tipo lafetas buvo sukonstruotas karo metu ir dabar vartojamas visų didžiųjų valstybių artilerijoje. Tai yra motorizuotas su vikšrais lafetas, šturmuojantieji pabūklai (Sturmgeschuetze), kuriuos vokiečiai įvedė karo pradžioje, buvo numatyta toliau vystyti - tobulinti, patobulinus įgavo ypatingos reikšmės. Ši idėja tik karo pabaigoje buvo pilnumoje realizuota. Tuo būdu atsirado artilerija sugebanti visuomet atlikti normalius paramos uždavinius, bet aprūpinta vikšriniu lafetu, bet be šarvų apsaugai. Šis principas daugiausia buvo išnaudotas amerikiečių, kurie 1944 metais Prancūzijoje panaudojo gan didelį kiekį pabūklų su vikšriniu lafetu.

Po karo Amerika kreipė didelį dėmesį į šios rūšies artileriją ir svarstomas klausimas galutinai pereiti prie šios rūšies artilerijos. Didžiausia pirmenybė, kurią turi šios rūšies artilerija, yra greitas šaudymo parengimas, kas žinoma, pirmon eilėn taikoma sunkiąjai artilerijai, kuriai paprastai reikalingas gan ilgas laikas, kad pasirengtų šaudymui. Neigiamos šios art.

ypatybes yra pirmon eilen jos didelis svoris palyginant su “traukiamais” pabūklais ir sunkumas paslėpti ir užmaskuoti.

Kitas tipas pabūklų, kuris atsirado karo metu, buvo “salviniai” pabūklai, šaudantieji mažu atstumu, raketomis. Iš pat pradžių šie pabūklai sudarydavo kaip ir surogatą paprastų pabūklų, kadangi jų gamyba buvo žymiai paprastesnė ir greitesnė. Pirmieji juos vartojo vokiečiai, nuo kurių juos perėmė rusai, patobulino ir vėliau amerikiečiai, šių pabūklų charakteringiausias bruožas yra galimybė išvystyti momentaliai stiprią ugnį ir jų palyginant mažas svoris. Tačiau šie pabūklai turi ir dideles neigiamas ypatybes: mažas šaudymo tolis, ilgai trunkantis užtaisymas, reikalingas atvėsinti, be galo didelis sviedinių sklaidumas ir sunkumas juos paslėpti — ypatingai šaudymo metu. Į šiuos pabūklus negalima žiūrėti kaip į normalius art. pabūklus, kadangi jie negali vykdyti art. normalių taktinių uždavinių, bet jie sudaro labai gerą priemone normalios art. sustiprinimui.

Varžytynės dėl šaudymo tolio, apšaudant priešo poziciją gilumoje, pareikalavo naujų metodų, kaip tolį padidinti. Tyrimai šioje srityje dar, atrodo, nėra baigti ir tebėra bandymo stadijoje. Vokiečiai šioje srityje dar karo metu padarė visą eilę bandymų ir gavo gerų vaisiu. Jų bandymai šioje srityje ėjo trimis pagrindinėmis kryptimis: 1. šaudymas iš pabūklo su padidinta vamzdžio kiauryme, 2. kūgiškų sviediniu ir 3. raketiniu priedu prie sviedinio.

Šaudymas iš pabūklo su padidinta vamzdžio kiauryme glūdi tame, kad sviedinio skersmuo yra mažesnis negu vamzdžio kiaurymės skersmuo. Obtiuracija, dujų prasiveržimas sulaikomas tuo, kad sviedinys neša užpakaly platesnę dalį, kuri nuo sviedinio atkrenta, kada pastarasis jau nuo pabūklo atsitolinęs.

Kūgiškas sviedinys pagrįstas tuo pat principu; užpakalinė sviedinio dalis yra kūgiška (kita dalis cilindriška), užpakalinė sviedinio kūginė dalis dar šiek tiek suspaudžiama, kad tam tikrame momente irgi atkristų. Pritaikant pirmą ir antrą metodą galima pasiekti didelio pradžios greičio sviediniui. Po karo, atrodo, prieššarviniai pabūklai konstruojami pagal šiuos principus, kas davė galimybę pradžios greitį maždaug padvigubinti.

Raketinis priedas prie sviedinių buvo vartojamas šaudant iš normalių art. pabūklų. Šį metodą vartojant pasiekti fantastiški šaudymo atstumai.

TECHNIŠKAI PADEDAMOSIOS PRIEMONĖS

Daug technikinių padedamųjų priemonių buvo antrojo pasaulinio karo metu įvesta artilerijoje. Visa paminėti nėra galimybės, dėl to tenka apsirubežiuoti tik svarbesnėmis.

Ugnies koregavimas iš oro su vadinamaisiais artilerijos lėktuvais pasidarė pas vakarų sąjungininkus neišvengiama padedamoji priemonė, šaudant ne tik į vsdovietes, susisiekimo mazgus, bet ir atliekant paprastus art. paspirties uždavinius.

Artilerijos lėktuvų buvo dviejų rūšių: vienas mažas, lėtai skrendantis, dvivietis, sporto tipo lėktuvas; antras — greitas naikintuvas. Lėtai skrendantis, kuris daugumoje buvo vartojamas, normaliai buvo naudojamas divizijos ir korpo art. šaudymui iki 15 klm. atstumuose. Lėktuvas laikėsi užpakalyje savų linijų ir paprastai gan mažame aukštyje, gerai galėjo būti priešlėktuviniais ginklais nuo žemės apsaugotas. Galėjimas greit nusileisti, jo judrumas, sugebėjimas lengvai tūpti ir ne aerodrome — viskas tai turėjo pasėką, kad šie beginkliai lėktuvai išvengdavo susidūrimo su priešo naikintuvais. Sąjungininkų pusėje buvo tvirtinama, kad tokie lėktuvai su pasisekimu gali būti vartojami ir ten, kur viešpatauti oro erdvėje yra nemanoma, šaudymas tolimesniuose atstumuose negu 15 klm. buvo koreguojamas naikintuvo tipo lėktuvų. Jie paprastai laikėsi didelėje aukštumoje, jų judėjimo greitis buvo didelis, kas žinoma, labai apsunkino sekimą žemėje.

Artilerijos lėktuvai dabar organizaciniai įeina kaip į amerikiečių taip ir į britų artileriją.

Radio degtuvas— vienas iš karo slaptųjų ginklų. Įgavo didžiausią reikšmę ne tik šaudant prieš lėktuvus, bet ir šaudant į žemės taikinius. Pirmą kartą šis degtuvas masiškai buvo pavartotas stabdant vokiečių puolimą Ardėnuose 1944 metais gruodžio mėn. Amerikiečiai ir britai laiko, kad šis degtuvas šiose kautynėse suvaidino vyraujantį vaidmenį ir jo dėka vokiečių puolimas buvo atremtas.

Amerikiečių motorizuotas prieštankinis 105mm pabūklas Diamond T Tunise, II Pasaulinio Karo metu.

Radio degtuvas yra patikimas ir nepavojingas vartojimui, pakeičia dabar visus degtuvus artilerijoje ir duoda žymiai geresnių vaisių už pirmykščius.

Šis degtuvas prisitaiko prie žemes paviršiaus, t. y. sviedinys sprogsta tam tikroje nuo žemės paviršiaus aukštumoje, pats prisitaikymas prie žemės konfigūracijos. Vartojant šitą degtuvą, ugniai gali vadovauti ir mažiau prityręs karininkas, taipgi gali šaudyti su pasisekimu ir į nematomus taikinius nakties metu.

Radio - Aidas, buvo kita priemonė, kurią art. vartojo karo metu. Ši priemonė sąjungininkų buvo pavartota karo pabaigoje, kada nebuvo dar galutinai ištirta. Atrodo, kad dar ir šiandien ši priemonė tebėra bandymo stadijoje. Radio - Aido (Echoradio) buvo vartojamas žvalgymui priešo ugniaviečių ir taikinių, čia galima nurodvti du vartojimo atveju: žvalgymas ir matavimas priešo art. sviedinių trajektorijų, kad lokalizuotų priešo baterijų ugniavietes ir sekimas bei matavimas taikinių žemės paviršiuje, kaip tai gurguolių, kariuomenės susitelkimų ir t. t. Rezultatai, kurie buvo gauti karo metu, parodė, kad pirmu atveju pritaikius Radio - aidą, baterijų ir minosvaidžių ugniavietės nustatomos su užtektinu tikslumu. Antru atveju pasirodė, kad judančius taikinius galima lengvai stebėti. tuo metu kai nejudomieji taikiniai nustatomi žymiai sunkiau. Nėra abejonės, kad po šio karo daug šioje srityje bus jau padaryta ir ši priemonė žymiai bus patobulinta. Įrankiai, kurie buvo karo metu vartojami, buvo dideli ir sunkūs ir ne visai tiko tiesioginiam žvalgymui iš sekyklos, bet dabar jau teko matyti karo literatūroje žymiai mažesnius patobulintus įrankius. Patobulinimo galimybės šioje srityje yra didelės ir nėra abejonės, kad didžiosios valstybės jau toli yra pažengusios.

Ryšių priemonės, kurios sudaro pagrindą artilerijai sėkmingai veikti, karo metu buvo labai patobulintos. Tai liečia pirmon eilėn radio ryšių priemones, kurios pasidarė žymiai patikimesnės, mažesnės ir su didesniu veikimo radijum.

Pažiūros į vielą ir į radio priemonių ryšį yra skirtingos. Vieni laiko, kad viela kaip buvo taip ir yra pagrindinė ryšio priemonė, ji yra patikimesnė ir pastovesnė. Kiti laikosi priešingos nuomonės. Bendroje išvadoje tektų pasakyti, kad ir viena ir kita priemonė yra gera ir patikima, jei vartojama atatinkamose aplinkybėse. Artilerijos veikimo atžvilgiu stipresniam viela yra patikima priemonė, silpnesniam gi, kuriam visas jo vielų ryšių tinklas lengvai gali būti priešo ugnimi suardytas, radio sudarys vienintelę priemonę, kuria jis dar galės pasinaudoti.

Dar visa eilė techniškų priemonių buvo pavartota per karą artilerijoje. Verta čia tik paminėti: patobulinti klausos aparatai: televizija art. ugnies vadovavime: žymiai padidėjęs foto nuotraukų vartojimas: centralizuotas didesnio kiekio art. pabūklų ugnies paleidimas (Koppelungsgeraet) ir t. t.

Raketos. Dar vieną specialų ginklą tenka paminėti, tai tolišaudančios raketos, kurių patobulinimas vykdomas visose didžiose valstybėse visu smarkumu. Tų raketų tolimesnę reikšmę šiandien net ir sunku numatyti, literatūroje tenka sutikti ir tokia nuomonė, kad jų ateities reikšmė bus didesnė negu atominių bombų.

Iš tų rūšių, ką daugiausia buvo karo metu vartojamos, žinomos V-l ir V-2. Didžiausią tolimesnio tobulinimo ateitį turi be abejo V-2, kuri jau savo pirmoje

Korėjos karas — amerikiečių Long-Tom, motorizuotas sunkus pabūklas apšaudo priešo pozicijas 15 mylių atstume.

stadijoje sudarė labai efektingą ginklą, prieš kurią surasti apsaugos priemonę yra labai sunku. Apytikri daviniai šios raketos yra šie: ilgis maždaug 14 m, skersmuo 1,5 m, svoris 12 tonų; iš kurių sprogstamą medžiagą sudaro 1 tona ir degamoji medžiaga 8 tonos, Ši raketa lekia maždaug 10—12 mylių aukštumoje, maždaug 5600 klm. greičiu per valandą.

Amerik’ečiai sako, kad vokiečiai turėjo karo metų bandymo stadijoje arti šimto įvairių rūšių raketų.

Sutraukiant visa, kas čia išdėstyta, galima pasakyti, kad art. srityje karo metu pasirodė šios naujenybės:

1.    Standarizuoto tipo patobulinti pabūklai su motorizuotu vikšriniu lafetu, ir žymiai padidintu šaudymo toliu.

2.    Radio degtuvas žymiai padidino galimybę šaudyti ore sprogstamais sviediniais ir tuo žymiai padidino art. efektingumą ir taiklumą.

3.    Art. ugnies koregavimas iš oro pasirodė labai vertinga priemonė.

4.    Radio - Aidas pasirodė yra vertinga žemės taikinių sekimo ir tų taikinių nustatymo priemonė.

5.    Trumpų distancijų raketos (salvių pabūklai) pasirodė kaip vertinga priemonė art. ugnį sustiprinti.

6.    Masinis artilerijos panaudojimas virto kautynių taisykle.

7.    Pabūklų konstrukcijos su tiesiog fantastišku šaudymo toliu, buvęs dar bandymo stadijoje, virto realybe.

8.    Tolimesnis raketų tobulinimas gali turėti tiesiog baisias pasekmes.

Šio pastarojo ginklo išvystymas gali privesti prie to, kad ateityje visą art. teks suskirstyti į 2 pagrindines rūšis: paspirties art.: divizijos, korpo ir toli šaudančiąją art. Kitaip tariant taktinė ir strateginė artilerija.

Braižinius darė; V. Šventoraitis