Partizanai: Istorija ir dabartis

Kryžiuočiai

HENRIKAS SIENKIEVIČIUS

Iš lenkų kalbos verte KAZYS JANKŪNAS

SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:

Mackai su Zbyška bekeliaujant į Krokuvą pakeliui teko susitikti kunigaikštienę Oną Danutę, Kęstučio dukrą. Jos dvariškių tarpe buvo jauna mergelė Danutė. Zbyškai iš pirmo žvilgsnio Danutę pamilus, kunigaikštienė prisaikdino jj jos riteriu. Mackai gi rūpėjo tėviškės Bogdanieco atstatymas, todėl jis mėgino prikalbėti Zbyš-ką vykti su Vytautu į žygį prieš totorius ir įsigyti tėviškės ūkiui reikalingų vergų— belaisvių. Tačiau Zbyška pasirengęs keršyti už Danutės motinos mirtį nori vykti pas jos tėvą, kad dalyvautų žygyje prieš kryžiuočius ir laimėtų Danutei tris plunksnas nuo vokiečio šalmo.

Prisidėję prie kunig. Onos Danutės palydovų, jie kartu užsuko į Tyneco vienuolyną pamaldoms. Pusryčių metu Zbyška susidomėjęs klausėsi kunigaikštienės ir vienuolyno viršininko pasikalbėjimo apie politiką, nes tikėjosi išgirsiąs žinių apie greitai kilsiantį karą su kryžiuočiais. Vienuolyno viršininkas, tarp kitko, pasakė, kad Krokuvon, karaliaus Jogailos įpėdinio gimimo šventei vyksta ir ordino pasiuntinys komtūras Lichtenšteinas. Kunigaikštienė tai išgirdusi pradėjo skųstis:

—    Žmonės pasakoja, — ir, Dieve, duok, kad tai būtų teisybė, — jog netrukus būsiąs didelis karas, kuriame iš vienos pusės būsianti Lenkija su visais savo kaimynais, o iš kitos — visi vokiečiai ir Ordinas. Atrodo, kad apie šį karą kažkokia šventoji pranašavusi...

—    Brigita, — pertraukė mokytas vienuolyno viršininkas, — prieš aštuonerius metus ji buvo paskelbta šventąja. Pamaldusis Petras iš Alvastros ir Motiejus iš Linkoepingo jos pranašystes užrašė. Jose kalbama ir apie įvyksiantį didelį karą.

—    Nesitverdamas džiaugsmu, Zbyška neiškentė nepaklausęs:

—    Ar greit turi būti?

Bet vienuolyno viršininkas ar nenugirdo ar tik apsimetė negirdėjęs tokio klausimo.

—    Jaunieji riteriai džiaugiasi šituo busimuoju karu, bet vyresnieji ir atsargesnieji taip kalba: “Ne vokiečių, — sako, — bijomės, nors jie ir drąsūs ir išdidūs, ne jų kardų ir iečių, bet tik, — sako, — kryžiuočių relikvijų, nes prieš jąsias žmonės yra bejėgiai.”

Šičia Ona Danutė su baime pažvelgė į vienuolyno viršininką ir pridūrė tylesniu balsu:

—    Tur būt tiesa, kad jie turi Šventojo Kryžiaus medžio — kaip gi prieš juos kariausi?

—    Atsiuntė jiems prancūzų karalius, — atsakė vienuolyno viršininkas.

Sekė valandėlė tylos. Paskui pradėjo Mikalojus iš Ilgamiškio, žmogus daug kur buvęs ir matęs.

—    Buvau kryžiuočių nelaisvėje,—tarė,—ir mačiau, kaip Šventojo Kryžiaus liekanos buvo nešamos. Bet ir be to Olivos vienuolyne yra laikomos ir kitos neįkainojamos relikvijos, be kurių kryžiuočiai nebūtų išaugę iki tokios galybės.

—    Tai išgirdę benediktinai pasuko galvas į kalbančiojo pusę ir pradėjo primygtinai klausinėti:

—    Sakykite, kas per relikvijos?

—    Ogi Švenčiausios Panelės apsiausto skiautelė, — atsakė Mikalojus, — ir Marijos Magdalenos krūminis dantis ir viršūnėlės degančio krūmo, iš kurio Dievas Tėvas Mozei buvo pasirodęs, ir Šv. Liberijaus ranka ir daugybė kitų šventųjų kaulų, kuriems suskaičiuoti rankų ir kojų pirštų nepakaktų.

—    Kaip gi prieš juos kariauti? — pakartojo atsidusdama kunigaikštienė.

O vienuolyno viršininkas suraukė savo iškilią kaktą, valandėlei nutilo ir vėliau taip atsakė:

—    Sunku prieš juos kariauti ir dėl to, kad jie vienuoliai ir kryžių ant savo apsiaustų nešioja. Bet jei jie jau perpildė nuodėmių saiką, tai ir relikvijoms gali pasidaryti šlykštu pas juos toliau gyventi, o tada jos ne tik kad neteiks kryžiuočiams stiprybės, bet juos nusilpnins, kad j doresnes rankas patektų. Tegu Dievas apsaugo krikščionišką kraują, bet reikia žinoti, kad ir mūsų valstybėje yra relikvijų, kurios padės ir mums kariauti. Nes Šv. Brigitos pranašystėje sakoma: “Įkurdinau juos kaip darbščiąsias biteles krikščioniškųjų žemių pakrašty, bet jie sukilo prieš mane. Jie nesirūpina sielomis ir nepagaili kūnų tų žmonių, kurie iš klaidų grįžo į katalikų tikėjimą ir į mane. Ir padarė iš jų belaisvius, ir nemoko jų Dievo įsakymų, ir neleisdami jų prie šventųjų sakramentų, pasmerkia juos dar didesnėms pragaro kančioms, kaip kad pagonys verti būtų. Ir sukelia jie karus savo gobšumui patenkinti. Todėl ateit laikas, kada jų dantys bus sutrupinti ir dešinės jų rankos nukirsdintos, o dešinės kojos pasidarys raišos, kad pažintų nuodėmes savo.”

—    Taip, Dieve, duok! — sušuko Zbyška.

Kiti riteriai ir vienuoliai taip pat buvo pagauti pranašystės žodžių, o vienuolyno viršininkas, kreipdamasis į kunigaikštienę, tarė:

—    Todėl pasitikėkite Dievo teisingumu, kunigaikštiene, nes greičiau jųjų dienos yra suskaitytos, kaip jūsų. O dabar nužeminta širdimi priimkite šitą štai dėžutę, kurioje yra vieno mūsų globėjo, Šv. Ptolomėjaus, kojos pirštas.

Kunigaikštienė ištiesė drebančią ranką, priklaupusi priėmė dėžutę ir prispaudė ją prie lūpų. Kunigaikštienės džiaugsmas apkrėtė ir visus dvariškius, nes ne vienas neabejojo, kad iš šitos dovanos pasklis palaima ir gerovė, ne tik čia esantiems, bet ir visai karalijai. Zbyška jautėsi patenkintas, nes jam atrodė, kad karas turįs prasidėti tuoj po Krokuvos iškilmių.

IV.

Buvo jau gerokai po pusiaudienio, kai kunigaikštienė kartu su palydovais pajudėjo iš vaišingojo Tyneco į Krokuvą. Tų laikų riteriai, artėdami prie didesnių miestų ar pilių ir norėdami aplankyti žymesniuosius asmenis, dažnai rengdavosi kautynių apranga. Tačiau pagal tų laikų paprotį, peržengus pilies vartus, šarvai būdavo nusiimami. Dažnai net pats pilies šeimininkas, sutikęs svečius, taip į juos prabildavo: “Nusiimkite šarvus, garbingas bajore, nes atvykote pas bičiulį.” Bet vis dėlto pasirodyti šarvuotam pilies šeimininkui buvo laikoma garbės reikalu. Todėl pagal paprotį ir Macka ir Zbyška užsidėjo šarvus ir iš fryzų riterių laimėtas liemenes — šviesias ir žėrinčias, pakraščiais auksinėmis juostelėmis apvedžiotas. Daug pasaulio apkeliavęs ir daug riterių matęs, Mikalojus iš Ilgamiškio, tuojau suprato, kad šitie šarvai buvo garsiausių pasaulyje Milano šarvininkų darbo ir kad juos galėjo turėti tik turtingiausieji riteriai. Jis sprendė, kad anie fryzų riteriai turėjo būti žymūs žmonės, ir dėl to su dar didesne pagarba pradėjo vertinti Macką ir Zbyšką. Tačiau jų šalmai, nors ir nepaskutiniai, nebuvo tokie puošnūs. Stambūs ir gražiai pabalnoti eržilai kėlė dvariškių tarpe susidomėjimą ir pavydą. Ir Macka ir Zbyška, sėdėdami nežmoniškai aukštuose balnuose, iš viršaus dairėsi į dvariškius. Kiekvienas jų rankoje laikė ilgą ietį, prie šono turėjo prisijuosę kardus ir prie balno—kirvius. Dėl patogumo savo skydus buvo atidavę vežti vežimuose, bet ir be jų jie abu atrodė taip, lyg būtų žygiavę į karą, o ne į miestą.

Jie abu jojo arti prie karietos, kurios užpakalinėje sėdynėje sėdėjo kunigaikštienė ir Danutė, o priekinėje viena dvaro dama, Kristino iš šermukšninės našlė, ir senasis Mikalojus iš Ugamiškio. Danutė dažnai žvalgėsi į šarvuotus riterius, o kunigaikštienė dažnai kilnodavo prie lūpų dėžutę su šv. Ptolomėjaus relikvijomis.

—    Taip norėčiau pamatyti, kaip šventieji kaulai atrodo, — tarė pagaliau, — tačiau pati nedrįstu atidaryti, kad neįžeisčiau Šventojo. Tegu vyskupas Krokuvoje ją atidaro.

O visada labai atsargus Mikalojus iš Ilgamiškio atsakė:

—    Et, geriau neišleisti jų iš savo rankų, nes relikvijos yra labai viliojantis daiktas.

—    Gal ir teisingai kalbate, — valandėlę patylėjusi tarė kunigaikštienė, — nes jau seniai nesu gavusi tokios dovanos, kuri man būtų suteikusi tiek daug paguodos ir ramybės prieš kryžiuočių relikvijas.

—    Protingai ir teisingai kalbėjo vienuolyno viršininkas, — atsiliepė Macka. — Turėjo kryžiuočiai ir prie Vilniaus įvairių relikvijų, juo labiau, nes norėjo savo svečius įtikinti, kad su pagonimis kariauja. O ir kas? Mūsų žmonės pamatė, kad, pasispiaudžius į rankas ir švystelėjus kirviu iš peties, ir šalmas ir jo galva krenta. Šventieji padeda, — nuodėmė būtų kitaip kalbėti, — bet tik teisingiesiems, kurie iš paklusnumo Dievo vardu į kovą traukia. Todėl ir galvoju, maloningoji kunigaikštiene, kad, prasidėjus dideliam karui, nors ir visi vokiečiai kryžiuočiams padėtų, sumušime juosius, nes mūsų yra daugiau ir Viešpats Jėzus galingesnę jėgą mūsų kūnams suteikė. O dėl relikvijų — argi mūsų šv. Kryžiaus vienuolyne jau nebūtų nė gabalėlio šv. Kryžiaus medžio?

—    Teisybė, kaip Dievą myliu, — atsakė kunigaikštienė. Bet mūsosios relikvijos ir pasiliks vienuolyne, o kryžiuočiai savąsias kartu gabenasi.

—    Dievo malonei nuostolis nieko nereiškia, — atsakė Mikalojus.

Šitie žodžiai galutinai nuramino kunigaikštienę, kuri tuojau nukreipė kalbą į Tynecą ir jo didingumą. Stebino mozūrus ne tik vienuolyno turtingumas, bet ir viso krašto, per kurį jie dabar keliavo, turtai ir grožis. Aplinkui tankiai gulo kaimai su vaismedžių sodais, liepų gojai su gandrų lizdais liepų viršūnėse, apačioje lyg prisodinti aviliai šiaudų stogeliais. Pakeliui traukėsi įvairių javų laukai. Kartkartėmis vėjas nubanguodavo dar nepribrendusiomis javų varpomis, kurių tarpe lyg žvaigždės danguje pasirodydavo melsvos rugiagėlės ir raudonosios laukų aguonos. Tolumoje už laukų kai kur juodavo ąžuolų ir alksnių miškai, besimaudydami saulės šviesoje, o kitur — drėgnos pievos su galvijų bandomis ir skraidančiomis pempėmis. Galima buvo spėti, kad šiose vietose gyveno darbštūs ir žemę mylį žmonės. Kiek tik akis užmatė, kraštas atrodė ne tik pienu ir medumi plaukiąs, bet kad ir jo žmonės yra ramūs ir laimingi.

—    Kazimierinė, karaliaus ūkis, — pasakė kunigaikštienė.

—    Ir Dievas gali juoktis į tokią žemę žiūrėdamas, — atsakė Mikalojus. Dievo palaima plevena viršum šitos žemės, tačiau, atrodo, turėtų būti čia kiek kitaip, kai pradeda varpai skambėti. Tada čia niekur negali rasti tokios vietos, kur varpų balsas tavęs nepasiektų! Todėl ir piktosios dvasios čia nesilaiko ir bėga net į Vengrijos pasienį, kad ten kurčiuosiuose miškuose pasislėpti galėtų.

—    Todėl man ir nuostabu, — pasakė Kristino iš Šermukšninės našlė, — kad Valgiris Žavingasis, apie kurį vienuoliai pasakojo, galėtų pasirodyti Tynece, kur varpai septynis kartus per dieną skambina.

Riteris ir jo dama viduramžiais.

—    Šita pastaba suneramino Mikalojų, kuris tik valandėlę pagalvojęs atsiliepė:

—    Pirmiausia, Dievo sprendimai yra nenusakomi, o antra, neužmirškite, kad jis kiekvienam pasirodymui atskirą leidimą gauna.

—    Tebūnie, kaip kam patinka, tačiau aš džiaugiuosi, kad nenakvojame vienuolyne. Mirčiau iš baimės, jei man toks pragaro milžinas pasirodytų.

—    Nemanau, nes pasakoja, kad jis ypač gražus esąs.

—    Nors ir gražiausias būtų, nenorėčiau, kad jis mane bučiuotų siera dvokiančiomis lūpomis.

—    O iš kur žinote, kad jis norėtų jus tuojau pabučiuoti?

Į tuos žodžius kunigaikštienė, o su ja ir Mikalojus ir abu riteriai smagiai nusijuokė. Pagal kitus, nesuprasdama dėl ko, juokėsi ir Danutė, o kunigaikštienės dama, atsukusi supykusį veidą į Mikalojų, tarė:

—    Mieliau norėčiau, kad jis bučiuotų, o ne tamsta.

—    Ei, nešaukite vilko iš miško, — linksmai atsiliepė mozūras, — nes dažnai keliu tarp Krokuvos ir Tyneco keliauja vilkolakiai, o ypač pavakariais. Dar gali išgirsti, ką kalbate, ir prisistatyti.

Tuo pat metu Macka, sėdėdamas aukščiau už kitus ir galėdamas toliau matyti, patraukė pavadžius ir tarė:

—    Dėl Dievo meilės, kas ten? — Kažkoks milžinas iš už kalnelio priešais mus atjoja.

—    Ir žodis tapo kūnu! — sušuko kunigaikštienė. Nepliaukškite niekų!

Bet Zbyška pasikėlė balne ir tarė:

—    Kaip gyvas esu — milžinas! Tikrai Valgiris!

Vežėjas iš baimės staiga sustabdė arklius ir, nepaleisdamas iš rankų vadelių, pradėjo žegnotis, nes ir jis, sėdėdamas aukštai ant ožių, pamatė milžinišką raitelį.

Kunigaikštienė kiek pakilo ir vėl greit atsisėdo, o Danutė savo galvą paslėpė kunigaikštienės suknios klostėse. Raitieji dvariškiai, išgirdę nelabojo vardą, ratu susispietė apie kunigaikštienės karietą. Nors dar tebejuokaujančių vyrų akyse pasirodė baimės ženklai. Tik vienas Mikalojus iš Ilgamiškio atrodė nesijaudinąs ir, norėdamas nuraminti kunigaikštienę, tarė:

—    Nebijokite, garbingoji ponia. Dar saulė nenusileido, o kad ir naktis būtų, šv. Ptolomėjus susitvarkys su Valgiriu.

Tuo metu nežinomasis raitelis, nusileidęs nuo ilgoko kalnagūbrio, sustabdė arklį ir nejudėdamas stovėjo. Besileidžiančios saulės spindulių nušviestas jis buvo aiškiai matomas — jo išvaizda savo dydžiu toli prašoko įprastą žmogų. Jie buvo dabar nuo raitelio ne toliau kaip per 300 žingsnių.

—    Ko jis ten stovi? — paklausė vienas dvariškių.

—Dėl to, kad ir mes nejudam, — atsakė Macka.

—    Žiūri į mus, lyg norėdamas kurį išsirinkti, — pastebėjo kitas dvariškis. — Jei žinočiau, kad žmogus, o ne nelabasis, tai prijočiau prie jo ir tvočiau kanklėmis per galvą.

Moterys jau visai išsigando ir pradėjo balsiai melstis, o Zbyška, norėdamas pademonstruoti savo drąsumą kunigaikštienei ir Danutei, tarė:

—    O aš nujosiu, kas man tas Valgiris!

Danutė beveik su ašaromis pradėjo šaukti:

“Zbyška! Zbyška!”, tačiau jis pavarė arklį ir greitai nujojo, tikėdamasis ir tikrąjį Valgirį kiaurai ietimi persmeigti.

O Macka, sugebėdamas greitai spręsti, tarė:

—    Atrodo milžinas, nes įkalniui stovi. Tikrai yra didelis ir stambus, bet tikras žmogus. Josiu ir aš, kad Zbyška su juo nepradėtų ginčytis.

Jodamas risčia, Zbyška galvojo, ar ietį reikia iš anksto paimti į dūrimo padėtį, ar gal geriau arčiau prijojus apsidairyti, kas ten per žmogus. Nutarė prijoti arčiau ir tuojau įsitikino, kad gerai padarė, nes artėjant nežinomasis pradėjo netekti savo neįprastos išvaizdos. Vyras buvo stambus ir sėdėjo ant didelio arklio, dar didesnio už Zbyškos eržilą. Buvo be ginklų, su aksomine, panašia į varpą kepure ant galvos ir baltu, drobiniu apsiaustu, iš po kurio kyšojo žalias apdaras. Stovėdamas įkainiui, galvą laikė iškeltą ir meldėsi. Ir arklį, atrodė, buvo sulaikęs tik tam, kad pabaigtų vakarines maldas.

—    Koks iš jo Valgiris! — pagalvojo Zbyška.

Prijojo taip arti, kad galėjo ietimi pasiekti. Nepažįstamasis, pamatęs gražiai apsirengusį ir ginkluotą riterį, prielankiai nusišypsojo ir tarė:

—    Garbė Jėzui Kristui!

—    Per amžių amžius.

—    Ar ten, žemai, tik ne Mozūrijos kunigaikštienė su savo palydovais?

—    Taip.

—    Tai iš Tyneco vykstate?

Bet į šį klausimą nesulaukė atsakymo, nes Zbyška buvo taip susigalvojęs, kad net ir klausimo nenugirdo. Valandėlei jis sustojo, kaip suakmenėjęs, savo akimis netikėdamas: netoliese nuo nepažįstamo žmogaus jis išvydo keliolika raitų kareivių, kuriems vadovavo žvilgančius šarvus

Šaunus riteris

užsidėjęs riteris, baltu vilnoniu apsiaustu su juodu kryžiumi ir plieniniu, povo plunksnų kuokšte papuoštu šalmu.

—    Kryžiuotis! — sužnabždėjo Zbyška.

Tuo pat metu jis pagalvojo, kad jo maldos buvo išgirstos ir kad gailestingasis Dievas siunčia jam tokį pat vokietį, kokio jis buvo Tynece maldavęs. Jam atrodė, kad šita proga jis turįs pasinaudoti negaišdamas nei valandėlės. Todėl dar net ne atsigavęs iš nustebimo, pakilo balne, nuleido ietį iki arklio ausų ir, šaukdamas savo šeimos šūkį “Valio!” — pasileido, kiek tik arklys išnešė prieš kryžiuotį.

Kryžiuotis taip pat mąstydamas sulaikė arklį ir, nenuleisdamas ieties, laikomos jojimo padėtyje, žiūrėjo prieš save nesuprasdamas, ar iš tikrųjų jis yra puolamas.

—    Nuleisk ietį! — sugriaudė Zbyška, spausdamas arklio šonus pentinais.

—    Valio! Valio!

Juos abu skiriąs nuotolis pradėjo mažėti. Kryžiuotis, matydamas, kad yra puolamas, patraukė arklį ir atkišo ietį, tačiau tuo metu, kai Zbyškos ietis turėjo perverti jo krūtinę, kažin kieno stipri ranka staiga nulaužė jo ietį prie pat rankos kaip kokį sutrūnijusį pagalį ir vėliau ta pati ranka nutvėrė už jo arklio apinasrio tokia jėga, kad gyvulys visomis keturiomis kojomis sustojo, kaip įkastas.

—    Ką darai, pasiutėli? — pasigirdo gilus, grasinantis balsas, pasiuntinį nori pulti ir karalių įžeisti!

Zbyška žvilgterėjo ir pažino tą patį milžinišką žmogų, kurį visi buvo Valgiriu palaikę.

—    Leisk mane prieš vokietį! Kas esi ? — šaukė, griebdamas ranka už kirvio koto.

—    Šalin nuo kirvio! Šalin, dėl Dievo meilės, nes nuo arklio nuversiu! — dar labiau grasinančiu balsu sušuko nepažįstamasis. — Karaliaus didybę įžeidei ir būsi teisiamas.

Paskui, kreipdamasis į žmones, jojančius paskui kryžiuotį, suriko:

—    Prie manęs!

Bet tuo metu prijojo susirūpinusiu ir nelaimingu veidu Macka. Jis aiškiai suprato, kad Zbyška puolė kaip pasiutęs ir kad šioji byla gali jam liūdnai baigtis, bet vis dėlto buvo pasiruošęs kautis. Visas nežinomojo riterio ir kryžiuočio palydovų būrys sudarė nedaugiau kaip penkiolika vyrų, iš dalies ginkluotų ietimis, iš dalies lankais. Tik du pilnai šarvuoti vyrai galėjo jiems rimtai priešintis ir tikėtis laimėjimo. Macka taip pat galvojo, kad, galbūt, būtų geriau prasiveržti per šituos žmones ir kur nors pasislėpti, kol visa audra praeis. Tačiau jo veidas susiraukė kaip alkano, pasiruošusio auką pulti vilko, ir jis, pavaręs savo žirgą tarp Zbyškos ir nepažįstamojo, pradėjo klausinėti, laikydamas ranka už kardo rankenos.

—    Kas jūs per vieni? ir kokios jūsų teisės?

—    Mano teisės? — atkirto nepažįstamasis, — mano karalius įsakė šiose vietose taikos žiūrėti, o mane vadino Povala iš Tačevo.

(Bus daugiau)