Partizanai: Istorija ir dabartis

ARTILERIJA ANTROJO PASAULINIO KARO METU

PLK. O. URBONAS

Antrojo pasaulinio karo pradžioje visuose pranešimuose dominavo žinios apie aviaciją ir šarvuočius. Pėstininkai ir artilerija, žinoma, kaip ir anksčiau kautynėse vaidino savo vaidmenį, bet apie juos mažiau buvo rašyta ir kalbėta, nes aviacija ir šarvuočiai kreipė į save viso pasaulio žmonių dėmesį. Karui einant toliau, vis dažniau teko įsitikinti, kad pėstininkai ir artilerija toli gražu savo senosios reikšmės nėra nustoję. Kai artilerija, tai jos dominuojantis vaidmuo pasireiškė vėlesnėje karo fazėje, būtent 1942—1945.

Jokios kautynės nebuvo pradėtos, ir tuo labiau laimėtos, be tam tikros jėgų koncentracijos, kuri daugiausia pasireiškė ugnies koncentracijos formoje. Kadangi artilerija yra ugnies koncentracijos ginklas, tad jos sprendžiamasis vaidmuo kautynių lauke pasireiškė vis ryškiau ir ryškiau.

Jungtinių Valstybių generolas J. A. Crane po karo pareiškė, kad “artilerija sudaro smūgio jėgą puolime ir stuburkaulį gynime”, kas, jo nuomone, ir buvo svarbiausia visose kautynėse Afrikoje ir Europoje. Kitas vyresnis generolas pareiškė, kad demokratinių valstybių kariuomenė iš viso nepajėgia pulti, jei priešo pasipriešinimas nėra artilerijos ugnimi palaužtas. Kaip pavyzdį jis paduoda veikimą dem. kariuomenių Italijoje, kur artilerija buvo priversta laikas nuo laiko duoti keletą šūvių, nežiūrint visiško pasipriešinimo nebuvimo, vien tik tam, kad parodytų pėstininkams, kad artilerija juos lydi.

Sovietai inspiruoti dideliais laimėjimais 1943—1945 metais, kurių dauguma buvo iškovota su artilerijos parama, įsivyravo posakis: “artilerija yra karo dievaitė”.

ORGANIZACIJA

Jau karo pradžioje artilerija sudarydavo gan stambius vienetus kariaujančių šalių armijose. Visuose kraštuose ji buvo padalinta į divizijos, korpo ir armijos artileriją.

Bendrais bruožais divizijos artilerija atrodė šitaip:

Sovietų armijojedivizijos artilerija buvo sudaryta iš artilerijos pulkų; mišrių 7,6-cm. lengvų patrankų,12.2- cm. gaubicų grupių ir 15-cm. gaubicų grupių. Karo metu 15-cm. gaubicų grupės tapo priskirtos prie korpo artilerijos, kad galima būtų lengviau ugnies koncentraciją pasiekti. Tolimesnėje karo eigoje, pabūklų tiekimui didėjant, divizijos artilerija buvo padidinta ir karo pabaigoje divizijos artilerija susidėjo iš 3 grupių 7,6-cm. lengvų patranku ir vienos grupės12.2- cm. gaubicų.

Sovietai, išskyrus japonus, vienintelis kraštas, kuris turi 7,6-cm. kalibrą, kaip pagrindinį divizijos artilerijos pabūklą. Gal tas priklausė nuo susisiekimo sunkumo, nes žiemos metu susisiekimą sunkina gilus sniegas, o pavasarį ir rudenį blogi keliai.

Vokietijoje per visą karą divizijos artilerija buvo sudaryta iš: 3 grupių 10,5-cm. gaubicų ir vienos grupės 15-cm. gaubicų. ši organizacija, matyti, dar prieš karą buvo priimta. Dėl sunkiųjų pabūklų stokos 15-cm. gaubicos buvo dalinai pakeistos 10,5-cm. gaubicomis.

Anglijoje jau seniai buvo įvesta vienas bendras kalibras, būtent 8,7-cm. Divizijos artilerija, kuri sudarydavo visos artilerijos daugumą, susidėdavo iš 4—6 grupių.

USA paėmė vokiečių artilerijos organizacijos pavyzdį ir čia divizijos artileriją sudarė: 3 grupės 10,5-cm. gaubicų ir viena grupė 15-cm. gaubicų. Karui baigiantis divizijos artilerija buvo padidinta dar viena 15-cm. gaubicų grupe ir susidėjo iš 5 grupių.

Suomijoje divizijos artileriją sudarydavo 3—5 grupės 7,6-cm. patrankų ir 12,2-cm. gaubicų; viskas priklausė nuo esamų pabūklų ištekliaus.

Korpo ir armijos artilerija, priešingai divizijos artilerijai, neturėdavo pastovios organizacijos ir buvo sudaryta daugumoje kraštų iš savarankių grupių. Karo pradžioje korpo artilerija buvo žymiai silpnesnė negu divizijos artilerija; jos pakakdavo tik sustiprinimui kiekvienos pirmos linijos divizijų 1—3 grupėmis. Karo eigoje galima buvo pastebėti nuolatinį norą ir siekį pad’dinti korpo artileriją, bent tokiu grupių skaičiumi, kad ji prilygtų divizijos artilerijai. Visur atsirado specialūs artilerijos štabai, kurie perimdavo grupių vadovavimą (pulko ribose), kur kautynėse buvo užangažuotas didesnis grupių skaičius. Vokiečių ir Suomių armijose buvo dar specialūs divizijos, korpo ir armijos artilerijos vadai, kurie atsakydavo už artilerijos taktišką panaudojimą. Divizijos štabe artilerijos vadas buvo pulkininko, korpo ir armijos štabuose—generolo laipsniuose.

Ugnies koncentracijos reikalingumas kaip puolime, taip pat ir gynime, pareikalavo karo eigoje ne tik padidinti bendrą pabūklų skaičių, bet ir gausią korpo artileriją suvesti į didesnius vienetus. Pirmą bandymą šioie srityje padarė rusai, organizuodami artilerijos brigadas, vėliau divizijas, šios organizacijos reikalinguma jie aiškino tuo, kad artilerijos vienetų skaičius pasidarė žymiai didesnis, už atitinkamą pėstinmkų vienetų skaičių.

1943 m. ir vokiečiai pradėjo formuoti artilerijos divizijas, bet dėl sunkiųjų kalibrų pabūklų stokos, jie savo sumanymą pilnai įvykdyti negalėjo ir artilerijos divizijos vėl buvo išformuotos. Vokiečių artilerijos divizija turėjo atrodyti štai kaip; (Brž. No. 1).

Visa šios divizijos milžiniška ugnis galėjo būti centralizuota ir vadovaujama iš tanko. Ši organizacija davė galimybę stipriausią ugnį nukreipti į bet kokį tašką kautynių lauke ir užtektinai greit tą ugnį perkelti į kitą taikinį.

Moderninis vokiečių 17-cm. pabūklas su šaudymo toliu arti 30 km. buvo numatytas kaip pagrindinis pabūklas kovai su priešo artilerija ir apšaudymui susisiekimo kelių.

Po karo ir USA iškėlė mintį artilerijos divizijų formavimo. Buvo numatyta formuoti vieną artilerijos diviziją kiekvienam korpui ir kiekvienai armijai. Divizijos artileriją turėjo sudaryti 5 grupės, kurių baterijos turėtų po 6 pabūklus. Artilerijos divizija turėtų susidėti iš 4 pulkų, iš viso 13 grupių: 15-cm. pabūklų, 15-cm. gaubicų, 21-cm. pabūklų ir 24-cm. gaubicų.

Kad sudarytume sau aiškų vaizdą, kokia reikšmė visuose kraštuose yra artilerijos, tenka paimti santykį tarp pabūklų ir pėstininkų batalionų. Kariaujančiųjų

kraštų kariuomenėse šis santykis buvo tarp 8 ir 18. Mažesni skaičiai taikomi mažoms, didesni — didžiosioms valstybėms. Paėmus didesnį skaičių mes gausim santykį, kad vienam pėstininkų batalionui atatinka 1,5 artilerijos grupės arba viena grupė iš 18 pabūklų.

Net Suomija, maža valstybė su nedideliu gyventojų skaičiumi, turinti mažus ekonominius resursus, 1944 metais turėjo savo kariuomenėje daug artilerijos.

Artilerijos motorizacija buvo pravesta antrojo pasaulinio karo metu visur, kaip dėl lengvosios taip ir dėl sunkiosios artilerijos. Šios motorizacijos dėka artilerija pasidarė tokia pat judri, kaip ir šarvuočiai. Šis judrumas pasiektas vartojant traktorius, arba motorizuotus lafetus. Centralinėje ir Vakarų Europoje, Afrikos tyruose, tokia motorizuota artilerija atatiko visus reikalavimus. Kitaip buvo Rusijoje ir Suomijoje, kur ilga su daug sniego žiema, pelkės ir dumblini keliai rudenį ir pavasarį sudarė gan sunkiai nugalimas kliūtis. Delto šiuose kraštuose išliko tam tikras skaičius arkliais kinkomų baterijų, kas suomių įsitikinimu yra būtinai reikalinga. Vokietijoje irgi dalis artilerijos buvo arkliais kinkoma, bet galimas dalykas, kad tai buvo motorų ir degamosios medžiagos trūkumo pasėka. Ilgas žygis Rusijos gilumon aiškiai parodė, kad giliame sniege arba labai blogu keliu sunkieji motorai visai nepaeina.

TAKTIKA

Tarp daugelio Antrojo Pasaulinio karo kautynių galima parinkti visą eilę tokių, kur artilerija suvaidino sprendžiamą vaidmenį. Jau pirmuose karo metuose teko įsitikinti, kad nežiūrint aviacijos ir šarvuočių, turėti pasisekimą puolant arba ginantis be tinkamos artilerijos paramos yra be galo sunku. Mūsų sąlygomis daugiausia tinkančioje Suomijoje, mes galime parinkti visą eilę pavyzdžių, žiemos karo metu Suomija įsitikino, kad sunku turėti pasisekimą puolant arba ginantis be arba su silpna artilerija. Suomių silpnumas pasireiškė daugiausia tuo, kad jie buvo visiškai bejėgiai kovoti su rusų artilerija. 1941 metais Suomija artilerijos atžvilgiu buvo žymiai geriau ginkluota pabūklų skaičiumi ir pabūklų kalibrais. 1941—1942 metais suomiai visuomet sukoncentruodavo savo puolimo krypty stiprią artileriją, neretai iki 14 grupių vienos divizijos puolimo bare. Ten, kur jie nesugebėdavo taip sukoncentruoti savo artilerijos, pasisekimo nebuvo (pav. puolimas 1941 metais Salia kryptimi).

Karui einant toliau, pradėta vis daugiau ir daugiau masuoti artileriją. Pirmas masinis artilerijos pavartojimas buvo pravestas rusų Maskvos gynimo kautynėse 1941 metais rudeny. Pagal rusų davinius tik visos galimos artilerijos sutraukimas davė jiems galimybę vokiečių puolimą atremti. Po to rusai tokį masinį artilerijos užangažavimą vartojo vis dažniau, karo pabaigoje tai virto taisyklė. Prie Stalingrado jie išvystė artilerijos ugnį iš 5000 pabūklų savo svarbiausi smūgio kryptimi, kas sudarė artilerijos koncentraciją, maždaug 1 pabūklas kiekvienam 5 metrams fronto. Per visą rusų žygį pirmyn 1943, 1944 ir 1945 metais nebuvo pravesta nei viena stambesnė operacija, kur artilerijos koncentracija nesiektų 150—200 pabūklų vienam fronto kilometrui. Didesnių operacijų metu šita koncentracija siekdavo iki 500 pabūklų vienam fronto kilometrui, kaip pav. buvo Karelų sąsiauryje arba puolant Berlyną.

Vokiečių pusėje mes galime pastebėti priešingą vaizdą; jų artilerijos silpnumas nedavė jiems galimybės sėkmingai gintis. Vokiečių artilerija buvo bejėgė kovoti su rusų artilerija, dėl to ir visa eilė kautynių buvo pralaimėta dar prieš tai, kai rusai savo puolimą pradėdavo.

Savo labai plačius frontus vokiečiai neturėjo galimybės užpildyti. Tarpus tarp pasipriešinimo mazgų jie mėgindavo ginti viena artilerija, kuri buvo verčiama kilnotis net kautynių metu. Atsakomybė už fronto stabilizaciją vokiečiai vis daugiau ir daugiau uždėdavo artilerijai, kuriai tekdavo nešti iki 60—80% kautynių naštos, jei ši našta, bendrai, galima % %matuoti, šis kariavimo būdas silpnindavo artileriją “en gros”. Sukoncentruoti stiprią artilerijos ugnį sprendžiamuose punktuose vokiečiai negalėjo.

Suomių gynimo kautynėse artilerija suvaidino dideli vaidmenį. Po labai didelio spaudimo, kurį rusai išvystė 1944 metais, suomių pėstininkai buvo visiškai privargę, ir tik savo artilerijos dėka suomiai išvengė subyrėjimo, kuris jiems ypač grėsė kautynėse prie Vyborgo ir prie Ayrapaa.

Vakarų sąjungininkai padarė tinkamas išvadas. Afrikoje, Italijoje ir vėliau Prancūzijoje dauguma kautynių pasižymėjo didele artilerijos koncentracija. Tenka nurodyti, kad kautynėse ties EI Alamein britai turėjo iki 360 pabūklų vienam puolimo kilometrui. Tunise 500 pabūklų vienam kilometrui, o kautynėse prie Cassino, pereinant Rhein’ą ar stabdant vokiečių puolimą Ardėnuose ši koncentracija buvo dar didesnė.

Iš šių kautynių galima įsitikinti, kokią vertę turi aviacijos gynimo pozicijų bombardavimas, jei mes šitą bombardavimą mėgintume lyginti su koncentruota artilerijos ugnimi. Vokiečių karininkų nuomonė, kad klasišką šiuo atžvilgiu pavyzdį duoda kautynės prie Cassino.

Artilerijos vadovavimo srityje pasireiškė 2 skirtingi metodai: decentralizuotas ir centralizuotas. Abu metodai tam tikrais atsitikimais yra pagrįsti, dažnai jie buvo kombinuojami. Suomijos žiemos karo metu daugiau buvo vartojamas pirmas — decentralizuotas artilerijos vadovavimo būdas, kur savarankios artilerijos grupės buvo duodamos tam tikram pėst. daliniui. Artilerijos pulko organizacijos visai nebuvo. Taktiškai, artilerijai vadovavo divizijų arba korpo art. vadai. 1941-—1944 metų karo eigoje buvo vartojamas tas pats vadovavimo metodas, tik kai kada artilerijos grupės buvo suvedamos į stambesnius vienetus. Tą patį me-t dą vartojo ir amerikiečiai, kurie vieną 10,5-cm. gau-bicų grupę visuomet priduodavo vienam pėstininkų pulkui, kas sudarydavo tam tikrą “combat team”. Po karo vis dažniau tenka girdėti, kad tokia organizacija lengvai virsta šablonu ir neleidžia art. ugnį pilnumoje aplinkybėms pritaikyti.

Centralizuotas vadovavimas pasireiškė rusų kariuomenėje, kas galima paaiškinti art. vienetų dideliu skaičiumi. Bendrai reikia pasakyti, kad taktinis ir technikinis (ugnies) centralizuotas vadovavimas yra neišvengiamas, jei kautynių bare atsiranda didesnis artilerijos vienetų skaičius. Masinis artilerijos panaudojimas be centralizuoto vadovavimo yra iš viso neįmanomas. šiandien visos kariuomenės yra šiuo žvilgsniu visiškai vienodos nuomonės ir šis vadovavimas virto taisykle.

Per visą karą galima buvo pastebėti, kad ten, kur artilerija buvo negausi, ji veikė decentralizuotai; bet artilerijos vienetų skaičiui augant, jos vadovavimą paimdavo vienas vadas ir vienas štabas. Buvo atsitikimų, kur divizijos artilerija veikė savarankiomis grupėmis, o korpo artilerija veikė centralizuotai.

Artilerijos grupė, kaip taisyklė, sudarė art. ugnies vienetą, nors buvo atsitikimų, kad art. veikė atskiromis baterijomis.

Pats karakteringiausias bruožas, kuris karakterizuoja puolamas kautynes karo antroje pusėje, buvo milžiniška artilerijos ugnis, žemiau duodama schema atvaizduoja rusų puolimo metodą, puolant įtvirtintą poziciją (priešas pasiruošęs gintis). Didžiausio kiekio art. sutraukimas leidžia išplėsti milžinišką art. ugnį. Paprastai rusai elgdavosi štai kaip: Visa sutelktos artilerijos ugnis buvo nukreipiama ne tik į gynimo pozicijos pirmą liniją, bet ir į antrą liniją, į sekimo ir vadovavimo punktus, susisiekimo kelius, ir t. t. Ugnies giluma paprastai būdavo 3—5 kilometrai, kartais siekdavo ir 8 kilometrų gilumą. Pirmos puolimo linijos lydimieji pabūklai dar sutirštindavo art. ugnį. Puolimo parengimas tęsėsi normaliai 2—3, tik kai kada iki 4 valandų. Kada prasidėdavo pats puolimas šarvuočiais ir pėstininkais, priešo gynimo pozicijoje buvo paliekama kaip ir plati “gatvė” be ugnies, bet stipria užtveriamąja ugnimi priešaky ir iš šonų saugojama nuo priešo kontr-puolimų. Kada puolimas pasiekdavo užtekt ną gilumą, tolimesnį puolimą paremdavo tolimo veikimo artilerija, ir pirmyn išstumta netarpinės paspirties artilerija, kuri dalinai jau pakeitė savo ugniavietes pirmyn. (Brž. No. 2).

Rusų 8 col. motorizuotas pabūklas II Pas. Karo metu

Kiekvienas toks puolimas buvo rūpestingai ir, svarbiausia, slaptai parengiamas išnaudoti netikėtumo elementui. Art. užimdavo savo ugnies pozicijas paprastai nakčia, prieš puolimo dieną (Puolimas Karelų sąsiauryje 9. VI. 1944), Prieš tai sudaromi municijos sandėliai, organizuojamas priešo sekimas, pozicijų įrengimas, maskavimas ir t. t. Toks paruošimas ugnies dideliam plotyje gali paslėpti nuo priešo puolimo kryptį, tačiau būdavo, kad po tokio pasiruošimo puolimas neįvykdavo, arba įvykdavo tik kitą dieną, kartais net gretimoje vietoje.

Pats puolimo momentas buvo gan įvairus. Paprastai puolimas prasldėdavo auštant, kai kada dar net su tamsa. Grynai nakties puolimus didesniame maste pravesdavo rusai ir amerikiečiai karo pabaigoje, kai kada ir su art. ugnies parama. Sunkumas pulti naktį su šarvuočiais sudarė tai, kad kai kada puolimas prasidėdavo tik antroie dienos pusėie, kad per kitą naktį susitvarkytų užimtoje pozicijoje. Priešo priešpuolio nakties metu, ypač su šarvuočiais, vargiai galima laukti. Bet toks popietinis puolimas paprastai turėdavo tik aprėžtą tikslą.

Rusų perengiamoji art. ugnis jų didelių puolimų metu išvesdavo vokiečių pusėje kai kada iki 60% visų gynėjų iš rikiuotės. Ryšių tinklas būdavo smarkiai suardytas, vadovavimas labai apsunkintas arba visai negalimas. Turėdami silpnesnę artileriją vokiečiai priversti buvo griebtis ypatingų taktiškų priemonių, kad išvengtų bendros suirutės. Žemiau dedamoji schema vaizduoja tokį gynimą. Priešaky saugos pozicijoje buvo užimami tik atskiri atsparos lizdai, kurie ešelonavosi gilumon, bet aprūpinti sunk. ginklų ugnies priemonėmis, turėjo sudaryti pas priešą pagrindinės pozicijos įspūdį. Maždaug 3 km. gilumoje būdavo organizuojama pagrindinė pozicija, pagal galimybę ištisai, su būtina sąlyga turėti galimybę priešintis ir į užpakalį. Tolimesnių 3—5 klm. gilumoje organizuojama būdavo užpakalinė saugos pozicija — paprastai art. ugniaviečių linijoje, kad prasiveržusį priešą galima būtų bent art. tiesioginiu šaudymu sustabdyti.

(Bus daugiau)