NUO DRAGŪNŲ UŽSISKLENDĖ DURIS
ST. BUTKUS
Šiemet sukako 50 metų nuo 1905 metų revoliucijos Rusijos imperijoje. Toji revoliucija plačiai buvo įsiliepsnojusi ir Lietuvoje, ir įgavusi net tautinį pobūdį. Lietuvos liaudžiai mažai buvo pažįstamas socializmas ir jo siekimai. Pasinaudodama revoliucija, lietuvių liaudis stengėsi ne tik nusikratyti caro režimu, bet ir viskuo, kas rusiška, nelietuviška. Stengėsi paimti valdžią į savo rankas, t.y. lietuviškas. Nereiktų tylomis prabėgti pro šias sukaktis. Juk tai dalis mūsų kovų už Lietuvos savarankiškumą, nežiūrint kuri partija tąją revoliuciją vedė Lietuvoje.
Tais metais buvau dar mažas, vos 8 metų, taigi ir mano atsiminimai lies tai, kas vaikui krito į akis ir iki šiol išsilaikė atmintyje.
Revoliucijos judėjimas palietė ir mūsų Kurtuvėnų apylinkę prie Dubysos. Miestelis mažutis, o prie jo grafo Plioterio didelis dvaras. Visa tai iš trijų pusių supo miškai. Prie revoliucionierių buvo prisidėjęs ir grafas. Manau, daugiau iš baimės, o ne iš simpatijų. Klebonas kun. J. Vizbaras taip pat simpatizavo revoliucijai, šis, manau, nuoširdžiai, nes tai buvo reto gailestingumo žmogus, vargšų globėjas. Pas jį eidavo įvairiausi vargšai, net ir iš žydų tarpo, ir visus sušelpdavo.
Nuo seno buvo parapijos mokykla, kur mokytojavo “daraktoriai” arba “daraktorės” mokydami lietuviškai skaityti. Revoliucijos metu pradėjo “atlietuvėti” ir lenkai arba lenkuojantieji dvarininkai. Kurtuvėnų dvaro grafienė buvo tikra lenkė, Varšuvos didikų kilmės. Lietuviškai nemokėjo, o 1905 m. staiga “sulietuvėjo”. Iš savo tarnaičių išmoko populiarią liaudies dainą “Lakštingalėli, gražus paukšteli,” ateidavo į mokyklą ir lazdele pati sau diriguodama, lietuviškai padainuodavo vaikams.
Dvarininkas pasidarė net žemės reformos šalininkas. Paskelbė, kas po baudžiavos panaikinimo jėga dvarininko išmesti iš savo ūkių, gali grįžti ir ūkininkauti. O kazokų pagalba ponai išmetė iš ūkių nemaža valstiečių. Kiti kaimai smarkiai priešinosi ir buvo užsibarikadavę, ir tik per kovą išmesti. Kai kurie grįžo į savo tėvų buvusius ūkius, bet atsargesnieji lūkuriavo ir laukė galutino revoliucijos laimėjimo.
Revoliucijai pralaimėjus ir prasidėjus reakcijai, grįžę į tėvų ūkius, buvo vėl prašalinti, areštuoti ir iškalinti po 9 mėnesius Šiaulių kalėjime. Dvarininkas lengvai išsisuko, apkaltindamas valstiečius, kad jie jėga sugrįžo į ūkius. Grįžę iš kalėjimo valstiečiai gaudė dvarininkus primušti, bet šie pabėgo į Lenkiją. Grįžo tik po kokių 5—6 metų, kai viskas užsimiršo. Dvarininko vaikai pasiliko dvare. Kartą sekmadienį išėjus jiems iš bažnyčios, grįžusieji iš kalėjimo užpuolė juos, norėdami aplupti už tėvus. Kiti vyrai perkalbėjo, kad vaikai nekalti už tėvų nusikaltimus, ir vaikai buvo paleisti ir daugiau jų nelietė.
Vieną rudens dieną rinkelėje prie bažnyčios man nepažįstamas revoliucionierius drožė karštą kalbą. Nedaug tereikėjo ir minia buvo uždegta versti carą ir naikinti visą rusišką palikimą. O to palikimo mūsų miestelyje buvo nedaug: tik viena valdžios degtinės parduotuvė, vadinama monopolis. Tuoj iš rinkelės visa minia, raudonosios vėliavos ir revoliucijos vedama, ir patraukė monopolio link. Šalti žemaičiai buvo klusnūs vadui. Monopolio neišdaužė, kaip kitur. Kaipgi gali daužyti, galvoja žemaitis. Carą nuvertus ir savo žemaitišką valdžią sudarius, juk ir degtinė bus savo, gersime ir tuomet, taigi kam daužyti tokį gerą gėralą. Iš tvoros išplėšė lentą, ją užkalė ant monopolio durų ir pridėjo parašą, kad be revoliucionierių valdžios leidimo draudžiama monopolis atidaryti. Užkalto monopolio nelietė jokie vagys. Tik vėliau, revoliucijai silpnėjant, caro valdžia atsikalė.
Mano tėvas buvo laiškanešis. Kurtuvėnuose tuomet nesant pašto (buvo įsteigtas tik 1911 m.), jis parnešdavo laiškus ir laikraščius iš Bubių pašto agentūros (už 6 kilometrų), nunešdavo į dvarą ir kleboniją, o miestelio ir gretimųjų kaimų gyventojai patys užeidavo pas tėvuką atsiimti. Užeidavo įvairių žmonių, nemaža ir revoliucionierių. Jie tėvukui palikdavo atsišaukimų ir brošiūrų. Kur tėvukas juos dėdavo, mes vaikai nežinodavome. Be to, ir mūsų teta Ona (tėvuko sesuo), buvusi knygnešė, taip pat turėjo ryšių su kai kuriais revoliucionieriais.
Vieną dieną staiga į miestelį įjojo baudžiamasis dragūnų eskadronas su dviem lauko patrankom. Nujojo tiesiog į dvarą ir ten apsistojo. Dvarininkai pasislėpė, kažkur pabėgdami. Dvare pradėjo šeimininkauti dragūnai. Pasipjovė vakarienei geriausią dvarininko karvę, savo arkliams nešė dvaro avižas, dobilus ir šieną ir vertė tiek, kad arkliai nebesuėdė ir tik trypė po kojomis. Sako, tai darę iš keršto dvarininkui revoliucionieriui.
Miestelio gyventojai pabūgo dragūnų ir visi užsisklendė savo trobų duris ir iš tolo pro langus žiūrėjo. Miestelyje buvo užsilikęs vienas eilinis revoliucionierius. Šis, nebeturėdamas kur sprukti, įlindo į taip vadinamų “šliferių” krūvas. Pas mus ėjo nemaža miško pramonė, darydavo ne tik geležinkeliams medinius pabėgius, bet ir anglių kasyklų urvams sustiprinti “šliferius” (iš visų keturių pusių nutašyti sieksniniai sienojai). Jų ištisos eilės tęsdavosi per visą miestelį, kol vienus išveždavo į geležinkelio stotį, o naujus iš miškų atveždavo. Į šliferius įlindęs revoliucionierius pratupėjo iki pat nakties, kol visai sutemo, ir gerokai prišalę.
Pašėrę savo arklius, kol dar išvirs jiems vakarienę, dragūnai pasipylė po miestelį maisto jieškoti. Bet kur tik prieina prie namų durų, ten randa jas užsklęstas. Pradeda belstis, žmonės truputį praveria duris, iškiša dragūnams lašinių ir duonos gabalą, ir vėl skubiai užsidaro ir užsisklendžia. Dragūnai, gavę maisto, eina sau toliau.
Mūsų tėvukas turėjo kažkokių brošiūrų pundelį. Padavė mums vaikams skubiai tai paslėpti, kad dragūnai nerastų. Su broliu kibome į darbą. Bėgti su pundeliu lauk ir ji paslėpti daržinėje ar tvarte, jau nebegalėjome, nes aplink vaikštinėjo dragūnų. Teko slėpti kur nors troboje. Kur tik įkišame, vis atrodo, kad dragūnai gali pamatyti. Aš kur įkišu — brolis kritikuoja, kad čia dragūnai ras. Brolis įkiša — aš kritikuoju. Mudviem besitampant su brošiūrų pundeliu, kaip katei su pūsle, pagaliau į duris beldžiasi pora dragūnų. Nebėra kas mums daryti. Staiga pundelį metame priemenėje už spintos. Pundelis krisdamas subraškėjo, sušnarėjo ir mes pastirome. Mums tas krentančio pundelio balsas atrodė, lyg iš iššautos patrankos.
Tėvukas truputį pravėrė duris, pirmajam prie durų dragūnui įspaudė į ranką 20 kapeikų ir vėl greitai duris uždarė. Jis neturėjo jiems lašinių duoti. Dragūnai nuėjo toliau. Tik buvo užsipuolę kituose namuose gyvenančią tetą Oną, kad ji užlaikanti vieną revoliucionierių. Teta išsiteisino, žinoma, atsipirkdama maistu ar pinigais. Matyt, kas nors įkišo liežuvį. Kurį laiką buvo gyvenęs pas ją vienas revoliucionierius, vėliau suimtas ir į Sibiro katorgą išsiųstas. Ten ir dingo.
Dragūnai prisikalėdoję grįžo į dvarą, žmonės, matydami, kad dragūnai nieko nedaro ir iš patrankų miestelio nedaužo, atsigavo ir pradėjo išeidinėti iš namų. Atsisklendė ir duris. O rytą, kai miestelyje išsirikiavo dragūnai išjoti, tai net susirinko iš arti pažiūrėti dragūnų.
O tų gąsdinimų tai buvo įvairiausių. Ypač bijojo kažkokių juodašimčių. Kas jie — ir patys žmonės nežinojo. Vieną tamsų rudens vakarą staiga miestelyje pasklido gandas, kad Dankiso alinėje geria juodašimčiai ir naktį pjaus miestelio gyventojus. Žmones užsisklendė, net ir užsirišo duris, užsidangstę langus, užgesino žiburius ir per naktį nemiegojo. O nueiti iki alinės ir pasižvalgyti, kas ten geria — niekas nedrįso.
Vieną vasaros sekmadienį irgi pasklido gandas, kad šiandien kažkas uždegs visą miestelį. Diena buvo šilta ir labai graži. Iš namų nevisi žmonės išėjo į bažnyčią sumai. Kiti pasiliko budėti namuose. Viduje nejauku, taigi išėjo lauk ir rūtų darželiuose susėdę ant suoliukų meldėsi. Miestelyje labai ramu ir niekas gatvėje nevaikščiojo. Tėvukas išėjo į bažnyčią, o namuose liko mamytė su vaikais. Tupime rūtų darželyje (mamytė pasižymėjo miestelyje savo darželio gražumu) ir meldžiamės. Žiūrime, ateina nuo Šiaulių pusės kažkoks vidutinio amžiaus inteligentiškas žmogus, mūsų apylinkėje visai nematytas. Rankose nešasi nedidelį lagaminuką. Gatvėje ramu, o prie namų nemaža tyliai besimeldžiančiųjų. Net vaikai ramūs ir susikaupę. Mes bailiai į praeivi žvilgčiojome ir galvojome: ar tik ne šis ateina mūsų miestelį padegti. Tur būt, šioj dėžutėj rankose nešasi sakytus padegamuosius spindulius. Praeivis nuėjo sau, o po sumos dingo toji tyla ir ramumas, ir baimė.
Iškilmės Karo Muzėjaus aikštėje, prie Nežinomojo Kareivio Kapo, 1920 metais
Iš H. Bezumavičiaus rinkinio
