KOVOJE UŽ TAUTOS LAISVĘ
Vytauto priesaika ties Kaunu
KPT. JURGIS KIAUNĖ
Nepaprastose aplinkybėse ir ne savo Tėvų žemėje švenčiame rugsėjo 8 d. šventę. Tai yra didi ir dviguba — Švenčiausios Mergelės Marijos ir Vytauto Didžiojo karūnavimosi karaliaus vainiku šventė. Gerbdami Dangaus Motiną Mariją, mes privalome pagerbti ir mūsų žemės motiną, kuri mus pagimdė, maitino ir davė mums pastovų kampelį.
Vytauto Didžiojo šventė yra nesena, bet svarbi, brangi ir daug bilojanti lietuvio širdžiai. Būdami laisvi ir gražiai gyvendami savo tėvų žemėje, minint 500 metų Vytauto Didžiojo karūnavimosi sukaktį — 1930 metais Vytauto garbei jo paveikslą su didžiausiomis iškilmėmis išnešiojome po visą Lietuvą. Tam didelės reikšmės įvykiui pažymėti Lietuvos vyriausybės įstatymu rugsėjo 8 d. paskelbė kaip Tautos švente. Ir dabar lietuviai, nors ir išblaškyti po visą pasaulį, rugsėjo 8 d. švenčia ir mini kaip susimąstymo, susikaupimo ir pasiryžimo šventę.
Anksčiau Lietuvoje rugsėjo 8 d. visame krašte skambėjo bažnyčių varpai, miestuose ir kaimuose plevėsavo trispalvės, buvo pamaldos, kariuomenės ir šaulių paradai, sporto šventės ir kit.
Džiaugėsi ir šventė Lietuva. Ir buvo kuo džiaugtis. Atgavęs laisvę, kraštas atsistatė iš karo griuvėsių ir šuoliais darė pažangą ir įsijungė į laisvųjų Vakarų tautų šeimą.
Beje, šiandien neskamba Karo Muziejuje Laisvės Varpas, tyli ir kiti bažnyčių varpai, nebeplėvėsuoja trispalvė. Ten šiandien ašarų pakalnė. Aimanos, kančios ir mirtis ten siaučia. Sibire ir kitose šiaurės Rusijos stovyklose kenčia ir miršta išvarginti lietuviai. Tos tat priežastys temdo mums Tautos šventės nuotaikas, spaudžia gailią ašarą ir verčia rimtai susimąstyti.
Švenčiant Tautos Šventę, pravartu susikaupti ir trumpai peržvelgti mūsų istoriją ir pajieškoti ar nėra ko nors bendra su dabartimi, ar nėra mums ko iš jos pasimokyti ir pasisemti stiprybės ateičiai — kovai už laisvę.
Istorija rodo, kad Vytautas Didysis už savo tėvų žemę ir geresnę Lietuvos ateitį per savo gana ilgą amžių daug pakėlė vargo ir viską padėjo ant Tėvynės aukuro, paukodamas net šeimą. Vytautas Didysis pergyveno tremtį, nelaisvę vokiečių ordino nevaišingoje globoje. Nejaukiai jis jautėsi Krokuvoje Jogailos vestuvėse ar vesdamaspulkus prieš pusbrolį Jogailą, kai norėjo atgauti tėvo žemes. Skaudi Vytautui Didžiajam buvo tėvo mirtis Krėvos pilyje ir jo paties ten kalinimas. Bet visa tai Vytautas Didysis pergyveno ir iškentėjo vardan Lietuvos ir jos geresnės ateities ir didybės. Taigi Vytautas Didysis yra mūsų garbė ir pasididžiavimas. Jo gyvenimas yra mums pavyzdys ir žibintas mūsų sunkioje valandoje ir kelrodis į ateitį kovoje už laisvę ir Tėvų žemes.
Lietuviai 19 amž. priespaudoje guodėsi tais Vytauto Didžiojo laikais ir didžiavosi, kad Lietuvos valstybė buvo plati imperija. Kad jis iš tikro atliko didelių darbų, ne tik užtvenkdamas aziatišką-mongolų-totorių invaziją, bet ir užstodamas kelią germanų “Drang nach Osten”.
Ir tuomet mūsų tauta turėjo labai sunkių valandų. Beveik per du amžius lietuviai iš kartos į kartą turėjo tą pat amžiną priešą kryžiuotį ir rusą. O tai reiškia, kad Lietuva buvo virtusi nuolatine karo stovykla. Šarvuotas priešas kas dieną galėjo netikėtai įsibrauti ir deginti kaimus, plėšti ir žudyti moteris ir vaikus arba vesti juos į nelaisvę. Ordinas jau statė savo pilis Kaune, apguldavo Trakų ir Vilniaus pilis. Tačiau nuolatinį priešų spaudimą lietuvių tauta atlaikė. Ne tik neatsitraukė nuo Nemuno, bet dar kirto vokiečių ordinui skaudų smūgį ties Žalgiriu, nuo kurio ordinas jau nebeatsigavo ir žlugo.
Lietuvos sukilimai, Kražių skerdynės, I ir II pasauliniai karai ir bolševikų žiaurioji okupacija rodo lietuvių tautos nepalaužiamą valią ir jų didvyrišką kovą už laisvę.
Tautos šventę švenčiame su dideliu širdies skausmu, nes kenčia ir mirties agonijoje blaškosi mūsų Tėvynė.
Bet pro juodus debesis rodosi ir vilties spinduliai. Ne mes vieni, bet ir laisvasis pasaulis kovoja prieš grobikus bolševikus. JAV prezidentas Eisen-howeris savo bičiuliams veteranams neseniai jų milžiniškame sąskridy pasakė: “Komunistinė diktatūra yra žiauri, kruvina ir siekia užvaldyti visą pasaulį. .. Sutvėrėjas davė visiems lygias teises ir į laisvę ir į aprūpintą gyvenimą. Už tai mes turime kovoti nepaprastu atsidėjimu ir rimtumu.” Tie žodžiai mums teikia vilties ne tik savo gimtąsias pastoges, bet ir laisvąją Lietuvą išvysti.
Rugsėjo 8 d. yra tautinės vienybės ir valstybinguvo rodiklis, kurs eina per mūsų istorijos septynis šimtus metų. Toji kova už savo tautą, prasidėjusi dar prieš karalių Mindaugą eina per kartų kartas. Mums tenka irgi tas kovas pakelti. Bet tas kietas bandymas turėtų labiau užgrūdinti mus nepriklausomam gyvenimui.
