Partizanai: Istorija ir dabartis

MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI

1954m. 1

Vilniuje mirė plk. Antanas Šurkus

Žiniomis iš už geležinės uždangos, Vilniuje, po neilgos sunkios ligos, miręs buv. Lietuvos kariuomenės pulkininkas Antanas Šurkus, 62 m. amžiaus. Velionis ilgiausiai tarnavo 7 pėst žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulke, o vėliau P. L. Prezidento Karo Mokykloje.

1941 m. birželio 10 d., drauge su kitais mūsų vyresniaisiais karininkais, buvo išvežtas Rusijon į “kursus.” Turimomis žiniomis, plk. A. Šurkus visą pastarąjį pokario laiką dirbo Lietuvoje, DOSAAF (savanoriška organizacija bendradarbiauti su armija, aviacija ir laivynu). Jis buvęs šios organizacijos respublikinio komiteto pirmininko pavaduotoju.

1954m. 2

Gen. Nagius ir LLKI D-jos pirmininkas Br. Tvarkūnas

Karo invalidų eisena Karo Muziejaus sodelyje

Garbė Jums, žuvusieji kovos draugai

30 METŲ LLKIDSUKAKTĮ MININT

Bronius Tvarkūnas

Skaudus likimas išblaškė Lietuvos Laisvės Kovų invalidus po įvairius kraštus. Vieni nesuskubo kartu su sveikaisiais pasitraukti iš savo Tėvynės ir tapo užlieti visa naikinančios raudonojo teroro bangos, kitiems pavyko patekti į laisvės kraštus. Ir koks skaudus likimas, kad Laisvės kovų invalidai negali minėti savo organizacijos 30 metų sukakties savo Tėvynėje, dėl kurios kovota nesigailint nei sveikatos, nei gyvybės.

Sukakties dieną Vytauto Didžiojo Muziejaus bokšte nesugaus trimito balsas ir nesuaidės invalidų eisenos maršo garsai Nemuno slėnyje. Nieks nepagerbs Nežinomojo Kareivio kapo ir nepadės vainiko prie kuklaus paminklo, pastatyto iš akmenų, surinktų iš kovos laukų. Niekas tą dieną nesusirinks toje tautos šventovėje, nes lietuvių tautai uždėti sunkūs nelaisvės pančiai ir pats Nežinomojo Kareivio kapas su visa šventove išniekintas.

Kūną galima sunaikinti, išniekinti, bet pirmųjų Nepriklausomybės kovotojų dvasios niekas nesunaikins. Kol bus gyva lietuvių tauta, tol bus prisimenami žuvusieji už Lietuvos laisvę. Visų mūsų invalidų mintys ne tik šiandien, bet ir kiekvieną dieną nuolat skrieja ten, kur palaidotas Nežinomasis Kareivis, visų žuvusiųjų dėl laisvės simbolis, ten kur ilsisi žuvusieji kovos draugai.

Mes jų niekad nepamiršime, kol mūsų širdyje bus gyvybės liepsnelė, nepamirš jų ir visa Laisvoji Lietuva per amžius. Mes lenkiame galvas žuvusiems savo kovos draugams ir jiems pasižadame būti ištikimais iki savo amžiaus galo. Garbė Jums, kovos draugai, kurie žuvote, kad mes laisvi gyventume!

Deja, gražiosios laisvos Lietuvos dienos buvo trumpos, žiaurus kaimynas įsibrovė į mūsų brangų ir laisvę mylintį kraštą, pavergė jo ramius gyventojus ir pamynė po kojų laisvo žmogaus teises. Čia ir vėl pirmoje eilėje teko nukentėti tiems, kurie prieš dvidešimt metų buvo gynę savo tėvynę nuo tų pačių užpuolikų. Jau pirmomis bolševikų invazijos dienomis buvo nužudyta invalidų dalis, kita dalis sukišta į kalėjimus ir vėliau ištremti į Sibirą. Iš 151 mūsų d-jos nario tik 23 pasiekė laisvąjį pasaulį. Tačiau ir laisvėn patekusių eilės retėja: jų dalis suklupo sunkiame tremties gyvenimo kelyje. Tebūnie jiems lengva svetimoji žemelė!

Tremties kelias labai sunkus visiems. Ypačiai nelengvas jis invalidams, netekusiems sveikatos. Be paramos iš šalies daugeliui visai nebūtų buvę įmanoma išlikti. Čia vėl mūsų dėkingumo jausmai krypsta į sveikuosius mūsų šeimos narius, gimines, bičiulius ir ypačiai lietuviškąją visuomenę, kuri savo nuoširdumu, užuojauta ir parama lengvina sunkią invalidų buitį. Tad gili padėka visiems geraširdžiams tautiečiams.

KARO INVALIDAI, MIRĖ TREMTYJE

1.    Pranas Butkus, savanoris—kūrėjas, Vyčio kryžiaus kavalierius, miręs 1951 m. Anglijoje.

2.    Juozas Petraitis, savanoris—kūrėjas, Vyčio kryžiaus kavalierius, miręs 1952 m. rugsėjo 6 d. Chicago-je, JAV.

3.    Jonas Juodelis, Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, miręs 1953 m. balandžio mėn. Chicagoje, JAV.

4.    Bronius Gedminas, savanoris— kūrėjas, miręs 1954 m. vasario 14 d. Chicagoje, JAV.

A. A. PLK. JURGIS BOBELIS

Š. m. kovo 28 d. šv. Juozapo ligoninėje, Elgin, Ill., mirė vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, pulkininkas Jurgis Bobelis.

Velionis gimęs 1895. 4. 23. Suv. Kalvarijoje. Pradžios mokslą baigęs Marijampolėje, 1915 m. Petrapilyje baigė gimnaziją ir 1917 m. Peterhofe rusų karo mokyklą.

1918 m. grįžęs į Lietuvą, tų pat metų pabaigoje stojo savanoriu Į Lietuvos kariuomenę. Kaune tęsiant Lietuvos kariuomenės organizavimą, karininkas Bobelis 1919 m. vadovavo Kauno karo komendatūros mokomajai kuopai.

Minimajai kuopai 1919 m. teko atlikti daug svarbių žygių kovoje su Lietuvos vidaus priešais Kaune ir jo apylinkėse. Vienas svarbiausių žygių —lenkų slaptos karinės organizacijos POW archyvo suradimas ir pačios organizacijos išaiškinimas. Kuopos žygiams vadovaudavo karininkas Jurgis Bobelis. Velioniui su savo kuopa teko likviduoti ir Veliuonoje susidariusį vokiečių komitetą, kuris, pašalinęs lietuvių miliciją ir valdžios pareigūnus, rengėsi vokiškai tvarkytis, ginkluotų vokiečių kareivių palaikomas.

Vėliau karininkui J. Bobeliui Lietuvos kariuomenėje teko eiti įvairias pareigas: 1921—1925 m. Kariuomenės Štabo Rikiuotės Skyriaus viršininkas; 1925—1926 m. Kar. št. Administracijos Sk. viršininkas: 1926—1927 m. 8 pėst. Kauno Kun. Vaidoto pulko vadas ir 1937—1940 m. Kauno miesto komendantas. 1941 m. vokiečių-sovietų karui prasidėjus ir Lietuvai sukilus, velionis vėl buvo Kauno karo komendantas, kol vokiečių naciai užgniaužė Lietuvos vyriausybės veikimą. 1933— 1936 m. buvo Krašto Apsaugos Ministerijos įstatymų redakcinės komisijos pirmininkas. Be to, kurį laiką lektoriavo Karo Mokykloje, Aukšt. Karininkų Kursuose, Aukšt. Policijos Mokykloje ir mokytojavo vienoje Kauno gimnazijų suaugusiems.

Pirmosios bolševikų okupacijos metu buvo suimtas ir kurį laiką kalintas.

Tremtyje, Vokietijoje, 1945 m. buvo Fronteno Lietuvių Komiteto pirmininku ir 1947—1948 m. Lud-wigsburge JAV karo apygardos štabo vertimų skyriaus viršininkas.

ĮAmeriką atvyko 1948. 11. 19. Ir čia velionis buvo veiklus lietuviškame darbe. Nuo 1949 m. Čikagoje buvo Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų Savanorių pirmininkas, nuo 1953 m. JAV Liet. Bendruomenės Marquet Park apylinkės Čikagoje pirmininkas; priklausė Lietuvių Teisininkų Draugijai, Lietuvių Karių S-gai ‘Ramovė” ir Antibolševikiniam Tautų Blokui (lietuvių delegacijos narys .

Plk. J. Bobelis be aukščiau paminėto mokslo tarnaudamas kariuomenėje siekė ir aukštesnių mokslų. Vytauto Did. universitete Kaune baigė teisių mokslus, įgydamas diplomuoto teisininko vardą, ir išklausė pilną Ekonomijos kursą. 1925 m. baigė Aukšt. Karininkų kursus ir jau karo metu išlaikė teisėjo egzaminus. ĮAmeriką atvykęs, 1950 m. baigė The Graduate Study Course in Cost Accounting Čikagoj Aplamai, velionis buvo didelės energijos ir darbštumo vyras.

Už pasižymėjimus, be kitų garbės ženklų, velionis buvo apdovanotas dviem Vyčio kryžiais.

Paskutiniu metu velionis ilgai ir sunkiai sirgo. Jau nebebuvo lemta jam iš ligos pakilti, ir kupiną ryžtą dirbti Lietuvos laisvės atgavimui—be laiko pakirto mirtis.

S. S.

1954m. 3

A. A. KUN. VLADAS MIRONAS

Aleksandras Merkelis

Prieš kurį laiką mus pasiekė liūdna žinia: Sibire kankinio mirtimi mirė buvęs nepriklausomos Lietuvos ministeris pirmininkas kun. Vladas Mironas. Jis buvo žymus visuomenininkas, kultūrininkas ir valstybininkas, vienas iš didžiųjų nepriklausomos Lietuvos kūrėjų ir ugdytojų. Vladas Mironas nuo pat vaikystės glaudžiai sutapo su ta srove, kuri per tautinį atgijimą, savų kultūrinių vertybių kūrybą tiesė kelią Lietuvos nepriklausomybei-

Vladas Mironas—aukštaitis, gimęs 1880 metais birželio 22 dieną Kuodiškiuose, Rokiškio apskrityje. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, Vilniaus Kunigų Seminarijoje ir Petrapilio Dvasinėje Akademijoje. Mokslus eidamas, buvo tautiškai susipratęs lietuvis ir veikliai dalyvavo slaptojoje lietuvių kultūrinėje veikloje. Mintaujos gimnazijoje drauge su kitais lietuviais mokiniais 1896 metų rudenį pasipriešino gimnazijos vyresnybei, vertusiai rusiškai skaityti rytmetinę maldą, ir už tai iš gimnazijos buvo pašalintas.

Įšventintas kunigu kurį laiką dėstė tikybą Vilniaus gimnazijose. Vėliau buvo paskirtas Valkininkų klebonu, o iš čia perkeltas į Daugus dekanu. Kun. Vladui Mironui daug metų teko dirbti Vilniaus krašte, ir čia jis savo darbštumu, iniciatyva ir taktu daug laimėjo lietuvybei. Valkininkuose kun. Vladas Mironas turėjo jauną ir gabų vargoninką Antaną Vanagaitį, vėliau savo muzikine veikla plačiai pagarsėjusį Amerikoje, buvusį Chicagoje Margučio leidėją—redaktorių ir Margučio radijo vedėją. Vanagaitis suorganizavo bažnytinį chorą ir buvo veiklus tarp jaunimo. Keldamos į Daugus, kun. Vladas Mironas pasikvietė ten ir savo vargoninką, su kuriuo toliau tęsė kultūrinį darbą. Kun. Vladas Mironas, pastebėjęs Kipro Petrausko dainininko gabumus, padėjo ir jam mokslus eiti. Jis Lietuvai surado ir gabų ekonomistą “Maisto” bendrovės organizatorių Joną Lapėną.

Suprasdamas didelę spaudos reikšmę, kun. Vladas Mironas jai skyrė daug dėmesio. Dėstydamas tikybą gimnazijoje, į lietuvių kalbą išvertė keletą tikybos vadovėlių. Kurį laiką buvo Vilniaus “Aušros” redaktorius ir bendradarbiavo kituose lietuvių tautiniuose laikraščiuose ir medžiagiškai rėmė lietuvių spaudą. Buvo Lietuvių Dailės draugijų ir daugelio kitų lietuvių visuomeninių, kultūrinių ir ekonominių organizacijų narys. Savo parapijose steigė kooperatyvus ir rūpinosi parapijiečių medžiagine gerove. Kun. VI. Mironas palaikė glaudžius ryšius su Vilniaus lietuvių veikėjais, daugiausia su Antanu Smetona, su kuriuo jis buvo pažįstamas nuo Mintaujos gimnazijos laikų.

Daugų dekano kun. Vlado Mirono visuomeninė ir politinė veikla ypač stipriai ir plačiai reiškėsi Pirmojo pasaulinio karo metu. 1917 m. rugsėjo mėnesį dalyvavo Vilniaus Konferencijoje ir joj draug su kitų dvidešimt lietuvių buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir, kaip jos narys, 1918 metais vasario 16 dieną pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo aktą. Nepriklausomoje Lietuvoje, klebonaudamas Dauguose, plačiai veikė lietuvių kultūriniame, ūkiniame ir politiniame gyvenime. 1926 m. vasarą “Pažangos” partijos drauge su Antanu Smetona ir prof. Augustinu Voldemaru buvo išrinktas į trečiąjį Seimą ir persikėlė gyventi į Kauną. Kurį laiką buvo Šviet. Ministerijos Tikybų departamento direktoriumi. Jį panaikinus, buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės kapelionu. 1938 metais kovo mėnesį buvo paskirtas ministeriu pirmininku ir juo išbuvo ligi 1939 m. balandžio mėnesio pradžios.

Kun. Vladas Mironas mūsų visuomeniniame, kultūriniame ir politiniame gyvenime ryški irveikli asmenybė. Savo švelniu bei taikiu būdu ir dideliu taktu bei tolerancija jis įvairiuose sluogsniuose ir net tautybėse įsigijo daug nuoširdžių draugų ir Lietuvos gerovei vieningai veikė su įvairių įsitikinimų žmonėmis. Kaip kun. Juozą Tuma, taip ir kun. Vladą Mironą gyvenime daugiau veiksnių su žmonėmis jungė, negu skyrė. Jis žmogus, kuriame nieko svetimo, kas žmogiška. Plačiai bendraudamas su žmonėmis, kun. Vladas Mironas juos puikiai pažinojo ir buvo atlaidus net savo priešams, kurių jis, tiesa, nedaug teturėjo. Kas į jį kreipės kuriuo reikalu, nė vieno neatstūmė, kiekvienam buvo paslaugus.

Pirmosios bolševikų okupacijos metu NKVDbuvo suimtas ir kalėjime žiauriai tardomas. Ypatingai ciniškai žiauri buvo moteris tardytoja, kuri per tardymus jį įžeidinėjo kaip kunigą.

Partizanų išvaduotas iš kalėjimo, kun. Vladas Mironas vokiečių okupacijos metu gyveno jo labai pamėgtuose Dzūkuose, savo ūkyje, kurį valstybė jam buvo dovanojus, kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui.

Kun. Vladas Mironas buvo neatplėšiamai suaugęs su Lietuva, kuriai ištikimai dirbo visą gyvenimą. Tad 1944 metų vasarą, artėjant antrajai bolševikų okupacijai, artimųjų bei draugų patariamas ir raginamas, iš Lietuvos nesitraukė, nors gerai žinojo jam gręsiantį pavojų.

MIRĖ PLK. PRANAS KAUNAS

Balandžio 16 d. Toronte, Kanadoje, širdies smūgio ištiktas, staiga mirė pulkininkas Pranas Kaunas. Palaidotas tame pat mieste balandžio 19 d.

Plk. Kaunas buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Prieš tai Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo rusų kariuomenėje. 1918 m. grįžo į Lietuvą.

Pradėjus organizuoti Lietuvos kariuomenę, plk. Kaunas 1919 m. sausio 12—13 d. iš Sintautų bažnytkaimio, Šakių aps., su 33 savanorių grupe išvyko į Kauną ir įstojo į 2 pėst. pulką Aukšt. Panemunėje.

Kadangi plk. Kaunas buvo tarnavęs rusų kariuomenės mokomose kuopose, tai pulko vadas jį paskyrė pulke suorganizuoti mokomąją kuopą, tuomet vadinamą paoficierių mokyklą. Velionis buvo ir tosios mokyklos viršininku. Ši mokykla buvo pati pirmoji šios rūšies mokykla Lietuvos kariuomenėje.

Vėliau pik. Kaunas yra buvęs Karo Mokyklos inspektorius, 9 pėst. L. K. Vytenio pulko vadas, Biržų Mažeikių, Raseinių ir Vilniaus karo komendantas.

Kitame “Kario’ numeryje įdėsime pik. Prano Kauno įdomius atsiminimus, kaip jis su savo vyrais savanoriais įstojo į 2 pėstininkų pulką.

PALAIDOTAS PLK. J. BOBELIS

Kovo mėn. paskutinėmis dienomis visą Čikagos lietuvių koloniją apgaubė gedulas, mirus plk. Jurgiui Bobeliui.

Plk. J. Bobelis su šeima kurį laiką gyveno Čikagoje. Pereitų metų pabaigoje pasijutęs nesveikas, persikėlė gyventi į Illinoisą pas savo sūnų gydytoją. Sveikatai vis blogėjant atsigulė į šv. Jurgio ligoninę Elgin, Ill. kur buvo operuotas. Bet ir po operacijos sveikata nepagerėjo ir jis kovo 28 d. rytą 4 val. 45 min. mirė.

Velionies palaikai buvo pašarvoti Petkaus koplyčioje, kurioje išgulėjo beveik 5 dienas. Jį aplankė šimtai čikagiečių, ypač naujų ateivių.

Balandžio 1 d., dalyvaujant daugybei žmonių, kūnas buvo atlydėtas į bažnyčią, kur klebonas kan. J. Paškauskas ir kiti dvasininkai atlaikė gedulingas pamaldas. Pamaldose dalyvavo ir vysk. V. Brizgys, o kan. V. Zakarauskas pasakė pamokslą. Po pamaldų vyko lydėjimas į šv. Kazimiero kapines. Karstą nešė Savanorių Kūrėjų ir Ramovės organizacijų nariai.

Kapinėse atsisveikinimo kalbas pasakė Ramovės centro v-bos pirmininkas gen. P. Plechavičius, savanorių kūrėjų vardu pik. ltn. J. švedas, Teisininkų Draugijos—teis. B. Ivanauskas, L. K. Š. Birutės — Z. Juškevičienė ir skaučių vardu E. Strikienė.

Plk. Bobelis buvo išsimokslinęs žmogus, jis žodžiu ir raštu mokėjo net keletą kalbų. Be lietuvių kalbos jis mokėjo lenkų, rusų, vokiečių ir anglų. Jis. kaip daugelis tremtinių inteligentų, dirbdamas sunkų fizinį darbą, visada surasdavo laiko dalyvauti ir dirbti įvairiose lietuviškose organizacijose. Net jau gulėdamas mirties patale, vis primindavo jį lankantiems nepamiršti Lietuvos ir dėl jos dirbti ir kovoti. Tuo atžvilgiu ir pats velionis paliko labai gražų pavyzdį.

Pulkininko pastangomis čia, tremtyje, buvo atgaivinta Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų Savanorių organizacija. Jis buvo tampriai susirišęs ir su skautų organizacija. Neveltui skautų atstovė p. Strikienė dar koplyčioje prisegė prie jo krūtinės iš Lietuvos atsivežtą rūtų šakelę ir į kapą įbėrė žiupsnį Lietuvos žemės, linkėdama, kad lietuviška žemelė jungtų ii su Tėvyne Lietuva. L. K. Š. Birutės organizacijos atstovė p. Juškevičienė, pabrėždami jo kuklumą, toleranciją ir darbštumą. ant karsto padėjo metalinį Vytį,

Plk. J. Bobelio netekę liūdi ne tik jo šeima: žmona Zofija, duktė Laima (Brazaitienė) ir sūnūs Kazys ir Jurgis, bet ir visa Čikagos lietuviškoji visuomenė, ypač savanoriai kūrėjai, netekę kovų draugo — vado.    Pov. Dirkys.

1954m. 4

A. A. PLK. LTN. DR. ANTANAS PETRAITIS

Š. m. balandžio 29 d. JAV miręs plk. ltn. Dr. Antanas Petraitis yra gimęs 1894 m. gegužes 2 d. Ant-kalniškių kaime, Plokščių val. Šakių aps. pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Du metus mokėsi Marijampolės gimnazijoje, o vėliau persikėlė į Kauną ir čia baigė gimnaziją. Būdamas gimnazijoje, dalyvavo lietuvių moksleivių kuopelėje, kuri darydavo susirinkimus pas įžymius veikėjus: Maironį, Leoną ir kitus.

Tuo metu susipratusių lietuvių moksleivių buvo nedaug. Dauguma laikė save lenkais ir tikybos mokėsi lenkų kalba, nors vėliau nemaža jų atvirto į lietuvybę ir pasidarė lietuviai patrijotais. 1913 m. velionis įstojo į Maskvos Universiteto Medicinos Fakultetą, kurį baigė 1917 m. ir buvo pašauktas rusų kariuomenėn. Išbuvęs pietvakariniame fronte iki bolševikų revoliucijos, jis atvyko į Petrapilį, iš kur 1918 m. kovo mėn. su broliu perėjo vokiečių frontą ties Pskovu, norėdamas sugrįžti į Lietuvą.

Vokiečiai surinko visą traukinį tokių norinčių grįžti į Lietuvą karių ir apsimesdami vežą į Lietuvą, nuvežė į Rygą, o iš ten į belaisvių stovyklą Vokietijoje, Stralzunde. Ten velioniui teko susitikti su daugeliu senų pažįstamų lietuvių karininkų, kurie per karą pakliuvo į vokiečių nelaisvę. Tarp kitų ten buvo Petras Ruseckas, vėliau buvęs “Kario” redaktorius, Motiejūnas-Valevičius, Jackus, Jakutis, Dr. Prialgauskas ir kiti.

Baigiantis karui velionis buvo paleistas iš nelaisvės ir 1918 metų rudenį grįžo pas tėvus. Tų pat metų gale jis išvyko savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, kurioje ištarnavo ilgą metų eilę, eidamas gydytojo pareigas įvairiose dalyse.

Kovų metu su bermontininkais, kai kareivių būrys buvo siunčiamas į priešo užnugarį, velionis, nepaisydamas pavojaus, paėmė į rankas šautuvą ir kartu su kareiviais išėjo į rizikingą žygį. Lietuviai kareiviai netikėtai puolė priešą, dalį jų nukovė, kitus paėmė į nelaisvę ir grįžo su karo grobiu. Už tą savo žygį velionis karo vadovybės buvo apdovanotas aukščiausia karine dovana— Vyčio kryžiumi su kardais. Tačiau, iš kitos pusės, Karo Sanitarijos viršininkas už apleidimą žygio metu gydytojo pareigų velioniui paskelbė griežčiausią papeikimą.

Išėjęs iš kariuomenės pulkininko leitenanto laipsniu, a. a. Antanas Petraitis kurį laiką buvo Raseinių apsk. gydytojas, o vėliau Kauno apsk. gydytojas. Turėdamas daug reikalų su teismu, kaip medicinos ekspertas įvairiose bylose, velionis jautė teisinių žinių trūkumą ir, norėdamas jų įsigyti, įstojo į Vytauto Didžiojo Universiteto Teisių fakultetą, kurį lankydavo vakarais, kol jį baigė kvalifikuotu teisininku.

Velionis dalyvavo Šaulių Sąjungoje ir buvo Kauno rinktinės pirmininkas. Jis aktyviai dalyvavo Klaipėdos atvadavime.

1944 m. liepos mėn. su šeima pasitraukė į Vokietiją ir apsigyveno Kemptene, kur buvo stovyklos gydytoju. Iš ten emigravo į JAV, apsigyveno Butte, Montanoje. Iš pradžių dirbo minėto miesto vienoje ligoninėje, o vėliau persikėlė į netoli esančią psichijatrinę Warm Springs ligoninę, kurioje dirbo iki pat mirties.

Buvo labai apkrautas darbu ir todėl perdaug išvargęs. Tai privedė prie širdies smūgio, prie kurio dar prisidėjo ir plaučių uždegimas. Didelis būrys pažįstamų ir bendradarbių palydėjo velionį į paskutinę poilsio vietą svetimoje žemėje. Atsivežtas iš Lietuvos žiupsnys lietuviškos žemės, įdėtas į urną, prisiglaudė prie velionies širdies, kuri visą gyvenimą plakė Lietuvai ir lietuvybei.

Velionis paliko našlę dailininkę Jackevičaitė-Petraitienę ir tris vaikus: sūnų Rimtautą, studijuojantį architektūrą, dukteris Dalią—gimnazistę ir Rasą — pradžios mokyklos mokinę.

V. P.

Be jau “Karyje” minėtų mūsų mirusiųjų plk. Jurgio Bobelio ir pik. Prano Kauno, š. m. balandžio mėn. laisvajame pasaulyje mirė dar visa eilė Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, Vyčio Kryžiaus kavalierių ir kitų Nepriklausomybės karų dalyvių.

Balandžio 5 d. Barancabernejos miesto savivaldybės ligoninėje (Kolumbijoje) mirė pik. Kazimieras Ambraziejus, Nepriklausomoje Lietuvoje tarnavęs Ginklavimo Valdyboje. Palaidotas vietos užsieniečių kapinėse.

Balandžio 29 d. Amerikos Jungt. Valstybėse mirė plk. ltn. Dr. Antanas Petraitis, Vyčio Kryžiaus kavalierius, 59 metų amžiaus. Nepriklausomoje Lietuvoje velionis kurį laiką buvo “Kario” bendradarbis, rašinėjęs sveikatos reikalais.

Gegužės 3 d. palaidotas Haly Cross kapinėse, Butte mieste, Montana.

Apie Dr. A. Petraičio mirtį parašė ir vietos laikraštis “The Butte Daily Post”. Dienraštis, tarp kitko, pažymėjo, kad velionis buvo State Hospital Warm Springse gydytojas, o prieš tai St. James ligoninėje. Be to, pabrėžė, kad jis buvo atvykęs iš Lietuvos kaip pabėgėlis nuo bolševikų ir buvęs gabus plunksnos darbuotojas, parašęs keletą rašinių apie komunizmą ir jo grėsmę pasaulio taikai.

Velionis turėjo įsigijęs gerų bičiulių ir kitataučių tarpe.

1954m. 5

Rašo Bal. Brazdžionis.

Chicago, ILL.

Vasario 8 d. Chicagoje mirė savanoris kūrėjas kapitonas Alfonsas Ramašauskas. Palaidotas šv. Kazimiero kapinėse.

Brazilijoje, Sao Paule mieste mirė Leonardas Jaroševskis, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Vyčio Kryžiaus kavalierius. Velionis, kai tik sueidavo su pažįstamais, vis sakydavo: “Vyrai, važiuosime vaduoti Lietuvą dar kartą”, bet mirtis visas svajones nutraukė.

Australijoje mirė Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Aleksandras Gedrimas, 55 m. amžiaus, gimęs Žemaitijoj. Lietuvos kariuomenėj tarnavo liktiniu viršila ir buvo baigęs Vaičkaus teatro studiją Kaune.

Šveicarijoje mirė Dr. J. Augevičius, buvęs Lietuvos kariuomenės gydytojas pulkininkas.

Jūrų karininkas Albertas Kupliauskas, JAV laivyno akademiją baigęs, ėjo aviacijos instruktoriaus pareigas, prieš Kalėdas žuvo lėktuvo katastrofoje Anglijoje.

Gegužės 4 d. staiga mirė leitenantas Kliaudijus Račkus, ForestHills, N. Y., 34 m. amžiaus. Jis tarnavo JAV armijoj, Japonijoj ėjo saugumo skyriuje pareigas net keturis metus. Be to, dar buvo paskirtas prie generalinio štabo Tokijo mieste, ėjo administratyvines pareigas. Vėliau velionis įstojo į Columbia universitetą ir dirbo Gen. Aniline filmų prekybos departamente.

Germanas Špilmanas. Šiemet Vokietijoje, Varelio senelių prieglaudoje, mirė Germanas Špilmanas, 67 metų amžiaus.

Velionis gimęs Mažojoj Lietuvoj, Šilinėliuose, Pilkalnio aps. Į Didžiąją Lietuvą pateko Pirmojo pasaulinio karo metu kaip vokiečių karys. Kuriantis Nepriklausomai Lietuvai, jis pasiliko Lietuvoje ir visą laiką iki 1944 m. Lietuvoje gyveno ir dirbo.

A. a. Plk. J. Bobelio laidotuvės Čikagoje

1954m. 6

MIRĖ VINCAS KRĖVĖ

Mūsų didžiojo rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus nebėra gyvųjų eilėse. Šis 71 metų amžiaus lietuviškosios plunksnos genijus liepos 7 d. 6 val. ryto mirė Spring-field, Pa., Philadelphijos priemiestyje. Pakirto širdies smūgis.

Šis didysis lietuvis yra gimęs mūsų romantiškoje dainų ir pasakų šalyje—Dzūkijoje, ūkininkų šeimoje. Gimė 1882 m. spalio 17 d. Subartonių kaime, Merkinės vai., Alytaus aps.

Iš pradžių privačiai pasimokęs, Petrapilyje išlaikė 4 klasių egzaminus ir buvo įstojęs Vilniuje į kunigų seminariją. Bet ten tik 2 metus teišbuvo. Neturėdamas pašaukimo į kunigus, iš seminarijos pasitraukė ir 1904 m. Kazanėje išlaikęs egzaminus brandos atestatui gauti, įstojo į Kijevo universitetą filologijos ir literatūros studijuoti.

1905 m. revoliucija turėjo įtakos jo mokslui. Teko pakeisti mokslavietę. Toliau studijuoti nuvyko į užsienį, į Lvovą, tuomet priklausiusį Austro-Vengrijos valstybei. 1908 m. Lvove baigė aukštuosius mokslus filosofijos daktaro laipsniu. Mokėsi ir Vienoje (Austro-Vengrijos sostinėje).

Grįžęs į Rusijos imperiją, Ukrainos sostinėje Kijeve laikė valstybinius egzaminus ir už parašytą mokslo veikalą “Indoeuropiečių tėvynė ir jų kilmė” gavo didįjį aukso medalį. 1911 m. Kijevo universitete apgynė dizertaciją apie Buddos ir Pratjekabuddos vardų kilmę ir gavo lyginamosios kalbotyros magistro laipsnį. Toliau jis mokytojavo Baku realinėje gimnazijoje iki pat 1920 m., kai tą Užkaukazio —Azerbaidžano respubliką smurtu okupavo raudonieji rusai.

Azerbaidžanui atsiskyrus nuo Rusijos ir įkūrus savo nepriklausomą valstybę. Lietuvos vyriausybė V. Krėvę-Mickevičių, kaip gyvenantį toje valstybėje, buvo paskyrusi Lietuvos konsulu Azerbaidžane. 1920 m. rusams vėl okupavus šią šalį, velionis grįžo į Lietuva ir čia buvo pakviestas dirbti švietimo Ministerijoje. Be kitų darbų, redagavo žurnalus ir kitokius leidinius: “Švietimo Darbas”, “Tauta ir Žodis”, “Skaitymai”, “Tautosakos Darbai”, “Humanitarinių Mokslų Fakulteto Darbai”, “Tėvynėn”, ir kt.

Vėliau su kitais mokslininkais Kaune sukūrė universitetą, nuo 1922 m. humanitarinių mokslų fakultete dėstė slavų literatūrą kurį laiką buvo minimo fakulteto dekanu. Velionis kurį laiką yra buvęs ir Lietuvos Šaulių Sąjungos pirmininku.

Krėvė-Mickevičius pradėjo rašinėti nuo 15 metų amžiaus. Iš pradžių rašinėjo rusiškai ir lenkiškai. Baigdamas universitetą pradėjo rašinėti lietuviškai. Iš pradžių rašinėjo dzūkų tarme. Vieni pirmųjų jo kūrinių lietuvių kalba buvo “Gilšė”_t “Bobulės vargai” ir kitos apysakos, spausdintos “Viltyje”, “Vaivorykštėje”, “Vaire”, “Bare”, “Aušrinėje” ir “Santaroje”. 1911 m. buvo išleistas jo pirmasis didesnis veikalas-drama “Šarūnas”, 1913 m. išleisti “Dainavos šalies padavimai”. Velionis iš viso yra parašęs apie 20 knygų. Velionies paskutinis veikalas buvo “Dangaus ir žemės sūnus”, kurio pirmasis tomas išleistas dabartiniu metu Amerikoje. Mirtis nutraukė baigti šį veikalą. Be aukščiau minėtų jo kūrinių, dar paminėtini žymesnieji:    “Iš šiaudinėspastogės”, “Žentas”, “Skirgaila”, “Raganius” ir kt. Visus suminėti būtų ilgoka. Buvo surinkęs kelis tomus tautosakos—patarlių ir priežodžių.

1940 m. raudonieji rusai okupavę Lietuvą, Krėvės-Mickevičiaus populiarų vardą lietuvių tautoje norėjo panaudoti savo grobuoniškiems užsimojimams. Velionį buvo paskyrę okupuotosios Lietuvos “vyriausybės” ministeriu pirmininku. Tačiau velionis, pasikalbėjęs su okupantų įgaliotiniu Lietuvoje Dekanozovu, nuvykęs į Maskvą su Stalinu ir Molotavu, patyręs, jog Lietuva nebetenka savo nepriklausomybės, greit iš klastingos tarnybos pasitraukė. Jis, kaip Lietuvos patriotas, nenuėjo okupantams tarnauti.

1944 m. rusams antrą kartą okupuojant Lietuvą, velionis pasitraukė į vakarus. Į Ameriką atvykęs, Pensilvanijos universitete dėstė slavų literatūrą. Išėjęs į pensiją (žinoma, labai kuklią), gyveno su žmona pas savo dukterį ir žentą. Paskutiniu metu buvo pradėjęs sirginėti — buvo padaryta operacija. Pasveikęs rašė, tęsė savo kūrybos darbą, kol pagaliau širdies smūgis staiga jį pakirto. S. Š-ys.

1954m. 7

A. a. plk. Pranas Kaunas

A. † A. Vladas Martišauskas

Š. m. birželio 21 d. Venecueloje staiga krūtinės angina mirė Vladas Martišauskas.

Velionis buvo gimęs 1924 m. birželio 17 d. Jo tėvas Antanas buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris ir Vyčio kryžiaus kavalierius. Dar jaunas jis mirė ir sūnus Viadukas liko našlaitis. Nuo mažens Viadukas augo pas svetimus ir tarnavo pas ūkininkus.

Nors velionis Vladas buvo baigęs tik pradžios mokyklą, bet daugeliu atvejų pralenkė ir inteligentus. Kai būdavo renkamos aukos Tėvynės reikalams, jis visuomet aukodavo daugiau už kitus. Gyvendamas Venecueloje yra nusipirkęs 62 lietuviškas knygas ir išsirašydavo šiuos laikraščius: “Karį”, “Dienas”, “Draugą”, “Laiką” ir buvo lietuviškos knygos klubo narys.

Vokiečių okupacijos metu Lietuvoje tarnavo gen. Plechavičiaus vadovaujamoje Vietinėje Rinktinėje ir kovojo prieš Lietuvos priešus Vilniaus apylinkėse. Vokiečių naciams rinktinę likvidavus, velionis buvo išvežtas į Vokietiją ir įjungtas į vokiečių dalinius.

1947 m. su pirmuoju transportu iš Austrijos emigravo į Venecuelą ir čia visą laiką dirbo alaus fabrike. Nors buvo viengungis, bet labai tvarkingas vyras.

Velionis palaidotas Caracaso centro kapinėse. Į amžinojo poilsio vietą jį palydėjo daug vietos lietuvių ir kitataučių darbovietės bendradarbių.    K. Balčiūnas

LTN. JUOZAS ŽEMAITIS.Birželio 27 d. Box Spring kalnuose, Kalifornijoje, lėktuvo avarijoje tarp žuvusių keturiolikos asmenų yra ir worcesterietis, ilgamečio šv. Kazimiero parapijos vargoninko Juozo žemaičio sūnus Juozas. Jis buvo Worcesteryje gerai žinomas, pasižymėjęs Commerce High School futbolistas, 1951 m. baigė Šv. Kryžiaus kolegiją, sekančiais metais įstojo į aviaciją ir praeitais metais buvo pakeltas į leitenanto laipsnį.

JONAS NAVICKAS. Geg. 28 d. staigia mirtimi mirė Jonas Navickas. Gimęs Varniuose 1905 metais. Atsitarnavęs Lietuvos kariuomenėje — 8 pėstininkų pulke — atvykę Argentinon 1928 metais pas Joną Šimkų, pas kurį visą laiką gyveno Bendradarbiavo A. L. Balse. Pasirašinėdavo slapyvardžiu “Juan Grande”.

Civil, pilotas TEOFILIUS KUKLYS, 31 metų, kilęs iš Panevėžio, pernai su lietuviška vėliava perskridęs per Dariaus-Girėno šventę virš didvyrių paminklo, žuvo Čikagoje lėktuvo katastrofoje, kai dėl motoro netvarkos bandė nusileisti. Buvo perskelta galva ir, sprogus benzino tankui, smarkiai apdegė kūnas. Mirė po 8 valandų Mac Neal Memorial ligoninėje.

Įvykį matę teigia, kad T. Kuklys, vežęs du keleivius: Oną Baukienę ir Praną Paulavičių, vos pakilęs 40 pėdų, bandė nutūpti, bet užtiko namų ir medžių kliūtis ir dėl to lėktuvas smarkiai nukentėjo. Skridęs P. Paulavičius išliko sveikas, o Baukienė nukentėjo.

KPT. A. SIDARAVIČIUS. Liepos 29 d. staiga mirė Toronte nuo širdies smūgio buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas A. Sidaravičius.

Gimęs Rygoje 1909 m. kovo 9 d., 1931 m. baigęs gimnaziją Kaune, kurį laiką buvo vidaus reikalų min. tarnyboje. Vėliau įstojo į Karo Mokyklą, kurią baigęs tarnavo 9 pėst. pulke.

Neturėdamas galimybės kitur emigruoti, buvo priverstas kurtis Kolumbijoje. Šį pavasarį atvyko Kanadon. Liepos 31 d. palaidotas Vilties Kalno kapinėse.

Jo brolis šiuo metu tarnauja Kanados kariuomenėje Korėjoje.

Bal. Brazdžionis

1954m. 8

Mus pasiekė žinia, kad Lietuvos kariuomenės sanitarijos pulkininkas Juozas Marcinkus miręs 1948 metais. Jis buvo žymus akių ligų specialistas, aktyvus kovotojas su džiova Lietuvoje ir ilgametis karo Ligoninės viršininko pavaduotojas Kaune. Vokiečiams pasitraukiant, 1944 m. Dr. J. Marcinkus pasiliko Lietuvoje.

Albertas Žalnieraitis, pašauktas į Korėją 1951 metais, buvo dingęs be žinios. Jo šeimyna vis turėjo vilties, kad paimtas nelaisvėn ir gal grįš pas savuosius. Tačiau karo departamentas pranešė, kad Albertas Žalnieraitis žuvo kovos lauke, ši žinia parnešė daug tamsaus liūdesio ir gilaus skausmo jo žmonai Pranciškai, sūneliui Albertui, dukrelei Joanutei ir motinai Julijai.

1954m. 9

KARO MUZEJUS LIŪDI GENEROLO

KARO MUZĖJAUS KŪRĖJUI GEN. VLADUI NAGIUI MIRUS

PRANYS ALSĖNAS

1954 m. rugsėjo 15 d. nustojo plakusi didelio Lietuvos patrijoto, vieno pačių pirmųjų Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir lietuvių Tautos šventovės — Karo Muziejaus įkūrėjo gen. Vlado Nagio-Na-gevičiaus širdis. Jis mirė Jungtinėse Amerikos Valstybėse, Clevelando mieste.

Aukodamas šias eilutes amžinos atminties garbingajam Generolui, vietoj gėlių puokštės, šiame rašinėlyje noriu prisiminti velionį tik iš vieno taško — kaip Lietuvos Karo Muziejaus įkūrėją. Apie kitus jo nuopelnus parašys kiti.

A. a. gen. V. Nagiui-Nagevičiui Lietuvos Karo Muziejus buvo tarytum antroji širdis, beplakanti jo krūtinėje. Jis nuoširdžiausiai rūpinosi muziejaus reikalais visą savo amžių ii- netgi tada, kada žiauraus priešo išguitas iš savos žemės Jau gyveno Jungtinėse Amerikos Valstybėse. 1951 m. į "Draugą" buvau parašęs straipsnį apie Karo Muziejų. Tuojau generolas prisiuntė man padėkos laišką ir jame džiaugėsi, tarytum kas jo mylimiausią kūdikį būtų laikraštyje prisiminęs ...

Muziejaus steigimo ir Juo rūpinimosi našta ant generolo pečių gulė net nuo 1919 m. Kilus minčiai organizuoti Lietuvos Karo Muziejų, Krašto Apsaugos Ministerija, pritardama gražiam sumanymui, tuo reikalu rūpintis pavedė Vladui Nagevičiui, tuomet dar pulkininkui, ir 1919 m. gruodžio 15 d. Jsakyme Kariuomenei paskelbė šitokį patvarkymą:

“Gydytojui pulkininkui Vladui Nagevičiui, kaipo istorijos paminklų rinkimo žinovui, pavedu imtis prie Krašto Apsaugos Ministerijos Lietuvos Karo Muziejaus tvėrimo. Pavedu jam kreiptis į įstaigas ir asmenis, kurie šiam reikalui gali padėti. Dalių vadams ir karo komendantūroms įsakau teikti jam reikalingas žinias ir pagalbą."

A. a. Gen. Vladas Nagius

Karo Muziejaus sumanytojas bei iniciatorius ir buvo tuometinis pulkininkas Vladas Nagevičius. Kada gen. Liatukas paskelbė šitokį patvarkymą įsakyme Kariuomenei, tuomet pik. Nagevičius ėmėsi labai intensyvaus darbo. Jis važinėjo po įvairias krašto vietoves, rinko medžiagą. jieškojo pagelbininkų tame dideliame darbe ir t. t.

1921 m. sausio 22 d., V. Nagiui-Nagevičiui jau būnant pakeltam į generolo laipsnį. Įsakymu Kariuomenei Nr. 17, 1 paragrafu buvo į-steigta karo istorijos kolegija, kurios sudėtis buvo šitokia: gyd. generolas Vladas Nagevičius—pirmininkas, generolai Valerijonas Ramanauskas. Juozas Kraucevičius, Maksimas Katche, pulkininkai: Juozas Litvinas, Mikas Gedgaudas, Arvidas Jansenas, Pranas Sližys, majoras Leonas šilingas, kapitonai: Juozas Papečkys, Jonas Laurinaitis. Antanas Užupis, Stasys Dirmon-tas ir Vytautas Steponaitis, vyr. leitenantai: Jurgis Bobelis, Juozas Urbšys, veterinarijos gyd. Kazys Trumpis, karo vald. Juozas Grigaitis ir šaulių Sąjungos pirm. Vladas Putvinskis — nariai.

šitokios sudėties kolegijai buvo pavesta rūpintis pulkų istorijų rašymu ir Karo Muziejaus bei archyvo organizavimu. Pirmiausia buvo labai intensyviai imtasi Karo Muziejaus organizavimo darbo. Tuo reikalu 1921 m. sauso 25 d. Kaune įvyko kariuomenės dalių atstovų suvažiavimas. Sudarytoji Kolegija, deja, neilgai gyvavo. Ji teturėjusi, bene, tik du posėdžius, iširo, iškriko. Visas muziejaus organizacinis darbas užgulė ant vieno gen. V. Nagevičiaus pečių. Kadangi generolas parodė ypatingai gražios iniciatyvos, veiklumo ir darbštumo bei pasiaukojimo pavestam dideliam darbui, tai Karo Muziejaus organizavimas milžiniškais žingsniais ėjo j priekį.

Muziejaus steigimo tikslas ir uždavinys Įsakymu Kariuomenei 1921 m. sausio 22 d. Nr. 17, 2 paragrafe apibūdintas šitaip:

‘Kuriamasis Lietuvos Karo Muziejus turi prakilnų ir garbingą tikslą — pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankoje per skausmus ir kovą pasiekė savo nepriklausomybę.

“Antra Muziejaus užduotis — atvaizduoti, kaip gimė toje pasaulio suirutėje Lietuvos kariuomenė, kaip ji augo, žygiavo, mušėsi ir tvarkė kasdieninį savo gyvenimą. Svarbu, kad nei vienas kiek žymesnis atsitikimas pulke ar daly nepraeitų Muziejaus nepastebėtas, kad kiekvienas ar tai karininko, ar kareivio tėvynei nuopelnas būtų tinkamu būdu paženklintas.

“Daug svarbių mūsų kariuomenės pergyvenimo pėdsakų kasdien po truputį nyksta, gi nuo šios dienos, Muziejų steigiant, tikėkime, tas nykimas bus sustabdytas.

“Abi užduotys savo išpildymui reikalauja nepaprastos energijos iš Istorijos kolegijos narių ir, pagaliau, darbas bus tinkamai atliktas tiktai tuomet, jei jį parems ne tik viršininkai, ne tik visi karininkai, bet bendrai ir kiekvienas susipratęs Lietuvos gynėjas kareivis ir visa lietuvių visuomenė. Todėl visus, kas gali kuo prisidėti, kviečiu prie bendro mūsų paminklo, Lietuvos Karo Muziejaus tvėrimo.

“Dalių bei įstaigų viršininkams ir, apskritai, visiems kariams įsakau teikti visokeriopos pagelbos Karo 1st. Kolegijos nariams, o tinkamus daiktus: fotografijas, dokumentus ir t. t. atsiųsti Kolegijos pirmininkui ne vėliau š. m. vasario 5 dienos, kad juos gauti prieš Muziejaus atidengimą”.

šį Įsakymą Kariuomenei pilnai įvykdė ir gražiai ištesėjo amžinos atminties a. a. Gen. V. Nagius-Nagevičius. Tebūnie amžina garbė Jo atminimui!

IŠKILMINGAI PALAIDOTAS GEN. NAGIUS

Paskutiniu metu gen. Vlado Nagiaus-Nagevičiaus sveikata buvo labai pašlijusi. Buvo net apalpęs bažnyčioje ir be žado parneštas na mo. Ypač jo sveikata atsidūrė kritiškoje būklėje, kai nusilaužė koją. Iš pradžių buvo gydomas ligoninėje, o paskui perkeltas į Willoughby kleboniją, kur dirba jo žmona, čia n mirė rugsėjo 15 d.

Palaidotas buvo rugsėjo 18 d. Kalvarijos kapinėse, Clevelando mieste. Laidotuvėmis rūpinosi Amerikos Lietuvių Bendruomenės ir L. S. “Ramovės” Clevelando skyriai.

9 val. iškilmingas pamaldas atlaikė visi trys Willoughby, Ohio, parapijos kunigai. Pamaldų metu giedojo Čiurlionio ansamblis. Pamokslą pasakė kun. Dr. K. širvaitis. Kapinėse atsisveikinimo kalbas pasakė ALB Clevelando skyriaus vardu St. Barzdukas, L. S. “Ramovės” Clevelando skyriaus vardu plk. K. Žukas, be to, svečiai: plk. Ingelevičius, prof. Oželis, Oželienė ir kt. Buvo sugiedota giesmė “Marija, Marija” ir Tautos himnas. Garbės sargybą prie generolo karsto sudarė buvę kariai ir skautai-ės. Laidotuvių tvarka rūpinosi gen. K. Tallat-Kelpša, J. Budrys ir kt. Laidotuvėse buvo gausu dalyvių iš Clevelando ir kitų vietovių. Iš viso paskui karstą važiavo apie šimtą automobilių.

Šiame numeryje dedame Pr. Alšėno rašinį apie gen. Nagių ir jo ryšį su Karo Muziejumi. Kitame numeryje įdėsime rašinį apie kitą gen. Nagiaus veiklą.

A. A. PETRAS VAREIKA

Petras Vareika, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis, rugsėjo 13 d. palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse. Gimęs buvo Panevėžio aps., Raguvos vis., Limeikių k. Ilgai gyveno Žemaitijoje, Ylakiuose, o vėliau Skuode, dirbdamas valstybinės degtinės parduotuvės vedėju. Kaip buvusį Lietuvos kariuomenės savanorį kūrėją, kariavusį laisvės kovose su raudonąja armija, ir kaip veiklų organizacijų narį, Vareiką bolševikai 1940 m., įžygiavę Lietuvon, suėmė ir kalino. Jo sūnų Joną ištrėmė į Sibirą. Karo pasėkoje P Vareika su žmona, sūnum Juozu ir marčia Joana apsigyveno Chicagoj. čia rugsėjo 9 d. mirė, eidamas 56 metus.

MIRĖ BR. BARTKŪNAS

Rugsėjo 12 d. širdies liga Clevelande mirė Lietuvos kariuomenės majoras Bronius Bartkūnas. Velionis buvo gimęs 1898 m. Kaune. Mokėsi Rusijoj (Tūloj). Grįžęs į Lietuvą, savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, vakarais taip pat mokėsi ir baigė gimnaziją, išėjo augštesniuosius technikos kursus ir vėliau juose buvo lektorium. Iš Lietuvos pasitraukė 1944 m. liepos 6 d., į Ameriką atvyko 1947 m. liepos 8 d. Clevelande, Kalvarijos kapuose, palaidotas rugsėjo 15 d.

STASĮ VITAITĮ PRISIMINUS

Prieš keturias ar penkias dešimts metų į šį kraštą atsikėlusi mūsų išeivių karta pasižymėjo nepaprastu aktingumu.

Juk patys ateiviai buvo didžioje daugumoje bemoksliai, žali kaimo berneliai. Ir gyvenimas šiame krašte ne toks, kaip šiandien, buvo. Ateivis svetimųjų skriaudžiamas, menkiausį uždarbį tegaudamas, nedrąsus buvo svetimųjų tarpe. Bet neatsižvelgiant į šias negeroves, vis tik lietuviai išplėtė stiprią kultūrinę veikla, išugdė plačią ir įvairią spaudą, sukūrė stambias ir reikšmingas organizacijas.

Šios garbingos lietuvių išeivių kartos atstovu tarpe vienas žymiųjų buvo Stasys E. Vitaitis. Jis gimė 1885 m. rugp. 5 d. Rudaminos valse. Strupagalviu kaime. Į Ameriką jis atvyko šio šimtmečio pradžioje. Ir jis pradėjo nuo angliakasio darbo Pennsylvanijoj, o vėliau savo jėgomis išsilavino ir ilgainiui užėmė šio krašto lietuvių veikloje vieną svarbiausių vietų. Jis dirbo prie laikraščių — Darbininkų Viltis, Ateitis, Vienybė ir pagaliau net 18 metų redagavo Susivienijimo Lietuvių Amerikoje organą Tėvynę.

S. Vitaitis ne tik buvo žymus visuomenininkas, bet ir rašytojas. Jis parašė keletą veikalų, jų tarpe didžiulę apysaką — Gyvenimo Dumble. Tai ne tik literatūrinis kūrinys, bet kartu ir mūsų brolių ateivių skurdaus ir vargingo gyvenimo dokumentinis atvaizdavimas.

Bet ypatingus nuopelnus S. Vitaitis turi Susivienijimui Lietuvių Amerikoje. Čia dirbo net 35 metus, atidavė šiai organizacijai savo gražiausius metus ir suvaidino SLA veikloje ypatingai svarbų vaidmenį. Kai atėjo depresija ir pasireiškė lietuvių kolonijose tam tikras nusiminimas, jis pasileido į sunkią kelionę ir lankė iš eilės kuopas, keldamas žmonių ūpą, stiprindamas organizacijos ryšius. Taip pat dideli S. Vitaičio nuopelnai, kad Susivienijimas buvo išgelbėtas nuo komunistų puolimo ii veržimosi jį paimti savo žinion.

S. Vitaitis mirė šių metų rugsėjo 4 d. Brooklyne, N. Y.

Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė įvertino S. E. Vitaičio nuopelnus ir apdovanojo jį Gedimino ordinu.    P. Tarvydas

1954m. 10

A. A. BRIG. GENEROLĄ V. NAGIŲ PRISIMENANT

Pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais. Iš dešinės kairėn:    gen. S. Žukauskas, Dr. K. Grinius ir gen. V. Nagius.

Skaudūs šie dešimtieji mūsų tremties metai, išplėšusieji iš mūsų tarpo tokį gausų skaičių Lietuvos kariuomenes veteranų.

Skaudūs ir todėl, kad beveik visi jie dar nebuvo senatvės palenkti, visi, kol neužmerkė akių, dirbo ir gyveno Tėvynės vadavimo idealu ir lietuvybės stiprinimu tremtyje.

Bet ta pati tremtis ir buvo priežastimi jų mirties, tikriau sakant, jų fizinio sunykimo svetimoje aplinkoje.

Greta kitų tik ką atidavėme svetimai žemei ir a. a. brigados generolą, gydytoją Vladą Nagių-Nagevičių, kuri dėl jo nepaprastų nuopelnų ir didžiai kūrybinės veiklos galime vadinti vienu iš Lietuvos Kariuomenės tėvų, vienu iš pirmutinių savanorių, 1918 m. lapkričio 23 d. pirmuoju Įsakymu Kariuomenei paskirtu Krašto apsaugos tarybos nariu. (Gen. Nagius jau 1918 m. birželio ar liepos 10 d. buvo paskirtas į komisiją karinėms jėgoms organizuoti. Ji veikė prie Lietuvos Tarybos. Red.)

Vladas Nagius - Nagevičius gimė 1880 m. birželio 29 d. Kretingoje — pajūrio žemaičiuose, krašte nusėtame piliakalniais, milžinkapiais, alkomis, kur kiekvienas kalnelis, upės vingis bei gyvenviečių vardai bylojo apie didvyriškas protėvių kovas su vikingais, abejais vokiškais ordinais ir kitais priešais.

Netenka abejoti, kad gimtinės aplinka padėjo susiformuoti lietuviškai generolo dvasiai dar ankstyvoje jaunystėje. Nėra žinių apie velionies lietuvišką veikimą einant vidurinius mokslus Palangoje ir Rygoje, tačiau studentaujant Petrapilyje reiškiasi kaip susipratęs ir aktyvus lietuvis. Lietuviškas nusistatymas paveikė ir parenkant profesiją. Studijavo archeologiją ir mediciną, laisvas profesijas, kuriomis buvo galima verstis Lietuvoje, nes valdines tarnybas tėvynėje užimti rusų valdžia lietuviams drausdavo.

Karo Medicinos Akademiją baigė 1910 m. ir paskirtas gydytoju į karo laivyną atitarnauti už valdinę stipendiją. Dalyvavo rusų karo laivyno operacijose Pirmojo Pasaulinio karo metu. Buvo apdovanotas keliais pasižymėjimo ženklais.

Griežtai lietuviškas velionies nusistatymas ypač pasireiškė per Lietuvių Seimą 1917 m. Petrapilyje.

Daugumai atstovų pasisakius už Lietuvos nepriklausomybę ir visų ryšių nutraukimą su Rusų Imperija, atsirado žmonių, kurie pabūgo griežto reikalavimo ir bandė Seimui sutrukdyti priimti minėtus sprendimus. Ginčų įkarštyje, vienoje savo kalbų, velionis ugningai smerkė netikinčius į Nepriklausomą Lietuvą ir bailius ir baigė savo kalbą šūkiu: “šalin, zuikiai!’’

Bet tikraji Nagių — kūrėją ir organizatorių pažinome tik Nepriklausomoje Lietuvoje. Dar Vilniuje 1918 metais gruodžio men. skiriamas Karo Sanitarijos viršininku ir šią vietą užėmė iki pat bolševikų okupacijos — 1940 m. birželio 15 d.

Pradžia buvo sunki. Lietuva karo ir okupantų visiškai nualinta. Visko trūksta, trūksta ir maisto. Jaunutė savanorių kariuomenė turi nuostolių kovose ir dėl epidemijų. Vaistų veik nėra. Velionies energija ir organizacinis patyrimas gelbsti padėtį. Suorganizuotas ligoninių tinklas, sveikatos tarnyba dalyse, kruopščiai apsirūpinama būtiniausiais vaistais, surenkant kas galima krašte ir kiek aplinkybės leidžia pasirūpinant iš svetur. Jo asmeniški ryšiai su svetimųjų valstybių misijomis ir ypač su JAV Raudonojo Kryžiaus plk. Edward W. Ryan, buvo ypatingai naudingi ir daugeliui karių išgelbėjo gyvybę.

Reikiant velionis nevengdavo pasirodyti kovos linijose inspektuojant sanitarijos darba. Už dalyvavimą kautynėse ties Kalkūnais (netoli Daugpilio) apdovanotas Vyties Kryžiumi.

Sumanių ir gabių padėjėjų lydimas, velionis Karo Sanitariją išvystė į pavyzdingą, moderninę įstaigą, neatsiliskančią nuo geresniųjų įstaigų Vakarų kraštuose. Visada domėdavosi karo sanitarijos pažanga, velionis dalyvavo tarptautiniuose karo sanitarijos kongresuose — 1933 m. Ispanijoje ir 1935 m. Belgijoje.

Bet rūpestis vien karių sveikatingumu ir sužeistųjų gyvybės gelbėjimu tokios kūrybinės veiklos žmogų, kaip velionis, patenkinti negalėjo. Buvo daug kovų aukų, kurių gyvybė buvo išgelbėta, bet liko invalidais. Jie buvo reikalingi ne tik moralinės, bet ir materialinės paramos. Kovoms besibaigiant generolas ypatingu rūpesčiu ir pasišventimu griebiasi tvarkyti karo invalidų reikalus.

Clevelando skautai vyčiai prie gen. V. Nagio karsto.

V. Bacevičiaus nuotr.

Nepriklausomybės pradžioje ištekliai buvo kuklūs, krašto atstatymas reikalavo daug lėšų. Jo pastangomis buvo praverti invalidų globos įstatymai, aprūpinti protezomis, nustatytos pensijos, pradžioje kuklios, vėliau, ištekliams didėjant, didėjo ir pensijos. Generolo rūpesčiu ir sumanumu buvo įsteigtos invalidų dirbtuvės, kuriose invalidai dirbo ir mokėsi jiems tinkamų amatų. Gerai vedamos dirbtuvės turėjo didelį pasisekimą, nestigo nei privačių, nei valdinių užsakymų, invalidų būklė vis gėrėjo, rytojus jų buvo užtikrintas.

Greta šių darbų, generolas imasi dar vieno didelio darbo — Karo Muzėjaus kūrimo, jam pavesto, kaip archeologui, 1919 m. spalio 8 d. ir kurio jis neapleido iki pasitraukimo iš Lietuvos.

Velioniui priklauso ypatingas nuopelnas už sukurtą naują Karo Muzėjaus idėją, artimą mūsų tautos dvasiai. Tai ne militarinio stiliaus muzėjus, kaip buvo kitur, bet muzėjus, atvaizduojantis lietuvių tautos kovas amžių bėgyje, politinėje, kultūrinėje ir karinėje plotmėje. Tuo būdu, Karo Muzėjus tapo ne tik Lietuvos kariuomenės šventovė, bet ir ypatingai branginama visos tautos. Ne tik Nepriklausomybės laikais visuomet būdavo pilna lankytojų, bet ir nuožmiųjų okupacijų laikais iš prislėgtų krūtinių dažnai prasiverždavo mūsų himnas bei Marijos giesmė. Karo Muzėjus ir jo kūrėjas liks amžiams mūsų istorijoje, kol gyvuos Lietuvių Tauta.

Nežiūrint tokios plačios veiklos, velionis reiškiasi visur, kur liečiama Lietuva bei jos kariuomenė Ne he jo atsirado ir mūsų trispalvė, Vyčio kryžius — pasižymėjusiems kariams atžymėti. Kaip archeologas dalyvauja piliakalnių ir kitų senienų tyrinėjimuose, švietimo Ministerijos pavestas dalyvauja tarptautiniuose archeologų kongresuose Londone ir Oslo. Jis buvo faktinas kūrėjas karininkų klubo “Ramovė”, jo įkvėpti jos statutas ir tradicijos ir “Ramovės” kultūrinė veikla. Jo taip pat įkvėpta ir sukurta karių šeimų moterų draugija, pasirinkusi savo šefu kunigaikštienę Birutę.

Tai yra vieno pasiryžėlio dvidešimties metų darbas, iš kurių čia sužymėti tik svarbesnieji. Visi jie kilnūs, gražūs, naudingi ir nepamirštami.

Nenuostabu, kad velionis, be Vyties Kryžiaus, vyriausybės buvo apdovanotas visais Lietuvos ordinais. Vertino jo darbą ir pastangas ir svetimieji, nes buvo apdovanotas dvylikes svetimųjų valstybių garbės ženklais.

Baisiais 1944 m., kada bolševikinės ordos pasiekė Lietuvos sienas, generolas, nenorėdamas kęsti anttrosios sovietinės okupacijos, pasitraukė i vakarus, tikėdamas, kaip ir visi tremtiniai, kad netrukus vėl galės grįžti į Tėvynę.

Deja, nei jo, nei kitų tremtinių viltys nepasiteisino. Velionis dėl šito labai kentėjo, bet rankų nenuleido. Planavo sanitarijos tarnybos išvystymą būsimame ginkluotame konflikte, darė siūlymus dėl lietuviškų dalinių steigimo tremtyje ir plačiai planavo kitus dalykus. Bet tremties aplinka, ypač sunki senam žmogui, kuriai jis prisitaikyti nesugebėjo ir laisvoje Amerikos šalyje. Svetima aplinka ir sunkus Tėvynės ilgesys griovė ir taip jau pašlijusią jo sveikatą.

Rugsėjo 5 d. bažnyčioje per pamaldas pasijuto blogai, alpdamas krito, susilaužė koją ir sutrenkė galvą. Ligoninėje iškentė operaciją ir atrodė besitaisąs, bet rugsėjo 15 d. 4 val. ryto, ištikus smegenų paralyžiui, užmerkė akis visiems amžiams.

Tebūnie jam lengva ši laisvoji žemė.

K. Tallat - Kelpša

PROF. KAZYS SLEŽEVIČIUS

Neseniai gautomis žiniomis, 1953 m. sausio 15 d. Lietuvoje mirė prof. Kazys Sleževičius.

Velionis buvo gimęs 1890 m. kovo 18 d. Daugeliuose, Ežvilko val. Jis buvo meteorologas, parašęs keletą mokslo darbų iš meteorologijos ir bendradarbiavo kaikuriuose mūsų laikraščiuose ir žurnaluose.

Pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Karo Mokslo Skyriuje (vėliau vadinosi Kariuomenės Štabo Spaudos ir švietimo Skyrius), vyr. leitenanto laipsnyje. Išėjęs į atsargą, dirbo universitete ir Lietuvos Mokytojų Profesinės Sąjungos Kauno gimnazijoje suaugusiems. Kurį laiką buvo jos direktoriumi. Toje gimnazijoje nemaža mokėsi ir karių (karininkų ir puskarininkių).

A. a. Mykolas Sleževičius, 1918 m. gruodžio mėn. pabaigoje buvęs ministeris pirmininkas ir pašaukęs Lietuvos vyrus stoti savanoriais į kariuomenę Tėvynę ginti, buvo jo brolis.

CPL. ANTANAS SIJEVIČIUS

1944 m. lapkričio 17 d., bombarduojant Vokietiją, prie Muencheno buvo pašautas amerikiečių lėktuvas, B24 tipo. Grįždamas į savo bazę, lėktuvas nukrito į Adrijos jūrą ir visa 10 vyrų įgula žuvo. Žuvusiųjų tarpe buvo ir lietuvis, lėktuvo inžinierius-technikas cpl. Antanas Sijevičius. Jis buvo gimęs 1922 m. ir gyveno Brooklyne, N. Y.

Šiemet 10 metų sukakties proga nuo jo mirties Brooklyne, Angelų Karalienės lietuvių bažnyčioje, buvo atlaikytos pamaldos už jo vėlę ir kitų jo žuvusių draugų.

MYKOLAS KAZLAUSKASmirė spalio 8 d. Jis gimęs 1898. VII. 6., Liciškėnų km., Jėzno v. I-jo Pas. Karo metu buvo Rusijoj, o senatvėj vakaruose. Palaidotas Hudson, Mass, kapuose. Po religinių apeigų L. Leknickas ir Br. Mickevičius atsisveikindami Worcester - Boston lietuvių bei at-kų sendraugių vardu priminė kai kuriuos jo darbus 5 p. DLK Kęstučio pulke ir Zarasų pasienio baro ruože.

MIRĖ SAVANORIS KŪRĖJAS ANTANAS MATUZONIS

Spalio mėn. 1 d. mirė savanoris kūrėjas Antanas Matuzonis, gimęs Rokiškio apskr. Vėliau gyveno Kaune ir vertėsi staliaus - statybininko amatu. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis lankė gimnaziją ir baigė 4 klases. Visiškai jaunas pateko į rusų kariuomenę ir tarnavo kavalerijoje. Kilus Rusijos revoliucijai, grįžo į Lietuvą ir savanoriu stojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Kaip kavaleristas buvo paskirtas į pirmąjį gusarų pulką. Vėliau buvo iškomandiruotas į Geležinio Vilko pulką. Dalyvavo kautynėse su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Iš kariuomenės paleistas puskarininkio laipsniu. Kurį laiką tarnavo policijoje ir vėliau pradėjo verstis staliaus amatu.

Tremtyje, Vokietijoje, gyveno Flensburge lietuvių stovykloje. Į Angliją atvykęs pradžioje gyveno Tadcasterio hostelyje bei dirbo pas aplinkinius ūkininkus. Susilpnėjus sveikatai, atsikėlė į Londoną ir kaip stalius stojo dirbti į naujai kuriamą P. Varkalos baldų dirbtuvę. Bet po keletos savaičių susirgo.

Šių metų pavasarį vėl staiga susirgo ir nuvežtas į ligoninę daugiau nebegrįžo. Palaidotas Londone, Ley-ton kapinėse, grave 2, row 5. Velionio žmona likusi Lietuvoje, kiti giminės gyvena Amerikoje.

MATAS LIŠNIAUSKASmirė rugsėjo 26, Willkes-Barre Veteranas Administration ligoninėje. Amerikoje išgyveno 45 metus. Buvo Pirmojo Pasaulinio Karo veteranas, dalyvavęs Argonne girios kautynėse, Prancūzijoje.

Bal. Brazdžionis