TĖVYNĖS VAIKŲ TESTAMENTAS

KARYS APIE DARIŲ IR GIRĖNĄ 1933 M.

... Karo Muziejuje guli tėvynės vaikų testamentas. Čia kalba į mus žuvusiųjų dėl nepriklausomybės ir laisvės kovotojų vėlės. Čia kalba lietuvių knygnešių, aušrininkų, varpininkų dvasia. Visų tikrųjų tautos sūnų ir dukterų balsas. Čia kalba į mus tauriausiojo kraujo apšlakstyti LITUANIKOS griaučiai, tautos nemirtingųjų sūnų Dariaus ir Girėno likę žemėlapiai, kompasai. Tie kompasai yra tikrojo lietuvių tautos istorinio kelio ir pasiryžimo kompasai. Jie sako, kad nei kryžiuočių, nei lenkų, nei rusų, nei vokiečių letena, nei pati baudžiava neužgniaužė lietuvių dvasios, bet priešingai — sužadino pasipriešinimo jausmą. Vos tik tautos vadai Vilniuje 1918 m. vasario 16 d. prikėlė lietuvių tautą iš miego, Lietuvos vaikai šį reiškinį tiek smarkiai parėmė ginklu, kad išvarė priešą, vieną, antrą, trečią, ir įvykdė tai, apie ką, berods, sunku buvo net svajoti. Kaip Darius ir Girėnas nugalėjo didžius vandenynus, taip mažoji tauta savo pasiryžimu irgi gali nugalėti didelius priešus.

Gen. dr. Nagevičius

*

... Juos aukštai gerbkim, statykim žmonijos idealizmo ir tėvynės meilės pavyzdžiu, didžiuokimės, kad Darius ir Girėnas padidino pasaulio vertybių lobyną. Žmonijos idealizmo lobis labai mažas, todėl kiekvienas indėlis lygiai branginamas, kaip didieji deimantai. Lietuvių tautą Darius ir Girėnas ragina neužsidaryti kasdieniniuose siauruose rėmuose bet siekti visko, kas kilnu gražu ir gera, kad būsimiems vaikams lietuvių tauta paliktų garbe ir didžiais darbais nužymėtus praeities kelius. Dariaus ir Girėno žygis mus žavi ir traukia savo kuklumu, giliai įsirėžiančiu į aukščiausio idealizmo sritis. Turim ir patys eiti garbės keliais. Tačiau tuščia garbė, be aukšto idealizmo, nieko tėvynei neduos. Lietuvių tauta liūdi, nustojusi savo geriausių ir drąsiausių sūnų, bet kartu, jų dvasios kupina, pasiryžta energingai vykdyti visus tėvynės troškimus ir kurti Lietuvai garbingą ateities gyvenimą, tiesti kelią į užgrobtas žemes ir stiprinti jau atgautą tautos laisvę. Tauta žino, kad Darius ir Girėnas yra mūsų didvyriškumo išraiška ir karžygiškumo jėga.    J. Senkus

“AMERIKOS BALSAS” APIE DARIŲ IR GIRĖNĄ

Lietuvos oro didvyrių 18-os metų tragiškąją sukaktį gražiai paminėjo ir “Amerikos Balsas”. Liepos 16 ir 17 dienomis programoje girdėjomeP. Labanausko žodį, oro bangomis paskleistą tiek mūsų vergaujantiems broliams tėvynėje, tiek viso pasaulio lietuviams.

“Jų tikslas buvo sujungti oro keliu jų naująją tėvynę Ameriką su senąja tėvų žeme Lietuva, o taip pat savo žygiu pasauliui priminti, kad dar tebėra gyva, nors ir nedidelė, bet garbinga, drąsių vyrų tauta, arti tūkstanties metų kovojusi ir gynusi savo laisvę. Šiuo žygiu, kaip jie savo testamente išsireiškė, jie norėjo įkvėpti Lietuvos jaunimui drąsių darbų ir žygių meilę ne tik savojo krašto, bet ir visos žmonijos gerovei. Nuskridę savo, palyginti, silpnu lėktuvu toliau, negu oro kelią per Atlantą atidariusis jų pirmtakūnas, taip pat amerikietis, Lindbergas, ir žuvę vos pora valandų kelio nuo tėvynės ribų — Darius ir Girėnas paliko neužmirštamą atminimą, gyvybės auka save įrašydami didvyriais į Amerikos ir Lietuvos tautų istorijos lapus.

... Jie žuvo prie tėvynės slenksčio, Soldino miške. Ir paskutinėmis gyvenimo sekundėmis jie nepamiršo pareigos: jie išmetė su savim į Lietuvą vežtuosius laiškus, kad užsidegęs lėktuvas jų nesunaikintų. Tarp jų buvo ir lakūnų testamentas Jaunajai Lietuvai ir amerikiečių lietuvių sveikinimai po šimtmečio kovų dėl laisvės atsikūrusiai Tėvynei.

Dariaus ir Girėno žygis, mirtis ir jų gyvybių auka amžiams surišo dvasiniais ryšiais Ameriką su Lietuva. Amerikoje išaugę, Amerikos laisvės, techniškos pažangos ir drąsių žygių dvasia persisunkę, jie siekė visa tai parvežti į Lietuvą, anapus Atlanto; jie norėjo pakelti senosios tėvynės garbę Amerikos ir kitų pasaulio žmonių tarpe. Jie žinojo, kad tauta yra gyva tol, kol jos dvasia nėra apmirusi, kol ji turi idealų, už kuriuos jos sūnūs yra pasiruošę kovoti, išsižadėdami patogumų, geresnio gyvenimo ir duonos kąsnio, asmeninės ateities ir net gyvybės.

Nei daugybė sunkumų, nei pajuokimai bei apkalbos ar atkalbinėjimai neprivertė jų pasitraukti nuo užsibrėžto tikslo. Jų žygį giliai įvertino beveik viso pasaulio spauda, pabrėždama jų pasiryžimą pasiekti taip toli esančią laikinąją Lietuvos sostinę lėktuvu, be radijo įrengimų ar parašiutų.”