LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M

 (Tęsinys iš 8 nr.)

PLK. O. URBONAS

Gen. Plechavičiaus kalba ir savanorių registracija

Praėjo keletas dienų. Štabas susitvarkė. Vasario 10, 11 ir 12 dienomis Panevėžyje, Šiauliuose ir Kaune įvyko posėdžiai su mūsų sukviestais vyresniaisiais karininkais. Nušvietęs susidariusią padėtį ir tolimesnes Viet. Rinktinės galimas perspektyvas, bet ir neslėpdamas pavojaus, mums gręsiančio iš vokiečių pusės, generolas paskirdavo apskričių komendantus. Jiems čia pat vietoje buvo duodami pirmieji mūsų įsakymai, instrukcijos, dalinami antspaudai, blankai, skelbimų pavyzdžiai. Čia buvo nustatytas ir bendras veikimo planas. Puikiai suprasdavom visus tuos sunkumus, kuriuos komendantams teks nugalėti, nes kiekvienas jų buvo surištas vietoje ir su tarnyba, su savo šeimos reikalais, o kiekvienam jų teko tuojau pakeisti gyvenamą vietą, iš nieko sudaryti komendantūrą, surasti patalpą, žmones. Ir visa tai reikėjo atlikti labai paskubomis, be pinigų, be žmonių, be ryšio bei susisiekimo priemonių...

Po oficialių posėdžių ir generolas, ir aš, privačiuose pasikalbėjimuose su komendantais stengėmės išaiškinti mums rūpimą pagrindinį klausimą: ar turėsim pasisekimo, ar savanoriai stos? Atrodė, kad komendantai, gyvendami iš dalies mažesniuose miesteliuose, ar net ir kaime, turėtų geriau jausti visuomenės nusistatymą. Ir čia jų nuomonės pasidalino. Vieni, ir tai buvo dauguma, pilni: įsitikinimu tvirtino, kad pasisekimas bus, kad žmonės eis, kad savos ginkluotos pajėgos klausimas krašte yra tiek pribrendęs, jog negali būti jokio abejojimo dėl rezultatų. Kiti svyravo, manydami, kad gali būti ir taip, ir taip. Tačiau jų garbei priverstas esu pasakyti,kad iš 22 numatytų karininkų (kolkas, neturint dar jokios ginkluotos jėgos, nuo formavimo komendantūrų Rytų Lietuvoje teko atsisakyti) atsirado tik vienas, kuris atsisakė priimti generolo paskyrimą. Visi žinojo generolo ir jo štabo nusistatymą dėl Vietinės Rinktinės, visi žinojo, kad turime reikalo su vokiečiais, tačiau visi ėjo, nors ir jautė, kad šiame žaidime kai kas gali ir galvos netekti.

Dėl Vietinės Rinktinės formavimo vokiečiai labai skubėjo. Jau vasario 6 d., mano su Harmu posėdžio metu, jis iš manęs reikalavo tiksliai nustatyti datą, kada bus suformuoti pirmieji batalionai. Gen. Plechavičiui į Kauną grįžus, Harmas pakartotinai prašė įteikti jam cenzūrai generolo atsišaukimo tekstą, kad jį tuojau paskelbtų. Tačiau, turėdami prieš akis Vasario 16-ją, mes norėjome to atsišaukimo paskelbimą pritaikinti tai dienai. Harmas, jei ir nenorėjo suprasti ir pripažinti mūsų motyvų, galų gale sutiko ir buvo nustatyta, kad vasario 16 dieną generolas per radiją kreipsis į tautą savo atsišaukimu, o po to tas atsišaukimas, skelbimų formoje, bus išplatintas visame krašte.

Generolo kalba, parašyta ir jau dukart vokiečių cenzūruota, vis dar negali jų patenkinti. Mat, generolas, įprastu jam griežtumu ir atvirumu, pasisakė taip, kaip jam protas ir sąžinė diktavo. Vokiečiai nori dar kai ką išbraukti, kai ką pataisyti. Pagaliau generolas jiems pareiškė, kad, tokioms sąlygoms esant, jis visiškai atsisako savo kalbos. Vokiečiai tuojau apsiramino. Šiuo metu dar buvo galima, palyginti, lengvai pravesti savo nusistatymą. Vokiečiai vis dar manė generolo asmeny suradę sau patikimą žmogų, kuris, žinoma, turi savo keistenybių, bet kuris, reikalui esant, bus galima priversti tarnauti jų tikslams. Antra vertus, po daug kartų jau nepasisekusio vokiečių šaukimo, jie nėrėsi iš kailio, kad bent šį kartą būtų šioks toks pasisekimas. Tai jiems buvo reikalinga parodyti Berlynui savo sugebėjimus valdyti Lietuvą. Aš visiškai sąmoningai tai tvirtinu. Toliau generolui ir man teko susidurti su tokiais faktais, kurie nedviprasmiškai tai įrodė.

Pagaliau gen. Plechavičiaus atsišaukimo tekstas galutinai nustatytas ir atspausdinamas spaustuvėje. Iš komendantūrų atvykusieji žmonės atsišaukimą išvežioja po visą kraštą. Visuose apskrityse laukiama generolo kalbos, po kurios ją išplatintų ir pagarsintų turimais atsišaukimais.

Atėjo, štai, ir Vasario 16-oji. Miestas pasipuošęs tautinėmis vėliavomis, tik kur nekur matyti vokiškųjų hakenkreuzų.

Vykstame į radijofoną. Generolas prieina prie mikrofono. Užpakaly jo, visiškai betarpiškai, atsistoja generalkomisariato “rudis” von Ropp, su pistoletu prie diržo. Kokia būdinga scena, vokiečių mandagumui ir džentelmeniškumui pavaizduoti. Jiems neužteko nei proto, nei takto, suprasti visam šios scenos simboliškumui... Ir kaip šį momentą, taip ir visą tolimesnį laiką, jautėm už nugaros mes tą pistoletą, kiekvienu momentu paruoštą šūviui.

Kalba pasakyta. Išklausėm ją dar kartą iš plokštelės. Generolo balsas skamba griežtai, rimtai, pilnas pasitikėjimo savimi.

Pagal mūsų duotus komendantams įsakymus, vasario 21 d. visame krašte turi prasidėti savanorių registracija. Dar 5 dienos neaiškumo: stos savanoriai, ar ne ? Turėsim pasisekimo, ar ne? Pavyks mūsų planai, ar ne? Visi šie klausimai mus nervina, ragindami dar kartą peržiūrėti savo nusistatymą, visus paruošiamuosius darbus, kad vėliau nesukluptume dėl organizacinių klaidų.

Po generolo kalbos nepraėjo nei 24 valandos, kai štabe pajutom tam tikrą palengvinimą: buvo gauti pirmieji slaptosios spaudos apie mus atsiliepimai. Skaitome: mūsų tikslai, mūsų nusistatymas suprasti teisingai, mūsų darbai įvertinami teigiamai. Pasidarė lengviau, nes mes puikiai žinojom slaptosios spaudos įtaką krašte. Tačiau vienkart kilo ir abejojimas: negali gi vokiečiai nesuprasti, kad ne viskas yra (jų akimis žiūrint) tvarkoje, jei slaptoji spauda, kuri smerkdavo visa, kas buvo smerktina vokiečių darbuose (o nesmerktinų dalykų taip ir nepasitaikydavo), į Vietinės Rinktinės formavimą atsiliepia teigiamai. Tuojau teko kreiptis į savo bendradarbius, prašant perduot, kur reikalinga, mūsų pageidavimą Viet. Rinktinės atžvilgiu ten laikytis visiškai neutraliai. Iš štabo sudėties žinojom, kad mano žodžiai nueis, kur reikia, nes štabe dirbo ir tokie karininkai, kurių padėtis, gestapo akimis, nebuvo visiškai legali...

Nekantriai laukėme vasario 21 dienos. Mūsų įsakymu visi apskričių komendantai buvo įpareigoti kiekvieną dieną, pradedant vasario 21 d., 17 val. duoti štabui pranešimus apie savanorių registracijos eigą. O žinios kolkas iš vietų plaukė blogos. Sunkumai, su kuriais komendantams teko susidurti vietose, buvo net didesni, negu mes manėm: pusė visų komendantų praneša, kad iki vasario 21 d. jie nesugebės atlikti visų paruošiamųjų darbų, kad registraciją pradėti vasario 21 d. jie negalės. O laikas taip greitai bėga.

Ir, štai, vasario 21 d., jau po 17 valandos, atneša man pulkininkas Šova savanorių registracijos pirmąją santrauką: 1.400 žmonių. Abudu skubameį generolo kabinetą. Pirmasis mūsų tikras laimėjimas. Jei pusė komendantūrų per vieną dieną suregistravo 1.400 žmonių —visi spėliojimai atkrinta. Ir iš tikrųjų: 22 dieną — 2.900 žmonių, 23 dieną — per 5000. Tokiu būdu aptartas su vokiečiais 5000 mūsų batalionų kontingentas buvo suregistruotas per 3 dienas. Vokiečiai nustebo, paskubomis šaukiamas vienas posėdis po kito. Gen. Harm štabas nuolat kalbasi su Ryga. Pasirodė, kad savanorių esama žymiai daugiau, negu mūsų buvo su vokiečiais nustatyta (dėl batalionų formavimo). Vokiečiai dabar siūlo batalionų skaičių padidinti iki 20, mes, žinoma, sutinkam. Bet po keleto dienų vėl naujas jų sumanymas :    20 batalionų yraperdaug, geriau 10, bet 4 kuopų sudėties. Pagaliau dar po keleto dienų — 20 batalionų, bet tik 3 kuopų sudėties. Ir taip šie kaitaliojimai iš dienos į dieną tęsėsi beveik iki pat Vietinės Rinktinės formavimo pabaigos.

Mūsų štabas užverstas darbu, nes kiekvienas pakeitimas reikalauja daugybės apskaičiavimų, surištų su etatų pakeitimu, ginklų ir amunicijos tabelių perdirbimu, dislokacijos plano pakeitimu, turto tabelių etatiniam žmonių skaičiui pritaikymu ir t.t. Toks chaosas tęsėsi tol, kol galų gale buvo galutinai sustota prie 13 batalionų, po 750 žmonių, plius atsargos batalionas iš 1.500 žmonių.

Karo mokykla Marijampolėje

Teko rimtai susirūpinti, kas darytina su mūsų intelektualiniu jaunimu. Mėginom vokiečius įtikinti, kad dėl didžiausio karininkų ir puskarininkių trūkumo, karo mokyklos įsteigimas yra būtinas. Ne, ne ir ne: sukišti visus į batalionus, išsiųsti į “frontą”, o ten, su laiku, esą, pažiūrėsim. Mums jų tikslas buvo visiškai aiškus: per pakartotinus šaukimus jiems nepasisekė išjungti to jaunimo iš visuomeninio gyvenimo; jei juo atsikratyti visiškai nepasiseka, tai bent išsklaidyti jį plačiai po visą kraštą, išmėtyti mažomis dalimis, kur jis, neturėdamas savos organizacijos, negalės pasireikšti. O ten, kovoje su banditais, visa ko gali atsitikti. Gal kiti daugiau ir nebegrįš... Tai buvo visiškai priešinga mūsų nusistatymui. Mūsų tikslas buvo kaip tik intelektualinį jaunimą surinkti ir parengti tam, kad, reikiamam momentui atėjus, jis būtų pasiruošęs veikti.

Karo mokyklos batalionas turėjo sudaryti Vietinės Rinktinės branduolį. Juo mes numatėm remtis visais kritiškais mūsų tolimesnio gyvenimo momentais ir todėl nutarėm, nežiūrint vokiečių pasipriešinimo, karo mokyklą vis dėlto steigti. Nuspręsta surinkti visus į Marijampolę, oficialiai pasiųsti į atsargos batalioną, bet mokyti ir lavinti pagal karo mokyklos programą. Apranga, maistu ir ginklais nutarėm aprūpinti juos kitų batalionų sąskaitom Vėliau pasisekė išgauti iš vokiečių, jei ne leidimą, tai bent tylų sutikimą — greta atsargos bataliono, įsteigti Marijampolėje mokomąjį batalioną, neva puskarininkiams ruošti. Bet tai įvyko jau tuo metu, kada Vietinė Rinktinė artinosi prie katastrofos, ir šis vokiečių sutikimas pratiškos reikšmės faktiškai jau nebeturėjo- Tai ir buvo mūsų karo mokykla, kurioje buvo surinkta arti 2000 studentų ir moksleivių.

Aišku, kad kaip bolševikai, taip ir vokiškasis gestapas, turėjo mūsų batalionuose savo agentus. Apsiginti nuo jų, juos paraližuoti, mes per tokį trumpą laiką neturėjom jokios galimybės. Kaip apskričių komendantai, savanorių registracijos metu, taip ir batalionų vadai, stengėsi visomis priemonėmis tokius agentus iššifruoti,, bet tai nevisuomet pavykdavo, nes toks agentas, ypač pradžioje, laikėsi labai atsargiai. Iš kitos pusės, į batalionus pateko gan žymus skaičius žmonių, kuriais vokiečiai dėl vienos ar kitos priežasties domėjosi. Vieni jiems buvo žino-mi, kaip politiškai neištikimi, kiti buvo pabėgę iš savisaugos dalinių ar vokiečių kariuomenės. Mes numatėm, kad bus atsitikimų, kada vokiečiai panorės suimti tą ar kitą mūsų kareivių. Dėl to dar tuo metu, kada su jais dar galima buvo susitarti, pareikalavom, o jie sutiko, kad suėmimai daliniuose gali būti vykdomi vien tik dalies vado įsakymu. Šis susitarimas vėliau davė mums galimybę ne vieną mūsų žmonių apginti ir vokiečiams jų neišduoti. Tačiau per savo agentus jie gerai žinojo, kas mūsų daliniuose darosi. Taigi, ir mūsų kombinacija su karo mokykla jiems paslapties nesudarė. Keletą kartų jie dar mėgino šį klausimą išrišti sau pageidaujama prasme, bet, sutikę griežtą generolo pasipriešinimą, laikinai nusileido. Kodėl nusileido, paaiškėjo vėliau. Karo mokyklą paleisti jie nenumatė. Jie buvo tikri, kad šie 2000 lietuviško jaunimo, kuris jiems sudarydavo tiek daug nemalonumų, dabar jau jų rankos neišvengs. Laikinai jis jiems nebuvo pavojingas, nes karinis jų apmokymas buvo vos tik prasidėjęs, o politinė jų veikla kaip tik sumažėjo, jei visai nesustojo, nes, surinkti kareivinėse, politinei veiklai jie neturėjo laiko ir reikiamų ryšių. Vokiečiai buvo tikri, kad su jais jie galės atsiskaityti viso lietuviško jaunimo sąskaiton. Dėl to jie ir buvo tiek įtižę kai paaiškėjo, kad vieton 2000 žmonių, jie sučiupo Marijampolėje vos 160 vyrų ir tai daugumoje tų, kurie pakliuvo vokiečiams per savo neapsižiūrėjimą. Ir šitie paskutinieji daugumoje jau turėjo paleidimo dokumentus, bet užsiliko kareivinėse, norėdami dar tą naktį ten pernakvoti.

*

Savanorių registracija vykdoma visame krašte. Jau kovo 1 d. paaiškėjo, kad savanorių užsiregistravo žymiai daugiau, negu buvo reikalinga. Nutarta kovo 5 d. registraciją nutraukti. Iš viso užsiregistravo 19 500 vyrų, nežiūrint į tai, kad kai kuriuose apskrityse kaimas liko visiškai nepajudintas, nes komendantai registraciją pravesti suspėjo vien tik savuose apskrities miestuose. Taigi, rezultatais buvome patenkinti.

Tačiau drauge paaiškėjo ir vokiečių kai kurie tikrieji norai. Vos tiktai žinia apie registracijos pasisekimą pasiekė Rygą, Kaunan atskubėjo SS ir policijos Ostlandui vadas Obergruppenfuehreris Jeckeln. Generolo Harm štabe skubiai šaukiamas pasėdis, kuriame Jeckeln gen. Plechavičiui pareiškė kad, kadangi užsiregistravo žymiai daugiau vyrų, negu reikalinga V. R. daliniams, jis privaląs visus pašaukti ir tuos, kurie atliks nuo V. R. dalinių formavimo, ir perduoti vokiečių kariuomenei. Generolas į tai atsakė, neduodamas jokių paaiškinimų:    “Kommt garnicht in Frage”. Ir tai buvo pasakyta tokiu tonu, kad Jeckeln suprato, jog tolimesnieji įkalbinėjimai visvien neduos jokių rezultatų.

Kiek palaukus, užimdamas generolą pasikalbėjimu mažiau reikšminga tema, Jeckeln staiga pastatė klausimą kitaip: gerai, šie savanoriai taip pat stoja į Vietinę Rinktinę, kurios dalinių skaičius bus atitinkamai padidintas, bet už šią Lietuvai duotą privilegiją — turėti savo Vietinę Rinktinę — ji privalo paskelbti mobilizaciją ir duoti, pagelbinės kariuomenės formoje, nemažiau 80 tūkstančių žmonių. Štai kada pirmą kartą buvo iškeltas klausimas, kad Lietuva privalo duoti tai 80, tai 40, tai 100 tūkstančių žmonių. Klausimas, kuris galų gale privedė Vietinę Rinktinę prie katastrofos, o kai kuriuos jos narius nuvedė į koncentracijos stovyklą, ar net į aną pasaulį.

Tai buvo kovo 2 diena. Nuo šios dienos prasidėjo nuolatinė kova tarp vokiečių ir Vietinės Rinktinės vadovybės. Vokiečiai visokiais būdais ir visomis priemonėmis stengėsi priversti generolą paskelbti mobilizaciją ir pravesti šaukimą. Generolas gi visokiais būdais šį klausimą vilkino, atidėliojo, nuolat rasdamas užtektinai priežasčių šį vokiečių norą nepildyti.

Žinoma, buvo galima ta pat dieną, paaiškėjus, kad vokiečiai nuo mobilizacijos paskelbimo neatsisakys ir savo reikalavimo, duoti jiems tam tikrą vyrų kontingentą, neatsiims, nuo tolimesnio bendradarbiavimo su jais atsisakyti. Juo labiau, kad savanoriai dar nebuvo pašaukti, o iš dalies suformuotą štabą ir apskričių komendantūras išformuoti nebūtų sudarę didelių sunkumų. Ši mintis buvo svarstoma mūsų štabe. Bet, atsižvelgus į viso krašto padėtį ir visų visuomenės sluoksnių pageidavimą, kad santykius su vokiečiais, kol galima, nenutraukti, — nutarta eiti toliau, laikytis savo nusistatymo... kas iš to bus — pamatysim. Reikalinga pridurti, kad šitoks sprendimas nebuvo vien mūsų priimtas. Prieš galutinai šį klausimą sprendžiant, generolas turėjo visą eilę pasikalbėjimų su mūsų visuomenės veikėjais, kurie visi jį prašė kentėti, kol dar galima.

Šiame pat posėdy buvo svarstomas ir antras klausimas — kada, būtent, generolas paskelbs savanorių šaukimą. Generolas atsakė, kad neturint nei uniformų, nei ginklų, savanorių šaukimas yra beprasmiškas. Pirmiausia drabužiai ir ginklai turi būti pristatyti į surinkimo punktus. Kilo aštrus ginčas. Jeckeln puolė generolą, norėdamas įrodyti, kad mokymas gali būti vykdomas ir be uniformų, ir be ginklų, nes mokymo pradžioje ginklai esą kaip ir nereikalingi. Tačiau generolas savo nusistatymo neatsisakė: pirmiau ginklai ir drabužiai — vėliau šaukimas. Nesusikalbėjo, kiekvienas liko prie savos nuomonės. Taip tada ir išsiskyrėm.

(Bus daugiau)