JAUNO KARIO LAIŠKAS SENAJAM

Senasis Kary!

Atsimenu, kai dar pažeme vėžlinėdamas svajojau būti kariu, žiūriu, būdavo, įmūsų husarus, bekapojančius rykštes Petro Vileišio aikštėje, Kaune, ir galvoju:    kadvieną dieną ir aš toks būsiu. Bet kai tik prašveplendavau apie tai mamai — sugriūdavo visi mano troškimai: kasgi norės išleisti vienturtį sūnų!

Prabėgo nerūpestinga vaikystė, ramiausios gyvenimo dienos, palūžo ir tėvų ateities svajonės, tik vaiko troškimai išaugo į jaunuolio pasiryžimą. Būdavo, įsižiūriu į ateinantį piktą priešą, klastingai besišvaistantį gražiais pažadais, ir kažko labai neramu pasidaro. Nulendu kur į kampą ir galvoju:    kurgi mūsų kariai, jaunystės didvyriai?... Kartais net abejojimai apimdavo, tačiau greitai surasdavau atsakymą — mūsų kariai paliko tais pačiais pareigos didvyriais, tiktai, aplinkybių verčiami, užsidėjo civilį drabužį. Gerai pamenu, kaip anuomet buvo apgintas Kaune Vilijampolės tiltas, kaip Aleksote saujelė vyrų grūdo į Nemuną besitraukiančius stambius rusų dalinius. Pilkasis mūsų karys ir karinė Lietuvos vyrų dvasia buvo jaučiama kiekvienam žingsnyje.

Bėgo metai, bestebint mūsų tautos, mūsų karių tragediją, žiaurias okupacijas. Dygo baltieji kryžiai Kauno, Vilniaus kapinėse, laukuose ir pakelėse, o mūsų karo istorijos lapai pasipuošė naujais vardais: Vilkaviškis, Seda, Mūša, Pavenčiai..

Pagaliau — išsiblaškėme po visus pasaulio kampus. Mūsų senųjų karių eilės retėja, Lietuvos miškuose, išeivijoje tirpsta jųjų gretos... Tačiau nenuliūsk, senasis kary!

“Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia”...

Taip, tikrai mes semiamės stiprybės, ir tai nevien iš žilosios senovės, bet ir iš vakar dienos. Atmenu, būdavę, Eichstaette (Vokietijoje), susėdę prie savo gimnazijos bendrabučio, nekartą kalbėdavomės apie mūsų karius, apie kovas, o dažnai suskambėdavo ir naujausių karinių dainų posmai.

Taigi, kada senieji mūsų kariai kovėsi, mes dar buvome vaikai, tačiau drauge su metais atėjo ir mūsų eilė. Palengva, vienam po kito, ir mums tenka prisiimti didžią kario pareigą ir tęsti senųjų pradėtąjį darbą. Jaučiausi tikru vyru, kai iš Lietuvos mūsų majoro A. J. atgabenta vieno pulko vėliava, ketverius metus plevėsavusi Vokietijojeprie skautų tunto, buvo pavesta man saugoti, kad grąžintume ją į laisvąją Lietuvą... Taip! Bet ji nebus laisva, kol savo krauju jos neišpirksime...

Ir taip jaunuolių širdyse įsiliepsnojęs troškimas pradėjo įsikūnyti. Kada praėjusiais metais taika Tolimuosiuose Rytuose buvo suardyta— nebeištverėme. Suėjome tada du bičiuliai ir nutarėm, kad Lietuvai dar reikės vyrų, pažįstančių naująsias ginklų rūšis, kovos metodus, JAV armiją. Pasakyta — padaryta: kolega savanoriškai išėjo į parašiutininkus, o aš — į aviaciją. Ir tai ne mes vieni, šimtai pašauktų vyrų, kiti savanoriškai, vien per tuos pastaruosius metus, iš įvairių lietuviškųjų kolonijų, įsijungė į JAV ginkluotųjų jėgų eiles. Štai, ir mūsų KARYJE skaitau ir matau pažįstamų ir bičiulių veidų.

Tad nenuliūsk, senasis broli kary! Tavoji dvasia atgimsta mumyse ne vien žodžiais, bet ir realiu darbu. Savo patyrimu, darbais ir geležine kantrybe, tu esi mūsų vadas, mūsų švyturys. Kai mes čia išmoksime ginklą valdyti, vieną dieną tu išgirsi: “Tamsta, vade, jauni kareiviai, išėję karinį mokymą, Tamstos žinion atvykome!”

Tad:

Iki pasimatymo Tėvynės vadavimo laukuose!

Jaunas kareivis

Tyndall,A.F.B.

LAIŠKELIS IŠ PALAPINĖS

Gerbiamieji,

Pataikėt į 12. Jau savaitė laiko, kai mūsų dalinys miške. Iš debesų varva šlapias vanduo, o palapinėje kažkaip drėgnai šalta. Nuobodu. Miego nesinori, o galvoti tingisi.

Jaučiu, kaip kažkas pradeda plėštis palapinėn. Na, ir žmogus, pagalvojau, kaip nekrikštyta dūšia per lietų vaikšto.

—    Tai ką, ar sukvailiojai, aš juk armijoj tarnauju, ne “navy”, o tarp kitko, plaukt nemoku ir nemėgstu.

—    Čia ne apie plaukimą eina reikalas. Turiu tau žurnalą, kurio aš visiškai neįskaitau.

Netikėjau, bet kai tris sykius pakratęs galvą vėl atsimerkiau — rodė tą patį.

Perskaičiau. Puiku. Siuntinėkit, skolingas neliksiu.

Cpl. J. Lataitis

25.000 pėdų aukštyje! Mūsų karys aviacijos tarnyboje