VLADAS BŪTĖNAS
GAL NE TAISIAIS KELIAIS...
O nublyškusios, tolimos žvaigždės
Ir vėsa sidabrinė iš žemės gelmės,
Juodą buitį šviesos pragiedruliais apraizgot,
Kai į nežinią tujen, svajone, beldies.
Lekia vielos, sargybos aplinkui,
Laimės laukiant skurdžiam katilėly sriubos . . .
Gal ne taisiais keliais mes pro mirtį praslinkom,
Kad vėl žvelgiam į ją atgalios?
Nuskambėjo varpai ir nuūžė sirenos,
Apibėrę tautas vėl ramybės aidais . . .
Kažinkur ten pavasaris, kažkur žydi purienos,
Ir pievos nupiltos žiedais.
Ir laukai sužaliavę ne šūviais skardena,
Bet čiurlena jaunais ir šviesiais vyturiais ...
Tiktai mums ar begrįžti gyvent, kaip kadaise gyvenom,
Gal ne taisiais pro mirtį praslinkus keliais?
MIESTAS, KURI ĮSIMYLĖJAU
Kai tu, žaliasis mieste, žiburius užmerkęs,
Ilsies ramiai apsuptas vandenų,
Kaštanų stygoms tyliai tyliai verkiant,
Svajodamas žaliom alėjom nueinu.
Einu pro dolerius, pro vilas ir gėlynus,
Apžertas vėsuma nakties gelsvai juodos.
Ir sukasi keiksmais ir prakaitu nulietos plynios,
Ir žydi žvaigždės vilų tamsiuose languos.
Daug turčių ir šunų praėjo šiom alėjom,
Ir daugel prakaito paskendo sodų platume.
Bet gi ne tai dainuoti panorėjau,
Paskendęs medžių ir vandens melsvajam ošime!
Dainuot, kad dieviškai gražu ir gera
Vienam po nuometu žvaigždžių nuogų!
Ne doleriui, dangoraižiui ar dvarui,
Bet meile vandenims ir žalumai degu.
NAKTIS PRIE EŽERO (D. M.)
Jau velniavų šį kartą neminėsiu,
Kurias taip mėgdavau kadais,
O tik dainuosiu plotams mėlyniesiems
Po erdvių atvirais langais,
Kad žvaigždės, spindulių tiek vandenin paliejusios,
Negest dar valandas ilgas.
Klausyk, brangioji, mėlynoj alėjoj
Juk tu nenori dar, kad jos užgest?
Užu krantų reklamų eilės šviečia,
O kiek ten posūkių surast gali.
Ir jeigu aš tavęs tikrai jau nemylėčiau.
Neskęstų žvaigždės šiąnakt vandenin.
Ir kaip? Ir ką dar pasakysi?
Kad mėnuo neria debesin?...
Vistiek, — rytoj, poryt ir vis akyse
Švytėsi tu, švytės ir ši naktis.
