KORĖJA

VYT. ARŪNAS

Nežiūrint gausių pranešimų, kuriuos mums korespondentai pateikdavo iš Korėjos fronto, dar yra sunku rašyti to keisto karo kroniką. Gal būt, dar ilgai reikės laukti, kad galėtume sužinoti, kaip tikrumoje vyko visos karinės operacijos.

Po gen. MacArthuro atleidimo šiek tiek plačiau prasiskleidė uždanga, o visuomenė galėjo kiek daugiau sužinoti smulkmenų ir iš generolų parodymų senato komisijoje.

Per tuos metus visi galėjo įsitikinti, kaip vyko Korėjos karas, ir kad pasaulinė taika dar niekad nebuvo tokiame dideliame pavojuje, kaip šį kartą. Tačiau Korėjos karas kuo ypatinga nepasižymėjo, nes tai buvo archaiškas karas, visai nedavęs būsimojo karo vaizdo.

Per tą laiką žmonės galėjo stebėti, kaip kovojančių šalių pasisekimas ėjo iš rankų į rankas, ir 38 paralelė buvo vienų ar kitų praeinama triumfuojančiais mūšiais, tačiau nenulėmusiais pergalės. Eilinis žmogus negalėjo suprasti, kodėl šiaurės korėjiečių armija, neturinti aviacijos ir laivyno, teturinti tik kiek tankų, galėjo vienu tarpu atstumti arti katastrofos savo priešą, turintį šarvuočius ir aviaciją.

Visą Korėjos karą galima suskirstyti į penkias fazes.

Pirmoji karo fazėtęsėsi 51 dieną ir buvo pati audringiausia. Amerikiečiai, kurie stojo kovon, pirmąją dieną nesudarė nė pilno bataliono, kada jie 1953 m. liepos 7 dieną susirėmė su komunistais Hano lygumoje.

Mūšis buvo iš anksto apgarsintas, ir Amerikoj visi laukė jo rezultatų. Daugeliui buvo aišku, kad pietų korėjiečiai neatsilaikys prieš komunistus, bet buvo galvota, kad komunistai pasitrauks atgal už 38 paralelės, pamatę amerikiečių šalmus. Atsakymas į šią iliuziją buvo duotas kitą dieną amerikiečių spaudoje: “G. I. bėga...”

Jie tikrai bėgo, kada prieš save pamatė pasirodant sovietinius T-34 tankus ir kada, pradėjus juos apšaudyti mažąja bazooka, sviediniai, kaip kriaušės, atsimušinėjo į storą tankų šarvą. Tokiam ugnies krikštui žmonės nebuvo parengti. Kareiviai buvo paimti iš malonių Japonijos įgulų. Jie manė, kad čia jiems bus pavesta tik policinė operacija, o tuo tarpu iš karto pateko į tikrą karą. Visi jie buvo jaunikliai, pasirašę sutartį penkeriems metams, nes žinojo, kad Japonijoje okupacinė kariuomenė puikiai gyvena.

1950 m. liepos 7 dienos pasitraukimą sekė visa eilė kitų pasitraukimų. Silpnos amerikiečių jėgos veltui bandė užkirsti kelią komunistams, kurie greit prasiverždavo, ir G. I. skubėdami sėsdavo į džypus, kai tik išgirsdavo šūvius sparnuose.

Šios 51 dienos korespondentams buvo aukso laikotarpis. Jie galėjo rašyti ką norėjo, nes nebuvo jokios cenzūros. Jie darydavo pasikalbėjimus su kareiviai kovos lauke, paduodami jų pavardes, dalies numerius ir kur tuo metu šie kovėsi.

Tačiau komunistai nemokėjo pirmosios fazės pasisekimo išnaudoti. Jie mušė smarkiai, jų ginklai buvo geri, bet jiems trūko strateginio samprotavimo, kuris yra pats geriausias ginklas. Tai buvo tik paprastas smarkus ir atkaklus veržimasis pirmyn, be didelio galvojimo. Pradžioje raudonieji turėjo pasisekimo tik todėl, kad amerikiečiai dar buvo nepasirengę.

Antroji karo fazė prasidėjo tada, kai amerikiečiai sustojo traukęsi ir pradėjo ginti Pusaną. Ši fazė tęsėsi nuo rugpjūčio 15 iki rugsėjo 15 d., lygiai 30 dienų, štabo viršininkai tada norėję pasiskubinti mesti rezervus, bet MacArthur atsisakė tai padaryti ir palaikė idėją, kad reikia išlipti Inchone, kad atkirtus komunistams kelią nuo bazių. Yra žinoma, kad sovietų patarėjai prie korėjiečių armijos buvo painformuoti apie šią galimą operaciją, bet jie nepatikėjo, kad taip neproporcingai maža amerikiečių armija bandys tokią operaciją, kuri suskaldytų jos jėgas. Šios operacijos dėka komunistų veržimasis iš karto buvo sustabdytas ir sužlugdytas.

Staiga dingo mitas, kuris buvo pasaulyje pradėjęs plisti, kad komunistų armija nenugalima, nes ji turinti stiprią dvasią. Per pirmąsias 81 dieną amerikiečiai tebuvo paėmę į nelaisvę tik 300 komunistų ir galvojo, kad karą galima bus baigti tik tada, kada visi komunistai bus išžudyti. Bet po išlipimo Inchone per 15 dienų į nelaisvę pakliuvo 100.000 komunistų, ir tai įrodė, kad jų armija niekuo nesiskiria nuo kitų armijų. G. I. nuotaikos iš karto pakilo, pagaliau jie jau pasidarė užsigrūdinusiais kariais.

Trečioji karo fazė, kuri tęsėsi nuo rugsėjo 15 iki lapkričio 26 dienos (72 dienas), vėliau privedė MacArthurą prie nušalinimo iš vyriausiojo vado pareigų. Jei Inchon išlipimas puikiai pasisekė, tai rudens ofenzyva į Yalu buvo nelaiminga.

Kiniečių įsikišimu prasidėjo ketvirtoji fazė, kuri amerikiečiams buvo kritiška. Tačiau kiniečių įsikišimas čia daug nenulėmė. Nors jie buvo užsigrūdinę žiemos kovoms ir buvo daug gausingesni, tačiau jiems trūko strateginio galvojimo, kaip kad iršiaurės korėjiečiams. Kada jie prie Changjin apsupo marinus ir 7 diviziją, visi manė, kad abu šie junginiai bus žuvę. Bet jie išsivadavo be didelių nuostolių, pasiekė Hungnam uostą irsulipo į laivus, priešui nelipant ant kulnų.

Kada dėl šios evakuacijos marinų generolą Craig kažkas pasveikino, jis atsikirto: “Eikit po velnių su savo pasitraukimais! Mes nesitraukėme, o puolėme, tiktai kiton pusėn...”

Suprantama, kad šis pasitraukimas buvo reikalingas, tačiau atidavimas Seoulo ir metimas ginklų — buvo nepateisinamas. Į kiniečių rankas pakliuvo ir visai naujų tankų. MacArthuras, neturėdamas laisvų rankų Mandžūrijoje, pasiūlė visos Korėjos evakuaciją. Po 48 valandų svarstymo Pentagone, MacArthurui ir 8 armijos vadui duodamas įsakymas laikytis. Nuo to momento vadovybėje pažiūros dėl karo nesutiko, ir MacArhturas buvo atšauktas iš pareigų. Generolas Ridgway užėmė MacArthuro vietą.

Kiniečių ofenzyva “išgaravo” sausio 21 dieną, kada jie pasiekė Han lygumą ir kada JT kariuomenė spėjo persigrupuoti ir įsitaisyti naujose gynimosi pozicijose, atsakydama priešui galinga ugnimi. Pagaliau šaltis atsisuko ir prieš pačius kiniečius. Blogai aprengti ir maitinami, jie negalėjo kariauti toli nuo savo bazių.

Penktoji fazė, kuri prasidėjo sausio 21 dieną, yra pati ilgiausia, nes dar ir dabar tebesitęsia. Ši fazė būdinga abipusiu silpnumu: kiniečiai nebegali tikėtis priversti JT armiją pasitraukti iš Korėjos, gi amerikiečiai neturi vilties išstumti kiniečius, nepuldami pačios Kinijos. Jei pirmieji silpni kariškai, tai antrieji suvaržyti pasaulinės politikos priklausomumo.

Korėjos karo likimas, atrodo, jau nebepriklauso nuo kovos lauko, bet nuo išorinių veiksnių: ar Pekino ir Washingtono vyriausybės padarys savo politikoje kokius pakeitimus, arba jei naujas konfliktas įsidegs kitur, tai Korėjos karas mirs savaime.

Ir štai po metų laiko, kada šis karas yra atsidūręs mirties taške, pradėtos vesti paliaubų derybos, nes abi pusės mato, kad nieko nelaiminčios. Tačiau ką iš tikrųjų galvoja komunistinės jėgos, gausiai sutelktos šiaurinėje Korėjoje — parodys netolima ateitis.

Savaime suprantama, kad Korėjos karas yra labai reikšmingas savo patyrimais. Šiandien netoli Washingtono, Aberdeon poligone, rieda sovietiniai tankai ir šaudo sovietinės patrankos bei kulkosvaidžiai. Reikia manyti, kad kur nors Rusijos poligone panašiai daroma su amerikiniais ginklais. Kiekvienas stengiasi iki smulkmenų išstudijuoti priešo apsiginklavimą, kariuomenės aprangą, maistą, susisiekimo priemones. Jei randa ką geresnio už savąjį, tuoj stengiamasi tai reformuoti.

Per vienerius metus amerikiečių armija padarė tokią pažangą, kokios ji nebūtų pasiekusi per dešimtį metų.

Amerika patenkinta savo tankais. Patton yra daug geresnis už sovietinį T-34, o naujasis Walker 47 tonų — daug geresnis už Patton. Kiek nerimaujama, kad sovietai Korėjoje neparodė savo paskutiniojo modelio tanko “Stalin”.

Artilerija padarė sensacingą pažangą. Tai ji tikrumoje sulaikė kiniečių ofenzyvą. Ypač gerai pasižymėjo nauji elektroniniai sviediniai, kurie sprogsta nepasiekę žemės ir pasipila į didelį kiekį skeveldrų. Technikai sako, kad tai esą geriau už “napalm” sukoncentruotą benziną, kuris irgi nemažai išgelbėjo amerikiečių gyvybių. “Napalm” ugnis pirmomis dienomis smarkiai veikė komunistus.

Dėl aviacijos — labiausiai nesutariama. Iki šiam laikui aviacija laikoma galingu ginklu, tačiau pergalė ja nepasiekiama. Korėjos kare aviacija, vis dėlto, turėjo didžiulės reikšmės, tiek atremdama tiesioginį priešo puolimą, tiek ardydama priešo užnugarį, trukdydama jėgų koncentraciją.

Pasakojama, kad komunistai turį lygiai tokią priešlėktuvinę apsaugą, kaip kad turėjo vokiečiai, o gal net geresnę. Du iš trijų numušti lėktuvai buvo auka radarinės patrankos. Sovietų sprausminis lėktuvas MIG-15 esąs geresnis už amerikiečių F-86, bet jei 1940 metai oro mūšyje naikintuvų nuostoliai siekdavę iki 33%, tai dabar vos 3%. Jų išvengiama dėl didelio lėktuvų greičio.

Korėjos karo charakteris neturi nieko bendra su naujo pasaulinio karo vaizdu, kur turės susiremti abu milžinai ir mes į mūšį visus savo naujausius ginklus, kuriuos dabar laiko didžioje paslaptyje. Tačiau žuvusiųjų skaičiumi šis karas sudaro didelio karo įspūdį. Pietų korėjiečių ir sąjungininkų karių žuvo ir buvo sužeistų per 250.000. Komunistai turi penkis kartus didesnius nuostolius. Bet daugiausia žuvo civilių gyventojų — 3 milijonai. Sakoma, kad apie Seoulą 80 kilometrų ratu nebeaugą jokie žalumynai...

KAIP ATRODO PENTAGONAS?

Pentagonas, kuris šiandien lygiai plačiai žinomas, kaip ir Whitehall, 10 Downing Street ar Quay d Orsay, yra JAV Vyr. Kariuomenės štabo pastatas, kuriame sutelktos geriausios militarinės smegenys. Per jo radijo antenas, kurių vienas nervas siekia pirmąsias kruvinas pozicijas Korėjoje, kitas Eisen-howerio Vyr. Būstinę Europoje, o trečiasis naikintuvų eskadrą Viduržemyje, nenutrūkstamai pulsuoja viso JAV karinio gyvenimo kraujas.

Apimtis. Tai didžiausias šios rūšies pastatas pasaulyje: jis yra tris kartus didesnis už New Yorke esantį Empire State Building ir 50% didesnis už Čikagos Prekybos Rūmus. Jo viename segmente gali tilpti Vašingtono Kapitolis. Jo koridorių ilgis siekia 17,5 mylios.

Šiek tiek techniškų domenų.

Pentagonas statytas II-jo Pasaulinio karo metu. Į pirmąsias įstaigas įeita po 7-rių mėnesių, o viskas pabaigta per 16 mėnesių. Projektus ruošė apie 300 architektų. Pastatas tik 5-kių aukštų, kiekvienas — atskiros spalvos. Pastate yra 7.300 langų, o jis visas turi vėsinimo ir šildymo centrinę sistemą. Kaina : apie $30.000.000.

Jame dirba ir gyvena 31.000 žmonių, kurių 10.000 vilki uniformas. Telefonų—apie 40.000, kurių sąmata Gynybos Ministerijai siekia — $4.000.000. Šiuos žmones kasdien aptarnauja 750 autobusų, o jo krautuvėse galima nusipirkti visko. Kai kartą gen. Henri Giraud lydįs karininkas pasigyrė, kad mergina Pentagone galinti nusipirkti nuo žiedo ligi vaikų vežimėlio, prancūzas paklausė: “Kurį jos perka pirmiausia?...”

Apsauga ir tarnyba. Jo apsaugai ir tarnybai reikia apie 1000 asmenų, o koridoriuose budi apie 170 saugumo valdininkų, kurie žiūri, kad nereikalingi žmonės neįeitų į draudžiamas pastato zonas.

Keturi darbininkai kasdien turi pakeisti apie 600 perdegančių elektros lempučių, o kiti 4 prižiūri apie 4.000 sinchronizuotų laikrodžių. Staliai koridoriais skuba ant dviračių. Automobilių aikštėse stovi kasdien apie 8.200 mašinų ir apie 30 mylių vingiuotų kelių veda į šį karinį centrą.

T.