LIETUVIŠKOJI KARINĖ SPAUDA

ST. BUTKUS

Greta mūsų bendrosios spaudos turėjome gausią ir savąją karinę spaudą, kuri ypač buvo išaugusi Nepriklausomybės metais. Nors lietuvių tauta nėra militaristinė,—ji rami taikingų artojų šalis, — bet kada aplink iš visur supo pavojai, gresia mūsų laisvei ir nepriklausomybei, ir ramusis artojas turėjo susirūpinti gimtosios šalies saugumu. Pasiruošimas apsiginti, išgyventos kovos dėl laisvės, savaime aišku, turėdavo palikti pėdsakų ir spaudoje. Tuo būdu gimė ir mūsų karinė raštija. Kaip ir pati tauta, mūsų karinė spauda nebuvo agresyvi ir imperialistinė bet ieškanti kelių eiti drauge su patriotingąja visuomene ir jaunimo eilėse kelti vien tyrąją tėvynės meilę ir kultūringojo piliečio savybes. Todėl nenuostabu, kad ypač jaunimo tarpe mūsų karinė spauda buvo mielai sutinkama.

Nors mūsų karinė spauda išaugo tik Nepriklausomybės metais, bet jos užuomazgos reikia ieškoti senojoje Lietuvos valstybėje. Pirmieji raštai, žinoma, pagal anų laikų aplinkybes buvo rašomi ne lietuvių kalba: gudiškai, lenkiškai ir lotyniška, kol pagaliau buvo prieita prie savosios lietuviškosios kalbos, ypač 19 a. Turimomis žiniomis, dar unijų laikais apie karinius laimėjimus Maskolijoje būdavo išleidžiami biuleteniai “Nowiny” (Naujienos). Lietuvių kalba karinių raštų pradėjo duoti mūsų tautos 1794, 1831 ir 1863 metų sukilimai. Nuo jų liko raštų ir dainų, pavyzdžiu): “Nuog austrijoko, maskoliaus, prūso, gelbėk, Dieve, Tėvynę mūsų...” arba: “Blizga šoblės, lancai, ten stovėjo visas pulkas—žemaičių povstan-cai...” ir daugelis kitų. Vienos jų buvo sukurtos ir parašytos lietuvių kalba, o kitos, nors ir lietuvių kūrybos, bet svetima kalba. Vėliau kai kurios jų buvo išverstos į lietuvių kalbą bene vysk. A. Baranausko.

Apie praeitųjų šimtmečių sukilimus nedaugiausia buvo išspausdinta. Dauguma nespausdintos medžiagos apie juos buvo sukrauta Šveicarijoje, daugiausia lietuvių bajorų pabėgėlių įkurtoje Rapersvilio mieste bibliotekoje. Po Pirmojo pasaulinio karo lenkai ją išgavo, perkėlė į Varšuvą ir prijungė prie savo Centrinės Kariuomenės Bibliotekos, o šio karo metu ji sudegė.

Taip pat lietuvių karinės spaudos užuomazgos tenka ieškoti ne vien tik Didžiojoje Lietuvoje, bet ir Mažojoje. Dar XIX šimtmečio pradžioje apie 1813-1814 m. Kristupas Danielius Hasenšteinas, yra parašęs ir išleidę:“Landszturmo Giesmę” ir Napoleono karų istoriją “Nusidawinms Szwento Karawimo.”    -

1863 m. sukilimas davė mums daugiau lietuvių kalba išleistos karinės spaudos. Mykolas Akelaitis buvo išleidęs lietuvių kalba keletą atsišaukimų, o apie 1864 m. Paryžiuje buvo išleistas šio sukilimo dalyvio kun. Aleksandro Vytarto sukilėliams pasakytas lietuviškas pamokslas. Pats šio sukilimo dalyvis kun. Vytartas 1863.III.29. žuvo kautynėse su maskoliais ties Čekiške. Buvęs laikinosios sukilėlių (1863 m.) vyriausybės pirmininkas Jokūbas Geištoras irgi yra parašęs atsiminimus iš 1863-1864 m., nors jie buvo išspausdinti tik po keliasdešimt metų. 1863 m., o taip pat ir 1831 m. sukilimų apžvalgų buvo pasirodę jau Nepriklausomybės laikais “Karo Archyve”, kituose leidiniuose ir atskirais atspaudais, pvz., prof. A. Janulaičio ir kitų autorių.

Ryškiausia mūsų karinės spaudos atstovė, pasirodė Amerikos Jungtinėse Valstybėse 1894 m. Tai nedidelė 32 pusl. knygutė “Knigelė dėl Lietuviszkų Kareivių Amerikoje.” Autorius pasirašė slapyvardžiu Lietuvos kareivis. Nepriklausomybės metu šios knygutės autoriumi buvo laikomas kun. Juozas Žebrys. Apie tai buvo minima Nepriklausomos Lietuvos karinėje spaudoje ir tremtyje, mūsų laikraščiai (“Tėviškės Garsas” 1947 n. Nr. 71 ir “Mūsų Kelias" Nr. 46) taip pat jį mini. Šios žinios buvo gautos iš Amerikos, iš vieno buvusio spaustuvės darbininko, kuris šią knygutę rinko ir jos korektūrą taisė. Jis mini, kad kun. Žebrys ateidavęs į spaustuvę šios knygutės korektūros peržiūrėti. Prof. V. Biržiška tai paneigia ir sako, kad, kaip dabar paaiškėjo, šios knygutės autorius yra kun. Pėža, 1863 m. sukilimo dalyvis, emiggravęs į Vakarų Europą, o vėliau į Amerikos Jungtines Valstybes, ši knygutė buvo lyg pirmasis lietuviškas karinis statutas.

Ilgą laiką vėl nepasirodė karinės srities leidinių. Tačiau griežtai gal nereikėtų taip teigti. Knygų, kuriosevyravo kariškai istoriniai motyvai, pasirodydavo apysakų, poemų ir eilėraščių pavidalų. Tokio turinio rasime S. Daukanto, Pietario, Maironio, Žalvarnio:    V. Krėvės-Mickevičiausir kitų autoriaus raštuose. Be to, prie karinės knygos reiktų priskirti ir 1902 m. išleistus J. Jarašiaus “Seno kareivio pasakojimus ir bene 1904 m. P. Vileišio paprašytas A. Smetona parašė brošiūrėlę “Kaip atbūti karumenę”, kurioje buvo surašyti visi buv. Rusijos imperijos įstatymai, liečia karinę tarnybą ir atleidimą nuo jos.

1917    m. Rusijos revoliucija ir rusų armijos lietuvių karių tautinis sąjūdis nors dar nesudarė progų pasirodyti lietuviškai karinei knygai, bet už tai tą metą gimė lietuviškoji karinė periodika — pirmieji kariniai laikraščiai. Iš neperiodinių leidinių buvo išleista tik nedidelė brošiūrėlė— Lietuvių Karininkų (t. y. karių, nes anais metais vietoje žodžio karys vartojo karininkas) Sąjungos įstatai ir Lietuvių Karininkų Suvažiavimo nutarimai.

Iš laikraščių 1917 m. pasirodė lietuvių karių leidžiamas “Laisvas žodis”. šis mūsų karių organas anais metais buvo populiariausiais karių tarpe. Be jo, dar išėjo “Kareivis-So-cialistas” ir Maskvoje prie “Santaros” laikraščio dar buvo leidžiamas priedas “Laisvės Karininkas”. Rudenį laimėjusi bolševikų revoliucija užgniaužė lietuvių karių tautinį sąjūdį ir jų spaudą.

Pirmojo Pasaulinio karo metu vokiečiams okupavus Lietuvą, klaipėdietis prof. Kodatis su vienu teisininku rengė lietuvių kalba vokiečių pėstininkų statutą (jo vertimą). Susidūrę su vokiškuoju kariniu šūksniu “hurra”, pirmiausia jį buvo išvertę, vadinas, sulietuvinę, šūkiu “keistut, keis-tut”, bet vėliau jį perbraukė ir parašė “valio”, kuris vėliau pas mus prigijo ir Nepriklausomybės laikais, šis šūkis “valio” pirmiausia buvo pradėtas vartoti bene 1909 m. Seinų dvasinės seminarijos klierikų lietuvių vietoje lenkiško šūkio “vivat”. Klierikai jį paėmė iš lietuviškųjų liaudies dainų, kaip vykusį pakaitalą vietoje rusiškojo “ura”, vokiškojo “hurra” ir lenkiškojo "vivat” Sugriuvus vokiečių planams, jų statutas lietuvių kalba savaime atkrito.

1918    m. pabaigoje pradėjus Vilniuje organizuoti Lietuvos kariuomenę, tuo pat metu buvo išleista brošiūrėlė— pėstininkams skirtieji lietuviškos komandos terminai. 1919-1920 m. negalėjo būti produktingi mūsų karinei spaudai. Kovos frontuose, lėšų ir spaudos darbininkų trūkumas neleido daug užsimoti. Paskubomis teko išleisti propagandinio, higienos pobūdžio ir karių mokymo leidinėlių. Buvo išleista maža brošiūrėlė ir iš 1919 m. mūsų karinių operacijų frontuose (paskutinės operacijos prieš bolševikus, vadinamos Zarasų operacijomis). 1919 m. gegužės 22 d. pradėtas leisti savaitinis karių laikraštis “Kariškių žodis”, kuris 1920 m. buvo pavadintas — “Karys." Jis ėjo iki pat

1940 m. pirmosios bolševikų okupacijos. Vokiečių okupacijos metu 1941 m. lietuvių didelėmis pastangomis “Karys” buvo atgaivintas Vilniuje; čia ėjo iki 1944 m. vasaros, o nuo metų pabaigos iki 1945 m. pavasario tremtyje, Berlyne ir Veimare. 1950 XI. 23. vėl atgaivintas Amerikoje. 1944 m. vasarą, traukiantis nuo užplūstančių rusų, “Kario” vienas numeris dar buvo išleistas Kaune, o nutolus nuo spaustuvių, vietoj “Kario” hektografu buvo išleisti du numeriai "žygio Karys”. Vienas Suvalkijoje ir antras Rytprūsių miškuose. Nepriklausomybės karų metu šapirografuoti laikraštėliai buvo leidžiami ir daugelyje Lietuvos kariuomenės dalinių, kurių populiariausias buvo 9 pėstininkų pulko “Tėvynės Gynėjas”. Kai kurios dalys ir vėlesniais metais po karų leido savo šapirografuotus laikraštėlius.

Kovoms frontuose nutilus ir pradėjus kariuomenės pertvarkymą, didžiausias dėmesys buvo nukreiptas į karinio mokymo knygų-vadovėlių ir statutų ruošimą. Per 20 Nepriklausomybės metų šios rūšies knyga įdėjo į mūsų neperiodinę spaudą nemažą savo indėlį. Nebuvo tokios kariuomenės rūšies, kuriai nebūtų išleista statutų, mokymo vadovėlių ir kt. Suminėti jos atskirus leidinius dabartinėmis tremties sąlygomis neįmanoma, neturint čia pat šaltinių. Šioje apžvalgėlėje daugiausia dėmesio kreipiu tik į populiariąją mūsų karinę knygą: dailiosios literatūros, istorines ir kt., kurias mėgo skaityti ir mūsų visuomenė, ypač jaunimas.

Pirmasis 1914-1918 m. pasaulinis karas mūsų knygai davė keletą veikalų, net stambesnių, kurie .buvo išleisti jau Nepriklausomybės metais. Jas parašė ne vien kariai, bet ir civiliai asmenys iš savo pergyvenimų. Gen. Radus-Zenkavičius parašė, stambų leidinį “Trumpas Didžiojo Karo eskizas”, plk. J. Petruitis "Didysis Karas" (trys tomai), G. Petkevičaitė (Bitė) “Didžiojo Karo dienoraštis,” kun. P. Žadeikis atsiminimus, V. Bielskus užrašus, vienas autorius “Vargo keliais” ir kt. Be to, mjr. P. Rusecko atspaudas “Vokiečių nelaisvėje” ir kt. Iš rusų pilietinio karo meto buvo išleista Linkevičiaus atsiminimų knyga “Sibiro batalionas” (apie lietuvių Vytauto Didžiojo batalioną Sibire).    

Daugiausia karinės knygos davė Nepriklausomybės meto lietuvių karių gyvenimas. Bet trumpų brošiūrų, buvo išleista psk. Br. Zarankos "Atsiminai iš Nepriklausomybės karų” plk. ltn. J. M. Laurinaičio redaguota liuksusinė knyga “Kareivis—Lietuvos Gynėjas", Valiaus “Tėvynės sargyboje”, kelių autorių novelės, “Laisvės žygiai” ir "Penketas”, S. Lauciaus drama "Signalas” (laimėjusi karinės dramos konkurse pirmąją vietą), Vl. Andriukaičio “žvalgo užrašai”, plk. J. Petruičio atsiminimai “Mūsų žygiai” (du tomai), plk. A. Bironto atsiminimai “Bermontininkai Lietuvoje,” gyd. Trumpausko "Pagirio savanoriai", aklojo karo invalido Pr. Dauniaus atsiminimai iš Nenpriklauso-mybės karų, kpt. S. Urbono "Kariūno atsiminimai (du tomai), karių dainų rinkinys su gaidomis “Dainuojame”, J. Norkaus karinių dainų rinkinėlis (be" gaidų), mjr. P. Rusecko redaguoti du stambūs tomai— savanorių kūrėjų atsiminimų rinkiniai “Savanorių žygiai”, St. Butkaus redaguota savanorių kūrėjų knyga “Savanoris,” P. Biržio “Karininkas Antanas Juozapavičius”, kito autoriaus apie Kėdainių kautynes ir kareivį Povilą Lukšį, iš 1919 m. lenkų ruošto sukilimo Lietuvoje, Papečkio “POW Lietuvoje’’ ir kt. Pavadinimu “Lietuvos kariuomenė” buvo išleisti net trys leidinėliai ir vienas iliuostruotas albumas. Viena minimų knygučių buvo išleista pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais Amerikoje. Jos autorius L. Natkevičius. Be to, vaikams buvo išleistas iliustruotas albumas “Aš—karys."

Kariuomenės dalys bei įstaigos, minėdamos savo gyvavimo sukaktis, ypač 15 metų, irgi yra išleidusios knygų arba albumų kai kurios net stambius ir gausiai iliustruotus iš savo kovų ir gyvenimo. Tokiose knygose buvo dalių įsikūrimo apžvalgos, jų kovos ir karių atsiminimų. Tokias knygas yra išleidę: 1 pėstininkų D.L. K. Gedimino pulkas, 5 pešt. D. L. K. Kęstučio pulkas (net dvi), 6 pėst. Pilėnų Kunigaikščio Margio pulkas, 8 pėst. Kauno Kunigaikščio Vaidoto pulkas, 1 gusarų D.L.K. E. Jonušo Radvilos pulkas, Kariuomenės Teismas, Kauno karo komendantūra, Ryšių batalionas, Karo aviacija ir kt. Kitos dalys išleido atskirus savo priedus prie “Kario” savaitraščio.

(Bus daugiau)