Mirties lydimas
JUOZAS ŠVAISTAS
(Ištrauka iš veikalo “PETRAS ŠIRVOKAS”)
Paskutinį kartą pažvelgė Petras į azijatiškus miesto mūrus, į savo kareivines, toliau užmiestyje. Dvidešimt penkeri metai lazdų, muštro, katorgiškų žygių čia tame Sibiro slėnyje ir kitur po platųjį pasaulį. Visur su caro Mikalojaus miline ir kareivio apdaru.
Ir dabar tas pats apdaras ir kuprinė už pečių. Tik ant krūtinės dryžuoti įvairių spalvų kaspinėliai, belaiką medalius. Prie diržo mažas būgnelis pupsi. Pirmiau tampė ir mušė didžiulį pulko būgną, dabar kaipo dovaną gavo mažąjį. Labai jau prašė atsisveikindamas. Paprato ir pamėgo tą ritmišką būgnų trinksmą. Jis tiko visur: žygyje darniai palaikė ir lengvino kojas; kautynėse kvėpė drąsą, šaukiant durtuvų atakon; pavojaus metu ar skubiam reikalui esant budriai įspėdavo ir sukeldavo visą pulką; lauko teismo nuteistiesiems šiurpiai primindavo paskutines jų gyvenimo minutes.
Visa tai dabar jau praeitis. Daug suėdė ji sveikatos, drauge nusinešė ir pačius geriausius jaunystės metus. Kaip darganotą rudenį vidunakčio plėšikas. Graudu, bet nebepataisoma.
Valandėlę pastovėjo Petras ir nusisuko nuo rytų. Jis skubiai ėjo į vakarus. Kaip pėsčią buvo atvarę čion, taip pėsčiomis ir namo paleido. Tą rytmetį saulė tekėjo raudona ir apsiblaususi. Lėmė vėjuotą ir gal lietingą rudens pradžios dieną. Bet, namo grįžtant, vistiek pavasariu kvepėjo ir tie patys pavasario jausmai kunkuliavo krūtinėj.
Daug dienų jau buvo prastūmęs kelionėj, daug jų atžymėjo ant savo gumbuotos pakeleivio lazdos, bet vis dar tebemindė svetimą maskolių žemę. Vieną dieną apypiečių atsisėdo pavargęs po medžiu šalia kelio. Galva kaip akmuo traukė prie žemės, akys nesulaikomai merkėsi. Tik staiga jos prasiplėtė, labai budrios pasidarė. Priešais, stačiai į jį artėjo tarytum moteriškė, apsigaubusi balta paklode. Pavidalas visai priėjo ir sustojo. Tuo metu praūžė šaltas smarkesnis vėjas ir plačiau atskleidė baltąjį uždangalą. O tai baisi stovėjo bestija. Nosis, veidas ir apnuogintos kūno dalys buvo šlykščiai mėlynos, kaip skenduolio. Plaukai, antakiai, blakstienos baltos, tarytum kalkpieny mirkytos. Dažnai landžiojo ilgas liežuvis, pajuodęs nuo mirštamų nuodų.
Petras tuojau suprato, kas čia per padaras, bet vistiek paklausė:
— Kas tu esi ir ko nori iš manęs?
— Esu Giltinė ir tave jau piausiu!
— Kad vieną kartą piausi, tai gerai žinau: kas užgimė, tas turi mirti. Bet, pasakyk, argi tau taip labai skubu jau ? Gal galėtum palūkėti?
— Kodėl?
— Noriu savo kraštą pamatyti dar ir ten numirti...
— O kurgi tas tavo kraštas?
— Ten, vakaruose, kur saulė leidžiasi... Eisim, eisim ir rasim.
— Daug kraštų vakaruose... Iš ko gi aš pažinsiu, kad tu jautikrai savajam krašte?
— Na tai tau! Labai paprasta: kai tik prieisim mano kraštą, tuojau pamatysim kryžių prie vieškelio, arba koplytėlę su šventaisiais.
— Bet nuobodu bus... Ką gi mudu šnekėsim beeidami?
— Žinoma, nekokia čia šneka tokioj draugystėj... Ale palauk — galėsim dainas dainuoti!
Sutiko ir eina abudu. Paėjėjo kiek, Petras vėl sako:
— Labai neišmintinga, kai aš pagalvoju: kodėl abudu mes turim vargti? Argi ne geriau būtų pakaitom?
— Kaip tai pakaitom ?
— Nugi taip: kol tu dainuosi, tai aš tave nešiu, kai tu pabaigsi, tai aš dainuosiu, o tu turėsi nešti.
Vėl abu susitarė ir eina. Giltinė tuoj sėdo ant karevio kupros ir dainuoja. Padainavo kelias dainas ir sako:
— Jau aš daugiau nebemoku.
— Na, tai dabar tu mane nešk, o aš dainuosiu.
Užsisėdęs ant Giltinės, atsirišo būgnelį ir pradėjo mušti, pritardamas garsiai: “Drrra-ta-ta! Drrra-ta-ta! Kartais užtraukdavo karišką dainą, pulke dainuotą:
Už Uralo, už kalnyno
Saulė teka, teka, oi!
Mūsų kuopa ir kaimynai
Garsiai šneka, šneka, oi!
Imsim durklą ir muškietą
Kovai, žygiui tuoj.
Duosim priešui, kur tik kieta,—
Dūmai, šauksmas oi...
Bėgo priešas, mes laimėjom:
Skamba, groja, oi!
Jonas, Petras ir Paliejus
Tapo karžygiai kuopoj!
Mušėm persą, kirtom turkui
Vis skaudžiai, drąsiai.
Ir lenkų smarkiajam
Gurkai Įkrėtėm skalsiai.
Petras dratatavo, dainavo, kol priėjo kryžių. Giltinė vis nešė jį. Plaštaka parkrito jis po kryžiumi ir balsu ėmė šaukti:
“Viešpatie Jėzau! vėl tave išvydau savo žemėj, savo protėvių šalyje... Tu ant kryžiaus, aš po kryžium... Abudu mudu plaka ir kryžiuoja nedorieji žmonės.
“Gerasis Dieve, mirdamas pasigailėjai Tu latro, iš dešinės kabančio, pasigailėk ir manęs, jeigu jau atėjo mirties valanda. Per Tavo didžią kančią, baisią mirtį su latrais ir šviesų prisikėlimą iš numirusių suteik man visų nuodėmių atleidimą ir priimk į amžinąjį palaimintą gyvenimą. Amen.”
Atsistojo. Šviesiau, lengviau buvo akyse. Pažvelgė į Giltinę. Toji tarytum šypsojosi. Sumanė Petras pasikalbėti dar:
— Sakyk, Giltinėle, ar galėtum tu sumažėti kiek?
— Galėčiau... Na tai kas?
— Ar galėtum pasidaryti, sakysim, tokia maža, kaip riešutas?
— Žinoma! Aš galiu pavirsti, kokia tik noriu. Aš galiu pro mažiausią plyšelį praeiti, jei man reikia.
Petras greit išsitraukė iš už aulo aštrų turkišką peilį, kurį buvo užmynęs mūšio lauke, ir pradėjo gręžti skylę ąžuolo stuobryje. Paskum pasidarė iš šermukšnio tokį kuolelį, kuris atitiko skylę.
— Na, tai pabandyk, įlįsk į šitą skylutę. Aš pažiūrėsiu, ar tikrai tu teisybę sakai.
Giltinė paklausė ir įlindo. Petras tuoj sučiupo akmenį ir užkalė kuolelį.
— Liki sveika dabar! Negreit bepasimatysim!
Susitvąrkęs;su Giltine, nuėjo į Vargužius — gimtąjį savo kaimą.
