1920. XI. 19.

ŠIRVINTŲ KAUTYNIŲ KOMENTARAI

Z. ŠALKAUSKAS

“...Priešą iš fronto rišą mūsų daliniai neišplėtė pakankamos energijos”...

Prieš 30 metų, KARYS nr. 1, 1950.

Tai įvyko gal dėl to, kad:

7-to pešt. pulko II-as batalionas nuo 1920 m. rugsėjo mėn. galo visą laiką išbuvo pirmojoj linijoj, kai tuo tarpu [II-sis bat., bent nuo lapkričio mėn. pradžios — pulko rezerve, Širvintuose.

7/II lapkr. 17 d. nuo 7,30 iki 17 val. atlaikė smarkų lenkų puolimą Pory-Kiele riboje, 5 km į rytus nuo Širvintų. Čia tarpais šaudymas buvo toks smarkus, kaip kad ties Ryga 1917 m. rugsėjo mėn. pradžioje (I-jo Pas. karo eigoje).

7/II pradėjo trauktis nuo 17 val., jau sutemus. Wiesy-Degučiai riba buvo užimta tik lapkričio 18 d. temstant. Naktis iš 17 į 18-ją buvo labai tamsi, keliai pabiurę. Ryšio palaikymas asmeninio kontakto forma buvo sunkus. nors telefono ryšys tarp Il-ro bataliono štabo ir 7 pulko štabo ir veikė. Naktis iš 18 j 19-ją taip pat buvo tamsi, keliai nežmoniški. Laprikčio 19 d. 7/II persigrupavimas užtruko gan ilgai. Tą dieną gautos žinios apie bendrą fronto padėtį — buvo labai nepalankios.

7/II buvo nepilnos sudėties. Ketvirtosios kuopos buvo likęs tik vienas būrys.

Širvintai nėra taškas, kaip kad schemoje atrodo, bet per 3,5 km puolimo ašyje nutįsęs bažnytkaimis.

Bendras įvertinimas

Svarbiausią rolę XI. 19 pergalėje suvaidino III-sis batalionas. Jis vykdė sunkiausią uždavinį ir jį puikiausiai atliko. Tai puikaus, drąsiausio manevro pavyzdys. Bataliono nuopelnai be galo dideli.

7/II turėjo uždavinį pradėti puolimą iš vakarų. Nuo kurios valandos — dabar aiškiai nebeprisimenu, gal būt, kad nuo 13 val. Batalioną turėjo remti artilerija. Tariant, kad jis būtų išplėtęs pakankamą energiją, būtų galėjęs paimti daugiau belaisvių. Tačiau šiam tikslui, veikdamas iš fronto, II-sis batalionas turėtų sumušti du lenkų batalionus ir atkirsti priešui pasitraukimo kelius į šiaurę nuo Širvintų. Deja, 7/II tokiam uždaviniui buvo per silpnas. Faktiškai Širvintus puolė: 6-os kuopos 4 būriai ir 4-os kuopos 1 būrys: 5-oji kuopa puolė lenkų 3-čią batalioną.

Taktiškam persekiojimui, kaip dabar atrodo, būtų pakakę 4-5 skyrių su lengvaisiais kulkosvaidžiais. Deja, nebuvo kam, o svarbiausia — gal nebuvo iš ko jų organizuoti.

Plataus masto priešo persekiojimui Vilniaus kryptimi — buvo reikalinga turėti pilnos sudėties šviežia divizija dešiniajam Neries krante (2-me ešelone), o ne tie pulkai, tada buvę pir-

Mūsų vyrų smogiamasis būrys pasirengęs žvalgvbon 1920 m.


mojoj linijoj. Pvz., 7-sis pėst. pulkas buvo labai negausus — praskydęs.

6-oji kuopa ir, berods, 4 kp. būrys išvežė paimtąsias patrankas iš Pašvinčio; dvaro, esančio 3-4 km į rytus nuo Širvintų, šios pastangos pareikalavo daug laiko.

Kiti pastebėjimai

Dar ir dabar man kyla daugybė klausimų, į kuriuos nerandu atsakymo. Pvz., dėl mūsų artilerijos veikimo. Aš ir dabar nežinau, kada ji turėjo pradėti šaudyti, kuriuos taikinius, kada sustabdyti ugnį. Nemačiau nė vieno artilerininko, nors per mūsų galvas Širvintų link pralėkė gausiai sviedinių. Dėl puolimo pradžios man kilo abejonių, kurių ir vėliau, veiksmams jau pasibaigus, neišsiaiškinau su mjr. Kerbeliu. Pvz., kam buvo reikalingas bataliono pergrupavimas XI. 19. užtrukęs gan ilgai, dar ir dabar nesuprantu.

Kaip dažnai gyvenime tragedija maišosi su komedija. Širvintų bažnytkaimyje sutiktas klebonas kun. Linartas pasakoja, kaip prieš prasidedant šaudymui, prieš kokias 10 minučių klebonijon buvo atvykęs Želigovskio štabo viršininkas gen. Mokšeckis. Pastarasis nupasakojo apie bendrąją fronto padėtį ir užbaigė, kad “lietuvių 7-sis pėst. pulkas nebeegzist....? Bet generolas taip ir nebaigė tarti žodžio “nebeegzistuoja”, pabrėžė kun. Linartas. Vėliau buvo kalbama, kad gen. Mokšeckis, išbėgęs iš klebonijos, bridęs per Širvintą ir pasinėręs vandenin iki kaklo. O juk buvo lapkričio 19-oji ir pavakary pradėjo šalti...

Paširvinčio dvare buvo rasta lenkiška vėliava. Tai buvo balta šilkinė skara su užrašu juodomis raidėmis: “Dieve, išgelbėk Lenkiją." Taikos metais ši vėliava buvo laikoma mūsų Karo Muziejuje, bet vėliau ji kažkur dingo.

Apgailėtinas dalykas, kad nebuvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi 6-sios kuopos viršila Pranas Švagždys, kilęs iš Kutiškių k., Radviliškio v. Lapkričio mėn. pradžioje jis buvo sužeistas į ranką, susišaudymo su lenkų žvalgais metu. Nors ir turėjo būti evakuotas, tačiau pasiliko rikiuotėje. XI. 17 jis be atodairos tiekė kuopai šovinius per smarkiai priešo apšaudomą plotą. Pranas Švagždys buvo nebaigęs net mokomosios kuopos, šiaip gyvenime — buvo labai lėtas.

Liko taip pat neapdovanotų ir keletas narsumu pasižymėjusių kareivių.

Vyr. ltn. Balną pažinojau gana gerai. Jo paties žodžiais, jis buvo 1863 m. tremtinio (į Sibirą) ainis. Savo tėvų žemę išvydo tik 1919 m. gale, o gal 1920    m. pradžioje. Kai kas iš mūsų ura-patriotų, atvykusių “ant gatavo”, vėliau jį pavadindavo — “sėdlo.”

Mjr. Kerbelis pasakojo girdėjęs iš lenkų belaisvių, kad Širvintai “to litevski Verdun". Ir iš tikrųjų, padėtis ties Širvintais buvo susidariusi dramatiška. Negarbingos atminties gen. Kl.

1921    m. pradžioje buvo įdėjęs į rusų laikraštuką “Echo” (ėjusį Kaune) straipsnį “10 dienų ties Širvintais.” Straipsnis buvo spausdinamas per 4 numerius. V. Bičiūnas Seime net buvo pateikęs interpeliaciją dėl karinių paslapčių išdavimo. Straipsnis vaizdavo visą padėties dramatiškumą. Tai buvo gana smulki veiksmų reliacija. Panaši medžiaga, drauge su kautynių dalyvių parodymais, ir sudaro pagrindą rašyti karo istoriją be kabučių.

Blackshaw Moor, Anglija,

1951 m. sausio mėn.