POGRINDŽIO SPAUDA NACIŲ OKUPACIJOS METU
K. PELĖKIS
(Tęsinys iš nr. 3)
Kai kurios pogrindžio spaudos idėjos ir darbai
Bendrais bruožais apžvelgę pogrindžio spaudos organizaciją ir jos darbo sunkumus, susipažinkime bent su kai kuriomis idėjomis, kurios reiškėsi pogrindžio spaudoje, o taip pat iškeikime ir kai kuriuos taip svarbius ir reikšmingus mūsų tautos egzistencijos išlaikymui atliktus jos darbus.
Prieš vokiškąjį nacizmą pogrindžio spauda stato lietuviškąją demokratiją.
Lietuvis savo prigimtimi yra demokratas. 1918 m. Lietuva buvo atkurta griežtai demokratiniais pagrindais. Nepr. gyvenimo metu Lietuvos visuomenė nebuvo vienalytė. Ji, kaip ir kitose kultūringose demokratinėse šalyse, buvo susiskirsčiusi į partijas. Čia buvo galima rasti įvairiausių srovinių judėjimų, pradedant kairiaisiais, baigiant dešiniausiais. Plačiai išbujojusi partinė spauda informuodavo gyventojus apie didžiuosius demokratinių valstybių laimėjimus.
Respublikos vyriausybė, nors paskutiniais N. gyvenimo metais ir savaip taikindama demokratijos principus krašto viduje, užsienio politiką vedė teisinga, griežtai demokratine linkme, nuoširdžiai bendradarbiaudama su didžiomis demokratinėmis valstybėmis. Nekartą dėlto jai hitlerinė Vokietija darė skaudžių priekaištų dėl tokios užsienio politikos. Iš mūsų ji tyčiojosi, girdi, demokratija mus parduosianti. |
Galas Lietuvos demokratiniam judėjimui buvo padarytas 1940 metais. Pirmosios okupacijos metu buvo likviduotos visos lietuvių demokratinės partijos, jų vadovai; daugelis eilinių narių suimta, ištremta. Tais metais Lietuvoje tegalėjo veikti tik viena partija (komunistų).
1941-1944 m., nacių okupacijos metu, Lietuvos visuomenė turėjo užmiršti visa, ką kiti kraštai vadina spaudos, žodžio, asmens neliečiamybės, susirinkimų, draugijų laisvėmis. Tais metais nebuvo leista atsikurti nė vienai lietuviškai partijai. Okupacinė valdžia leido steigtis 'kvislingininkams”. Deja, tokio elemento lietuvių tautoje neatsirado. Taigi ir tokios partijos sukinti jiems praktiškai nepavyko.
Vienok nereikia manyti, kad liet. demokratinių partijų nebuvo taip vadinamajame pogrindyje. Antrosios (nacių) okupacijos metu jos buvo daug labiau išryškėjusios, kaip pirmojoje. Turėjome net slaptus politinius didesnio masto suvažiavimus Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, nudažytus srovinėm spalvom. Sutinkame eilę partinių srovinių laikraščių, pagaliau, net du politiniu pogrindžio centru, kiek vėliau suėjusius į vieną.
Bet gi visos partijos, gal kiek kitomis priemonėmis, siekė vieno ir to paties tikslo: nepriklausomos, demokratinės Lietuvos atstatymo, Lietuvos, laisvos nuo naciškos ar kitokios okupacijos. Sunkiose kraštui valandose buvo atsisakyta nuo daugelio partinių ambicijų, ir visos partijos suderino savo veiklą kovai prieš okupantus.
Lietuvos visuomenė pogrindyje ir viešame gyvenime šventai tikėjo į fašizmo, nacionalsocializmo ir kitų totalitarinių režimų žlugimą. Ji matė tik demokratijoje pergalę ir ja tikėjo, tai ryškiai galima matyti, kad ir iš šių pogrindžio spaudos ištraukų:
“Turint galvoje anglų-amerikiečiu bloko vyravimą, po karo ir teoretiškai ir praktiškai skinamas kelias tarptautiniam demokratijos laimėjimui. Iš šito karo demokratija gali išeiti ne tik kaip reikalinga, bet kaip būtina valstybės santvarkos forma. Tai, žinoma, bendras principas, kuris kiekviename krašte turi būti individualiai suderintas su vietos sąlygomis.
Svarbiausia tai, kad šio karo pabaiga skelbs antidiktatūrinę ir prodemokratinę tendenciją — ir tai pasauliniu mastu.
Ta santvarkos problema liečia Lietuvą. Ji turės būti demokratiniai suorganizuota.”
arba:
“Žlugus fašizmui, anglosaksai laimėjo ne tik politiškai, bet ir ideologiškai. Demokratija, kuri baigiantis anam D. Karui, buvo visu tautų viltis, laimi ir šiame kare. Tada trupėjo monarchijos, šiame kare dūžta diktatūros. Jau aišku, kad pokarinė pasaulio tvarka bus demokratinė.”
Pogrindžio spaudoje mes randame eilę straipsnių (ir net atskirą jų ciklą) apie demokratinį Lietuvos valstybės (pokarinės Lietuvos) sutvarkymą. Analizuojami net demokratinės ateities valstybės konstitucijos bei ūkio reikalai. Kai aplinkui siautė žiaurus fašizmas ir kai jis visdaugiau ir daugiau įsigalėdavo Europoje, rydamas vieną auką po kitos, tikėta tik demokratijos ateitimi. Ir štai dėlko:
"Atsižvelgdami į pokarine ateitį, galime teigti, kad tie pokariniai samburiai, ar seni ar nauji, kurie yra pagrįsti autoritetinio diktatūlinio režimo idėja, bus pasmerkti išnykti.
Dabartinėj visuomenėj daugiau simpatijų ras tie sugrupavimai, kurie savo siekimuose arba programoje reikšis su pažangia socialine, ekonomine ir kultūrine kūryba, savo taktikoje — kultūriniu sugyvenimu su kitais politiniais susigrupavimais, savo organizacijoje bus pagrįsti demokratiniu, t. y. ne iš viršaus užmestu, geriausiu žmogių iškėlimu į vadovaujančias pareigas."
arba:
Lietuvoje ir kituose kraštuose vidaus santvarka priklausys nuo to. kas laimės kara. Jei laimės ašis, tai iš viso nėra reikalo apie tai kalbėti, nes Lietuvos nebus nei valstybės, nei autonominio vieneto. Jeigu baigsis kompromisiniu būdu ir besi lyginiu anglo saksų laimėjimu,bus visiškai pašalintas diktatūrinis totalinis režimas. Atgims demokratija. Anglo-saksai ir šiandien pabrėžia kovoja už demokratijos atgaivinimu.”
Tikėta demokratija ir dėl to, kad lietuvis, daugiau nei kas kitas, ant savo pečių gavo skaudžiausiu būdu patirti totalitarinių režimų priespaudą žmogui, kuris nori laisvės. O ją gali duoti ne kas kitas, tik demokratija:
“Demokratizmas, kaip reakcija po diktatūros, turės gražinti asmenybei laisvę ir teises, kurias yra visoj Europoj atėmęs totalizmas. Komunizmo, fašizmo ir nacionalsocializmo suniekintas ir pavergtas žmogus turės atgauti pagarba-žmogus, totalistiniame režime virtęs nebyliu ar daiktu, turės atgauti balsą ir virsti gyva veikiančia asmenybe.”
Fašizmo laimėjimo metais pogrindžio spauda skelbia Vakaru demokratijų pergalę.
Okupantų leidžiama bei labai griežtai cenzūruojama spauda ir jų radijas dėjo visas pastangasniekinti lietuvių tautos akyse didžiąsias demokratijas, jų ginkluotas pajėgas, o taip pat jų vadovaujančius asmenis. Nieko nebuvo kalbama apie demokratinių valstybių laimėjimus, kovos žygius, pažangą. Kiekvienas Vokietijos pralaimėjimas buvo išpučiamas į didžiausį laimėjimą. Nepranešta Lietuvos žmonėms ir apie didžiąją mažosioms tautoms dovaną — Atlanto Chartą ta prasme, kaip ji buvo pasirašyta. Šlykšti goebelsinė propaganda tyčiojosi iš šio didžiojo rašto ir jo autorių. Vienok pogrindžio spauda laiku painformavo lietuvius apie didžiųjų laisvių raštą, išėjusį iš JAV ir D. Britanijos vadovaujamų vyrų:
“Anglosaksai, skelbdami Atlanto Charta, palankia ir mažosioms valstybėms, labiau nei vokiečiai mokėjo sužadinti mažųjų tautų viltis. Nors kalbama, kad toji charta yra pro langą išmesta, kad anglosaksai yra pardavę bolševikams mažąsias tautas, tačiaužmonės prisimena, kati po D. Karo laisvo tautų apsisprendimo šūkiai išėjo iš Amerikos ir buvo įvykdyti. Dėlto viltis ja ir dabar galutinai neišblėsta, ypač turint galvoje, kad milijonas Amerikos lietuvių veikia savo senosios Tėvynės naudai.”
Per sunkius ilgos okupacijos metus, nuo pat 1940 metų, lietuvių tauta, kovodama su okupantais, būdama maža skaičiumi, žinojo, kad fašizmas jai neatneš laisvės. Ji labai kritiškai priėmė vokiečių per spaudą ir radiją metamus kaltinimus anglo-saksams. Ji žinojo, anot tų pačių vokiečių priežodžio, ‘‘kur yra šuo pakastas”. Ji dar 1943 metų pradžioje ir anksčiau numatė, kaip baisus yra nacionalsocialistinis režimas ir kokios bus jo viešpatavimo pasėkos. Ši pogrindžio spaudos ištrauka mums tai vaizdžiai kalba:
“Šlykštu klausyti, kai vokiečiai pasišauja civilinių gyventojų gynėjais, o patys okupuotuose kraštuose eina bjauriausių budelių pareigas. Patys pavergta Europa nutiesė ištisais kapinynais, mirties stovyklomis, dujų kameromis. Šitie riteriai Lenkijoje išžudė visus žydus ir išnaikino didelę lenkų tautos dalį. šaudo be teismų, be kaltės įrodymų, šaudo mažyčius vaikus ir paliegusius senius. Lenkijoje jau baigta žudyti. Dabar žudomi Balkanų žydai.
Jaudinasi, piktinasi, biaurisi pasaulis tokiais vokiečių žygiais. Vienintelė naikinamoms tautoms belieka viltis, kad po karo žudiką' gausia tinkama atlyginimą, kai kultūringojo pasaulio gydytojai, laikraštininkai, ištisos ekskursijos važinės po Rytų Europa, po Lenkiją, po Čechoslovakiją, po Lietuvą tyrinėti, kurie preciziškesni buvo nekaltų žmonių žudikai: bolševikai ar naciai ?”
Anglo-saksų žygius šio karo metu kiekvienas lietuvis sekė su didžiausiu susidomėjimu ir susirūpinimu. Kiekvienas demokratijų nepasisekimas mūšio lauke — buvo jo nepasisekimas. Kiekvienas paskandintas laivas — mūsų nelaimė. Kiekvieno žuvusio kareivio gyvybę lietuvis atjautė lygiai taip, kaip savo tautos nario tragišką mirtį. Tai buvo dėlto, kad lietuvis žinojo, kad demokratinių valstybių karys kovojo ne vien už savo valstybių pergalę, ne už imperializmą ar kitų tautų pavergimą. Tų šalių darbininkas nekalė nelaisvės pančių mažoms tautoms, kaip diktatūrinių kraštų darbininkas. Tikėta jų pergale todėl, kad tik ji viena tegalėjo atnešti mūsų tautai laisvę:
“Dėl to mes, kalkuliuodami visų trijų ideologinių blokų laimėjimo galimumus ir žiūrėdami grynai savo tautos ir valstybės interesų, suprantama, kad tegalini atkurt savo nepriklausomybe tik anglų-amerikiečių blokui laimėjus.”
(Bus daugiau)
