ABADANO GRIAUSTINIAI
Jon Pr. PALUKAITIS
1951 m. rugsėjo pabaiga
“Iranas gali tapti antrąja Kinija! Nuo Vakarų atitrūkęs, jis nuriedės į Rusijos glėbį!” — susirūpinusi Vakarų spauda, kalbėdama apie628.000 kv. mylių kraštą, kuris:
Rusijai — vartai į Viduriniuosius Rytus (apsupant Turkiją), šiltų vandenų uostai ir — didžiuliai naftos rezervai;
Vakarų demokratijoms— svarbi karinė bazė Sovietų Sąjungos pašonėje (lengvai neutralizuojama sovietų pramonė Vidurinėje Azijoje bei gyvybiniai rusų naftos laukai Kaukaze) ir — didžiuliai naftos rezervai.
Žaislas varžybose dėl naftos
Nafta — Irano turtas ir tragedija. Dabartinė pasaulinių jėgų žaismo istorija prasidėjo 1941 metais. Rusija tada kovojo dėl savo gyvybės. Didžioji Britanija ir Jungt. Amerikos Valstybės ieškojo kelių pagalbos siuntoms į Rusiją. Iranas atrodė vienas tinkamiausių koridorių. Bet jis buvo paskelbęs neutralumą.
Sąjungininkai nusprendė, kad senasis šachas Reza Pahlevis flirtuojąs su ašies valstybėmis. Pasikartojo I Pas. karo istorija. Britai ir rusai okupavo Iraną, šachin-šachas (Karalių Karalius, Visagalybės šešėlis, Dievo Viceregentas ir Visatos Vidurys, anksčiau nežinomas kazokas) buvo nukeltas nuo garsiojo povų sosto ir deportuotas, o jo vieton pasodintas sūnus Mahomedas Reza. Amerikiečiai atėjo kiek vėliau ir šiame peršachavime nedalyvavo.
Iranas pateko II Pasaulinio karo istorijon sąjungininkų pusėje. Per jį tekėjo milijoninės vertės turtai (Lend-Lease) į Rusiją. Jo sostinėje Teherane 1943 m. Churchillis ir Rooseveltas susitiko su Didžiuoju Broliu (Josifu Džiugašviliu). Iranas paskelbė karą Vokietijai ir Japonijai.
Neįkūnyta autonomija
1945 m., Persijai draug su kitais sąjungininkais sužlugdžius ašį, svečiams reikėjo per 6 mėnesius baigti viešnagę. Britų ir amerikiečių kariuomenės išvyko, bet raudonosios laisvės šaukliai nutarė dar kartą pademonstruoti nesikišimą į kitų valstybių vidaus reikalus ir “sukilusių demokratų” pagalba susiorganizuoti “autonominę” respublikėlę, nes ten buvo atrasti nauji naftos šaltiniai. Reikalas atsidūrė tada dar galutinai nebaigtoj organizuoti Saugumo Taryboj, prikalbėta daug. gražių (apie savo tikslų demokratingumą) ir nemažiau grubių (apie partnerio imperialistinius kėslus) žodžių, bet, dar ginčams ten nesibaigus, rusai gana netikėtai iš Irano atsitraukė.
Šiauriniam Irane atrastieji naftos šaltiniai liko nepradėti eksploatuoti, o Kuzistano provincijoje prieš 40 metų įsikūrusi Anglo-Iranian Oil Company faktiškai liko vienintelė Irano naftos šeimininkė.
Nuo Zaratustros iki d’Arcy
Kuzistano provincijoje, Zagroso kalnų papėdėje, ant vienos kalvelės stūkso senos šventyklos griuvėsiai, persų vadinami "Mesjid-i-Sulaiman”, t. y. “Saliamono mečetė”. Senovėje čia degė šventosios parsių ugnys, kurstomos juodu, riebiu skysčiu,. keliose vietose besisunkiančiu iš žemės. Septintame šimtmetyje, įsiveržus arabams, kurie Zaratrustos sekėjus pavertė islamo mokiniais, šventosios ugnys užgeso, ir šventyklos apylinkės liko tušti plotai, su kur nekur siūbuojančia palme arba įrančia moline lūšnele, nieko bendra su nafta neturinčia.
Tačiau 1908 m. anglas d'Arcy netoli šventyklos griuvėsių atrado pirmąjį gausų naftos šaltinį. Vėl buvo uždegtos amžinosios ugnys (3-4 m. aukščio fakeluose deginami nafta iš žemės atsirandą garai), tik dabar jau nebe šventume, bet žemės turtingumo simboliai. Šis šaltinis, vėliau pavadintas tuo pačiu “Mesjid-i-Sulaiman” vardu, ir dabar tebėra
160.000 kv. km apimančių Anglo-Iranian Oil Company naftos laukų vidurys. 1950 m. šiuose laukuose iš žemės išsunkta 31 mil. tonų naftos, t. y. beveik tiek pat, kiek visoje Sovietų Rusijoje.
“Prarastasis Rojus”
Kuzistano naftos sritį sudaro dvi dalys: jau minėtieji naftos laukai, kuriuose gaunama iš žemės žalia nafta, ir Abadano miestas, kuriame įrengtos naftos valyklos, uostas ir gyvenamieji pastatai.
Tačiau 40 metų liepsnojusios britų oazės amžinosios ugnys praeitą žiemą pradėjo blaškytis ir gesti: meilis (persų seimas) atsisakė ratifikuoti atnaujintą sutartį, nacionalistai užvirė nacionalizacijos košę ir t. t., iki pagaliau paskutinis britas iš Abadano bus išvarytas, ir Persijos naftos klausimas, kaip matome, vėl atsidūrė Saugumo Taryboje.
Liūto ar pelės politika?
Ko siekia persai, kur veda ši politika, kurios kursą jau 50 metų iš tikrųjų nustato nafta?
Šis milžiniškų gamtos turtų ir begalinio socialinio skurdo kraštas, kurio gyventojų skaičius per pastaruosius 100 metų nėra pakilęs (8 iš 10 vaikų miršta, nesulaukę 5 m. amžiaus; didžioji gyventojų dalis serga džiova, sifiliu, trachoma; apie 40% rūko, kramto arba geria opijų), kur 80% gyventojų nemoka nei skaityti nei rašyti, daugumas nėra savo amžiuje girdėję radijo, — savaime aišku, demokratijai, mūsiške prasme, nėra priaugęs. Jį valdo pinigui godi ir tarp savęs besiriejanti turtuolių feodalų klika, sėdėdama seime, senate, vyriausybėje, pagal savo užgaidas diriguodama rinkimus — “tikrieji” 14-16 mil. gyv. krašto (pirmasis surašymas įvyko 1939 m., bet jo galutiniai duomenys iki šiandien nepaskelbti) rinkimai įvyksta Teherane (500.000 gyv.).
Korupcija—visagalis viešpats
Dažnas politinis veiksmas čia yra svetimo pinigo diriguojamas. Kyšiai yra visuotinė persų politikos liga, ir, kalbant apie Irano politikos kursus, reikia nagrinėti, kas, kuriam laipsny ir kieno apmokamas. Atentate žuvusiam gen Razmarai, pažangiam patriotui, tebesant premjeru, buvo paruoštas įstatymas administracijai nuo korupcinio elemento išvalyti. “Juodajame sąraše” buvo: seimo pirmininkas, Azerbeidžano gubernatorius, vidaus reik. ministeris, exprem-jeras Sultanehas ir daug kitų vadovaujančių asmenų. Tačiau įstatymas liko kažkur nukištas, o Raz-mara žuvo.
Svetimų interesų pirštai nuolat kaitalioja ir administraciją. Užsienių diplomatai nežino, kaip ilgai turės reikalų su vienu ar kitu ministeriu; pvz., propagandos ministeris per pastaruosius 6 metus pakeistas 37 kartus; dabartinis per pusantrų metų 5 kartus atleistas ir vėl pašauktas.
Tad, kalbant apie Irano ateitį, tenka klausti: kas pagaliau laimės kovą tarp tautinių interesų ir pinigo? Tiksliau: kieno pinigas?
Bet ir iš kitos pusės: atsilikusio žemės ūkio (mediniai plūgai!) bei klajoklių piemenų kraštas ir iki šiol neįveikė nedarbo problemos, o po paskutinių įvykių ji dar paaštrėjo. Nežymus medvilnės, džiovintų vaisių ir vaikų austų kilimų (“suaugusių darbas perbrangus”) eksportas nepadengė įvežamos geležies, baldų ir daugybės kitų kasdieninių reikmenų. Abadano suvalstybinimas nutraukė ir pagrindinį valstybės pajamų šaltinį — bendrovės mokesčius Iranui. Aišku, vienas pats Iranas iš susidariusios klampynės neišbris.
Kas padės?
Britų liūto greičiausia ir pėdsakus užpustys dykumų smėlis. Perdaug jau savo tradicine politika įkaitino nuotaikas prieš save. (“Mes radome 50.000 dokumentų, įrodančių, kaip bendrovė papirkinėjo seimo ir vyriausybės narius, kad jos norai būtų skelbiami persų tautos norais”, liudija nacionalistai).
Kremlius, gudriai infiltravęs savo agentus tautinio ir religinio fanatizmo malūnėliams sukti (plg. str. “Stalinas — islamo “draugas”), jau nekantriai trypia, kasydamas niežtinčias letenas, ir, belaukdamas, kada gi Vakarai pagamins naują klaidą) (kiniško stiliaus), pasalūniškai siūlinėja Teheranui savo “pagalbą”. O 1921 m. sutartis, pagal kurią intervencijos atveju rusai gali siųsti Persijon savo kariuomenę, tebegalioja ...
Bet “tautinio fronto” dalis, kuriai, nors ir patiko Maskvos talka prieš britus, raudonosios pagalbos nenorėtų. Jie ilgesingai dairosi į Ameriką (ir praeito karo metu amerikiečiai buvo labiau mėgstami už rusus ir britus). Jau 1949 m., prieš prasidedant debesims telktis virš Abadano, šachas daug dolerinių vilčių buvo atsigabenęs Washingtonan. Tegavo tik trupinių žemės ūkiui pakelti. Bet tai buvo laikai, kada Lattimore baigė laidoti Kiniją, Indiją privertė ieškotis trečiojo kelio tarp Rytų ir Vakarų . . .
Ar dabar Amerika išties ranką, ruošiamam geležinės uždangos perkėlimui sulaikyti?
Velikije Luki vykdomojo komiteto pirmininkas Ivanas Bodbereskinas neseniai įvykusios kažkokios vietinės šventės proga pasakė tokią kalbą: “Draugai, mes jau užvaldėme visą žemės šeštadalį. Bet tuo mes nepasitenkinsim ir nenurimsim, draugai! Mūsų kraštai mylimo draugo Stalino vadovaujami, mes užvaldysime visos žemės dešimtadalį, šimtadalį, tūkstantadalį, taip, taip, draugai, mes užvaldysime visą milioninę žemės dalį! Ura, tegyvuoja draugas Stalinas!
"NELAIMĖS PASIUNTINYS”
“Nelaimę nešančiu pasiuntiniu” vadina Paryžiaus laikraštis “Match” Teherane akredituotą britų ambasadorių Sir Frances Shepherdą. Ir tikrai. Shepherdas buvo generaliniu konsulu Barcelonoje, kai prasidėjo ispanų pilietinis karas. Tas pats diplomatas buvo konsulu Dancige 1939 m. rudenį. Vos tik jam atvykus į Helsinkį 1944 metais, Suomijos respublika turėjo kapituliuoti rusams. Kruvini sukilimai prasidėjo Indonezijoje, kai jis vėliau nuvyko ten. Todėl nenuostabu, jog kaikurie jo kolegos dūsavo “Vargšas Iranas!”— kai 1950 m. kovo 4 d. jis buvo pasiųstas į Persiją.
Kai specialus Trumano pasiuntinys Averellis Harrimanas atvyko į Teheraną, “nelaimę nešąs pasiuntinys” nesėkmingai prasitarė 17 laikraštininkų, kad jis amerikinio kolegos pastangas laikąs betikslėmis. Ir turėjo įsikišti užsienių reikalų ministerija, ir turėjo jis pareiškimą atšaukti, sakydamas,, jog Harrimano misiją laikąs ne betiksle, o tik labai sunkia . . .
Ir tikrai Harrimanui buvo sunku— Shepherdas jo nė minutės nepaliko vieno, lydėdamas net audiencijon pas Persijos premjerą Mossadeghą.
Harrimanui ši nelaiminga Sephardo veikla palaipsniui tiek įgriso, jog jis nusprendė kreiptis tiesiog į britų užs. reik. ministeriją ir padėtį išaiškinti. Tačiau Shephardas jo nepaleido. Kai Harrimanas skrido į Londoną, jis nutarė jį lydėti. Ir buvo tiek išsiblaškęs, jog visus dokumentus užmiršo pasiuntinybėje. Ir tada, kai Shepherdas jau buvo išskridęs, iš Londono atėjo teelgrama, įsakanti jam pasilikti Teherane . . .
