TYLIOJI NAKTIS
TOMAS ŽIŪRAITIS, O. P.
Gyvenime yra buvę daug ramių, skaidrių valandų. Bet niekad gyvenime nėra buvę visiškai tyliųjų dienų ir naktų... Visiška tyla — tik kapų gilumoje, ne gyvenime. Ir ana tylioji Betliejaus naktis gal todėl taip pavadinta, kad ji buvo ramesnė, tylesnė už anksčiau buvusias. O gal todėl ji “tylioji”, kad jau buvo vėlu ir niekas nelaukė dviejų pakeleivių, negirdėjo jų lėtų, pavargusių žingsnių. O gal pagaliau tikrai tada buvo ramu ir tyku; atrodė, lyg tyla būtų visur įsiviešpatavusi.
Ir vis dėlto... Tik reikėjo atidžiau žvilgterėti Betliejaus nakties gilumon, kad pastebėtum tenai du, rūpestingumu trykštančius žvilgsnius, kad pajustum pakeleivių nerimu plakančias širdis, arba bent išgirstum jų beldimąsi į nesvetingų žmonių duris ir sąžinę. Tai buvo šv. Juozapas ir Marija. Jie nakvynės ieškojo. Bet niekas jų neįsileido, niekas jų beldimosi nebeišgirdo. Juodu išėjo už miestelio ir, tenai radę paprastą tvartelį, užsuko jie pas gyvulius. Tada gyventojams nakties ramybės niekas daugiau nedrumstė. Pakeleiviai, jau nakvyne apsirūpinę, rengėsi poilsio.
Gyvulėliai sau ramiai atrajėję kramto. Danguje žvaigždės kažko neramios, mirkčioja, lyg bijodamos atvirai pažvelgti į negailestingus žmones, į kūtelėje vargstančius pakeleivius. Visur ramu. Tyla vis labiau įsigali, tik Marijos širdin ji kelio neranda. Jai artėja išpranašauta valanda... Staiga pasigirsta virš kūtelės angelų balsai: “Garbė Dievui aukštybėse ir žemėje taika geros valios žmonėms.” Pranašų žodžiai išsipildė, Marijos nuolankus “Fiat” — Teesie tapo kūnu, pasauliui gimė Išganytojas.
Išganymo naujiena vis labiau sklinda, pasiekdama geros ir blogos valios žmones. Neilgai trukus ji pasiekia ir pačios blogiausios valios žmogų — karalių Erodą ir jo šalininkus. Jis pabūgo, kad dangaus ir žemės tikrasis Karalius nemėgintų jo sosto užimti. Norima tuojau Naujagimiu atsikratyti. Bet Erodas tiksliai nežino, kur tas naujasis Karalius randasi, kad Jį nužudytų. Tada įsako žudyti visus tuo laiku gimusius kūdikius. Kristus dar vystykluose, o jau persekiojimas, jau liejasi kraujas.
Juozapas su Marija Kūdikį išsigabena Egipto žemėn. Jie grįžta Erodui mirus. Kūdikis auga malone, išmintimi pas dangiškąjį Tėvą ir žmones. Sulaukęs 30 metų pradeda savo misiją ir po 33 metų savo išganytojiško darbo, pavedęs jį toliau tęsti savo įpėdiniams, Išganytojas per savo kančią, mirtį ir prisikėlimą grįžta pas dangiškąjį Tėvą.
Išganytojas savo misiją atliko. Pasiliko Jis iki pasaulio pabaigos įsteigtuose septyniuose Sakramentuose, savo Bažnyčioje neregimas, bet gyvas kuinu ir krauju mūsų tarpe. Pasiliko, kad su Juo bendradarbiaudami atbaigtume savo ir žmonijos išganymo darbą. Tam bendradarbiavimui reikia geros valios žmonių: jiems išganymas skirtas ir per juos Kristus savo misiją galutinai atbaigs. Kada ją atbaigs? Niekas tos dienos ar valandos nežino. Pasaulio pabaigos išvakarėse tas viskas baigsis, baigsis blogos ir geros val os žmonių kovos, baigsis blogio ir gėrio dvįkova amžinojo gėrio galutina pergalė. Iki to laiko čia tobulos taikos ir ramybės nebus. Galės būti tik daugiau ar mažiau tos taikos ir ramybės, žiūrint, kiek geros valios atsiras.
Taigi, nuo pirmųjų žmoniųatsiradimo, Kristaus atėjimo ir iki šios dienos — kova nesibaigia. Tyliųjų, ramiųjų dienų ir naktų vis labiau pasigendame. O vis dėlto Kalėdų metu giedame “Tyliąją Naktį”... Ir neapsirinkame. Nes garbiname ne gamtos nutilimą, ne romantišką nakties idiliją, bet garbiname tą stebuklingai kuklų, didingą ir, palyginti, tylų Išganytojo atėjimą į šį pasaulį. Garbiname Jo tylų, bet viršgamtinės gyvybės kupiną malonės veikimą sielose, stengdamiesi tai giliau suprasti ir pasisavinti. Suprantama, švęsdami Kalėdas, giedodami “Tyliąją Naktį”, mes visu entuziazmu prisimename ir Betliejaus nakties gamtos žavesį, ramybę ir tylą, kurioje girdėjosi minėtų dviejų pakeleivių palaiminti žingsniai, artėjantis Išganymas ...
Gamtoje irgi gyvenimas nuolatos vyksta. Ji nėra mirusi ir tyliausiomis jos valandomis, kurios mus kartais ypatingai žavi. Tada tiesiog junti gamtos alsavimą, kai matai “kaip lapas ant šakelės kraunas” (Baranauskas), arba kai tyliąją naktį tiesiog nori save įspėti: “Tyliai, tyliai raudok, širdie, kad neprikeltum paukščių miegančių”. . . (K. Grigaitytė). Tada pajunti gamtos tylos paslaptį , joje glūdinčią gyvybę.
Taip, nėra visiškos tylos gyvojoje gamtoje, savyje paskendusiame žmoguje ir neregimoje viršgamtėje. Kalėdų — Betliejaus nakties misterijoje glūdi tos trigubos gyvybės tylusis, nesibaigiantis šaltinis — Kristus. Kūrybine tyla yra gyvenimo siela ir “Tyliosios Nakties” giliausia prasmė, kuri tik geros imlios žmonių besuprantama. Otos geros valios žmonių mums netrūksta, kad ir mūsų kariai, garbingieji partizanai. Jie drąsiai budi geros valios vyrų eilėse, su malda lūpose, su ginklu rankose. Jie yra mūsų tautos gyvoji prakartėlė bekraščiuose frontuose. Kariuose yra gyvi — Dievas ir Tėvynė. Juose yra nenutildomas visos žmonijos gerovės ilgesys — tai geros valios vyrai. Geros valiosyra kiekvienas, kuris savo auka ir malda lengvina karių kruviną kelią, maldaudamas Taikos ir Ramybės Karalių:
“Užsnik, žiemuže, kraują
Ir pėdsakus mirties,
Tegu rimtis virš žemės
Baltus sparnus išties”.. .
(K. Grigaitytė)
Pagaliau geros valios bus tas, kuris ištikimas Dievo, Tėvynės ir savo principams. Tada būsime kiekvienas gyvąja prakar-tėle — giliausiai supratę “Tyliąją Naktį”... Palaimintoji rimtis išties savo baltuosius taikos sparnus virš žemės, ašarų ir mirties pėdsakų.
BROLIAI IR SESES, LIETUVIAI! MŪSŲ PARTIZANAI-KOVŪNAI TĖVYNĖJE! LIETUVIAI KARIAI JAV ARMIJOJE.
AVIACIJOJE IR LAIVYNE! GINKLO BROLIAI VISAME PASAULYJE! MALONŪS KARIO BIČIULIAI!
Nejučiomis prabėgančių Kalėdų Švenčių ir Naujųjų Metų proga nuoširdžiai sveikina Jus mūsų senasis ginklo ir dvasinės vieningos kovos organas KARYS. Visa širdimi trokštame Jums tvirtos sveikatos, nepalaužiamos ištvermės ir pasisekimo gyvenime ir kovoje dėl teisingesnės taikos pasaulyje, dėl mūsų Gimtosios Žemės išlaisvinimo.
Mes nežinome, ką žada mums paslaptingi, neramūs Naujieji 1952-ji Metai. Tačiau viena tikrai žinome, kad mes išsilaikysime, drąsiai kovosime ir laimėsime — tiktai būdami budrios, ugningos dvasios, nuoširdžiai vieningos patriotinės minties ir pilni pasitikėjimo savimi.
Spausdinto žodžio galia, tiesa ir meilė teveda mus į gimtojo židinio mieląją pastogę. KARYS
Naujųjų, 1952-jų, Metų proga siunčiame nuoširdžiausius sveikinimus: ALS Ramovės Centro Valdybai, KARIO Redakcijai ir Administracijai, visiems RAMOVĖS skyriams čia, JA Valstybėse, ir užjūryje—Australijoje, o taip pat visiems buv. Nepriklausomos Lietuvos kariams.
Mūsų ypatingas dėmesys ir pasveikinimas skiriamas broliams, kovojantiems už savo teises pavergtoje Lietuvoje.
Linkime visiems daug geros sveikatos, jėgų ir ištvermės, atliekant savo pareigas.
Tepriartina Naujieji Metai Laisvę ir Nepriklausomybę žiauraus komunizmo teroro persekiojamai Tėvynei Lietuvai, svetimuose kraštuose vergijoje kenčiantiems broliams, ir mums visiems, pasiilgusiems savo Gimtojo Krašto. RAMOVĖ
Waterburio skyrius
Pone Redaktoriau,
Lietuviškus nuoširdžius sveikinimus siunčia Jums tropinis “TĖVŲ KELIAS” Jūsų redaguojamojo žurnalo— KARIO—metinių sukaktuvių proga, didžiųjų laisvių Naujajame Pasaulyje.
KARYS savo aršia kovingojo lietuviško patriotizmo dvasia ir klestinčia prezentacija užkariavo visą. brandžiąją Venecuelos lietuviškąją visuomenę, kuri taip išsiilgusiai to žurnalo laukia ir jį skaito. Garbė mūsų lietuviškosios stiprybės dvasios ir žodžio puoselėtojams! Linkime KARIO Redaktoriams ir bendradarbiams, žengiant į antruosius, apjungti vis didesnį skaičių mūsų tauriųjų tautiečių savo skaitytojų, rėmėjų ir palaikytojų eilėse ir veikiai parvesti mus visus į mūsų savanorių, karių, partizanų krauju apšlakstytąją šventąją Tėvų žemę. Caracas, 1951 m, lapkričio 14 d.
ANTANAS SABALIAUSKAS “Tėvų Kelio” redaktorius
