SEPTYNERI KOVŲ IR VARGŲ METAI
Nuo Lietuvos iki Indokinijos. Rašo vienas iš daugelio musų vyrų, II-jo Pasaulinio karo audros blaškytų po tolimąsias pašvietęs.
Buv. legionierius VLADAS VRUBLEVIČIUS
Oran, Alžyras, š. Afrika, 1951 m. liepos mėnuo.
Žaibo greitumu visi mūsų vyrai nušoko žemėn, tik kulkosvaidininkai turėjo pasilikti atsišaudymui. O naktis biauri, tamsu, tik kulkos zvimbia virš galvų iš visų pusių, gi priešo nematome. Paleidžiu savo amerikonišką kulkosvaidį į darbą, ir spiaudome serijom į dešinę ir į kairę, pirmyn ir atgal. Prasidėjo pragariška simfonija. Nebuvo girdėti nei riksmo, nei komandų. Taip bešaudant ir nepastebėjau, kad mano draugas jau gavo... Žiūriu, mano kulkosvaidis nešaudo. Koks čia reikalas? Gi šovinių nėra — reikia naujo kaspino. O kur gi mano padėjėjas? Matau, guli vargšas, apsipylęs krauju ... Jam pataikė į galvą... Ir taip baigė vargus 18-os metų jaunuolis, toli nuo savo tėvynės. Tačiau nėra laiko gaišti, neturime nustoti šaudyti. Griebiau kaspiną ir šaudau toliau. Vamzdis net raudonas nuo karščio, bet nėra laiko jį keisti.
Po pusvalandžio priešas atsitraukė. Viskas nurimo, tik sužeistieji aimanuoja ir šaukiasi pagalbos. Raportuoju kuopos vadui, jog turiu žuvusį, bet, pasirodo, ir jis pats gavo kulką į petį. Kautynių rezultatai: du nukauti ir penki sužeisti, tad jau turime septynis sužeistus ir du žuvusius. Sužeistuosius nuvežėme į Saigono ligoninę, o rytojaus dieną laidojome žuvusius.
1947 m. persikėlėme į naują vietovę Dichva — mažas bažnytkaimis. Nepakenčiamos aplinkybės be galo mus vargino. Dienomis ir naktimis braidžiojome po ryžių laukus ir dumblą, nekartą ir nevienam “medžioklės” metu teko įklimpus palikti batus ir grįžti basom kojom, nes neįmanoma buvo juos iš pelkių ištraukti. Taip mes valėme apylinkę nuo vadinamų “Viet-Minh’ų sukilėlių, tarp kurių būdavo nemaža ir japonų (pasilikusių po karo), kurie drąsiai vadovavo tiems indokinie-čiams. Su japonais nelengva buvo kovoti, nes jie pasižymėdavo drąsa, apsukrumu ir į nelaisvę gyvi nepasiduodavo.
Karalių maldyklos rūmai Indokinijoj
Po ilgo kilnojimosi, 1948 m. pradžioje mūsų kuopa buvo paskirta į Kambodge's valstybėlę, karaliaus sargybai nešti Pnompen'o mieste, kur buvo jo rūmai. Tai vieni gražiausių ir turtingiausių rūmų, pastatų, ypač jų mokyklų namai (bažnyčios). Čia yra viena gražiausių Indokinijoje salių — išpuošta, pastatyta iš brangiausio įvairiaspalvio marmuro ir aukso, stiklinėmis grindimis. Pats jų dievaitis buvo pagamintas iš gryno aukso, kuris svėrė apie 50 kg. Užeiti į tą maldyklą — aukso salę — buvo galima tik nusiavus batus ir su tam tikru leidimu, kur stovėdavo maldyklos sargyba.
Ir taip po dvejų su puse metų mūsų paskirtas laikas baigėsi. Galėjome laimingai apleisti tą nedėkingą ir pražūtingą kraštą. Žinoma, nevisi turėjo laimės grįžti. Daugumas liko ten, amžiams ilsėtis Indokinijos žemėje, toli nuo savo tėvynės. Kiti pateko į nelaisvę ir buvo žiauriai nukankinti. Atsirasdavo ir niekšų išdavikų (ypač vokiečių), kurie, nakties metu stovėdami sargyboje, su ginklais pabėgdavo pas priešą ir ten pasidarydavo “karininkais”. Taip iš mūsų brigados, apie dviejų tūkstančių žmonių, beliko vos pusė.
1948 m. birželio mėn. nedideliu laivu — Sontry grįžome į Afriką-Alžyrą, išbuvę vandenyse 32 paras. Laive tarp grįžtan-čiųjų buvome tik 12-ka lietuvių. Oran’o uoste buvome sutikti su orkestru ir dovanomis. Tą pačią dieną mus traukiniu nuvežė į Maroką, į 4-tą pulką FES’o miške. Tuojau visi gavome tris mėnesius atostogų. Vieni nuvyko į Rabat’o miestą, kiti į Casablancą, treti į kitas vietoves. Po atostogų ir likome daliniuose, minėtuose miestuose, kur baigėme savo pasirašytą laiką.
Lietuviai legionieriai Indokinijoj
1950 m. pradžioje pirmieji buvo atleisti į civilinį gyvenimą. Keletas iš nelaimingųjų, neturėdami giminių ir negalėdami grįžti į tėvynę, liko toliau tarnauti legione. Kiti, praradę sveikatą ar likę invalidais, gavo mažutę pašalpą, kurios neužtenka (tų tarpe ir aš, nusilpusia sveikata, kurią teko prarasti dėl svetimųjų interesų). Apsigyvenau Afrikoje, kur gyvenimas nėra lengvas, ypač svetimtaučiams. Taip ir slenka dienos, monotoniškai, kur skaudančia širdim lauki to laiko, kada vėl galėsime laisvai grįžti į tėvynę Lietuvą, lyg tie piligrimai iš sunkios ir tolimos kelionės.
