Trys velniai
Jonas Noreika
Tai buvo lietuviški velniai. Ne jie patys tokiais vardais save pasivadino, bet draugai ir priešai juos taip praminė. Draugai juos velniais pakrikštijo dėl to, kad paprastam kovotojui buvo nesuprantama, iš kur gali atsirasti tiek drąsos, apsukrumo ir laimės kovoje su mirties pavojais, kurie, kaip šešėlis, sekiojo tuos tris narsuolius, o priešai savo kailiu daug kartų gavę pajusti jų siunčiamų kulkų mirtingumą ir jų durtuvų jėgą, ėmė pasakoti, kad lietuviai su velniais susidėję, kad tik velnias galįs tokius žygius atlikti, sveiką kailį išnešdamas. Draugai tą pavadinimą davė iš meilės ir pasigėrėjimo. Kautynėse jie buvo užmiršę angelų vardus, ir kai norėjo vienu žodžiu pasakyti apie kurį nors, kad jis turi pašėlusią laimę išvengti mirties, kad jis yra neapsakomai drąsus ir narsus, tai jam duodavo velnio vardą.
— Drąsus, kaip velnias.
— Gudrus, kaip velnias.
— Nebijo nieko, kaip tikras velnias.
— Priešai jo bijo, kaip velnio.
— Kur pasisuks — velnio pėdsakus palieka.
— Ir sekasi jam, kaip tikram liuciperiui.
Tokios draugų kalbos lydėdavo kiekvieno tų
trijų vyrų žygius kautynėse, ir nejučiomis tie vardai jiems prigijo. Paskui, taip pat kažin kaip nejučiomis, visi trys jie taip susidraugavo, kad vienas be kito negalėjo gyventi. Šitaip jiems susidraugavus ir veikiant vienas šalia kito, jie ir buvo vienu vardu praminti.
— Trys velniai.
Apie tų “Trijų velnių” žygius iki šiol eina pasakojimai iš lūpų į lūpas. Tik maža dalelė jų tėra vienur kitur užrašyta. Nė vienas tų “Trijų velnių” patys nepaliko jokių užrašų, jokio savo žygių aprašymo, ir jei kas norėtų viską apie juos surašyti, turėtų pirma išmokti medžių, paukščių, vandenų, žvaigždžių, žemės ir saulės kalbas. Platūs miškai dengė jų sėlinančius žingsnius pro budrias priešo sargybas. Paukščiai jiems dainavo gimtosios žemės laisvo pavasario troškimą. Sraunūs Neries, Nemuno, Dubysos vandenys plovė jų kruvinas žaizdas. Dangaus platybėje išbarstytos žvaigždės rodė jiems kelią. Priešų nualinta žemė, kaip motina, priglobdavo juos už skardžių ir kalvelių nuo pikto priešo zvimbiančių kulkų, o saulutė šildė jų išvargusius kūnus. Ištisus mėnesius kaudamiesi už savo šalies laisvę, dieną naktį persekiodami ginkluotus svetimų kraštų vyrus, atėjusius prisiplėšti Lietuvos turto, atėjusius išnaikinti šios žemės tikruosius savininkus, kad vėliau jie patys galėtų įsikurti tuščiose sodybose, jie, “Trys velniai”, kaip viesulas įsisukdavo į tvirčiausias priešo eiles ir be mažiausio pasigailėjimo naikindavo juos. Ir buvo ne kartą panašu į stebuklą, kai nuo jų, nuo tų tariamų velnių, dešimtimis krisdavo priešų. Tarytum nematomas skydas dengė tų trijų narsuolių krūtines nuo priešo kulkų, ir tarytum jų jėgos dešimteriopai padidėdavo, kai akis į akį susitikę priešo grandinę, jie imdavo veikti savo durtuvais. Tik atsitiktinumas ir laimė daug kartų išgelbėjo juos nuo tikrosios mirties, ir daug kartų jie buvo laikomi jau tikrai žuvusiais. O, žiūrėk, po kelių dienų visi trys jie vėl atsirasdavo netoli besikaunančiųjų savo draugų, priešo sparne ar užnugaryje.
Štai kas buvo tie “Trys velniai”:
Vienas jų buvo į tolimąjį Sibirą už lietuviškojo žodžio platinimą ištremtojo Antano Trinkūno sūnus Kazimieras, antrasis — bežemio Diržio pirmagimis Jonas, o trečiasis — vienturtis Gražučių sūnus Mykolas. Apie kiekvieną jų mažai kas tebuvo žinoma. Jie patys apie save labai mažai tepasakodavo.
Kazimieras Trinkūnas buvo gimęs ir augęs didžiulės caro Nikalojaus imperijos šiaurėje, Sibire. Jo tėvą prieš daugelį metų rusų žandarai ištrėmė už tai, kad skaitė lietuviškas knygas, slaptais keliais iš Tilžės gabenamas. Tose knygose buvo rašoma, kad senovėje lietuviai nebuvo rusų vergai, kad jie turėjo savo didžiulę valstybę. Tokią didelę, kad vienas jos kraštas siekė Maskvą, kitas Juodąsias jūras, o trečias rėmėsi į Baltijos jūros krantus. Tilžėje spausdinamos knygos ir laikraščiai pranašavo, kad vėl turi grįžti laisvė lietuviams, kad rusai yra atėjūnai ir jiems ne vieta šeimininkauti svetimoje žemėje. Senis Trinkūnas verkė iš džiaugsmo, skaitydamas tilžiškius laikraščius, ir savo širdies gilumoje tikėjo, kad juose tikra tiesa rašoma. Jis, ir nebūdamas politikas, suprato, kad toks žmonių engimas, tokia neteisybė negali likti neatkeršyta. Jis ir tarp kaimynų platino tuos laikraščius, liepdamas kaip šventą daiktą leisti iš rankų į rankas. Rusų žandarai kažkaip suuodė Trinkūno darbus. O ką jau įtarė tada — baigta. Jei ne virvė ant kaklo, tai tolimasis Sibiras. Trinkūną suėmė ir kaip kokį žmogžudį, drauge su vagimis ir plėšikais, išvarė į tolimą, nežinomą kraštą. Ten begyvendamas, jis vedė vieno tremtinio dukterį ir susilaukė vaikų. Antrasis ir buvo Kazimieras. Tėvas kiekvienam savo vaikui nuo kūdikystės metų pasakojo apie lietuvius, apie senovės Lietuvą ir su ašaromis akyse minėjo savo pažįstamųjų vardus, palikusius tenai.
— O kaip toji valstybė vadinasi, tėte, kur lietuviai gyvena? — klausdavo vaikai.
Tėvui toks klausimas kaip peilis prasmeigdavo krūtinę, ir jis negalėdavo tuojau atsakyti į jį
— Rusija ...
...Daug pasakoja Trinkūnas savo vaikams...
— O kaip vadinasi toji valstybe, kurioje mes dabar gyvename? — klausdavo toliau paaugantieji tremtinio vaikai.
— Rusija . . .
— Tai kodėl ir ten Rusija, ir čia Rusija?
— Todėl, kad rusai yra užkariavę lietuvius. Jie atėmė mūsų žemes ir išvarė mus į šituos tyrus, į tuos sniego pusnynus. Bet dar ne visus išvarė : ten dar daug liko lietuvių...
Daug pasakojo Trinkūnas savo vaikams apie lietuvius. Pasakojo viską, ką žinojo, ką buvo skaitęs Tilžėje leidžiamuose laikraščiuose. Ir iš pat mažens tų vaikų širdyse gimė troškimas atkeršyti tiems, kurie, plieniniais kančiukais plakdami, varė jų tėvą tūkstančius kilometrų į Sibirą už tai, kad tėvas skaitė laikraščius, gimtąja kalba parašytus.
Metai bėgo ir laikai keitėsi. Karo gaisrui kilus, abu tremtinio sūnūs buvo paimti į caro kariuomenę ir išsiųsti į frontą. Vienas apie kitą jie nieko nežinojo. Kazimieras atsidūrė vakarų fronte ir pateko į tėvų gimtąją žemę. Neapsakomas džiaugsmas pripildė jo krūtinę, kai vieną kartą, būdamas žvalgyboje, jis su keliais kareiviais įėjo į vieną trobą paklausti kelio ir išgirdo lietuvišką atsakymą:
— Nesuprantu, ko klausiate.
Tuos žodžius ištarė jauna mergaitė. Ištarė ji juos bailiai, kaip sugautas paukštelis, tarsi bijodamas, kad už jo čiulbėjimą jį sugavusis tuojau užmuš ar ims kankinti. Bet jos balse skambėjo ir lyg koksai maldavimas atleisti jai, kad ji kitaip kalbėti nemoka. O pasirodė, kad jos baimė tikrai nebuvo be pagrindo, nes vienas kareivių, Orlovas, suriko, kaip žvėris:
— Nenori!... Aš tau parodysiu!... Ir užsimojo kumštimi.
Mergaitė išsigando ir susigūždama sukliko. Ji susigūžė, kaip vaikas, laukdamas tėvo smūgio, žinodama, kad niekas jos neužtars. Bet. . . Orlovo kumštį suspaudė geležinė Kazimiero, kito rusų kareivio, ranka.
— Nedrįsk skriausti tos mergaitės. — Rusiškai tarė Trinkūnas savo draugui, nublokšda-mas jo sugniaužtą kumštį, o susigūžusiai mergaitei pasakė:
— Nebijok, jis nieko nedarys.
Orlovas sugriežė dantimis, kaip nuo kaulo pavarytas šuo. Bet grasinti jis daugiau nebedrįso, bijodamas plieninių Trinkūno krumplių. Trečias jų draugas visą šį įvykį palaikė tik linksmu nuotykiu, ir saldžiai juokėsi.
Mergaitės dėkingumas buvo nenuslepiamas. Nustebusiomis ir laimės pilnomis akimis ji pažvelgė į ją užstojusį kareivį, lyg netikėdama tuo, kas įvyko. Ji nedrįso nieko klausti ir nieko sakyti. O tačiau jos krūtinę užtvino toks šiltas, toks geras jausmas, ir jei ji galėtų, jei nebūtų čia tų kitų kareivių, ji apkabintų ir pabučiuotų savo geradarį, kaip tikrą brolį, kaip iš už jūrų grįžusią motiną.
Trinkūnas mergaitės žvilgsnį suprato. Jis buvo jau laimingas vien dėl to, kad ji nemokėjo rusiškai, kad jos lūpose suskambėjo didingosios Lietuvos laisvųjų girių kalba. O jos mėlynos akys ir gelsvo lino plaukai apipynė jo širdį tokiais burtais, kad jis, nebesuvaldydamas iš džiaugsmo šėlstančios širdies, pagrobė tą mergaitę į savo glėbį ir pabučiavo.
— Ir aš lietuvis, — tarė jis jai.
Orlovas kumštelėjo savo draugui pašonėn, ir abu jie ėmė garsiai kvatotis. Mergaitė spurstelėjo iš Trinkūno rankų ir išbėgo pro duris į kiemą. Nesusivokdama kas su ja atsitiko, ji nubėgo pas kaimynus ir papasakojo įvykį, nutylėdama jo pabučiavimą.
Kareiviai kelio pasiklausė pas šeimininką, kuris šiaip taip ir rusiškai keverzojo. Trinkūnui maža terūpėjo žvalgybos uždavinys. Jam buvo visiškai tas pats: ar rusai vokiečius, ar vokiečiai rusus nugalės. Geriausia, anot jo, būtų, kad jie vieni kitus išžudytų. Jis visaip galvojo apie būdus pabėgti iš rusų kariuomenės, bet iki šiol jų armija veikė toli nuo Lietuvos žemių ir jam buvo perdaug sunku rizikuoti. Bet dabar jis pasijuto besąs namuose — tėvų gimtojoje žemėje, kur kiekviena troba, kiekvienas kampas jį gali priglobti, kaip savąjį, kaip sūnų. Todėl jis ieškojo progos kiek daugiau pasikalbėti su pirmuoju savo krašto žmogumi. (Bus daugiau)
... Nedrįsk skriausti tos mergaitės . . .
