POLITIKA IR JĖGA
V. SIDZIKAUSKAS
Nuo to laiko, kai organizuoti žmonių junginiai pradėjo sąmoningai tvarkyti savo santykius su kaimyniniais ir kitais žmonių junginiais, jėga talkino politikai, o politika rėmėsi jėga. Santykį tarp politikos ir karo vienas didžiausių buv. Prūsijos karinių autoritetų ir filosofų taip nusakė: “Karas yra politikos tęsimas, tik kitomis priemonėmis’’. Kai valstybės vyrai ir diplomatai “prilipa liepto galą”, ginčo sprendimas atiduodamas karo vadams. Karinės jėgos pavartojimas tautinėms aspiracijoms įgyvendinti ir tarptautiniams ginčams išspręsti tebėra ir šiandien ultima ratio. O juk būta pastangų — ir tai gana didelių — santykiuose tarp valstybių pažaboti jėgą, pajungti ją teisei, kaip kad, laikui einant, buvo padaryta santykiuose tarp individų valstybės viduje. Tik, deja, šiuo požiūriu žmonija ne tik kad nėra padariusi pažangos po gana žymių Pirmojo pasaulinio karo laimėjimų, bet greičiausiai yra davusi geroką šuolį atgal.
Pirmoji ir antroji Haagos Taikos Konferencijos, įvykusios 1899 ir 1907 metais, karo dievaičio nuvainikuoti dar nedrįso, bet jo sauvalę žymiai aprėžė: nustatė kariaujantiems privalomas taisykles, okupanto teises ir pareigas, bandė patį karą kiek galint suhumaninti. Politiniams ir teisiniams ginčams tarp valstybių spręsti buvo įkurtas nuolatinis Arbitražo Teismas Haagoje. Amerikiečių pinigais buvo pastatyti Olandų sostinėje Taikos Rūmai. Žmonija tikėjosi artėjant tikrai taikos gadynei. Trečioji Taikos Konferencija nesusirinko, — sukliudė kilęs Pirmasis pasaulinis karas.
1914-18 metų karas turėjo būti paskutinis tos rūšies karas žmonijos istorijoje. Jungtinės Amerikos Valstybės ir jų vakarų sąjungininkai vedė jį obalsiu “karas karui”. Todėl, sakytam karui pasibaigus, buvusioji iki tol anarchija tarpvalstybiniuose santykiuose buvo pakeista teisine tarptautine santvarka. Tautų Sąjunga turėjo laiduoti politinių ginčų išsprendimą, o Nuolatinis Tarptautinio Teisingumo Teismas Haagoje — teisinių; pagaliau, Tarptautinis Darbo Biuras Ženevoje turėjo rūpintis socialinės taikos įgyvendinimu. Karui buvo palikta tik viena siaura spraga: neskaitant sankcijų, kada tarptautinės institucijos nutarimu turi būti sudraustas agresorius, valstybė turėjo teisę pavartoti jėgą, tik praslinkus trims mėnesiams po Tautų Sąjungos Tarybos galutinos rekomendacijos. Tačiau tarptautinio policininko ar anstolio klausimas buvo kilęs ir 1919 m. Paryžiaus Taikos Konferencijoj. Tuomet susikirto dvi pažiūros. Prancūzai reikalavo suorganizuoti karinę pajėgą, kuri dabotų Tautų Sąjungos statuto nustatytą teisinę santvarką ir sudraustų neklaužadas, o Wilsonas ir Lloyd George’as įtikinėjo, kad tarptautinio policininko pareigas sėkmingai atliks Tautų Sąjungos sudarysimoji pasaulio viešoji opinija. Laimėjo anglo-amerikietiškoji pažiūra. Viso to pasėkoje Tautų Sąjunga buvo bejėgė sudrausti ir Lenkijos (Želigovskio) puolimą prieš Lietuvą, ir Japonijos agresiją Mandžūrijoj, ir Italijos agresiją Abisinijoj ir, pagaliau, sukliudyti Antrąjį pasaulinį karą.
Antrojo pasaulinio karo laimėtojai buvo kuklesni pažadais, sakyčiau, reališkesni. Jų 1941 m. paskelbtas Atlanto Charteris, kuriame jie pasisakė prieš teritorinius pakeitimus, padarytus prieš gyventojų valią, ir kuriame iškilmingai pasižadėjo sudaryti sąlygas tautoms laisvai išsirinkti sau vyriausybes, kurios buvo svetimos jėgos sulikviduotos, po Teherano, Jaltos ir Potsdamo susitarimų buvo kaip ir padėtas į archyvą ir oficialių įstaigų labai retai ir labai nedrąsiai suminimas. O 1945 metais San Francisco priimtas Jungtinių Tautų Organizacijos charteris, su jo savotišku penkių didžiųjų valstybių direktoriatu, veto teise ir kitais negalavimais, tikrumoje yra žingsnis atgal, palyginus su Tautų Sąjungos statutu. Tiesa, jame yra numatyta, kad naujoji tarptautinė institucija turės savo žinioje karinę pajėgą, tarptautinio štabo vadovaujamą, kurios uždavinys bus saugoti charterio nuostatus ir priversti neklaužadas daboti tarptautinę santvarką ir rimtį, tačiau tatai iki šiol nėra įgyvendintina. Šiandien tarptautinio blogio šaltinis ir priežastis yra Stalinas ir visa Kremliaus klika, lygiai kaip prieškariniame laikotarpyje buvo Musolinį, Hitleris ir jų pakalikai.
Raudona skraiste maskuotas Sovietų Rusijos imperializmas ir akiplėšiškas Maskvos pasišovimas ne tik kad nepasitraukti į Rusijos žemes, bet raudonosios armijos durtuvų pagalba pavergti ir dar laisve besidžiaugiančias tautas, sudarė pavojingą tarptautinę įtampą ir privertė laisvąjį pasaulį, ypač Jungtines Amerikos Valstybes, skubiai stiprinti savo karines pajėgas. Jėgai gali ir turi būti prieš pastatyta jėga. Ryškus to teigimo patvirtinimas — įvykiai Korėjoje.
Bet grįžkime prie mūsų lietuviškosios tikrovės. Pirmasis pasaulinis karas sudarė palankias sąlygas ir Lietuvos valstybei atsikurti: JAV prezidentas Wilsonas paskelbė teisę pavergtoms tautoms laisvai apsispręsti, ir abu svarbiausieji sujungtos Lietuvos ir Lenkijos valstybės dalintojai — carų Rusija ir Prūsijos valdoma Vokietija — buvo kare nugalėti. Tačiau neužteko paskelbti, kad atstatoma nepriklausoma Lietuvos valstybė. Reikėjo imtis skubių priemonių savai karinei pajėgai suorganizuoti. Kas būtų buvę su Lietuva, jei jos jauna ir menkai ginkluota, bet drąsi ir ryžtinga kariuomenė nebūtų kardu ir krauju Vilniaus 1918 m. vasario 16 d. akto įgyvendinusi, jei ji nebūtų sudorojusi Bermonto-Avalovo gaujų, nebūtų išvijusi giliai į Lietuvą įsibrovusių raudonosios armijos dalinių, jei ties Širvintais ir Giedraičiais ji nebūtų pastojusi kelio Želigovskio divizijoms? Jei mūsų karinės pajėgos tuo metu būtų buvusios didesnės, kitaip būtų buvę nutiestos Lietuvos ribos šiaurėje, rytuose ir pietuose. Pagaliau ir lietuviškasis pajūris su Nemuno žiotimis tik sukilusių mūsų brolių ginklu buvo sugrąžintas Lietuvai.
Lietuvių tauta ne be pagrindo užtat didžiavosi savo kariuomene ir šauliais, juos mylėjo, jiems lėšų nesigailėjo. Kariuomenė buvo labiausiai lepinama respublikos dukra. Po nepriklausomybės karų jos paskirtis buvo saugoti valstybės laisvę ir jos žemių neliečiamybę. 1939 m. pavasarį vienas tų laikų Lietuvos priešas akiplėšiškai pasikėsino į Lietuvos žemes ir atplėšė jų dalį, o sekančiais met. kitas istorinis Lietuvos priešas klastingai nužudė jos laisvę. Ir vieną ir kitą kartą Lietuvos kariuomenė buvo pastatyta į pasyvaus stebėtojo padėtį. Kai kas yra linkęs dėlei to mūsų kariams papriekaištauti. Ar toki priekaištavimai gali būti pateisinti ir ar jie turi pagrindo? Mano įsitikinimu — ne. Anų laikų mūsų ginkluotųjų pajėgų nuotaikas ryškiai simbolizavo tas vienišas sargybinis Lietuvos pajūryje, kuris atsisakė apleisti savo postą ir apsiginklavęs kulkosvaidžiu drįso pastoti kelią Hitlerio šarvuočiams, įžygiavusiems į Lietuvą iš Tilžės, arba 9 pėstininkų pulkas, kuris tragišką birželio 15 dieną kovos tvarkoje buvo išžygiavęs iš Marijampolės. Kad vienu ir kitu atveju mūsų karinės pajėgos nebuvo panaudotos, kalta ne kariuomenė, kuri be jokio abejojimo savo pareigą tėvynei būtų nesvyruodama atlikusi, o kalta politinė valstybės vadovybė ir, gal būt, vienas kitas mūsų kariuomenės vadų. Ar jie tuo metu pasielgė teisingai, ar padarė fatališką klaidą — spręs istorija.
Šiuo metu gyvename Lietuvos valstybės išlaisvinimo, jos suverenių teisių vykdymo atstatymo viltimi. Tiems įvykiams ruošiamės. Tačiau ir vėl, kaip ir 1918 metais, tarptautiniai įvykiai sudarys tik sąlygas Lietuvai išsilaisvinti. O tikrasis išsilaisvinimas, visų lietuvių gyvenamų žemių apjungimas Lietuvos valstybėje, visų priešininkų kėslų atrėmimas — bus jau mūsų pačių, mūsų politinės išminties, mūsų diplomatinių sugebėjimų, o už vis labiau — mūsų karių ir kovotojų ryžtingumo ir pasiaukojimo darbas ir vaisius. Kovingumo, ryžtingumo ir pasiaukojimo dvasia turi išlikti gyva mūsų kariuose. Visos laisvėje esančios mūsų tautos rūpesnis — neleisti laiko ir pakitėjusio gyvenimo rūdims jos pakąsti, įžiebti ją visiems rytdienos kovotojams už Lietuvos laisvę.
Tą misiją pasiėmė šiame krašte atgaivintasis KARYS. Gero jam vėjo.
