PRIETILTYJE

VLADAS RAMOJUS

(Tęsinys iš 2 nr.)

Berods, Didžiojo Ketvirtadienio vakaras. Sprogstantys municijos sandėliai muša į dangų didelius ugnies stulpus, kurie ryškiai išsiskiria iš viso ugnies potvynio, apėmusio miestą. Krentančios tonos plieno ir ginklų bei lėktuvų ūžimas įsijungia į bendrą harmoniją, kur žmogaus gyvybei, atrodo, ir vietos nebėra. Ateina vokiečiai. Išrikiuoja ir nurodo šią naktį vėl reikėsiantį atlikti darbą. Širdyse ir mintyse šermenų nuotaika. Iš šimto su viršum vyrų nei vienas nedrįsta juoko ar šiaip kokios kiaulystės iškirsti. Stovim galvas nuleidę ir klausomės vokiečio žodžių ir rūstaus plieninio ūžimo už pastato sienų. Staiga vienas septyniolikmetis jaunuolis, iš gimnazijos suolo patekęs Vokietijon, išeina priekin rikiuotės ir tvirtu, kiek drebančiu balsu pareiškia norą užsirūkyti. “Rūkyk”neabejodamas atsako vokietis, žiūrėdamas tiesiai jaunuoliui į akis. Jis virpančiomis rankomis išsiima cigaretę ir užsirūko. Veidas smarkiai pabalęs, akys keistai žvilgančios.

Išeiname į ugnies ir plieno byrėjimo užkariautas gatves. Vienas paskui kitą darom perbėgimus nuo pastato iki pastato, kol pasiekiam aikštę prie jūros kranto. Pasirodo, dar čia nespėta apkasų iškasti. Juosvai raudonam fone tuoj pasipilia vyrų siluetai, ir raumenys ima plėšti pajūrio smiltis. Paskirus plotelius užsiėmę, kad būtume toliau vienas nuo kito, kad bomba ar sviedinys nepaklotų kelių iš karto. Ir ... Ugnies nušviestoje aikštėje vienas sukniumba. Tuo metu iš augšto pasiutusiai ima birti skeveldros į aikštę, lyg rusai būtų užgirdę ar pamatę, kad čia juda gyvos būtybės. Tik po keletos minučių nuo vieno prie kito bėga žinia, kad ore sprogęs šrapnelinis artilerijos sviedinys atėmė Antano, to jaunuolio, kuris rikiuotėje prašėsi rūkyti, gyvybę. Keli kastuvai tuojau prarausė smiltis ir jomis užbėrė Antano kūną. Pirmoji lietuvio auka prietiltyje ... Paskui pavieniai praėjo draugai, paskubomis sumesdami poterį ir žiupsnelį smilčių, kurias pakilęs vėjas gal nuneš per marias į tėvynę, ir pabers ant jos laukų,— smiltis nuo tremtinio sūnaus kapo ...

Rytui išaušus mes sugrįžome. Tik Baltijos mėlynajam fone paliko iš lentgalių sukryžiuotas kryželis, be jokio užrašo, vienišas ir nykus . . .

Statomės tiltą j jūrą

Didžiojo šeštadienio pavakarys. Miestas jau galutinai bolševikų užimtas, ir uoste, kuriuo jau nebesinaudojama, bereikšmiai ginasi paskutiniai vokiečių kariai. Likusioji kariuomenė, kuri daugiausiai ne kovos, bet pagelbinė, dar išlikę darbininkų brigadų likučiai, suvaryti į siaurą žemės rėžį, įsikišusį į jūrą šone miesto. Pajūriu tęsiasi status šlaitas, kur, išsikasę bunkerius nuo kulkų ir skeveldrų, slepiasi gyvieji. Mes slėptuvę pasirinkę viename mūriniame pastate ant pat jūros kranto. Jūroje matyti transportinių laivų, bet jie stovi toliau. Priešaky seklu ir laivai negali priplaukti. Uostui kritus, jie stovi jūroje be darbo, nors nuo iškyšulio

kranto begalės akių žiūri į juos, lyg į angelus. Ne vieno lietuvio nervai visiškai pakrikę, jų veiksmuose pamišimo žymės. Rodos, dviejų netekome atsitraukdami iš miesto. Nervus ramindami alkoholiu, jie visai pasilakė ir pasiliko. Už puskilometrio nuo mūsų, kur iškyšulys susilieja su Gottenhafeno žeme, pro dūmų tarpus pasirodo plazdančios raudonos vėliavos. Šiaip, kiek akys užmato, visame plote parudavusi žolė, duobės, kareivių ir arklių lavonai, mašinų griaučiai. Ir pavasariniai saulės spinduliai nebepajėgia prasimušti pro dūmus ir šiluma apiberti mirusios žemės.....

Sutemus, kada jau įmanoma bent kiek judėti, pagal įsakymą iš augščiau, atsirandame už poros kilometrų giliau iškyšuly ir, įjungti į didelę įvairių tautybių žmonių brigadą, ardom kanalizacijos tinklą, velkam didžiulius geležinius vamzdžius ir juos gramzdinam vis tolyn ir gilyn į jūrą. Dirbam pasiutusiu tempu, sukaupę visas turimas jėgas, nes širdyse dar švysteli maži vilties spindulėliai. Gal su Kristaus prisikėlimu ir mums stebuklas nušvis ... Nuo artilerijos ir minosvaidžių ugnies apsaugo augštas pajūrio šlaitas, ir sviediniai virš galvų lekia į jūrą. Tik naktiniai lėktuvai, pastebėję naujai atsirandantį svarbų taikinį, po pusvalandžio apsėja mus bombomis. Dirbančiųjų gretos kiek praretėja, pakrantėje girdėti vaitojančių ir mirštančiųjų šauksmai. Tik ne lietuvių, kuriuos taip ryškiai saugo Viešpaties ranka. Ir gal todėl, kad ne vienas jų, tempdamas vamzdžius ar juos gramzdindamas į jūrą, kalba maldas ir mintyse klūpo tėviškės bažnyčiose tarpe savo artimųjų, beklūpančių prie Kristaus karsto ir belaukiančių Jo Prisikėlimo ...

Išaušus Velykų rytui, tiltas jau pasiekęs laivams reikiamo gylio. Iš jūros atsisuka laivai, iš bunkerių pradedami nešti sunkiau sužeistieji.

Turtingas būsiu arba žūsiu ...

Juodais dūmais apsitraukusi ir nuo viską naikinančios ugnies įkaitusi Velykų diena. Siauru iškyšulio rėžiu bolševikai kas valanda vis pasistumia gilyn ir jo belikę 2-3 kilometrai. Už jų susilieja jūra ir į tolius rieda mėlyni plotai su švyturiais, žuvėdromis ...

Augštoko ūgio, stambaus kūno sudėjimo zarasiškis Pranas nerimsta mūrinio barako požemyje, kur slepiasi daugiausia vyrų. Jis pakyla į pirmą aukštą, kur “drąsuoliai”, pasieniuose susigūžę, kvėpuoja parako pritvinkusiu oru. Pro kiaurus langusmato degančio miesto ir kitokių gėrybių sandėlius, nori lėkti šio to dar pasimedžioti. — Liaukis, nes kailį padžiausi! — perspėja draugai. — Turtingas būsiu arba žūsiu, — atkerta jis ir pasileidžia per aikštę, kur tik mašinų griaučiai ir kareivių lavonai. Viršum ūžia lėktuvai, atokiau taip pat monotoniškai ir atsibodusiai tebeūžia visas fronto pragaras. Kambaryje pas vyrus užuosti anodijos, nes ne vieno blaivus protas nebepakelia klaikiosios buities.

Po valandėlės Pranas grįžta su grobiu sveikas ir žvalus. Veide dalelė džiaugsmo ir šypsenos. Jis stovi vidury patalpos, ir tai mes iš pasienių gerai matome. Išsiėmęs iš kuprinės cigarų dėžę bando praplėšti. Sviediniai už sienų sproginėja kaip sproginėję, vieni arčiau kiti toliau. Ne, jis mūsų cigarais nebepavaišins . . . Dėžė iškritus. Iš širdies sruvena kraujas, o jis guli aukštielninkas. Staigią ir lengvą Prano mirtį mes iš arti matėme. Sviedinio skeveldra, įlėkusi pro langą, pataikė tiesiai į širdį, ir jis, pusę žodžio tespėjęs ištarti, mūsų akyse amžiams užsimerkė. Jo akys neberegės gelsvai mėlyno Zarasų kampelio, jo kojos nebeįmins šiltų brydžių tėviškės apylinkių paežerėse... Nebesupylėme nei po žiupsnelį smilčių ant jo kapo, nes tai buvo nebeįmanoma. Tik Baltijos bangos, atsirėmusios gal ir iš ano išsvajoto kranto, putomis šlakstė paskubomis kelių draugų supiltą kapą ...

Vakare mūsų pastatytu tiltu jau nebesinaudojama. Priešas spėjo dar gilyn pasistumti. Vėl 200—300 m atgalios, kur randasi dar vienas ir paskutinis tiltas, čia didžiulė kariuomenės kamšatis, panika ir ypač baisus sužeistųjų, besiraitančių po sveikųjų kojomis, vaitojimas. Minos pašėlusiai taikliai krenta į paskutinį plotelį. O plieno maurojimas, lyg liūto nasrai, kas akimirka, rodos, vis artėja. Neišskirti, kas pistolietu nusišauna, ką nušauna ar susprogdina. Tiltą užstoję lauko žandarai šauna kiekvieną, savo jėgomis bandantį prasimušti ant tilto ar paskui į laivą. Teleidžiama pranešti tik sužeistuosius. Bet kas su jais prasiverš pro kareivių mases. Mes lietuviai tvirtai susikabinam rankomis, ir sudarę kietą grandinę, žvėrišku įnirtimu skverbiamės per minią prie tilto, nes prieš akis didžioji dilema— gyventi ar mirti, o laukti laiko nebėra...

Brėkštant — sustaugia laivo sirenos. Laivas atsiplėšia nuo tilto ir suka gilyn į jūrą. Krante pasilieka kareiviai, vaitojimas, šūviai ir mirtis. Krante pasilieka dviejų bendro vargo draugų lietuvių kapai. Virš jūros keliasi aušra, o širdyse viltys — vėl sugrįžti, gyventi...