FAKTŲ IR IDĖJŲ PAKOPOMIS
JURGIS LENGVENIS
“Trečiojo pasaulinio karo istorija’’, kurią praėjusį rudenį įdomiai ir sensacingai aprašė amerikiečių magazino Collier’s bendradarbiai, atrodo, turės mažiau pasisekimo, negu buvo laukta. Magazinas su ta “istorija” padarė gerą biznį, išparduodamas pusę milijono papildomų egzempliorių. Buvo galvojama specialaus numerio straipsnius išleisti atskira knyga. Tačiau dabar trys bendradarbiai, kurių tarpe pats žymiausias “trečiojo karo istorikas” žurnalistas R. E. Sher-woodas, atsisakė duoti savo straipsnius pakartoti, ir todėl knyga greičiausiai nebepasirodys.
Atsisakymo motyvai, — kad tiek Jungtinės Tautos, tiek pavieniai asmenys, tiek daugelio kraštų viešoji nuomonė buvo perdaug įgąsdinti “trečiojo pasaulinio karo” vaizdais ir klaidingai suprato autorių intencijas. Todėl išsigando ir pats stambiausias amerikiečių “psichologinio karo” specialistas Shenvoodas, jis nenorįs būti išvadintas “karo kurstytoju” ...
Mes, Rusijos bolševikų pavergtų tautų žmonės, Collier’s magazino bendradarbių intencijų nenusigandome. Mes galėjome tik pritarti jų gabioms pastangoms parodyti pasauliui bolševikinį imperializmą, kuris anksčiau ar vėliau neišvengiamai sukels naują pasaulinį karą. Galėjome džiaugtis jų tikėjimu, kad demokratinis pasaulis galiausiai sutriuškins Kremliaus slibiną ir sudarys sąlygas Rusijos kalėjimo tautoms išsivaduoti. Teisybė, pats "psichologinio karo” prieš bolševizmą vaizdas mums neatrodė labai išmintingai sukonstruotas. Rusų pavergtoms tautoms toje koncepcijoje neteikiama vilčių, kad ios galės įgyti savo tautines nepriklausomybes. Tik satelitai ir Baltijos valstybės gal bus atstatytos, bet ne Gudija, ne Ukraina, ne Kaukazo respublikos. Piešiama, kad ir po bolševizmo sunaikinimo jos bus Rusijos valstybės dalimi ir nauju "demokratiniu” rusų valdomos. Tad kokia prasmė toms tautoms išskirtinai aukotis kovoje prieš rusiška bolševizmą, jei po "išvadavimo” jos vėl numatomos perleisti didžiarusiu viešpatavimui ?
Bet Collier’s magazino eksperimentas vistiek buvo įdomus. Be kitko, jis dar kartą parodė liūdną Vakarų pasaulio hipokriziją Rusijos ir bolševizmo atžvilgiu. Visi nori. kad bolševizmas žlugtų, kad grėsmės slogutis Vakarų buržujui dingtų, bet jei kas pasakė, jog prieš jį reikės kovoti, jog tik sumuštas jis teišnvks, tai jau ir pasidarė ... baisu! Tada patys save ima vadinti "karo kurstytojais”, nebesutinka savo straipsnių leisti į knygą perspausdinti, ryžtasi geriau tylėti ir laukti, laukti. Ir turbūt mano, kad bolševizmas bus nugalėtas vien šnekalais apie taiką . . .
Lėtas yra egoizmo nuodų užtemdytos sąmonės prabudimas. Bet vis dėlto ji prabunda.
*
* *
Ekonominiai, moraliniai, dvasiniai, politiniai ir kitokį tam tikros epochos standartai paprastai yra glaudžiai susiję. Marksas kadaise tvirtino, jog viską nulemia ir apsprendžia ekonominiai standartai. Idealistinė filosofija teigė ir tebeteigia, jog žmogaus kūrybinė dvasia galiausiai apsprendžia visa kita, ne tik idėjas, politiką, moralę, bet net ir ekonomiką. Gal pati teisingiausia pažiūra būtų viduryje: visi faktoriai veikia vienas kitą, vieni stipriau, kiti silpniau, vieni kaip fermentai, kiti savo padariniais, iš ko viso išsiryškina tam tikro laikmečio civilizacijos raida.
Daugelis, kurie domisi modeminiu menu, tapyba, skulptūra, kraipo galvomis nesuprasdami, kodėl dabar tapyboje įsigalėjo vadinamasis abstraktinis menas. Keistas, “bekaulis”, “bekraujis”, beidėjinis spalvų ir formų žaidimas, paveikslai “be turinio”, be normaliai suvokiamos prasmės, siužeto, minties ... Tokio pobūdžio menas aiškiai uždominuoja pasaulį, “abstraktiniai” dailininkai neabejotinai groja pirmuoju smuiku parodose, muziejuose, meno kritikoje.
Vienas iš žymiausių Londone meno kritikų, Eric Newtonas, World Review žurnale tai bando tokiu būdu aiškinti: "Abstraktinis dailininkas,ieškodamas galutinio švarumo ir grynumo (purity), priėjęs prie savo rūšies autokastracijos. Formos ir spalvos, su kuriomis jis “įkvepia” savo paveikslus, .... gali išreikšti tik jo vizualinę vaizduotę. Konkuliuojantis orgazmas, su kuriuo toks Ticianas ar Fra Angelice galėjo išreikšti savo vidaus pasaulį ir pagimdyti kūrinius, išreiškiančius kūrėjų esmę, suderintą su savo gyventos vietos ir laiko esme, — toks stebuklas abstraktiniam menininkui neįmanomas. Visa, ką jis ton vieton gali pasiūlyti, yra jo nekaltybė, jo celibatas, jo atsparumas pasaulio ir kūno pagundoms... Mes gyvename nehumanistinėje epochoje ir todėl turime abstraktinius dailininkus, kuriu nusipelnėme. Tarsi vėmimą sukeliantieji vaistai, jie išvalė mus nuo kvailo 19 šimtmečio sentimentalumo. Tarsi anatomijos profesoriai, jie iškėlė aikštėn permanentinius, su jokiu laiku nesurištus žmogaus kaulus, už jo pūvančios mėsos. Tačiau ta pūvančioji mėsa, nors ir tokia silpnutė, vėl pasireikš. Kūną galima išvalyti vėmimą sukeliančiais vaistais, bet žmogaus kūnas jais negali būti maitinamas”.
Sunkūs išsireiškimai, bet pajėgiančiam giliau galvoti, atrodo, tikrai gilūs. Kada šiame dvidešimtajame amžiuje humanizmas yra taip sutriuškintas, ypač ekonomijoje ir gal dar daugiau politikoje, negali gi jis žėrinčiai spindėti mene. Menininkas pabėgo iš tikrovės į abstraktinių formų ir spalvų absurdišką pasaulį. Kai humanizmas dingo iš gyvenimo ir jo vietą užėmė visokio tipo robotai, žvėrys, banditai, demagogai, smurtininkai, hipokritai, savanaudžiai, — menininkai pradėjo žiūrėti į žmogaus skeletą, pabėgo nuo “širdies” ir nuo “mėsos”, kuri visais amžiais yra buvusi ryškiausia visokios meninės kūrybos versmė.
Tik su humanizmo grįžimu į visas gyvenimo sritis gal vėl grįš ir gyvasis, nebe abstraktinis, menas.
*
* *
Amerikos politinių raštų kritika plačiu susidomėjimu sutiko ką tik Simon-Schuster leidyklos išleistą storą (518 psl.) Alexander Weissbergo knygą “The Accused.” Tai austrų žydo žymaus fiziko atsiminimai iš Rusijos kalėjimuose praleistų metų. 1937 metais jis, “geros valios ambasadorius”, be abejo, norėdamas prisidėti prie socialistinės statybos, buvo nuvykęs į Charkovą padėti statyti bolševikams fabrikus ir per žinomuosius “valymus” atsidūrė kalėjime, kur buvo mums jau gerai žinomais būdais NKVD tardytas ir, žinoma, “prisipažino” prie visų jam skirtų tradicinių nusikaltimų. Vėliau, Ribbentropo-Molotovo paktą pasirašius, NKVD jį draugiškai perdavė Gestapo žiniai.. .
Weissbergo knyga apie sovietų tardymo metodus, kalinių gyvenimą, Sibiro vergų ir mirties lagerių aukų komplektavimą yra neabejotinai įdomi, turtinga faktais ir pikantiškomis analizėmis. Lietuviams, aišku, daugeliui ji jokia naujiena, bet vakariečiams ir amerikiečiams, kurie dar dreba dėl Višinskio kaltinimų apie “karo kurstytojus”, tokia galutinai bolševikų išgydyto asmens informacija yra apšviečianti ir naudinga.
Tokių knygų dabar pasirodė šimtais. Kaip visos kitos, taip ir ši, skaitoma ne mažiau įdomiai, kaip garsusis A. Kaestlerio romanas “Tamsa vidudienyje”. Tokios knygos pamažu auklėja ir atidaro akis tiems, kuriuos buvo sugebėjusi apmulkinti Maskvos ir dar daugiau vietinių bendrakeleivių propaganda šiapus geležinės uždangos. Bet keista ir kiek liūdna pasidaro pagalvojus, kad šioje srityje mes, lietuviai, kurių tarpe turime ne blogesnių liudininkų, kaip Weissbergas, Kaestleris ar kiti, tarptautinės opinijos praskaidrinimui veik nieko ligšiol nesame padarę. Savo sunkiai suaukotus pinigėlius mesišleidžiame išlaikydami institucijas, kurios laikas nuo laiko paruošia sausus, oficialius memorandumus įvairioms tarptautinėms institucijoms ir juos šiaip taip įkaišo, kur galima. (Ar juos kas daug skaito, kitas klausimas). Be abejo, tai gera, tai reikalinga. Bet to neužtenka, ir nejaugi tik tiek mes tegalime ? Gyvai vaizdingai rašytojų ar žurnalistų parengtos knygos daugiau pasiektų ir atkreiptų daug platesnį dėmesį. Net toks “Genocide”, kad ir silpnas ir per sausai parašytas, ilgai laukė, kol privatus leidėjas šiaip taip išspausdino. Geriau vėliau, negu niekad!
