ŽMONĖS IR ŽVĖRYS
A. MERKELIS
Šventojo Rašto Mozės pirmosiose knygose pasakojama, kad Dievas sutvėręs žmogų pagal savo paveikslą ir padaręs jį visų žemės tvarinių valdovu. Žmogus į Dievą panašus savo nemirtinga siela ir kūrybine galia. Tomis savybėmis žmogus pranašesnis už visus žemės gyvuosius tvarinius. Bet gi savo kūnine prigimtimi ir savo žemaisiais instinktais žmogus turi daug bendro ir su žvėrimi. Tramdydamas savyje žvėrį ir tobulindamas savo sielą bei ugdydamas kūrybines galias, žmogus artėja prie dievybės, ar kitais žodžiais tariant— jis kultūrėja.
Žmonija per daugelį tūkstančių metų yra padariusi milžinišką kultūrinę pažangą. Nuo akmens amžiaus ligi dabartinio atominio amžiaus žmonija ypač daug yra pažengusi medžiaginėje kultūroje, žmogus ne tik sau naudingus gyvius, bet ir didžiąsias gamtos jėgas pajungė ir privertė jas tarnauti, tačiau per daugelį tūkstančių metų vis dėlto žmogus nepajėgė galutinai savy sutramdyti žvėries. Ir šiandien, vadinamam atominiame amžiuje, kai kuriuose žmonėse žvėris siaučia, gal būt, dar brutaliau, negu akmens amžiuje.
Bolševizmas ir nacionalsocializmas, paneigęs žmogaus dieviškąją prigimtį, atpalaidavo žmoguje žvėries siautėjimą. Tad nenuostabu, kad daugiausia nužmogėjimo ir žvėriškumo kaip tik pasireiškia nacių ir bolševikų režimuose. Mūsų tautai teko išgyventi abiejų tų režimų baisumus, o bolševikinis mūsų tautos naikinimas dar ir dabar tebesitęsia.
Daugiausia bolševikų ir nacių žvėriškumo patyrė tie, kurie pateko į jų kalėjimus ar kacetus.
Tad tie nedaugelis, kuriems buvo lemta išeiti iš bolševikų kalėjimų ir nacių kacetų, daugiausia kalba apie juose patirtą nežmonišką žiaurumą ir, rodos, sveiku protu neįtikėtiną žvėriškumą.
Jau išleista keletas knygų, vaizduojančių bolševikų kalėjimų ir nacių kacetų žiaurumus bei žvėriškumus. Praeitų metų pabaigoje ir Stasys Yla išleido savo kacetinių išgyvenimų knygą, įvardintą “Žmonės ir žvėrys Dievų Miške”. Knyga stambi, 558 psl., iliustruota.
Stasys Yla savo kacetinių išgyvenimų veikalu daugeliu atžvilgių skiriasi nuo anksčiau išleistų to paties žanro veikalų. Anksčiau išleisti bolševikų kalėjimų ir nacių kacetų atsiminimai buvo vienpusiški: juosedaugiausia protokoliškai atpasakojami bolševikų ir nacių sadistiški žiaurumai.
Stasys Yla tuo nesitenkina. Jo knygos pagrindinis tikslas atvaizduoti kančią žmogaus, kuris brutališkiausiomis bei sadistiškiausiomis priemonėmis kankinamas sužvėrėjusių žmonių.
Vienus ta kančia, ar tikriau sakant, jos baimė, palaužia ir juos “ilgainiui sužvėrina: jie nebesivaržo kitų kankinti, norėdami patys kankinimų išvengti. Kitus gi (tokių nedaug) kančia užgrūdina, suartina juos su amžinybe: jie drąsiai žvelgia net pačiai mirčiai į akis.
Stasys Yla savo kacetinius išgyvenimus stengiasi vaizduoti objektyviai, atvirai ir nuoširdžiai, ieškodamas priežasčių, galinčių pagrįsti vienokį ar kitokį žmogaus elgesį. Tad jis ne tiek pačius kacetinius įvykius aprašinėja, kiek juose dalyvaujančius žmones vaizduoja, duodamas jų ryškias, gyvenimiškas charakteristikas. Tų charakteristikų knygoje apstu: pradedant stovyklos komendantu ir baigiant įvairių tautybių kaliniais, jų būtų galima priskaityti kelius šimtus. Tatai Stasio Ylos knygą daro beletristišką ir patrauklią. Pradėjus Stasio Ylos knygą skaityti, sunku nuo jos atsitraukti, kol visos neperskaitai.
Stasys Yla savo knygoje ypač plačiai, giliai, visapusiškai ir įdomiai vaizduoja savo bendro likimo draugus lietuvius, su kuriais teko kančios kryžių nešti Stutthofo kacete. Čia prieš skaitytoje akis iškyla niaurios, audringos, tiesiog demoniškos sielos Didysis Aitvaras poetas Balys Sruoga, enciklopedistas “masonas” prof. Vladas Jurgutis, vienišas mąstytojas “antrasis Lietuvos Konradas Valenrodas” Germantas, “pasyvusis ramintojas” plk. Narakas, keistuolis vilnietis Rapolas Mackonis ir daugelis kitų; visus juos Stasys Yla vaizduoja su didele krikščioniška meile, nesistebėdamas jų kai kuriais keistumais, nesmerkdamas to, kas juose nesiderino su jo, autoriaus, pasaulėžiūra, bent stengdamos juos suprasti.
Tačiau autorius labiausiai žavisi tais, kurių kančios subrandytas heroizmas spinduliavo kilniausiomis žmogaus sielos atošvaistomis, kurie ir klaikiausios nevilties valandomis ne savuoju likimu rūpinos, bet savo artimo ir tėvynės. Vienas iš tokių buvo ats. kpt. Jonas Noreika. Didžiausio pavojaus metu, užuot patraukęs į Vakarus, jis viename kaime pasiliko slaugyti sergančio prof. Jurgučio. Čia juodu pateko raudonarmiečiams. Jonas Noreika buvo paimtas į kariuomenę. Iš jos taip pat galėjo pasitraukti į Vakarus pas savo mylimą žmoną ir dukrelę. Pas žmoną, kuri viename laiške jam rašė: “Meilė gili kaip vandenyno gelmės, skaidri kaip dangaus mėlynė, tyra kaip iš dangaus nukritusi snieguole. . . Niekas mums jos neatims, niekas!” (553 psl.).
Betgi Jonas Noreika buvo karys, kilniausia to žodžio prasme, ir pareigą Tėvynei statė pirmon vieton. Stasys Yla pasakoja, kad dar Stutthofe, tomis dienomis, kai tūkstančiai traukėsi iš krašto į Vakarus, jis savo draugui Naručiui kalbėjęs:
— Visi nepasitrauks. Didesnė dalis liks, kentės ir kovos. Kodėl mes turėtumėm bėgti? Ne, mes turim būti kartu su jais. Kartu kentėt, kovot ir, jei reikės, mirti (t. p.).
Jonas Noreika savo pažadą ištesėjo. Stasio Ylos pasakojimu, jis grįžo į savo Tėvynę. “Numetęs į šalį sovietinį ginklą, jis paėmė į rankas savąjį, prieš ketverius metus užkastą Žemaitijoj. Įsijungė į partizanų kovą, sukūrė vieną jų apygardą, jai vadovavo ir bandė apjungti visus Lietuvos kovotojus” (554 psl.).
Toliau autorius pasakoja, kad Jonas Noreika, savo žygį įpusėjęs, pateko priešui į nagus ir su keletu savo draugų pakibo kartuvėse (t. p.).
Kol lietuvių tautoje bus tokių karių, kaip amžino atminimo Jonas Noreika, tol lietuvių tauta bus gyva ir jos nepajėgs sunaikinti jokie žvėrys. Jo kilnus paveikslas skatins kitus sekti jo pėdomis ir skelbs, kad tautoje, kurioje yra karžygių kapų, iš jų kelsis tauta laisvei.
PASAULIO LIETUVIŲ SPAUDA APIE MŪSŲ KARIUOMENĘ
KARIUS IR PARTIZANUS
1952 m. sausio men. periodikos straipsnių bibliografija*
*įtraukti ir keli straipsniai, kurie buvo paskelbti 1951 m.
Rėklaitis, A.: Tik per kovas ir kraujo aukas Lietuvai laisvė bus atgauta. Vienybė (JAV), 46/3.
Škirpa, Kazys, gen. št. plk.: Patikslinimai ir paaiškinimai. Laiškas redakcijai ryšy su J. Kėdainio paskelbtais dr. K. Griniaus pasisakymais apie 1926. 12. 17 d. smurtą. Naujienos (JAV), 192/4.
Tamašauskas, gen.:Atsilankymas pavergtame Vilniuje. Iš atsiminimų. Draugas (JAV), 277/3, 278/5.
Tautos šventovė (Karo Muziejus). Mūsų Pastogė (Australija), 139/2.
T-kas, J.: Išleisti brošiūrą (P. Kerpės straipsnį). Keleivis (JAV), 50/7.
Uspenskis, A., plk.: Nepriklausomoje Lietuvoje. Amerikos Lietuvis (JAV) Nr. Nr. 31-50, Vienybė (JAV), Nr. 1-16.
Vėsulis: Kai aš buvau Klaipėdosmiesto ir uosto komendantu. Keleivis (Vokietija), 1-2/14-15, Naujienos 119/5.
Vildūnas, J.: Lapkričio 23 dienai. Tėviškės žiburiai (Kanada), 47/2.
V-is, J.:Dėl karininkijos. Keleivis (JAV), 50/7.
Vizbaras-Sūdavas, J.: Lietuvos karinės tradicijos šventė. Amerikos Lietuvis (JAV), 47/1.
Žalkauskas, Karolis, ats. mjr.: Lietuvos kariuomenę prisimenant. Naujienos (JAV), 276/2.
Žvirgždelis, A.: Iš tremties užrašų apie kpt. H. S. Petraitį. Naujienos (JAV), 41/3.
Kėdainis, AL: Marš, marš, kareivėliai. Garsas (JAV), 46/2.
Kerpė, P.: Du broliai (a. a. Vincas Dovidaitis). Keleivis (JAV), 52/5.
Kova. 23 Lapkričio šventės proga. Britanijos Lietuvis(D. Britanija), 46/2.
Meškos Letena: Valio gen. Plechavičius. Laisvoji Lietuva (Kanada), 18/3.
Plechavičius, P. gen.: Ramovėspirmininko žodis. Dirva (JAV), 50/8
Šova, A. gen. št. plk.: Lapkr. 23-čios dienos proga. Laisvoji Lietuva (Kanada) 21/1.
A. B.: Dėl Kerpės straipsnio. Keleivis (JAV) 5/7.
Balutis, B. K.: Prisimenant Klaipėdos dienas. Dirva (JAV) 2/8.
Budrys, Jonas: Kaip vystėsi reikalai paėmus Klaipėdą. Nepriklausoma Lietuva (Kanada) 3/3, 8.
Daukantas, Teodoras gen.: Lietuvos—Lenkijos santykiai. Argentinos Lietuvių Balsas(Argentina). 1951 m. Nr. Nr. 936-939; Paskutinė tvirtovė. Laikas (Argentina 1951 m. 52/2, Infilitrantas Pankratovas. Laikas 53/2, Infilitrantas Kleščinskis. Laikas 54/3.
Grigaliūnas-Glovackis, V. ats. gen.: Kodėl mes sukilome prieš 25 metus? Laikas (Argentina) 1951 m. 57/3.
J. J.: Tušti žodžiai ir faktai (dėl 1926. XII. 17 d.) Keleivis (JAV) 1/7.
Jakonis, G. J.: Lietuviai ir Europos kariuomenė. Draugas (JAV) 25/1.
Jaunas Kareivis:Lietuvos kariuomenė. Naujienos (JAV) 1951 m. 239/8.
Kėdainis, J.: P. Plechavičius ir jo pareiškimai. Naujienos 1951 m. Nr. Nr. 248-249.
Kova. 23 Lapkričio šventės proga. Britanijos Lietuvis (D. Britanija). 1951 m. 46/2.
Kuzavinas, VI.: Gruodžio 17-toji(Kėdainių įguloje). Tėvų Kelias (Venecuela) 1951 m. 12/483.
Lanskoronskis, J.: Europinė kariuomenė. Draugas(JAV) 8/3-5, Jungtinė Europos kariuomenė. Draugas(JAV) 11/3-5.
Partizano daina (Neužmirškit niekados...). Keleivis (Vokietija) 1951 m. 10-12/9.
Plechavičius, P.: Kaip iš tikrųjų buvo. Naujienos 1951 m. 247/4.
Raštikis, Stasysgen.: Tautos veteranai. Mūsų Pastogė 1951 m. 145-150/2.
Redakcijos atsakymasA. Varzaliui, Gauting, Vokietija. Keleivis (JAV)5/5.
(S.) Kariuomenės šventė. Australijos Lietuvis (Australija) 1951 m. 24/1-2.
Senas Karys: Laiškas redakcijaidėl Kerpės straipsnio. Keleivis (JAV3 1/7.
Uspenskis, A.: Nepriklausoma Lietuva. Amerikos Lietuvis (JAV) Nr. Nr. 1-5.
Sudarė: Lietuvių Bibliografinė
Tarnyba, 602 Harvey Str. Danville, Illinois, J. A. V.
SUDARYTA LRD PREMIJAI SKIRTI KOMISIJA
Lietuvių Rašytojų Draugijos Valdyba 1951 m. grožinės literatūros Lietuvių Rašytojų Draugijos premijai skirti sudarė jury komisiją šios sudėties: Juozas Brazaitis, Bernardas Brazdžionis, Aleksandras Merkelis, Antanas Vaičiulaitis ir Stepas Zobarskas.
Literatūros premija skiriama už lietuvių grožinės literatūros veikalus (poezijos ir novelių rinkinius, apysakas, romanus, poemas, dramas ir jaunimui skiriamus kūrinius), 1951 m. išleistus bet kur laisvame pasaulyje.
1951 m. Lietuvių Rašytojų Draugijos premijos mecenatas yra septyni Venezuelos lietuviai, paskyrę pusantro tūkstančio dolerių literatūros premiją Venezuelos lietuvių bendruomenės vardu.
Laikantis nepriklausomos Lietuvos ir tremties (Vokietijoje) tradicijų, ši premija turėjo būti įteikta Nepriklausomybės šventės išvakarėse, vasario 15 d. Tačiau ši premija šiais metais bus įteikta kiek vėliau.
Praeitais metais buvo išleista, palyginti, nemažai grožinės literatūrosveikalų. Tad su įdomumu tenka laukti, kam ši stambi literatūros premija teks.
LIETUVIŲ ŽURNALISTŲ SĄJUNGAI 30 METŲ
Š. m. sausio 31 d. sukako 30 metų, kai laikinojoj Lietuvos sostinėj Kaune buvo įsteigta Lietuvos Rašytojų ir žurnalistų Sąjunga. Jos iniciatorium buvo kan. Juozas Tumas-Vaižgantas. 1929 m. Lietuvos Rašytojų ir žurnalistų Sąjunga suskilo į dvi savarankiškas organizacijas: į Lietuvos žurnalistų Sąjungą ir Lietuvių Rašytojų Draugiją. Apie Lietuvių žurnalistų Sąjungos sukaktį plačiau parašysime sekančiame numeryje.
"ŽIEDAI IŠ ANAPUS”
Nauja lietuviška operetė. Libreto parašė Gasparas Velička, muziką rašo komp. Vytautas Jančys.
Po Velykų Chicagoje įvyks šios operetės premjera. Iniciatorius ir finansuotojas Balys Pakštas.
