KLAIPĖDOS KRAŠTO ATGAVIMO SUKAKTIS
Sausio 15 d. sukako lygiai trisdešimt metų, kai Klaipėdos Kraštas gyventojų sukilimu pakeitė ligi toj buvusį statusą ir pareiškė norą jungtis prie savo branduolio — nepriklausomos Lietuvos respublikos. Ši sukaktis mums yra lygiai brangi, kaip ir Vasario 16-ji: šešioliktoji atkūrė Lietuvos valstybę, o Sausio 16-ji — tai Lietuvos valstybei prakirto langą į platųjį pasaulį.
Klaipėdos Kraštas, nors ilgus amžius nešė vokiškąjį okupacijos jungą, savo gyventojų dauguma išliko perdėm lietuviškas. Ne tik jis, bet ir nemaži plotai už Nemuno į pietvakarius buvo iš seno lietuvių apgyventa žemė. Atrodė, kad po pirmojo pasaulinio karo, esantiems rytuose ir vakaruose Lietuvos žemes pasidalijusiems grobikams žlugus, gi pačiai Lietuvai pasiskelbus nepriklausoma valstybe, lietuviškasis Klaipėdos Kraštas ir vadinamoji Mažoji Lietuva iš už Nemuno be jokių komplikacijų privalėjo įsijungti į Lietuvos valstybės organizmą. Bet išėjo kitaip.
Alijantai, kurie po karo braižė anuometinį Europos valstybių žemėlapį, už Nemuno esančią Mažąją Lietuvą paliko be jokių sąlygų karą pralaimėjusiai Vokietijai, o Klaipėdos Krašto likimą kuriam laikui paliko neišspręstą ir pavedė taip vadinamų keturių signatarų — Prancūzijos, Anglijos, Italijos ir Japonijos — globai. Tų signatarų tarpe Prancūzija vaidino vyriausią vaidmenį.
Lietuva, kaip vienintelis teisingas pretendentas, reikalavo kuo greičiau kraštą priskirti jai. Oficiali nuomonė tokia ir buvo: kraštas priklauso Lietuvai ir jai jis būsiąs tam tikromis sąlygomis atiduotas. Bet užkulysiuose buvo pinamos kitokios kombinacijos. 1922 metais kažkieno Alijantams buvo pakišta nuomonė, jog geriausia Klaipėdos Kraštą padaryti tarptautine teritorija, o į to krašto prižiūrėtojus - globėjus prancūzams pradėjo pirštis lenkai. Nors Alijantai savo nuomonės neskubėjo pareikšti, bet rudenop tokie negeistini gandai pradėjo labiau garsėti.
Klaipėdos Krašto gyventojus, kurie pageidavo susijungimo su Lietuvos respublika, beplintą jiems nepageidaujami gandai erzino. Ryškesniuose protuose kilo mintis išspręsti savo krašto likimą patiems. Susitvėrė krašto miestuose ir kaimuose Gelbėjimo Komitetai. Pradėjo reikštis nepasitenkinimas tuo metu buvusia krašte prancūzų administracija. Aiškiai ryškėjo sukilimo mintis, tik dėl stokos sugebančių tai įvykdyti vadų vis nebuvo skubama pradėti. Vietiniai vadai kreipėsi į Didžiosios Lietuvos brolius, kad šie pagelbėtų nusikratyti nepageidaujama krašto administracija.
Nors ir nedidelis skaičius didlietuvių, išgirdę nuoširdų klaipėdiečių pagelbos šauksmą, slaptomis, vyriausybei to nežinant, nuėjo jiems į talką, kuri, esant visiems krašto gyventojams pasiruošusiems, buvo sėkminga ir tapo apvainikuota 1923 metų sausio 15 dienos laimėjimu.
Ar tas laimėjimas, perėmus diplomatams visus legalizacijos reikalus į savo rankas, buvo pilnai išnaudotas, mes čia nesvarstysime. Gal jau buvo ano meto tokia situacija, kad Klaipėdos Kraštui atiteko tokie varžtai, kurie po 15 metų jį vėl įstūmė į tykojusio progos agresoriaus nasrus. Šio klausimo mes čia neliesime, tik šia proga tenka pažymėti, jog tuo atveju, kai po raudonojo agresoriaus sutramdymo Lietuva atgaus laisvę, Klaipėdos Kraštas į Lietuvos valstybę įsijungs jau be jokių klauzulių kaip integralinė jos teritorijos dalis.
Stp. Dovainis
