MIRŠTU, KAD JŪS GYVENTUMĖT
LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠVENTĖ CHICAGOJE
š. m. lapkričio 23 d. Čikagos “Ramovės” skyrius minėjo tradicinę Lietuvos kariuomenės atkūrimo dieną.
Šventė prasidėjo pamaldomis, kurios įvyko šv. Kryžiaus bažnyčioje. Gerokai prieš pamaldų pradžią bažnyčion pradėjo rinktis žmonės, kurių kas minutę gausėjo.
Kai bažnyčios suolai, apie 2000 sėdimų vietų, jau buvo užimti, zakristijos duryse pasirodė prel. Linkus liturginiuose rūbuose ir žengė prie altoriaus, kuris skendėjo gėlių ir šviesų jūroje. Gerb. prelatą lydėjo kunigai: Neverauskas, Paukštys. Šv. Mišių metu giedojo p. Sodeikos choras mišias ir maldą už tėvynę. Bažnyčios skliautais nuskambėjo ir solo — D. Stankaitytė giedojo sopranu Ave Maria.
Šv. Mišių viduryje į sakyklą įlipo kun. Stašys. Jis drožė pamokslą, nuolat užakcentuodamas atskirus pasakymus: “Pasaulis, pamynęs laisvę ir teisingumą, negali turėti ramybės. Šių dienų žmonija yra nuolatinėje kovoje už didžiuosius principus ir mes privalome jungtis į šią garbingą kovą”.
Pamaldas užbaigė Tautos Himnu, kurį jausmingai sugiedojo visi esantieji bažnyčioje.
Antroji šventės dalis įvyko Bridgeporte, Lietuvių Auditorijos salėje, tuoj po pamaldų 12 val.
Atsidariusioje scenoje stovėjo vyrų choras su chorvedžiu Br. Jonušu priešakyje. Scenos gilumą puošė kokių 4 metrų dydžio Vyčio Kryžiaus ženklas. Dekoracija, jos spalvos — pilka, raudona, juoda — ryškino didybę, kaupė rimtį ir skausmą (dekoruota dailininko V. Vijeikio). Scenoje tuoj pasirodė ir programos dalies vadovas: ramių, griežtų veido bruožų karys pulk. Naujokas. Jis pakvietė programą pradėti malda už žuvusius karius, kurią sugiedojo vyrų choras. Visų galvos nulinko maldai, šventės dalyviai mintimis atlankė partizanų ir už Lietuvos laisvę kritusių karių kapus, ant kurių šiandien neturi teisės sužydėti gėlė ...
Ilgo susikaupimo tylą nutraukė pulk. Naujokas. Jis iškvietė Lietuvos kariuomenės kūrėjus - savanorius, karo invalidus ir Vyčio Kryžiaus kavalierius užimti jiems paruoštą garbės vietą — priešais garbės prezidiumo stalą.
Garbės vietą užėmė apie 30 asmenų. Tai 50-65 m. amž. žmonės.
Programos vadovo paprašytos uniformuotos skautės didvyrių krūtines papuošė tautiniais ženkliukais. Garbės vyrų eilėse matėsi pusk. M. Klika, Demereckis, du karo invalidai, pulkin.: Repšys, Genys, Bobelis, gen. Rėklaitis ir kit.
Už garbės prezidiumo stalo atsisėdo Jo Eksc. vysk. Brizgys, Lietuvos Konsulas dr. Daužvardis, gen. Rėklaitis, pulk. Bobelis, p. Oželienė, du karo invalidai, lietuvių centrinių org-jų atstovai. Civiliai garbės prezidiumo asmenys sveikino buvusius Lietuvos karius, gi patys kariai tarė po pritaikintą šventei žodį.
Vyčio Kryžiaus Kavalierius ir Liet. Savanorių Kūrėjų Sąjungos pirmin. pulk. Bobelis pirmasis tarė žodį: “Žinokite, kad mažosios
tautos visuomet liks tik prekybos, mainų ir užkulisinės politikos intrygų objektas, jeigu jos patogiu laiku nestos į žūtbūtinę kovą su ginklu rankoje už tautos laisvę. Todėl turime ruoštis dideliems lemiamiems žygiams. Turime ugdyti taurų idealizmą, tautinę savigarbą, gilią tėvynės meilę ir neribotą pasiaukojimą”.
Kai tik plojimas nutilo, pasigirdo choro giedama partizanų daina: “Ir vėl bus laisva Lietuva, ir vėl bus laisva Lietuva”... Lietuvos miškuose sukurta kovojančių brolių daina visų protus ir širdis uraganu pajudino, nes buvo išdainuota tai, ką jaučia visa tauta, kovojanti šiapus ir anapus geležinės uždan-
Toliau sekė sveikinimai ir kalbos. Jo eksc. vysk. Brizgys pasakė, kad Liet. Neprikl. laikais karių dėka tauta saugiai, ramiai galėjo dirbti kultūrinį darbą. Visiems buv. Lietuves kariams jo ekscelencija palinkėjo sulaukti Hindenburgo ir Petteno amžiaus.
Lietuvos kons. dr. P. Daužvardis sveikino karius už Amerikoje įvestą Lietuvos Kariuomenės šventę. Užakcentuodamas pasakė: “Ši
šventė yra savos rūšies kova už tėvynės laisvę. O kovoti už savo tautos laisvę privalome nuolat ir visais galimais būdais”.
Gener. Rėklaitis tvirtino: visos tautos visais laikais nieko negailėjo savo laisvei išlaikyti: nei savo geriausių sūnų kraujo, nei didžiausių turtų. Negali daryti išimtį nei mūsų tauta.
Keitėsi vienas po kito kalbėtojai, sveikintojai, keitėsi jų tonai, išvaizdos, bet visi pripažino Lietuvos kariuomenės didžius nuopelnus tautai ir valstybei. Pripažino gyvą reikalą ugdyti tautos besąlyginę pasiaukojimo dvasią, kad kiekvienas lietuvis galėtų pasakyti: “Mirštu, kad jūs gyventumėt”.
Kalboms pasibaigus, choras tęsė savo programą.
“Karių aidai, dainų pynė” ir maršą “Leiskit į tėvynę” (abi muz. Br. Jonušo) publika aistringu plojimu prašė pakartoti.
Šventę užbaigė Tautos Himnu. Tai buvo ketvirtoji iš eilės Lietuvos Kariuomenės šventė Chicagoje.
Z. Juškevičienė
