KAI TĖVYNĖ ŠAUKĖ ATLIKTI PAREIGĄ...
EDWIN MULLER,
“The American Weekly” bendradarbis
1945 m. pavasarį sąjungininkams išsikėlus Norvegijoje, puikią saulėtą gegužės dieną per Norvegijos sostinę atvirame automobilyje su karaliumi ir sosto įpėdiniu važiavo dar vienas asmuo. Minia, keldama ovacijas karališkajai šeimai, nepamiršo ir didžiojo rezistencijos vado ir šaukė: “Tegyvuoja karalius, tegyvuoja Max Manus!”
Tą įvykį dar ir dabar šiltai prisimena žymusis Norvegijos rezistencijos vadovas Max Manus, kuris šiuo metu su savo šeima — dviem vaikais ir žmona — gyvena. Čia paminėsime keletą jo atliktųjų žygių, iškėlusių Manų į pirmaeilių kovotojų eiles.
Kai 1941 m. vėlų rudens vakarą jis atidarė savo kambario duris, jo jau laukė kvislinginė Norvegijos politinė policija. Vos spėjo praverti duris, 6 stiprūs vyrai iškart jį nuginklavo, išimdami iš po pažasties ir prie kairiosios kojos šlaunies paslėptus du pistoletus. Jie išvertė ir jo kuprinę, bet nesurado jos dugne paslėptųjų granatų. Bet ir jis jų negalėjo pasiekti...
Tuo momentu, kai jį sulaikiusiųjų grupės vadas tikrino jo dokumentus, jis padarė klaidinantį judesį durų link. Ir tą pačią akimirką, kai šešerios poros akių nukrypo į duris, jis pro langą nėrė du augštus žemyn ant kieto šaligatvio grindinio.
Ir taip vieton kalėjimo Manus pateko į ligoninę. Kovodamas su sąmonės netekimu, jis girdėjo balsą tariant: “Būtų kvaila šį vyrą išnešti ir sušaudyti. Jis tuoj mirs čia pat. Jo nugarkaulis yra sulaužytas”.
Kada jis atgavo sąmonę, šalia jo stovėjo gydytojas ir sesutė. Prie jo ausies pasilenkęs gydytojas šnibždėjo: “Jūs nemirsite. Nugarkaulis nesulaužytas, tik kiek atsipalaidavę jo keli nareliai. Netrukus jūs galėsite judėti savo jėgomis”.
Dieną ir naktį saugojo ligonį policija, budėdama už durų; tačiau gydytojas vis tęsė, įtikinėdamas policiją, jog Manus esąs per silpnas, kad būtų pervežtas į kalėjimą. Savo ruožtu policija tvirtino, jog greitai jį perimsianti Manų savo žinion.
Ir vos Manus galėjo šiek tiek judėti, jis pradėjo mėginti atsargiai vaikščioti. Dėl numatomų orinių puolimų jo kambario langas buvo užmūrytas veik ligi pat viršaus, bet jis apskaičiavo, kad per paliktąjį plyšį galėsiąs pralįsti. Kartą sesutė perdavė jam reikalingą adresą ir instrukcijas.
Sekančiąją dieną jam priskirtoji sesuo atėjo paraližuota koja. Ant jos ji atsinešė trumpą spiningą-meškerę su stipriu šilko siūlu ir špule. Ji pranešė Manui, kad pabėgimas esąs suplanuotas tos nakties lygiai 3 valandą.
Nuo vidurnakčio Manus pradėjo sekti savo sargybinį. Lygiai 2 val. 50 min. jis išlipo iš lovos, iš spintelės išsiėmė meškerę, pritvirtino švino gabalą prie siūlo galo ir pradėjo jį leisti žemyn pro langą. Lygiai 3 val. kaž kas trūktelėjo siūlą. Max pradėjo sukti špulę ir į savo kambarį įtraukė virvės galą. Skubiai pritvirtino virvę prie savo lovos, užlipo ant lango viršaus ir pralindęs, sniegui krintant ant Oslo stogų, jis leidosi iš ligoninės į laisvę. Šaltas, žvarbus šiaurys draskė jo marškinius ligoninės drabužius. Kai tik jis kojomis pasiekė žemę, apačioje laukę draugai įsuko Manų į antklodes ir automobiliu nuvežė į saugią vietą. Kai jie skubėjo tolyn nuo ligoninės, girdėjo staugiančių policijos mašinų garsus, lekiančių ligoninės link.
Tačiau slaptoji policija jo niekuomet nebesučiupo. Jis pergyveno vokiečių okupaciją, būdamas vienu žymiausių rezistencijos vadų. Ir kai tik jis pabėgęs iš ligoninės kiek sustiprėjo, buvo įsakyta atgabenti jį į Londoną. Ten jį norėjo apmokyti sabotažo veiksmų, o ypač sabotažo prieš laivus. Ištisus septynerius mėnesius, keliaudamas pašliūžomis per Švediją, per Rusiją ligi Odesos traukiniu, iš ten į Istanbulą, jis pasiekė Suezo kanalą. Plaukdamas per Raudonąją jūrą aplink Afriką ir pietinį Atlantą, nukeliavo į Ameriką, ir tik iš čia pasiekė Angliją.
Anglijoje Manų išmokė specialaus amato: — tam tikrų bombų pagelba sprogdinti vokiečių laivus. Kai apmokymas buvo baigtas, vieną naktį parašiutu jis nusileido snieguotų Norvegijos kalnų viršūnėje. Pėsčiomis pasiekė Oslo. Nei Gestapo, nei Quislingo slaptoji policija nesugebėjo jam ir jo draugams sukliudyti išsprogdinti septynetos naciams dirbusių įmonių, jų tarpe vieną lėktuvų fabriką, motorų guolių ir alyvos perdirbimo įmones, geležinkelių garvežių dirbtuves ir t.t, šiose visose operacijoje Manus vaidino pagrindinę rolę.
Tačiau svarbiausias jo žygdarbis yra buvęs karinio transportlaivio MONTE ROSE išsprogdinimas. Oslo uoste prieplauką, kur atplaukęs sustodavo šis transportlaivis, nepaprastai saugojo, ir “darbas” buvęs mirtinai pavojingas. Jam padėjėju buvo priskirtas jo draugas GREGERS GRAM. Juodu persirengė kabelių bendrovės taisymo darbininkais ir su sunkvežimiu privažiavo prie uosto vartų. Mašinoje juodu turėjo dvi dėžes su įrankiais ir sprogmenimis. Bombos buvo giliai paslėptos po įrankiais. Jų buvo 12, skirtų laivui susprogdinti.
Pateikdami prie vartų sulaikiusiam sargybiniui reikalingus dokumentus juodu jam aiškino, kad atvykę sutaisyti prie krantinių esantį kabelį. Kai sargybinis atsidaręs įrankių dėžes pradėjo tikrinti jų tūrį, prie vartų atskubėjo kitas sunkvežimis. Jo šoferis, taip pat sąmokslininkas, pūsdamas garsiai mašinos sireną, skatino vokietį sargybinį kuo greičiau juos tikrinti ir leisti jam pravažiuoti.
Max ir Gregers dėžes su įrankiais paslėpė vienoje saugioje vietoje. Sekantį rytą atvykę be jokio vargo pro tą patį sargybinį juodu įvažiavo į uosto rajoną. Prie krantinės, kur visada sustodavo MONTE ROSE, juodu iškrovė savo dėžes su “įrankiais”; jų darbą sekė kitas ant krantinės krašto patruliavęs sargybinis. Kai sunkias dėžes juodu vieni du nepajėgė nuleisti žemyn prie vandens, tai ir vokietis sargybinis jiems pagelbėjo.
Po krantine pasislėpę jie išlaukė 4-rias paras. Pirmąją parą buvę lengviausia kentėti, nes su savimi turėję sumuštinių ir butelį degtinės, kas padėję nuveikti baisų dvokimą. Antrąją dieną atplaukė MONTE ROSE. Jis išstovėjo uoste net dvi paras. Jie laukė ligi paskutinio momento. Net per ilgai! Ir kai prieš pat laivo išplaukimą juodu baigė prie jo šonų pritvirtinti pragaro mašinas, vos išvengė mirties, nes pradėję suktis laivo propeleriai vos neįtraukė jų savo sūkurin. Bet jie spėjo sučiupti už lyno ir išsigelbėjo.
Dar buvo vienas nepaprastas pavojingas momentas, kai juodu turėjo užlipti ant krantinės. Jų laimei ten nebuvo jokio sargybinio. O pro vartus praeiti jiems nesukliudė jau pažįstamas sargybinis.
Sekančią dieną atėjo iš Anglijos žinia: MONTE ROSE buvusi sunkiai sužalota Kopenhagos uosto dokuose. Ištisiems mėnesiams šis svarbus vokiečiams laivas buvęs išvestas iš rikiuotės. Vėliau, Manus pasinaudodamas tuo pačiu metodu su kitu savo draugu išsprogdino MONTE ROSE laivo seserį — DONAU. Jo stiebai dar ir šiandien kyšo tuoj už Oslo uosto vartų.
Karo pabaigą Manus sutiko laisvas, lyg kalnų aras. Jo nuomone, jis ne tiek buvęs narsus ir drąsus, kiek jį lydėjusi laimė. Tačiau iš savosios laimės jis nesityčiojo. Jis vengdavęs viso to, kas jį būtų išstatę į nereikalingą pavojų. Jo draugas Gregers Gram nebuvo toks laimingas ir atsargus: vieną vakarą 5 naciai jį apsupo vienoje Oslo kavinėje ir, jam nespėjus pasiekti savo granatų, pervėrė kelios kulipkos.
Aplankantiems žurnalistams Max Manus tvirtina, kad jis nesąs karžygis. Jis tuos penkerius metus, kai kovojo prieš nacius, gyvenęs nuolatinės baimės siaube ir galvojęs — jei ne ryt, tai poryt būsiąs suimtas. Ir jis nebenori atsiminti to baimės šešėlio, kuris sekė kiekvieną pogrindžio kovotoją Europoje prieš nacizmo įsigalėjimą. Jis mano, jog tik atlikęs savo pareigą Motinai Tėvynei.
Iš Readers Digest paruošė Br. Aušrotas
