JEIGU BALTIEJI RUSAI...
Taigi. Jeigu baltieji rusai, kurie dabar išmėtyti po visą pasaulį, grįžtų atgal į Rusiją, apie ką jie nevaisingai svajoja štai jau trisdešimt metų, jeigu jie pradėtų vietoje komunistų Rusiją valdyti, — kas tada būtų?
Negalima pasakyti, kad antikomunistai rusai būtų buvę neveiklūs. Per visą savo sunkios emigracijos laiką jie stengėsi būti politine prasme aktingi. Jie daro savo suvažiavimus, leidžia laikraščius ir knygas, palaiko savas organizacijas ir kur tik gali kelia savo balsą prieš Kremliaus valdovus.
Bet viena bėda juos kankina, kaip, tiesą pasakius, ir kitus emigrantus, tai nesusiklausymas, nesutarimas ir pernelyg didelis nuomonių skirtumas. Juk rusų antikomunistų tarpe yra politinių srovių ištisas spektras, nuo juodųjų mo-narchistų, ligi socialistų, kurie galvoja apie būsimą socialistinę Rusiją. Netenka stebėtis, kad rusams antikomunistams ir nelengva susikalbėti.
Žinoma, jie trokšta savo tėvynę nuo komunistų išvaduoti. Bet kaip ją vaduoti? Čia numatomi keli variantai. Geriausia esą būtų, jeigu Rusijoj iš vidaus kiltų revoliucija. Bet ir šiuo atveju vienodos nuomonės rusų emigrantų tarpe nėra. Kas sukels tą revoliuciją? Mužikai — dabartiniai kolchoznikai? Juos komunistai daugiausia kankina. Tik atsiminkime priverstiną kolektivizaciją ir dar baisesnį nubuožinimą. Jie norės žemę gauti savo nuosavybėn. Na, o darbininkija? O koks vaidmuo galimoj revoliucijoj rusų inteligentų? Be jų nebūtų kam vadovauti. Ir kokius šūkius paleisti į minias? Visa ir šiais klausimais yra šimtai nuomonių. Panašių klausimų neišsprendę jie juk negali nė pradėti numatomai revoliucijai ruoštis.
Matydami beviltišką padėtį, vienas rusų darbuotojų sušuko: Užmirškim visus skirtumus, sėskim drauge į traukinį, kurs eina tiesiai į Maskvą. Kai jau būsime Maskvoje, tada jau galėsim pareikšti savo skirtingas nuomones.
Bet ir šis pasiūlymas neturėjo pasisekimo. Girdi, su kai kuriais esą negalima važiuoti vienam traukinyje. Nesgi nugalėjus komunistus, esą, tektų iš naujo kovoti su kai kuriais iš dabartinių emigrantų, kurie vėl Rusijos tautoms uždėtų naują jungą ...
Bet, aplamai, ar galima revoliucija Rusijoj? Juk visas kraštas suspaustas čekistų - enkavedistų. Juk jaunimas jau Stalino išauklėtas kitokio gyvenimo nežino ir nenori. O svarbiausia — nėra kam vadovauti masėms. Tad lieka — intervencija, svetimų valstybių įsikišimas. Tuo tarpu, kai vieniems ši mintis atrodo išganinga, kiti sako — ne! Stalinas, girdi, kaip ir karo metu su Hitleriu sukels tautinius rusų jausmus ir jie kovos prieš svetimas armijas, nes laikys jas savo krašto pavergėjais. Tada, ko gero, būtų sunku Staliną nuversti.
Šitais ir panašiais klausimais rusai emigrantai neturi vieningos nuomonės, bet tik vienu reikalu rusų politinių grupių tarpe viešpatauja palyginti neblogas susitarimas. Dauguma grupių nesutinka duoti laisvę atskiroms carų pavergtoms ir dabar komunistų sparčiai naikinamoms tautoms. Jeigu rusui emigrantui komunistai priešas numeris pirmas, tai jau nedvejodami numeriu antruoju galime paminėti ukrainiečius — samostijnikus (nepriklausomybės šalininkus), čia jau niekas nenori daryti jokių nuolaidų.
Tuo tarpu, kai, pavyzdžiui, Kaukazo ir kitos tautos savo dalyvavimą Rusijos laisvinimo darbe, sąlyguoja iš anksto pripažinimu teises tautoms, kurios norės iš Rusijos valstybės išeiti, — savarankiai tvarkytis, tikrieji rusai tos teisės labai nenori pažadėti. Jieškomi įvairūs argumentai, nors jie kartais būna ir komiško pobūdžio, ir stengiamasi Rusijos tautas įtikinti nedraskytis, palikti — “edinoj i ne-dielimoj”... O juk ypatingai svarbu, kad visos Rusijos tautos sutartinai kovotų su komunistais.
Kaip matome, susidaro akligatvis. Bet nekantru vis tik paplanuoti, kas reikėtų daryti, jeigu “kaip nors” komunistai vis tik būtų nuversti. Tą pačią laimingą dieną, komunistus nuvertus, pasirodo, atsiranda dar sunkesnės problemos. Visi turtai, visos gamybos priemonės ,su fabrikais ir medžiagų ištekliais, juk dabar suvalstybinta— nacionalizuota. Kas daryti su kolchozais? Kam turi priklausyti miestuose namai? Juk komunistai viską nacionalizuodami ir padarė visus gyventojus valstybės vergais. Tad, logiškai galvojant, nuvertus komunistus, reiktų sunaikinti ir jų sistemos visą palikimą.
Bet... kolchozai jau įsigyvenę, kolchozai daug našesni, negu smulkūs ūkeliai. Tik dideliuos ūkiuos apsimoka moderninių žemės dirbimo ir javų valymo priemonių panaudojimas. Tad ... kolchozus palikti?! žinoma, mužikai gaus daugiau laisvės, jie jau bus kolchozo-kooperatyvo nariai. Tik jie turi būti priversti maitinti miestus, jie privalės gaminti maisto produktus ir juos atiduoti miestams. Kitaip būsiąs badas miestuose.
Kas daryti su fabrikais ir įvairiom įmonėm? Ar vėl steigti kooperatyvus, ar palikti “privačiai iniciatyvai organizuoti akcines bendroves? Bet tuo atveju kokia bus darbininkų laikysena? Ir šiais visais klausimais nėra vieningo nusistatymo. Bet tuo pačiu metu, kada iškeliami šitie klausimai, pasigirsta balsų, kad visos tos teorijos nieko nesančios vertos, nesgi, komunistų valdžiai subirėjus, ūkininkai patys kolchozus išsidalintų ir nelauktų teoretikų nurodymų. Be to, Rusija didelė, joje gyvena daug tautų, žemės ūkio ir šiaip gyvenimo sąlygos nevienodos. Centralinės Rusijos ūkininkas galbūt ir sutiks pasilikti kolektyviniame ūkyje, bet ką pasakys išdidūs kaukaziečiai?
Abiem atvejais, — ar revoliucija prieš komunistus kiltų krašto viduje, ar juos nuverstų pašalinė jėga, — būtina bendra platforma, kaip sakoma, o jos tuo tarpu lyg ir nesimato. Jeigu kelti revoliuciją iš vidaus, tai reikia žmonėms ką nors aiškaus pažadėti. O jeigu pašalinė karo pajėga eitų į Rusiją komunistų prašalinti, taip pat rusų liaudis turi žinoti, ką jai gali atnešti nauja santvarka. Kitaip karas prieš komunistus gali būti nepaprastai sunkus ir jo pasekmės net abejotinos. Rusų antikomunistų vieningumas yra būtinas, o jo kaip tik tuo tarpu dar nėra ...
Taigi. Vaizdas liūdnokas.
Visų komunistų pavergtų tautų laisvės klausimas iš karto vis tik išsispręstų, jeigu pati rusų tauta nuo komunistų atsipalaiduotų. Tad jos laikysena yra labai svarbi. Ir nors šiandien nedaug reikšmės turi rusų emigrantų srovės, bet ir jos gali suvaidinti tam tikrą vaidmenį ateityje.
Štai kodėl ir mums lietuviams svarbu nors prabėgom pasiinformuoti apie viešpataujančias nuotaikas pas kaimynus.
Petr. Tarvydas
