KLAUSYKITĖS, KŪDIKĖLIAI
Mažosios Lietuvos tremtinį klaipėdiškį, mūsų pajūrio 1923 m. sukilėlį, aplankius.
Gyvena jis dabar su savo šeima viename nedideliame Ilgosios Salos, N. Y., miestelyje ir dirba pas vietos amerikinius “kontraktorius” - daržininkus.
— Užeikite kada, redaktoriau. Pasikalbėsime. Esu Ansas Kėkštas iš Klaipėdos. Dėl lietuviškos kalbos ir šito krašto kariavau nuo kūdikėlio metų. Parodysiu ir Mažosios Lietuvos laikraštį “Keleivį”, kurį neseniai iš Simonaičio gavau.
Kai vieną vakarą aš, tik ką grįžęs irgi iš panašaus daržininkystės - gėlininkystės darbo, kaip ir minimas lietuvininkas Kėkštas, užėjau pas juos, Ansą radau besėdintį prie stalo ir beskaitantį aną imponuojančią Petro Jurgėlos knygą — “Darius ir Girėnas.”
— Labai malonu, kaptone, kad užėjote. Prašau sėstis, — sutiko jis mane pasikeldamas. Ilgai netrukus, šio malonaus, atviros širdies “žmogelio”, kaip kad jis save vadina, kovingas gyvenimas dėl lietuvybės pradėjo gaivališkai sruventi mano vaizduotėje.
Ansas Kėkštas gimė 19 m. Pauplių kaime, Klaipėdos apskrityje. 1905 m. jis pradėjo lankyti Kunkių pradžios mokyklą. Mokytojas buvo vokietis, atsiustas iš gilumos Vokietijos, nemokąs nė žodžio lietuviškai. Jo tikslas, aišku, buvo tarp tikrų lietuvių vaikų diegti senąją vokiškumo dvasią. Kunkių mokyklos mokiniai beveik visi buvo lietuvių tėvų vaikai. Neskaitant tiktai keleto, kurie buvo vietos vokiečių žandarų ar valdininku prieauglis. Lietuviukai vokiškai nemokėjo ir nenorėjo mokintis. Mokytojas jiems grąsino net karceriu, bet atkaklūs pajūrio sūnūs nenusigando. Pertraukų metu jie sau žaisdavo, dainuodavo vis lietuviškai. Ansas visuomet būdavo vienas vadovaujančių. Sulaukęs jau dešimties metų, Kėkštukas persikėlė į Pauplių kaimo mokyklą.
Vieną dieną, pamokų pertraukos metu, klasės knygų spintoje jis netikėtai rado seną lietuvišką knygą. Vienas sau pasiskaitęs, o grįžęs namo apie tai papasakojo savo tėvui. Anso netikėtumui, tokią pat lietuvišką knygą tėvas jam surado ir namuose.
Nuo šiol Kėkštų berniukas dar labiau pamilo savo gimtąją kalbą ir mokykloje savo mokytojui pareiškė, kad jis pamokas atsakinėsiąs tik lietuviškai. Mokytojui nebebuvo kas daryti, ir jis sutiko. Nemokėdamas lietuviškai, mokytojas pavedė keliems vokiškai ir lietuviškai kalbantiems mokiniams patikrinti Anso parengtas pamokas. Tie patvirtino, kad jis viską gerai žino.
Tuometinis vietos kunigas irgi buvo atsiųstas iš Vokietijos. Tačiau šis buvo priverstas išmokti lietuviškai, nes visi parapijos kaimiečiai ir jų vaikai telankė tiktai lietuviškąsias pamaldas.
— Tai rodo, kad anuo metu Mažosios Lietuvos kaimas kalbėjo tik lietuviškai, — šioje vietoje pabrėžė pagyvėjęs pasakotojas.
Pradžios mokyklą Ansas baigė 1912 m., taigi beveik prieš pat I Pasaulinį Karą. Baigęs šiais pavyzdžiais pavaizduoti kovos dėl lietuvybės laikotarpį iš savo vaikystės, Kėkštas staiga ištraukė iš knygų spintelės Mažosios Lietuvos lietuvių laikraštį “Keleivį”
— Štai šitą man atsiuntė p. Simonaitis iš Vokietijos. Reikės išsirašyti, — tarė jis, nurodydamas vieną straipsnį — “Tėvų kova už lietuviškąją kalbą.”
Skaitau paskubomis, sustodamas .svarbesnėse vietose:
“Nors Prūsų Lietuva jau ilgus šimtmečius buvo vokiečių valdžioje, bet šitoji tik prieš maždaug 200 metų pradėjo prūsų lietuviams steigti mokyklas. Gyventojai jau seniai mokyklų reikalavo ir patys, kiek galėjo, vaikų išmokslinimu rūpinosi. Karaliai kartais ir parodydavo geros valios, bet jų patarėjai ir žemesni valdininkai dėl savo nerangumo ar nenoro stengdavosi viską sutrukdyti. Gyventojai vėl per savo veikėjus vis ir vėl turėjo spausti valdžią, kad prūsų lietuviams būtų suteikiamos priderančios teisės. Taigi prūsų lietuvių kova už savo motinos kalbą ir už visas kitas teises ėjo jau prieš šimtmečius.”
“Prūsų mokyklų padėtis 1750 m. buvo labai varginga. Vienas tų laikų dailininkas atvaizduoja mokytojo kambarį, kuris kartu buvo ir mokykla, sekančiai: uždviejų didelių stalų sėdi vaikai. Sėdi jie nepergeriausioje tvarkoje, nes vienas jų lenda po suolu, kitas siekia plaukų mergikei išpešti ir t.t. Mokytojas, užsidėjęs didelius akinius, siuva kelnes, šalia jo katinas. Po suolu šeimininkauja vištos, o netoli linksmai bėgioja antys. Ties mokytoju stovi berniukas ir skaito. Kitas mokinys klūpo ant žirnių, suprask— dėl nusikaltimo. Kitoje kambario pusėje ūžia mokytojo šeima ir jauniausias jo vaikas verkia lopšyje. Mokslo įrankių nematyti jokių; mokytojo teturima žirklių, rykštės ir tabako kapšiuko...” “Kokį “aukštą mokslą” turėjo mokytojai, rodo šis atsitikimas. Po vienų laidotuvių mokytojas L. buvo Krištupkiemio valstiečių paklaustas, ar Jeruzalė danguj, ar žemėje? Mokytojas, nežinodamas kaip atsakyti, pirma pasiklausęs kunigo ir tada savo kaimynams pranešęs: ji yra prieš saulėtekį.” “Taigi, prūsų lietuvių mokyklos stovis buvo žemas. Isrutės vyskupas Hahn 1766 m. rašė, kad lietuviai mokyklose esą daug gabesni ir greičiau suprantą, negu vokiečiai. Iki 1840 m. mokyklose dar buvo rašoma žąsies plunksna.
Daugelis mokytojų ilgą laiką turėjo visokių pašalinių užsiėmimų.”
“Pats didysis prūsų karštagalvių puolimas prieš lietuvišką kalbą mokyklose prasidėjo devynioliktojo šimtmečio antroje pusėje. Tačiau įdomu, kad net garsusis Bismarkas, išleisdamas 1872 m. savo “visuotiną paliepimą”, kuriuo lietuvių kalba būva išvejama iš mokyklų, per Rytprūsių “Oberprezidentą von Horn, visgi ir toliau turėjo lietuviams pripažinti reikalingumą dėstyti tikybą lietuvių kalba.
“Neminint ankstybesnių kreipipimosi į karalius, 1878 m. nuvyko pas “ciecorių”, Vilių Pirmąjį, prūsų lietuvių delegacija...” Kron-princas Fridrichas (vėliau cieco-rius Fridrichas) po šitos lietuvaičių deputacijos įsirašė į savo dienyną šiuos žodžius: “Mačiau gražųjį lietuvių būdą ir girdėjau jų gražius balselius, ir tada atsimenant. kaip keli žmonės Rytprūsiuose apsiėmė staigiai numarinti tą gražią, senąją, garbingą lietuvių kalbą su jos prakilniomis giesmėmis, man ašaros pradėjo veržtis iš akių...”
— Klausykitės, kūdikėliai! — tarė pakeltu balsu Ansas, kai aš baigiau skaityti aną “Keleivio” straipsnį, lyg ir simboliškai kreipdamasis į visus lietuviukus, — Matykite, kokią sunkią kovą dėl savo motinos kalbos turėjo pakelti per ištisus šimtmečius prūsų lietuviai! Kokia varginga buvo ano meto mokykla! Kaip veržėsi į mokslą ir šviesą vargingieji prūsų lietuvių vaikai. Tik tos dvasinės kovos dėka 1923 m. bent Klaipėdos kraštas galėjo susijungti su Didžiąja Lietuva...
Po Pirmojo Pasaulinio karo, Vokietijai jį pralaimėjus, Klaipėdos kraštas buvo okupuotas prancūzų. Šie reiškė tam tikrų simpatijų lenkams, kurių net karo laivas jau sukiojosi Baltijos vandenyse. Patys gi vokiečiai svajojo čia susikurti Freischstatą. Tuo tarpu visame krašte veikė lietuviškosios organizacijos, kuriose A. K. aktingai dalyvavo.
Okupacinė prancūzų valdžia irgi mėgino teigti, kad gyventojų daugumas esą vokiečiai. Lietuviai atkakliai įrodinėjo šio krašto lietuviškumą, remdamiesi, tarp kitko, ir ėjusiais senais lietuviškais laikraščiais, kurių buvo dauguma. Nepasitikėdami vietos lietuvių balsais, prancūzų valdžios organai net mėgino inspektuoti mokyklas, kad patirtų, kaip vaikai čia daugiausia kalba. Pagaliau turėjo įsitikinti, kad kaip tarp savęs, taip ir namuose, mokiniai vartoja lietuvių kalbą. Jaunimas taipgi veikė, per savo vakarėlius dainuodami lietuviškas dainas, žaisdami žaidimus ir kitaip reikšdami savo lietuviškumą.
Vėlesnieji įvykiai privertė krašte susikurti Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetui, kurio pirmininku buvo Martynas Jankus. Susirinkimuose vis balsiau buvo keliamas reikalavimas kraštui jungtis prie Didžiosios Lietuvos.
Pribrendus sukilimo metui (1923), A. Kėkštas vieną dieną gavo pranešimą vykti į Bajorus, čia susitelkė sukilėlių skyrius, ir prasidėjo bendras žygis prieš okupantus ir vokiečius. Sukilimas gaivališkai išsiplėtė ir pasisekė. Ansas Kėkštas jame narsiai ir sumaniai dalyvavo, atlikdamas visas kovotojo, ryšininko ir kt. pareigas. Ansas ir šiandien negali kalbėti nesusijaudinęs apie anas kovų ir galingo entuziazmo dienas, o ypač kada į Klaipėdą įžygiavo Lietuvos kariuomenė, savo dainomis iš karto sužavėjusi gyventojus... Po sukilimo šauliai klaipėdiškiai skirstėsi į namus— išsiformavo. A. Kėkštas dar kurį laiką paliko tarnyboje.
Išėjęs civilinin gyveniman, Kėkštas gavo valdinę tarnybą monopolyje. Ten jis dirbo iki naujojo vokiečių antplūdžio Hitlerio laikais (1939). Kaip senas kovotojas dėl lietuvybės, A. K. buvo priverstas pasitraukti į D. Lietuvą. Klaipėdoje visą laiką jis buvo šaulių Sąjungos Dariaus-Girėno būrio vyrų eilėse ir narsiai laikėsi, nebodamas rudmarškinių SA.
Antrojo Pasaulinio karo eigoje, kaip ir tūkstančiai lietuvių, A. Kėkštas atsidūrė Vokietijoj, o iš čia š. m. sausio mėn. atvyko į JAV.
— Mano vaikų vardai, dėl kurių turėjau daug nemalonumų iš vokietininkų pusės, yra: Vytautas, Birutė, Rūta. Žmoną vedžiau biržietę ir tuo simboliškai sujungiau Mažąją Lietuvą su Didžiąja..., — baigė pasikalbėjimą A. Kėkštas.
