Antanas Kraujelis-Siaubūnas

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žėručio rajono H. Ruškulio-Liūto būrio partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas. 1953 07 31 (J. Šyvokienės asmeninė kolekcija)

KRAUJELIS Antanas-Siaubūnas, gim. 1928 m. Kaniūkų k., Alantos vls. Mokėsi Alantos progimnazijoje. Partizanų ryšininkas nuo 1944 m. Į partizanų gretas įstojo 1948 m. rudenį. Priklausė Vytauto apygardos Mykolo Urbono-Liepos būriui. 1950 m. priklausė Žė-ručio rajono Henriko Ruškulio-Liūto būriui, buvo rajono štabo narys. Žuvo 1965 m. kovo 17 d. Utenos raj., Papiškių k. — nenorėdamas pasiduoti, nusišovė. 1998 m. (po mirties) buvo apdovanotas III laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu kaip vienas paskutinių Aukštaitijos partizanų. 
http://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Antanas Kraujelis gimė 1928 m. spalio 28 d. Utenos aps. Alantos vls. Kaniūkų k. Stepono Kraujelio ir Anelės Pagalytės-Kraujelienės šeimoje. Kartu augo seserys ir broliai: Ona (g. 1926 m.), Vitalija (g. 1930 m.), Alfonsas ir Konstancija (g. 1932 m.), Bronius (g. 1934 m.), Anelė (g. 1936 m.), Bronė (g. 1938 m.), Janina (g. 1943 m.) ir Stefanija (g. 1945 m.). Antanas mokėsi Kaniūkų pradžios mokykloje, 1945 m. baigė šešias Alantos progimnazijos klases.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai Kraujelių sodyboje vietinės valdžios nurodymu buvo klubas-skaitykla, kurios vedėju buvo paskirtas A. Kraujelis. Namuose dažnai vykdavo kaimo jaunimo susibūrimai, gegužinės, vakaronės, kuriose lankydavosi ir partizanai. Jie pavesdavo A. Kraujeliui įvairias užduotis, pargabenti ginklų ir šaudmenų.

1947 m. sodyboje buvo įrengti ir partizanų bunkeriai. Visa šeima globojo ir rūpinosi juose gyvenančiais ir dirbančiais Vytauto apygardos partizanais. Antanas, seserys Ona ir Vitalija tapo Vytauto apygardos partizanų ryšininkais. Ona pasirinko Ramunėlės, o Vitalija – Saulutės slapyvardžius. Jiems teko pavogti žuvusių partizanų Jono Vyžinto-Svirplio ir Broniaus Steiblio-Marso palaikus ir slapta palaidoti juos Kaniūkų k. kapinėse.

1948 m. rudenį, sustiprėjus stribų ir saugumiečių sekimui bei padažnėjus nuolatiniams siūlymams tapti šnipu, A. Kraujelis pasitraukė į Vytauto apygardoje veikusį Mykolo Urbono-Liepos būrį ir pasirinko slapyvardį Pabaisa (vėliau pakeitė jį į Siaubūną). 1949–1950 m. buvo nuvykęs į Varėnos aps. Merkinės apylinkes ir susitiko su Dzūkijos partizanų vadovybe. Kaip Rytų Aukštaitijos atstovas dalyvavo partizanų pasitarime. 1950 m. liepos mėn. A. Kraujelis perėjo į Žėručio rajono vado Henriko Ruškulio-Liūto būrį, veikusį Utenos, Anykščių ir Molėtų rajonuose, ir buvo paskirtas rajono Žvalgybos skyriaus viršininku. 1950 m. rudenį perėjo į naujai sukurtą Vytauto apygardos Liūto rinktinės Vyčio būrį. 1951 m. rudenį A. Kraujelis buvo paskirtas Žėručio rajono štabo viršininku.

Partizanų gretos retėjo: 1951 m. buvo suimtas būrio vadas H. Ruškulis.

1952 m. partizanų teliko du: Siaubūnas ir Vladas Petronis-Nemunas. 1954 m. A. Kraujelis jau buvo vienas. Jis tęsė partizaninę kovą Molėtų, Anykščių ir Utenos rajonuose ir pakeitė savo veiklos taktiką – sovietų aktyvistams rašė įspėjamojo turinio laiškus, reikalaudamas neskriausti žmonių, gynė žmones nuo sovietinių kolūkių pirmininkų ir komunistų partijos aktyvistų savivalės. Būdamas pramuštgalviškai drąsus, vaikščiojo persirengęs moterimi, skirdavo kolūkių pirmininkams, brigadininkams prievoles natūra ir kt. Apie jo žygdarbius sklido legendos. Tačiau jėgos buvo nelygios: iš vienos pusės – galingas KGB, o iš kitos – vienišas partizanas.

1952–1954 m. laikotarpiu A. Kraujelis buvo sužeistas jaunystės draugo Edmundo Satkūno, užverbuoto sovietinių represinių struktūrų darbuotojų.

A. Kraujelis labai išgyveno dėl šios išdavystės, neneigė, kad pats nušovė jį norėjusį nužudyti draugą. Buvo aišku, kad yra sekamas, bus bandoma jį suimti ar nužudyti.

Siaubūną globojo geros valios žmonės, parūpindavę maisto, drabužių, medicinos ir kitų reikmenų. 1955 m. A. Kraujelis susipažino su būsima žmona Janina Snukiškyte. 1956 m. susilaukė sūnaus Antano.

Nuo 1960 m. A. Kraujelis slapstėsi Utenos r. Papiškių k. Antano ir Onos Pinkevičių sodyboje (A. Pinkevičius buvo vedęs A. Kraujelio žmonos seserį). Gyvenamajame name po krosnimi jis buvo įsirengęs slėptuvę.

1965 m. kovo 17-osios rytas buvo lemtingas. LSSR KGB darbuotojai apsupo A. Pinkevičiaus namus ir surado bunkerį. A. Kraujelis susišaudymo metu buvo sužeistas ir, nenorėdamas pasiduoti gyvas, nusišovė.

1951 m. rugsėjo 20 d. A. Kraujelio tėvai ir penkios seserys buvo ištremti į Irkutsko sr. Golumetės r. Inginsko gyvenvietę. Sesuo Ona jau buvo ištekėjusi, bet 1952 m. ir ji buvos ištremta su anyta ir dviem dukrelėmis. 1960 m. antrą kartą Kraujelių šeima buvo priversta grįžti į Sibirą (Krasnojarsko kr., Maklakovas). Iš antros tremties šeimai leista sugrįžti 1966 m.

1997 m. gruodžio 22 d. A. Kraujeliui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), Lietuvos Res pub li kos krašto apsaugos ministerijos 1998 m. birželio 10 d. įsakymu jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis, o 2010 m. kovo 18 d. įsakymu apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Pagal Janinos Šyvokienės knygą „Gyvenimą paaukojęs Tėvynei“ (Antano Kraujelio sesers ir artimųjų prisiminimai, Vilnius, 2006)

parengė Rūta Trimonienė

Vytauto apygardos Liūto būrio partizanai. Sėdi iš kairės: Bronius Raškevičius-Tauras, Antanas Kraujelis-Siaubūnas, stovi iš kairės: Justinas Apacianka-Viesulas, Henrikas Ruškulis- Liūtas, Danielius Bružas-Atlantas ir Bronius Kemeklis-Kerštas.

Apie 1950 m. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

šaltinis:http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2015/201503_kraujelis_biog.pdf

 

1965 m. kovo 17 d. Utenos r. Utenos apyl. Papiškių k. gyventojų Antano ir Onos Pinkevičių gyvenamajame name LSSR KGB darbuotojai aptiko slėptuvę. Per susišaudymą joje buvęs paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas buvo sužeistas. Sunaikinęs dokumentus partizanas nusišovė.

Žuvusiojo palaikai buvo išvežti į Uteną. Atpažinimo aktą pasirašė KGB jaun. ltn. Marijonas Misiukonis. Kur užkasti jo palaikai, jei apskritai užkasti, nežinoma.

1965 m. balandžio 5 d. Vilniaus Lukiškių kalėjimo ligoninėje mirė per susišaudymą sužeistas sodybos šeimininkas Antanas Pinkevičius.

Paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

 

„Nedidelę, bet lemtingą klaidą Antanas padarė 1965 m. kovo 16 d. vakare. Jis paprašė žmonos atnešti slides, kurios buvo paslėptos po sniegu kitapus kelio prie versmės, iš kurios Pinkevičiai atsinešdavo vandens. Versmė buvo prieš trijų greta stovinčių namų langus, per kuriuos saugumiečiai galėjo stebėti Pinkevičių sodybą. Slidės išdavė...

– Tik spėjom pavalgyt, pamatėm, kad ginkluoti kareiviai supa sodybą, trobesių pusėn bėga saugumiečiai. Jie iškrėtė daržinę, tvartą, visur durtuvais ir virbais išbadė. Gal manė, kad yra koks slaptas išėjimas iš trobos.

Po to gryčion įėjo Sergejus Tichomirovas, kiti pradėjo plėšti grindis iš visų krosnies pusių. Jie numanė, kur turi būti slėptuvė, tik gal abejojo, ar Antanas ten yra. Nepaliesta liko koridoriaus sienutė ir pati krosnis. Ėmė aiškintis, kas gali būti po ja, ir pastebėjo, kad krosnies pamatas kitoks. Tuomet pradėjo ardyti sienutę, kuri buvo ne ištisinė, o dirbtinai sudurstyta iš medelių. Užkišo kirvį į plyšį ir atplėšė. Tada iš Antano slėptuvės pasigirdo šūviai. Mane tuo metu virtuvėje saugojo kareivis ir nežinau, kaip iš tikrųjų viskas ten buvo. Tik pamačiau, kad Antaną Pinkevičių išnešė kruviną be sąmonės, – atsidūsta Antano žmona Janina.

O iš tiesų buvo taip: aptikę slėptuvę, šeimininkui Antanui Pinkevičiui saugumiečiai liepė atidaryti ją, o tuo metu Antanas iš slėptuvės paleido automato seriją. Pataikė į šeimininką, kuriam kliuvo pirmosios kulkos. [...]

Dar buvo lengvai sužeisti vyresnysis seržantas Vytas Žukevičius bei jaunesnysis seržantas Rimas Kublickas.

Antanas metė granatą, bet ji nesprogo. Išsigandę granatos visi šoko iš trobos į lauką.

Buvo skubiai paprašyta iš Vilniaus specialistų su dujomis. Kagėbistai nusprendė, jog reikia bandyti apsvaiginti Antaną ir paimti gyvą. Tuo pasinaudojęs Antanas iššoko iš bunkerio.[...]

Jis padavė žmonai dokumentų pluoštą ir liepė juos sudeginti krosnyje, kad nepatektų saugumiečiams. Pats dar pamaišė, pažarstė pelenus. Kas juose buvo rašoma, niekas nežino.

Stribai per Oną Pinkevičienę perdavė Antanui Kraujeliui skirtą raštelį, kuriame jam buvo siūloma pasiduoti ir padėti ginklą, jame buvo rašoma, kad Kraujelis bus atleistas nuo bausmės. Jis paėmė raštelį, perskaitė, šyptelėjo: „Tuoj, tuoj maskoliams pasiduosiu!“. [...]

Su automatu jis užlipo ant aukšto. Girdėjosi žingsniai. Po to šūvis, lyg kažkas sunkaus krito ant lubų. Aš (žmona Janina) užlipau ten, o jis guli paplūdęs kraujuose nebegyvas. Dar už rankos pajudinau, pabučiavau, nuėmiau laikrodį, užsidėjau ant savosios rankos. Paėmiau pistoletą, kad nusišaučiau pati, pasidėjau po čiužiniu.

Po to išėjau į lauką ir pasakiau: „Nešaudykit, jis jau nusišovė“. Tada jie trise atstatė automatus, liepė eiti į kambarį, lipti ant aukšto ir atitempti jį iki laiptų krašto. Visą laiką lydėjo atstatę ginklus. Kai jį atitempiau į nurodytą vietą, nulipau žemyn. Tada vienas, kad šveitė man į veidą, vos nenukritau.

Nutraukę paklodę nuo lovos, Antaną nukėlė nuo aukšto. [...]

Įvykio vietoje Antano kūno atpažinimo operacijai vadovavo VSK

(Valstybės saugumo komiteto) prie LTSR ministrų tarybos (toliau LTSR MT) Anykščių r. operatyvinis įgaliotinis, jaunesnysis leitenantas Marijonas Misiukonis. Be jo, atliekant Antano Kraujelio apsupties operaciją dalyvavo VSK prie LTSR MT įgaliotinis Utenos rajone papulkininkis Sergejus Tichomirovas, iš Vilniaus atvykę pareigūnai: VSK prie LTSR MT 2 valdybos 2 skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis majoras Sergejus Veselovas, VSK prie LTSR MT 2 valdybos skyriaus viršininkas papulkininkis Nachmanas Dušanskis, VSK prie LTSR MT tardymo skyriaus vyresnysis tardytojas kapitonas Vaclovas Vytė, VSK prie LTSR MT įgaliotinis Anykščių rajone majoras V. Ročka, VSK prie LTSR MT aparato Molėtų rajone jaunesnysis seržantas Rimas Kublickas ir daugybė kitų pareigūnų. Operacijai vadovavo Nachmanas Dušanskis, kratai – Vaclovas Vytė.

Saugumiečiai labai smulkiai ir kruopščiai viską užfiksavo kratos akte.

Krata pradėta 9 val., o baigta 14.35 val. Detaliai surašyta, kas rasta Antano slėptuvėje ir kišenėse, nurodant net pieštuko ilgį. Akte rašoma, kad rastos šukos, nosinė ir senas kiauras guminis batas, šventas medaliukas su segtuku ir „skudurėlis su duonos trupiniais“. Tie „trupiniai“ – tai šv. Agotos duona.

Be to, buvo konfiskuota: uniforminis kitelis, maskuotės komplektas, vokiškas automatas Nr. 6726a, automatas „PPŠ“ Nr. 13955, šovininė automato rageliams, karinis kompasas, kišeninis žibintuvėlis, savadarbis maišelis šoviniams nešioti, skardinės dėžutės, kuriose Antanas laikydavo paraką, medžioklinių šovinių šratai, granata RG 42, užsienio gamybos pistoletas, peiliukas, šakutė, fotoaparatas, paklodė, planšetė, nuotraukos (viena su Janina), ant uniformos rankovės prisiuvamas trispalvis ženklas su užrašu: „Mano darbas ir jėgos Tėvynės Lietuvos gerovei“.

Janina Šyvokienė „Gyvenimą paaukojęs Tėvynei“, Antano Kraujelio sesers ir artimųjų prisiminimai, Vilnius, 2006, p. 53–57.

Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2015/201503_kraujelis.pdf