Antanas Streikus-Tamošiukas

1945 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos pasienyje esančiuose Raudinės-Šarlotės miškuose kautynėse su NKVD kariuomene žuvo Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas Antanas Streikus-Tamošiukas (dengęs besitraukiančius partizanus, kol baigėsi šoviniai, nenorėdamas pasiduoti gyvas, susisprogdino) ir 10 Žalgirio būrio partizanų (kol kas jų pavardės nėra išaiškintos).

Antanas Streikus gimė 1897 m. sausio 2 d. Zarasų aps. Antazavės vls. Maniuliškių k. Tamošiaus ir Elžbietos Streikų šeimoje. 1919 m. birželio 15 d. įstojo į Lietuvos kariuomenės savanorių 2-ąjį pėstininkų pulką. Tais pačiais metais dalyvavo kautynėse su bolševikais Zarasų krašte. 1920 m. kovėsi su lenkais Kruonio (dabartinio Kaišiadorių r.), Druskininkų ir Krosnos (dabartinio Lazdijų r.) apylinkėse. Buvo sužeistas, todėl 1921 m. gruodžio 24 d. išėjo į atsargą. Apdovanotas Vyčio kryžiaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.

Gavęs žemės Kėdainių dvare ją pardavė ir grįžo į gimtuosius kraštus. Netoli tėviškės, Zarasų aps. Antazavės vls. Pailgių k., nusipirko 7 ha žemės sklypą. Lietuvos šaulių sąjungos narys. 1922 m. pradžioje vedė Marcelę Danainytę.

1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Dėl nesutarimų su Obelių savanorių būrio vadu Mataušu Kurkliečiu iš būrio pasitraukė ir 1941–1943 m. tarnavo policijoje Zarasų aps. Turmante. Nuo 1944 m. vasario 16 d. iki gegužės 16 d. – Lietuvos vietinės rinktinės karys.

1944 m. rugpjūčio mėn. įkūrė Žalgirio partizanų būrį ir jam vadovavo. 1945 m. balandžio–gegužės mėn. Mykolui Kazanui-Mutkai, Siaubui suvienijus Antazavės, Imbrado, Aleksandravėlės būrius ir įkūrus 100 partizanų kuopą, netrukus pavadintą Lokio rinktine, Žalgirio būrys prisijųngė prie šios rinktinės, o A. Streikus buvo paskirtas Lokio rinktinės vado M. Kazano pavaduotoju. Šiam žuvus 1945 m. liepos 7 d. perėmė rinktinės vado pareigas.

A. Streikaus palaikai buvo palaidoti Raudinės miške ant Raudinės upelio kranto.

1998 m. vasario 10 d. A. Streikui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. gegužės 13 d. įsakymu jam suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. gegužės 15 d. dekretu apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanas Izidorius Streikus-Girėnas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Žmona Marcelė Streikienė (g. 1896 m.) buvo partizanų rėmėja. Suimta 1944 m. lapkričio 1 d. Nuteista ir išvežta į Sevželdorlagą Komijoje. Paleista 1954 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1964 m. 1998 m. vasario 10 d. M. Streikienei pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties).

Sūnus Petras Streikus (g. 1925 m.) taip pat buvo suimtas 1944 m. lapkričio 1 d.

Nuteistas ir išvežtas į lagerį Komijoje. Ten mirė 1947 m. birželio 28 d. 1998 m. vasario 10 d. P. Streikui pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties).

Duktė Ona Streikutė-Nera, Gėlė, Rūta (g. 1929 m.) suimta 1944 m. lapkričio 1 d. Paleista tų pačių metų gruodžio 25 d. Glaudėsi pas giminaičius. Nuo 1949 m. Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos (vadas – brolis J. Streikus-Stumbras) partizanė. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų sunkiai susirgo. 1949 m. spalio 12 d. Mickutės pavarde buvo paguldyta į Rokiškio ligoninę. MGB susekta ir suimta 1949 m. gruodžio 9 d. Kalinta Rokiškyje. 1950 m. sausio 7 d. dėl pablogėjusios sveikatos tardymas buvo nutrauktas. Po dviejų savaičių, sausio 20 d., mirė Rokiškio ligoninėje. 1998 m. vasario 10 d. O. Streikutei pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).

Sūnus Juozapas Streikus-Stumbras (g. 1923 m.) – 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Nuo 1944 m. liepos mėn. tėvo vadovaujamo Žalgirio būrio partizanas. 1945 m. rugsėjo 28 d. žuvus tėvui tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo mėn. paskirtas šios kuopos, o 1949 m. sausio 7 d.  – Džiugo tėvūnijos vadu. Jam sugauti buvo siūlomi dideli pinigai. 1950 m. į kuopą buvo infiltruoti net du agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista. 1958 m. liepos 22 d. legalizavosi Obelių mstl. kartu su broliu partizanu Izidoriumi-Girėnu ir partizanu Vladu Krasausku-Kukučiu LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui garantavus partizanų neliečiamumą. 1961 m. spalio 6 d. suimtas, apkaltintas ginklų laikymu ir negrąžinimu. Nuteistas mirties bausme. Sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje. 1998 m. vasario 10 d. J. Streikui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. gegužės 13 d. įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. gegužės 15 d. dekretu apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Duktė Valerija Streikutė-Piemenaitė (g. 1936 m. gruodžio 22 d.) nuo 1950 m. Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanė. Legalizavosi 1956 m. spalio 2 d. 1998 m. vasario 10 d. V. Streikutei-Daukienei pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas. 

Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai. Albinas Dručkus-Sūnus (kairėje) ir Juozapas Streikus-Stumbras (dešinėje). Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Stogastulpis 1945 m. rugsėjo 28 d.

žuvusiam Lokio rinktinės vadui Antanui Streikui-Tamošiukui ir jo šeimos nariams: žmonai Marcelei, sūnums Izidoriui-Girėnui,  Juozapui-Stumbrui ir Petrui, dukroms Onai-Nerai, Gėlei, Rūtai ir Valerijai-Piemenaitei, kovojusiems dėl Lietuvos laisvės, atminti. Bendras stogastulpio ir įrašo jame vaizdas. Zarasų r. Antazavės sen. Antazavės mstl. pagrindinė sankryža, vedanti Antazavės dvaro link.

Priešais Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčios šventorių. Aut. Saulius Savickas. Atidengtas 2006 m. spalio 1 d. LPKTS Zarasų skyriaus pirmininko Rimanto Jurevičiaus, buvusio Zarasų rajono mero Arnoldo Abromavičiaus ir Zarasų miškų urėdijos rūpesčiu.

L. Abariaus nuotr., 2006 m.

Parengė Rūta Trimonienė

Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2015/201509_streikaus_zutis.pdf