Povilas Morkūnas-Rimantas
1953 m. birželio 19 d., Kelmės apskrities Ragaičių kaime žuvo Kęstučio apygardos vadas Povilas Morkūnas-Ežerietis, Drakas, Rimantas ir štabo narys Stasys Zinkevičius-Algimantas
Prisikėlimo apygardos vadovybė.
Iš dešinės: Maironio rinktinės vadas luozas Paliūnas-Rytas, Povilas Morkūnas-Rimantas ir Feliksas Kokšta-Rustemas.
(Genocido aukų muziejus)
Povilas Morkūnas gimė 1914 m. Raseinių aps. Šiluvos vlsč. Zbaro k. ūkininkų šeimoje. Baigė Šiluvos pradinę, vėliau – Raseinių žemės ūkio mokyklas. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje įgijo puskarininkio laipsnį.
Nuo pirmųjų sovietinės okupacijos dienų P. Morkūnas aktyviai įsitraukė į pasipriešinimo kovą, dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, Lietuvos laisvės armijos veikloje. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje iš legalaus gyvenimo pasitraukė, partizanavo gerai pažįstamose Ariogalos, Betygalos ir Šiluvos apylinkėse, vadovavo Žebenkšties (Šerno, Savanorio) rinktinės kuopai. 1946 m. liepos pradžioje dalyvavo viename didžiausių Žemaitijos partizanų susidūrimų su NKVD kariuomene – Pyragių miško kautynėse, kurioms vadovavo būsimasis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininkas kapitonas Jonas Žemaitis.
Povilas Morkūnas partizanavimo metais
1948 m. pradėjus organizuoti Prisikėlimo apygardą, P. Morkūnui buvo pavesta užmegzti ryšį su Povilo Lukšio (1948 m. kovo 5 d. pavadinta Maironio vardu) rinktine. Kadangi čia trūko pareigūnų, P. Morkūnas buvo paskirtas jos vadu. Per šią rinktinę ėjo keliai pas Aukštaitijos partizanus. Jau balandžio pradžioje buvo užmegztas ryšys su Vyčio apygardai priklausančiu „Aušros“ būriu, vadovaujamu Broniaus Karbočiaus-Bitės, ir Voverės rinktine, kuri veikė šiaurinėje Lietuvos dalyje.
Daugiau nei metus vadovavęs rinktinei, 1949 m. rugpjūčio 1 d. P. Morkūnas buvo paskirtas Prisikėlimo apygardos vadu. Tas pareigas jis ėjo dvejus sunkius, praradimų, netekčių kupinus metus (iki 1951 m. rugpjūčio 1 d.). Daug dėmesio skyrė organizaciniams reikalams, spaudai, buvo atidus kovotojams: stengėsi juos paskatinti, įvertinti. Partizanų archyvuose yra išlikę jo pasirašytų padėkų, dovanojimo įrašų apygardos leidžiamuose leidiniuose. Prisikėlimo apygardos teritorijoje ilgą laiką buvo J. Žemaičio vadavietė, todėl P. Morkūnas ne tik dažnai bendravo su J. Žemaičiu bei kitais Sąjūdžio vadovais, bet ir rūpinosi jų apsauga.
Susidarius kritiškai padėčiai Vakarų srityje, 1951 m. birželio 30–liepos 2 d. Tytuvėnų r. Bulovėnų miške įvyko pasitarimas, kuriame dalyvavo LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis, Jūros srities vadas Antanas Bakšys, Prisikėlimo apygardos vadas P. Morkūnas, Kęstučio apygardos vadas Krizostomas Labanauskas. Pasitarime nutarta nuo rugpjūčio 1 d. P. Morkūną paskirti Vakarų (Jūros) srities vadu. 1952 m. gegužės 20 d. P. Morkūnas tapo Kęstučio apygardos vadu – tai buvo paskutinės jo pareigos.
1952 m. Kęstučio apygardoje dar veikė 180 partizanų, o 1953 m. – jau tik 23. Tais metais vienas po kito žuvo ar buvo suimti aukščiausi Sąjūdžio pareigūnai: srities vadas A. Bakšys, LLKS tarybos prezidiumo visuomeninės dalies viršininkas Jonas Šibaila, suimtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis… Apygardos štabe faktiškai dirbo dviese – P. Morkūnas-Rimantas ir štabo viršininkas Jonas Vilčinskas-Algirdas (jam žuvus – Stasys Zinkevičius). Nepaisant netekčių iki pat 1953 m. balandžio mėn. buvo spausdinamas „Laisvės varpas“, atsišaukimai, kreipimaisi.
1953 m. kovo mėn. per suimtus partizanus MGB pavyko laiškais užmegzti ryšį su P. Morkūnu. Birželio 19 d. jis buvo iškviestas į apgaulingą susitikimą Ragaičiuose (Kelmės aps.) ir surengtoje pasaloje žuvo.
Kartu žuvo Kęstučio apygardos štabo narys S. Zinkevičius-Algimantas. Tik Juozas Dobrovolskis-Ramūnas liko gyvas, nes buvo toliau nuo agentų. Faktiškai apygarda liovėsi egzistuoti, nors pavieniai partizanai dar veikė iki pat 1957–1958 m.
1999 m. gegužės 12 d. P. Morkūnui suteiktas kario savanorio statusas (po mirties), 1999 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, tų pačių metų gegužės 27 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis.
Šaltinis: http://genocid.lt/datos/zinkev.htm
Maironio rinktinės vadas Povilas Morkūnas-Rimantas (dešinėje) ir Nemuno būrio vadas Viktoras Bakanauskas-Vytautas. 1949 m.
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/prisikelimo_apygardoje.htm
