Partizanai: Istorija ir dabartis

Kunigas Juozas Zdebskis: šventumo kodas

Juozas Zdebskis (antras iš kairės) minint kun. Alfonso Svarinsko kunigystės 25 metų jubiliejų. Viduklė, 1979 m. spalio 7 d./ Nuotrauka iš knygos „Bažnyčios riteris“

Aras LUKŠAS

1986-ųjų vasario 5 dieną automobilio avarijoje žuvo vienas ryškiausių Lietuvos katalikų disidentų Juozas Zdebskis. Jo žūties aplinkybės taip ir liko neišaiškintos, tačiau spėjama, kad už jos slypi KGB ranka, apie tai LŽ archyvų straipsnis 

Lietuvos televizijos laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“ tąkart nuskambėjo pranešimas: „Kelyje Varėna – Eišiškės, ties Valkininkų sankryža, Juozui Zdebskiui priklausantys žiguliai, vairuojami Algimanto Sabaliausko, išvažiavo į kairę kelio pusę ir susidūrė su pienvežiu. Avarijos metu žuvo trys žigulių keleiviai, ketvirtas – Romas Žemaitis – sužalotas. Avarijos priežastys tiriamos.“ Po kelių dienų panašią įvykio versiją paskelbė ir visos Sovietų Sąjungos naujienų agentūra TASS.

Taigi centrinis Kremliaus žinių ir propagandos ruporas, sovietinės imperijos gyventojams ir visam pasauliui pranešantis apie svarbiausius gigantiškos imperijos gyvenimo įvykius, staiga atkreipė dėmesį į skaudų, bet labai jau vietinės reikšmės įvykį. Tokie dalykai vykdavo tik tuomet, jei įvykis sukeldavo ypatingą rezonansą arba į jį patekdavo koks nors svarbus asmuo.

Lietuvos televizijos pranešime tąsyk nutylėta, kad vienas žuvusiųjų – J. Zdebskis – kunigas. Ir ne šiaip sau kunigas, o vienas ryškiausių katalikų disidentų, jam KGB operatyvinio tyrimo byloje buvo suteiktas Akiplėšos pseudonimas. Suprantama, nutylėta ir tai, kad Akiplėša beatodairiškai drąsiu elgesiu čekistus varė į neviltį. Kad jį Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje sekė net 115 KGB agentų. Kad jis buvo nuolat provokuojamas, šmeižiamas, priešinamas su kitais kunigais ir bendraminčiais, kasmet stumdomas iš parapijos į parapiją, du kartus kalintas, o galiausiai – smarkiai sužalotas, bet išlikęs gyvas.

Taigi nebegrįšime prie kunigo žūties versijų, o prisiminsime kunigo Juliaus Sasnausko žodžius, ištartus 1997 metais sukurtame dokumentiniame filme „Mylėti artimą“: „Turėtume suvokti, kad nebūna krikščionio gyvenime atsitiktinumų. Ir man visai nesvarbu, ar saugumas suorganizavo tą avariją (tuo aš, beje, visai netikiu). Saugumas iš tiesų kitaip jį sudorojo: per kunigus, per vienuoles paleisdami įvairiausius gandus ir apspjaudydami jį, atstumdami nuo žmonių. Jo išsižadėjo net tikinčiųjų teisių gynimo komitetas, pašalino jį iš savo narių. Bet viskas telpa į labai gražų paveikslą: krikščionis, einantis ant kryžiaus. Ir tada argi svarbu, kaip jis žuvo. Čia yra jo šventumas, nes ta jo meilė niekur kitur negalėjo nuvesti, tik po ratais. Niekur kitur! Ne į altorių, ne į Seimą ar prezidento kėdę, bet tik po ratais, tik į mirtį. Tai buvo labai nuoseklus gyvenimas, kuris šitaip baigėsi.“ Tad šį kartą pasižiūrėkime, kokie gyvenimo vingiai atvedė kunigą prie žiaurios, bet prasmingos aukos.

Juozas Zdebskis Kauno kunigų seminarijoje. 1952 m.Nuotrauka iš knygos „Bažnyčios riteris“

Tėvai nepritarė pašaukimui

Trečias ūkininkų Vinco ir Ievos Zdebskių vaikas ir vienintelis sūnus Juozas gimė 1929 metų gegužės 10 dieną Marijampolės apskrities Krosnos parapijos Naujienos kaime. Užaugęs itin religingoje šeimoje ir pats Juozukas buvo labai pamaldus, tad kunigo pašaukimas galėjo būti savaime suprantamas. Kita vertus, jo kaip kovotojo ir rezistento niekas neugdė – sovietinės okupacijos ir trėmimų siaubas Zdebskius aplenkė. Tai liudija kad ir 1979 metų sausio 25-osios pažyma, kurią apie šią šeimą sovietinės Lietuvos Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Petrui Anilioniui surašė vietos valdžia: „Gyveno vidutiniškai. Tėvai nei buržuazijos metais, nei vokiečių okupacijos bei pokario klasių kovos laikotarpiu jokios veiklos neišvystė, represuoti nebuvo.“

Taigi Juozas nebuvo politinis rezistentas nei vokietmečiu, nei sovietinės reokupacijos pradžioje. Jo rezistencija brukamoms priešiškoms, totalitarinėms ideologijoms buvo dvasinė ir tyli. Mokydamasis Kalvarijos gimnazijoje, į kurią įstojo jau nacių okupacijos metais, J. Zdebskis subūrė ateitininkų būrelį ir jam vadovavo. Sugrįžus sovietams ir uždraudus tikybos pamokas, Juozas aprūpindavo gimnazistus religine literatūra. Už tai 1947-aisiais buvo suimtas ir apkaltintas priklausymu nacionaliniam pogrindžiui. Tačiau tąsyk MGB nieko nepešė – čekistai jokių įkalčių nerado ir buvo priversti J. Zdebskį paleisti.

Juozo Zdebskio nuotrauka, daryta kalėjime. 1965 m. gegužė.Nuotrauka iš knygos „Kunigo Zdebskio veikla ir dvasia“

Po metų baigęs gimnaziją, J. Zdebskis jau buvo tvirtai apsisprendęs eiti kunigystės keliu. Regis, pamaldūs tėvai dėl to turėjo tik apsidžiaugti. Tačiau nutiko priešingai – abu mėgino atkalbėti sūnų nuo šio žingsnio: sovietinė valdžia jau buvo paskelbusi negailestingą žygį prieš Bažnyčią, tad kunigo gyvenimas būsiąs ne tik sunkus, bet ir pavojingas. Vis dėlto Juozas buvo nepalenkiamas: arba į seminariją, arba niekur. Tėvams nebeliko nieko kita, kaip nusileisti.

Taip 1948-aisiais J. Zdebskis tapo Kauno kunigų seminarijos klieriku. Tuo metu atmosfera ten nebuvo tokia įtempta kaip vėliau, nes didysis valdžios puolimas prieš šią instituciją dar nebuvo prasidėjęs. Seminaristai buvo draugiški, kupini idealizmo, seminarijoje dirbo puikūs dėstytojai. Pats J. Zdebskis seminarijoje buvęs tylus ir santūrus. Kaip minėtame filme prisimena buvęs bendramokslis monsinjoras Juozas Užupis, Juozas buvo savotiškas, labiau užsidaręs, platesnio intelekto negu kiti. „Jeigu atsisės prie knygos, tai jo neatitrauks niekas, nebent koks labai rimtas reikalas“, – sakė J. Užupis.

Labai panašiai J. Zdebskį apibūdino ir buvęs seminarijos dėstytojas kardinolas Vincentas Sladkevičius: „Man jis tuomet padarė įspūdį nuosaikaus, santūraus, ramaus žmogaus. Jis ir liko toks pat nuosaikus, niekada nešūkaujantis, ramiai savo mintis reiškiantis žmogus. Bet tvirtai besilaikantis savo nusistatymo.“ Tiesa, baigiant seminariją, J. Zdebskio nusistatymas, atrodo, buvo susvyravęs. Pasak knygos „Bažnyčios riteris“ sumanytojo ir leidėjo kunigo Vytauto Juozo Vaičiūno, tuo metu klierikui buvo kilusios abejonės, ar jis vertas tapti kunigu, ar pajėgs eiti kunigystės keliu. Nuo šių apmastymų net sušlubavo sveikata, jis ėmė jausti nuovargį, silpnumą, buvo prislėgtos nuotaikos. Bet tai turbūt buvo pirmoji ir paskutinė abejonė dėl savo pašaukimo. Ji natūraliai kilo prieš žengiant lemtingą žingsnį. Šiaip ar taip, 1952-ųjų rugsėjo 21 dieną J. Zdebskis iš vyskupo Kazimiero Paltaroko rankų priėmė kunigystės šventimus. Prasidėjo naujas ganytojo gyvenimas, į jį jaunas kunigas panėrė visa galva. 

Degė kaip žvakė

Juozas Zdebskis su katekizuojamais vaikais Prienų bažnyčioje. 1971 m. vasara.LYA nuotrauka

Pirmojo paskyrimo vietoje – Šiluvos bažnyčioje J. Zdebskis išbuvo vos pusmetį. Vėliau perkeltas į Raseinius, iš ten – į Šiaulių rajono Šiupylių kaimą, kur gavo savo parapiją. Tačiau norėdamas toliau studijuoti teologiją ir siekti licenciato kunigas netrukus persikėlė į Kauną ir buvo paskirtas Vilijampolės, vėliau – Kauno Įgulos bažnyčios vikaru. Tačiau licenciato darbo J. Zdebskis taip niekada ir neapgynė. Sutrukdė išorinės aplinkybės, kurias jaunas kunigas, matyt, suprato kaip iš aukščiau duotą ženklą eiti kitu keliu.

O aplinkybės susiklostė taip. Vyskupijos valdytojas Juozapas Stankevičius visus jaunus Kauno vikarus subūrė į akademinį kursą. Tačiau netrukus ši grupė buvo išardyta, tad J. Zdebskis išvyko kunigauti į Šakius. „Na, paskui prasidėjo jo visuomeninis darbas, tiesiog kaip liga tas pasišventimas: pamatęs žmogų, jis turėjo įsigilinti į jo vidaus pasaulį, kas jis yra“, – filme „Mylėti artimą“ liudijo monsinjoras Juozas Užupis. Galime numanyti, kad nuo to laiko tarnystę Dievui ir žmonėms J. Zdebskis vis labiau ėmė suvokti kaip nenutrūkstamą veiksmų seką.

Ir kunigas tarnavo, degindamas save kaip žvakę. Jis bėgo taip, kad nedaug kas galėjo suspėti paskui, atsisakydamas laisvalaikio, maisto, miego. Pasakojama, kad kunigaudamas Suvalkijoje J. Zdebskis nuo nemigos net apalpo per mišias. Tačiau ir toliau negailėjo savęs negalėdamas ir nenorėdamas palikti be dėmesio nė vieno, ypač nusivylusiųjų ar ieškančių dvasinio kelio. Z. Zdebskis kaip jautrus nuodėmklausys ir išmintingas dvasios vadovas netruko iškovoti populiarumą tarp jaunimo. Bet ne mažiau svarbia savo pareiga kunigas laikė darbą su mažaisiais ir tikėjo, kad reikia duoti jiems kas geriausia ir nepalikti be Dievo žodžio, tad Pirmajai Komunijai parengė kelias dešimtis vaikų.

Juozas Zdebskis grįžęs iš kalėjimo. Prienai. 1972 m. Nuotrauka iš knygos „Akiplėša“.Nuotrauka iš knygos „Akiplėša“.

Šiandien sunku patikėti, bet vaikų mokymas bažnyčioje sovietmečiu buvo laikomas rimtu kriminaliniu nusikaltimu. Taigi pastoracinis J. Zdebskio darbas neliko be pasekmių. 1964 metų lapkričio 26 dieną Marijampolės (tuomet – Kapsuko) rajono teismas skyrė jam vienus metus nelaisvės. Nuosprendžio nepakeitė ir LSSR Aukščiausiasis Teismas, kurio posėdžio J. Zdebskis iki sausio pabaigos laukė Lukiškių kalėjime, dirbdamas maisto išnešiotojų brigadoje. Ten kunigui teko išklausyti ir vieno nuteistojo mirčiai išpažintį. Po Aukščiausiojo Teismo nuosprendžio J. Zdebskis 1965 metų sausio 25-ąją buvo perkeltas į Vilniaus Rasų gatvėje esančią pataisos darbų koloniją, dirbo siuvykloje, vėliau – Rudaminos paukštyną statančių nuteistųjų brigadoje. Į laisvę išėjo tų pačių metų birželio 4-ąją.

Tai buvo pirmoji skaudi pasišventusio kunigo kaktomuša su sovietine valdžia. Įkalinimas J. Zdebskio „nepataisė“ – jis ir toliau ramiai, bet ryžtingai ėjo pasirinktu keliu, toliau plėsdamas pastoracinę veiklą, šį kartą – jau Dzūkijoje: Alytuje, Leipalingyje ir Kapčiamiestyje, kur 1966 metais buvo paskirtas klebonu. Nuo to momento kunigo ir sovietinės totalitarinės sistemos priešprieša nesulaikomai bei negrįžtamai pasuko link tragiškos atomazgos.

Tylinti Bažnyčia J. Zdebskio daugiau netenkino. Juo labiau kad praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo partizaninio karo pabaigos, viešai stoti prieš agresyvų totalitarizmą lyg ir nebebuvo kam. Taigi 1698 metais J. Zdebskis drauge su Sigitu Tamkevičiumi ir kitais veiklesniais kunigais pradėjo rinkti parašus po pareiškimu dėl vis blogėjančios padėties Kauno kunigų seminarijoje. Šis dokumentas buvo nusiųstas SSRS Ministrų Tarybos pirmininkui Aleksejui Kosyginui, bet sugrįžo į Vilnių ir atsidūrė čekistų rankose, o po poros metų tapo vienu iš pirmųjų puslapių J. Zdebskio operatyvinio stebėjimo byloje Nr. 242.

Akiplėša

O kol kas sovietinė Lietuvos valdžia prieš nenuoramą kunigą imasi kitokių veiksmų. 1969 metų vasarį LSSR Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaiga atima iš jo kunigo registracijos pažymėjimą. Tai reiškia, kad viešai eiti ganytojo pareigų J. Zdebskis nebegali. Jam drauge su tokių pat sankcijų sulaukusiu S. Tamkevičiumi skubiai tenka ieškoti kito darbo – kitaip abu rizikuoja būti įkalinti už veltėdžiavimą, o tai jau buvo nutikę ne vienam KGB persekiojamam sovietų disidentui.

Taigi drauge su S. Tamkevičiumi apsigyvenęs Prienuose J. Zdebskis įsitaisė darbininku rajono melioracijos valdyboje, bet religinės veiklos nenutraukė, nors puikiai žinojo, kad KGB stebi kiekvieną jo krustelėjimą. O persekiojamas kunigas tuo metu važinėjo po visą Lietuvą ir rengė rekolekcijas.

1970-ųjų kovą, atgavęs registracijos pažymėjimą, J. Zdebskis buvo paskirtas Prienų bažnyčios vikaru ir toliau tęsė „nusikalstamą“ pastoracinę veiklą rengdamas vaikus Pirmajai Komunijai. Maža to, valdžiai smaugiant oficialią kunigų seminariją, dvasininkas ėmė organizuoti slaptą kunigų rengimą ir tapo neoficialiu pogrindžio seminarijos rektoriumi. Vėliau kai kurie Bažnyčios hierarchai ir šiaip kunigai priekaištavo J. Zdebskiui dėl esą neapgalvotos rizikos. Vis dėlto, prasidėjus pogrindiniams mokymams, valdžia buvo priversta kiek atleisti gniaužtus, kuriuose laikė oficialią kunigų seminariją. Tuo metu virš J. Zdebskio galvos jau tvenkėsi naujas juodas debesis.

1971 metų balandžio 20-ąją KGB užvedė kunigui operatyvinio tyrimo bylą pagal „religine dogmatika maskuojamos antisovietinės agitacijos ir propagandos“ kategoriją. Iš to galima spėti, kad J. Zdebskiui buvo numatomi ne vieni metai lageriuose. Antisovietinės agitacijos čekistų Akiplėša pramintam kunigui inkriminuoti nepavyko, bet priežastis dar kartą jį įkalinti vis dėlto atsirado. Tų pačių metų liepos 16-ąją atvykusi į Prienų bažnyčią komisija aptiko J. Zdebskį katekizuojant vaikus. „Neteisėta“ tikybos pamoka buvo nufotografuota, surašytos visų dalyvavusiųjų pavardės, surašytas aktas, jo kunigas nepasirašė. Vis dėlto Prienų rajono prokuratūra iškėlė J. Zdebskiui naują baudžiamąją bylą.

Avarijoje sumaitotas Juozo Zdebskio automobilis jo draugo Antano Grinkevičiaus kieme. 1986 m. vasaris.Nuotrauka iš knygos „Bažnyčios riteris“.

Prasidėjo tiek kunigo, tiek tikybos pamokose dalyvavusių vaikų bei jų tėvų apklausos, o J. Zdebskio namuose daryta krata. Rugpjūčio 26-ąją kunigui paskambinęs tardytojas paprašė kelioms minutėms užsukti į jo kabinetą. Šios kelios minutės virto ištisais metais: vos pasirodęs pas tardytoją, J. Zdebskis buvo suimtas ir po keturių areštinėje praleistų parų išvežtas į Vilnių. Lapkritį Kauno rajono teismas skyrė jam vienų metų laisvės atėmimo bausmę, ją kunigas atliko Pravieniškių bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

1972 metų rugpjūčio 25-ąją išėjęs į laisvę, J. Zdebskis buvo paskirtas Lazdijų rajono Šlavantų parapijos klebonu. Tačiau ir atlikusio bausmę kunigo KGB nepaliko ramybėje. Čekistams buvo maža nuolat sekti J. Zdebskį, maža klausytis jo telefono pokalbių – jiems reikėjo taip apkartinti gyvenimą kunigui, kad šis sėdėtų kaip pelė po šluota. Taigi prieš Akiplėšą jie griebėsi šmeižto, provokacijų ir bauginimo. Į jo namus įsiveržę kagėbistai darydavo niekieno nesankcionuotas kratas, pats jis ne kartą buvo sulaikomas, galiausiai iš jo be jokio pagrindo atimtas vairuotojo pažymėjimas. Taip pamėginta ne tik apriboti nesuvaldomo kunigo galimybes laisvai judėti, bet ir sukompromituoti jį tikinčiųjų akyse.

Į šią provokaciją audringai reagavo tiek kunigai, tiek parapijiečiai. Štai ką laiške LSSR KGB vadovui tuomet rašė 308 Šlavantų parapijos tikintieji: „1973.03.10 Vilniaus mieste VAI (valstybinės automobilių inspekcijos – aut.) darbuotojas Jurevič sulaikė mūsų parapijos kunigą Juozą Zdebskį, vairuojantį automašiną, ir pareiškė, kad jis esąs girtas. Pareikalavo vykti į psichiatrinę ligoninę nustatyti girtumo laipsnį. Minėtoje įstaigoje, nepadarius kraujo analizės (...) buvo nustatytas aktas, pripažįstąs girtumą. VAI atėmė vairuotojo pažymėjimą, rajoninis laikraštis įdėjo žinutę, kad kunigas sulaikytas Vilniuje girtas vairavęs automašiną. Mes, Šlavantų parapijos tikintieji, žinome, kad mūsų kunigas visiškai nevartoja alkoholinių gėrimų. Tai patvirtina ir važiavę su juo trys žmonės, į kurių liudijimą įvykio metu buvo visiškai nereaguojama. Šitoks grubus kunigo įžeidimas įžeidžia ir mus, tikinčiuosius. Nejaugi šitokiomis priemonėmis vykdoma ateistinė propaganda?“ 

Disidentų gretose

Juozo Zdebskio laidotuvės Rudaminoje. 1986 m. vasario 10 d.Nuotrauka iš knygos „Bažnyčios riteris“

KGB provokacijos prieš kunigą dar labiau suaktyvėjo po 1978-ųjų, J. Zdebskiui pradėjus veiklą penkių kunigų disidentų įkurtame Tikinčiųjų teisėms ginti komitete. Ši organizacija, į kurią, be J. Zdebskio, įėjo S. Tamkevičius, Vincas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas, apie savo įsikūrimą viešai paskelbė Maskvoje surengtoje spaudos konferencijoje. Visi šio komiteto nariai čia pat nurodė savo adresus ir ragino visus tikinčiuosius siųsti jiems pranešimus apie pažeistas jų teises.

Toks beatodairiškas, net bravūriškas žingsnis įsiutino kagėbistus. Jie nusprendė su kiekvienu komiteto nariu susidoroti atskirai. Silpnos sveikatos ir ribotų galimybių V. Vėlavičių nutarta apipinti dar tankesniu šnipų ir provokatorių voratinkliu, kitus tris komiteto narius suimti ir įkalinti, o prieš J. Zdebskį panaudoti priemonę, turinčią ne tik sužaloti kunigą bet ir galutinai jį sukompromituoti. Štai ištrauka iš sovietinės Lietuvos čekistų laiško SSRS KGB 5-osios tarnybos viršininkui: „LSSR KGB paruoštų ir išplatintų laiškų pagalba siekė sukompromituoti „Naglec“ (Akiplėšą – aut.) tarp dvasininkų vadovų, kunigų ir aktyvių vienuolių kaip kunigą, gyvenantį palaidą gyvenimą. Kol kas tarp klerikalų plataus atgarsio tai nesulaukė. Siekiant nutraukti „Naglec“ priešišką veiklą ir sustiprinti neigiamą nuomonę apie jį kaip apie reakcionierių ir vienuolių, manoma, kad tęsiant objekto kompromitavimą būtina jo atžvilgiu panaudoti spec. priemonę. Vykdant nurodytą priemonę prašome jūsų bendradarbiavimo.“

Sankcija iš Maskvos buvo gauta. Tų pačių metų spalio 3-iąją J. Zdebskio automobilį sustabdė milicininku persirengęs čekistas ir nepastebimai apipurškė vairuotojo sėdynę kažkokiu preparatu. Po kurio laiko ant J. Zdebskio sėdmenų, šlaunų ir nugaros atsirado gilios žaizdos, tarsi po nudegimo. Gydyti tokius sužalojimus namų sąlygomis nebuvo įmanoma – kunigą skubiai reikėjo vežti į ligoninę. Taip J. Zdebskis atsidūrė Kauno klinikose. Tačiau greitai kunigo bičiuliai sužinojo, kad vienai gydytojai kagėbistai davę nurodymą diagnozuoti kunigui venerinę ligą. Tapo aišku, kad J. Zdebskio negalima palikti ligoninėje, tad kunigas Alfonsas Svarinskas skubiai nuvežė bičiulį ir paslėpė tik jam vienam žinomoje vietoje Vilniuje. Taip J. Zdebskis keliems mėnesiams dingo iš KGB akiračio ir netrukdomas galėjo gydytis žaizdas.

Kryželiu pažymėta avarijos vieta Eišiškių ir Valkininkų kelių sankryžoje.A. Grinkevičiaus nuotrauka iš knygos „Bažnyčios riteris“

Vis dėlto šia provokacija KGB bent iš dalies pasiekė savo tikslų – nors sukompromituoti J. Zdebskio čekistams nepavyko, į Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto posėdžius jis nebebuvo kviečiamas. Tiesa, toks sprendimas greičiau priimtas ne dėl incidento, o dėl J. Zdebskio veiklos pobūdžio – tuo metu kunigas aktyviai važinėjo po tolimus Sovietų Sąjungos rajonus, lankydamas nuteistus kunigus ir disidentus. Vis dėlto LSSR KGB rašte Maskvai džiūgaujama, jog J. Zdebskis „buvo nušalintas nuo aktyvios priešiškos veiklos kaip morališkai susikompromitavęs asmuo“.

Atrodytų, kad po tokios „sėkmingos“ operacijos KGB turėjo palikti J. Zdebskį ramybėje. Tačiau nepaliko: 1984-aisiais kunigą mėginta sukompromituoti dar kartą. 1984 metais dieną Ančios upelyje rasta paskendusi dvidešimt trejų metų mergina vardu Ramutė. Atvažiavusi į Dzūkiją pagrybauti ji buvo su kunigu ir jo sesers šeima. Tąsyk kagėbistai skleidė gandus, neva merginą nužudęs kunigas Juozas. Tačiau provokacija subliūško – tyrimu nustatyta, kad epilepsija sirgusi mergina priepuolio metu pati įkrito į negilų upelį ir prigėrė.

Ir tai dar ne viskas. 1985-aisiais, J. Zdebskį perkėlus į Rudaminą, KGB sudarė naują sekimo priemonių planą. O 1986 metų vasario 4 dieną kunigo operatyvinio tyrimo byloje atsirado LSSR KGB pirmininko H. Vaigausko rezoliucija: „Prašau įdėmiai išstudijuoti Bažnytinės teisės 533 ir 550 kanonų reikalavimus – apie kunigų pareigas – ir tikinčiųjų vardu parengti argumentuotą laišką. Dienomis dingsta – nuolatinės kelionės, bastymaisi. Reikalavimas – priversti jį dirbti.“ Tuo metu iki J. Zdebskio žūties buvo likusi viena diena.

Vargu ar šį dokumentą galima laikyti nurodymu fiziškai susidoroti su valdžiai neįtikusiu kunigu. Iš likusių bylos lapų taip pat neįmanoma susidaryti įspūdžio, ar avariją J. Zdebskiui organizavo čekistai. Gal tai buvo tragiškas atsitiktinumas, o gal taip buvo įgyvendintas planas iš aukščiau. Planas, kurio mūsų protams neskirta suvokti.

Šaltinis:  https://www.lzinios.lt/Istorija/lz-archyvas-kunigas-juozas-zdebskis-sventumo-kodas/238132