Brežnevo TAUTYBIŲ POLITIKA IR LIETUVA

DR. VYTAUTAS VARDYS

DR. VYTAUTAS VARDYS, Norman, Oklahoma, Oklahomos universiteto politinių mokslų profesorius, visuomenininkas, laikraštininkas, lietuvių katalikų veikėjas.

Per paskutiniuosius devynis šimtus metų Lietuvos valstybės likimui ir lietuvių tautos išsivystymui daugiausiai įtakos turėjo vokiečių - rusų ekspansinių jėgų susidūrimas Baltijos erdvėje. Po kelių kovos ir koalicijos periodų — epochinį konfliktą laimėjo Rusija ir nuo 1944 metų Lietuva vėl atsidūrė ne tik Rusijos orbitoje, bet ir naujos, šį kartą sovietinės, Rusijos valstybės ribose. Dar daugiau, šį kartą ir demografiškai Lietuva rusų jau buvo supama, tūkstančiais perkeltų į senąją Donelaičio tėvynę, kitados apgyventą prūsų, lietuvių ir vokiečių.

Lietuvos dabartinį vystymąsį ir jos politinę ateitį todėl, vokiečiams pralaimėjus, lemia jau ne vokiškieji, ar iš viso vakarietiškieji, veiksniai, ar rusų-vokiečių jėgų balansas, kaip tai anksčiau istorijoje yra buvę, bet rusiškieji, t.y. tie patys, kurie daro įtakos visos Sovietų Sąjungos kaitai. Reikia identifikuoti tris tokius veiksnius. Pirmasis — Sovietų visuomenės vidinė evoliucija ir sovietų valdančiojo elito vidaus politika. Antrasis — yra tarptautinė politika ir veiksmai, kurie daro įtakos Sovietų Sąjungos vidaus vystymuisi ir vidaus politikai. Trečiasis, nors minimas paskiausiai, — iš tiesų yra gal pats svarbiausias. Jis yra grynai lietuviškas. Tai yra patsai Lietuvos vidinis keitimasis, lietuvių tautos pažiūros ir siekimai, Lietuvos žmogaus charakteris. Visi šie trys veiksniai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Juos tačiau ir reikia, ir galima nagrinėti atskirai. Esamo laiko ribose šiandien koncentruosimės svarstyti pirmąjį veiksnį, teisingiau, tą veiksnį ryšy su Lietuva, gi dar preciziškiau temą aptariant, tą sovietų vidaus politikos aspektą, kurį vadiname tautybių politikos vardu.

TAUTYBIŲ POLITIKA PERSPEKTYVOJE

Tautybių politika yra sovietų vidaus politikos aspektas, pritaikomas ne-rusiškoms didžiulės sovietų valstybės provincijoms. Toji politika todėl yra sovietų vidaus politikos koncentratas. Tačiau iki šiol jinai maža susilaukė Vakaruose dėmesio, nors per paskutiniuosius penkis ar pan. metus, labiau įvertinant tautinio klausimo svarbą, pasidarė svarbu pačioje Amerikoje: imta daugiau tautine sovietų politika domėtis ir jos reikšmę vertinti. Pradinis nesidomėjimas, žinoma, reiškė ir nesidomėjimą nerusiškosiomis Sovietų Sąjungos tautomis. Tautybių politika, reikia pridėti, kad nebūtų neaiškumų nesiriboja kultūriniu ar lingvistiniu plotu, kaip tai dažnai manoma, bet apima politinį bei administracinį, stipriai įjungia ekonominį bei demografinį vystymosi barą.

Norint sovietinę tautybių politiką tinkamai suprasti, reikia ją analizuoti iš istorinės perspektyvos. Toji perspektyva veda į du sovietinės valstybės šaltinius: marksizmą ir istorinę Rusijos valstybę. Marksas skelbė proletarinį internacionalizmą. Socialinės organizacijos, įimant valstybę, pagrindu jisai laikė socialinę klasę, todėl tautos kaip socialinės sąrangos vieneto jisai nevertino. Tautas jis laikė esant grynai socialinės prigimties ir todėl išnyksiančias socialiniams konfliktams pasibaigus. Todėl ankstyvos veiklos metu Rusijos bolševikai tautinio klausimo irgi nevertino ir, iš vis, neturėjo tautiniu klausimu nusistatymo. Įgiję valdžią jie turėjo tautybių programą improvizuoti. Programos reikėjo, kadangi pasirodė, jog be tautinės problemos išsprendimo, negalima tikėtis sovietinės jėgos įgyvendinimo, t.y. išlaikymo ir suorganizavimo. Tai labai svarbus Rusijos komunistams valstybės išsivystymo ir valdymo aspektas, kurį reikia nuolat laikyti prieš akis. Problemos esmė neglūdėjo Rusijos gyventojų tautiniame įvairume. Kaip teisingai ir įžvalgiai rašo sovietinis autorius I. M. Kislitsin, Sovietų Sąjungą buvo reikalinga suorganizuoti federatyviniu, t.y. tautiniu administraciniu pagrindu ne dėl to, kad sovietų šalis buvo daugiatautė, bet dėl to, kad egzistavo tautinis klausimas. Pačios svarbiausios imperijos tautybės kėlėsi laisvam ir nepriklausomam gyvenimui. Norint jas laimėti arba bent apvaldyti, reikalinga buvo prisivilioti, arba sau palenkti, jų nacionalizmą. Tai buvo padaryta labai gudriu, pasakyčiau, geniališku būdu: suorganizuojant administracinę krašto santvarką etniniu plotu, t.y. tautybės principo pagrindu, bet visą visose srityse sprendimų darymo galią, t.y. visą suverenumo jėgą paliekant centralizuotos ir disciplinuotos komunistų partijos rankose. Šis dvilypiškumas sudaro sovietinę tautinio klausimo sprendinio esmę.

Žvelgdami iš istorinės rusų valstybės vystymosi perspektyvos, turime pažymėti, kad Spalio revoliucija siekė nutraukti rusų valstybės vad. “tautų kalėjimo” tradiciją ir suorganizuoti revoliucinę komunistišką valstybę nauju, internacionaliniu pagrindu. Tikėjimas marksistine ateities vizija tuo metu buvo didelis. Marksistiniai pasaulėžiūriniai pasaulinės revoliucijos ir radikalaus visuomenės perorganizavimo siekiai dominavo, arba bent taip rodėsi, ne tik vidaus, bet ir užsienio politikoje. Dar prieš porą dešimčių metų Sir John Maynard savo įdomioje knygoje apie Sovietų Sąjungą lygino ją su graikų dievu Janus, kuris turėjo du veidu. Juos sukinėdamas, jis klaidindavo stebėtojus. Taip ir Rusija, Maynard rašė, yra dviveidė, iš vienos pusės revoliuciniai marksistinė, iš kitos tradiciniai tautinė valstybė. Amerikoje dirbęs ir miręs rusas sociologas Nicholas S. Timasheff 1946 metais išleistoje knygoje rašė, jog su Spalių revoliucija Rusija metė savo tradicinį nacionalistinį kelią, pasukdama į marksistinį internacionalizmą, bet kad nuo maždaug 1934 metų jinai nuo to internacionalizmo nusigrįžo. “Iš naujo pasukdama nacionalistine kryptimi”, jisai rašė, “Rusija įrodė, kad savo tautinės sielos gelmėse jinai niekad nebuvo atsisakiusi savo istorinio kelio, nuo kurio ji atrodė buvo nusisukusi 1917 metais”.1.

Kas yra tas istorinis Rusijos kelias? Čia citavome Timasheffą ne dėl to, kad jisai atrado “intelektualinę Ameriką”, bet dėl to, kad jisai savo knygoje patiekė ryškų ir dokumentuotą įrodymą tuo laiku, kai Amerikoje Rusijos reikalų supratimas buvo dar kūdikystės amžiuje. Nereikia grįžti prie Timasheffo ir istoriniam Rusijos keliui nusakyti. Kelių šimtmečių eiga rodo Rusiją einant Rusų valstybės, tapusios imperija, konsolidavimo ir rusų etninės grupės, t.y. rusų tautos stiprinimo keliu. Baigusi apjungti Rusijos žemes, 18 amžiuje Rusija išsipylė į Vakarų ir Rytų žemumas, į Lietuvą-Lenkiją, gi 19 amžiuje — į Kaukazą, Centrinę Aziją, o taip pat Pacifiko pakraščius. Tam pačiam ekspansyviam šimtmety Rusija persikėlė net ir į Amerikos kontinentą. 19 amžiaus carai, pradedant Nikalojum Pirmuoju, kuriam dar ir dabar Leningrade tebestovi paminklas, ėmėsi rusiškojo elemento stiprinimo. 19 amžiaus vidury, ypač jo paskutiniame ketvirtyje, tas rusiškumo stiprinimas susiformulavo kaip sąmoninga valstybinė ideologija, pasireiškianti etninio rusinimo politika. Tačiau caro autoktarija buvo nepajėgi patenkinamu būdu konsoliduoti užkariautąsias nerusiškąsias tautybes. Autokratinis principas pasirodė pasenęs, patenkinti ir socialinius rusiškuosius, ir bendruosius poreikius; jis žlugo, kraštą ištikus aštriai politinei krizei, kurios revoliucinę ašį suko liberalų rusų ir nerusų tautybių koalicija. Rezultate žlugo ne tik carizmas bei jo ideologija, o taip pat pavojuje atsidūrė ir pačios Rusijos valstybės integralumas. Pagal sovietų dissidentų istoriką Adriejų Amalriką, rusų valstybę išgelbėjo marksizmas, kuris sutelkė būrį naujų nerusų Rusijai valdyti ir davė naują, inspiruojančią, visus galinčią apjungti universalistinę ideologiją. Marksizmo, kaip Rusijos gelbėtojo ar rusiškosios valstybės įrankio, tema mums gerai pažįstama. Yra jos įvairiausių variantų. Paskutinysis, kuris rašė apie marksizmo, kaip intemacionalistinės ideologijos, žlugimą yra svarbiausias Lenkijos marksistas profesorius Laszek Kołakowski, kuris viename savo paskutiniųjų referatų “Marksistinė filosofija ir tautinė realybė” įdomiai parodo kelią, kuriuo marksistinė tarptautinės visuomenės vizija buvo išnaudota kaip “ideologinė rusiškosios didvalstybinės politikos priemonė”.

Šios temos diskusijose, tačiau, kartais tie du — ideologinis ir nacionalistinis — sparnai yra atskiriami ir iškeliamas tik vienas, arba vadinamas rusiškasis imperializmas, kuris esąs blogesnis už carinį, arba komunizmas, kuris esąs lemtingoji blogybė. Tiesos yra ir viename ir kitame tvirtinime, tačiau tautinės politikos veiksnio, įtakojančio Lietuvos dabartį ir ateitį, negalima tikrai suprasti, paneigiant marksizmo — rusiškojo nacionalizmo — saviveika. Todėl, manau, netikslu tvirtinti, esą Lietuvos identitetui ir asmenybei išsilaikyti komunizmas, kaip pasaulėžiūra, neturi įtakos, bet tiktai rusinimo politika. Lygiai tikrovei neatitinkančiu laikau teigimą, jog esą ne rusiškumas, bet komunistinė pasaulėžiūra bei sistema sudaranti Lietuvos ateičiai pavojų.

POLITIKOS VINGIAI

Ši Maskvos valdomos valstybės, t.y. Rusijos ir rusų tautos konsolidavimo kryptis buvo reikalinga apibūdinti, prieš nurodant jog senesnė tautybių politika nevisada ėjo ta pačia tiesia kryptimi, bet vingiavo. Tų vingių yra buvę keletas. Jie surišti su krašto industrializacija, kolektyvizacija, o dar labiau su kova dėl vyriausios valdžios pačioje aukščiausioje Komunistų partijos viršūnėse. Jai įtaką darė ir tikras ar vadų įsivaizduotas iš tautybių bei kitų grupių einąs pavojus pačios komunistinės sistemos saugumui. Į tų vingių charakteristiką šiuo metu nesileisime, tačiau reikia pažymėti, kad iš pat pradžių partija laikėsi dviejų principų tarp-tautybiniuose santykiuose. Pirma, ji pasisakė prieš tautinį nihilizmą arba tautybės suniveliavimą, kuris reiškė rusiškąją dominaciją ir asimiliaciją iš vienos pusės ir taip pat prieš tautybių ir jų interesų iškėlimą aukščiau bendrųjų — iš kitos. Šis pastarasis reiškė platų teritorinės autonomijos pripažinimą, surištą su ypačiai lingvistinės, bet, taip pat, kultūrinės ir nemaža dalim ekonominės saviveikos skatinimu. Komunistų vadai tuo išpažino, kad tautybės turi teisę į atskirą egzistenciją, individualumo išlaikymą, teisę išlikti. Mūsų radikalūs kairieji kultūrininkai 1930-40 m. turėjo šį Sovietų Sąjungos vaizdą, kuris, deja, Lietuvą okupuojant jau buvo pasikeitęs. Antruoju principu tapo Stalino suformuluota taisyklė tautinių kultūrų vystymuisi. Toji kultūra turėjo būti “tautinė savo forma, socialistinė savo turiniu”. Tai labai lankstus išsireiškimas, kuris galimas panaudoti ir tautiškumo ugdymui, ir de-nacionalizacijai ar tiesiog rusinimui. Iki Sovietų Sąjungos industrializacijos komunistų partija akcentavo tautinių kadrų, tautinių formų, kalbų, net kultūros ugdymą. Ji, taip pat, laikėsi lygybės principo iki to laipsnio, kad nepripažino rusų kalbos oficialia, kad leido ati-tautinti (ati-ukraininti Ukrainoje ir t.t.) surusintas mokyklas, valstybines institucijas ir t.t. Anuo metu, svarstant, kas kraštui sudarė didesnį blogį ir pavojų, ar tautybių nacionalizmas ar rusiškasis, tada vadinamas didžiarusiškuoju šovinizmu, partijos suvažiavimai visada nuspręsdavo, kad didžiarusis šovinizmas sudaro didesnį pavojų. Tai tęsėsi iki maždaug 1932 metų. Paskutinį kartą didžiarusiškąjį šovinizmo pasmerkė 1930 metais savo 16-tame kongrese.

Nuo 1932 metų Stalinas, kurį jo duktė savo “Laiškuose Draugams” rašo iš gruzino pasidarius rusu, ėmė gaivinti rusiškąjį nacionalizmą ir jį atpūtė iki to laipsnio, kad 1945 metų pergalės puotoje Kremliuje gėrė tostą ne už komunizmą ar visas sovietų tautybes, bet už “didžiąją rusų tautą”, kuri tą karą laimėjusi. Stalino rusinimas buvo tiesioginis, vulgarus ir brutalus. Tuo metu, 1944-53 metais, Lietuva jį tiesioginiai patyrė. Stalino tautybių politikai buvo charakteringas absoliutus nepasitikėjimas nerusiškais kadrais, net ir smulkios administracinės autonomijos užgniaužimas, kultūrinio konformizmo reikalavimas, sekant “vyresnįjį brolį” iki to laipsnio, kad estai tą kultūrinio vystymosi laikotarpį yra pavadinę “istorine skyle”. Stalinas norėjo ne rusų tautoms išbraukti jų istorinę atmintį. Čia jau nekalbame apie fizinį plačių masių žudymą ir deportacijas, kurios už Lietuvos ribų sunaikino ir visai nemažų tautybių integralumą. Postalininė situacija palaipsniui gerėjo ir kultūriškai Lietuva ir kitos respublikos buvo pradėję atsikvėpti. Tačiau Kruščiovo pradėta de-stalinizacija buvo apstabdyta (prieš savo mirtį Kruščiovas tvirtino, kad taip nutiko dėl to, kad jisai pasidavė savo kolegų spaudimui). Kruščiovas pats pasidarė vyriausiu vadu, kad ir ne stalinistiniu despotu, ir tautybių santykiuose sugrįžo į kietą kelią.

Kruščiovo tautybių politika keitėsi dėl jo naujos ekonominės-socialinės programos. Jis turėjo Sovietų Sąjungos tolesniam vystymui grandioziškus planus. Tų planų įvykdymas turėjo pakeisti ir sovietinių tautybių padėtį. Per dvidešimt metų, 1980-siais, Kruščiovas prižadėjo savo žmonėms pasiekti patį galutinį marksistinės vizijos laipsnį, t.y. komunistinę sistemą. Jos būsią pasiekta dviem etapais: pirmuoju, sukuriant materialinę ir technologinę komunizmo bazę. Naujoje partijos programoje, priimtoje 1961 metais, partija pasiskelbė jau 1970 metais taip būsianti pastačiusi krašto ūkį, kad Sovietų Sąjunga pralenksianti Ameriką žemės ūkio ir kitose srityse ir tuo būdu sudarysianti sąlygas pilnam gyventojų aprūpinimui. Ta jo komunizmo vizija, tačiau, nepakilo aukščiau miesčionies gero gyvenimo įsivaizdavimo. Pavyzdžiui, komunizmo pasiekus, jaunavedžiams nereiktų laukti metais ir mėnesiais, kol gaus mažą butą; tas butas būtų duodamas tuojau po vedybų.

Komunizmo siekiant keistųsi ir tautybių santykiai. Partijos programa paskelbė, jog partija sieks vis didesnio tautų glaudėjimo, iki bus pasiekta pilna jų vienybė. Tai buvo planuojama įvykdyti dviem stadijom: pirma, vadinamuoju suartėjimu, ir paskum — susiliejimu (sblizhenie ir slijanine). Mūsiškais žodžiais tariant, tai būtų atsiekta asimiliacijos būdu: pirma, kultūrinės ir socialinės, o vėliau — kalbinės. Programa, taipgi, konstatavo, kad respublikų gyventojų sudėtis, darantis vis daugiau daugiatautė, ir, kad ekonominiams santykiams plečiantis, pačių respublikų sienos nebeturinčios anksčiau turėtosios reikšmės. Tuom buvo daroma aliuzija į tautinės autonomijos peržiūrėjimo reikalą. Taigi, nebūtų nuostabu, partija įspėjo, jei tos sienos laikui bėgant būtų ir visai panaikintos. Ir iš tikrųjų, sovietų konstitucinės teisės žinovai, kaip A. I. Lepeškin ir P. G. Semionov, ėmė rašyti sovietų žurnaluose (Gosudarstvo i pravo), kad tautinė autonomija jau atgyvenusi savo dienas. Dvidešimt antram partijos kongrese ir pats Kruščiovas paskelbė, kad komunistai neturį jokios pareigos išblaškyti tautines formas, ir kad jie priešingi skirtumų tarp tautybių “įamžinimui”. Tuom pat laiku buvo atnaujintas “vyresniojo brolio” liaupsinimas, rusų kalbos stūmimas į priekines pozicijas, dvikalbių mokyklų po vienu stogu steigimas ir t.t. Sovietų autoriai, tarp jų galime paminėti ryškiausius — Chanazarovą, Agaevą, Isupovą, Semionovą, — atvirai ėmė rašyti ir kalbėti apie tautybių asimiliaciją su rusais, net gi vienos generacijos laike.

Visa Kruščiovo akcija rodė, kad sovietinis komunizmas jam reiškė ne tik tam tikrus ekonominius ir socialinius atsiekimus, ne tik rusų tautos dominavimą šalies valdyme ir išvystyme, bet dar daugiau — tolesnę rusų tautos konsolidaciją ir parturtinimą kitų tautų žmonėmis ir kultūromis. Kitaip tariant, pasidarė labai aišku, kad komunistinės vizijos pagalba partija siekė tolesnio rusų tautos vystymo ir didėjimo. Šio vystymo pagrindas buvo ekonominis; ekonominis priklausomumas padarysiąs neįmanoma grupinę etninę egzistenciją, teisingiau, etninių grupinių interesų gynybą; industrializacija ves į miestų augimą; miestuose gi ir miesteliuose gyventojai tautine prigimtimi pasidarys mišrūs. Mišriose gyventojų masėse rusų kalba bus komunikacijos priemonė ir per ją bus pasiektas galutinis ne rusų susiliejimas su rusų tauta.

Kai 1957 metais Kruščiovas turėjo sunkumų su Molotovo, Malenkovo, Kaganavičiaus ir kitų grupe, kuri jį buvo pašalinusi iš pirmojo sekretoriaus pareigų, savo poziciją jis išlaikė Centrinio Komiteto pagalba, o jame jį stipriai parėmė ne rusiškųjų respublikų komunistų vadovai. Tačiau Kruščiovo grandioziniai planai laikui bėgant vedė į respublikų teisių susiaurinimą bei kultūrinės veiklos ir švietimo trukdymą. To rezultate nerusai komunistų lyderiai nuo Kruščiovo atšalo, ir 1964 m., Kruščiovą nuvertus, tuo atvirai džiaugėsi. Kaukaze, Ukrainoje, gal kiek mažiau Baltijos respublikose Kruščiovo kritimas buvo sutiktas su pasitenkinimu.

BREŽNEVO LAIKAI

Brežnevas ir Kosyginas perėmė vadovybę, galima sakyti, turėdami ne rusų komunistų vadų ir inteligentijos pritarimą. Iš pradžių tie vadai sudarė įspūdį, kad Kremlius atleis tautybių spaudimą. Joms buvo padaryta kai kurių kultūrinių koncesijų, pav. leista išspausdinti savas tautines enciklopedijas. Iš laikraščių ir žurnalų 1964-65 metais išnyko kalba apie tautų susiliejimą; kuriam laikui dingo ir rusų tautos bei kalbos garbinimas. Dar daugiau, didžiuosiuose žurnaluose, Voprosy istorii, Voprosy filosofu, Druzba narodov prasidėjo didelės, aiškiai organizuotos diskusijos tautiniu klausimu. Nors pagrindine diskusijų tema buvo Stalino duoto tautybės nusakymo peregzaminavimas, iš tiesų tai tik davė progą šiuo ir jį liečiančiais klausimais iškelti naujų minčių.

Šio atlydžio metu — 1967 metais Jungtinėse Amerikos Valstybėse buvo imta manyti, kad su Kruščiovo nuvertimu į šiukšlių dėžę išmesti ir jo formuluoti, 1961 metų partijos programoje užregistruoti, tautybių suartėjimo planai.2

Tačiau tai buvo perankstyvas nekantrių amerikiečių sprendimas. Vieton nutolę, laikui bėgant, naujieji vadai ėmė grįžti į Kruščiovo kelius. Tas grįžimas prasidėjo, galima sakyti, 1965 metų gale, taigi, tik metams praėjus po Nikitos Kruščiovo nuvertimo. Prasidėjo atnaujinta kalba apie tautų suartėjimą, apie reikalą organizuoti pastangas tam suartėjimui vystyti. Tokias mintis ėmė skleisti ne provincijos laikraščiai, bet autoritetingas partijos aparato žurnalas “Komunistas”. Matyt, betgi, partijos viršūnėse šiuo klausimu pilno sutarimo dar nebuvo ir todėl XXIII partijos kongrese 1966 metų pavasariop Brežnevo formulacija buvo švelni. Pasisakydamas už leninistinę tautybių politiką, jisai skatino ne tik sovietinį patriotizmą, bet ir progresyvių tautinių tradicijų ugdymą, pasisakė ne tik prieš nacionalizmą (tai reiškia ne-rusišką), bet ir šovinizmą (tai reiškia, rusišką nacionalizmą). Savo rezoliucijose kongresas iškėlė ne tik ankštų ryšių, draugystės ir brolybės reikalą, bet taip pat pripažino sovietinių tautų “interesus” bei prižadėjo gerbti “tautinius skirtumus”.

Tolesnis Brežnevo politikos sukruščiovėjimas galimas pavaizduoti tiesiog grafiškai. Jei 1966 metais Brežnevas atrodo esąs tautybių globėjas, 1967 metais jisai jau užima “vidurio” poziciją, kuri prileidžia ne tik pagarbą tautiniam skirtumam, bet ir tų skirtumų sunykimą. Savo svarbioje kalboje Kijeve, minint 50 metų bolševikmetį Ukrainoje, Brežnevas pasisakė už visasąjunginių, bet taip pat ir atskirų, respublikų ekonominių interesų respektavimą. Kultūrinėje ir socialinėje srity Brežnevas jau iškėlė mintį, kad komunistinės santvarkos statyboje tautų suartėjimas bus neišvengiamas. Pripažindama tą faktą, partija čia turinti laikytis “vidurio” kelio: nereikia to suartėjimo dirbtinai skubinti, bet nereikia to suartėjimo dirbtinai ir stabdyti; ir dar daugiau, nereikia to suartėjimo proceso palikti vien tik savaimingai tekmei.

Sekančiame partijos kongrese, XXIV-jame, kuris susirinko 1971 metais, Brežnevas ir vėl nuėjo šiek tiek toliau. Rezoliucijų, skatinančių gerbti tautinius skirtumus, jau nebuvo, nors “nacionalinės savybės” ir “respublikų interesai” buvo prisimintini. Tačiau dabar Brežnevas ir kongresas akcentavo suartėjimą, o ypač “sovietų liaudies” sąvoką. Tai esanti “nauja istorinė žmonių bendruomenė”, išaugusi Sovietų Sąjungoje. Jai, esą, charakteringa bendra marksistinė-leninistinė ideologija, monolitinis susiklausymas visuomenėje per bendrą darbą, per bendrą krašto gynybą. Ta sąvoka nebuvo nauja. Ji buvo siūlyta jau Kruščiovo laikais. Tą advokatavo du universiteto dėstytojai, Rogačiovo ir Sverdlino žinomam straipsny “Komunisto” žurnale. Dar prieš XXIV kongresą jinai buvo įvairiai komentuojama ir rado vietą ir marksizmo - leninizmo filosofijos žodyne. Dabar ją oficialiai aprobavo vyriausias partijos vadas. Iškeldamas tą naują žmonių bendruomenę, stovinčią aukščiau už iki šiol buvusią tautų draugystę, Brežnevas pats, o taip pat jo jaunesnieji kolegos, pagarbino rusų tautą, rusų kalbą, rusų darbo klasę, rusų geraširdiškumą, pasiaukojimą, talentą ir t.t.

Metams su puse praėjus, partija ir Brežnevas žengė dar vieną žingsnį. Kalboje, pasakytoje 1972 m. gruodžio 22, minint 50 metų sovietų federacijos sukaktį, Brežnevas lyg ir pakartojo savo Kijeve 1967 metais padarytą pareiškimą, pasisakant už vidurio kelią tautų susiliejimo klausimu, bet šį kartą akcentavo vadinamąjį “suartėjimą”. “Tolesnis tautų suartėjimas” (dabar “suartėjimo” sąvoka viešose kalbose vartojama vietoje “susiliejimo”) “išreiškia objektyvų procesą”, — sakė jis. Partija pasisako prieš dirbtinį šio suartėjimo skubinimą; tam nėra reikalo, nes tasai procesas yra diktuojamas visos mūsų sovietinio gyvenimo krypties. Partija, taip pat, neprileis nei bandymų pristabdyti šį tautų suartėjimo procesą, partija neleis vienu ar kitu pretekstu statyti tam suartėjimui kliūtis ar dirbtinai konsoliduoti tautinį apsiribojimą. Tokie veiksmai būtų priešingi bendrai mūsų visuomenės išsivystymo krypčiai, tarptautiniams komunistų idealams ir ideologijai, o taip pat priešingi komunizmo statybos interesams”.

Taigi, šį kartą Brežnevas aiškiai pasakė, jog vadinamasis vidurio kelias yra asimiliacijos kelias. Asimiliacijos procesas vyksta. Jisai esąs natūralus, objektyvus sovietinio gyvenimo rezultatas, ir niekas tenedrįsta tam procesui kliudyti. Tokiu pasisakymu ir nuramino neviešus asimiliacionistus, kad partijos linija palieka kieta, ir aprobavo pačią asimiliacinę kryptį.

Nenuostabu, kad tokias pat išvadas apie tautinių santykių išsivystymą padarė ir anksčiau minėti stambiųjų sovietų žurnalų diskutantai. Jų tarpe galima rasti pačius žinomiausius sovietų profesorius, akademikus ir pan., rašančius tautinio klausimo temomis. Amerikietis profesorius Grey Hodnett tuos diskutantus buvo padalinęs į dvi grupes: “asimiliacionistus” ir tuos, kurie jiems nepriklauso.3 Tačiau tai nevisai tikslu. Netikslu todėl, kad visi tie profesoriai ir teisininkai bei folosofai laiko tautybių suartėjimą neišvengiamu, objektyviu istoriniu procesu. Skirtumas yra tas, kad vieni jų, kaip Semionov, norėtų tą “suartėjimą” pagreitinti, o kiti, kaip kirgizas Džunusov, norėtų jį atidėti tolesniam laikui. Jis ir kiti galvoja, kad proceso greitinti nereikia, kad tautinė autonomija dar turi savo funkciją, kad asimiliacija bus pasiekta, bet tam reikia palaukti iki visas pasaulis taps komunistiniu. Kitaip tariant, asimiliacijos nereikia spausti, nes ji ir pati ateisianti. Jos nebus šioje generacijoje, bet netruks ilgai. Docentas I. Jacobson (gal dėstąs estų mokyklose), rašydamas Sovetskaia Estonia laikrašty (1971 metais) pranašavo, kad komunizmas pasauly laimėsiąs per sekančius tris šimtus metų, ir kad tada visos tautybės susilies į “naują, aukštesnio tipo žmonių bendruomenę — žemės planetos liaudį”.4

Asimiliacinę kryptį palaiko ir autoritetingo Marksizmo-Leninizmo Instituto Maskvoje darbuotojai. Prieš porą metų, 1972-aisiais, institutas rėmė dviejų svarbių tomų pasirodymą. Pirmąjį, kolektyviai rašytą ir pavadintą Leninism i natsional’nyi vopros v sovremen-nykh unsoviaakh, redagavo akademikas Piotr F. Fedoseevas, tada Instituto direktorius ir, sakoma, Brežnevo kalbų rašytojas. Antrąją knygą, įdomesnę ir atviresnę bei netiek oficialią, parašė Instituto bendradarbis ukrainietis profesorius Mikhailo I. Kulichenko. Tai Natsional’nye otnosheniia v SSSR i tendentsii ikh razvitiia. Abiejose iškeliama mintis, kad “objektyvi istorinė kryptis” veda į tautų asimiliaciją. Kad įžvelgti šios pažiūros svarbą, ją, kaip ir Brežnevo ankstesnę kiek švelnesne formulacija, reikia suprasti sovietiniame kontekste. Dar Kruščiovo laikais buvo išdirbta teorija, jog tautų vystymasis vykstąs dialektiniu dviejų krypčių susidūrimo būdu. Iš vienos pusės, tautų kultas skleidžiasi, tautinių formų augimas vyksta ir t.t. Iš kitos pusės, vyksta tautų artėjimas. Tautų suaugimas, išsiskleidimas buvo net laikoma sąlyga jų suartėjimui. Mat, išvysčius modernias technologijos komunikacijos (ir sociologizacijos) formas ir technologijos bei industrializacijos pagalba suvienodinus žmogiškąją egzistenciją, galima į tas formas įpilti internacionalinį, t.y. asimiliacinį turinį, apvaisinti žiedą svetimom dulkėm ir tokiu būdu, vartojant botaninį palyginimą, vienos rūšies medy išauginti kitos rūšies vaisių. Bendrai paėmus, abi tendencijos, išsiskleidimo ir suartėjimo, buvo laikomos lygiai svarbiomis, net duodant pirmumą tautiniam išsiskleidimui. Dabar iš Brežnevo kalbų, Instituto raštų, Pravdos straipsnių, galima darytis išvadą, kad tų tendencijų lygumo teorija partijoje yra susvyravusi, kad vis daugiau reikšmės įgauna susiartinimo, asimiliacijos įkėlimas į pirmąjį planą. Taigi, nuo Kruščiovo laikų žengtas dar vienas žingsnis atgal į kruščiovinę politiką.

Kuličenko rašo, reikia betgi pastebėti, kad galutinė asimiliacija būsianti pasiekta, tik visam pasauliui tapus komunistišku (Kuličenko nepaaiškina, kas atsitiks su kiniečiais), bet kad Sovietų Sąjunga įeis į komunistinių valstybių bendruomenę, kaip viena valstybė, kaip jau gerokai asimiliuotas vienetas, ne atskiromis savo tautomis. Visų pirma išnyks smulkesnės, mažesnės grupės, sutirpusios arba rusų jūroje, arba masėse tų tautybių, kuriose gyvena. Vėliau — iki to laiko — ir didesnės tautos iš šalies asimiliuosis. Jau anksčiau minėtasis Kislytsin savo labai įdomioje knygoje apie sovietų federalizmo teoriją ir praktiką dar 1969 metais pripažino asimiliaciją, kaip vyraujantį ir, aišku, progresyvų veiksnį, kuris keičiąs respublikų gyventojų sudėtį ir todėl verčiąs naujai perstudijuoti sovietinio federalizmo reikalingumą ir jo tolesnį pobūdį. Jisai skelbė ir naują dalyką, būtent, kad Sovietų Sąjungos valstybinis pagrindas nebesąs atskiros tautybės ir tų tautybių administraciniai vienetai, bet tam tikra naujai susidariusi politinė bazė. Galima pridėti, kad ta jo minima “bazė” labai panaši į “sovietinės liaudies” sampratą, t.y. tą pačią, kurią mini Brežnevas ir kiti.

REAKCIJOS LIETUVOJE

Tokios pažiūros betgi nėra populiarios nei Lietuvoje, nei iš vis Baltijos kraštuose. Reikia manyti, kad jos turi stambių priešininkų Kaukaze ir Centrinėje Azijoje, o taip pat Ukrainoje. Dar 1964-65 metais gruzinai ir ukrainiečiai labai viešai ir labai stipriai reagavo į Kruščiovo vestą politiką, rusų kalbą padaryti “antrąja gimtąja kalba”. Lietuvoje oficialūs žmonės paskutiniaisiais metais yra matomai susirūpinę šitų asimiliacinių idėjų neigiama įtaka Lietuvos žmonėms, teisingiau, lietuvių reakcija į tokias kalbas. Galimas dalykas, kad ir lietuviškojo jaunimo ir inteligentijos paskutiniųjų kelerių metų viešas nepasitenkinimas ir pasipriešinimas režimui randa savo psichologines šaknis, tarp kitų, ir šitokių partijos planų skelbime. Žinant, kas galų gale laukia lietuvių tautos, jaunimas nekantriai ir tiesiog desperatiškai pylėsi į Kauno gatves, žinodamas, kad iš tautinės pusės kalbant, blogiau gali būti tik ateityje, bet dar ne dabar. Todėl reikia priešintis, kol nevėlu.

Eilėje straipsnių, kurie pasirodė ypač Tiesoje, naujoji partijos linija bandoma išaiškinti folosofinių diferenciacijų pagalba. Jos metodas primena viduramžių scholastiką. Taip profesorius Konstantinas Navickas, autoritetingas tautinio klausimo Lietuvoje interpretatorius, rašo, jog, girdi, reikią skirti suartėjimo procesą nuo susiliejimo proceso. Esą komunizmo statybos sąlygomis “vyksta ne socialistinių nacijų susiliejimas, o suartėjimas”.5 Navickas taip pat teigia, kad tautinių kultūrų suartėjimas ir internacionalizavimasis reikalinga esą skirti nuo tų kultūrų asimiliacijos. Navickas iš vis laiko asimiliacinę politiką esant žalinga ir cituoja Lenino laiškus, padiktuotus prieš pat mirtį ir nukreiptus prieš Stalino tautybių politiką Kaukaze, tokios politikos žalingumui parodyti. Jei paskutinis Navicko teiginys yra istoriškai paremtas, jo argumentas, jog internacionalizavimas nesąs asimiliacija, yra tik sofistika arba galvojimas, kaip norėtum kad būtų. Dialektinio galvojimo sampratose jo daromas skirtumas egzistuoja tik laike: internacionalizacija šiandien, gi asimiliacija rytoj. Tai tas pats procesas po keletas metų, sakykim, už generacijos.

Pasisako prieš nacijų suartėjimo proceso sutapatinimą su jų susiliejimu ir žinomas partijos propagandistas, Rusijoj gimęs, augęs ir auklėtas Valentinas Lazutka. Jisai sako, kad klaida žiūrėti į sąvoką “tarybinė (t.y. sovietinė) liaudis” kaip į “naują etninį junginį, savotišką ‘supernaciją’, atėjusią pakeisti tarybines socialistines nacijas, sulydinti jas į vieną homogeninį vienetą ir tokiu būdu įvykdyti nacijų susiliejimo misiją”.6 Tačiau jisai čia pat tuoj pripažįsta, kad ne tik vadinamieji “buržuaziniai” sociologai, bet ir sovietinių autorių dalis taip galvoja. Jie klystą, kadangi neskirtą susiartinimo nuo susiliejimo. Lazutka tačiau baigia panašiai, kaip ir kiti propagandistai, tvirtindamas, jog kadangi tarybinės liaudies internacionaliniai interesai visai “atitinka kiekvienos tarybinės tautos nacionaliniams interesams, internacionalizacijos procesas sutampa su kiekvienos nacijos ir tautybės laisvu išsivystymu”. Lazutkos raštas įdomus tuo, kad jisai buvo Tiesoje paskelbtas trumpai praėjus po

Brežnevo kalbos 1972 m. gruodžio mėnesį, kurioje Brežnevas pakartojo savo asimiliacinę teoriją. Lazutka išėjo savo vado “taisyti” ir aiškinti. Tokiu savo interpertavimu jisai tik plačiau paaiškino partijos kėslus tautybių atžvilgiu. Užtai, žinoma, jam galima padėkoti. Jo greitas aiškinimas tačiau parodo, kaip jautriai Lietuva ir, tur būt, kiti nerusai reagavo į Brežnevo asimiliacinės politikos paskelbimą.

Ši trumpa, nors ir laiko užimanti, analizė buvo reikalinga, kad įgytume perspektyvinį žvilgsnį į Brežnevo asimiliacinę politiką. Jinai rodo, kad Komunistų partija veda sovietinę valstybę tradiciniu-istoriniu rusų valstybės keliu, t.y. į tolesnę tautinės rusų valstybės statybą ir pačios rusų tautos konsolidavimą bei augimą. Komunistinė ideologija ir visuomeninės institucijos pasirodo esančios priemonėmis, anot Lazutkos, “nacijų suliejimo misijai” vykdyti.

Vaizdo pilnumui reikalinga būtų pasiaiškinti tos asimiliacinės politikos procesą realybėje, o taip pat tos politikos atsiekimus. Asimiliacija, kaip socialinio proceso studija, aišku yra įdomi ir svarbi, bet mūsų temos rėmuose yra būtiniau peržvelgti, ar ta asimiliacinė politika davė rezultatų, ir jei taip, tai kokių.

ASIMILIACINĖS POLITIKOS SĖKMINGUMAS

Pasisekimo kriterijų tokiam procesui įvertinti yra įvairių, priklausomai nuo paties proceso studijų sąrangos. Galutiniu ir nenuginčijamu matu tačiau mums tarnauja skaitmenys, rodą reliatyvų rusų etninės grupės augimą ir rusų kalbos, kaip gimtosios, plitimą.

Tradicinė didžiarusiškoji valstybės politika per paskutiniuosius septyniasdešimt penkis metus atnešė rusų tautai nemažą prieauglį. Per tą laikotarpį (1897-71), rusų tautos procentas bendrame gyventojų skaičiuje paaugo 9%, nuo 44% iki 53% (be trupmenų). Tuo pat laiku labai išaugo viena asimiliacinė gyventojų kategorija, būtent, grupė, kuri registruojasi nerusais, bet kuri užrašo rusų kalbą savo gimtąja kalba. 1959 m. tokių buvo 10 mik, 1971 — 13 mik, arba procentais — 1959 m. beveik 5%, o 1971 šiek tiek virš 5%. Sovietų demografai ir tautybių studentai visada išdidžiai cituoja šiuos skaitmenis, laikydami tos asimiliacinės grupės augimą pažangiu reiškiniu. Toji grupė susidaro daugiausiai iš ukrainiečių ir baltgudžių, kurių procentas savo tautybės kalbą laikančių savo gimtąja kalba kaskart mažėja. Tarp 1959 ir 1971 m. jis krito ukrainiečiams iš 87.7 į 85.7%, gi baltgudžaims iš 84.2 į 80.6%. Kiti tai grupei priklausantieji ateina iš diasporoj gyvenančių — vokiečių, lenkų, žydų — ir iš mažųjų tautybių kaip pav. totorių, udmuntų, suomių, iš įvairių Sibiro tautų.

Tačiau reikia pasakyti, kad šios rūšies rusiškumo plitimas (t.y. rusų tautos ir gimtos kalbos grupių didėjimas) yra pasiekęs savo apogėjų. Galima tvirtinti, jog viršūnė buvo pasiekta jau 1959 metais. Rusų gimimų skaičius jau buvo krintąs nuo vidurio 30-jų metų, t.y. nuo pradinės industrializacijos laikų ir todėl jų reliatyvinis skaičius, t.y. procentas, gyventojų tarpe tarp 1959 ir 1971 metų sumažėjo beveik vienu procentu, nuo 54% su trupmena iki 53%. Absoliutus skaičius, žinoma, išaugo. Rusų tautinės grupės procento gyventojų skaičiuje didėjimo nereikia todėl laukti iš natūralaus prieauglio, bet tik iš anos “gimtos kalbos” grupės, kuri laikui bėgant užsirašys rusų tautybės žmonėmis. Todėl rusų tautybės grupės didėjimas ir iš asimiliacinio šaltinio irgi yra labai moderuotas ir ribotas. Dar labiau tas ribotumas metasi į akis, kai prisimenama, kad lingvistinė asimiliacija iki šiol nepaveikė ne-slavų vidurinio dydžio grupių, pradedant vadovaujančiom Centrinės Azijos tautom, einant į Kaukazą ir grįžtant į Baltijos erdvę. Nei viena iš šių tautų nerodo ženklų, kad galėtų asimiliuotis su rusais.

Rusų tautos augimo produktyvumas todėl komplikuojasi. Laikui bėgant, rusų procentas mažėja, ne kyla. Jo augimui išlaikyti todėl reikalingas asimiliacinis didėjimas. Jisai, kaip anksčiau minėta, šiek tiek juda ir formalių atsiekimų atneš dar ateityje. Bet jisai nekyla tiek sparčiai, kad sovietų valstybės vadovai jaustųsi pakankamai saugūs atleisti asimiliacinį spaudimą. Jo todėl reikia laukti ir toliau. Rezultatai, matyt, iki šiol nebuvo laikomi pakankamais. Reikėjo rasti “sovietų liaudies” sąvoką, nuolat stiprinti vad. internacionalinį auklėjimą, kultūrų internacionalizavimą ir t.t., t.y. veiklą, kuri gyvina ir intensyvina asimiliacijos procesą. Tam procesui stiprinti turima ir porą kitų motyvų: pirma, nežiūrint marksistinės pranašystės, kad industrializacija žmones suartina, industrializacija Sovietų Sąjungoje nepajėgi priblokšti ne rusų (o ir rusų) tautinio nacionalizmo; netgi jį sustiprino. To nacionalizmo augimui reikalingas atkirtis. Antra, Kinijos baimė ir dėl to iškilęs nesaugumas, atrodo, sustiprino rusinimo tendencijas, kaip tai tradiciškai yra buvę pavojų laikais, pav., prieš antrąjį pasaulinį karą. Priešingai lauktam atleidimui, Kinijos pavojus stiprina asimiliacinę kryptį.

Laikydama asimiliacinės politikos tąsą ypač svarbia, partija, aiškiai matosi, negali atleisti diržų iš vis socialinių santykių sferoje. Todėl tautinį klausimą sprendžiant asimiliaciniu būdu, sunku laukti Sovietų Sąjungos suliberalėjimo, ar vad. sudemokratėjimo, iš vidaus.

Brežnevo asimiliacinės politikos efektas yra ir bus jaučiamas ne tik socialinėje-kultūrinėje srity. Labai svarbu pažymėti, kad vie-nas iš svarbių tos politikos rezultatų pradeda atsišviesti ekonominėje Sovietų Sąjungos organizacijoje. Preciziškai kalbant, atrodo, jog galimas tautinio administracinio principo atmetimas iš ekonominės organizacijos. Tai reikštų įvairių respublikų ir pačios sovietų federacijos pobūdžio pasikeitimą.

Aliuzija į toli siekiančią ir tautines respublikas paliečiančią ekonominę reorganizaciją padarė pats Brežnevas savo 1972 metų gruodžio 22 kalboje, sakydamas, kad “dabar, kada bendrai jau mūsuose įvykdytas uždavinys, išlyginti respublikų ekonominio išsivystymo lygius, turime galimybės ekonominius klausimus spręsti svarbiausiai ir už visa ko laikydamiesi valstybės bendrųjų interesų, siekdami bendrai liaudies ūkio efektingumo pakėlimo — žinoma, imdami domėn ir specifinius sąjunginių bei autonominių respublikų interesus”.

Reiškia, visasąjunginiai interesai ir, dar svarbiau, ūkio efektingumas suprantamu būdu buvo iškeltas į pirminį ekonominės organizacijos principą.

Iš sovietų spaudos diskusijų pasidarė aišku, kad to principo iškėlimas reikš tautinio administracinio elemento nužeminimą. Tuo klausimu Brežnevas padarė savo sprendimą, bet dar tą patį gruodžio mėnesį nuomonės Sovietuose dalinosi tarp centralistų-asimiliacionistų ir tautinio administracinio principo, kaip svarbiausio kriterijaus šalininkų. Žurnale Vaprosy ekonomiki profesorius V. Kistanov reiškė nuomonę, jog ekonominius rajonus reikia organizuoti vien ekonominio efektyvumo motyvais ir kad to perorganizavimo pasėkoje reikėsią keisti respublikų sienas ir gal persvarstyti jų dalyvavimo ekonomijos planavime ir administravime pobūdį. Savo nuomonę paremti jis pacitavo Leniną, pagal kurį nacionalinis faktorius nesąs vienintelis tą ekonominę organizaciją nuspręsti.

Tą patį gruodžio mėnesį pasirodė ir kitas straipsnis, bet kaip, tur būt, natūralu buvo laukti, ne centrinėje spaudoje. Straipsnio autorius buvo lietuvis, Algimantas Lebedinskas, centriniame aparate dirbąs ekonomistas (TSRS Ministrų Tarybos Valst. kainų komiteto tyrimo instituto pasaulinių ir užsienių prekybos kainų sektoriaus vedėjas). Straipsnį išspausdino Lietuvos komunistų partijos žurnalas Komunistas savo lietuviškoje ir rusiškoje laidoje. Lebedinskas, aišku, neatsiliepdamas nei į Kistanovo straipsnį, nei į Brežnevo kalbą — tie darbai buvo dar neišspausdinti, — gyrė respublikų įnašą į esamą ekonominį planavimą ir administravimą ir pirma problema nurodė ne reikalą efektingumo dėlei perorganizuoti ekonominę organizaciją, bet visų pirma ekonomijos vystymą ir ekonominio lygio tarp respublikų išlyginimą. Respublikiniai pramonės gamybos bei nacionalinių pajamų rodikliai dar perdaug skiriasi vienas nuo kito. Jisai, kitaip tariant, nurodė trūkumu tai, ką bendrąja prasme Brežnevvas savo kalboje jau deklaravo išspręsta. Aišku, kad Brežnevas buvo paklausęs Kistanovo, ne Lebedinsko.

Pernai įvykdytas Septynių rajonų sudarymas (1. pietų, 2. šiaurės — centrinio, 3 Volgos — Uralo, 4. Centrinės Azijos, 5. Kazakstano, 6. Sibiro ir 7. Tolimųjų Rytų) nebūtinai turi panaikinti respublikų sienas, kaip to bijomasi pačiose respublikose, bet tokia regionalizacija gali ypač sumažinti respublikų administratorių pajėgas ir jurisdikciją. Kiek toli Brežnevas yra pasirengęs ta kryptimi eiti, matysime iš to, ar naujai regijonalizacijai bus įkurdinta atitinkama partinė struktūra. Tokia struktūra labai pakirstų respublikinių partijų vadovų galią ir susiaurintų jų galimybes savo interesus ginti Maskvoje. Be to, kadangi naujoji regionalizacija siekia grynai ekonominiai racionalesnio gamtos turtų ir darbo jėgos (pagrindinės problemos, pagal Kistanovą) padalinimo, respublikos ne tik taptų didesne “provincija” kaip iki šiol, bet ekonomiškai pasidarytų dar labiau priklausomos nuo kontinentalinių išteklių komplekso erdvės; jų gyventojų sudėtis dar labiau darytųsi judri, dar labiau mišrėtų, o taip pat — rusėtų. Tai ypač liestų Estiją ir Latviją, mūsų Lietuvos artimiausias ir brangiausias kaimynes.

Naujas ekonominis susiorganizavimas gali atsišviesti ir dar baigiamoje naujoje sovietų konstitucijoje, kuri, tiesa, jau rašoma nuo 1961 metų. Nelauktina, kad ji panaikintų visas respublikų sienas, bet ji legaliais terminais gali definuoti padėtį, kurioje tom sienom bus suteikta dar mažiau reikšmės nei dabar.

Trumpai tariant, grynai ekonominė sovietinės erdvės valdymo racionalizacija veda į centralizuojantį regionalizmą ir vidine logika priešinasi etninio-nacionalinio principo pripažinimui savivaldoje. To principo paneigimas sumažintų dabar dar įmanomas priemones savo kultūriniam ir kalbiniam skirtingumui tęsti ir užsirikrinti. Jo paneigimas reikštų radikalų posūkį sovietinių tautybių traktavime ir didelį žingsnį tautinio pluralizmo nuslopinimui valstybinėje santvarkoje.

KELIOS IŠVADOS

Susumuojant mūsų temos diskusiją, aiškumo dėlei pritinka suformuluoti svarbiausias išvadas.

Pirma, tautinio klausimo sprendime Sovietų Sąjunga tęsia istorinę Rusijos valstybės ir tautos stiprinimo politiką. Kremlius siekia konsoliduoti nerusiškąsias tautas iki jų totalaus integravimo ir suvirškinimo. Kitaip tariant, Komunistų partija funkcionuoja kaip rusų valstybės ir tautos statytoja, statybos medžiagas imdama iš visų sovietinėje valstybėje gyvenančių tautybių. Kremliaus vadams Sovietų Sąjungos etninis-tautinis pluralizmas yra laikinis reiškinys. Praturtintos rusų tautos statybai-plėtotei Kremlius naudoja komunistinę ideologiją ir komunistinės santvarkos institucijas.

Antra, tautų konsolidavimo pastangos yra buvę nevienodo intensyvumo. Brežnevui perėmus valdžią, kurį laiką buvo svyruota, iki partijos lyderis aprobavo aiškią asimiliacinę kryptį. Tos krypties pasėkos pradedamos jausti konstitucinėje ir administracinėje sąrangoje, kultūriniame-socialiniame gyvenime ir ekonomijoje. Ekonominėje srity, kurią sovietai laiko viso išsivystymo pagrindu, norima atmesti tautinis administravimo principas, jį pakeičaint vien ekonominio efektyvumo kriterijumi.

Trečia, asimiliacinės politikos dėka, Kremliaus vadovai gerokai padidino rusų procentą valstybės ribose. Dėl mažo natūralaus rusų prieauglio, tačiau, tas didėjimas pasidarė lėtas. Dar daugiau, bendrajame gyventojų skaičiuje rusų procentas ėmė smukti. Tolimesnis rusų tautos augimas galimas tik iš nerusiško šaltinio, t.y. grupės, kuri asimiliavosi jau ne tik kultūriškai, bet ir kalbiniai, kuri rusų kalbą laiko gimtąja kalba, nors savo tautybe rusiškosios formaliai dar ir neskaito. Kremliaus politikos tikslas — padidinti šią grupę asimiliacinių mechanizmų pagalba. Tai reiškia tolesnį ideologinį spaudimą ir sugestionuoja išvadą, jog negalima laukti sovietų vidaus politikos suliberalėjimo. Asimiliacinės grupės augimo galimybės betgi yra ribotos, nes toji politika iki šiol nešė vaisių tik slavų tautose, diasporose ir mažose, neseniai išsivysčiusiose tautinėse grupėse. Nelauktina, kad sovietinės sistemos mašina sugebėtų absorbuoti mahometonų tautas Centrinėj Azijoje ir Kaukaze. Nedings asimiliaciniu būdu nei gruzinų, armėnų, estų, latvių, lietuvių tautos. Atvirkščiai, statistikos rodo tų tautų lingvistinį stiprėjimą, o mahometonų atveju — ir labai stiprų kiekybinį augimą. Asimiliacinės grupės augimas, atrodo, todėl didžiąja dalimi priklausys nuo rusų sugebėjimo nutautinti gudus ir ukrainiečius. Statistikos rodo, kad jie “slysta”. Baltarusių vienoks ar kitoks nuėjimas — dėl jų skaičiaus nedidumo ir dėl respublikos reliatyvaus neturtingumo — esminiai padėties pakeisti negalės, tačiau ukrainiečių — 40 milijonų su didžiuliais žemės turtais, industrija ir strategine pozicija — kad ir dalinis asimiliavimasis (o jis nuolat vyksta) gali išgelbėti ir Kremliaus asimiliacinę politiką.

Tačiau dabartinei padėčiai esant, Sovietų Sąjungoje lauktina tautinio konflikto aštrėjimo ypač kultūrinėse ir politinėse plotmėse.

Baltijos erdvėje, kaip jau teko rašyti prieš dešimtmetį, lauktina rusiškojo elemento tolesnio stiprėjimo demografiniu spaudimu, t.y., imigracijos, ne asimiliacijos, būdu. Lietuvos eilė ateis per sekančius dešimt-dvidešimt metų, kai išsibaigs lietuviškos darbo jėgos atsargos. Lietuva tebėra gyva ir Lietuvos valstybės klausimo jokiu būdu negalima laikyti galutinai išspręstu. Estijos ir Latvijos padėtis tam irgi turės reikšmės.

Sovietai tvirtina tautų asimiliaciją esant vadovaujančiu istoriniu procesu, nors dabartinė pasaulio istorija tai ir neigia. Lygiai empiriškai nepagrįstas yra ir sovietų tvirtinimas, kad Sovietų Sąjungos tautų mišrėjimas ir asimiliacija yra neišvengiami. Tasai tvirtinimas remiasi ne empiriniais daviniais, bet Kremliaus jėga. Didele dalimi tas mišrėjimas ir asimilaicija yra dirbtiniai. Tokia politika yra reikalinga dėl komunistų vadų baimės, kad sovietinės valstybės išsilaikymas bei stiprėjimas neįmanomas be didžiarusiškojo šovinizmo, kurį Lenino partija smerkė, bet kurį tačiau Stalino partija atgaivino.

Kremliaus vadai tačiau klysta, manydami, kad tautų draugystei ir bendradarbiavimui ugdyti sovietinis modelis yra vienintėlis. Šalia jo yra jugoslaviškasis, komunistinis, tiesa, bet paremtas Jugoslavijos federatyvinės sąjungos tautų pripažinimu. Jisai parodo, kad ir komunistinėje sistemoje tautybių klausimas, tautų klestėjimo ir draugystės kelias gali būti ne tautybes naikinantis, bet jas pripažįstantis. Dar daugiau, Vakarų Europoje turime ir demokratinį tautų vienybės modelį, kuris suteikia ir ekonominį gerbūvį, kartu su kultūrinio ir tautinio individualumo garantija. Vakarų Europos modelis tiek pat patrauklus, kiek sovietinis neamžinas.

Išnašos

1.   Nicholas S. Timasheff, The Great Retreat: The Growth and Decline of Communism in Russia (New York: E.P. Dutton & Company, 1946), p. 191.

2.    Grey Hodnett, “What’s in a Nation” Problems of Communism, Sept.-Oct., 1967, p. 3.

3.    Ibid.

4.    Sovetskaia Estonia, 1971 m. vasario 26.

5.    Tiesa, 1971 m. rugsėjo 17.

6.   Tiesa, 1973 m. vasario 7.