BŪSIMOJI MŪSŲ VEIKLA, Jos kryptys, uždaviniai ir būdai

ANTANAS MACEINA

Įžanga

Prašydamas mane paskaitos šiam suvažiavimui, bičiulis Adolfas Damušis savo laiške pastebi, kad “kai veikla susitelkia tik prie momento reikalų, ji dažnai paskęsta smulkmenose, netenka polėkio, entuziazmo ir taiklaus ateities įžvelgimo; tokiu atveju būtinai reikia lyg ir minties rekolekcijų, kurių metu padėtis būtų realiai įvertinta, būtų iškelti aukštesni ir platesni idealai”.1 Tai žodžiai, kurie visiškai tiksliai nusako manosios paskaitos paskirtį, būtent: pasklaidyti mūsų veikloje momento reikalus principų šviesoje arba, kitais to paties Damušio žodžiais tariant, pateikti “rekomendacijų, kaip efektyviausiai galėtume siekti mūsų pagrindinio tikslo — lietuvių tautos laisvės ir Lietuvos valstybinės nepriklausomybės”.2 Man belieka įžangoje tik paaiškinti šių norimų rekomendacijų sklaidos eigą bei nubrėžti tolimesnių minčių planą.

1. Mūsų veiklos kryptys

Skelbdami Lietuvoje beveik prieš 40 metų atsišaukimą “Į organinės valstybės kūrybą”, jo autoriai kvietė lietuviškąją visuomenę rikiuoti savo žygius dviem kryptimi: “1. apvaldyti dabartį ir 2. atverti perspektyvą ateičiai”.3 Be abejo, neviena ano meto pasiūla šiandien jau yra pralenkta; pakitusios laiko sąlygos reikalauja ir pakeisto turinio. Tačiau anos minėtos dvi kryptys tebegalioja ir dabar. Ir mūsų žygiai turi vykti ryšium su dabartimi bei ateitimi. Ir mes turime iš vienos pusės apžvelgti tai, kas yra, iš kitos — įžvelgti tai, kas privalėtų būti. Diagnozė ir prognozė apsprendžia ir mūsų “minties rekolekcijas”: diagnozė, kad neprarastume žemės po kojomis; prognozė, kad neužsisklęstume faktiškume. Ne utopija, o viltis yra mūsų apžvalgų bei įžvalgų vedamoji gairė.

Į kokius tad veiklos kelius kreipia mus ši gairė? — Netekus tėvynei laisvės, atsidūrėme tokiame mūsų istorijos tarpsnyje, kai nepriklausomos valstybės idealas šviečia tautai kaip aukščiausiasis.

Nors tauta gali gyventi ir be valstybės, tačiau šitoks gyvenimas nėra jai normalus, nes valstybė teikia tautai ir organizaciją, ir autoritetą: valstybėje tauta virsta organizuota galia. Todėl tautinės sąmonės atbudimas visados eina tautinės valstybės linkui. Ir mūsų tautinis atgimimas esmėje buvo ne kas kita, kaip tautos žygiavimas į savą valstybę. Tas pat kartojasi ir dabar. Būdama prievarta įglausta į svetimą valstybę, mūsų tauta pergyvena ją kaip vispusišką slogutį ir trokšta kuo greičiausiai juo nusikratyti. Tautinės valstybės idealas šviečia dabar ir mums — irgi kaip aukščiausiasis. Atkurti savarankišką valstybę yra dabartinis mūsų uždavinys, kuriam jungiasi visos mūsų pastangos. Tai politinis uždavinys tikrąja šio žodžio prasme. Mūsų sąjūdis vykdo jį jau nuo 1941 metų, kai vokiečiai paneigė sukilimo atstatytą krašto suverenumą ir politinę mūsų veiklą nustūmė į pogrindį. Žvelgiant atgal, reikia pripažinti, kad šioje srityje padaryta labai daug: niekad pasaulis nebuvo tiek supažindintas su Lietuva, su jos. valstybės klausimu, su politine jos skriauda, su jai paneigtomis teisėmis, kiek šiais trimis dešimtmečiais. Politinėje srityje esame pasiekę tiek, jog Lietuva jokiu atveju nebegalės būti apeita kaip nežinoma.

Vis dėlto šis politinis uždavinys yra daugiau formalinio pobūdžio: jis neturi savyje aiškesnio turinio, nes valstybė teikia tautai tik formą, kurią tauta pripildo sava kultūra. Nūn, užgožėjus Lietuvą bolševizmui, tauta neteko ne tik valstybinės formos, bet atsidūrė pavojun netekti ir tų kultūrinių vertybių, kurių ji

Dr. Antanas Maceina savo darbo kabinete Freiburge (Vakarų Vokietijoje)

buvo kūrusi laisvėje ir kurias mes laikėme bei tebelaikome tikromis. Bolševizmas juk, kaip žinome, mėgina teikti visuomenei ne tik kitokią socialinę bei ekonominę sąrangą, bet ir kitokią pasaulėžiūrą, ir kitokį meną, ir kitokius mokslo mastus, ir net kitokį žmogų apskritai. O kai su šiuo bolševikiniu kitoniškumu žygiuoja ranka rankon dar ir rusiškasis kitoniškumas, tai tautai pradeda grėsti dvigubas pavojus: netekti žmogiškųjų vertybių jos komunistinimu ir netekti tautinių vertybių jos rusinimu. Kova už valstybę tokiu atveju virsta kova ne tik už politinę tautos formą, bet ir už žmogiškąjį bei tautinį jos turinį. Prie politinio uždavinio savaime jungiasi kultūrinis uždavinys. Nuosekliai tad joks politinis tremties sąjūdis šiandien nėra ir negali būti grynai politinis. Nebuvome toksai sąjūdis nė mes. Šalia politinės veiklos visą laiką ėmėmės ir kultūrinių reikalų: čia organizuodami studijų savaites, čia steigdami bei leisdami laikraščių, čia kurdami mokslo bei meno vertybių. Kultūrinis mūsų sąjūdžio įnašas tremčiai yra nemažiau ryškus, kaip ir politinis įnašas.

Dviem tad kryptimi ėjo ir toliau turės eiti mūsų veikla: politine kryptimi, kovojant už valstybinę tautos laisvę, ir kultūrine kryptimi, saugant tautos sukurtas vertybes ir kuriant jai naujų.

2. Mūsų veiklos plotas

Šios dvi kryptys apsprendžia ir mūsų veiklos plotą. Mes nesame nei kolonistai, nei duoneliautojai, o tremtiniai, kurie, gražiu Kęstučio Kazimiero Girniaus posakiu, “paliko namus, bet nepaliko nei tautos, nei kovos”.4 Tai reiškia: tremtiniai nebegyvena tėvynėje kūniškai, tačiau jie gyvena joje dvasiškai; jie gyvena tėvyne ir tėvynei tuo, kad jaučiasi jai atstovaują svetur, jog praneštų pasauliui padarytą nuoskaudą bei kovotų šiai nuoskaudai atitaisyti. Tremtinys niekad nėra krašto atžvilgiu užsienietis, net jeigu ir turėtų užsienio pasą. Toksai pasas yra tik jo bėdos išraiška, o dažnai ir įrankis, palengvinąs jo kovą. Nuosekliai tad ir tremtinio veikla niekad neapsirėžia tik užsieniu: tėvynė yra pirmaeilis tremtinio veiklos plotas; tėvynė ne tiek kaip geografinė erdvė, kiek kaip tautos lūkesčių išraiška, neuždaroma jokioje erdvėje. Tremtinys glaudžiai santykiauja su sava tauta, ja įtampiai domisi ir jai padeda. Tuo jis veikia krašte, nors jam ir nebūtų lemta jo išvysti savomis akimis.

Dar daugiau: tremtinys lieka tik tol tremtinys, kol jo veiklos svoris yra tėvynė. Perkėlęs visą savo veiklą užsienin, jis tuojau virsta duoneliautoju ir ištirpsta kitataučių jūroje. Ryšys su kraštu yra tremtinio veiklos atrama ir tremtiniškosios jo sąmonės nuolatinė versmė. Kokiais būdais bei priemonėmis šis ryšys esti vykdomas, tai apsprendžia momento sąlygos bei nuotaika. Kiekvienu betgi atveju kraštas sudaro esminį tremtinių veiklos ploto pradą.

Atkurti savarankišką valstybę yra dabartinis mūsų uždavinys, kuriam jungiasi visos mūsų pastangos.

Mūsų sąjūdis šį pradą puoselėja visą laiką: mūsų ryšiai su kraštu yra buvę ir likę labai gyvi. O jeigu esame pasisakę prieš kai kuriuos šių ryšių būdus, tai tuo paneigėme ne santykius su kraštu, o tik santykius su krašto nelaisvės atstovais bei reiškėjais, nes šios rūšies santykiai reikštų susitaikymą su tautos pavergimu.

Bet ir vėl: nors tremtinys savo dvasia ir gyvena tėvynėje, vis dėlto jis buvoja svetur. Šį jo buvojimą svetur teisingai vadiname tremtimi, kadangi jis yra ne laisvai pasirinktas, o prievartos primestas; tos pačios prievartos, kuri yra ištikusi ir tautą. Nesusitaikydamas su prievarta tėvynėje, tremtinys iškeliauja svetur, kad čia laisviau kovotų už tautos teises. Ši kova gali būti trumpa, kaip vokiečių tremtinių nacizmo metais. Bet ji gali trukti ir labai ilgai, kaip lenkų atveju po 1831 m. sukilimo. Atrodo, kad mūsų laukia antrosios rūšies likimas. Šiuo atveju tremtinio veikloje atsiveria naujas matmuo: jo paties būsena svetur. Kaip tvarkyti šią būseną, kad ji tremtinį išlaikytų gyvą kaip tremtinį, nepaversdama jo duoneliautoju? Kaip ją tvarkyti, kad ji įgalintų tremtinį likti tautos atstovu visą laiką? — Štai klausimai, kurie atskleidžia tremtinio veiklai naują akiratį, kurie tačiau šiai veiklai yra tokie pat būtini kaip ir krašto klausimai. Net būtų galima tvirtinti, kad tiktai tremties būsenos tinkamas tvarkymas laiduoja tremtinio veiklai sėkmę tėvynės atžvilgiu. Nes tremtis visados yra tasai pastovas, nuo kurio, tvirtai į jį atsirėmę, įtaigaujame kraštą laisvės linkme.

Mūsų tad veiklos plotas neapsirėžia nei tik kraštu, nei tik tremtimi. Jis apima abi šias dvasines bei socialines plotmes, jungdamas jas vienybėn kaip tikslą su sąlyga. Mes veikiame kraštui (tikslas) per tremtį (sąlyga).

Visa tai savaime nurodo, kaip mes šių “minties rekolekcijų” metu turime sklaidyti busimosios savo veiklos uždavinius bei priemones. Tėvynė kaip kryptis ir tremtis kaip kelias yra tie bendriausi rėmai, kuriuose vykdysime savo kultūrinį bei politinį pašaukimą. Kitaip sakant, mes veikiame tėvynės vadovaujami, tačiau tremties sąlygojami. Mes negalime atsiriboti nuo tėvynės, nes ji yra mūsų veiklos tikslas. Bet mes negalime atsiriboti nė nuo tremties, nes ji yra mūsų sėkmės sąlyga. Šie du mūsų veiklos plotai yra tiek ankštai sutapę vienas su kitu, jog mūsų veikloje juodu sudaro nedalinamą vienetą, apsprendžiantį visus mūsų svarstymus bei planus. Jų vienybe čia toliau ir vadovausimės.

I. MŪSŲ VILTIES PAGRINDAS

Kalbėdami apie mūsų veiklą tėvynės atžvilgiu, visų pirma turime išsiaiškinti, kas yra šios veiklos pagrindas, vadinasi, kuo mes ją remiame, kad ji būtų tikrovinė, o ne tik gryna mūsų troškimo išraiška. Suradę tokį pagrindą, turime toliau klausti, ką reikia kasdienoje 'daryti, kad ano pagrindo nešama viltis vis labiau virstų jos įkūnijimu tautos gyvenime.

1. Utopiniai pagrindai

Tremtinių veikla savam kraštui labai dažnai esti tykoma pavojaus remtis netikroviniu pagrindu ir tuo būdu viltį paversti utopija. Ryškiausias tokio utopinio lūkesčio pavyzdys yra Adomas Mickevičius. Nepasisekus Lietuvos - Lenkijos sukilimui prieš rusus 1830 - 31 metais, Mickevičius, tuo laiku buvojęs užsienyje, užsidarė viename Dresdeno viešbutyje ir rašė trečiąją dalį “Vėlinių”, kurias buvo pradėjęs jau 1820 metais, tebemokytojaudamas Kaune. Šios dalies prakalboje poetas karčiai skundžiasi, kad Europos tautos neatėjusios pagalbon jo tėvynei, kamuojamai “nepermaldaujamų tironų”. Tuometinė Mickevičiaus padėtis buvo iš tikro labai panaši į mūsąją: ir mes nesulaukėme pagalbos iš Europos valstybių, ir mūsų kraštą nuteriojo palikuonys tų pačių tironų. Kur tad Mickevičius mėgino ieškoti tolimesnei savo veiklai atramos? Grįžti į savo kraštą jis negalėjo, kaip negalime nė mes. Į kur tad krypo jo dėmesys tėvynei laisvinti?

“Vėlinių trečiosios dalies penktojoje scenoje Mickevičius rašo, kad “visa tėvynė Erodo rankon įduota”; kad “keliais dunda vežimų daugybė”; vežimų, gabenančių sukilimo dalyvius Sibiran: “Viešpatie, tai mūsų vaikai! Visi į šiaurę, Viešpatie! Tai toks jų likimas — būti ištremtiems”.5 Tačiau kas galėtų tai sustabdyti? Kas galėtų išvaduoti niokojamą tėvyne? — Ir štai, atsakydamas į šį klausimą Mickevičius ir grimsta utopijon. Pasak jo, likęs neištremtas vienas mažas vaikas; jis augąs, tampąs milžinu, didvyriu, tautos žadintoju. “Jis aklas”, sako poetas; “jį veda angelas-bernelis”; tai “baisus vyras”, nes “turi tris veidus” ir “tris kaktas”; nuo jo balso “dreba trys pasaulio šalys”, būtent: Rusija, Austrija ir Vokietija, kurios tuo metu buvo pasidalinusios Lietuvą -

Lenkiją. Tasai vyras “stovi ant trijų karalių vainiko”, bet pats jis yra “be vainiko”, tai “regimas laisvės vietininkas”.6 Į šio tad busimojo didvyrio rankas Mickevičius sudeda savo lūkesčius ir meldžia Dievą, kad paskubintų “jo atėjimą” (p. 92). Taigi: individualinis didvyris čia yra teikiamas tautai kaip jos vilčių atrama.

Tai mistinės utopijos pavyzdys; utopijos, išaugusios iš romantinės ano meto dvasios. Šį pavyzdį primename čia todėl, kad tremtinius gundančios utopijos keičia, tiesa, savo pavidalus, bet visados lieka tos pačios esmės. Pavergtos tautos išvadavimo nėra būtina laukti iš kokio nors ypatingo didvyrio. Tačiau lengva jo laukti iš kitų netikrovinių veiksnių ir tuo pačiu pasiduoti utopijai, kaip jai buvo pasidavęs ir Mickevičius. Užtat tremtiniai ir privalo visą laiką kritiškai apsidairyti ir nuolatos save klausti, kuo gi iš tikro remiasi jų viltys tėvynei išlaisvinti.

Sakysime: visi gerai žinome, kaip senesnioji mūsų karta, gyvendama dar Vokietijos stovyklose, karštai laukė karo tarp Amerikos ir Sovietų Sąjungos, telkdama aplinkui šį lūkestį ne tik savo mintis, bet ir savo veiksmus. Taip pat visi žinome, kaip labai dabar mus gundo galimybė karo tarp Sovietų Sąjungos ir Kinijos. Abiem atvejais karas peršasi kaip mūsų vilčių pagrindas ir todėl kaip mūsų veiklos atrama bei pateisinimas. O vis dėlto kaip anas Mickevičiaus triveidis bei trikaktis vyras buvo tik romantinio individualizmo, o ne politinės ano meto istorijos išraiška, taip lygiai ir karas tarp pasaulinių galybių mūsosios istorijos tarpsnyje yra tik išraiška žvilgio atgal. Kad Lietuva prisikėlė, Rusijai sudužus pirmojo pasaulinio karo sūkuriuose, tai tiesa. Bet kad Lietuva prisikeltų, sudužus Sovietų Sąjungai sūkuriuose karo su Amerika ar su Kinija, tai yra utopija — ne todėl, kad tokio karo iš viso negalėtų būti, bet todėl, kad šitoks lūkestis priešinasi dabartinei istorijos sąmonei: dabarties istorija trokšta taikos. Jeigu tad mes trokštame karo, tuo pačiu susikirstume su mūsų laiko istorine sąmone ir atsidurtume šalia mūsų amžiaus linkmės, kaip šalia savo meto linkmės atsidūrė Mickevičius, manydamas, esą atskiras didvyris pajėgtų sukrėsti Rusijos, Vokietijos ir Austrijos imperijų pamatus. Deja, individualinių didvyrių metas jau buvo praėjęs. Atskiri didvyriai jau nebelėmė tautų likimo. Taip yra dabar su karu. Didžiųjų galybių sankirčio metas, atrodo, yra pasibaigęs. Užuot viena su kita kariavusios, šios galybės pradeda dabar kalbėtis. Todėl ir bet kokių pakaitų galima laukti tik iš šio jų pokalbio. Vėliau matysime, kokiu būdu ir mes galėtume tokį pokalbį skatinti bei jį įtaigauti mums norime linkme.

Tokio pat utopinio pobūdžio būtų ir lūkestis revoliucijos Sovietų Sąjungos viduje. Diktatūrinė valstybė, valdanti kraštą daugiau nei pusšimtis metų, yra tiek perskverbusi visą gyvenimą, jog jos diktatūra buvoja kiekvieno žmogaus kasdienoje, jam neleisdama revoliucijai pasiruošti. Tuo tarpu savaimingi sukilimai — jų būta Sovietų Sąjungoje nevieno — esti diktatūros numalšinami be atodairos į aukų skaičių. Be to, sovietų inteligentija, A. Solženicyno liudijimu, yra perdaug neveikli. Tiesa, “ji sutaria, įsivaizduodama trokštamą ateitį savam kraštui, būtent, visišką laisvę; tačiau ji taip pat sutaria ir nieko neveikti; visi laukia tarsi užkerėti, ar kas nors neatsitiks; ne, nieko neatsitiks”.7 Net ir partizaninė kova, sėkmingai išmėginta anglų ir prancūzų kolonijose, nebūtų įmanoma Sovietų Sąjungoje — irgi dėl tos pačios neatodairos į aukas. Užuot gelbėjusios tautą, partizaninės kovos greičiau ją pražudytų, nes įgalintų rusus žmones ištremti ir išsklaidyti. Tai, ko savo kolonijose nedrįso nei anglai, nei prancūzai, plačiu mastu drįstų rusai be niekur nieko.

Šie tad du viršiniai veiksniai — karas ir revoliucija — reikia laikyti utopiniais ir todėl nepajėgiais grįsti mūsų vilčių tėvynės laisvinimo atžvilgiu.

2. Tikrovinis pagrindas

Ar tai reiškia, kad iš viso negalėtų būti mūsų viltims tikrovinės atramos ir kad todėl mūsų veikla tėvynei turėtų apsirėžti tik trumpo bėgimo nuotoliais? Kitaip tariant, ar mūsų viltis galėtų turėti tokį pagrindą, kuris nepaverstų šios vilties utopija? Norint į tai atsakyti, reikia sugretinti Sovietų Sąjungos tikrovę su dabartinės istorijos sąmone. Toks sugretinimas parodytų, kuria linkme eina šios sąmonės išsivystymas ir ar sovietinė tikrovė šį išsivystymą atitinka. Nes jokia sistema negali išsilaikyti, jeigu ji virsta priešingybe istorijos raidai. Šia prasme Solženicynas ką tik minėtame laiške Sovietų Sąjungos vadams teisingai rašo: “Didžiausias jūsų troškimas yra nekeisti valstybinės mūsų sąrangos ir ideologinės sistemos, kad jį tvertų šimtmečius. Tačiau istorijoje taip nėra. Kiekviena sistema arba išsivysto arba žlunga” (p. 57). Sovietinė sistema betgi kaip tik neina kartu su mūsų meto istorinės sąmonės išsivystymu. Atvirkščiai, ji stovi šiam išsivystymui skersai kelio.

Juk kas gi yra Sovietų Sąjunga? — Tarptautiniu atžvilgiu tai kolonijinė rusų valstybė, paglemžusi eilę tautų ne tik Pabaltijyje, bet ir Kaukaze, ir Sibire. Jeigu Solženicynas šią valstybę vadina baudžiamojo darbo stovyklą salynu — “archipelag GULAG”,8 tai mes ją visiškai teisingai galėtume pavadinti pavergtų tautų salynu — “archipelag UGNA” (ugnetenich narodov). Juk Sovietų Sąjungoje, pagal jos pačios duomenis, šiandien esama net 149 tautybių, iš kurių mažiausiai 10 turi tarp 40 ir 3 milijonų narių, gyvenančių ne išsklaidytai, kaip žydai, bet aiškiai aprėžtoje geografinėje erdvėje: tai tautybės, turinčios, kalbant tarptautinės teisės terminais, ne tik žmones (populus), bet ir teritoriją, vadinasi, abu esminius pradus valstybei kurti. Ir vis dėlto šios tautos yra įjungtos į rusiškosios valstybės sąrangą.

Politiniu atžvilgiu Sovietų Sąjunga yra diktatūrinė valstybė, valdoma vienos grupės iš viršaus ir neleidžianti pasireikšti jokiai politinei tautos ar tautų valiai iš apačios. Solženicynas atvirai sako sovietų vadams: “Jūs esate gryni realistai ir jūs neįeisite, kad valdžia išslystų iš jūsų rankų. Todėl jūs neįeisite nė parlamentinės dviejų ar daugiau partijų sistemos, neįeisite nė tikrų rinkimų” (op. cit. p. 49). Šia prasme Sovietų Sąjunga esmiškai nesiskiria nuo buvusių diktatūrų Vokietijoje ir Italijoje ir nuo esamų diktatūrų Ispanijoje ir neseniai dar buvusios Portugalijoje, nors vokiečių rašytojas A. Grass, didelis komunizmo simpatikas, neseniai paliudijo, esą Vakarų diktatūrose esama daugiau laisvės likučių, negu Sovietų Sąjungoje.

Jokia sistema negali išsilaikyti, jeigu ji virsta priešingybe istorijos raidai.

Socialiniu atžvilgiu Sovietų Sąjunga yra kapitalistinė valstybė,tiesa, paneigusi privatinę nuosavybę gamybos bei prekybos, žemės bei jos turtų srityse, tačiau vis dėlto ūkininkaujanti pelno principu valstybės naudai, paversdama individualinį kapitalizmą valstybiniu ir tuo būdu pakirsdama šaknis kovai su šiojo piktnaudžiojimu, nes kova su valstybe tokiu atveju virsta kova su pačia socialine sistema, kas diktatūroje esti malšinama, irgi neatsižvelgiant į priemones bei aukas.

Moraliniu atžvilgiu Sovietų Sąjunga yra kolektyvinė valstybė, būtent, ta prasme, kad joje asmuo esti taip stipriai palenkiamas visuomenei — sovietų atveju: partijai bei jos ideologijai, jog jis vertinamas tik tiek, kiek jis šiai partijai tarnauja. Suvienytų Tautų 1948 metais paskelbtos žmogaus teisės, saugojančios asmenį nuo valstybinės prievartos, Sovietų Sąjungos yra laužomos kiekviename žingsnyje.

Šios tad keturios savybės — kolonijalizmas, diktatūra, valstybinis kapitalizmas ir kolektyvizmas — padaro, kad Sovietų Sąjunga virsta keistu padaru dabartiniame pasaulio valstybių sąstate; keistu todėl, kadangi istorinė sąmonė juo toliau, juo aiškiau gręžiasi kaip tik sovietinei tikrovei priešinga linkme.

Kolonijalizmasyra baigiamas nugalėti tautų apsisprendimo teisės. Kiekviena tauta šiandien reikalauja sau laisvės, mažų mažiausia autonomijos savai kultūrai ir savam gyvenimo būdui, kaip baskai Ispanijoje. Istorijos eiga rieda tokia kryptimi, jog bet koki kolonijiniai likučiai turėtų visiškai išnykti. Be abejo, šiandien dar neįmanoma pasakyti, kokio regimo pavidalo tuomet įgytų tautų laisvė jos santykiuose su valstybe. Viena tačiau yra tikra, kad šis pavidalas būtų laisvės, o ne prievartos įkūnijimas. Tokiu atveju likusi viena, Sovietų Sąjunga nieku būdu negalėtų atsispirti šiam tautų laisvės sriautui. Visos tad už savo laisvę kovojančios tautos yra šiandien mūsų kovos sąjungininkės ir tuo pačiu sovietinės sąrangos priešininkės, net jeigu jos ir megstų su ja ūkinių ar karinių ryšių.

Diktatūrašiandien yra pasidariusi tiek nebepakeliama, jog diktatūrinės valstybės yra demokratinių valstybių net viešai peikiamos ir sankcijomis grąsomos. Senas dėsnis nesikišti į kitos valstybės vidaus reikalus vis labiau nebetenka reikšmės demokratijos pažeidimo atveju, pagal gražų Solženicyno posakį: “Ankštoje mūsų žemėje nebėra jokių vidaus reikalų. Žmogaus gelbėjimas glūdi tame, kad visa liečia visus”.9 Be abejo, didelė bei galinga valstybė gali gana ilgai nepaisyti demokratinės sąmonės išsivystymo. Tačiau ji negali nei šio išsivystymo sustabdyti, nei savos diktatūros pridengti demokratijos skraiste. Ši skraistė darosi vis labiau perregima, ir diktatūrinė sąranga esti vis labiau smerkiama. Atsidaužusi į demokratinę sąmonę istorijoje, kiekviena diktatūra ima galų gale tižti.

Kapitalizmastebevyrauja, tiesa, ir Vakarų pasaulyje, bet jis čia yra šiandien stipriai sąlygojamas socialinės teisybės sąmone, kuri yra taip pat būdinga mūsų amžiaus žymė. Vakarų kapitalizmas nėra nei tos pačios prasmės, nei tos pačios galios, kaip 19-jo šimtmečio kapitalizmas, sakysime, Markso laikais. Darbo vertės pajautimas padarė darbą lygiavertį kapitalui, taip kad žmogaus išnaudojimas virto šiandien nebe privatiniu, o jau viešu ir net tarptautiniu reikalu. Nuosekliai tad, kur dirbančiojo išnaudojimas vis dar tebevyksta, ten kyla vis aštresnių socialinių kovų, aidinčių visame pasaulyje ir vis labiau kreipiančių istorijos akis į žmogui daromą skriaudą. Kadangi Sovietų Sąjungoje žmogaus išnaudojimas yra ypatingai ryškus ir net nuožmus, nes tai yra valstybinis išnaudojimas, todėl socialinė mūsų amžiaus sąmonė

ir laiko sovietinę valstybę neteisybės įkūnijimu kaip tokiu. To neaptemdo nė dabartinis neomarksizmas, plintąs Vakaruose ir laikąs save socialinės teisybės nešėju, nes kaip tik šio neomarksizmo šalininkai neigia Sovietų Sąjungą, vadindama ją socialine marksizmo iškraipa. Todėl juo labiau socialinė sąmonė perskverbia laisvąjį pasaulį, juo labiau aiškėja sovietinio kapitalizmo neteisybė ir juo labiau ši neteisybė yra pasaulio smerkiama. Atsidūrusi gi prieš istorijos teismą, jokia neteisinga ir žmogų skriaudžianti sistema negali tverti ilgą laiką.

Kolektyvizmasprieštarauja dabartinei žmogaus vertės bei jo laisvių sąmonei, kuri šiandien yra pasidariusi ypatingai aštri. Sovietų Sąjungos nusikaltimai šiuo atžvilgiu yra gal net labiau pastebimi, negu kurie kiti. Šiandieninis pasaulis nebežiūri į žmogaus teisių pažeidimą sovietų valstybėje abejingai. Nei intelektualų persekiojimai, nei religijos gniaužimas, nei žodžio priespauda nepraeina negirdimos. Tuo būdu Sovietų Sąjunga vis labiau virsta moraline atgyvena dabarties istorijoje. Ji pradedama laikyti praėjusia savo esmėje, o buvojančia tik todėl, kad dar nesusitelkė pakankamai jėgų šiai atgyvenai pašalinti. Šitoks istorinės sąmonės nusistatymas tos ar kitos sąrangos atžvilgiu visados yra šiai sąrangai mirtinas.

Šita tad ketveriopa priešingybė tarp sovietinės valstybės ir dabartinės istorinės sąmonės kaip tik ir yra atrama mūsų vilčiai. Atmesdami viršinius veiksnius kaip utopinius, mes regime minėtoje vidinėje priešingybėje tikrovinį veiksnį mūsų kovai už tautos išlaisvinimą; tikrovinį ta prasme, kad dabartinės istorijos sąmonė stovi mūsų pusėje ir išsivysto mūsų naudai. Jos spaudimas į sovietinę tikrovę darosi kas kartą vis didesnis. Negalėdama gyventi užsisklendusi, kaip Stalino laikais, Sovietų Sąjunga esti priversta mėgsti įvairių ryšių su laisvuoju pasauliu ir tuo pačiu patekti į šio pasaulio kritikos ugnį. Ir juo labiau sovietai atsiveria, juo labiau jie esti spaudžiami tarptautiškai, politiškai, socialiai ir moraliai. Šia prasme iš tikro galima kalbėti ne tik apie galimą, bet jau net ir apie prasidėjusią sovietinės tikrovės kaitą ano spaudimo įtakoje. Gali ši kaita tuo tarpu būti dar tik labai paviršutiniška, sykį betgi prasidėjusi, ji skverbiasi vis gilyn, pasak paties Lenino žodžių: “Jei vergas suvokė, kad jis nebe vergas, ponas jo jau nebepaklupdys”.

Istorinės sąmonės spaudimą reikia laikyti visiškai tikroviniu ir didžios reikšmės veiksniu, nes jis šiandien įtaigauja visus ir visur. Jis neišvengiamai įtaigauja ir Sovietų Sąjungą. Parašytoje, bet nepasakytoje savo kalboje Nobelio premijos proga Solženicynas pasakoja, kaip jis, švęsdamas savo amžiaus 50-ties metų sukaktį, buvo pasveikintas žinomų Europos rašytojų ir čia pat priduria: “Jokia mane ištikusi prievarta neliko jų nepastebėta. Man pavojingomis savaitėmis, kai buvau išmestas iš rašytojų sąjungos, anie žymūs pasaulio autoriai sukūrė aplinkui mane apsaugos pylimą, gelbėjusį mane nuo pikčiausių persekiojimų”.10 Pasaulio nuomonės spaudžiami, sovietai iš tikro nedrįso griebtis kraštutinių priemonių Solženicynui sudrausti. Štai kodėl pats Solženicynas ir atsako į dažnai girdimą priekaištą, esą valstybinė prievarta negali būti įveikta žodiniu būdu. “Nepamirškime, rašo jis, kad prievartos vienos sau nėra, kad ji pati viena yra nepajėgi buvoti. Ji visados yra susijungusi su melu. Tarp judviejų esama artimos giminystės ir jų abiejų prigimtį atitinkančio ryšio. Prievarta gali laikytis, tik pridengta melu . . . Kiekvienas, kuris padaro prievartą savo metodu, turi rinktis melą savo principu” (t. p. 64).

Bet kaip tik čia ir slypi mirtina prievartinės sistemos silpnybė. Kai tik melas atskleidžiamas, prievarta netenka atramos. Kai principas parodomas kaip melagingas, metodas netenka veikmės. Kai tik melas, sako Solženicykas, išsisklaido, prievartos nuogybė darosi šlykšti, ir pati prievarta išsekusi sunyksta” (p. 66). Nuosekliai tad Solženicynas ir kviečia pasaulio rašytojus bei menininkus “nugalėti melą” (t. p.). Jo kvietimas tačiau tinka ne tik literatūrai bei menui, bet ir kiekvienai kitai laisvo žmogaus veiklai Vakarų pasaulyje. Juk jeigu mūsosios istorijos sąmonė, kaip sakyta, vis labiau darosi sovietinės tikrovės priešingybė, tai šios tikrovės melo atskleidimas neišvengiamai parodo ją esant šlykščią ir tuo pačiu vis labiau pakerta jos buvojimo šaknis: be melo priedangos ši tikrovė gyventi negali. — Ar tai nėra nurodymas ir konkrečiai mūsų veiklai ateityje?

SUVAŽIAVIMO PIRMININKAI

Dr. Kazys Ambrozaitis      Dr. Vytautas Majauskas        L. Valiukas

II. MŪSŲ VEIKLOS UŽDAVINIAI

Prieš pradėdami kalbėti apie konkrečius mūsų veiklos uždavinius, kurie galėtų vesti mūsų kovą tautos laisvės linkme, turime visų pirma pastebėti, kad istorinė dabarties sąmonė kaip mūsų vilties pagrindas yra ilgo laiko matmuo (dimension). Iš tikro būtų utopija tikėtis, kad krašto išlaisvinimas pasaulio nuomonės spaudimu galėtų ateiti greitai. Istorijos eiga dirba, tiesa, mūsų naudai, bet ji dirba lėtai, nes eina ne staigaus smūgio, o pamažu stiprėjančio išsivystymo keliu. Be abejo, staigus smūgis taip pat yra galimas. Tačiau kadangi šiandien jo niekas nenori, todėl juo nė negalima grįsti mūsų pastangų. Mums reikia susitaikinti su mintimi, kad mūsų uždaviniai tėvynės atžvilgiu yra ilgalaikė veikla ir kad šios veiklos erdvė yra ilgalaikė mūsų tremtis. O tai apsprendžia tiek vidinę mūsų nuotaiką, tiek viršinius mūsų užmojus.

1. Ilgalaikės tremties organizavimas

Maždaug prieš 20 metų klausė mane vienas mums visiems pažįstamas visuomenininkas, mokslininkas ir rašytojas, ar ašen tikįs, kad mes dar grįšime Lietuvon. Jam atsakiau, netikįs. Tada jis tarė: “Jei aš šitaip galvočiau, nebegalėčiau gyventi”. O vis dėlto jis gyveno ir tebegyvena, sulaukęs jau per 70 metų. Tačiau tasai nuolatinis lūkestis, kad štai gal jau rytoj, gal poryt, gal po mėnesio ar po metų kitų grįšime tėvynėn, stipriai įtaigavo minėto asmens darbus: jie buvo ir liko smulkūs; tiesa, naudingi bei reikalingi, bet neplaningi ir be aiškaus tikslo. Psichologiškai tai lengva suprasti, kas buvoja laukiamojoje stoties salėje, traukiniui vėlinantis, nesiima juk sistemingesnių ar platesnių dalykų. Kam gi kurtis, apsirūpinti, planuoti, veikti, siekti, jei traukinys kiekvieną valandą gali nušvilpti ir mus pakviesti kelionėn atgal? Be abejo, šitokia nuotaika rodo gilią subjektyvią tėvynės meilę, tačiau ji kenkia objektyviam tos pačios tėvynės reikalui. Nuolatinio lūkuriavimo apimta siela nesiryžta griebtis didesnio užmojo darbų, pasitenkindama, kaip ir visi ‘laukiamojoje salėje’, dienos reikalavimais. Tai pateisinama trumpos tremties atveju, bet tai nepateisinama ilgalaikės tremties šviesoje.

Šią tad lūkuriavimo nuotaiką istorinė dabarties sąmonė ir keičia iš pagrindų. Mes visi turime drįsti sau patiems prisipažinti, kad tėvynėn negrįšime nė vienas. Be abejo, tai skaudu širdžiai, bet tai vaisinga dvasiai. Mat, šitoks atvirumas sau pačiam išveda tremtį iš ‘laukiamosios salės’ į kūrybos plotus. Jeigu negrįšime patys, tai reikia griebtis veiklos, kad grįžtų mūsų darbai. Nes grįžti yra tremtinio pašaukimas. Ar tremtinys grįš pats, yra antrinis dalykas. Svarbu, kad tėvynėn grįžtų tai, dėl ko jis yra palikęs savo kraštą. O jis paliko jį todėl, kad ten nėra laisvės kurti. Tuo tarpu svetur jis šios laisvės turi, užtat ir privalo vykdyti tai, ko tautai neleidžiama krašte. Ilgo laiko akivaizdoje tremtis virsta ne lūkuriavimu, o kūrybiniu buvojimu. Dabartinė istorinė sąmonė — jos pobūdis ir jos eiga — mus kaip tik ir stumia į šitokį kūrybinį buvojimą. Palikdama mus mirti tremtyje, ši sąmonė reikalauja iš mūsų, kad mes nemirtume visiškai: “non omnis mo-riar”, tariant Horacijaus žodžiais. O šis ‘nevisiškai’ yra įnašas mūsų tautai. Jis gali būti labai įvairus: lietuviškai išauklėtas vaikas, parama lietuviškai veiklai, svetimtaučių informacija, knyga, paveikslas, muzikinis kūrinys — vis tai anas Horacijaus ‘non omnis’, kuris pergyvena mūsų būtybę ir įsijungia į kultūrinį tautos lobyną.

Pereiti nuo lūkuriavimo į veikimą reiškia pereiti nuo smulkių bei atsitiktinių darbelių į plačių bei planingų užmojų vykdymą. Jeigu mūsų tremtis virsta ilgamete, tai mūsų darbai kaip įnašas tautai turi virsti ilgalaikiais. Tokiu atveju mums nepakanka kurti atsitiktiniu ir net palaidu būdu, bet reikia tremtį organizuoti, organizuojant mūsų kūrybą. Tiesa, mes jau turime nevieną mokslo bei meno, visuomenės bei politikos instituciją, kuri įsteigta ne šiai dienai, o visai tremčiai: Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, VLIKas, Lituanistikos Institutas, Liet. Kat. Mokslo Akademija, Lietuviškoji Opera, Muzikologijos Archyvas, Pasaulio Lietuvių Archyvas, įvairūs lietuviškosios knygos klubai bei leidyklos. Mes turime taip pat nevieną užsimotą ar net jau ir ištesėtą didžiulį planą: lietuviškoji enciklopedija, lituanistinė enciklopedija anglų kalba, Lietuvos istorijos šaltinių leidimas, religinių knygų serija, įvairūs mokslo metraščiai ir dailiosios literatūros antologijos. Tai gražūs ir net nuostabos verti užmojai. Įsižiūrėjus į juos betgi arčiau, lengva pastebėti, kad jie dažniausiai yra pavienės iniciatyvos vaisius: jie yra atskirų asmenų sumanyti ir atskirų asmenų ant savo pečių nešti arba nešami. Ir štai, ši pavienė iniciatyva bei našta ilgalaikės tremties atveju turi būti papildyta organizuota iniciatyva bei našta. Pradėti užmojai turi būti tęsiami visuomeniniu plotu, kad tuo būdu įgytų daugiau gyvybės ir didesnio svorio; kad jų vykdymas negrėstų išsisemti bei nutrūkti. Be to, turi kilti naujų užmojų, ypač tokių, kurie papildytų kultūrines mūsų tautos spragas, vis labiau ryškėjančias tėvynėje.

Kiek ir kaip Lietuvių Fronto Bičiulių sąjūdis jungtųsi į šią planingą bei organizuotą veiklą, yra konkrečių siūlymų bei svarstymų dalykas. Viena tik aišku, kad mūsų sąjūdis tokios veiklos turi imtis. Mes jau nekartą esame buvę ilgalaikių užmojų pradininkai. Šį tad pradininko vaidmenį reikia mūsų sąjūdžiui vykdyti ir toliau; vykdyti taip, kad senieji ir naujieji užmojai būtų planuojami ne trumpiem nuotoliam, o ilgalaikiam mūsų pasilikimui svetur. Tremtis turi mums visiems virsti erdve, kurioje ne lūkuriautume, o veiktume tolimai perspektyvai, kad netektų mirti visiškai.

Mes visi turime drįsti sau patiems prisipažinti, kad tėvynėn negrįšime nė vienas.

Ryšium su tremtimi kaip ilgalaikiu matmeniu kinta ir mūsų nusistatymas medžiaginių vertybių atžvilgiu. Šios vertybės yra pagalbinės kiekvienu atveju: tai jų esmė bei prasmė. Vis dėlto jų pagalba gali būti skirtinga, priklausomai nuo to, ar ji skiriama dabarčiai, ar ateičiai. Galima, sakysime, telkti pinigo tam, kad padėtum būsimai Lietuvai atsikurti, kai ji atgaus laisvę. Bet galima pinigo telkti ir tam, kad padėtum lietuviškajai tremčiai vykdyti savą pašaukimą. Pirmosios rūšies pagalba yra prasminga tik tada, kai tėvynės atsistatymas yra įžiūrimas netolimoje ateityje. Jeigu jis betgi yra nežinomos ateities dalykas, tuomet ruošimasis padėti būsimajai Lietuvai medžiaginiu būdu nustoja prasmės, nes medžiaginės vertybės ilgo laiko eigoje kinta tiek vertės, tiek naudojimo, tiek galop savininko atžvilgiu. Tokiu atveju medžiaginė parama būsimajai Lietuvai esti grąsoma visiškai tikro pavojaus sudilti ir net išnykti. Dėl šios priežasties ilgalaikė tremtis savaime reikalauja, kad medžiaginių gėrybių pagalba būtų telkiama ne ateičiai, o dabarčiai; ne būsimai Lietuvai, o esamai lietuviškajai tremčiai.

Nesusipratimas tad testamentais palikinėti didesnes sumas busimosios Lietuvos įstaigoms, kai čia pat tremtyje esančios įstaigos negali išvystyti tinkamos veiklos kaip tik dėl lėšų stokos. Esama betgi šį reikalą gerai suprantančių asmenų, kurie savą medžiaginę paramą teikia kaip tik čia, tremtyje, nelaukdami nei savo pačių mirties, nei Lietuvos laisvės atgavimo. Tai pats sveikiausias ir vaisingiausias nusistatymas medžiaginių vertybių atžvilgiu. Medžiaginės vertybės tuo ir skiriasi nuo dvasinių vertybių, kad jų vertė visados esti didžiausia dabartyje. Reiktų tad šią dabarties sąmonę mūsų tremtyje skleisti bei organizuoti. Čia mūsų sąjūdžiui gali būti gera dirva.

Tas pat tinka ir įvairiems fondams, kurie pagrindinį savo kapitalą telkia bei saugo kaip dovaną laisvai Lietuvai, o tremties uždaviniams skiria tik nuobiras. Iš kur jie žino, kad ilgalaikės tremties akivaizdoje jie šią dovaną tėvynei įteikti galės? Dovana tėvynei — pati didžiausia ir nenykstanti — yra ne medžiaginių gėrybių suma, o tai, ką už šią sumą yra padarę tremtiniai sava kūryba. — Apskritai, ilgametė tremtis reikalauja visą į medžiaginių gėrybių reikalą iš naujo permąstyti ir pertvarkyti. Kaip? Tai kiekvieno pasiturinčiojo asmens ar pinigus valdančiosios institucijos uždavinys ir net pareiga. Čia keliame tik patį principą, būtent: medžiaginės gėrybės turėtų būti naudojamos čia pat suplanuotiems bei vykdomiems darbams, nes didžiausia parama tėvynės ateičiai yra kūrybiškai vaisinga tremties dabartis.

2. Etinė pasaulio informacija

Istorinei dabarties sąmonei yra visų pirma būdinga tai, kad etinis gyvenimo atžvilgis įgyja vis daugiau svorio ryšium su juridiniu atžvilgiu. Tai reiškia: formalinės teisės šiandien yra mažiau paisomos, užtat jautriau yra atveikiama į dorinius žmogaus reikalavimus. Šiandien taip stipriai pabrėžiamas ir visų pasaulėžiūrų skelbiamas humanizmas yra juk esmėje etinio pobūdžio, į juridines normas vargu ar išviso suvedamas. To paties pobūdžio turi ir žmogaus teisių deklaracija, kurios įvadas aiškiai sako, kad šios teisės skelbiamos “kaip bendrasis idealas, kurio siektų visos tautos bei valstybės”. Todėl dabartinė viešoji nuomonė beveik nė nesidomi grynai formalinių teisių vykdymu ar nevykdymu. Užtat ji stropiai stebi dorinius žmogaus pažeidimus. Sakysime: viešoji Amerikos nuomonė jaudinosi ne todėl, kad Simo Kudirkos išdavimas pažeidė tą ar kitą USA įstatymą, vadinasi, juridinį dėsnį, o todėl, kad čia buvo pažeistas žmogiškumas, vadinasi, etinis dėsnis. Žmogiškumo pažeidimas esti smerkiamas, net jeigu juridiškai jis ir būtų tvarkoje, pavyzdžiui, Solženicyno ištrėmimo atveju. Tuo tarpu grynai formalinės teisės pažeidimas visuomenės beveik nebejaudina.

Šitokio posūkio šviesoje kinta ir mūsų veiklos būdas kovoje už savo krašto laisvę. Ir mums reiktų pereiti nuo kovos prieš mūsų teisės pažeidimą į kovą prieš mūsų žmogiškumo pažeidimą. Kitaip sakant, mums reiktų šiandien ne tiek pabrėžti formalią teisę į valstybę, kiek rodyti žmogiškumo žalojimą, netekus valstybės. Konkrečiai kalbant, mums reiktų iš dalies keisti, iš dalies papildyti mūsų informaciją svetimiesiems ir net sau patiems. Ligi šiol informavome kitus daugiau apie Lietuvą ir sulaužytas jos teises. Tai buvo būtina, nes pasaulis apie mus permaža žinojo. Dabar ateina laikas informuoti kitus apie Lietuvos užgrobiką kaip žmogiškumo pažeidėją, vadinasi, nuo juridinės informacijos pereiti į etinę informaciją. Sakysime: šiandien reiktų ne tiek skelbti pasauliui, kad sovietai, persekiodami tikinčiuosius, laužo savų pačių įstatymus (juridinis atžvilgis), kiek tai, kad tuo jie pažeidžia žmogiškumą (etinis atžvilgis), reikalaujantį laisvės visoms religijoms ir visiems įsitikinimams. Apskritai, reiktų šiandien pasauliui labai įsakmiai parodyti, kad sovietinė tikrovė iš tikro yra etinė dabartinės istorijos priešingybė.

Šiam reikalui kaip tik ir galėtų būti naudingi anie aukščiau minėti keturi Sovietų Sąjungos bruožai: kolonijalizmas, diktatūra, kapitalizmas ir kolektyvizmas. Nevisi jie yra buvę vienodai išryškinti tiek mūsojoje informacijoje, tiek mūsų pačių veikloje.

Labiausiai pasauliui šiandien yra pažįstamas diktatūrinis sovietinės tikrovės bruožas. Čia vargu ar dar reiktų ką nors pridėti. Užtat jau žymiai silpniau yra išryškintas kolonijinis Sovietų Sąjungos pobūdis. Pasaulis vis dar tebetiki, kad didžiulis sovietų pasistūmėjimas į Vakarus yra buvęs grynai atsitiktinė buvusiojo karo pasėka. Karas yra tebelaikomas šio pasistūmėjimo priežastimi. Iš tikro betgi karas yra buvęs sovietams tik proga įvykdyti kolonijinėms savo užmačioms. Todėl mūsų uždavinys ir būtų išryškinti planingą kolonijinį sovietinės valstybės plėtimąsi tiek Europoje, tiek Azijoje, parodant, kad ši valstybė yra išaugusi ne normaliu keliu, didėjant rusų tautai, o nuolatiniu nerusiškų žemių bei tautų grobimu tiek seniau, tiek dabar. Šitokia informacija, pagrįsta istoriniais duomenimis, darytų dabarties sąmonei gilios įtakos, kadangi tautų vadavimasis iš kolonijinių valstybių šiandien yra jau savaime suprantamas dalykas. Valstybės, kurios savų kolonijų yra netekusios, psichologiškai lengvai pritartų mūsų pastangoms, net jeigu viešai apkaltinti Sovietų Sąjungos tuo tarpu ir nenorėtų. Todėl reikia džiaugtis ir sveikinti, kad mūsų mokslo vyrai ruošia tokių veikalų, kaip pavergtų tautų spyrimasis rusiškajam kolonijalizmui (V. Vardys) ar tautų apsisprendimo teisė etiniu bei socialiniu atžvilgiu (Br. J. Kazlas). Paskelbti svetimomis kalbomis, toki veikalai kaip tik atskleistų sovietinės tikrovės ir dabartinės istorinės sąmonės priešingybę tautų laisvėjimo požiūriu.

Dovana tėvynei — pati didžiausia ir nenykstanti — yra ne medžiaginių gėrybių suma, o tai, ką už šią sumą yra padarę tremtiniai sava kūryba.

Kiek geriau šiandien yra pasauliui atskleistas žmogaus asmens pažeminimas sovietinėje sąrangoje, arba lenkiant jį partijos ideologijai bei Valstybės reikalui, arba sunaikinant, bent moraliai, jeigu jis lenkiamas nesiduoda. Šis asmens pažeminimas eina ranka rankon su pagrindinių žmogaus teisių laužymu, ir nemaža tokio laužymo atvejų Vakarai jau yra sužinoję. Tačiau šie atvejai yra per mažai naudojami mūsų kovai: jie pradingsta laikraščių skiltyse, netekdami savo dokumentiškumo, nebūdami giliau nagrinėjami, sisteminami ir svetimiesiems pateikiami kaip sovietinės tikrovės vaizdas. Tuo tarpu žmogaus teisių laužymas Sovietų Sąjungoje kaip tik sudaro patį žiauriausią šios tikrovės bruožą: tai antihumanizmas giliausia šio žodžio prasme. Todėl ir reiktų šį bruožą žymiai uoliau ryškinti. Reiktų taip pat apsvarstyti, ar kai kurių atvejų, sakysime: Simo Kudirkos, nebūtų galima kelti Žmogaus Teisių Komisijoje Haagoje. Galimas daiktas, kad ten nevisados laimėtume. Tačiau kiekvienu atveju pasaulis patirtų sovietų naudojamas priemones žmogui slėgti. Medžiagos šiam reikalui esama pakankamai. Reiktų tik ją skelbti bei atitinkamoms instancijoms pateikti. Gera, kad Religinė Šalpa leidžia ligi šiol pasirodžiusias Lietuvos Bažnyčios kronikas. Vis dėlto jų išleidimo lietuvių kalba anaiptol nepakanka. Jas reikia visų pirma skelbti svetimomis kalbomis ir planingai išsiuntinėti bei naudoti, informuojant svetimuosius. Tas pat pasakytina apie Lietuvos kunigų bylas. Reiktų taip pat žymiai dažniau klabinti ir Amnesty International: kiekvienas nuteisimas už religinius veiksmus turėtų atsidurti Amnesty International forume.

Beveik visiškai mūsų informacijoje yra pamirštas socialinis Sovietų Sąjungos bruožas, būtent: nuolatinis žmogaus skurdimas, nepaliaujantis jo apiplėšimas valstybės naudai, biurokratijos sauvalia, apskritai visa ana slogi sovietinė kasdiena. Šia prasme Vakarų pasaulis dar nėra praregėjęs. Ir gal kaip tik čia slypi priežastis, kodėl šio pasaulio jaunimas, karštai trokšdamas socialinės teisybės, yra pasidaręs imlus komunizmui, nė nenujausdamas, kad įkūnytas komunizmas yra sykiu ir įkūnyta socialinė neteisybė. Jaunimas net nė nenuvokia, kaip atrodo sovietinė kasdiena socialiniu atžvilgiu, kiek esama ten neteisybės kiekviename žingsnyje ir kaip sunku yra ten patenkinti net paprasčiausius kasdienos reikalus. Mūsų tad uždavinys Ir būtų išryškinti socialinį sovietinės tikrovės vaizdą, kovojant ne tik prieš politinį bei ideologinį, bet ir prieš socialinį žmogaus paniekinimą. Šia prasme mūsų informacija nėra gerai nė pradėta. O medžiagos šiam klausimui teikia ne tik žinios iš tėvynės, bet ir pati sovietinė dailioji literatūra, kuriai sovietinės kasdienos vaizdas visados yra būtinas pradedamasis taškas būsimam sovietiniam idealui nušviesti. Šį pradedamąjį tašką, vadinasi, tai, kas yra, kaip tik ir turėtų paregėti Vakarų žmogus, ypač vakarietiškasis jaunimas, kovojąs už socialinės teisybės atstatymą Pietų Amerikoje ar Pietų Afrikoje, o nematąs tos pačios socialinės neteisybės Rytų Europoje. Nuosekliai tad mums būtų būtinas veikalas — šalia tautų spyrimosi ir jų apsisprendimo, — aprašąs socialinę sovietinę kasdieną.

Toksai sovietinės tikrovės bruožų ryškinimas ir sudarytų etinę mūsų informaciją kaip juridinės bei politinės informacijos papildą. Trumpai tariant, etinės informacijos uždavinys būtų atskleisti sovietinės tikrovės melą ir tuo būdu, pasak Solženicyno, padaryti, kad sovietinė prievarta taptų šlykšti istorinei dabartinio pasaulio sąmonei. Tuo esmiškai prisidėtume prie šios sąmonės spaudimo į sovietinę tikrovę ir tuo pačiu prie mūsų tautos laisvinimo, nes mums reikia šiandien gerai įsisąmoninti, kad politinis išsilaisvinimas ateis paskutinis. Laiptai į jį yra etinis ir socialinis žmogaus išlaisvinimas. Į šį tad ir turėtų būti dabar nukreiptas mūsų dėmesys.

3. Geležinio branduolio kūrimas

Šios paskaitos pradžioje sakėme, kad tremtis yra sąlyga veiklai tėvynės reikalams ir kad todėl ji sudaro erdvę, kurioje esti atitiesiamos tėvynei daromos skriaudos. Dar daugiau: tremtis pasiteisina istoriškai tik tuo atveju, kai virsta užuovėja, puoselėjančia vertybes, niokojamas krašte. Todėl, kalbėdami apie mūsų laisvės kovą, turime bent trumpai dirstelėti ir į tremtį, pasiklausdami, kokiu būdu ji galėtų ana užuovėja virsti ir ar nereiktų mums ir čia kai ko iš naujo permąstyti bei pertvarkyti?

Savo veikale “Lietuvių tauta ir jos ugdymas” S. Šalkauskis, sklaidydamas istorinę lietuvių tautos nesėkmę tuo metu, kai ji buvo sąjungoje su Lenkija, didžiausią ano laiko nelaimę regi liaudies ir šviesuomenės persiskyrime — ta prasme, kad šviesuomenė sutelkė savyje medžiaginę galią, tačiau nutolo nuo tautos kamieno, prisiimdama svetimą kalbą ir rūpindamasi tiktai valstybe, o tautinės kultūros kūrimą palikdama vienai tik liaudžiai. “Tokiu būdu, sako Šalkauskis, liaudies ir šviesuomenės kultūros . . . ėjo priešingais krypsniais: pirmoji tenkino tautinius reikalus, antroji tarnavo iš pradžių valstybės, o paskui — vien savosios klasės naudai”.11 Šviesuomenė, “atskilusi nuo tautinio kamieno, nustojo pusiausvyros ir pasidarė nepaprastai jautri išlaukinių įtakų veikmei” (t. p.). Šalkauskio pažiūra, šisai “liaudies ir šviesuomenės persiskyrimas tautinės kūrybos srityje buvo užsimezgimas gilios dramos mazgo, kurį atmezgė (tik) tautinis atgimimas (p. 15).

Skaitant šiuos žodžius, savaime ateina galvon rūpesčio keliąs klausimas: ar ana senoji mūsų tautos drama nesikartoja dabar mūsų tremtyje? Juk mūsų tremtis yra būdinga tuo, kad mes liaudies iš viso neturime. Jeigu jos dalis ir buvo atkilusi iš Lietuvos, tai šiandien šios dalies vaikai yra jau nebe liaudis, o šviesuomenė. Tiek turtu, tiek išsilavinimu, tiek užsiėmimu mūsų tremtiniai yra peržengę liaudinės kultūros laipsnį. Ir taip yra visuose kraštuose — net ir ten, kur iš sykio lietuviams kiek sunkiau sekėsi, kaip Australijoje ar Pietų Amerikoje. Tačiau dabar jie ir ten yra pasiekę aukštesnio lygio. “Tik didieji tinginiai ir girtuokliai namų neįsigijo”, šitaip apibūdina V. Šliogeris Australijos lietuvius,12 tuo išreikšdamas bendrą mūsų padėtį tremtyje, suprantant ‘savus namus’ kaip pakilesnio būvio prasmenį.

Geležinio branduolio kūrimas.

Šisai mūsų tautiečių pasistiebimas viršum liaudies kultūros, savaime suprantama, mus džiugina, nes rodo mūsų ryžtą bei sugebėjimą net ir sunkiausiose sąlygose, net ir svetimiausiuose kraštuose ne smukti, o kilti, nesykį pralenkiant net čiabuvius. Iš kitos betgi pusės reikia šį pasistebimą laikyti ir grėsme, atsimenant, kad mūsų kilstelėjimas viršum liaudies yra ne kas kita, kaip perėjimas į miesčionijos lygį. Tuo tarpu miesčionijai visados gręsia pavojus suburžuazėti. Miesčioniškumo esmė juk glūdi naudojimesi kultūros gėrybėmis, nesirūpinant ir net nesidomint jų kūrimu. Ženklų, kad ir mūsų beliaudė tremtis suka tokio gryno naudojimosi keliu, yra gana apstu. Tuo tarpu tai ši mūsų miesčionija, kaip ir kadaise senoji mūsų aristokratija, yra sukaupusi medžiaginę mūsų tremties galią. Ar ji susipras panaudoti šią galią tautinei kultūrai kurti? Ar ji nepradės, kaip ir senoji aristokratija, rūpintis, Šalkauskio žodžiais tariant, tik savąja klase? Jei mūsų miesčionija iš tikro kreiptų savo gyvenimą buržuazine linkme, tuomet mūsų tremtyje mažu mastu vyktų ta pati tautinė drama, kokia didžiu mastu vyko senojoje Lietuvos valstybėje, būtent: nemokėti “suderinti, kaip Šalkauskis sako, jėgos galybės su tautine išmintimi” (op. cit. p. 15) arba nemokėti palenkti medžiaginės galios kultūrinei kūrybai.

Tačiau tai dar neviskas. Kaip lietuviškoji šviesuomenė senojoje Lietuvos valstybėje, taip ir tremtininkiškoji šviesuomenė dabartyje yra nepaprastai jautri svetimų veiksnių įtakai kalbos, papročių, gyvenimo būdo ir įvairiais kitais pavidalais. Senoji Lietuvos aristokratija šiai įtakai pasidavė ir todėl žlugo tautinei kultūrai. Ar šios rūšies įtakai pasiduos ir tremties miesčionija? Štai lemiantis klausimas. Nes suburžuazėjusi ir susvetimėjusi tremtis nėra sąlyga veiklai tėvynės reikalams.Tokia tremtis nėra užuovėja kultūrinėms vertybėms puoselėti. Suburžuazėjusi ir susvetimėjusi tremtis nepaprastai siaurina laisvės kovos erdvę. Jeigu tad svetimi veiksniai iš tikro apvaldytų beliaudę mūsų šviesuomenę, tuomet mūsų tremčiai tiktų tie patys Šalkauskio žodžiai, kuriuos jis taiko senajai mūsų aristokratijai: “Lietuviai negalėjo sukurti nei pastovios valstybės, nei pilnutinės tautinės civilizacijos” (t. p.).

Šie du beliaudės mūsų tremties pavojai — buržuazėjimas ir svetimėjimas — verčia mus susimąstyti ir klausti, ką reiktų daryti, kad mūsų pasiektas aukštesnis lygis tiek medžiaginiu, tiek dvasiniu atžvilgiu nevirstų tautiniu pavojumi ir net grėsme, kaip jis jau sykį buvo jais virtęs mūsojoje istorijoje?

Nėra abejonės, kad visų pirma mums reikia kovoti su prasidėjusiu mūsų buržuazėjimu, kad reikia žadinti mūsų miesčionijoje pareigos jausmą kultūra ne tik naudotis, bet ir medžiagine savo galia dalyvauti jos kūrime. Vis dėlto būtų išmonė (illusion) tikėtis, esą mūsų miesčionija išliks nesuburžuazėjusi savo daugumoje. Buržuazėjimas yra kiekvienos miesčionijos istorinis likimas, ir turėtų įvykti stebuklas, jei lietuviškoji miesčionija pajėgtų išsiveržti iš šio likiminio vyksmo. Todėl nors kovoti su šiuo vyksmu ir yra mūsų uždavinys, vis dėlto reikia jau iš anksto įsisąmoninti, kad šios kovos mes visu plotu nelaimėsime. Taip pat nelaimėsime visu plotu nė kovos su svetimų veiksnių įtaka mūsų miesčionijai. Ana tad senosios mūsų istorijos drama vyks tam tikru mastu ir mūsų tremtyje, virsdama didesne ar mažesne grėsme mūsų paskirčiai.

Buržuazėjimas yra kiekvienos miesčionijos istorinis likimas, ir turėtų įvykti stebuklas, jei lietuviškoji miesčionija pajėgtų išsiveržti iš šio likiminio vyksmo.

Bet reikia taip pat įsisąmoninti, kad nevisada mūsų miesčionija pasiduos buržuazėjimui ir svetimų veiksnių įtakai: ji nevisada suburžuazės ir nevisa nutautės. Ir mūsų tremtyje, kaip kadaise senojoje mūsų valstybėje, bus žmonių, kurie supras savo pašaukimą ir liks jam ištikimi. Jais tad ir remsis visas ateities darbas tremtyje, visi mūsų lūkesčiai bei tautos viltys. Tačiau šie žmonės bus daugiau ar mažiau išblaškyti suburžuazėjusioje ir pusiau nutautėjusioje mūsų miesčionijoje; išblaškyti ne tik didelių atstumų, bet ir jiems svetimos dvasios, su kuria jie susiduria kasdienoje ir kurios aplinkoje jiems tenka gyventi. Nesunku įspėti, kad šioje antrojo laipsnio ‘tremtyje’, šiame ‘egzode’ iš savųjų tokiems žmonėms kurti bus dvigubai vargingiau. Nes kūryba reikalauja ne tik asmeninio ryžto, bet ir visuomeninio pritarimo bei paskatos.

Viso to akivaizdoje ir kyla mums naujas uždavinys: telkti šiuos žmones į būrelius, jungti juos vieną su kitu, pergalėti jų išsiblaškymą miesčioniškoje minioje, tuo būdu sudarant jiems visuomeninę aplinką kaip sąlygą jų kūrybiškumui ir kaip paklausą kūrybiniams jų laimėjimams. Šį uždavinį aš ir norėčiau pavadinti geležinio branduolio kūrimu. Tai būtų branduolys, sudarytas iš ryžtingiausių bei kūrybiškiausių visos tremties žmonių, į kuriuos atsiremtų mūsoji veikla ir kurie šią veiklą skleistų savoje aplinkoje. Šis branduolys nebūtų kokia nauja organizacija; jis būtų greičiau dvasinis sąjūdis, sklindąs visose esamose organizacijose; sąjūdis, kurin glaustųsi visi, kurie suvokia tremtinių paskirtį ir ryžtasi šią paskirtį vykdyti, nepaisydami buržuazėjimo bei nutautėjimo. Tai būtų vilties sąjūdis, nes viltis esame mes patys.

Kaip šis sąjūdis konkrečiai susikurtų, tai jau kiekvienos vietovės ir net kiekvieno asmens reikalas. Tačiau LF Bičiuliai turėtų tokį sąjūdį pradėti — visų pirma tarp savųjų, o paskui gal paragintų tuo ir kitus. Laikraščių redakcijos, organizacijų vadovybės, įvairios įstaigos, mokyklos, parapijos, kur dirba mūsų bičiuliai, galėtų būti atrama tokiam sąjūdžiui, nes visos šios institucijos kaip tik ir yra tremties pašaukimo vykdytojos. Užuot tad leidus šiam pašaukimui vykdytis savaime, užuot nuolatos dūsavus, esą viskas slenka pamažu žemyn, mūsų bičiuliams reiktų imtis kaip tik tokį sąjūdį kurti. Asmeninė iniciatyva yra šiam tikslui pati geriausia, nes ji greitai patraukia idealiau nusiteikusius žmones ir greitai tuo būdu virsta visuomenine. Taip yra buvę Lietuvoje aplinkui “XX Amžių”, aplinkui jaunuosius Kauno kunigų seminarijos dėstytojus ir net auklėtinius, aplinkui Šalkauskio “Romuvą” ir jo Gyvosios Dvasios idėją. Visi anie pradmens buvo nuostabiai viltingi ir vaisingi. Jiems nebuvo lemta išsiskleisti tiktai dėl viršinės mūsų tautos nelaimės. Užtat dabar turėtume anas pastangas atgaivinti ir praplėsti, nes į tai veda ir net stumia mus toks pat miesčionijos buržuazėjimas, kokis buvo prasidėjęs ir pastaraisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje. Branduolių kūrimasis buvo atoveikis į nepriklausomos tėvynės miesčioniją. Tokia pat atoveika turėtų būti ir dabartinėje lietuviškojoje tremtyje.

Tai ir būtų ano geležinio branduolio sudarymas. Nes be tokio branduolio vargu ar išvengsime mus tykančios grėsmės. Pasklidęs po visą tremtį, tokis branduolys bent iš dalies atsvertų mus tykantį pavojų ir tinkama kryptimi pasuktų tuos, kurie, būdami geros valios, laukia paraginami ar konkrečiai nurodomi, ką ir kaip jie galėtų padėti kultūrinėje mūsų veikloje. Mums reikia perkelti mūsų veiklą, kaip šiandien mėgstama sakyti, į bazę: kiekvienas sąmoningas bei ryžtingas mūsų bičiulis yra branduoliukas šioje bazėje. Jis tad ir turi telkti aplinkui save visus, kurie nenori paskęsti miesčioniškumo sriaute. Man atrodo, kad, tik šiuo keliu eidami, galėsime paversti tremtį tikrai vaisinga sąlyga kurti visoms toms kultūrinėms vertybėms, kurių nevalia mūsų tautai kurti tėvynėje.

Kiekvienas sąmoningas bei ryžtingas mūsų bičiulis yra branduoliukas šioje bazėje.

Užbaiga

Ko tad reikalauja iš mūsų mūsų kova už tautos laisvę?

1.    Ji reikalauja, kad pergyventume tremtį kaip sąlygą veiklai tėvynės reikalams ir ją organizuotume ilgalaikės perspektyvos šviesoje.

2.    Ji reikalauja, kad dabartinėje istorinėje pasaulio sąmonėje įžvelgtume sovietinės sistemos priešingybę ir savo darbais šią priešingybę Vakarams vis labiau atskleistume.

3.    Ji reikalauja, kad svetimųjų informavimą kreiptume daugiau etine linkme ir tuo išryškintume sovietinės tikrovės melą, kuriuo remiasi sovietinė prievarta.

4.    Ji reikalauja, kad mūsų tremtinių buržuazėjimui atsverti kurtume idealiai nusiteikusių žmonių būrelius kaip mūsų vilties sąjūdį.

Kokiu keliu visi šie reikalavimai turėtų būti ateityje vykdomi? — Anksčiau minėtoje knygoje St. Šalkauskis, kalbėdamas apie kultūrinį lietuvių tautos atsilikimą nuo savų kaimynų, skelbė vajaus mintį: “Kultūrėjimas vajaus tvarkoje yra neatidėliotinas mūsų tautinės gyvybės reikalavimas: mes esame pasmerkti žlugti, jei nesugebėsime vajaus tvarkoje pagreitinti tautos ugdymo tempą”.13 Ar bereiktų ir mums dabar grįžtį prie šios vajaus minties? Trisdešimt metų mūsų veikla tremtyje ėjo gana lėtai. Apie vajų būdavo kalbama, gal tik telkiant pinigo tam ar kitam dalykui. Tačiau ateina laikas kalbėti ir apie kultūrinį vajų. Ateina laikas paspartinti mūsų veiklą, nes mes turime dabar lenktyniauti tiek su sovietine propaganda, tiek su mūsų pačių slinktimi duoneliautojų pusėn. Šie du vyksmai kiekvienais metais vis greitėja. Užtat turėtų greitėti ir mūsų kova su jais. Štai kodėl busimoji mūsų veikla ir turėtų eiti jau vajaus keliu. Vajaus mintis turėtų virsti gaire, kaip visi anie kovos reikalavimai turėtų būti vykdomi. Paprasto tempo mums nebepakanka. Nustatyti šio tempo eigą bei jo planą yra, be abejo, konkrečių svarstymų bei vadovaujančių organų uždavinys. Tačiau reikia planuoti ir reikia sparčiau žengti priekin.

Tokie tad yra manieji siūlymai šiam suvažiavimui, kuris juos apsvarstys, papildys, patikslins, sukonkretins. Mano pareiga buvo pateikti jų tiktai “minties rekolekcijų” pavidalu, vadinasi, kaip idėjinę galimybę. O jau sutartiniu visų darbu ši galimybė virs tikrenybe. Nes idėja visados stovi pradžioje. Leiskite tad dabar man užsklęsti šią paskaitą tremtinio filosofo N. Berdjaevo žodžiais, pasakytais lygiai prieš 50 metų: “Mūsų laikai šaukiasi šv. Augustino žygių: mums reikia tikėjimo ir idėjos”.14 Mums reikia tikėjimo, kad nepražūtume kasdienybės faktiškume; mums reikia idėjos kad nepaklystume ūkanotų akiračių plotuose.

Mums reikia idėjos, kad nepaklystume ūkanotų akiračių plotuose.

Išnašos

1.   Adolfas Damušis, Laiškas 1973 m. liepos 31 d.

2.    Adolfas Damušis, Laiškas 1973 m. rugpjūčio 9 d.

3.    Į organiškosios valstybės kūrybą, “Naujoji Romuva”, Kaunas 1936 m. Nr, 8, p. 169.

4.    Kęstutis Kaz. Girnius, Išeivijos ateitis jaunimo perspektyvoje, “Į Laisvę” 1972, Nr. 56, p. 5.

5.    Cit. M. Biržiška, Iš Adomo Mickevičiaus raštų, Kaunas 1927, p. 91.

6.    Cit. M. Biržiška, op. cit. p. 93 - 94.

7.    Alexander Solženicyn, Offener Brief an die sowjetische Fuehrung, Darmstadt 1974, p. 5.

8.    Alexander Solženicyn, Nobelevskaja lekcija, Muenchen 1973, p. 18.

9.    Alexander Solženicyn, op. cit. p. 60.

10.    Alexander Solženicyn, op. cit. p. 58.

11.    Prof. Stasys Šalkauskis, Lietuvių tauta ir jos ugdymas, Kaunas, 1933, p. 16.

12.    V. Šliogeris, Apie Australijos lietuvius, “Tėviškės Žiburiai” 1973 m. XI.8 d.

13.    Prof. Stasys Šalkauskis, Lietuvių tauta ir jos ugdymas, p. 153.

14.    Nikolai Berdjajew, Das neue Mittelalter, Tuebingen 1950, p. 83.

Tai būtų vilties sąjūdis, nes viltis esame mes patys.

Dr. A. Maceina

Iškilmingojo posėdžio atidarymas