ATEITIES VALSTYBĖS VIZIJA KULTŪRINĖJE — RELIGINĖJE SRITYJE

KUN. JUOZAS GRABYS

1. (Įvadas) Kultūra ir Religija, žmogiškosios dvasios apraiškos.

Kultūros sąvokos negalima sulieti su religijos supratimu, nors abi sritys yra žmogaus dvasinė (sielos) apraiška. Gal kas ir aptars kultūrą daugiau ar mažiau ateistinio humanizmo prasme; bet tada ir religijos aptartis bus atsibrėžianti nuo dvasinio primato. Bendrai imant, “kultūros” žodis reiškia visa, kuo žmogus ugdo ir tobulina įvairiopas savo dvasios ir kūno galias. Bet daugiausiai kultūra laikomi tie kūriniai, kuriais laiko būvyje žmogus išreiškia, perduoda ir išlaiko didžius savo dvasios pergyvenimus ir troškimus, kad tarnautų daugelio, net visos žmonių giminės, pažangai”, — kaip Vatikano II Visuotinas Bažnyčios Susirinkimas ją apibėžia (Bažnyčia Dabartiniame Pasaulyje — Krikščionis Gyvenime, p. 229).

Gi religija, nors ir apima visą žmogaus veiklą, nustatant moralines gaires ir principus visokeriopai veikimo, darbo, net ir visos buities išraiškai, bazuojasi žmogaus dvasia; dvasia, kuri ieško savo Autoriaus ir stengiasi sau garantuoti tęstinumą ne tik šiame, bet ir kitame, sekančiame gyvenime. Kultūra palieka gilius atspaudus sekančioms kartoms, tuo būdu formuodama ir motyvuodama ateinančių kartų veiklą savo savitumu, originalumu, atskiriančiu vienos grupės kūrybą ir kūrinius nuo kitų. Tuo tarpu religija nieko neatskiria, bet stengaisi apjungti visas pastangas žmogaus ir bendruomenės dvasios plėtotėje. Iš vienos pusės savo savybinėmis bei praktikos pastangomis religija, kaip ir kultūra, dalyvauja Didžiojo Altoriaus tvėrimo akte, bet iš kitos pusės, apimdama giliausius žmogaus sielos veiksmus, ji žmogų iškelia iki paties Dievo tobulumo, net pažadėdama ir savo liturgine veikla duodama patirti dar šio gyvenimo eigoje amžinybės jungtį su pačiu Dievu. Tiesa, ne visos religijos formos to ieško tiesioginiu būdu. Kadangi mes svarstysime duotos valstybės santykį su kultūra ir religija, tai ji bus krikščioniškoji ir dar konkrečiau — Katalikų Bažnyčios veiklos apraiška.

2.    Kultūros santykis su valstybe

Kultūra, žmogaus kūrybingumo apraiška, išskiria tautą, ne valstybę. Valstybės sudėtis dažnai apima ne vieną tautinę grupę, ar tos pačios tautos skirtingas padalas. Kiekviena grupė reiškiasi savitais papročiais, kūryba mene, muzikoje, tautodailėj, net auklėjime. Valstybė garantuoja ir saugo įvairiopos kultūros raidą ir vystymąsi.

Kadangi valstybės politinė sudėtis gali keistis, priimti įvairias formas, tai ir kultūrinė veikla tautoje ar tautose atspindės valstybinę politiką. Jei ji tautai patinkama ir išreiškianti jos lūkesčius ir idealą, kūryba klestės ir sutelks valstybei kultūrinius lobius. Jei valstybės tvarka, tačiau, veikia slegiančiai, tada kultūros raida kels daugiau tautinį charakterį. O jei valstybė pasisavins ir prikergs tik sąvąją iniciatyvą, — kultūrinis aukštis tautoje smuks.

Totalitarinis režimas, mėgstąs pakinkyti visas pajėgas savo tarnybai, dažniausiai iškreipia kultūrinį tautos charakterį arba jį visai sužlugdo. Tą mes matėme fašistinėj nacių santvarkoj. Dabar gi pergyvename savo tautos kultūros abortą po rusiškuoju komunizmu.

3.    Valstybė ir religija

Kiek skirtingai valstybė elgiasi su religinėmis konfesijomis. Kadangi tikėjimo bendruomenės yra tampriai suorganizuotos į institucinius vienetus, tai valstybei yra sunkiau prikergti savo politinius tikslus religinei grupei. Bet ir čia mes turime užtenkamai pavyzdžių iš istorijos ir dabartinių valstybių santvarkų, kurie atskleidžia valstybių santvarkininkų pastangas pavergti tikinčiųjų organizacijas savo tikslams. Komunistinis režimas yra tiek prie to priėjęs, jog konfesinės bendruomenės yra netekusios laisvės ir savarankiškumo. Valstybė pradeda diktuoti ne tik kaip tvarkytis, bet net duoda nurodymus, kuo tikėtina ir kuo ne. Ateistinis komunizmas, oficialiai skleidžiąs bedievybę, skelbiasi esąs didžiausiu sąžinės laisvės šalininku; tuo tarpu visu tempu stengiasi suardyti bet kokį organizacinį turinį Bažnyčios santvarkoje.

Pati Bažnyčia taipgi savo teoriniu turiniu yra davusi istorinių iškrypimų iš tikrosios misijos. Nekalbant apie feodalinį laikotarpį, yra daug atvejų, kur bažnytinė bendruomenė savo sąranga perėmė valstybinę santvarką arba ją pasisavino, pastatydama save visų, netik dvasinių, reikalų tvarkytoja valstybėje. Mažesniu mastu tai pasireiškia ir šiandien tose valstybėse, kur viena religinė konfesija yra oficialiai paskelbta ir sankcionuota kaip valstybės religija.

4.    Kultūros vertė ir tęstinumas garantuotoje laisvėje

Vatikano II Susirinkimo pastoralinėje konstitucijoje “Bažnyčia dabartiniame Pasaulyje” štai kaip rašoma: “Kiekvienoje žmonių grupėje ir tautoje kaskart gausėja vyrų ir moterų, kurie įsisąmonina, jog jie patys yra savo bendruoemnės kultūros pavidalintojai ir kūrėjai. Vis labiau ir labiau visame pasaulyje auga savarankiškumo ir drauge atsakomybės pajautimas, nepaprastai svarbus dvasiniam ir doriniam žmonijos brendimui. Tai labiau paaiškėja, jei žvelgiame į žmonijos vienijimąsi ir mums uždėtą pareigą kurti geresnį pasaulį, pagrįstą tiesa ir teisingumu. Tada regime gimstant naują humanizmą, kuriame žmogus pirmoje eilėje yra apibrėžiamas jo atsakomybe prieš brolius ir istoriją”, (p. 231 — Kr. Gyv.).

Savarankiškumas ir atsakomybė yra tikrosios žmogaus savisąmonės ir jo sąžinės laisvės išdavos. Jei valstybė paliks individui ar grupei, net visai bendruomenei, savarankiškumo teises ir stengsis įdiegti atsakomybės jausmą, tada tiek kultūra, tiek religija klestės ir turtins visą valstybinę bendruomenę kūrybos ir dvasinės brandos pažanga.

Gal kiek paradoksiška pasakius, jog kultūros ir religijos įvertinimas yra daug stipresnis, kai jos neturi pilnos išraiškos laisvės, nes tada prievartaujamo žmogaus dvasia greičiau kristalizuojasi ir iššaukia norą kurtį, pasišvęsti, imtis atsakomybės ne tik už save, bet ir už kitus, ypač prispaustos bendruomenės. Tuo tarpu visiškai neapribotoj laisvėj kūrybingumas ir religinės apraiškos dažnai pradeda blėsti stagnacijoje.

Tačiau garantuota laisvė, įterpta į tarpusavio atsakomybės rėmus, apribojančius abiejų kišimąsi į vienas kito veiklą, pagal protingą konstitucinį susitarimą, kartu atleidžia varžtus ir duoda progos sveikai polarizacijai dvasiniams žmogaus ir bendruomenės polėkiams.

5.    Kultūros autonomija nuosaikioje demokratijoje

Ta abipusiai garantuota laisvė reiškiasi daugiau valstybės ir religijos santykiuose, nes religijos išpažinimas apima moralinę plotmę, kurioje reiškiasi ir valstybės veikla. Gi kultūra leidžiasi daugiau ar mažiau valstybės organizacinių veiksnių įtaigojama, jai palankia ar priešiška linkme.

Užtat Vatikano II Susirinkimas pripažįsta kultūrai autonomiją, taip kad “žmogaus meno ir mokslo kultūra savo srityje galėtų vadovautis savais dėsniais ir metodais” (Idem, p. 236). Tai paaiškinant, štai kas rašoma Pastoralinėje Konstitucijoje: “Pasaulinės valdžios atstovų pareiga yra ne nustatinėti, kokia turi būti žmonių kultūra, bet stengtis sudaryti geresnes sąlygas ir teikti paramą visų, net krašte esančių tautinių mažumų, kultūriniam gyvenimui kelti. Todėl ypatingai svarbu žiūrėti, kad kultūra nebūtų nukreipta nuo savo tikslo ir verčiama tarnauti politinėms arba ekonominėms jėgoms” (idem, p. 236).

Tai yra mokančios Katalikų Bažnyčios gairės. Šitas pripažinimas yra taikomas visokios sąrangos valstybėms, jei jos tik atkreips dėmesį į oficialų jos mokymą. Tačiau tik nuosaiki demokratija šitokią autonomiją galėtų imtis pripažinti ir garantuoti. Nuosaiki, t.y., ne ekonominių jėgų apvaldyta, kapitalizmu užimta demokratija, kaip J.A.V., ar “populiarinęs demokratijos” marksistinio pobūdžio, bet demokratija, kuri prileidžia kiekvieną valstybės pilietį prie valdžios ir gyvenimo buities kūrimo ir garantuoja pilnutinę laisvę visiems, kurie vienokiu ar kitokiu būdu gerina bendruomenę ir lavina jos atsakomybės jausmą.

Žinoma, ir šitokioje demokratijoje idealas bus sunkiai atsiekiamas. Konkrečiose sąlygose valstybėje iškyla gaivalų, kurių teisės turi būti apribojamos. Šis apribojimas turi būti priimtas ar bent suponuotas ir kultūrinėje autonomijoje. Nes valstybė garantuoja tik pozityvią, ne kokią destruktyvią laisvę, t.y., laisvę kūrybai, o ne griovimui, ardymui. Pavyzdžiui, atviroji pornografija nėra menas, nors tuo vardu ir dengtųsi; tiesioginis gyvybės žudymas ar jos pastatymas į pavojų mokslo, tyrimų ar pažangos vardu, nėra medicina. Užtat šitoji kultūros autonomija turi būti suprasta ne kaip visiška laisvė viskam, bet kaip pozityvinis savarankiškumas ir drauge atsakomybės pajautimas. Valstybė turi pasilaikyti teisę — apriboti neatsakomybę (laisvės ir autonomijos piktnaudojimą).

Taipgi, toji autonomija neturi būti suprasta, kaip kokia speciali galia, suteikta atskiram aprobuotam vienetui, visas sritis apimančiam kultūriniam organui, kuris nepriklausomai nuo valstybės imtųsi leisti savus įstatus ir juos sankcionuoti, tarsi būtų kita valstybė valstybėje. Autonomija suprantama čionai kaip savarankiškumas ir kartu atsakomybė bet kurioje kultūrinėje srityje, nors tos sritys tarp savęs jokiu organu ir nebūtų apjungtos. Dar platesne prasme — kiekvienas individas kūrėjas yra garantuotas, kad jo kūryba nebus stabdoma, piktnaudojama, išnaudojama ar šantažuojama.

6.    Religijos išpažinimo išraiška demokratinėje santvarkoje

Jei valstybė gali suteikti ir imtis kultūrinės autonomijos apsaugos, tuo labiau jos demokratiniai pagrindai garantuoja laisvę tikėjimo išpažinimui, nežiūrint kokios konfesijos tikėjimas išpažįstamas.

Tik čia klausimas atsistoja kiek skirtingesnėje šviesoje, negu santykyje su kultūra.

Pirmiausia, valdžios atstovai daugeliu atvejų patys yra tikėjimo išpažinėjai. Jei jie imasi visos savo tikėjimo atsakomybės, saistomi savo pažiūrų ir religinių pareigų, dažnai valstybės klausimus sprendžiant, jie atsižvelgs į savo konfesinius principus, kas iškels ne sykį sveiką, o kai kada ir žalingą, pažiūrų konfliktą.

Antra, tikėjimo išpažinimas yra surištas su sąžinės, ne tik asmeninės, bet ir bendruomeninės, formacija. Tada tikėjimo išpažinėjai yra įpareigoti apsaugoti dorą ir etinę santvarką, pagal išpažintos konfesijos principus. Šitai irgi poliarizuos klausimus, kurie turi būti sprendžiami ir sankcionuojami abiejų institucijų, t.y., valstybės ir religinės konfesijos.

Konkrečiau kalbant, Katalikų Bažnyčia turi savo organinę sąrangą ir saugo savo principų įgyvendinimą viešajame gyvenime. Ji sunkiai leidžiasi į kompromisus, kur tikėjimo ir doros pagrindai yra žalojami.

7.    Šių dienų Bažnyčios saviprata

Katalikų Bažnyčia per šimtmečius yra susitvarkiusi (daugiau artimesne monarchijai) hierarchine savivaldos forma, kuria ji reiškiasi tiek vidinėje, tiek išorinėje veikloje.

Vatikano II-sis Susirinkimas tos formos nepakeitė, tik pradėjo jos naują įžvalgą, ir nebe taip griežtą, jos centralizacijos interpretavimą. Galimas daiktas, kad ateinančios kartos ją matys kiek kitokią. Teologai svarsto jos demokratizacijos procesą.

Mat, Bažnyčia pasireiškia dvejopu būdu: išoriniu — administratyviniu ir vidiniu — sakraliniu. Sakralinė sąranga negali pakisti, nes remiasi jos Kūrėjo-Kristaus autoritetu ir valdžia, kuri visada sutaps su iš pateis Kristaus išplaukiančia pasaulio pašventimo, jo sukrikščioninimo misija. Tik išorinė Bažnyčios sąranga gali keistis. Čia net ir demokratinis principas savivaldai gali būti pritaikintas; nes kai šiuo metu pasireiškia didesnis dvasiškuos trūkumas, daug administratyvinių postų gali atitekti tikintiems pasauliečiams. Juk net klebonas parapijoje nebūtinai turi būti kunigas, kas liečia administraciją parapijoje, ar kancleris diocezijoje, ar daug administracinių šulų Romos Kurijoje. Istorija ir net dabartis turi daug pavyzdžių, kur tai buvo ar yra realybė. Klebono, net vyskupo ir popiežiaus, rinkimai bus galimi net platesne prasme, ypač jei pasauliečiai tikintieji perimtų administracinius postus Bažnyčios išorinėje sąrangoje.

8.    Bažnyčios savistovumas valstybėje

Nors ir sudemokratėjusi, Bažnyčia savo išorinėje sąrangoje, vis dėlto, išlaikys savo savitumą ir savistovumą valstybiniame komplekse. Ji pati turės nešti atsakomybę už savus organizacinius įstatus, už savo nuosavybės priežiūrą ir apsaugą, savo mokslinimosi įstaigų išlaikymą, ir t.t.

Kad Bažnyčia galėtų savarankiai tvarkytis, valstybinė demokratija turės jai suteikti konstitucines garantijas, jog Bažnyčios savivalda tiek išviršine, tiek vidine forma liks jokių įstatymų, ar kitokių veiksnių, nepažeista.

Kad išvengus didesnių nesusipratimų, valstybė turės pasirašyti su Vatikanu konkordatą, kuris tuo labiau garantuotų abipusinį susitarimą ir valstybinių bei religinių principų pagarbą ir apsaugą.

9.    Bažnyčios ir valstybės konfliktas

Valstybė negali apriboti Bažnyčios misijos — pašvęsti pasaulį. Vatikano II Susirinkimo Pastoralinė Konstitucija yra labai aiški tuo klausimu. Bažnyčia, vykdydama Kristaus duotą misiją, stengiasi pašvęsti pasaulį. Tai ji turi atlikti ne tik savo sukurtos bendruomenės rėmuose, bet ir valstybės bendruomenės sąrangoje, kai kada net įtaigodama politinę veiklą, savo ir kitų bendruomenių narių, kad tuo galėtų sukurti pilnutinį žmogų.

Čia kaip tik ir kyla konfliktai. Bažnyčia turi operuoti per tuos pačius žmones, kurie yra kartu jos nariai ir valstybės piliečiai. Pagal seną būdą, valstybė ne sykį nori išskirti “bažnytinius” iš viešų darbų, kai tuo tarpu Bažnyčia per tikinčiuosius daro pastangas ir spaudimus į veiksnius ar tai pravedant įstatymus, ar formuojant tradicijas, ir t.t.

Bažnyčia yra suinteresuota ir jaučia atsakomybę — išlaikyti ne tik tikinčiųjų, bet ir kitų tautos bei valstybės piliečių aukštą moralinį lygį, nes tai yra jos pasaulio pašventimo misija.

Tas ypač jaustina, kai klausimas liečia jaunimo ir suaugusių auklėjimą. Bažnyčia jaučia pareigą perduoti pasaulio pašventimo principus mokyklinio amžiaus jaunimui. Užtat ji imasi, kai reikia, organizuoti savo mokyklų tinklą.

Čia demokratinė valstybė turi rasti bendrą kalbą su Bažnyčia, kad nepažeistų jos principų ir savivaldos, drauge apsaugotų visų kitų piliečių, nesišliejančių prie Bažnyčios, teises ir laisvę. Tai ypač bus ryšku Lietuvoje, kur reiks statyti naują santvarką ne tik ant kultūrinių, bet ir religinių griuvėsių.

10. (Pabaiga) Valstybės vizija

Kultūra, siekianti autonomijos, Bažnyčia, besireiškianti savo išorėje pasaulietišku kolektyvizmu, (kaip šiuometiniai parapijiniai komitetai, diocezinės bei tautinės tarybos ir Vyskupų Sinodas), ieško valstybės, kuri suteiktų pilnutinę laisvę jų prigimties ir paskirties išraiškai.

Atsikurianti Lietuva, pasimokiusi iš savo ir kitų istorinių klaidų, turėtų statyti savo santvarką ant tvirtų demokratinių pagrindų. Pilnoji demokratija garantuoja laisvę ne tik politinių, ekonominių, pilietinių garantijų besiekiantiems tautos atstovams, bet visai tautinei išraiškai, kuri remiasi ant dinamiškų dvasinių pradų, besireiškiančių visokeriopa kūryba ir asmenybių formacija. Valstybė neturi nusibrėžti sau tikslus pagal siaurus vienos ar kitos partijos sistemos principus, bet palikti tautai laisvę išreikšti savo vidinius turtus, kurių išraiškos pasėkoje ir pati valstybė galės kas kart geriau apibrėžti nuolat besikeičiančius ir laiko tėkmėje besiformuojančius tikslus.

Reiktų palinkėti, kad naujosios partijos atsiribotų nuo tiesioginių savo ideologijos įgyvendinimo būdų valstybės santvarkoje, bet kurtų savitą formą visų valsybės piliečių gerbūviui atsiekti — ar tai ant ekonominių ar socialinių pagrindų — ir stengtųsi tai įgyvendinti. Kai jų vyzdys bus nukreiptas į viso žmogaus gerbūvį, piliečio laisvė kurti ir išpažinti bus pripažinta kaip niekeno neliečiama brangenybė, ir net bus sudaromos atitinkamos sąlygos visiems jo dvasios polėkiuose tobulintis.

Gi bekylą konfliktai turėtų būti sprendžiami ne siaurų vienos ar kitos asmenybės ar partijos ideologijos akiračių šviesoje, o atsižvelgiant į asmens ir jo formuojamos bei jį beformuojančios bendruomenės gerbūvio apsprendimo įtakoje. Bendruomenė gali būti ir visa valstybė, ypač turint galvoje Lietuvą, skaičiumi labai ribotą, ar tautinę grupę arba religinį sambūvį. Visi pozityviai nusiteikę piliečiai turi rasti galimybę savo asmens išsipildymui savoje bendruomenėje. Tai yra šventa valstybės pareiga, — garantuoti pilno žmogaus plėtotę, ypatingai neišskiriant jo kultūrinių apraiškų ir religinių aspiracijų.

Nors šios išvadinės mintys ir atrodys kiek utopiškos, tačiau jos yra paremtos ant pozityvios bei pilnos asmens laisvės įvertinimo. Užtat, paantrinant prof. A. Maceinos cituotą Berdjajewo posakį, galima tvirtinti, jog “laisvė idėjai ir tikėjimui yra garantija šviesios ateities” ir duodanti mūsų vizijai konkrečios vilties.