Partizanai: Istorija ir dabartis

POKARIO LIETUVA OKUPANTŲ IR KOLABORANTŲ AKIMIS II

APIE BENDRĄ ŠALIES PADĖTI, GYVENTOJŲ PAŽIŪRAS, POLITINĮ NUSITEIKIMĄ PIRMAISIAIS POKARIO METAIS. Partinių institucijų, kaip ir čekistų, dauguma pranešimų, ataskaitų buvo bedvasės, standartinės, nuobodžios. Tai aiškintina tuo, kad rašančiuosius kaustė marksistinės „tiesos“, ir pačių rašančiųjų menku išsilavinimu. Vis dėlto ir tuose standartiniuose, vienas į kitą panašiuose įvairių institucijų pranešimuose prasprūsdavo viena kita mintis, nutolusi nuo komunistinės ideologijos štampų, atskleidžianti daugmaž realią padėtį Lietuvoje.

1944 m. pabaigoje piečiausios šalyje Seinų aps. (netrukus ta apskritis buvo pavadinta Lazdijų aps.) partijos komiteto pirmasis sekretorius Jurgis Grigonis (beraštis, bet, matyt, nuoširdžiai, bent tuo metu, tikėjęs komunizmo idėjomis) nusiuntė pranešimą LKP(b) CK, kuriame rašė, jog apskritis karo metais labai nukentėjo: lyginant su 1941 m., liko tik apie 45 proc. gyvulių, sudegė apie 25 proc. trobesių. Štai kelios citatos iš jo pranešimo (kalba netaisyta): „Kadrų parinkimas pas mus gana sunkus klausimas, nes atsidavusių žmonių tarybų valdžiai valstiečių tarpe mažai Vietos gyventojai tamsūs ir priešiškai nusiteikę prieš esamą santvarką“. Pabaigoje prašė ginklų, nes neapsiginklavus neįmanoma išvykti į kaimus¹¹. 1944—1945 m. dar ne vienas partijos sekretorius aukščiausiai vadovybei rašė kaip ūkininkas - jiems gaila įvairių kariuomenių išgrobstytų turtų, byrančių pernokusių grūdų, neapsėtų žemių. Apskritai kai kurių apskričių partijos sekretoriai iš pradžių rašė daug atviriau ir plačiau, matyt, tikėdamiesi Lietuvoje šiokios tokios demokratijos, kad ir sovietinės. Vėliau jų atvirumas, noras samprotauti beveik visiškai išnyko.

LLKJS CK pirmasis sekretorius Feliksas Bieliauskas, apsilankęs Ukmergėje 1944 m. liepos 25 d. (frontas tuo metu buvo už 7-8 km nuo miesto), V. Niunkai (tuo metu - LKP(b) CK antrasis sekretorius) rašė: „Miestas visiškai išgrobstytas. Pradėjo grobti ir geriausia, kas buvo, išgrobė vokiečiai, o tą darbą užbaigė mūsiškiai“. Pasak jo, rusų kariai tokį savo veikimą aiškino taip: ką jie grobia, tai yra jų trofėjai. Kariai išpjovė beveik visus gyvulius valstybiniuose ūkiuose ir dvaruose. Vyrų mobilizacija sutrukdys nuimti derlių; rugiai jau byra, o moterys kai kurių darbų nemoka dirbti¹².

LKP(b) CK instruktorius Leonas Kučinskas iš Utenos 1944 m. liepos 18 d. A. Sniečkui rašė (kalba netaisyta): „Su partizanais [raudonaisiais. - J. S.] sunkoka dirbti, nes jie nepripratę prie drausmės. Be to, daugelis jų labai nuplyšę, kas daro blogą įspūdį iš šalies“. (A. Sniečkus buvo nurodęs, kad raudonieji partizanai turėtų būti sovietų valdžios vietose pagrindu; beje, dėl daugelio priežasčių — pusiau plėšikiškos elgsenos, nedidelio raštingumo — jie tuo „pagrindu“ netapo, juo labiau kad daugelyje apskričių jų beveik nebuvo.) Toliau L. Kučinskas rašė, jog „paliktus tuščius namus armija apiplėšinėja [...]. RA plėšimai nesiliauja, ypač arklių“. Dar jis rašė, jog apskrityje yra daug evakuotųjų iš Leningrado srities ir Baltarusijos. Jie pradėjo grįžti į savo namus, su sa-vimi pasiimdami vietos gyventojų arklius ir karves. Kariuomenė vien arklių iš apskrities gyventojų atėmė 2050. Ji grobia viską, taip pat baldus. Prašė bent 200 NKVD karių, kurie galėtų sudrausminti RA karius. (Taigi kai kuriems partijos sekretoriams enkavedistų prireikė ne vien kovai su partizanais, bet ir saviškių tramdymui. Beje, palyginti su tuo, ką rusų kariai darė Vokietijoje ir Klaipėdos krašte, Didžiojoje Lietuvoje jie elgėsi gana padoriai. Matyt, juos tramdė tai - paradoksas! - kad Lietuva nuo 1940 m. jau buvo sovietinė. Iki Lietuvos jie ėjo per beveik tuščias, be maisto, Rusijos ir Gudijos žemes ir patekę į palyginti pertekusį gėrybėmis kraštą nepajėgė susilaikyti nuo plėšimų.) Partijos Šakių aps. komiteto sekretorius Edvardas Čipkus skundėsi, jog 5-osios armijos vadovybė 15 km nuo fronto evakuoja visus gyventojus, teigdama, kad tarp jų yra daug šnipų. Tuo tarpu reikia nuimti derlių, sėti bei dirbti kitus ūkio darbus. Apskrityje evakuoti 5 valsčiai, į Lekėčių ir Jankų vlsč. ūkius sugrūsta po 5-6 šeimas, greit truks pašarų¹³. Apskritai RA vadovybė pagal karo meto įstatymus elgėsi gana ryžtingai. Fronto karo taryba 1944 m. liepos 10 d. priėmė „Privalomą nutarimą Nr. 5“, kurio 12 paragrafe nurodoma per 24 valandas kiekvienoje gyvenvietėje išrinkti atsakingą asmenį, atiduoti ginklus, surasti nusikaltėlius ir pranešti apie juos; žmonių judėjimo laikas nustatomas nuo 5 val. ryto iki 10 val. vakaro ir t.t.¹⁴

LAIŠKAS STALINUI. Laišką sumanyta nusiųsti Stalinui rengiantis minėti Sovietų Lietuvos penktąsias metines (ta data — liepos 21 d.). 1945 m. birželio 22 d. LKP(b) CK biuras nutarė, be visų kitų renginių (mitingų, leidinių ir t.t.), nusiųsti laišką Stalinui, pasirašytą kiekvieno Lietuvos piliečio. Minėjimui organizuoti ir vykdyti buvo sudaryta komisija (Vladas Banaitis, Marija Chodosaitė, Chriunova, Juozas Jurginis, Kostas Korsakas), jos vadovu paskirtas V. Niunka. Kiekvienoje apskrityje, mieste ir valsčiuje buvo sudarytos aktyvistų grupės, numatyti laiško pasirašymo planai. Kaune laiško pasirašymui organizuoti buvo sutelkta 700 komjaunuolių ir profsąjungų aktyvistų¹⁵. Laiško kampanija prasidėjo, kai VKP(b) CK biuras Lietuvai priėmė nutarimą, kuriame rašoma: „Artėjant Lietuvos TSR penktosioms metinėms, pripažinti, jog būtina organizuoti TSRS tautų vadui draugui Stalinui laišką nuo lietuvių liaudies“¹⁶.

Galimas daiktas, kad šia akcija buvo suinteresuota Maskva, nes 1945 m. liepos 17 d. turėjo vykti Potsdamo konferencija, kurioje šio laiško pasirašymo sėkmė galėjo būti aiškinama kaip lietuvių pritarimas sovietų valdžiai. Antai SSRS NKVD—NKGB įgaliotinis Lietuvoje I. Tkačenka teigė, kad „antitarybiniai elementai ir banditai“ šią akciją vertina kaip sovietų valdžios organizuotą slaptą plebiscitą, siekiant Amerikai ir Anglijai įrodyti lietuvių tautos palankų nusiteikimą sovietų valdžios atžvilgiu. NKVD-NKGB operatyvinių sektorių ir apskričių skyrių viršininkams jis įsakė: „Visus asmenis, žlugdančius laiško drg. Stalinui svarstymą ir rengiančius kokius nors išsišokimus, areštuoti“¹⁷.

Šios savotiškos avantiūros atgarsiai pasiekė patį Staliną.

I. Tkačenkos M. Suslovui ir A. Sniečkui siųsto rašto pagrindu parengtas kitas raštas, kurį dar pasirašė B. Kobulovas ir Arkadijus Apolonovas (pastarasis - SSRS NKVD liaudies komisaro pavaduotojas, vidaus kariuomenės vadas, generolas pulkininkas, kartu su B. Kobulovu „šefavęs“ Lietuvą), 1945 m. liepos 11d. buvo nusiųstas L. Berijai, o šis tą pačią dieną jį perdavė Stalinui. Iš to dokumento galima padaryti išvadą, kad čekistų vadai kaltę už kampanijos sužlugdymą norėjo suversti LKP(b) CK ir partijos komitetams, esą šie blogai organizavo politinį masinį ir agitacinį darbą. Manoma, jog to rašto padarinys buvo toks, kad  L. Berija gavo Stalino leidimą pradėti pirmuosius didesnius trėmimus Lietuvoje¹⁸.

Tame rašte buvo rašoma: „Tačiau Lietuvos KP(b) CK aparatas pasitenkino perdavęs partijos komitetams per telefoną Lietuvos KP(b) CK nutarimo turinį ir išsiuntinėjęs laiško drg. Stalinui tekstą parašų rinkimui. Nė vienas respublikos vadovaujantis darbuotojas šiam svarbiam Lietuvos KP(b) CK politinės priemonės organizavimui į vietas nebuvo pasiųstas.

Partijos apskričių komitetų sekretoriai taip pat neatsakingai pažiūrėjo į šį reikalą ir tinkamai nepainstruktavę į valsčius organizuoti kaimo gyventojų susirinkimų pasiuntė įgaliotiniais antraeilius darbuotojus [...]. Dėl neatsakingo vietinių partinių organizacijų požiūrio ši priemonė daugelyje Lietuvos rajonų buvo sužlugdyta“. Rašte pažymėta, jog Ramygalos vlsč. iš 8 tūkst. gyventojų laišką Stalinui pasirašė 350, Vyžuonose (Utenos aps.), kai stalas buvo pastatytas prie durų, žmonės išbėgiojo per langus, Tauragės „Maisto“ įmonėje iš 200 dalyvavusiųjų susirinkime laišką pasirašė 5, Kauno „Maisto“ įmonėje iš 600 dalyvavusiųjų - 150, Tauragės gimnazijoje iš 200 - 6¹⁹.

Bendromis pogrindžio ir daugumos antisovietiškai nusiteikusių lietuvių pastangomis laiško Stalinui pasirašymo boikotas tapo pavyzdžiu, kaip net visuotinio teroro sąlygomis galima pasiekti pergalę derinant ginkluotą ir taikų pasyvų pasipriešinimą. (Kitas tokio sėkmingo pasipriešinimo pavyzdys - 1946 m. vasario 10 d. vykę SSRS AT rinkimai, kurių metu kai kuriose apskrityse, nepaisant naudotų įvairių prievartos priemonių, balsavo tik 30-40 proc. rinkėjų. Vėliau, po 1946 m., okupantai jau pajėgė visuomenę palaužti ir suskaldyti drastišku teroru, infiltruodami agentus į visus gyventojų sluoksnius bei panašiomis priemonėmis, todėl masiškų, visos šalies mastu sėkmingų pasipriešinimo akcijų jau nebuvo, nors partizanai jas mėgindavo organizuoti per kiekvienus rinkimus.)

Nepaisant didelio lietuvių tautos pasipriešinimo, komunistai, naudodami šantažą ir įvairų spaudimą, be abejo, nemažai parašų suklastoję, paskelbė, jog laišką pasirašė 640 875 žmonės. Apie surinktus 700 tūkst. parašų rašoma ir kitame LKP(b) CK dokumente²⁰.

Beje, kaip elgtis norint priversti gyventojus tą laišką pasirašyti, bene pirmas nurodė partijos Kėdainių aps. komiteto pirmasis sekretorius Juozas Piligrimas. 1945 m. liepos 17 d. rašte LKP(b) CK jis informavo, jog apskričiai buvo duotas planas surinkti 42 tūkst. parašų, pasirašė per 25 tūkst., t. y. 59,5 proc. Pasak jo, pirmiausia mėginta parašus rinkti mitinguose, tačiau žmonės dėl įvairių priežasčių atsisakydavo tai daryti. Antai Ariogalos vlsč. mitinge dalyvavo 150 žmonių, pasirašė tik 10. Tada organizatoriai pradėjo eiti į namus, ir žmonės nedrįsdavo nepasirašyti²¹.

O štai ką apie laiško Stalinui pasirašymą 1945 m. liepos 20 d. rašė partijos Ukmergės aps. komiteto darbuotojai. Iš pradžių ir jie mėgino parašus rinkti susirinkimų metu. Vienoje Gelvonų vlsč. apylinkėje iš 200 susirinkime dalyvavusių asmenų laišką pasirašė 12, Širvintų vlsč. Šešuolių apylinkėje iš 190 dalyvių — tik 11. Visur kitur buvo taip pat. Tada LKP(b) CK nurodymu partiniai darbuotojai pradėjo eiti į namus, ir tai padėjo. Po tų priemonių apskrityje laišką Stalinui pasirašė 5248 žmonės²².

Pastaroji priemonė - versti pasirašyti laišką asmeniškai lankantis pas kiekvieną gyventoją - buvo masiškai naudojama visoje šalyje. Vienoje LKP(b) CK informacijoje apie laiško pasirašymą Kėdainių aps. rašoma: „Laišką valstiečiai pasirašo asmeniškai kalbantis, bet atsisako susirinkimuose, bijodami banditų keršto“ (iš tikrųjų žmonės gėdijosi savo kaimynų ir bijojo ne tiek „banditų“ keršto - nors buvo ir tos baimės, - kiek sovietinių partinių aktyvistų, kuriems užėjus į namus ir nesutikus pasirašyti, galėjo nesunkiai patekti į įtariamųjų sąrašus ir būti ištremti į Sibirą). Dar toje informacijoje rašoma, kad LKP(b) CK rinko duomenis apie pasirašymo eigą kas dvi dienos telefonu. 1945 m. liepos 9 d. daugiausia žmonių - net 58 proc. - buvo pasirašę Zarasų aps., Trakų aps. - 50 proc., Vilniaus aps. - 62 proc., mažiausiai - Alytaus aps. - 10 proc., Ukmergės aps. - 6,4 proc., o Biržų, Raseinių, Šakių, Kretingos aps. - 0 proc.²³

Laiško Stalinui pasirašymo vajus buvo absurdiškas ir ne laiku sugalvotas, dėl jo kentėjo ne tik Lietuvos gyventojai ir jiems mobilizuoti pasitelkti sovietiniai aktyvistai; nukentėti galėjo ir aukštesnius postus turintys asmenys. Antai I. Tkačenka, kalbėdamas 1945 m. rugpjūčio 24 d. LKP(b) CK VII plenume, be visa ko, užsiminė ir apie partijos Panevėžio aps. komiteto pirmąjį sekretorių Juozą Paplauską, kuris neva visiškai neorganizavo laiško pasirašymo vajaus, sužlugdė „darbą“, ir tik antrojo sekretoriaus M. Sorokino pastangomis, sušaukus biurą ir „susiėmus“, laišką apskrityje pasirašė 44 tūkst. žmonių. O J. Paplauskas minėtame biure pasakęs: „Laiško drg. Stalinui liaudis nepasirašo todėl, kad nenori Tarybų valdžios ir, be to, bijo banditų“²⁴.

VIETINIŲ KOMUNISTŲ IR RUSŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI. Iš pradžių santykiai tarp vietinių komunistų ir rusų nebuvo paprasti. Viena vertus, vietiniai kolaborantai žinojo, kad be rusų pagalbos jie valdžioje ilgesnį laiką neišsilaikytų. RA ir čekistinė kariuomenė buvo ta atrama, kurios dėka Lietuvoje laikėsi sovietų valdžia, o iš tikrųjų — okupacinis režimas. Siekiant sumažinti tautos pasipriešinimą, buvo vaizduojama, tarsi patys lietuviai valdo Sovietų Lietuvą. Pirmaisiais partijos sekretoriais paprastai buvo skiriami lietuviai, dauguma vykdomųjų komitetų pirmininkų taip pat buvo lietuviai. Tačiau beveik visi kiti darbuotojai, ypač partijos komitetuose, buvo rusai. Antra vertus, dalis lietuvių komunistų, ypač tų, kurie karo metu nebuvo pasitraukę į Rusiją ir kurie buvo mokęsi Lietuvos mokyklose - jose patriotinis ir dorovinis auklėjimas buvo itin aukšto lygio, - laikė save tikrais lietuviais ir jais nesigėdijo būti. Be to, tiek partiniams, tiek ūkiniams darbuotojams reikėjo spręsti begalę ūkinių, ekonominių klausimų, o rusų savavaliavimas, jų iš Sovietų Sąjungos atsivežtos nevykusios darbo formos trukdė kilusias problemas išspręsti.

Tam tikrų niuansų santykiams tarp kolaborantų ir okupantų rusų suteikdavo konkurencija dėl pelningų postų. Sovietinė valdymo sistema buvo tokia, kad kuo aukštesnį postą užimdavo žmogus, tuo didesnėmis valdžios privilegijomis jis naudojosi (specialios parduotuvės su savomis kainomis, atlyginimų priedai, specialios sanatorijos, lengvosios mašinos, specialūs gyvenamieji namai ir t.t.), bet jei netekdavo posto, prarasdavo ir materialines gėrybes. Ilgai tramdoma, nepaprastai atkakli kova dėl postų tarp rusų ir lietuvių užvirė 1953 m. kovo-birželio mėn., kai L. Berija, kovodamas dėl valdžios, pradėjo žaisti nacionaliniais jausmais.

Sovietų Sąjungoje tautiniai santykiai buvo uždrausta tema. Apie juos, bent pradžioje, buvo nemažai kalbama, tačiau dokumentuose užfiksuotas tik vienas kitas lietuvių komunistų samprotavimas, ir tai tik 1945 m. Vėliau buvo prisitaikyta, kiekvienas žinojo savo vietą. Vadovaujanti ir valdančioji tauta buvo rusai, kiti turėjo prie jų prisiderinti.

Lietuvos respublikinio radijo komiteto pirmininkas Juozas Baltušis LKP(b) CK sekretoriui Kaziui Preikšui, matyt, 1945 m. vasarą rašė pranešimą apie tautinius klausimus Kaune. Pasak jo, padėtis nėra tragiška, bet nepageidautinų reiškinių pasitaiko. Jis citavo nežinomo abituriento iš,.Aušros“ gimnazijos kalbą: „[...] mes visur ir visada turim atsiminti esą lietuviai ir tik lietuviai“. Toliau rašė, jog, rengiantis atlikti visuotinį gyventojų patikrinimą Kaune, miesto komendantas Chustajevas pasakęs: „Mes paslaptį išsaugosim, bet štai šie „nesuprantu“ mus išduos“, - ir ranka parodęs į išrikiuotus milicijos mokyklos kursantus²⁵.

Tarp rusų kariškių, čekistų ir lietuvių tuo metu kartais susiklostydavo tragikomiški santykiai. Iš dalies tai rodo F. Bieliausko 1945 m. pradžioje rašytas pranešimas LKP(b) CK. Jame rašoma, jog kai NKVD Šakių apskrities skyriaus partinės organizacijos sekretorius tarnybiniais reikalais užėjo į karinį komisariatą, jo girti darbuotojai užpuolė čekistą, ketindami jį sumušti, rėkdami: „Visi jūs šunsnukiai ir niekšai, jus reikia mušti“ bei klausdami: „Kas tu - rusas ar lietuvis? Jei lietuvis, tai irgi reikia mušti“. F. Bieliauskas siūlė atleisti iš pareigų visą karinio komisariato vadovybę²⁶. Apskritai visų šalių armijose skirtingų kariuomenės rūšių kariškiai dėl įvairių priežasčių, o dažniausiai ir be jų, konfliktuoja, taip tarsi parodydami savo šaunumą, bet sovietinėje kariuomenėje nesutarimai buvo peraugę į gilią neapykantą. Jūrininkai konfliktavo su pėstininkais, lakūnai - ir su vienais, ir su kitais, tačiau visi jie nekentė čekistų ir jų kariuomenės. Nekentė už žmonių persekiojimus, o karo metu ypač nekentė ir dėl to, kad čekistai visą karą praleido užnugaryje, pirmosiose linijose jie pasirodydavo tik tada, kai suimdavo kokį nors kariškį.

LKP(b) CK 1945 m. spalio 17 d. iš Justo Paleckio gavo kauniečio M. Macevičiaus siųstą raštą su prierašu „drg. Sniečkui ir drg. Gedvilui“, kuriame aprašyti RA karių siautėjimai Žemaitijoje (plėšimai, prievartavimai ir kt.). Be visa ko, jame rašoma (kalba netaisyta): „Sakoma, kad iš savosios Lietuvos Tarybų valdžios susilaukti pagalbos ir užtarimo esąs tuščias darbas, kadangi pati Tarybų Lietuvos valdžia jų bijanti, nes ruskeliai baigia kolonizuoti Tarybų Lietuvą ir užimti visas aukščiausias vietas“²⁷.

Švietimo liaudies komisaras Juozas Žiugžda pranešime LKP(b) CK apie NKVD Veliuonos vlsč. poskyrio viršininką rašė, jog šis esą teigęs: „Čia dauguma už banditus“. Paties komisaro nuomone, toli gražu yra ne taip. Minėtas čekistas vykdomojo komiteto pirmininkui pasakęs: „Mes čia valdžia, mes jus užkariavome“²⁸.

Tarp dokumentų yra ranka rašytas J. Baltušio raštelis; jame rašoma, kad mjr. Leonardui Martavičiui kalbantis su Kauno m. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju Guščinu, šis koneveikdamas lietuvius pasakęs: „Tegul lietuviai nemano, kad mes atvykome čia jiems padėti dirbti. Tikrieji šeimininkai čia esame mes, rusai, o ne jie“. Sužinojęs, kad kalbėjosi su lietuviu, „staiga išblyško ir neištarė nė žodžio“²⁹.

Štai ką 1945 m. birželio 17 d. A. Sniečkui rašė partijos Vilkaviškio aps. komiteto organizacinio skyriaus vedėja Povilaitytė. Kai buvo sprendžiamas klausimas, kaip elgtis su NKVD apskrities skyriaus viršininko pavaduotoju, kuris pametė partinį bilietą, partijos sekretorius Vytautas Bieliauskas jai pasakęs: „Dabar reikia tylėti ir elgtis diplomatiškai, nes jei nepadarysi taip, kaip jie nori, tu būsi lietuviškai vokiškas nacionalistas“. Jos teigimu, apskrities milicijos viršininkas Orgichinas sakęs, kad Lietuvoje bus lengva gyventi tik tada, kai jis sunaikins 75 proc. lietuvių. Dar jis teigęs, jog „jie, rusai, negali būti prilyginti lietuviams partiečiams, kurie mąsto kitaip nei mes“. Sekretorius Čelyševas sakęs: „Aš jau geriau sutiksiu būti piemeniu Rusijoje negu dirbti tarp lietuvių“³⁰.

Rusai ne visada pasitikėjo lietuviais komunistais, o nepartiniai lietuviai, jų manymu, beveik visi buvo kontrrevoliucionieriai. Šis jų įtarumas, sustiprintas dar ir kriminaliniais polinkiais, kartais įgaudavo keisčiausius pavidalus. LKP(b) CK įgaliotinis Zarasų aps. Stasys Pupeikis 1945 m. vasario 4 d. rašė į CK, jog Antazavės vlsč. milicijos viršininkas Koniševas savavališkai pasiima ir papjauna bet kurį jam nepriklausantį gyvulį, yra nušovęs nekaltą žmogų. Jo „akyse rodėsi, kad antazaviškiai visi banditai, mūsų, tarybinių žmonių, nėra ir todėl galima su jais daryti ką nori“. Partijos apskrities komiteto pirmasis sekretorius Antanas Mėlynis, sausio mėn. būdamas Antazavėje, jam pasakęs: „Neužsibūkime nakčiai. Iš jų visko galima tikėtis. Paskui vers kaltę banditams“ ³¹.

O štai koks įvykis buvo Anykščiuose 1946 m. sausio 4 d. Ten stovėjusi 4-osios ŠD 137-ojo šaulių pulko (ŠP) karių kuopa atakavo milicijos būstinę, paėmė ginklus ir suėmė milicininką Lavreniovą, kuris mėgino sutramdyti poste šaudžiusį karį (mieste buvo 6 tokie postai). Svarstant šį įvykį neeiliniame partijos apskrities komiteto posėdyje, karinis komisaras kpt. Tkačenka pasakė: „Aš noriu atkreipti dėmesį į tai, kad kai kurie kovotojai negerai žiūri į Lietuvos jaunimą, juos visus laiko banditais“. Tame posėdyje dalyvavęs LKP(b) CK įgaliotinis P. Šimėnas kalbėjo: „[...] įgulos kovotojai atvyko čia kovoti su banditais, o kai kurie iš jų elgiasi kaip banditai“. Toliau dėstė, jog dažnai girti kariai įsiverždavo į namus, grasindami ginklu reikalaudavo maisto, degtinės ir kitko³².

F. Bieliauskas (tuo metu - partijos Kauno m. komiteto propagandos sekretorius), apsilankęs Kruonyje, Pakuonyje ir Čekiškėje, 1945 m. birželio 29 d. rašė LKP(b) CK sekretoriui K. Preikšui, kad sovietų valdžiai labai kenkia čekistų savavaliavimai. Jie žmogų dažnai primuša, paskui paleidžia. „[...] atsiųsti draugai rusai mano, kad visi vietos gyventojai [yra] banditai arba susiję su jais, o vietinis aktyvas draugus rusus vadina girtuokliais“. Mėnesį anksčiau tam pačiam sekretoriui rašytame pranešime apie NKVD kariuomenės Čekiškės vlsč. kaip banditus nušautus 9 valstiečius (kai kurių išvardytos pavardės), F. Bieliauskas teigė (kalba netaisyta): „[...] čia įvyko didelis nusikaltimas, kylantis iš to, kad dauguma rusų draugų, atsiųstų į pagalbą kovoti su banditais, turi neteisingą įsivaizdavimą apie vietinius lietuvius gyventojus: atseit jie visi banditai, į ką bešauni, vis tiek į tikslą pataikai“. Tų valstiečių sušaudymo metu NKVD valsčiaus viršininku buvo Kačkinas, didelis girtuoklis. F. Bieliausko teigimu, vos tik atsiradęs Čekiškėje jis pareiškė: „[...] ne mylėti mane turi vietiniai, o bijoti, teroru aš įvesiu tvarką“. Apibendrinta: „[...] apskritai NKVD-NKGB organų darbas yra labai prastas [...], šimtai gerų pranešimų [t. y. skaitomų visuomenei. - J. S.] vargiai ištaisys tą žalą, kurią padarė mūsų valdžios atstovai savo neteisėtais ir nusikalstamais veiksmais“³³.

Čekistai partinėms institucijoms už mėginimus nors truputį juos kritikuoti atsilygindavo išsamiais pranešimais į Maskvą, galėjusiais turėti didelių padarinių. Tuo ypač pasižymėjo SSRS NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenka, nuolat siuntęs į Maskvą skundus, taip pat ir prieš Maskvai lojalų A. Sniečkų. Antai 1945 m. gruodžio 27 d. pranešime SSRS NKVD ir NKGB vadovams L. Berijai ir Vsevolodui Merkulovui apie padėtį Alytaus aps. jis rašė: „Pogrindis atkakliai agituoja prieš rusus, vadindamas juos okupantais, tuo pat metu didelė dalis partinių tarybinių aktyvistų lietuvių nedalyvauja kovoje su nacionalistais ir jų ginkluotomis gaujomis. Yra atvejų, kai partiniai ir tarybiniai darbuotojai susitaikėliškai elgiasi su nacionalistais, jiems pataikauja, o kai kurie tiesiog išduoda“. Pranešime paminėta, jog Merkinės partorgo (partinio organizatoriaus) Mizero duktė pusantro mėnesio buvo partizanų būryje, paskui iš jo išėjo žvalgybiniais tikslais³⁴. Beje, I. Tkačenkos priekaištai lietuviams kolaborantams iš dalies buvo teisingi. Tų kolaborantų buvo palyginti nedaug, tad tiek jie, tiek jų vadai Vilniuje manė, kad juos reikia tausoti, o apsaugoti juos turi rusų kariai. Nemaža dalis jų buvo nuėję tarnauti tik dėl pinigų ir valdžios.

I. Tkačenka tokias mintis dėstė ir ankstesniame, gruodžio 25 d. pranešime M. Suslovui apie padėtį Dzūkijoje, kai buvo rastas to krašto partizanų vado plk. ltn. J. Vitkaus-Kazimieraičio atsišaukimas, kuriame raginta rengti visuotinį sukilimą. Kita priežastis, paskatinusi čekistą rašyti ir veikti, buvo gruodžio 15 d. Adolfo Ramanausko-Vanago suorganizuotas Merkinės puolimas. I. Tkačenka rašė: „Būtina pažymėti, kad tose apskrityse nesant būtino masinio aiškinamojo darbo, pastaruoju metu atsiradęs nesuprantamas žemutinio tarybinio partinio aktyvo pasyvumas ir kai kurių jų prisitaikymas prie nacionalistų ir sukilėlių veiksmų sudaro palankias aplinkybes sukilimui“. Jis išvardijo, kokių priemonių imtasi siekiant užbėgti įvykiams už akių: 1. Į Alytaus aps. nusiųstas šarvuotas traukinys su manevrine desanto grupe ir 3 šarvuočiai. Iš pulkų mokyklų (prie kiekvieno pulko štabo buvo mokomoji kuopa, kurioje buvo rengiami seržantai) sudaromas jungtinis judrusis būrys ir nuo gruodžio 27 d. jis veiks vadovaujamas gen. P. Vetrovo. Apskrityje esančiam batalionui sustiprinti iš Vilniaus aps. siunčiama pulko mokykla ir 2 kuopos. Papildomai siunčiami 55 operatyvininkai, vadovaujami LSSR NKVD liaudies komisaro Juozo Bartašiūno ir NKVD OBB skyriaus viršininko Boriso Burylino. 2. Į Marijampolės ir Lazdijų aps. pasiųsti 5 šarvuočiai, o į pagalbą pasienio jungtiniam būriui iš Klaipėdos perkeltas batalionas, iš Instenburgo -pulko mokykla ir minosvaidininkų kuopa. Papildomai siunčiama 90 operatyvininkų, vadovaujamų LSSR NKGB liaudies komisaro pavaduotojo plk. Iljos Kurovo. 3. SSRS NKVD nurodymu iš Gardino į Alytaus ir Lazdijų aps. perkeltas 113-asis pasieniečių pulkas³⁵.

Taigi tais laikais okupantų kalbos apie agitaciją ir propagandą, apie dvasinį poveikį žmonėms, lietuvių ir rusų santykius ir t. t. baigdavosi kariuomenės pasiuntimu į kurią nors apskritį. Ypač buvo siaubiama Pietų Lietuva, Dzūkija ir Suvalkija, nes pogrindis ten buvo gerai susiorganizavęs ir stiprus, žmonės itin patriotiškai nusiteikę, pagaliau ten buvo likusi vienintelė siena su sąlyginai nepriklausoma Lenkija.

APIE KOVAS SU PARTIZANAIS IR JUOS PALAIKANČIAIS GYVENTOJAIS. Partinių aktyvistų ir čekistų raštuose tarsi grūmėsi dvi tendencijos. Viena vertus, buvo mėginama sumenkinti tautos pasipriešinimo mastą, teigiant, jog tai tik dalies išnaudotojų klasių atstovų beviltiškos pastangos sustabdyti istorijos vyksmą, lietuvių liaudies veržimąsi į socializmą. Antra vertus, neretai pasigirsdavo ir pagalbos šauksmai. Pirmosios gaidos vyravo LKP(b) CK atstovų kalbose ir raštuose, antrosios - apskrityse, valsčiuose dirbusiųjų lūpose ir raštuose.

Sovietų valdžios aparatą Ukmergėje organizavęs Gramazdinas LKP(b) CK informavo, kad „banditai“ veikia organizuotai, ir prašė atsiųsti bent 150 žmonių pastiprinimui. V. Vildžiūnas iš ten pat 1944 m. lapkričio 17 d. pranešė, jog iki tol apskrityje buvo žuvę 68 sovietiniai aktyvistai ir žuvę ar sužeisti 54 kariškiai. Jis vienas pirmųjų iškėlė partizanų šeimų klausimą, rašydamas, kad reikia smogti „banditizmui“, ypač „atskiriems banditizmo pasireiškimo lizdams - jų šeimoms“³⁶. 

Vienas aktyvesnių partijos apskričių komitetų pirmųjų sekretorių, buvęs čekistas Antanas Paradauskas 1944 m. spalio 14 d. rašė iš Biržų į LKP(b) CK, kad iš apskrities pasitraukus kariuomenei labai išaugo „banditizmas“. Pasak jo, į mišką išėjo buržuaziniai nacionalistai, su kuriais galima tik klasių kova, asmenys, nusikaltę sovietų valdžiai, ir asmenys, vengę tarnauti RA. Jo manymu, dvi pastarąsias į miškus išėjusias grupes reikia patraukti į savo pusę. Jis taip pat prašė atsiųsti NKVD kariuomenės dalinius³⁷. Beje, tai buvo vienas pirmųjų komunistų funkcionierių mėginimų susigaudyti priešų gausybėje.

Maskva iš pat pradžių neliko abejinga įvykiams Lietuvoje. Ant vienos A. Guzevičiaus savo viršininkui Maskvoje V. Merkulovui nuolat siųstų ataskaitų ir pranešimų apie padėtį Lietuvoje yra tokia pastarojo rezoliucija: „Drg. Kobulovai. Reikės į pagalbą Lietuvos TSR NKGB pasiųsti kvalifikuotų darbuotojų nacionalistinių [neįskaitomas žodis] organizacijų likvidavimui“. B. Kobulovas užrašė tokią rezoliuciją: „Skubiai. Drg. Litkens (?) Nuvykite į vietą liaudies komisaro nurodymų vykdymui. Prieš išvykdamas užeikite pas mane dėl [neįskaitomas žodis]“³⁸. Be pranešimų apie esamą padėtį, į Maskvą buvo siunčiami vertimai iš „Lietuvių archyvo“, Vinco Mickevičiaus-Krėvės rašto apie susitikimą su Viačeslavu Molotovu, Liudo Dovydėno pasakojimų ir kt. dokumentai. Buvo taip pat siunčiami žymesnių žmonių - pavyzdžiui, advokato Zigmo Toliušio - apklausos protokolai.

Į čekistų vadų rezoliucijas buvo greitai reaguojama. Apie 1944 m. liepos-gruodžio mėn. nuveiktus darbus I. Tkačenka pranešė M. Suslovui. Buvo įkurti 9 operatyviniai sektoriai (vienas sekretorius apimdavo 3-5 apskritis, šitaip buvo suskaldoma visa šalies teritorija; kiekvienas sektorius turėjo savo štabą, kuris vadovavo kovai ir represijoms gerai žinodamas padėtį; kaip minėta, operatyviniai sektoriai dar buvo įkurti Čečėnijoje-Ingušijoje, Kryme ir Rytprūsiuose; 1945 m. birželio mėn. du - Alytaus ir Mažeikių - operatyviniai sektoriai buvo panaikinti ir iki 1946 m. vidurio, kai buvo panaikinta karo padėtis, Lietuvoje veikė 7 sektoriai). Į apskričių skyrius nusiųsti NKVD-NKGB įgaliotiniai darbams koordinuoti ir kovai organizuoti (jie turėjo pulkininkų ar generolų laipsnius, į Lietuvą atvažiuodavo ir iš kaimyninių respublikų; įgaliotiniai turėjo dideles galias). SSRS NKVD-NKGB leidimu 272 valsčiuose buvo įkurti NKVD-NKGB poskyriai. Iš Maskvos ir kitur atvyko 205 operatyviniai darbuotojai, dar papildomai pakviesta 400 čekistų. Tiesiogiai kovoje dalyvavo 12 pulkų, 16 370 karių³⁹. Beje, čekistinės kariuomenės Lietuvoje buvo kur kas daugiau, nes buvo dar keli pulkai specializuotų dalinių (konvojinių, geležinkelių apsaugos ir kt.), taip pat veikė dideli junginiai (iki divizijos dydžio), perkeliami iš kaimyninių šalių, dažniausiai Gudijos. Atvykdavo būriai iš įvairių Sovietų Sąjungos čekistinių mokyklų atlikti „praktikos“. Prireikus kovai su partizanais būdavo pasitelkiami ir gausūs RA daliniai (1946 m. Lietuvoje buvo dislokuota apie 10 RA įvairių kariuomenės rūšių divizijų).

Taigi nemažu srautu iš Maskvos ėjo „pagalba“, ir dėl to okupacinė valdžia Lietuvoje išsilaikė. Reikėjo suderinti čekistinių struktūrų ir partijos komitetų veiklą.

Ne tik čekistai operatyviniai darbuotojai, bet ir čekistinė kariuomenė nuolat buvo raginami veikti energingiau. SSRS NKVD liaudies komisaro pavaduotojo Sergejaus Kruglovo ir vidaus kariuomenės Pabaltijo apygardos štabo viršininko gen. Golovkos 1944 m. gruodžio 12 d. įsakyme kariuomenei, dislokuotai Lietuvos teritorijoje, rašoma: „Lietuvos TSR teritorijoje dislokuota daug NKVD ir Raudonosios Armijos dalinių“, kurių tikslas - likviduoti pasipriešinimą, tačiau „[...] kai kurie vadai nusikalstamai delsia; tai panašu į bailumą“, jie „[...] nežino banditų veikimo taktikos, todėl dažnai susiduria su netikėtumais ir patiria nuostolių“⁴⁰.

Lietuvos partizanų ryžtas kovoti iki mirties už savo krašto laisvę stebino rusus. Jie fiksavo kai kuriuos reiškinius, bet nedrįso jų aiškinti. Kai 1945 m. pavasarį Veisiejų vlsč. Pomanci (Pazapsių?) kaime prie vieno kluono pasieniečiai nukovė partizanus Antaną Andriulionį, Kvedaravičių ir sunkiai sužeidė Mikelionį, pastarasis prieš mirtį pasakęs: „Aš esu Lietuvos partizanas ir mirti už laisvą Lietuvą nebijau“⁴¹.

Laisvės troškimo vedami vyrai rinkosi drąsiųjų kelią - laisviems žūti. Tą jų ryžtą skatino daugumos žmonių palaikymas. Lazdijų aps. OBB poskyrio viršininkas Losevas savo ataskaitoje į Vilnių rašė: „Mes žinome atvejų, kai gaujos iki 100 žmonių vyksta per kaimą, o kai apie gaujos judėjimą klausiame gyventojų, šie apsimeta jų nematę ir nieko nepasako“ ⁴².

Kai kurie dabartiniai rusų tyrinėtojai Lietuvos partizanus pagarbiai vadina sukilėliais ir rašo, jog šių miško brolių ryžtas gyviems nepasiduoti paveikė net rusų karius - patekę į partizanų apsuptį, jie taip pat gyvi nepasiduodavo⁴³. Partizanai taip elgėsi bijodami, kad neištvėrę nežmoniškų kankinimų išduos savo kovos draugus ir rėmėjus. Neretai, būdami sužeisti ar apsupti bunkeryje, vyrai sprogdindavosi prisidėję granatas prie veido. Dėl to būdavo sunku nustatyti žuvusiojo asmenybę, ir tai galėdavo artimuosius išgelbėti nuo represijų.

Apskritai tuo metu - 1944 m. pabaigoje - iš apskričių į LKP(b) CK plaukė labai prieštaringi pranešimai. Vienus partinius funkcionierius įkvėpė kad ir tokia (ar panaši) A. Sniečkaus kalba CK III plenume 1944 m. rugpjūčio 27 d.: „Draugai, nereikia užmiršti, kad tarybų valdžia grįžo į Lietuvą, kad Raudonoji armija yra Lietuvoje“, todėl jie buvo puolę net į euforiją ir įsivaizdavo, kad pasipriešinimą okupacijai įveiks vien savo jėgomis. Kiti padėtį vertino kur kas realiau ir iš karto suprato, jog be kariuomenės pagalbos neišsivers.

LKP(b) CK IV plenume, kuris vyko 1944 m. gruodžio 27-30 d. ir kuriame buvo svarstytas VKP(b) CK nutarimas „Dėl Lietuvos TSR partinės organizacijos politinio darbo trūkumų ir uždavinių“ (tame nutarime svarbiausiu trūkumu laikyta tai, jog „prastai atskleidžiama lietuviškai vokiškų nacionalistų veikla“ ir nesugebama tą veiklą sutramdyti), partijos Kauno aps. komiteto sekretorius Jonas Pivoriūnas, prašęs ginklų, kalbėjo (kalba netaisyta): „Labai daug mūsų ištikimų žmonių, vėl gavusių žemę, samdiniai ir net vidutiniokai dega noru kovoti su nacionalistais. Mums nereikia pasieniečių, jėga valsčiuose rasis sava, reikia tik turėti ginklų. Tik tada bus politiškai teisinga, kai pati liaudis susidoros su liaudies priešais“. J. Pivoriūnui entuziastingai pritarė J. Paleckis: „[...] noriu pasveikinti Pivoriūno lozungą, kad lietuvių liaudis turi savo rankomis susidoroti su liaudies priešais“.

Tame pat plenume LSSR LKT pirmininkas Mečislovas Gedvilas, tada dar tvirtai laikęsis ortodoksinio marksizmo pozicijų, pasakė kelias originalias mintis. Pakalbėjęs apie ūkinius darbus ir užduotis, jis sakė: „Daugumai darbuotojų [sovietinių partinių darbuotojų. - J. S.] trūko pykčio ir neapykantos klasiniam priešui“. To pykčio ir neapykantos trūkumą jis aiškino tuo, kad po trejų metų atotrūkio (t. y. buvimo evakuacijoje Rusijoje ar kovojant fronte) daug kas idealizavo savo šalį, „užmiršo, kad priešas yra visada priešas, nesvarbu, kokia kalba jis kalba. Manėme, kad mūsų priešai - vokiečiai, o buožės ir buržuaziniai inteligentai — avelės“. Antra priežastis, pasak jo, ta, jog gyventa respublikose, kur išnaudotojų klasės jau sutriuškintos, o Lietuvoje laukia smarki klasių kova. Trečia — manyta, jog grįžus bus dirbama taikos sąlygomis. Iš tikrųjų tik negailestinga kova padės atstatyti sugriautą ūkį⁴⁴.

Tame plenume M. Gedvilui pritarė kažkas iš kalbėjusiųjų (iš protokolų neaišku kas): „Mūsų įstaigose ir įmonėse dar dirba daug žmonių, kurie su didžiausiu pykčiu ir neapykanta žiūri į tarybinę liaudį ir Tarybų valdžią“. Esą LKT pirmininko pavaduotojas Jonas Bulovas pokalbyje yra pasakęs, kad į atvykusius iš kitur Lietuvoje žiūrima kaip į Maskvos agentus⁴⁵. Atseit jei jau tokio rango žmonės taip kalba ir mąsto, tai ko norėti iš kitų.

Paties A. Sniečkaus ir jo aplinkos požiūrį į padėtį ir būdus jai „pagerinti“ atskleidė plenume skaitytas jo pranešimas (visus svarbiausius, „direktyvinius“ pranešimus visuose respublikiniuose partiniuose susirinkimuose skaitydavo A. Sniečkus iki pat savo mirties 1974 m.). Jo pranešimas (buvo trys to pranešimo variantai) vadinosi „Apie Lietuvos TSR partinių organizacijų politinio darbo trūkumus ir uždavinius“. Pranešimą sudarė aštuoni skyriai, atskleidžiantys svarbiausius to meto komunistų darbo barus ir jų veiklos kryptis: „1. Lietuviškai vokiški nacionalistai - vokiečių samdiniai ir lietuvių liaudies išdavikai. 2. Mūsų respublikos atstatymas. Mūsų klaidos ir politinio darbo trūkumai. 3. Vokiečių okupacijos padarinių žemės ūkyje likvidavimas, tarybinės žemėvaldos atkūrimas. 4. Kadrų sūstiprinimas - svarbiausia Lietuvos TSR partinių organizacijų užduotis. 5. Sustiprinti politinį darbą. 6. Padidinti politinių organizacijų politinį aktyvumą. 7. Masinės organizacijos. 8. Likviduoti lietuviškai vokiškų nacionalistų gaujas“. Paskutiniame skyriuje A. Sniečkus išvardijo pagrindinius kovos trūkumus. Pirmas trūkumas, kad su „gaujomis“ iki šiol „beveik išimtinai kovojo NKVD ir NKGB organai“. Politinės organizacijos į kovą nemobilizavo liaudies, reikia daugiau dėmesio skirti „liaudies gynėjams“. Antras trūkumas - neapginkluotas aktyvas⁴⁶. Kurį laiką, ypač vykstant karui, komunistai, žinodami daugumos Lietuvos gyventojų antivokiškas nuotaikas, atkakliai mėgino įteigti, kad ginkluotą pasipriešinimą rusams organizavo vokiečiai. Pasibaigus karui, to absurdiško teiginio pamažu atsisakyta.

1944 m. pabaigoje pranešimuose iš apskričių ir valsčių giedrą komunistinį optimizmą keitė gilus pesimizmas ir priešingai. Partijos Rokiškio aps. komiteto pirmasis sekretorius A. Paradauskas pranešė A. Sniečkui, kad 1944 m. spalio 31 d. maždaug 20 partizanų puolė Pandėlį, išlaisvino 7 suimtuosius. Lapkričio 8 d. pultas Skapiškis, paimti visi valsčiaus vykdomojo komiteto dokumentai. Tą pačią dieną 30 partizanų puolė Jūžintus, mūšis truko keturias valandas, nužudytas valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas. „Padėtis kiekvieną dieną darosi sudėtingesnė, iš esmės galima sakyti, kad trijuose valsčiuose (Jūžintų, Skapiškio ir Panemunio) Tarybų valdžios nėra [...]. Kovoti savo jėgomis su tokio masto, koks dabar yra, banditizmu neįmanoma, mūsų aktyvas, milicija ir rėmimo grupės pagal savo jėgas kol kas pajėgūs [tik] gintis. Esant tokiai grėsmingai padėčiai apskrityje, prašome mums padėti - atsiųsti NKVD kariuomenę“. Visiškai tokios pat nuomonės buvo ir partijos Švenčionių aps. komiteto pirmasis sekretorius Stanislovas Apyvala. A. Sniečkui jis rašė, kad, norint sutriuškinti „gaujas“, reikia stiprinti įgulas visuose valsčiuose ir pačiuose Švenčionyse⁴⁷.

Prieš du mėnesius iš Rokiškio į A. Sniečkų buvo kreipęsis ir kitas partijos sekretorius - Pivunovas. Jo rašte skaitome: „[...] banditų grupės apskrityje šiuo metu veikia, kaip jiems patinka [...]. Didelė dalis valstiečių padeda banditams. Pastaruoju metu mūsų aktyvas bijo vykti į apylinkes [...]. Mes prašome skubiai atsiųsti nors vieną divizioną [ištaisyta iš „vieną diviziją“. - J. S.] NKVD kariuomenės [...]. Beveik visas aktyvas saugo pats save, o praktinis darbas nukenčia“ ⁴⁸.

Ūkinių rūpesčių, kurių dar labiau padidėjo dėl netinkamo raudonarmiečių elgesio, kupinas partijos Tauragės aps. komiteto pirmojo sekretoriaus Petro Murausko 1944 m. spalio 17 d. raštas A. Sniečkui. Tuo metu apskrityje iš apšaudomų vietovių, taip pat ir iš Tauragės, gyventojai buvo iškeldinti, todėl reikėjo išsaugoti jų paliktą turtą, rengtis mobilizacijai, mokyklų atidarymui ir kitiems darbams. Sekretorius išvardijo sunkumus: nėra aktyvistų (pasak jo, prisistatė keletas buvusių partijos narių ir komjaunuolių, bet jis jais nepasitiki, o raudonųjų partizanų ir pogrindžio Tauragės aps. nebuvo), nėra transporto (visoje apskrityje — vienas „Viliukas“), be to, pasieniečiai užėmė geriausias patalpas, iškeldinę iš jų kitas įstaigas, yra tik du enkavedistai, bet jie nemoka lietuvių kalbos. Nėra privalomų prievolių, todėl valdžios vyrai sėdi nevalgę, o nuo vokiečių likusį maistą paėmė kariuomenė. Arklius ir karves varėsi vokiečiai, bet „[...] nemažai atvejų, kai ir raudonarmiečiai paėmė arklius važiavimui ar karves maistui“. Pasak sekretoriaus, iš gyventojų paliktų ūkių gyvulius išgrobstė evakuotieji iš SSRS ir suvalkiečiai. „Žmonių nuotaikos paaiškės uždėjus privalomas prievoles ir vykdant mobilizaciją“⁴⁹.

Iš Šiaulių pranešta, kad 90 proc. miesto sugriauta, o „[...] kariuomenė [plėšia] visa, kas buvo vertinga“.

Ypač grėsmingi pranešimai plaukė iš Alytaus aps. Partijos komiteto pirmasis sekretorius Vincas Sakalauskas 1944 m. lapkričio 26 d. LKP(b) CK rašė: „Dėl nužudymų, sumušimų ir grasinimų kai kuriuose Alytaus apskrities valsčiuose visiškai, o kai kuriuose iš dalies tarybų valdžios organai dezorganizuoti. Pavyzdžiui, Daugų ir Merkinės valsčiuose nedirba nė vienas apylinkės pirmininkas“. Šį pranešimą papildė partijos Alytaus aps. komiteto kadrų sekretorius Balčiūnas (kalba netaisyta): „(...] mes jau dedame visas pastangas kovojant su banditizmu, bet mūsų vienų jėgų dėl šito trūksta, ir jei mes laiku nesusirūpinsim šituo reikalu, tai banditų valdžia bus kaimuose, nes mūsų žmonės, kaip minėjau, daugelyje vietų atsisako pareigų“⁵⁰.

Tuometinis partijos Vilkaviškio aps. komiteto pirmasis sekretorius J. Piligrimas teigė, kad „gyventojai labai remia valdžią“. Jis džiaugėsi, kad gerai dirba čekistai, ypač „Smeršas“, kuris kaltininkus „labai greitai sunaikina“. Jam pritarė partijos Zarasų aps. komiteto pirmasis sekretorius A. Mėlynis, tvirtindamas, kad „Zarasų liaudies masių prisirišimo ir meilės tarybinei santvarkai negalėjo išrauti ir grobikai vokiečiai“. Vis dėlto ir jis manė, jog „didžiausias trukdymas atstatyme Tarybų valdžios tai, kad nėra vietos NKVD ir NKGB“⁵¹.

Apie padėtį 1945 m. pirmoje pusėje Onuškio (Trakų aps.) ir Daugų (Alytaus aps.) valsčiuose pranešimą A. Sniečkui nusiuntė ten lankęsis Juozas Olekas. Jis rašė, kad Daugų vlsč. dėl „silpno tiek agitacinio, tiek represinio darbo iki tų metų pradžios banditai buvo šeimininkai. Visi senieji pirmininkai išžudyti“. Iš 8 apylinkių pirmininkų 4 negyvena savo darbo vietose, 4 nenakvoja namuose. Iš buvusių 80 „liaudies gynėjų“ liko 15, kiti žuvo, pabėgo, pasitraukė. Iš NKVD 10 valsčiaus etatų užimti 4. Partorgas, valsčiaus pirmininkas, jo pavaduotojas, sekretorius ir komsorgas per mėnesį gauna po 1200 g sviesto, 4 kg mėsos, 600 g cukraus, 400 g druskos. 26 mokytojai, gydytojas, veterinarijos gydytojas, zootechnikas, akušerė ir kt., — iš viso 35 žmonės per mėnesį gauna po 400 g riebalų, 1800 g mėsos, 200 g cukraus, 400 g druskos⁵². Taigi vargas buvo didžiulis. Sovietinio partinio aparato darbuotojai maisto produktais, išskyrus druską, buvo aprūpinami beveik 3 kartus geriau už kitus valstybės samdomus darbuotojus. Bet ir „saviesiems“ skirtų maisto produktų užtekdavo tik pusei mėnesio.

Partijos Utenos aps. komiteto sekretorius Marganavičius 1945 m. vasario 20 d. informacijoje apie partizanų puolimus rašė, jog su jais mūšyje prie Vyžuonų žuvo 10 žmonių, iš jų valsčiaus partorgas, partijos apskrities komiteto instruktorius ir kiti. Kariuomenė nepadėjo, nes kovėsi kitoje vietoje, prie Utenos. Sekretorius išvardijo nemažai tuo metu vykusių mūšių ir susidūrimų. Jo išvada tokia (kalba netaisyta): „Tokiai padėčiai esant, darbas sustos visai, nes jau ištisai valsčiuose seniūnų nėra, atsisakė. Padėtis tokia, kaip buvo rudenį lapkričio mėnesį. Esama karinio dalinio kariuomenė ir milicija nespėja, nepajėgia ištaisyti padėties. Kreipkit dėmesį“. Prašė leisti naudoti represijas prieš partizanų šeimas⁵³.

Partijos Zarasų aps. komiteto antrasis sekretorius I. Kulibabinas 1945 m. kovo 12 d. LKP(b) CK Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjui D. Supikovui pateikė informaciją apie tai, jog apskrityje suimta 45 žmonės, daugiausia mokytojai ir mokyklų vadovai, kurie priklausė pogrindinėms organizacijoms. Jis teigė, kad dauguma inteligentų yra prieš sovietų valdžią ir tik nedidelė dalis - neutrali. Sekretorius pareiškė nuomonę, jog aukštosiose mokyklose reikia ugdyti savus kadrus iš darbininkų ir valstiečių. Pasak jo, tais metais į Kauno ir Vilniaus universitetus įstojo jaunimo iš buržuazinių klasių, tad jų studentus reikia „valyti“⁵⁴.

Panašiai apie inteligentus kalbėjo ir J. Baltušis. Su LKP(b) CK brigada pavažinėjęs po Ukmergės aps., 1945 m. birželio 28 d. jis pranešė (kalba netaisyta): „Gyventojų pasipiktinimas labai didelis. Daugelis rūsčiai kaltina Tarybų Lietuvos vyriausybę už minkštumą jų [t. y. partizanų. - J. S.] atžvilgiu ir reikalauja greičiau susidoroti su jais. Ypatingai piktinasi naujakuriai ir kaimo varguomenė. Inteligentija savo daugumoje laikosi nuošaliai arba net palaiko banditų pusę. Daugelis mokytojų, atrodo, turi tiesioginių ryšių su banditais“⁵⁵.

Bene svarbiausias to meto provincijos partinių veikėjų pranešimų leitmotyvas buvo karinės pagalbos prašymai. 1945 m. vasario mėn. iš Lietuvos išvedus III Baltarusijos ir I Pabaltijo frontų užnugario apsaugos 8 pasienio pulkus, partizanai visur pradėjo smarkiai pulti ir beveik visoje Lietuvoje paralyžiavo okupacinės sovietų valdžios veikimą. Valdžia tada praktiškai laikėsi tik apskričių ir iš dalies valsčių centruose bei tose kaimų vietovėse, kur tuo metu buvo operacijas vykdanti sovietinė kariuomenė. Begaliniai, net panikos kupini prašymai buvo patenkinti - 1945 m. birželio mėn. į Lietuvą iš Rytprūsių ir Latvijos buvo įvesti 9 pasienio pulkai; jie turėjo padėti 4-osios SD pulkams, stribams ir ginkluotiems aktyvistams. Beje, kariuomenės įvedimas išgelbėjo valsčių aktyvistus nuo visiško jų sunaikinimo. Vietinių kolaborantų apsaugos ir karo su partizanais strategijos klausimas galutinai buvo išspręstas 1946 m. kovo mėn., kai LSSR NKVD liaudies komisaro J. Bartašiūno įsakymu apskričių ir valsčių centruose buvo įkurdinta 200 pastovių kariuomenės įgulų (iki tol dažniausiai kariauta kazokišku metodu - nusiaubus vieną apylinkę, valsčių ar apskritį, buvo persikeliama į kitą).

Partijos Kauno aps. komiteto pirmasis sekretorius Kazimieras Pivoriūnas dar 1944 m. gruodžio pabaigoje LKP(b) CK IV plenume kalbėjo, kad gavus ginklų pati lietuvių liaudis sutriuškins nacionalistus. Anksčiau, rugpjūčio-rugsėjo mėn. į LKP(b) CK siųstuose pranešimuose jis dėstė tokias mintis (kalba netaisyta): „Gyventojai dar neatsitokėjo nuo karo. Jaučiamas abejingumas ir išlaukimas politinės žymės [...]. Kontrrevoliucinis elementas veikia neorganizuotai ir užsiriboja buvimu miškuose“. Truputį vėliau jis rašė, kad „liaudies masių nuotaika kasdien gerėja [...], didėja pasitikėjimas tarybų valdžia“, bet čia pat prašė didinti NKVD ir NKGB struktūras, konstatuodamas, kad „[...] tie organai beveik nedirba“. Didinti čekistų skaičių apskrityje ir valsčiuose buvo prašyta ir anksčiau⁵⁶.

Informatyvus ir palyginti nuosaikus buvo LKP(b) CK skyriaus vedėjo Boleslovo Baranausko 1944 m. pabaigoje rašytas pranešimas apie padėtį Vilkaviškio, Marijampolės ir Lazdijų aps. Anot jo, raudonarmiečiai visur plėšikauja, iš gyventojų atima vertingesnius daiktus - dviračius, radijo aparatus ir kt., NKVD operatyviniai darbuotojai kratų metu vagia, o buvę evakuotieji iš Rytų melagingai skundžia lietuvius, plėšia ir su prisiplėštu turtu keliauja namo⁵⁷.

Trakų aps. partiniame susirinkime, vykusiame 1945 m. sausio 10-11 d., Vievio vlsč. partorgas Trukšinas pranešė, kad iš 10 apylinkių pirmininkų dirba tik 3, kiti - nušauti, sumušti, jų ūkiai sunaikinti ir jie atsisako dirbti. Onuškio vlsč. partorgas Zapolskis kalbėjo, kad apylinkių pirmininkais rinko tuos, kurių pageidavo valstiečiai: „To pasėkoje buvo išrinkti banditai“. Biržų aps. partiniame susirinkime NKVD Daujėnų vlsč. poskyrio (VP) viršininkas teigė: „Daujėnuose faktiškai nėra tarybų valdžios aparato, banditai jį išvijo į pogrindį“. Jo manymu, norint sėkmingai kovoti, reikia iš valsčiaus ištremti „banditų“ šeimas. Partijos Marijampolės aps. komiteto sekretorius Naudžiūnas 1945 m. gegužės 18 d. informacijoje LKP(b) CK pakartotinai prašė kariuomenės, nes suvešėjus augalijai „banditai išmuš visus tarybinius darbuotojus mieste ir kaime“⁵⁸.

1945 m. pavasarį partijos Šakių aps. komiteto pirmasis sekretorius E. Čipkus pranešė, jog partizanai Lekėčių vlsč. antra diena kaunasi su kariuomene, ir prašė LKP(b) CK atsiųsti skubią pagalbą⁵⁹.

Iškalbingi dar didesnių represijų nuolat reikalavusio partijos Kėdainių aps. komiteto pirmojo sekretoriaus J. Piligrimo pranešimai LKP(b) CK. 1945 m. gegužės 25 d. jis rašė (kalba netaisyta): „Apskrities ir valsčių VRLK bei naikinamųjų batalionų veikla yra visiškai bejėgė, praktiškai užkirsti besiplečiantį banditų terorą vietos saugumo organai nepajėgia. Jie lieka tik kaipo registratoriai įvykstančių faktų“. Išvardijęs keletą partizanų puolimų, toliau rašė: „Visų šių įvykių išdavoje padėtis apskrityje yra netikra ir pašlijusi. Tarybinis aparatas valsčiuose, ypač apylinkėse, yra išmuštas iš Tarybinių vėžių, pravedinėti bent kokius polit[inius] ūkiškuosius uždavinius nebus įmanoma. Iš kaimo veik visi Tarybiniai darbuotojai yra išsikraustę gyventi į valsčių centrus, o kaip Surviliškio valsčiaus vykdomas komitetas tokiose sąlygose atsisako visiškai dirbti [...]. Tam, kad nuslopinti išsiplečiantį banditizmą, reikalinga būtinai reguliarios kariuomenės, vietos saugumo organai savo jėgomis neapsidirbs. Reikalinga dar pakeisti nusistatymo bereikalingo minkštumo banditų šeimų atžvilgiu, taikyti joms tam tikras represijas, panaudoti visišką griežtumą bei izoliavimą nuo plačių masių“⁶⁰.

J. Piligrimo mintims pritarė LSSR AT Prezidiumo pirmininko pavaduotojas Karolis Didžiulis-Grosmanas. Vėliau, 1945 m. lapkričio 28 d., jis A. Sniečkui rašė, jog partijos komitetas ir  NKVD nuo partizanų tik ginasi, o ne puola. Vietų vadovai įsitikinę, kad be didelės kariuomenės pulti negalės⁶¹. Panašiai manė ir kiti sovietiniai partiniai veikėjai, tais pačiais klausimais LKP(b) CK rašę jau po pergalės prieš Vokietiją.

Gana objektyvių pranešimų buvo ir daugiau. LKP(b) CK brigados, kuri 1945 m. birželio 15—26 d. važinėjo po Biržų aps. agituodama už „banditizmo likvidavimą Biržų apskrityje“, vadovas Povilas Rotomskis (be jo, brigadoje buvo dar 4 žmonės) ataskaitoje rašė, kad brigada važiuodavo ir į kaimus, jei gaudavo apsaugą, bet daugelyje valsčių (Joniškėlio, Vabalninko, Krinčino ir kt.) milicija juos lydėti atsisakė. Jis pateikė tokias išvadas: 1. Vietos valdžia gyventojų sąskaita labai girtuokliauja. 2. Dauguma, taip pat ir saugumo darbuotojai, ima kyšius. 3. Stribai, be atlyginimų, dar ir patys apsirūpina plėšikaudami. 4. Reikia sugaudyti iš Rusijos atvykusius vadinamuosius maišelninkus, kurie pasakoja, kokie baisūs Rusijos kolūkiai, kaip ten badaujama. 5. Sustabdyti kariuomenės plėšikavimus, nes yra apiplėšti ištisi kaimai. 6. Biržų aps. kariuomenę reikia bent padvigubinti. Dar rašė, kad gyventojai labai bijo trėmimų, vos pamatę mašinas, ištisi kaimai išsibėgioja. Kitoje pažymoje P. Rotomskis išvardijo 27 moksleivių klausimus, atsiųstus rašteliuose, iš kurių tik vienas - prosovietinis, visi kiti - antisovietiniai⁶².

1944-1945 m. laikotarpis okupantams ir kolaborantams visoje Lietuvoje buvo ypač sunkus, provincijoje sovietų valdžia vos laikėsi. Bendrame antisovietinio pasipriešinimo fone išsiskyrė Pietų Lietuva - Suvalkija ir Dzūkija; ten anksčiausiai prasidėjo atskirų partizanų būrių centralizavimas, tvarkymas, kariškos drausmės įvedimas ir t. t. Pietų Lietuvoje dar labiau išsiskyrė Alytaus aps. Dzūkijos vyrai, Alytaus gimnazistai ir inteligentai, vedami aukštų laisvės idealų, ėjo į miškus arba kūrė pogrindžio organizacijas. Todėl partijos Alytaus aps. komiteto pirmasis sekretorius Juozas Matačinskas 1945 m. kovo 27 d. rašte A. Sniečkui neperdėjo sakydamas, jog partizanai apskrityje daro ką nori, įveda savo įstatymus, baudžia mirties bausme, per 4 mėnesius nukovė apie 50 stribų. „NKVD organai ir NKVD batalionas visiškai bejėgiai“. Jei kartais ir sužinoma, kur laikosi „gaujos“, neturima transporto kariuomenei pervežti⁶³.

Motiejus Šumauskas (tuo metu - LSSR LKT pirmininko pavaduotojas), su agitatorių brigada apsilankęs Panevėžio ir Biržų aps., A. Sniečkui 1945 m. birželio 29 d. rašytame pranešime siūlė čekistinės kariuomenės įgulas įkurdinti visuose valsčių centruose, o ne tik kai kuriuose; anot jo, tai „padrąsintų mūsų šalininkus“. Dar rašė, jog kai kuriuose valsčiuose milicininkai ir „liaudies gynėjai“ iš baimės atsisakė juos lydėti į apylinkes. Pasak jo, NKVD-NKGB „organai“ dirba silpnai, dauguma jų darbuotojų girtuokliauja. Jam būnant Biržuose, į partijos komitetą buvo kviečiami NKVD ir NKGB apskrities skyrių viršininkai Ivanas Popovas ir Fiodoras Besonovas, bet neatėjo, nes buvo girti⁶⁴.

Gana atvirais samprotavimais įdomus į Rokiškio aps. vykusios LKP(b) CK brigados vadovo Marijono Gregorausko pranešimas. Jis rašė, jog „tarp inteligentų vyrauja įsitikinimas, kad būsianti atstatyta buvusi Lietuva; būdinga, kad tuo užsikrėtę ir daugelis naujakurių“. Kaip ir dauguma komunistų funkcionierių, pranešimo pabaigoje teigė, jog kiekviename valsčiuje reikia turėti bent po kuopą karių, tačiau dabar visoje apskrityje — tik batalionas⁶⁵. Kadangi 1945 m. rudenį Rokiškio aps. buvo 10 valsčių, tai jai „aptarnauti“ reikėjo ne vieno, o trijų batalionų (batalioną sudarė 3 kuopos, kuopoje buvo apie 70 karių, batalione kartu su štabu - apie 300 karių). 1945 ra. Lietuvoje buvo beveik 300 valsčių. Pasak kolaborantų, norint užtikrinti jų saugumą, valsčiuose turėjo būti dislokuota beveik šimtas batalionų arba daugiau kaip 30 pulkų. Savo marionetėms saugoti ir okupaciniam režimui išlaikyti Sovietų valstybė pajėgė skirti tik apie pusę prašomo kariuomenės kiekio.

Partiniai funkcionieriai ir čekistai mėgino ginkluotą pasipriešinimą nuslopinti įvairiomis priemonėmis, tarp kurių svarbiausia buvo ginkluota jėga. Tačiau iš čekistų arsenalo buvo traukiami ir kitokie „kovos būdai“ - provokacijos, infiltravimas į pogrindį, didesnį autoritetą turinčių žmonių verbavimas agentais ir t. t. Čekistų vadovybė 1945 m. birželio mėn. LKP(b) CK su džiaugsmu pranešė, kad „Lietuvos TSR NKGB iniciatyva Kauno katalikų metropolijos valdytojas prelatas Stanislovas Jokūbauskis raštu kreipėsi į parapijų klebonus, bažnyčių rektorius ir tikinčiuosius su prašymu nutraukti ginkluotą kovą, išeiti iš miškų. Jo kreipimasis buvo padaugintas 80 tūkst. egz.“⁶⁶

1945 m. vasarą iš apskričių į LKP(b) CK plaukė pranešimai, jog sovietų valdžia daugelyje vietovių visiškai nusilpo. Iš Marijampolės aps. pranešta, kad Sasnavos vlsč. iš 11 apylinkių tik dvi turi pirmininkus. Igliškėlių vlsč. nedirbo 11 apylinkių, Gudelių vlsč. - nė viena. Iš Šiaulių aps. pranešta, jog nedirba ne tik dauguma apylinkių, bet ir valsčių įstaigų. Gruzdžių vlsč. negalima išvykti nė į vieną apylinkę, visur pavojinga. LKP(b) CK atsakingasis organizatorius Georgijus Jacko liepos 27 d. iš Šiaulių aps. pranešė, kad „šiuo metu aktyvas nepasitiki naikintojais bei milicija ir vykdamas į kaimus reikalauja NKVD kariuomenės apsaugos“. Anot jo, apylinkių pirmininkai kai kur yra, „tačiau vykdo banditų reikalavimus“. LKP(b) CK Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjas D. Šupikovas A. Sniečkui 1945 m. rugpjūčio mėn. rašė, jog Ukmergės aps. Panoterių miestelyje viename pastate saugumo sumetimais susibūrė visi vietos sovietų valdžios pareigūnai. Ten vykdomojo komiteto pastate buvo NKVD darbuotojų butai, stribų bendrabutis, jame nakvodavo vykdomojo komiteto pirmininkas ir partorgas. Miestelyje nakvodavo ir apylinkių pirmininkai⁶⁷.

Beje, tuometinis LKP(b) CK instruktorius L. Kučinskas, aplankęs kelias Suvalkijos apskritis, apie padėtį Šakių aps. 1945 m. liepos 10 d. rašė, jog ten „apie tarybinę teisėtvarką sunku kalbėti. Jos mažai kas laikosi toje apskrityje. Netgi tarp NKVD ir milicijos darbuotojų kalbama: „Kodėl, kai mes atvykstame į valsčių ar kaimą, visi išsibėgioja?“⁶⁸

Partizanai įnirtingai puolė, ypač vietinius kolaborantus, neleisdami sovietų okupacinės valdžios struktūroms įsigalėti, įsitvirtinti. Rusų karių neretai būdavo pasigailima. Tai rodo toks įvykis. 1944 m. gruodžio 12 d. 7 tankistai medžiojo miške ties Alovės ir Daugų vlsč. riba. Partizanai juos paėmė į nelaisvę, bet įsitikinę, kad tai ne enkavedistai, nuginklavę paleido. Kitą dieną 331-ojo pasienio pulko (PP) operatyvinė grupė, tankistų padedama, nustatė, kuriame vienkiemyje jie buvo nuginkluoti, ir suėmė tos sodybos šeimininką, sūnų ir žentą, o sodybą sudegino. Buvo suimti dar 24 žmonės⁶⁹. Panašių atvejų Lietuvoje buvo ne dešimtys, o šimtai, jie vertė partizanus būti nuožmesniais. Partizanai visada vengė pulti rusų karius, nuo jų tik gynėsi. Štai kas rašoma viename 1945 m. vasarą išleistame Dzūkų rinktinės įsakyme, kuriame nurodyta partizanams išlaisvinti vežamus suimtuosius: „Vietinius palydovus likviduoti ir paslėpti, o rusus, jeigu jie pasidavė be pasipriešinimo, nuginkluoti ir paleisti“⁷⁰. Beje, panašių nurodymų tuo metu ir vėliau yra išleidusios ir kitos partizanų rinktinės. Tuo tarpu su vietos rusais, daugiausia sentikiais, kurių dauguma entuziastingai sutiko savo tautiečių valdžią tiek 1940 m., tiek 1944 m. ir kurių per 50 proc. tinkamo amžiaus vyrų įstojo į stribus ir miliciją, buvo elgiamasi griežtai. Kaip pranešta LKP(b) CK iš Panevėžio aps., vien 1945 m. spalio 11-26 d. prieš sentikių kaimus toje apskrityje partizanai surengė 11 puolimų, buvo konfiskuotas apie 100 šeimų turtas. Po to likusieji su visais gyvuliais eidavo nakvoti į Viešintas⁷¹.

LSSR paruošų liaudies komisaras Kazimieras Banys, apsilankęs Utenos aps., 1945 m. birželio 30 d. pranešime M. Gedvilui ir A. Sniečkui rašė, jog atsakydamas į vietos gyventojų klausimus jautęs „nepalankią nuotaiką“. Jis išvardijo 24 žmonių skundus (taip pat dėl nušovimo), kurie, jo nuomone, yra pagrįsti. Teigė, jog dauguma „liaudies gynėjų“ - buvę kriminaliniai nusikaltėliai, tęsiantys savo darbą. Valstiečiai jam sakę: „Kur skųsies, dar nušaus“. Apie NKVD rašė: „Tai kovos su banditizmu priedanga, dažnai rūpinamasi asmeniškais reikalais“. Pasak jo, žmonės bijo kolektyvizacijos ir trėmimų, netiki rinkimų laisve. NKVD Tauragnų VP viršininkas Panskis apylinkių pirmininkų susirinkime uždraudė kalbėti lietuviškai, lietuvių kalbą pavadino „banditiška“. K. Banys padarė tokias išvadas: „Partiniai ir tarybiniai organai visiškai atitrūkę nuo masių. Savo veikimui neturi jokios bazės. Net darbininkai ir tarnautojai nepatenkinti savo materialine padėtimi. Girdi, kad nors duona normaliai aprūpintų“⁷².

Beje, reikia pažymėti, kad tokie komunistai kaip K. Banys, matyt, turėję tautinių aspiracijų ir bent kiek žmoniškumo, pamažu buvo iš savo postų pašalinti (tai padarė čekistai, gavę tylų A. Sniečkaus pritarimą), o vienas kitas nuteistas kalėti. Juos keitė jau ne vien idėjiniai komunistai, bet ir prie jų prisiplakę įvairūs perėjūnai.

Pokario pasipriešinimas okupacijai Lietuvoje buvo visuotinis. Jame dalyvavo įvairaus amžiaus ir profesijų bei įsitikinimų ir net pomėgių žmonės, be abejo, daugiausia bebaimis jaunimas, taip pat ir sportininkai. Štai kas rašoma NKGB Kauno m. viršininko pranešime LSSR NKGB liaudies komisarui A. Guzevičiui apie Lietuvos sportininkų kolonos pasirengimą dalyvauti 1945 m. rugpjūčio 12 d. parade Maskvoje. Iš numatytų toje Lietuvos delegacijoje 169 kauniečių buvo atmesta 30 žmonių. Vis dėlto net ir palyginti nedidelę kauniečių grupę turėjo „aptarnauti“ 2 agentai ir 13 informatorių. Raudonojoje aikštėje parodomąsias rungtynes turėjo žaisti Lietuvos ir Estijos krepšininkai, tačiau kadangi trijų Lietuvos rinktinės žaidėjų pavardės buvo įtrauktos į suimtinų asmenų sąrašą, numatyta prašyti SSRS NKGB neleisti Lietuvos krepšininkams dalyvauti parade Maskvoje⁷³.

To meto politinę padėtį Lietuvoje gana objektyviai apibendrino 1945 m. rugpjūčio 23—24 d. vykęs LKP(b) CK VII plenumas, sušauktas po garsiojo VKP(b) CK 1945 m. rugpjūčio 15 d. nutarimo „Dėl LKP(b) CK partinio politinio darbo trūkumų ir klaidų“. Partijos Vilniaus m. komiteto pirmojo sekretoriaus Aleksejaus Čistiakovo žodžiais, padėtis buvo tokia, kad „priešas dar turi galimybę kai kur sužlugdyti partijos ir vyriausybės priemones. Priešas dar turi galimybę kai kur būti stipresnis už mus“. M. Suslovas VKP(b) CK nutarimo priėmimo priežastis ir padėtį Lietuvoje minėto plenumo metu apibūdino konkrečiau. Pasak jo, priimdamas nutarimą, VKP(b) CK atsižvelgė į tai, kad „Lietuvos Respublikoje iki šiol plačiai veikia lietuviškai vokiškos gaujos [...]. VKP(b) CK kelia nerimą tokia padėtis [...]“. Didžiausias LKP(b) trūkumas - neryžtingumas ir neoperatyvumas. „Lietuvos KP(b) CK nesiėmė visų reikiamų politinių ir organizacinių priemonių ryžtingam puolimui Esą kovoti pavedama NKVD-NKGB, o partinės institucijos nusišalina, administracinių priemonių (t. y. represinių) nesustiprina politiniu darbu. M. Suslovas citavo VKP(b) CK nutarimą (Lietuvos archyvuose jo nėra): „Pagrindinė Lietuvos KP(b) CK ir partijos apskričių komitetų klaida yra ta, kad jie nesugebėjo pakelti darbo žmonių į kovą su liaudžiai priešiškomis buržuazinių nacionalistų gaujomis“ ⁷⁴.

Plenume kalbėjo ir vienas iš Lietuvos „šefų“ - SSRS NKGB liaudies komisaro pavaduotojas B. Kobulovas. Jis pranešė, jog „drg. Suslovo prašymu Tarybinės žvalgybos vadovas drg. Berija komandiravo čia vadovaujančius čekistus, paskyręs jiems tam tikrą kiekį NKVD kariuomenės“, ir užtikrino: „[...] mes imsimės visų nuo mūsų priklausančių priemonių, kad artimiausiu metu įvykdytume drg. Berijos reikalavimą pribaigti Lietuvoje banditus“⁷⁵. Net sąlyginai liberalus J. Paleckis, mėginęs švelniau kalbėti apie buožes (pasak jo, turtingumą lemia ne tik turimos žemės kiekis, bet ir jos kokybė) bei lietuvišką specifiką (Lietuvoje sovietų valdžia gyvuoja tik dveji metai ir dar yra klasinė visuomenė; nacionalinio jausmo gilumą lemia nacionalinio judėjimo jaunumas, 22 metus trukusi buržuazinė santvarka, valstietiškas šalies pobūdis ir šį jausmą sustiprinusi vokiečių okupacija), puolė į karingą retoriką (tikriausiai jį taip elgtis vertė baimė dėl savo posto; tuo metu buvo atleistas iš pareigų LSSR NKGB liaudies komisaras A. Guzevičius). Jis kalbėjo: „Mišką kerta - skiedros lekia. Pirštinėtas nepakovosi. Kur kovojama, ten gali būti atvejų, kai žūva be reikalo ir kai kas be reikalo gali nukentėti [...]. Valstybės saugumo organai - proletariato diktatūros organai“⁷⁶.

LKP(b) CK VII plenumo priimtame 24 paragrafų nutarime komunistų partijai iškelta nemažai užduočių — greičiau sutriuškinti pogrindį ir jo „gaujas“, atsikratyti pasyvumo ir į kovą pakelti mases, apginkluoti žemesnįjį aktyvą kaimuose, padidinti budrumą, išsivalyti nuo „buržuazinių nacionalistų“, aukštosiose mokyklose „pagerinti studentų sudėtį“, priimant daugiau komjaunuolių, darbininkų, samdinių, RA karių⁷⁷. Visi šie nutarimo paragrafai daugmaž sėkmingai buvo vykdomi, išskyrus vieną, perkeltą iš VKP(b) CK nutarimo: visiems Lietuvoje dirbantiems komunistams išmokti kalbėti lietuviškai. Ta užduotis, ypač Lietuvoje dirbantiems rusams, buvo sunkiai įgyvendinama. LKP(b) CK Mokyklų skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Uogintas 1946 m. spalio 10 d. A. Sniečkui rašė, kad CK biuro nutarimas dėl lietuvių kalbos mokymosi jos nemokantiems komunistams nevykdomas; partijos apskričių komitetuose buvo įkurti būreliai, bet jie veikė labai trumpai⁷⁸. Dauguma rusų į Lietuvą žiūrėjo kaip į jų užkariautą kraštą ir talkinami kolaborantų pasiekė, kad lietuviai išmoko kalbėti rusiškai, o iš jų lietuviškai kalbėti išmoko tik pavieniai asmenys.

Po šio plenumo ir apskrityse pradėjo rastis nerealūs planai, numatantys greitą pogrindžio sutriuškinimą. 1945 m. rugsėjo 4 d. vykusiame uždarame Biržų aps. partiniame susirinkime LKP(b) CK atstovas V. Niunka kalbėjo: „Norint greitai sutriuškinti buržuazinį nacionalistinį pogrindį, būtina visam partiniam aktyvui ir visiems vadovams padėti operatyviniame čekistiniame darbe“. Tame susirinkime dalyvavęs NKVD AS viršininkas Fiodoras Stasenka užtikrino: „Čekistai prisiėmė įsipareigojimus rugsėjo mėnesį visiškai likviduoti vokiškai lietuviškas nacionalistines grupes“⁷⁹. Beje, nutarimus per mėnesį kitą ar per pusmetį sutriuškinti pogrindį yra priėmę visi partijos apskričių komitetai, kai kurie, pavyzdžiui, Alytaus, po dvidešimt kartų. Apskritai tiek LKP(b) CK, tiek kitų partijos komitetų dauguma priimtų nutarimų likdavo popieriuje. Biurokratizmas partijoje buvo tvirtai įsigalėjęs. 84

Kokia baimė buvo apėmusi kolaborantus 1945 m. ir kokias jie matė išeitis, galima suprasti iš A. Sniečkaus kalbos, pasakytos 1945 m. gruodžio 6-7 d. vykusiame LKP(b) CK VIII plenume. Jis kalbėjo: „Partinės organizacijos turi visokeriopai stiprinti mūsų čekistinius organus, suaktyvinti jų veiklą, pačios aktyviai įsitraukti į kovą Pasak jo, partijos komitetai ir NKVD iš esmės turi pasikliauti savo jėgomis. „Tarp kai kurių apskričių vadovų pastebimi pasimetimo elementai. Kai kurie persigandę draugai kalba apie pasiuntimą į apskritį [išbraukta „vos ne ištisų divizijų“. - J. S.] gausių karinių dalinių. Tai neteisinga, tai ne-bolševikiška“⁸⁰. Vis dėlto tiek Vilniuje, tiek Maskvoje buvo nutarta, kad geriausia išeitis - įkurdinti jau minėtas 200 įgulų daugumoje apskričių ir valsčių. Tai padėjo kolaborantams pasijusti saugesniems, o sovietų valdžia Lietuvoje dar labiau įsitvirtino. Tuo metu labai sumažėjo dokumentų, kuriuose būtų galima aptikti partinių funkcionierių atvirų samprotavimų. Už visus pradėjo kalbėti beveik vienas A. Sniečkus. Matyt, taip atsitiko todėl, kad postuose tvirčiau besijaučiantys partiniai funkcionieriai vis labiau priklausė nuo okupantų kariuomenės, kuri darėsi vis draus-mingesnė, jos veikimas — efektyvesnis. Didžiulė agentų armija po truputį apraizgė visą šalį, įsiskverbė net į pogrindį. Partinių ir čekistinių veikėjų dokumentuose įsigalėjo iš A. Sniečkaus perimtas kovingo kalbėjimo stilius, pilnas biurokratinių štampų.

Ganėtinai atvira ir daugmaž objektyvi yra LKP(b) CK ataskaita, siųsta į Maskvą, apie tai, kaip vykdomas VKP(b) CK 1945 m. rugpjūčio 15 d. nutarimas. Joje išvardyta, kiek partizanų nušauta ir paimta gyvų iki 1945 m. rugsėjo 15 d. (atitinkamai 11 tūkst. ir 22 tūkst.; ne tik šie, bet ir dezertyrų, vengusiųjų tarnavimo RA, nušautų, suimtų ir pasidavusiųjų skaičiai yra gerokai padidinti; šiuo atveju melavo čekistai). Ataskaitoje paminėta, jog 1945 m. rugpjūčio 21 d. buvo priimtas LSSR LKT ir LKP(b) CK biuro nutarimas „Dėl žemės, gyvulių ir turto konfiskavimo banditų ir aktyvių banditų rėmėjų ūkiuose“, tačiau jo veikimas tuo metu buvo sustabdytas, nes gyventojus pradėta tremti už respublikos ribų. Po LKP(b) CK VII plenumo partijos apskričių komitetai kartu su NKVD ir NKGB sudarė operatyvinių čekistinių priemonių planus dėl atskirų „gaujų“ likvidavimo, dėl „liaudies gynėjų“ ir partinio politinio darbo stiprinimo. Tie planai aptarti ir LKP(b) CK tikrino, kaip jie vykdomi. Ataskaitoje apibendrinama, jog „padėtis respublikoje ir toliau tebėra labai įtempta. Didelė vidutiniųjų valstiečių, inteligentų, besimokančio jaunimo dalis ir toliau yra veikiama buržuazinės nacionalistinės ideologijos“. Mėginama sujungti visas antisovietines jėgas, tą darė Lietuvos laisvės armija (LLA), Lietuvos partizanų sąjunga (LPS) ir Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK’as) - organizacijos, kurios orientuojasi į Angliją ir JAV, tikėdamos karinio konflikto neišvengiamumu. „Respublikos partinė organizacija nepakėlė plačiųjų liaudies masių į kovą“, „organai“ (represiniai) neturi ryšio su gyventojais, nėra nacionalinių kadrų. Prašyta VKP(b) CK sustiprinti NKVD ir NKGB organus patyrusiais čekistais, įpareigoti SSRS NKVD atidaryti NKVD poskyrius tuose valsčiuose, kuriuose jų dar nėra (tuo metu dar nebuvo 65 valsčiuose)⁸¹.

Įdomių teiginių, mėginimų apibendrinti yra niekieno nepasirašytame dokumente, kuris įvardytas kaip „Politinės padėties Respublikos apskrityse išdavos pagal CK įgaliotinių pranešimus, taip pat apie kovą su banditais pagal NKVD pranešimus. 1945 m. spalis“. Šiame dokumente rašoma, kad, sutriuškinus vokiečius, pogrindis tikisi, jog būtinai kils SSRS konfliktas su Anglija bei JAV, ir todėl stengiasi rengiamą sukilimą suderinti su karo pradžia. Konstatuojama, jog visam pogrindžiui nepavyko susivienyti. Jis saugo savo kadrus, ruošia kovines grupes iš legaliai gyvenančių asmenų. Tuo tarpu NKVD-NKGB organai pasyvūs, nepuola, blogai dirba su agentais (rašoma, jog iš Raseinių pranešta, kad agentai buvo verčiami lydėti kariuomenę į partizanų buvimo vietą, ir todėl jie atsiskleidė). Tos pačios apskrities valsčių poskyriai nepalaiko ryšių (rašoma, jog „gaujos“ vado Bulotos šeima ramiai gyvena savo ūkyje Šilavoto vlsč., nes Bulotos būrys veikia Prienų vlsč.). Didžiausias trūkumas yra tas, kad masės neįtraukiamos į kovą. Kai kur NKVD bijo masių, neapginkluoja aktyvo. Marijampolėje neapginkluotas net apskrities aktyvas. Nevisiškai panaudojamas „banditų“ šeimų iškėlimas. Zarasų aps. iš 473 „banditų“ šeimų likviduoti 179 ūkiai, iš dalies paliekant namus. Ir kitose vietovėse tokioms šeimoms leidžiama gyventi savo ūkiuose⁸². Šis sovietinių pareigūnų dokumentas, ko gero, yra pirmasis, kuriame mėginama apmąstyti pasipriešinimo mastą, jo siekius. Jame nurodoma, kaip tą pasipriešinimą palaužti.

Didžiulis išbandymas tiek pogrindžiui, tiek apskritai visiems Lietuvos gyventojams buvo pirmieji po reokupacijos 1946 m. vasario 10 d. vykę rinkimai į SSRS Aukščiausiąją Tarybą (AT). Derinant atvirą ir pasyvų pasipriešinimą, didelių aukų kaina (čekistų duomenimis, ikirinkiminiu laikotarpiu jie nukovė per 600 partizanų, dar apie 1 tūkst. paėmė į nelaisvę) iš esmės tie rinkimai buvo sužlugdyti. Oficialiais čekistų duomenimis, Alytaus aps. balsavo 32 proc., Marijampolės - 54 proc., Lazdijų - 38 proc., Kretingos - 51 proc. ir t.t, rinkėjų. Įsikišus komunistų partijos CK, visose tose ir kitose apskrityse balsavusiųjų skaičius buvo padidintas maždaug iki 90 proc.⁸³ Per visą stalininį laikotarpį (iš dalies ir per visą okupacinį laikotarpį) rinkimai Lietuvoje buvo vykdomi su okupacinės kariuomenės pagalba. Iš bent kiek patikimesnių vietinių žmonių būdavo sudaromos rinkimų komisijos, rinkimų apylinkių apsaugai skiriami ginkluoti aktyvistai, milicininkai ir stribai; lemiamoji jėga čia buvo čekistinė kariuomenė. Prieš rinkimus ir rinkimų metu joje buvo skelbiama karinė parengtis, visi kariai išsiunčiami į įvairaus tipo postus. Kiekvienoje apskrityje (nuo 1950 m. - rajone) partijos komitetai sudarydavo detalius planus su nurodymais operatyvininkams ir jų kariuomenei, kaip elgtis ikirinkiminiu metu ir per rinkimus. Antai partijos Vilkaviškio aps. komiteto pirmasis sekretorius Vaclovas Jarmuševičius 1947 m. vasario 4 d. pasirašė nutarimą, kuriame nurodyta, kaip turi būti gabenami dokumentai per rinkimus į LSSR AT: ,,a) nuo rinkimų apylinkės iki valsčių centro [vyksta] visa įgula su karininku. Įvykdžiusi šią užduotį, įgula grįžta į rinkimų apylinkę ir laukia tolesnių nurodymų; b) nuo valsčiaus centro iki apygardos komisijos [vyksta] kariuomenės įgulų rezervai ir milicijos mokyklos 10 žmonių su rankiniu kulkosvaidžiu, vadovaujami karininko ir operatyvininko; c) nuo apygardos komisijos iki apskrities centro — kariuomenės įgulų rezervo 15 žmonių su dviem kulkosvaidžiais, vadovaujami karininko ir operatyvininko“⁸⁴. Apskritai kalbant apie 1946 m. rinkimus galima pasakyti, jog čekistai ir komunistai nujautė, kad tie rinkimai gali sužlugti, ir jiems aktyviai rengėsi. Apskrityse buvo sudarinėjami įvairūs planai, kuriuos tvirtindavo aukščiausieji čekistų vadai. NKVD Utenos AS parengtame 8 puslapių plane, patvirtintame LSSR NKVD liaudies komisaro pavaduotojo P. Kapralovo, apžvelgta politinė padėtis apskrityje, išdėstyta, kiek yra ir kiek reikia apsaugos rinkimų apylinkėms ir t. t. Jame rašoma: „Šitas baltųjų sukilėlių elementas, kovoje su Tarybiniais organais turėdamas tikslą atitraukti gyventojus nuo Tarybų valdžios, terorizuoja Tarybų valdžiai lojalius varguolius ir vidutiniuosius valstiečius, juos žudo, muša, plėšia ir gąsdina per pogrindžio spaudą. Dėl to gyventojai bijo kreiptis į Tarybinius organus, o tai gali paveikti rinkimų eigą“. Plane išvardijamas visas apskrityje tuo metu buvęs „priešiškas elementas“: 667 tautininkų partijos nariai, 2407 šauliai, 1800 jaunalietuvių, 105 buvę policininkai, 50 buvusių karininkų, 40 kunigų. Rašoma, kad iš maždaug 600 buvusių 1941 m. sukilėlių daugelis išėjo į mišką⁸⁵.

Iš tiesų partizanai kartais nuteisdavo ir mirties bausme, tačiau ne „nekaltus tarybinius žmones“, o tuos, kurie buvo lojalūs sovietų valdžiai, t. y. palaikė okupacinę valdžią, dažniausiai jai ir šnipinėjo. Partijos Kėdainių vlsč. sekretorius 1947 m. spalio 15 d. vykusiame apskrities partinio aktyvo susirinkime kalbėjo: „Blogai dirba mūsų MGB organai. Nacionalistinis pogrindis iš mūsų eilių išplėšė geriausius aktyvistus“⁸⁶. NKVD Alytaus AS viršininkas pranešime apie 1945 m. lapkričio mėn. „darbo rezultatus“ rašė, kad tą mėnesį iš apskrities agentų tinklo buvo išmesti 24 informatoriai — iš jų 6 buvo partizanų nužudyti, 7 išvyko kitur, 3 išėjo pas partizanus, 1 buvo „nereikalingas balastas“, neteikęs informacijos, 9 dirbo ir vieniems, ir kitiems. Tuo metu Alytaus aps. buvo apie 380 informatorių, 60 agentų ir 5 rezidentai⁸⁷. Taigi galima daryti prielaidą, kad per metus dėl įvairių priežasčių toje apskrityje galėjo būti netekta daugiau kaip pusės agentų bei informatorių, iš jų apie 16 proc. galėjo būti partizanų sušaudyti. (Keli žodžiai apie agentus, išėjusius pas partizanus. Kartais partizanai mėgindavo tarp agentų infiltruoti savus žmones, o kai šiems iškildavo pavojus būti suimtiems, jie išeidavo pas partizanus. Dažniausiai būdavo taip, kad čekistų verbuojamas žmogus, neretai priremtas įkalčių ar patyręs įgudusio tardytojo psichologinį spaudimą, laikinai palūždavo ir sutikdavo su čekistais bendradarbiauti. Vėliau, ypač kai iš jo pareikalaudavo konkrečių darbų, t. y. išduoti, nematydamas kitos išeities, pasitraukdavo į mišką.)

Apskrityse tais laikais masiškai buvo keičiami sovietinių įstaigų darbuotojai, vis daugiau jų atsiųsdavo iš Rusijos. Vien Ukmergės aps. 1945 m. rugpjūčio-1946 m. birželio mėn. buvo atleisti 53 apylinkių pirmininkai (atleidimai daugiausia motyvuoti ryšiais su partizanais). Iš SSRS į apskritį iki 1947 m. pradžios buvo atvykę 87 žmonės, o 1946 m. iš darbo pašalinta 117, iš jų 42 tuoj pat suimti kaip „liaudies priešai“. Atleistas netgi partijos komiteto pirmasis sekretorius Eduardas Matulionis, kuris neva žmonos nurodymu į tam tikras pareigas skirdavo sovietų valdžiai priešiškus žmones, globojo buožes⁸⁸.

Pažymoje apie politinę padėtį Alytaus aps. rašoma: „Politinę padėtį tiek 1945 m., tiek 1946 m. galima apibūdinti kaip įnirtingą klasių kovą tarp varguomenės ir valstiečių naujakurių iš vienos pusės ir lietuvių buržuazinių nacionalistų iš kitos pusės; pastarieji stengiasi gyventojus įbauginti ir atitraukti juos nuo aktyvaus dalyvavimo Tarybų valdžios vykdomose priemonėse“. Toliau rašoma, kad gimnazijose iš 1160 mokinių tik 7 komjaunuoliai, „liaudies gynėjų“ etatų yra 500, bet užimta tik 170⁸⁹. Pažymą rašęs pareigūnas, matyt, buvo šiek tiek susipažinęs su marksizmo teorija. Vadovaudamiesi klasių kovos teorija šitaip tuometinę padėtį Lietuvoje traktavo dauguma to meto komunistų.

Iš tiesų dauguma Lietuvos gyventojų naująją Lietuvos okupaciją laikė ne darbo žmonių išvadavimu iš kapitalistų jungo, o Rusijos imperijos kolonijinės politikos tęsiniu, tik įvilktu į naują rūbą, ir tam priešinosi visi gyventojų sluoksniai tolygiai. Tačiau pagrindiniai komunistinio teroro smūgiai buvo nukreipiami prieš geriau gyvenančius, labiau išsimokslinusius asmenis. Čekistai ir sovietiniai prokurorai, be abejo, klastodami duomenis, pagal įvairiu laiku darytus apskaičiavimus nustatė, kad tarp žuvusiųjų ir suimtųjų „klasiniai priešai“ (kapitalistai, buožės, dvarininkai, dvasininkai) sudaro tik nuo 7,5 proc. iki 24 proc. Tokią padėtį mėginta aiškinti įvairiai - prasta agitacija ir propaganda, žmonių tamsumu, partizanų teroro baime, buožių kurstymu, sovietų valdžios atstovų neteisėtais veiksmais, nacionalistiniais ir religiniais jausmais, jaunimo romantizmu, giminystės ryšiais ir t. t.⁹⁰

Didelį vaidmenį, ypač 1945 m., atliko vadinamoji legalizacija — partizanų pasidavimas sovietų valdžios organams, kurie už atsisakymą su jais kovoti ar pasyviai priešintis dovanodavo „kaltes“ ir pasidavusieji, gavę dokumentus, galėdavo neva laisvai gyventi. Šis neva humaniškas, komunistams nebūdingas elgesys dažniausiai turėjo nevienareikšmių padarinių.

Dar vykstant karui, 1945 m. vasario 10 d. vyriausybė ir partijos CK kreipėsi į gyventojus dėl legalizacijos. J. Paleckio, M. Gedvilo ir A. Sniečkaus pasirašytame kreipimesi išsakomos tokios mintys. Jei vokiečiai neįveikė SSRS, tai ką padarysite jūs, „saujelė banditų“. Palikusiems „gaujas“ garantuojamas saugumas. Net vadai, jei gailėsis „prieš liaudį“, bus amnestuoti. Daug jau atėjo, neina tik tie, kurių „dvasia vokiečių velniui parduota [...]. Todėl vienintelė išeitis — patiems gaujų dalyviams susidoroti su tokiais gaujų vadeivomis“. Kreipimesi mėginama besipriešinančiuosius suplakti su vokiečiais, aiškinama, ką vokiečiai padarė ir ko jie siekė.

Pirmą raginimą legalizuotis 1945 m. gegužės 25 d. paskelbė LSSR NKVD liaudies komisaras J. Bartašiūnas, o 1946 m. vasario 15 d. ta tema jis paskelbė ir įsaką. Tų pačių metų kovo 5 d. LSSR AT Prezidiumas, MT ir LKP(b) CK kreipėsi į įvairius nelegalus, ragindami legalizuotis. Tokie kreipimaisi įvairia forma buvo kartojami iki 1956 m. Čekistų teigimu, 1944 m. rugpjūčio-1957 m. liepos 25 d. legalizavosi 38 838 žmonės, tarp jų 8350 partizanų⁹¹ (kiti buvo vengę tarnavimo RA ar iš jos dezertyravę, pabėgę nuo trėmimų ir suėmimų). Iš tikrųjų partizanų legalizavosi daugiau, tačiau dalis jų, nenorėdami išduoti draugus ir atiduoti ginklų (tokie buvę partizanai dažnai tapdavo rezerviniais kovotojais), legalizavosi apsimesdami vengusiais tarnavimo RA. Partizanų armijos, kurią sudarė apie 25 tūkst. vyrų, negalėjo sutalpinti Lietuvos miškai, o dar svarbiau — išmaitinti valstiečiai, todėl daug kur buvo legalizuojamasi pritariant vadams. Ten, kur vadai draudė legalizuotis, N. Gaškaitės-Žemaitienės teigimu, buvo daugiau išdavysčių, nes ne kiekvienas net idealistas galėjo ištverti sunkų partizanų gyvenimą, kupiną pavojų ir nepriteklių. Komunistai nepripažino garbingo priešų pasidavimo, kai ateinama ir pasakoma: „Aš pavargau (nematau tikslo, persigalvojau ir t.t.) ir nekovosiu su jumis, noriu tik ramiai gyventi“. Pasidavęs kovotojas turėjo liudyti savo atsidavimą išduodamas kovos draugus ir rėmėjus. Vis dėlto daliai 1945 m. legalizavusiųjų pavyko išvengti išdavysčių, nes jų, legalizavusiųjų, tuo metu buvo tiek daug, kad operatyviniai darbuotojai nesugebėjo jų „apdoroti“. Jei legalizavęsis asmuo gyveno itin ramiai, tai galėjo išvengti ir represijų, nors iki okupacijos pabaigos buvo įtrauktas į įtartinų ir sektinų žmonių sąrašą. Tuo tarpu mėginę vėliau legalizuotis asmenys beveik visuomet būdavo „apdorojami“ ir jiems paprastai likdavo trys keliai: arba bendradarbiauti su sovietiniu saugumu, arba vėl grįžti į mišką, arba būti teisiamiems. Praradę sveikatą, nematydami tikslo toliau kovoti ar dėl kitų priežasčių iš kovos pasitraukę žmonės rinkdavosi kitą rizikingą kelią: jie legalizuodavosi patys — pasidarydavo fiktyvius dokumentus. Už kyšį tą darbą atlikdavo kai kurie milicijos pasų skyrių viršininkai ar kiti tos įstaigos darbuotojai. Neretai ir patys saugumiečiai tuos dokumentus platino, bet vėliau juos gavusius asmenis suimdavo. Taigi vadinamoji legalizacija nebuvo vienareikšmė. Tariamas humaniškumas dažnai reiškė ne fizinį, bet dvasinį norėjusio legalizuotis žmogaus sunaikinimą. Tuo metu išsigelbėti dažniausiai buvo galima tik skundžiant kitus⁹².

Pagal čekistų 1953 m. statistiką, įnirtingiausių kovų laikotarpiu - 1944-1945 m. - buvo nukauta 12 213 partizanų. Manoma, jog ne mažiau kaip trečdalis jų iš tikrųjų buvo ne partizanai, o nuo ėmimo į RA besislapstantys neginkluoti vyrai. Šitaip manyti verčia ne tik žmonių prisiminimai apie čekistų rengtas neginkluotų vyrų gaudynes, kurios neretai virsdavo žudynėmis, bet ir pačių čekistų dokumentai, ypač ataskaitos apie nušautus žmones ir kartu su jais paimtus ginklus. Mat tiek čekistinė, tiek partinė vadovybė nuolat įtardavo, kad norėdami gauti apdovanojimų ir premijų kariai nušaudavo niekuo dėtus žmones ir apiformindavo juos kaip partizanus. Beje, komunistai ne tiek gailėdavosi nušautų žmonių, kiek apgailestaudavo dėl to, kad „ne tas nušautas“, o „banditai“ ir toliau šeimininkauja. Norėdama šiek tiek kontroliuoti padėtį, vadovybė reikalaudavo, kad kartu su nukautųjų skaičiumi būtų pranešamas ir iš jų paimtų ginklų skaičius. Antai I. Tkačenka VKP(b) CK biurui Lietuvai 1945 m. rugpjūčio 11d. penkiadienėje ataskaitoje rašė, jog Alytaus aps. Simno vlsč. prie ežero buvo apsupta 70 žmonių „gauja“. Į pavakarę nukauta 31 žmogus, 5 paimti gyvi, o iš ginklų paimtas sunkusis kulkosvaidis, 2 šautuvai, 2 granatos ir raketinė. Suprasdami, jog atrodo mažai įtikėtina, kad tik kas ketvirtas-penktas partizanas buvo ginkluotas, čekistai sugalvodavo įvairių paaiškinimų. Pranešime M. Suslovui buvo rašoma, kad 1945 m. lapkričio 30 d. Trakų aps. šalia Geriūtės (?) kaimo stribai sutriuškino Aušros būrį — 9 nukovė, 3 sužeidė. Iš partizanų paėmė 2 pistoletus, 2 granatas, 3 žiūronus. „Dalį ginklų banditai įmetė į pelkę“⁹³.

Pokario žiaurumų aplinkoje, kai žmogaus gyvybė ir turtas buvo nuvertintas, pasitaikydavo ir vienas kitas anekdotiškas atvejis. Prie tokių anekdotiškų atvejų galima priskirti 1946 m. balandžio 26 d. LKP(b) CK surengtą valsčių partorgų pasitarimą. Jame buvo užsirašę kalbėti 39 žmonės, bet CK sekretorius D. Supikovas po 10 kalbėjusiųjų pasitarimą nutraukė, nes kai kurių kalbos buvo nerišlios ir sunkiai suprantamos. Vienas kitas savo mintis išdėstė aiškiai, suprantamai. Debeikių (Utenos aps.) partorgas Likas kalbėjo, kad „[...] tarybų valdžią diskredituoja atvykėliai iš Tarybų Sąjungos rytinių rajonų, jie vaikšto po kaimus, ubagauja, pasakoja nebūtus dalykus apie Tarybų Sąjungą, prašinėja grūdų ir kitko į...]“⁹⁴.

Maskva 1946 m. toliau mokė savo marionetes Lietuvoje „klasių kovos abėcėlės“. A. Sniečkus lapkričio 24 d. vykusiame LKP(b) CK XI plenume baigiamojoje kalboje pabrėžė, jog Maskvos nutarimas, t. y. VKP(b) CK 1946 m. spalio 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos KP(b) CK darbo“, „nurodo būdą, kaip įtvirtinti socializmą Lietuvoje“. Pasak jo, didžiausia Lietuvos komunistų klaida yra ta, kad nesimokoma klasių kovos įstatymų. Reikia mokytis marksizmo, sustiprinti kovą prieš keliaklupsčiavimą praeičiai. Nurodyta pulti buožes⁹⁵. Taigi komunistai ieškojo naujų priešų.

Komunistų partijos gretos, kad ir ne itin sparčiai, augo. Dalis žmonių į ją stojo iš idėjinių paskatų, dar daugiau - karjeros sumetimais. Tai, kad į partiją, vadintą darbo žmonių avangardu, buvo stojama dėl karjeros, rodo jos narių sudėtis. Iš 1944 m. rugpjūčio mėn.-1946 m. spalio 1 d. naujai priimtų 2590 partijos narių 302 buvo darbininkai, 2048 - tarnautojai. Partijoje buvo tik 90 valstiečių. Okupacinę šalies padėtį rodė ir partijos narių tautybės. 1946 m. spalio 1 d. iš tuo metu buvusių 15 342 partinių (tiek buvo kartu su įrašytais į laikinąją įskaitą) rusų buvo 8069, arba 56,6 proc., lietuvių - 3234, arba 22,7 proc., žydų -972, arba 6,8 proc. ir t. t.⁹⁶ Kai kuriose vietovėse į partiją buvo priimama labai mažai naujų narių. Antai Šiaulių aps. Stačiūnų vlsč. partorgas Serafimovičius, teigė, kad „valsčiuje visi buožės ir banditai, priimti į partiją nėra ko“ (be jo, valsčiuje buvo dar 3 komunistai - vykdomojo komiteto pirmininkas bei MVD ir MGB valsčiaus poskyrių viršininkai)⁹⁷.

Padėtį ypač „karštose“ apskrityse svarstydavo LKP(b) CK biuras (plenumui ar suvažiavimui būdavo pateikiamos išvados). Prieš tai į tą apskritį, kurios padėtį rengtasi svarstyti, buvo siunčiamas LKP(b) CK darbuotojas, dažniausiai atsakingasis organizatorius; jo pažyma remiantis ir būdavo priimamas nutarimas. 1946 m. padėtis Alytaus aps. buvo svarstyta tris kartus (1945 m. - penkis kartus), tiek pat kartų - Lazdijų (1945 m. -taip pat penkis kartus), po du kartus Marijampolės (1945 m. - šešis kartus) ir Telšių aps. (1945 m. - taip pat du kartus), kitų žemiau išvardytų apskričių - po vieną kartą: Kauno (1945 m. - du kartus), Kėdainių (1945 m. - vieną kartą), Trakų (1945 m. - tris kartus), Panevėžio (1945 m. - tris kartus), Kretingos (1945 m. -du kartus), Biržų (1945 m. - tris kartus). 1945 ir 1946 m. buvo atskirai svarstyta padėtis Vabalninko vlsč. (nė vienas kitas Lietuvos valsčius nesulaukė tokios „garbės“) ir Kaišiadorių aps. 1945 m. dar buvo svarstyta padėtis Tauragės aps. (du kartus) ir po vieną kartą - Ukmergės, Zarasų, Utenos, Švenčionių, Rokiškio, Joniškėlio ir Mažeikių aps. Svarstymų sumažėjo todėl, kad įkurtos pastovios čekistinės kariuomenės įgulos okupacinei valdžiai ir kolaborantams garantavo sąlyginį stabilumą ir jų padėtis tapo ne tokia grėsminga.

Paprastai LKP(b) CK biuro nutarimai būdavo priimami susiklosčius kurioje nors apskrityje itin įtemptai politinei padėčiai (pavyzdžiui, Alytaus aps. padėtis įvertinta kaip „nepakenčiama“, Lazdijų — „visiškai nepakenčiama“ ir pan.) arba dėl kokio nors išskirtinio įvykio, dažniausiai kalinių pabėgimų. 1946 m. birželio 3 d. iš Mažeikių kalėjimo pabėgo 18 suimtųjų, po savaitės pabėgo 8 kaliniai iš MGB transporto kalėjimo Vilniuje, birželio 28 d. iš Tauragės areštinės pabėgo 22 sulaikytieji. Visi tie atvejai 1946 m. buvo svarstomi LKP(b) CK biure (1945 m. pabėgimų buvo tiek daug, kad CK į juos beveik nekreipė dėmesio; labai daug suimtųjų išlaisvindavo partizanai, kai suimtieji būdavo pervežami, arba puldami miestelius, kur jie būdavo laikomi areštinėse). Po 1946 m. pabėgimų LKP(b) CK, veikiantis kaip represinių organų sudedamoji dalis, čekistams skirdavo papeikimus, dažnai atleisdavo ir iš darbo.

Iš nutarimų, taip pat iš apskrityse apsilankiusių LKP(b) CK atsakingųjų darbuotojų pažymų galima susidaryti vaizdą, kokia padėtis tuo metu buvo apskrityse, kaip elgėsi partinių ir ypač represinių įstaigų darbuotojai. Prieš 1946 m. gegužės 28 d. svarstant LKP(b) CK biure padėtį Lazdijų aps., ten lankęsis CK atsakingasis organizatorius G. Jacko savo pažymoje rašė, jog dauguma MVD darbuotojų retai būna blaivūs. „Beveik visų atsiųstų draugų nuotaikos yra tokios, kad jie nori kuo greičiau išvykti iš Lazdijų, o ne iki galo kovoti su banditizmu. Tai jaučiama iš pokalbių. Revoliucinio teisėtumo pažeidimai taip pat dažni. [...] Visur netvarka, girtuoklystė, kaip didžiausias blogis, MVD ir MGB organų plėšikavimas; sekretoriaus J. Grigonio žodžiais tariant, reikalinga speciali troika, kuri posėdžiautų kasdien ir nagrinėtų [neįskaitomas žodis. - J. S.] pažeidimus“⁹⁸. 

LKP(b) CK atsakingasis organizatorius Petras Kunčinas savo pažymoje apie padėtį Telšių aps. prieš 1946 m. rugpjūčio 3 d. svarstymus biure rašė, jog apskrityje veikia apie 100 partizanų, kurie „[...] dėl MVD ir MGB šlykščiai atgrasaus operatyvinio darbo nebaudžiami terorizuoja tarybinį partinį aktyvą, varguolius ir naujakurius“. Jis paminėjo 10 atvejų, kai pareigūnai ir gyventojai buvo pranešę apie pasirodžiusius partizanus, o čekistai į pranešimus reaguodavę tik po kelių valandų⁹⁹.

Atsakingasis organizatorius Pikinas 1946 m. rugpjūčio 2 d. pažymoje apie padėtį Biržų aps. Vabalninko vlsč. pateikė tokį vaizdą. Valsčiuje iš viso 3041 ūkis, iš jų po 20-30 ha turėjo 268, po 15-20 ha - 377 ūkiai. Kenžulio partizanų būryje - 92 žmonės. Iš 18 apylinkių pirmininkų net 14 gyvena valsčiaus centre, į apylinkes išvyksta ne dažniau kaip tris kartus per mėnesį, lydimi 10-15 žmonių ginkluotos palydos. Jis padarė išvadą: „Faktiškai tarybinių organų apylinkėse nėra“. Beje, tuo metu tokia padėtis buvo daugelyje apskričių, taip pat ir Kaišiadorių aps. LKP(b) CK nutarimuose dėl padėties Tauragės ir Kretingos aps. LSSR MVD ministras J. Bartašiūnas įpareigotas įkurdinti vidaus kariuomenės įgulas visuose valsčiuose¹⁰⁰.

LKP(b) CK Transporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Kriačko pažymoje prieš svarstant padėtį Kaišiadorių aps. rašė, jog iš 9264 ūkių „320 yra buožių ūkiai ir [jie] yra tiesioginiai gaujų rėmėjai. MGB užregistravo 16 buožių, su kuriais aktyviai dirbama kaip su banditų rėmėjais“. Jis konstatavo, kad „nė vienas valstietis apskrityje savanoriškai nepadėjo nustatyti banditų ir jų padėjėjų“¹⁰¹.

1946 m. pabaigoje vykusio LKP(b) CK XI plenumo nutarime to meto padėtis apibūdinta taip: Lietuvoje likviduoti dvarininkai, pakirsti buožių ir dvarininkų ekonominiai pagrindai. Iš dvarininkų, buožių, bažnyčios ir vokiečių rėmėjų paimta per 1 mln. ha žemės, jos gavo 78 tūkst. bežemių, samdinių ir mažažemių. Atkurta 1700 įmonių, per 300 tūkst. žmonių mokosi ir t. t. Nutarime teigiama, jog laimėjimai galėjo būti didesni. Partinės institucijos į kovą su buržuaziniais nacionalistais žiūrėjo ne kaip į klasių kovą, atskyrė ją nuo kovos su buožija ir miesto kapitalistiniais elementais, pervertino klasinio priešo jėgą, neišnaudojo sovietinių organų ir lietuvių liaudies aktyvumo. Dar galutinai nesutriuškinti buožės, daug kur jie dar turi žemės. Gavę žemės valstiečiai nebuvo perkelti į gyvenvietes, o liko viensėdžiuose. Iš valdymo aparato nepašalinti priešiški ir įtartini asmenys¹⁰².

Nesugebėdami sutriuškinti partizanų, okupantai savo pagiežą išliedavo ant valstiečių, kurie dažniausiai būdavo niekuo dėti (čekistai represijomis įrodinėjo savo veiklumą, kad sulauktų mažiau kritikos dėl nesugebėjimo, dažnai ir baimės). 1947 m. lapkričio 16 d. didelė partizanų grupė puolė Vilkaviškio aps. Pilviškių vlsč. Opšrutų kaimą (ten į pasitraukusių vokiečių ūkius buvo atkelti rusai kolonistai iš Lenkijos; jie buvo ginkluoti 28 šautuvais ir kulkosvaidžiu). Partizanai kaimą sudegino, ir žuvo beveik visi 32 naujakuriai. Po to, kaip A. Sniečkui rašė partijos Vilkaviškio aps. komiteto sekretorius Pikinas, atsakant į šį puolimą lapkričio 24 d. iš apylinkės ir gretimų apskričių buvo ištremtos 132 šeimos - 470 žmonių, 65 žmonės suimti. Čekistams talkino 179 apskrities ir valsčių aktyvistai¹⁰³. Beje, po šio ir dar kelių rusų kolonistų kaimų (daugiausia Panevėžio aps.) atakų sovietų valdžia jau nenorėjo Lietuvos kaime kurti rusų kolonistų tvirtovių (gretimoje Latvijoje jų buvo įkurta nemažai). Štai ką rašė MGB Panevėžio AS viršininkas Grigorijus Čachava apie 1947 m. liepos 29 d. Bajoriškių kaime partizanų sušaudytus kolonistus: „[...] banditai žvėriškai sušaudė atvykusius iš rytinių sričių 15 rusų tautybės piliečių, tarp nužudytųjų - moterys, seniai ir 7 bei 12 m. vaikai“¹⁰⁴. Beje, vykstant partizaniniam karui, kaip ir bet kuriam kitam karui, per susišaudymus dažnai žūdavo niekuo dėti žmonės, tarp jų ir vaikai.

Kai partizanai sušaudė rusus Kėdainių aps., įvykiai pagal partijos komiteto pranešimą rutuliojosi taip: „Anksti rytą 1947 m. rugpjūčio 4 d. į įvykio vietą išvyko Žeimių valsčiaus partijos komiteto sekretorius drg. Sučkovas su MGB operatyvine grupe. Apylinkėje buvo sušauktas valstiečių mitingas, kuriame atskleista buožių reakcinė esmė. Atsakant į banditų puolimus, komunistai ragino valstiečius dar glaudžiau susitelkti apie bolševikų partiją, padidinti grūdų paruošų tempus, sustiprinti kovą su buožėmis, kaip didžiausiais Tarybų valdžios priešais kaime, padidinti klasinį budrumą“. Po to apylinkės valstiečiai neva kitą dieną atidavė valstybei 14 tonų grūdų, ir „buožių sabotažas buvo palaužtas“, apylinkė pradėjo pirmauti¹⁰⁵. Taigi už priešinimąsi okupantams buvo baudžiama ne tik suimant, ištremiant „buožes“, bet neretai ir atimant dalį, o kartais ir visą valstiečių maistą. Reikėdavo ne tik atiduoti maisto produktų pyliavas, sumokėti mokesčius, bet ir neva „savanoriškai“ parduoti grūdų likučius, kurių valstiečiai paprastai nedaug turėdavo, o valstybė už juos mokėdavo labai pigiai. Jei kurį nors ūkį priskirdavo buožiniam tipui, tai reiškė visišką ūkio sužlugdymą ir nuolat pakibusią grėsmę būti ištremtam. Vadinamasis buožė būdavo apkraunamas nepakeliamomis pyliavomis ir mokesčiais. Antai Ukmergės aps. buvo supirkinėjama jėga, grasinant ginklu. Vykdomojo komiteto pirmininkas Česnuitis Kurklių vlsč. grasino suimti tuos, kurie neparduos grūdų. Jis davė tokius nurodymus: „Naudokite visus metodus, palaužkite buožių pasipriešinimą, naudokite ginkluotą jėgą prieš sabotuojančius buožes“. Vien Stankūnų apylinkėje 1946 m. gruodžio 31d. naktį buvo suimta ir uždaryta į rūsius bei daržines per 50 valstiečių¹⁰⁶.

Šį persistengusį vykdomojo komiteto pirmininką valdžia nubaudė, bet nebuvo galima nubausti visos sistemos, kurios pagrindinis variklis buvo prievarta ir represijos. LSSR vidaus reikalų ministras J. Bartašiūnas 1946 m. rudenį gyrėsi A. Sniečkui, kad prasidėjus grūdų paruošų kampanijai milicija „sabotuotojams“ iškėlė 456 bylas, 395 žmones suėmė¹⁰⁷.

Karas vyko visur. 1944-1948 m. okupantams ir jų talkininkams nebuvo saugu ne tik kaimuose, valsčių centruose, bet ir apskričių centruose. Bene ryškiausiai ta baimė atsispindėjo viename iš partijos Kupiškio aps. biuro nutarimų, priimtų 1947 m. spalio 16 d. po kelių apskrityje įvykdytų teroro aktų, kai į sales buvo įmesta sprogmenų. Nutarime rašoma: „1. Įpareigoti MGB AS viršininko pavaduotoją Rožkovą ir Kupiškio VP viršininką Berioziną naudoti visas operatyvinio čekistinio darbo priemones, ieškant Gudo ir nenustatytos gaujų, bei sumaniai jas sunaikinti. Šiam tikslui skirti reikiamą kariuomenės, ginklų, šovinių ir operatyvinių darbuotojų skaičių. 2. Pasiūlyti MGB AS viršininko pavaduotojui drg. Rožkovui ir MVD AS viršininkui drg. Muravjovui skubiai imtis priemonių saugant Kupiškio miestą, dėl to organizuoti mieste patruliavimą ir įkurti sekretus bei pasalas miesto pakraštyje. 3. Pavesti MVD AS viršininkui drg. Muravjovui iki 1947 m. spalio 30 d. patikrinti visus Kupiškio miesto gyventojus ir prieš gyvenančius neprisiregistravus imtis atitinkamų priemonių. 4. Pasiūlyti LKJS apskrities komitetui, drg. Timofejevui, skirti 30 komjaunuolių į pagalbą MGB ir MVD organams saugant Kupiškį. 5. Pasiūlyti vykdomojo komiteto pirmininkui drg. Einoriui iškeldinti iš miesto centro spekuliantus ir asmenis, gyvenančius be darbo, į miesto pakraščius, o partinį tarybinį ir komjaunimo aktyvą, dirbantį organizacijose ir įstaigose, įkurdinti Kupiškio centre. 6. Turėti omenyje MGB AS viršininko pavaduotojo drg. Rožkovo ir įgulos viršininko drg. Dudniko pareiškimą, kad MGB AS ir įgula nepajėgia saugoti Kupiškio miesto centro. Prašyti Lietuvos KP(b) CK duoti nurodymus Valstybės saugumo ministrui, kad būtų paskirtas papildomas kariuomenės skaičius Kupiškio apskričiai. Lietuvos KP(b) Kupiškio apskrities komiteto sekretorius Grigėnas (parašas)“¹⁰⁸.

Matyt, į šį Kupiškio komunistų prašymą juos saugoti ir gelbėti buvo atsižvelgta. Pagal J. Bartašiūno 1946 m. kovo 26 d. įsakymą Nr. 0026 Kupiškio mieste jau buvo dislokuotas būrys karių, t. y. tik apie 15—25 karių, o vėliau ten dislokuotas bataliono štabas su dviem kuopomis, t. y. apie 200 karių. Kaip žinome, pagalbos prašymai plaukė ne tik iš Kupiškio, bet ir iš daugumos kitų apskričių komunistų. Lietuvoje tuo metu kolaborantai saugesni jautėsi tik tose apskrityse, kuriose buvo dislokuoti RA daliniai (pėstininkų, tankistų, lakūnų, artileristų ir kt. kariuomenės rūšių daliniai tiesioginėse kovose su partizanais mažai dalyvavo, bet jie visada galėjo būti panaudoti partizanams pulti ir ypač nuo jų gintis).

Sovietų valdžia ilgai nesugebėjo palaužti partizanų pasipriešinimo. Nesėkmės priežastis partiniai funkcionieriai aiškino įvairiai. Antai partijos Kėdainių aps. komiteto pirmasis sekretorius J. Piligrimas partiniame susirinkime 1948 m. balandžio 13 d. padėtį nušvietė taip. Apskrityje yra 240 stribų (10 būrių), 53 ginkluotų sovietinių partinių aktyvistų ir valstiečių grupės (480 žmonių). Įskaitant kariuomenę, prieš kiekvieną „banditą“ apskrityje stovi 50 ginkluotų žmonių, o „jie [t. y. partizanai. - J. S.] dar veikia“. Pasak sekretoriaus, „pagrindinė priežastis ta, kad partijos apskrities komitetas ir kartu visa apskrities partinė organizacija nesugebėjo pakelti plačiųjų gyventojų masių į kovą su banditizmu; priežastis yra ir tai, kad dažniausiai kovoje su banditizmu dalyvavo draugai, atvykę iš kitų broliškųjų respublikų, o ne vietos gyventojai lietuviai [...]. Į kovą dėl banditinio elemento likvidavimo turi įsitraukti kiekvienas komunistas ir komjaunuolis, sugebantis rankoje laikyti ginklą“¹⁰⁹. Tai, ką dėstė J. Piligrimas, tarsi ir buvo teisinga su ta išlyga, kad saujelė lietuvių komunistų be rusų pagalbos nebūtų ilgiau išsilaikiusi. Štai ką dar 1947 m. pavasarį apie padėtį Kretingos aps. dėstė partijos komiteto karinio skyriaus vedėjas B. Šepelis. Anot jo, valstiečiai vis labiau įsitraukia į socializmo statybą, o jai vis smarkiau priešinasi „buržuaziniai vokiški fašistiniai lietuvių nacionalistai“. „Nacionalistinis pogrindis ir jo ginkluotos gaujos vykdo reikšmingą antitarybinę propagandą tarp gyventojų žodžiu ir raštu už Tarybų valdžios nuvertimą ir buržuazinės santvarkos Lietuvoje atkūrimą, orientuodamasis į Anglijos ir Amerikos pagalbą“¹¹⁰.

Dar ir 1947 m. partizanų įtaka, ypač kaimų vietovėse, buvo didžiulė. Sugebėta dirbti net, atrodo, gana priešiškuose sluoksniuose. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto 1947 m. balandžio 2 d. posėdyje buvo konstatuota: „[...] komjaunimo organizaciją Gižų valsčiuje demoralizavo banditai, įsiskverbę į komjaunimą; iš 20 žmonių per pusmetį liko 8 komjaunuoliai: vienas išėjo į gaują, 4 suimti, 1 nuteistas už chuliganizmą, 2 pabėgo, 3 atsisakė būti komjaunuoliais, o su likusiais komjaunuoliais jau 5 mėnesius nevykdomas joks darbas“¹¹¹.

Nors ir pradėta kalbėti apie kovą „su banditų likučiais“, represijos, kaip ir pasipriešinimas, anaiptol nesusilpnėjo. 1947 m. vasarą A. Sniečkus VKP(b) CK sekretoriui Andrejui Ždanovui rašė, jog „teroristinė veikla“ nesilpsta, ypač Žemaitijoje. Už silpną vadovavimą kovai buvo pašalintas partijos Telšių aps. komiteto pirmasis sekretorius Ivanas Venckus, ten dviem savaitėms išvyko 45 LKP(b) CK ir LSSR MT darbuotojai. „Valstybės saugumo organams duotas nurodymas teroro vykdymo vietose tam tikrais atvejais suimti (su MGB karinio prokuroro sankcija) labiausiai piktavališkas banditų šeimas“, o vykdomiesiems komitetams prieš partizanų rėmėjus ryžtingai naudoti žemės įstatymą, paliekant 5 ha ir paimant dalį ūkio bei gyvulių. A. Sniečkus prašė Maskvos leisti iš „labiausiai pažeistų apskričių“ ištremti „banditų“ šeimas ir jų rėmėjus buožes¹¹². Truputį anksčiau išsiųstame pranešime A. Ždanovui A. Sniečkus rašė: „Kai kuriose vietovėse vėl rengiamasi sukilimui kilus karui“, sudaromi rezerviniai būriai, ruošiami ginklai, medikamentai ir vyksta kiti parengiamieji darbai¹¹³.

Siekdami palaužti pasipriešinimą komunistai ėmėsi visokių priemonių. Buvo naudojamos įvairių tipų čekistų grupuotės bei įvairaus tipo jų kariuomenė. Partiniai funkcionieriai sukūrė dar kelias „savas“ ginkluotas grupuotes. Tai buvo ginkluoti sovietiniai partiniai aktyvistai ir stribai, kurie J. Paleckio pasiūlymu buvo pavadinti „liaudies gynėjais“, bet juos taip vadino tik komunistai. Lietuvos žmonėms jie buvo „stribai“, „skrebai“, „istrebokai“ ir pan. (pavadinimas kilo iš rusiško žodžio „istrebitel“ - „naikintojas“, mat taip iš pradžių buvo vadinami jų batalionai - „naikintojų batalionai“). Tie kariniai dariniai buvo gana gausūs -Lietuvoje buvo nuo 5 tūkst. iki 10 tūkst. stribų, per 70 proc. jų sudarė lietuviai. 15—30 žmonių būriai buvo įkurti kiekviename valsčiuje. Į šiuos būrius dažniausiai stojo ne itin aukštos moralės žmonės, vienas kitas juose dirbo ir iš idėjinių įsitikinimų. LKP(b) CK šiuos dalinius sugalvojo siekdamas vieną tautos dalį sukiršinti su kita (beje, taip elgdavosi visų laikų ir šalių okupantai bei kolaborantai). A. Sniečkus viename savo raštų stribus įvardijo kaip tarpinę grandį, laikė juos ryšininkais tarp rusų čekistinės kariuomenės ir vietos gyventojų. Ne itin kovingi stribų būriai ne tiek partizanus puolė, kiek gynė valsčių centrus ir saugojo valsčių aktyvistus. Eiliniai gyventojai juos keikė, tačiau ir kai kurie „raudonieji“ apie juos yra pasakę nemažai tiesos. Tauragės teisėjas Gadeikis, nusiųstas į Batakių vlsč. tikrinti, kaip vykdomos prievolės (beje, toje srityje jis rado didelę painiavą, nebuvo jokios apskaitos; pasak jo, apylinkių pirmininkai paklūsta partizanų nurodymams ir t.t.), apie stribus parašė: „Liaudies gynėjų bijomasi labiau negu tikrų banditų, nes jie eina per kaimus ir legaliai iš žmonių ima maistą, net išima iš stalčių pinigus. Pamatę juos žmonės bėga iš namų ir slepiasi krūmuose ar miškuose. Pačiame miestelyje liaudies gynėjai vaikšto po namus ir atiminėja iš žmonių turimą degtinę, saldainius, papirosus bei kitką, o paskui susirinkę geria ir linksminasi“¹¹⁴. Taip buvo rašoma apie Batakių stribus, bet tai tinka beveik visiems per 400 stribų būrių, siautūsių ir plėšikavusių visoje Lietuvoje.

Siekdamas lietuvius supjudyti vienus su kitais, A. Sniečkus ir jo aplinka buvo sugalvoję dar vieną klastą. LKP(b) CK biuras 1947 m. gruodžio 12 d. priėmė nutarimą „Dėl kovos su buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis sustiprinimo“. Tarp kitų punktų jame buvo ir toks: čekistinės kariuomenės 4-ojoje ŠD (Vetrovo divizijoje) įkurti nors vieną lietuvišką pulką „ryšiams su vietos gyventojais palaikyti“ (tuo metu divizijoje buvo 8 pulkai, kiekviename pulke maždaug po 1 tūkst. karių). Apie tai 1948 m. pradžioje A. Sniečkus rašė A. Ždanovui, prašydamas tą idėją paremti. Tuo pat metu dar pranešė, jog LKP(b) CK renka 40 komjaunuolių į vadovaujančius

MGB apskričių skyrių postus ir 100 komjaunuolių bei sovietinių darbuotojų - į valsčių poskyrių darbuotojų postus. Prašė, kad VKP(b) CK nurodytų MVD leisti iš jų darbuotojų atrinkti darbui MGB 150 lietuvių¹¹⁵. Maskva neleido čekistinėje kariuomenėje įkurti lietuvišką pulką. Tikriausiai manyta, kad įkūrus tokį pulką gali kilti daugiau problemų negu būti naudos. Be to, nacionalinių dalinių buvimas prieštaravo sovietinės kariuomenės internacionalinei koncepcijai, o iš tikrųjų - siekiui surusinti visų sovietinių respublikų jaunimą. A. Sniečkui nelabai pavyko ir „sulietuvinti“ čekistus operatyvinius darbuotojus. Nei emvėdistai, nei partiniai funkcionieriai nesiveržė dirbti į MGB.

Kitame laiške A. Ždanovui, rašytame truputį anksčiau, A. Sniečkus ne tik pasižadėjo didinti terorą, daugiau tremti, apginkluoti kaimo aktyvistus, čekistų kadrus sustiprinti vietos gyventojais ir t.t., bet ir informavo, jog pergrupuojamos kariuomenės įgulos, stiprinant tas, kurių „aptarnaujamose“ vietovėse yra daugiau partizanų. Dar rašė, jog sudaromi specialūs operatyviniai skyriai iš labiausiai patyrusių čekistų siekiant nustatyti, kur yra „banditų“ štabai. Pasak A. Sniečkaus, siekiama demoralizuoti „banditus“, kviečiant juos legalizuotis ir, jei „įrodys savo lojalumą tarybų valdžiai“, iš tremties bus grąžintos jų šeimos¹¹⁶.

Rengiantis suduoti lemiamą smūgį valstiečiams, paskutiniam Lietuvos gyventojų sluoksniui, kuris dėl privačios nuosavybės dar turėjo šiokį tokį - dažnai tik tariamą - savarankiškumą, jau prieš suvarant juos į kolūkius kaime buvo vykdomi esminiai pertvarkymai. Tiek iš ūkinio, tiek iš visuomeninio gyvenimo buvo išstumiami kitaip mąstantys, kitokias vertybes negu komunistai turintys žmonės. Ypač dideli išbandymai teko geriau, turtingiau gyvenantiems, darbščiausiems ir tvarkingiausiems ūkininkams, kuriems buvo priklijuota „buožės“ etiketė. Be abejo, tie prievartiniai pertvarkymai daryti ir siekiant padidinti menkas sovietų valdžios rėmėjų gretas, sukiršinti kaimynus. 1944-1946 m. iš dvarininkų, kurių Lietuvoje buvo labai nedaug, ir iš vadinamųjų buožių atimta 1260 tūkst. ha žemės, maždaug po 9 ha jos išdalyta bežemiams ir samdiniams, iš viso tam skirta 450 tūkst. ha. 200 tūkst. ha išdalyta mažažemiams, pridedant jiems vidutiniškai po 5 ha. Įvairiems ūkiams, tarp jų tarybiniams, kolūkiams, kooperatyvams perduota per 70 tūkst. pastatų, 7600 arklių, 11,5 tūkst. galvijų¹¹⁷. Iš žmonių atimtas turtas neretai žūdavo. Antai 1948 m. MGB Miežiškių VP viršininkas rašė savo viršininkui į Panevėžį, jog konfiskuoti galvijai - 25 arkliai, 15 karvių ir 2 buliai, skirti Miežiškių kooperatyvui, dešimt dienų laikomi aptvare be pašaro, graužia medžius ir gali išdvėsti. Karves melžia kas nori ir kada nori¹¹⁸. Beje, tokia padėtis buvo ne vien Miežiškiuose. Komunistai įnirtingai visur naikino kitų sukurtą turtą. Kalbant apie žmonėms išdalytas žemes ir turtą, reikia pasakyti, kad tiek ūkiniu, tiek moralės požiūriu tą komunistų veiksmą gal ir būtų galima iš dalies pateisinti, jeigu jie po kelerių metų, suvarydami žmones į kolūkius, nebūtų iš jų atėmę tai, ką neseniai davė.

Būdinga yra A. Sniečkaus kalba LKP(b) CK XII plenume, vykusiame 1947 m. sausio 11d. Jis kalbėjo: „Ta diena, kai drg. Stalinas sutiko balotiruotis į mūsų respublikos AT, tapo lietuvių liaudies didžiausio džiaugsmo ir pasididžiavimo diena“. Pasak A. Sniečkaus, blogai vykdomos socialistinės lenktynės, prastai tvarkomi kaimo reikalai. „Kai kurie MVD ir MGB darbuotojai nusikalbėjo iki lietuvių liaudies šmeižimo, sakydami, kad lietuvių liaudis nepalaiko kovos su banditizmu“. Todėl kai kur - konkrečiai Kauno aps. - į liaudies gynėjus jie pradėjo imti tik atvykusius iš kitur. Yra kariuomenė, daugiausia „susidedanti iš rusų, o liaudies gynėjai turi būti ryšininkai tarp kariuomenės ir liaudies [...]. Dauguma MVD darbuotojų nepasitiki gyventojais, nepasitiki varguoliais, naujakuriais“. Daugelis partijos komitetų nevadovauja kovai arba vadovauja paviršutiniškai; jie mano, kad tai tik MVD reikalas. „Mes reikalaujame, kad partijos apskričių komitetai dalyvautų visame operatyviniame darbe, išdėstant jėgas, nes partijos komitetai už tai atsako [...]. Jūs geriau už mus pažįstate apskritį, pažįstate žmones, turite laiku padėti MVD ir MGB organams, kartu su jais sudaryti operatyvinius planus. [...] Kur partiniai organai įsitraukė į kovą, ten ir laimima, kaip kad Kėdainių aps. arba Kelmės vlsč., kur partorgas kartu su MVD kariuomene pats dalyvauja likviduojant banditų grupes [...]. Tačiau tokių pavyzdžių yra nedaug“¹¹⁹.

Net tokiems idėjiniams komunistams, koks buvo tuometinis respublikos karinio komisariato politinio skyriaus viršininkas Jonas Macijauskas, kartais išsprūsdavo kartūs tiesos žodžiai. LKP(b) CK XII plenume jis kalbėjo, kad „mūsų naujokai džiaugiasi neišsiųsti į Tarybų Sąjungos gilumą. Kodėl? Nes ten badas, bet kad ten vyksta didžiosios statybos ir t. t., apie tai šaukiamieji mažai žino“¹²⁰. Taigi, pasak generolo, duoną gali atstoti „didžiosios statybos“.

Beje, dėl partizaninių kovų ir apskritai smarkaus priešinimosi po 1944-1945 m. Lietuvos jaunimas į sovietinę kariuomenę iki LKP(b) CK 1950 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 67/10 beveik nebuvo imamas (bijota, kad eis į mišką, o ne į kariuomenę). Kokiais kriterijais vadovaujantis į kariuomenę buvo paimama 10-20 proc. Lietuvos jaunuolių, galima suprasti iš vieno partijos Kėdainių aps. komiteto nutarimo. Tas nutarimas priimtas 1948 m. birželio 28 d., apsvarsčius šaukimo į armiją klausimą. Viename nutarimo punkte buvo tokia formuluotė: „[...] atmesti bet kurią galimybę, parodžius maksimumą budrumo, pašaukti ir pasiųsti į Tarybinę Armiją asmenis, kurie pagal savo moralines ir politines savybes netinka tarnauti Tarybinėje Armijoje (turi ryšių su užsieniu ir nacionalistiniu pogrindžiu)“¹²¹. Taigi partizanai ir tie vyrai, kurie 1944—1945 m. atsisakė tarnauti sovietams, dažniausiai savo krauju iškovojo teisę dešimtims tūkstančių Lietuvos vaikinų netarnauti sovietinėje kariuomenėje, kurioje dauguma buvo traumuojami fiziškai, o dar labiau — dvasiškai.

Nepajėgiant susidoroti su stipriu pasipriešinimu, visur ieškota kaltųjų. LKP(b) CK XV plenume 1947 m. lapkričio 27 d. A. Sniečkus užsipuolė inteligentiją, beje, daugiausia saviškę, kairiąją. „Darbas pagerinant aukštųjų mokyklų socialinę sudėtį ir pašalinant iš studentų svetimus buožinius elementus vykdomas nepakankamai“. Pasak jo, darbininkų ir valstiečių jaunimo kursai prie universitetų dirba prastai. Iš apylinkių į aukštąsias mokyklas siunčiami melagingi dokumentai apie studentų socialinę kilmę. „Profesoriai dar garbina Vakarus, ignoruoja tarybinę mokyklą“. Vilniaus universitete iš 2741 studento yra tik 320 komjaunuolių. Blogai dirba LSSR švietimo ministerija. Rašytojai — Eduardas Mieželaitis, Vladas Mozūriūnas, Vacys Reimeris, Paulius Širvys — „gailestingais, verksmingais žuvusiųjų aprašymais tik atpalaiduoja, o ne įkvepia naujiems žygdarbiams“. Salomėjos Nėries pažiūras pakeitė ne „Trečias frontas“, o komunistų partija. Antanas Venclova idealizuoja Maironį. Balys Sruoga nėra žymus rašytojas („[...] priešingai tikrovei, Sruogą pavertė žymiu rašytoju“). Rašytojų sąjungoje reikia viską pertvarkyti. Mečislovas Bulaka, Jonas Šileika, Liudas Truikys, Justinas Vienožinskis - jie mat „negali dirbti pagal užsakymą“. Ypač smarkiai A. Sniečkus puolė istorikus - Povilą Pakarklį, Istorijos instituto direktorių Augustiną Janulaitį. Pasak jo, iš LSSR MA reikia išvyti „neišsivadavusius iš buržuazinės nacionalistinės ideologijos, kurie neverti garbingo tarybinio mokslininko vardo“. A. Sniečkus reikalavo sukurti savo, sovietinę inteligentiją. Jis iškėlė naują šūkį - „neleiskime būti neutraliems [...]. Dabar kiekvienam turi būti aišku, kad apolitiškumas yra ne kas kita, kaip tam tikra buržuazinės ideologijos pasireiškimo forma [...], kuria stengiamasi atkurti buržuazinę santvarką Lietuvoje“¹²². Galima įsivaizduoti, su kokia baime tokių kalbų klausėsi inteligentai.

Ne tik A. Sniečkus, bet ir žemesnio lygio komunistų lyderiai jautė ar tarėsi jaučią artėjantį jų triumfą palaužiant tautos pasipriešinimą. Partijos Zarasų aps. komiteto pirmoji sekretorė Eugenija Kasnauskaitė vienoje savo pažymoje rašė: „Klasinis priešas - buožės, nuverstų išnaudotojų klasių likučiai, reakcingi dvasininkai priešmirtinėje agonijoje skleidžia melagingus ir šmeižikiškus gandus“¹²³. Pažyma apie partijos Kauno m. komiteto darbą pašalinus pirmąjį sekretorių Juozą Grigalavičių ir į jo vietą paskyrus Konstantiną Gabdanką, baigiama tokiais žodžiais: „Kad ir ko griebtųsi lietuviškai vokiški nacionalistai, jiems nepavyks -Lietuva yra ir visada bus Tarybų Socialistinė Respublika“¹²⁴.

TRĖMIMŲ MORALINIS ASPEKTAS. Per visus trėmimus buvo ištremta apie 140 tūkst. Lietuvos gyventojų. Nors kovos silpo, trėmimai iš Lietuvos darėsi vis masiškesni. Komunistai juos stengėsi pridengti „darbo žmonių prašymais“. LKP(b) CK antrojo sekretoriaus Aleksandro Trofimovo 1948 m. vasarą apskritims išsiuntinėtame rašte nurodoma, jog pirmiausia apie trėmimą reikia išaiškinti komunistams ir komjaunuoliams, vėliau - inteligentams, įmonių vadovams ir t. t. Pastarieji turi aiškinti savo pavaldiniams ir kitiems. Ypatingą dėmesį raginama atkreipti į tai, kad trėmimai vykdomi „pagal darbo žmonių prašymus, kaip kovos su banditizmu priemonė, norint darbo žmones apsaugoti nuo piktų darbų“¹²⁵.

Tačiau trėmimai ir tada ne visuomet būdavo vertinami taip, kaip teigė A. Trofimovas (beje, jo teiginiuose gerokai šlubavo logika; mat jis reikalavo įtikinti „darbo žmones“, kad tai jie prašė vykdyti trėmimus; kam įtikinėti tuos, kurie neva patys buvo trėmimų iniciatoriai?). Be abejo, buvo tokių, kurie laukė trėmimų tikėdamiesi jų metu pasipelnyti. Per trėmimus plėšė, vogė visi „raudonieji“. Vienas kitas trėmimų dalyvis tikėjo, kad sunaikinus vadinamuosius klasinius priešus socializmas greičiau laimės. Buvo tokių, kurie ne tik džiaugėsi trėmimais, bet ir skundė reikalaudami daugiau ištremti. Antai partijos Kretingos aps. komiteto vadovai rašte LKP(b) CK po 1948 m. masinių trėmimų išvardijo tuos asmenis, kurie pritarė trėmimams. Kai kurie iš jų nurodinėjo, ką dar reikia ištremti. Pavyzdžiui, vidutinis valstietis Rozma iš Rubikų apylinkės buvo atėjęs į partijos komitetą ir pranešė, kad dar reikia ištremti „banditų“ rėmėją Norvilą, o jei partijos komitetas to nepadarys, tai jis kreipsis į MGB¹²⁶. Tačiau tokių žmonių nebuvo daug. Net vadinamieji aktyvistai ne visada sutikdavo dalyvauti trėmimų akcijoje. Štai kas rašoma partijos Telšių aps. komiteto sekretoriaus Jurgio Baščiulio informacijoje apie tai, kaip apskrityje buvo vykdomas LKP(b) CK ir LSSR MT 1948 m. gegužės 18 d. nutarimas Nr. 171/1 „Dėl priemonių ryšium su banditų šeimų ir banditų rėmėjų buožių ištrėmimu“. Jis išvardijo, kiek aktyvo buvo pasiųsta į kaimus trėmimams vykdyti: apskrities aktyvo - 140, valsčių - 536, apylinkių - 774, dar 64 buvo atsiųsti iš Vilniaus. Aktyvistams iš pradžių buvo teigiama, jog jie turės kaimiečiams aiškinti laiško Stalinui reikšmę ir tikrinti, kaip mokami mokesčiai, atiduodamos pyliavos. Gegužės 21 d. 22 val. visi aktyvistai buvo surinkti ir valsčiuose įgaliotinių instruktuoti apie tikrąją jų surinkimo priežastį. Pasak sekretoriaus, čekistai daug kam jau buvo išpasakoję apie rengiamus trėmimus, tad iš numatytų apskrityje ištremti 350 šeimų ištremta 338 (įskaičius ir vadinamuosius „rezervinius ūkius“), 83 šeimos pabėgo prieš trėmimą, 10 - trėmimo metu. Kai kurie aktyvistai atsisakė dalyvauti trėmime. Tarp atsisakiusiųjų buvo komunistas „Aušros“ artelės narys Aleksejevas, Biržuvėnų tarybinio ūkio direktorius Gustaitis, pareiškęs, kad „sąžinė neleidžia to daryti“. Nevarėnų pieninės direktorius Peštenis nesutiko dalyvauti trėmime sakydamas: „Siųskite ir mane kartu su tremiamaisiais“, bet kai jam buvo pasiūlyta rašyti pareiškimą, jis atsisakė tai daryti. „Telšiuose trėmimo pradžioje neorganizuoti gyventojai rinkosi miniomis ir su ašaromis lydėjo mašinas. Mokytojų seminarijos moksleivė Paškevičiūtė pamokoje nualpo, sužinojusi apie draugės ištrėmimą [...]. Tokia pati nuotaika buvo apėmusi pirmakurses Liunytę, Norkutę bei kitas“ ¹²⁷.

A. Sniečkus po tų trėmimų laiške (be datos) A. Ždanovui konstatavo, jog MGB iš esmės teisingai atrinko tremiamas šeimas, tačiau trėmimo paslapties neišsaugojo, daug kas trėmimo laukė gegužės 21-22 d. naktį. Valsčių vykdomieji komitetai MGB išduodavo kandidatų į tremtinius turtines pažymas, o kai kurie pirmininkai išsitardavo, kurių žmonių pažymų buvo reikalaujama. Lietuvoje nuo trėmimų pabėgo apie 1200 šeimų ir daug pavienių žmonių. 5 mėginę pabėgti žmonės buvo nušauti. Pasak A. Sniečkaus, plačiai kalbama, jog veš visus lietuvius, nes sovietai rengiasi karui ir nenori 1941 m. pamokos. Simno progimnazijoje po trėmimų mokinių susirinkime niekas iš mokytojų nekalbėjo, o mokytojų kambaryje į partijos valsčiaus sekretoriaus klausimą, ar viskas aišku, direktorius atsakęs: „Aiškumą nustatys istorija. [...] tu lietuvis, tai ar tau širdies neskauda?“ Iškviestas į pokalbį partijos komitete jis teigęs: „Ištremdami lietuvius jūs elgiatės žvėriškai“. Šakių aps. pradinės mokyklos mokytojas Antanas Sinkevičius ištremiamą mokinę išbučiavo ir pasakė: „Važiuok į tolimą Sibirą, bet niekada neužmiršk, kad tu lietuvė, ir būk tikra, jog ši valdžia — ne mūsų“¹²⁸.

LSSR MGB vadovybės pranešimai LKP(b) CK apie 1948 m. trėmimus santūresni. Pažymoje po trėmimų konstatuota, kad „trėmimus daugelis darbo žmonių sutiko teigiamai“; pažymima, jog po sovietinių partinių aktyvistų aiškinamojo darbo „pastaruoju metu pastebimas noras stoti į kolūkius“, tačiau „kai kuriose respublikos apskrityse gyventojams blogai aiškinamos trėmimo priežastys“, todėl plinta daug gandų, tarp jų ir toks: esą trems visus lietuvius¹²⁹. Beje, viena iš trėmimo priežasčių buvo noras išgąsdintus valstiečius kuo greičiau suvaryti į kolūkius. Buvo skleidžiami gandai, jog įstojusiųjų į kolūkius netrems. Deja, kitais metais buvo tremiami ir jau įstoję į kolūkius valstiečiai.

A. Sniečkus su komunistams būdingu atšiauriu cinizmu 1949 m. balandžio mėn. vykusiame LKP(b) CK II plenume kalbėjo: „Kolūkiečiai, konkrečiai kolūkiečių suvažiavimo delegatai, mums kėlė užduotį ištremti buožinius ūkius iš respublikos. [...] Ištrėmus iš esmės buvo likviduotas buožinis pavergimas ir išnaudojimas“¹³⁰. Tai buvo netiesa: nors okupantai „iš esmės“ sunaikino vadinamuosius buožes, tačiau dar trejus metus iš Lietuvos riedėjo tremtinių vagonai.

Partijos apskričių komitetų dokumentuose vis labiau įsigalėjo oficialus („taip reikia“) padėties vertinimas. LKP(b) Raseinių aps. biuras, posėdyje aptaręs 1949 m. kovo 25 d. pasibaigusio trėmimo rezultatus, savo nutarime rašė: „Plačiosios apskrities darbo žmonių masės [...] didžiausių darbo liaudies ir tarybų valdžios priešų pašalinimą sutiko su dideliu pakilimu, aktyviai dalyvavo tiek realizuojant paimtą turtą, tiek tremiant“. Konstatuota, jog po trėmimo išaugo kolūkiečių skaičius. Nutarta: „Įpareigoti MGB AS nuo trėmimų pasislėpusias buožių banditų šeimas ir pavienius narius, nustačius jų gyvenamąją vietą, suimti nepažeidžiant normalaus politinio gyvenimo ir tarp gyventojų nesudarant nuomonės apie naują trėmimą; vykdyti šias priemones kaip paprastas čekistines operacijas“¹³¹. Taigi nors „plačiosios darbo žmonių masės“ „karštai pritarė“ trėmimams, bet nurodyta juos vykdyti patyliukais. Be abejo, 1949 m. jau buvo susidaręs gyventojų tarpsluoksnis iš komunistų, komjaunuolių, stribų, čekistų, vieno kito sovietinio tarnautojo; jie noriai dalyvaudavo ištremtųjų turto dalybose, jautėsi esą susitepę ir neturėjo kitos išeities, tik glaustis prie okupantų. Bet šis tarpsluoksnis nebuvo didelis.

Trėmimai buvo barbariškiausia sovietų priemonė siekiant ne tik įsigalėti Lietuvoje, iš jos pašalinant dalį žmonių, bet ir pakeisti žmonių moralę, jų nusistovėjusias krikščioniškas pažiūras į gėrį ir blogį. Į tą baisios neteisybės ir prievartos aktą stengtasi įtraukti ne tik ginkluotus aktyvistus, bet ir daugumą tarnautojų. Ir trėmimo dokumentus pasirašę žmonės, ir dalyvavusieji tremiant, aprašinėję tremiamųjų turtą bei jį saugoję jautė sąžinės priekaištus ir bijojo partizanų, todėl vis labiau glaudėsi prie okupantų ir tolo nuo tautos idealų. Buvo ir tokių, kurie dėl to visiškai degradavo.

Partijos Tauragės aps. komiteto ataskaitoje LSSR MT ir LKP(b) CK po 1949 m. trėmimų rašoma, jog iš apskrities buvo numatyta ištremti 176 šeimas, iš jų ištremtos 130, papildomai apiforminta ir ištremta 25 šeimos, tad iš viso ištremta 155 šeimos. Valdžios nutarimu neištremta į sąrašus įtrauktos 13 šeimų, nes 8 iš jų kas nors tarnavo sovietinėje kariuomenėje, 2 buvo apdovanotos ordinais ir medaliais, 3 sudarė vien senyvo amžiaus žmonės. 40 šeimų buvo pasitraukusios nuo trėmimo, nes Jūros srities partizanų vadovybė apie rengiamus trėmimus žinojo kovo viduryje ir perspėjo jai artimus žmones. Iš apskrities centro talkinti trėmimams buvo nusiųsti 135 žmonės. Iš pradžių jie turėjo agituoti stoti į kolūkius, o kovo 22 d. vakare juos instruktavo valsčių įgaliotiniai. Kiekvienam ūkiui buvo skirta po 1 apskrities ir valsčiaus aktyvistą turto aprašymui ir jo perdavimui. Po trėmimų nuo kovo 26 d. aktyvistai vėl buvo pasiųsti į kaimus agituoti už kolūkius ir dirbti aiškinamąjį darbą. „Tačiau pirmomis dienomis po trėmimo iki 1949 m. kovo 28 d. vykdomas agitacinis darbas nebuvo sėkmingas, nes daugelis vyrų, pasirodžius aktyvui, išeidavo iš namų“¹³². Didžiules galimybes sovietų valdžiai atsikratyti kuo nors neįtikusių žmonių suteikdavo papildomų sąrašų sudarymas. Vadinamieji rezerviniai sąrašai būdavo sudaromi kartu su pagrindiniais tremiamųjų sąrašais, vadovaujantis tam tikrais, kad ir iškreiptais kriterijais, o papildomi sąrašai - skubotai, nesilaikant jokių kriterijų. Į juos galėjo būti įtraukta bet kuri šeima, kuo nors neįtikusi bet kuriam valdžios - partinės ar čekistinės - atstovui.

Sunku tiksliai pasakyti, ką jausdavo tremiamieji, nors jų atsiminimų paskelbta nemažai. Be abejo, kiekvienas žmogus tą baisią nelaimę išgyvendavo savaip. Tačiau vyrai nerodydavo savo jausmų, nesielvartavo, o kai kurie, ypač dzūkai, dar sugebėdavo savo kankintojams į akis mesti paniekos žodžius, išreiškiamus daina. Partijos Varėnos aps. komiteto sekretorius Jonas Jurgaitis ataskaitoje LKP(b) CK rašė, jog kai kurie tremiamieji elgėsi įžūliai, vežami per valsčių centrus „dainavo reakcingas dainas“. Perlojos moterys aprėkė ir įžeidinėjo apskrities darbuotojus, kurie saugojo tremiamuosius, sakydamos, kad „gėda lietuviams tremti lietuvius“  ¹³³. Prienų miestelį drebino ir graudino per jį į Kauno geležinkelių stotį vežamų dzūkų dainos. Tremiamieji dainavo beveik kiekvienoje begalinės virtinės mašinoje. Dažniausiai skambėjo partizanų dainos.

Trėmimai įvarydavo žmonėms baimės. Buvo tremiami anaiptol ne vien vadinamieji buožės ir partizanų rėmėjai, bet apskritai visi tie, kurie turėjo tvirtesnius įsitikinimus ir buvo kuo nors neįtikę okupantams ir kolaborantams. Nedaug kas buvo tikras, kad jų netrems. Kaip rašoma viename iš partijos Prienų aps. komiteto pranešimų LKP(b) CK, 1949 m. trėmimo naktį ir kovo 25 d. visų valsčių valstiečiai ištisomis šeimomis bėgo slėptis miške, „bijodami, kad išveš visus lietuvius“, ir tik 28 d. pradėjo grįžti iš miškų ir dirbti¹³⁴.

KOLEKTYVIZACIJA IR JOS PADARINIAI LIETUVOS KAIMUI. Partizanai, nors dažnai ir drastiškomis priemonėmis, dar sugebėdavo daryti įtaką okupacinės valdžios vykdomiems pertvarkymams. Pavyzdžiui, partijos Kupiškio aps. komiteto pirmasis sekretorius Petras Grigėnas informacijoje LKP(b) CK 1948 m. pradžioje rašė, jog apskrityje dar aktyviai veikia Antano Starkaus vadovaujama 61 žmogaus „gauja“, kuri 1947 m. gruodžio 8-9 d. įvykdė 8 teroro aktus ir sušaudė 20 žmonių. Po to, nors buvo davę sutikimą balotiruotis į vietines tarybas, „iš baimės“ atsisakė 110 žmonių. Galiausiai 1947 m. pabaigoje pavyko užregistruoti visus 916 kandidatų į vietines tarybas¹³⁵.

Daug Lietuvos gyventojų, ypač pirmaisiais okupacijos metais, šventė Vasario 16-ąją. Nelegalių organizacijų nariai tą dieną neretai pažymėdavo ant pastatų ar medžių iškeldami trispalves vėliavas. 1949 m. LSSR MGB ministro pavaduotojas P. Kapralovas partinei vadovybei pranešė, kad tais metais įvairiose Lietuvos vietovėse buvo nuimtos 24 trispalvės ir surasti 96 egz. atsišaukimų¹³⁶. Be abejo, tais metais atsišaukimų buvo tūkstančiai, tik menka jų dalis pateko į čekistų rankas. Trispalvės paprastai būdavo iškeliamos ten, kur jas ne taip lengva būdavo nukabinti. Prienuose 1949 m. vėliava buvo iškelta ant subombarduoto alaus bravoro išlikusio bokšto. Į išdegusį keliolikos metrų aukščio bokštą įlipti viduje išlikusiomis angomis galėdavo tik vaikai, tad suaugęs žmogus turėjo lipti išorinėje bokšto sienoje esančiais kabliais. Kadangi vėliava buvo užminuota, tai laukiant iš Kauno atvykstančių išminuotojų prieniškiai kelias valandas galėjo gėrėtis virš miesto plevėsuojančia trispalve. Bokštas buvo maždaug už 200 m nuo MGB būstinės.

Dalinę tiesą čekistų pranešimuose dažnai keisdavo absoliutus melas. Laikinai einantis LSSR MGB ministro pareigas P. Kapralovas A. Sniečkui ir M. Gedvilui 1948 m. balandžio mėn. specialiame pranešime apie valstiečių nuotaikas paskelbus LSSR MT ir LKP(b) CK nutarimą „Dėl kolektyvinių ūkių organizavimo respublikoje“ rašė, jog nutarimą „vargingieji ir vidutinieji valstiečiai sutiko pritariamai ir didelė jų dalis po šio nutarimo paskelbimo stoja į organizuojamus kolūkius“¹³⁷. Iš tikrųjų į kolūkius norėjo stoti tik vienas kitas procentas Lietuvos valstiečių; norintieji stoti buvo arba visiški nuskurėliai, arba beraščiai.

1949-ieji buvo vieni dramatiškiausių Lietuvos valstiečiams. Tų metų pradžioje kolūkiuose buvo apie 4 proc. valstiečių, metų pabaigoje - per 62 proc. Tokį stojančiųjų masiškumą buvo galima pasiekti tik naudojant įvairiausius prievartos ir teroro būdus (vienas iš jų - baimė būti ištremtam). Gyventojai buvo įkalbinėjami, bet dažniausiai statomi prie sienos imituojant sušaudymą, uždaromi į rūsius, mušami. Partijos Kretingos aps. komiteto agitacijos ir propagandos skyriaus vedėjas Raudonis Klabų kaime organizuodamas kolūkį įsakė stribams šaudyti, jei valstiečiai mėgins išsibėgioti iš susirinkimo; atsisakiusius vertė 10—15 min. stotis ir tūpti, vieną moterį įstūmė į dilgėles ir t. t. ¹³⁸

1950m. žemės mokestis „buožėms“, palyginti su 1949 m., buvo padvigubintas (vienas ūkis vidutiniškai mokėjo apie 12 tūkst. rb), o turintiems 10—13 ha — padidintas beveik penkis kartus (1949 m. mokėjo apie 1 tūkst. rb, o 1950 m. - per 4,7 tūkst.). Iki 1950 m. mokesčių skirtumas tarp trijų ūkių, turinčių iki 10 ha, ir vieno ūkio, turinčio apie 30 ha, siekė daugiau kaip tris kartus (7-10 ha ūkiai 1949 m. mokėjo po 684 rb, 25—30 ha - 7208 rb), o 1950 m. mokesčiai beveik suvienodėjo, t. y. trys po 10 ha ūkiai mokėjo tiek pat kiek vienas 30 ha ūkis¹³⁹. Taip padaryta todėl, kad 1950 m. visi valstiečiai, net ir turintys tik po kelis hektarus žemės, bet neįstoję į kolūkius, buvo priskirti „buožių“ kategorijai. Sovietams visi nestoję į kolūkius buvo vienodi priešai. Mokesčių našta buvo gana veiksminga sovietų priemonė, nes iš jų nesumokėjusio asmens buvo galima atimti visą turtą, net ir gyvenamąjį namą.

Tuo tarpu komunistai, prieštaraudami akivaizdžiai tiesai, LKP(b) CK XX plenume 1949 m. pradžioje tvirtino: „[...] Tarybų Lietuvos darbo valstiečiai, Tarybų Sąjungos broliškų respublikų kolektyvinių ūkių valstiečių istorinių pergalių įkvėpti ir įsitikindami kolektyvinės santvarkos pranašumu, vis plačiau jungiasi į kolektyvinius ūkius“¹⁴⁰. Taip buvo teigiama tada, kai kiekvienoje Rusijos srityje buvo tik po vieną ar du specialiai dotuojamus pavyzdinius kolūkius, o likusieji 99 proc. buvo ties bado - tiek žmonių, tiek gyvulių — riba, kuri kai kuriose vietovėse jau buvo peržengta.

Ne tik kaimų gyventojai, bet ir partizanai kiek galėdami priešinosi tam pražūtingam Lietuvos kaimo sukolūkinimui. 1949 m. pradžioje buvo apie 2 tūkst. partizanų, tais lemtingais metais jų žuvo beveik 1,2 tūkst. (daugiau negu 1948 m. ir ypač 1950 m., kai atitinkamai žuvo 1135 ir 635 partizanai). Partizanų vadai gerai suprato, kad kolūkiai yra ne tiek ekonominė, kiek politinė okupantų priemonė, kuria siekiama padaryti galutinai nuo valdžios malonės priklausančius iki tol sąlyginai laisvus kaimiečius (miestiečiai nuo valdžios malonės priklausė nuo pat reokupacijos pradžios, kai buvo nacionalizuotos privačios įmonės, dirbtuvės, parduotuvės ir kt.). Planuota, kad suvarius visus į kolūkių gyvenvietes, jose įkurdinus po vieną kitą agentą, bus galima kontroliuoti kiekvieną žmogaus žingsnį. Atėmus iš kaimiečių žemę, kartu ir maistą, tikėtasi pakirsti partizanų rėmimo bazę. Žemaičių apygardos partizanų vadovybė viename iš savo įsakymų nurodė visomis išgalėmis kovoti prieš kolūkius, nes po jų sudarymo bus kuriamos gyvenvietės, kuriose bus įkurdinami šnipai, ir į jas laisvai nebus galima įeiti. Siekiant gyvenvietes paversti mažomis tvirtovėmis, apginkluojami kolūkiečiai¹⁴¹.

Partizanų vadų prognozės visiškai pasitvirtino. Čekistų vadovybė 1949 m. pradžioje LKP(b) CK rašė, jog partijos komitetai nesugeba įtikinti kolūkiečių, kad reikia aktyviai kovoti su „banditais“, todėl kolūkiečiai dažnai atsisako imti ginklus. Plungės aps. nebuvo sukurti 37 savigynos būriai, Kauno aps. - 19, Trakų aps. — 13 ir t. t. Partijos komitetai taip pat neįvykdė nurodymo visiškai sukomplektuoti stribų būrius. Rusų tautybės stribai nepakeisti lietuviais, stribų būriuose yra apie 2 tūkst. rusų. „Aišku, kad toks rusų skaičius būriuose negali padėti vykdyti tas politines užduotis, kurios pavedamos liaudies gynėjų būriams“¹⁴². Vadinamieji savigynos būriai buvo kuriami kiekviename kolūkyje, ginklai kolūkiečiams dažniausiai būdavo įbrukami prievarta. Neretai juos iš kolūkiečių be mažiausio pasipriešinimo surinkdavo partizanai, o surinkdami dar ir pagrasindavo ginklus laikantiems, kartais konfiskuodavo dalį jų turto. Aktyvesnį ginkluotą kolūkio veikėją partizanai nubausdavo net mirties bausme. Komunistai to ir siekė, taip mėgindami įvaryti pleištą tarp partizanų ir gyventojų. Stribus taip pat mėginta „sulietuvinti“ siekiant tų pačių tikslų - kad lietuvis pjautųsi su lietuviu, o ateityje būtų galima teigti, jog patys lietuviai įveikė „buržuazinių nacionalistų“ pasipriešinimą.

Po prievartinio suvarymo į kolūkius valstiečiai, atsitokėję nuo patirto šoko, daug kur pradėjo protestuoti, masiškai buvo paduodami pareiškimai išstoti iš kolūkių. Bet komunistai ir čekistai tokiems proveržiams buvo pasirengę, jie puikiai mokėjo tramdyti kitaminčių nepasitenkinimą. Čekistų nuomone, mėginimų išstoti iš kolūkių priežastys buvo tokios: 1) į valdžią kolūkiuose prasibrovė buožės; 2) nepakankamas partinis masinis darbas stiprinant kolūkius; 3) žemės ūkio artelės įstatų pažeidimai kuriant kolūkius. Išstojimo iš kolūkių nuotaikos 1950 m. pradžioje vien Kaišiadorių r. buvo apėmusios 30 iš 72 kolūkių¹⁴³. Komunistai tikėjo (arba apsimetinėjo tikį), kad jei idėja teisinga, kyla iš objektyvių visuomenės raidos dėsnių (tą jie taikė ir kolūkių sudarymui), tai, jei kas nors ne taip vyksta, kalta yra ne idėja, o jos įgyvendintojai. Analizuodami kolūkių sudarymo klaidas, čekistai kaltę pradėjo versti buožėms. 1949 m. pradžioje į SSRS MGB rašytame rašte P. Kapralovas konstatavo: „Asmenys, vykdantys antikolūkinę agitaciją, yra agentūriškai apdorojami [...]. Per partinius organus imtasi priemonių, kad iš kolūkių būtų išmesti buožės ir kiti antitarybiniai elementai“. Pateiktas pavyzdys, kad Baisogalos vlsč. vykdomojo komiteto pirmininkas Rancevas, agituodamas už kolūkius, kalbėjęs: „Kas į kolūkius neis, tam mes patepsime ratus ir tegul sau važiuoja į Sibirą“¹⁴⁴.

Kaip jau minėta, be čekistų, partinių darbuotojų ir apskritai okupantų rusų, buvo ir kitokių rusų, kurie į Lietuvą atvyko gelbėdamiesi nuo vargano gyvenimo Rusijoje, itin pablogėjusio karo metais. Jų pasakojimai griovė visokią propagandą apie pasiturintį ir šviesų gyvenimą kolūkiuose. Partijos Vilniaus aps. komiteto sekretorius Vasilenka savo 1949 m. pranešime LKP(b) CK prašė leisti apskrities organizacijoms „visus politiškai nepatikimus ir priešiškai nusiteikusius asmenis išsiųsti į ankstesnę gyvenamąją vietą“, nes traktorininkas N. Surminas, į Nemenčinės vlsč. Rinkaučiznos kaimą atvykęs iš Voronežo sr., kalbėdavęs: „Atvykau į Lietuvą, kad nemirčiau iš bado. Dirbdavau, bet nieko negaudavau. Ir čia kolūkius steigia - koks velnias juos išgalvojo“. Iš Vitebsko sr. atvykęs A. Kurulenka, apsigyvenęs Nemenčinės vlsč. Grybėnų kaime, kalbėjęs: „Rusijoje nieko nėra, ji visiškai nuskurdinta; aš noriu gyventi, o ne kankintis“¹⁴⁵.

Po stipraus spaudimo, gąsdinimų, suėmimų ir net šaudymų virš galvų paprastai kaime neatsirasdavo žmogaus, kuris sutiktų pirmas pasirašyti pareiškimą „stoti“ į kolūkį. Po to, kai Anykščių aps. Kurklių vlsč. Antanavos kaime nepavyko pirmasis susirinkimas, kurį, anot komunistų, išardė Staškevičius ir Dūda, teigdami, jog kolūkiai - tai vergija (už tai juos vėliau emgėbistai suėmė; apie tai, kad kolūkiuose blogai, jie teigė sužinoję iš rusų karių), buvo rasta išeitis - mesti burtai, kas pirmas turi pasirašyti. Kaip minėta, net ir priversti parašyti pareiškimus su prašymu priimti į kolūkį, žmonės vėliau, pamatę, kokia netvarka ir savivalė ten vyrauja, tai vienur, tai kitur mėgino iš kolūkių išstoti. 1950 m. viduryje Kaišiadorių r. iširo 14 kolūkių, kuriuose moterys sutikdamos pareigūnus šaukė, kad jų vaikai alkani, prašė duonos ir t. t. Partiečiai ir čekistai padėtį normalizavo iškėlę 14 baudžiamųjų bylų 26 žmonėms ¹⁴⁶.

Apie pogrindžio tikslus ir veiklos metodus informaciją LKP(b) CK ir vietiniams partijos veikėjams teikė čekistai. 1949 m. pradžioje MGB Tauragės AS viršininkas A. Lapinas partijos komiteto pirmajam sekretoriui Bronislovui Krasauskui nusiuntė gyvo paimto Kęstučio apygardos štabo viršininko Roberto Gedvilo apklausos protokolus (beje, tardymo protokolais galima tik iš dalies tikėti; kankinamas žmogus dažniausiai sakydavo tai, ko reikalaudavo tardytojas, be to, ir tardytojai neretai užrašinėdavo tai, kas jiems patikdavo; tačiau atrodo, kad R. Gedvilo tardymo protokolai yra daugmaž sąžiningai surašyti). Per tardymą R. Gedvilas kalbėjęs, jog partizanai tuos žmones, kurie aktyviai agituos už kolūkius, iš pradžių numatę bausti 10 tūkst. rb bauda, o jei nesiliaus - bus sušaudomi. Nurodyta šaudyti partijos narius, aktyvius sovietinius ir kolūkių veikėjus, šnipus, rusus kolūkių pirmininkus ir asmenis, apsigyvenusius ištremtųjų sodybose. Taip pat partizanams nurodyta veikti nedidelėmis grupėmis, nepulti valsčių centrų ir nerengti pasalų kariuomenei, stengtis išlikti gyviems iki laukiamo Sovietų Sąjungos ir Vakarų demokratijų karo. Prasidėjus karui — veikti užnugaryje, pulti tiltus, geležinkelius ir kt.¹⁴⁷

Sovietiniai aktyvistai valstiečių priešiškumą kolūkiams visuomet mėgindavo aiškinti kieno nors įtaka. Tauragės aps. aktyvistas J. Raicevičius 1949 m. vasaros ataskaitoje Žygaičių vlsč. partorgui aprašė, kaip grupė aktyvistų agitavo valstiečius stoti į kolūkį Putokšlių kaime. Iš pradžių niekam į kolūkį nestojant, vėliau aktyvistai ėjo iš vienos sodybos į kitą ir agitavo individualiai, nes taip elgtis buvo nurodyta. Kadangi ir tada neatsirado norinčiųjų stoti į kolūkį, taip pat pagal nurodymą aktyvistai išrašė kvietimus atvykti į valsčiaus vykdomąjį komitetą. „Jei Pu-tokšliuose niekas nesirašo į kolektyvinį ūkį, tai mes padarėme išvadą, kad ten gal kieno nors surengta priešinga agitacija“¹⁴⁸.

To meto tikrovė — partizanų mėginimas bet kuriomis priemonėmis sustabdyti kolūkių steigimą - buvo svarstoma partijos Tauragės aps. komiteto biuro uždarame posėdyje 1949 m. rugpjūčio 24 d., po to, kai partizanai Šilalės vlsč. Gubrių (?) kaime iššaudė 8 žmonių kolūkio valdybą. Biuro nutarime rašoma: „[...] paraginti kolūkiečius ir pavienius valstiečius, atsakant į niekšingą Majakovskio kolūkio kolūkiečių nužudymą, atsakyti pirmalaikiu visų valstybinių paruošų įvykdymu“. Prieš tai vykusiame uždarame biuro posėdyje buvo konstatuota, jog daug nuveikta triuškinant pogrindį: sunaikintas Kęstučio apygardos štabas, per vieną vasaros mėnesį nukauta 16 partizanų ir t. t. Nutarime numatyta išskirstyti stribus ir milicininkus po kolūkius ir apylinkes, kad jie taptų ginkluotų grupių branduoliais¹⁴⁹.

LKP(b) CK biurų ir plenumų nutarimai bei šiokia tokia veiklos patirtis visų partijos apskričių komitetus versdavo imtis panašių veiksmų po partizanų puolimų bei įvykdytų mirties nuosprendžių. Po to, kai Pažėruose buvo sušaudyti 5 valstiečiai, partijos Kauno aps. komiteto biuras 1949 m. birželio 25 d. svarstė klausimą „Apie politinę padėtį Veiverių valsčiuje“. Nutarime rašoma: „Aktyvas ir ginkluotos grupės nesudarytos. Tarp vadovaujančių valsčiaus darbuotojų susidarė tokia nuomonė, kad Pažėrų, Skraužės (?), Lizdeikių, Piščiškių (?) ir Mozūriškių kaimuose tarybinių žmonių nėra, suburti aktyvą ir sudaryti ginkluotas grupes neįmanoma“. Konstatuota, jog partijos valsčiaus komitetas, MGB ir MVD skyriai dirba atskirai vienas nuo kito. MGB VP nuo partijos komiteto slėpė kai kuriuos antisovietinės veiklos faktus — pasirodžiusius atsišaukimus, valstiečių gąsdinimą ir kt. Partijos valsčiaus komitetas, MGB ir MVD skyriai buvo įpareigoti kolūkiuose ir apylinkėse skubiai sudaryti ginkluotas grupes, o apylinkėse įkurdinti milicijos įgaliotinius, jiems skiriant atsakomybę už kolūkių sargus ir ginkluotas grupes¹⁵⁰.

Pažymėtina, jog dar ir tada, kai komunistai, pradėję suvarinėti valstiečius į kolūkius, į juos ir apylinkes perkėlę savo ginkluotas pajėgas, jau buvo įsiskverbę į kaimus, iki tol buvusius partizanų valdomis, kai kurie partijos sekretoriai padėtį sugebėdavo vertinti blaiviai. Antai partijos Lazdijų aps. komiteto pirmasis sekretorius Leonardas Žėčius 1949 m. sausio 26 d. pranešime A. Sniečkui džiaugėsi, jog padėtis apskrityje „pagerėjo“, net Leipalingio vlsč. iš 6 apylinkių pradėjo dirbti 3. Kartu jis rašė: „Būtina pažymėti ir tai, kad apskrityje iki šiol yra dalis žmonių, priešiškai nusiteikusių prieš tarybų valdžią Lietuvoje, kurie aktyviai palaiko banditų grupes ir patys žlugdo partijos ir vyriausybės priemones. [...] Nepasiekėme tokios padėties, kad kiekvienas komunistas, komjaunuolis ir nepartinis aktyvistas aktyviai kovotų su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis“¹⁵¹.

Buvo mėginama ir teoriškai pagrįsti, kodėl reikia kuo greičiau įsteigti kolūkius. Viename iš partijos Ukmergės aps. komiteto biuro 1949 m. nutarimų apie padėtį Žemaitkiemio vlsč., kuriame partizanai buvo sušaudę 11 žmonių, rašoma: „Valstiečiams plačiai išaiškinti kolūkinės santvarkos pranašumus ir būtinumą greitai sukolektyvinti žemės ūkį, kaip pagrindinį smūgį banditizmui sunaikinti ir vargingųjų valstiečių išlaisvinimą iš buožių priklausomybės“¹⁵².

Tuo metu, kaip ir per visą partizaninio karo laikotarpį, čekistai ir partiniai veikėjai ne kartą konstatavo, kad nėra partinio ir čekistinio darbo vienybės, t. y. represinės priemonės neparemiamos reikiama agitacija ir propaganda. MGB Prienų AS partinės organizacijos sekretorius partijos komiteto IV plenume 1949 m. viduryje teigė: „Kovoti su ginkluotomis gaujomis yra ne tik MGB organų, bet ir visų komunistų ir komjaunuolių užduotis, bet pas mus to nėra“. Tame pačiame plenume Stakliškių vlsč. partinės organizacijos sekretorius Rūkas apie kolūkių steigimo eigą kalbėjo taip: „Reikia turėti omenyje, kad priešas dar stipriai dirba griovimo agitacinį darbą ir mums kartu su MGB ir MVD teks gerokai padirbėti, kad išsivaduotume iš svetimų elementų“. Apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas Petrauskas taip samprotavo: „Tai reiškia, kad mes priešui leidome padirbėti, mes atitrukome nuo masių. Mums nepadeda kolūkių kurti mūsų baudžiamieji organai - MGB, MVD, teismai ir prokuratūra“¹⁵³. MGB AS partinės organizacijos sekretorius metų pradžioje sakė: „Partinis tarybinis aktyvas į kaimus vis dar negali vykti be ginkluotos apsaugos. Reikia pasakyti, kad jei su nacionalistiniu pogrindžiu kovotų ne vien MGB organai, bet kartu su jais ir partinės organizacijos, padėtis apskrityje būtų geresnė“. Jam pritarė ir MGB karinės dalies atstovas: „Mūsų valsčių partinės organizacijos dar nėra užtikrintos, kad nebus šių gaujų netikėtų puolimų [...]. Mes dirbame vienpusiškai, tik durtuvu, neatliekame masinio aiškinamojo darbo tarp vietos gyventojų“¹⁵⁴. Taip vieni kitiems vertė atsakomybę už nesugebėjimą palaužti pogrindžio ir Lietuvos gyventojų pasipriešinimą. Beveik kiekvieno partijos Prienų aps. komiteto biuro posėdžio metu buvo skiriami įvairūs papeikimai pareigūnams rusams už besaikį gėrimą, kyšių ėmimą, girtų siautėjimą bei šaudymą ir t. t. Į Lietuvą buvo atvažiavę anaiptol ne geriausi Rusijos žmonės.

PADĖTIS PO KOLŪKIŲ ĮSTEIGIMO. Dar ir 1949 m. susidūrimų, susišaudymų su partizanais buvo gana dažnai; visi tie atvejai svarstyti partijos komitetų biuruose. Antai 1949 m. vasarą partijos Utenos aps. komiteto biure, be kitų, buvo aptartas ir toks įvykis: „Rugpjūčio 25 d. grupė ginkluotų aktyvistų - kandidatas į partijos narius Treinys, Kuktiškių valsčiaus komjaunimo sekretorius Borisa ir komjaunuoliai drg. Kisielius, J. Surgailis ir Kupstaitė, dirbdami Panevėžio apskrityje grūdų paruošų reikalu, užmiršę budrumą ir atsargumą, neparuošę ginklų staigaus banditų puolimo atvejui, užėjo į valstiečio Jakučio namą, neblokavę svarbių atsitraukimo kelių. Iš Jakučio kambario staiga iššoko pistoletu ginkluotas banditas, mirtinai sužeidė komjaunuolį Surgailį, sugebėjo paimti jo automatą ir dingo. Nei kandidatas į partijos narius drg. Treinys, nei komjaunuoliai Kisielius ir Borisa nesiėmė jokių priemonių banditui sunaikinti, nors buvo nuo jo tik už kelių metrų. Šie pavyzdžiai rodo, kad nei MGB VP viršininkas, nei partijos valsčių sekretoriai neinstruktuoja savo ginkluoto aktyvo [...]“. Partijos valsčių sekretoriams nurodyta po kiekvieno partizanų puolimo kartu su MGB poskyrio viršininku išvykti į įvykio vietą, gyventojams aiškinti apie partizanų „reakcingą esmę“. Taip pat nurodyta kiekviename kolūkyje įkurti po savigynos grupę, jai priskiriant stribus ir milicininkus ¹⁵⁵.

Čekistai anaiptol ne visuomet stengdavosi išsiaiškinti, kas gi sovietų valdžiai iš tikrųjų priešinasi. Daug bylų jie yra sufabrikavę ne vien dėl prasto profesionalumo, požiūrio į visus lietuvius kaip į priešus, bet ir dėl partijos komitetų spaudimo iki tam tikro laiko nustatyti „nusikaltimo“ dalyvius. Nesugebėdami to padaryti, čekistai sudarydavo dirbtines bylas, kankinimais dalį suimtųjų ar dažniausiai visus priversdavo prisipažinti, o paskui Ypatingasis pasitarimas (OSO) juos nuteisdavo (tokias sufabrikuotas bylas būdavo vengiama perduoti karo tribunolui (KT), nes galėdavo išaiškėti sufabrikavimo aplinkybės; teisiant už akių visi čekistų pateikti dokumentai atrodydavo daugmaž įtikinamai). 1949 m. rugpjūčio 27 d. partijos Utenos aps. komiteto posėdyje buvo svarstytas apskrities švietimo skyriaus vedėjo nužudymas jo bute rugsėjo 26-osios naktį į 27-ąją. Nurodyta čekistų vadams atskleisti pogrindinę organizaciją ir surasti žudikus. Dar nurodyta sustiprinti pasų režimą, saugoti miestą ir jame patruliuoti¹⁵⁶.

Čekistai greitai „atskleidė“ pogrindinę organizaciją, suėmę didžiausią autoritetą turinčius, gerai besimokančius gimnazistus. Dalis jų „prisipažino“ padarę nusikaltimą, visi buvo nuteisti, kai kurie lageriuose ir žuvo. Tarp gimnazistų buvo ir dabar žinomas senovės pastatų tyrinėtojas dr. Napalys Kitkauskas, beje, vyriškai ištvėręs kankinimus ir neleidęs čekistams jį palaužti. Jo teigimu, dalies „bendrabylių“ jis net nepažinęs.

Kaip žinoma, prieš priimdamas nutarimą LKP(b) CK į vietą nusiųsdavo savo atstovą, o partijos apskričių komitetai į valsčius siųsdavo savo atstovus, dažniausiai trejetą žmonių. Jų pažymose daugmaž atsispindi to meto padėtis. Toks trejetas, partijos Kretingos aps. komiteto 1949 m. pavasarį pasiųstas į Kartenos vlsč., atlikęs užduotį parašė pažymą apie politinę padėtį tame valsčiuje. Joje rašoma, jog per tris mėnesius valsčiuje buvo nušauti 7 žmonės. Stribai išsidėstę trijose įgulose, tvarkos jose nėra, dažnai girtuokliaujama. Buvusi 4 žmonių ginkluota grupė iširo. Iš 28 kolūkių tik trijuose viskas suvisuomeninta. „Daug svetimų elementų prasibrovė į kolūkius“. Trys apylinkių pirmininkai — „banditų rėmėjai“. Kitame dokumente rašoma, kad partizanai palaiko ryšį ne tik su šių trijų apylinkių pirmininkais, bet ir su šešių kolūkių pirmininkais¹⁵⁷. Beje, tiek apylinkių, tiek kolūkių pirmininkų gyvenimas partizaninio karo metu iš tikrųjų buvo nepavydėtinas. Tuos iš jų, kurie nerėmė partizanų ir buvo jiems priešiški, nuolat turėjo saugoti ne mažiau kaip trys stribai, o itin aršius tiek vienus, tiek kitus partizanai sunaikindavo. Suvarius valstiečius į kolūkius, iš jų atėmus pragyvenimo šaltinį - žemę, partizanai maistą daugiausia galėdavo gauti tik iš kolūkių fermų ir sandėlių. Dalis kolūkių pirmininkų iš politinių įsitikinimų, o dar daugiau iš baimės partizanus grūdais ir mėsa aprūpindavo patys, iš kitų maistas būdavo paimamas jėga.

Represinių organų vadovybė nuolat ir kuo toliau, tuo operatyviau (išplėtotas agentų tinklas leido tą daryti) teikdavo LKP(b) CK informaciją, kurioje neretai tiesa buvo painiojama su sau naudingomis išvadomis. Ataskaitoje apie padėtį 1949 m. kovo mėn. MGB vadovybė rašė, jog tų metų vasario 16 d. visos Lietuvos partizanų vadai priėmė deklaraciją ir visi partizanų junginiai sujungti į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS), turintį centralizuotą vadovybę. Pateikta sąjūdžio Tarybos rezoliucija, kad „leidžiama legaliai veikti visoms partijoms, išskyrus komunistų, kurios nariai, įkūrus demokratinę valdžią Lietuvoje, bus atiduoti teismui kaip Tėvynės išdavikai [...]“. Pasak čekistų, partizanų vadų suvažiavimas pažymėjo, kad visuomenės nuomonė pakrypo į sovietų valdžios pusę; jame nutarta neleisti pavieniams partizanams savavaliauti - plėšti ir žudyti bei ketinta „gaujose“ įvesti griežtą drausmę. Tačiau, čekistų teigimu, nepaisant vadų nurodymų, „banditų moralinis pakrikimas tęsiasi“. Tam teiginiui pagrįsti remiamasi Dainavos apygardos vado pavaduotojo Žaibo (Vaclovo Voverio) laišku, kuriame rašoma, jog valstiečius reikia bausti mirties bausme, nes „jie užmirš, kad mes esame, ir mes prarasime autoritetą Dar rašė, jog partizanai didina konspiraciją, į rezervinius būrius priima tik gerai patikrintus asmenis¹⁵⁸. Čekistai, žodį „išdavikai“ pakeitę į „valstiečiai“ ar „žmonės“, sukeisdavo prasmes. Iš tikrųjų LLKS posėdžio protokole buvo rašoma, jog būtina „išdavikus griežtai bausti, bausmės įvykdymą viešai paskelbti“. Bausti nuteisus pagal Baudžiamąjį statutą, o „asmenys, užtikti bevykdant nusikalstamą darbą, numatytą okupacijos meto Baudžiamajame Statute, gali būti baudžiami vietoje, be teismo“¹⁵⁹. Mirties bausmė buvo paskutinė partizanų poveikio priemonė; prieš tai dar būdavo perspėjimai, piniginės baudos, fizinės bausmės. Mirtimi būdavo baudžiami agentai, žmonės, pasirašę trėmimo dokumentus, apsigyvenę ištremtųjų ūkiuose, paėmę iš okupantų ginklus ir pan. Sovietai tuos žmones, kuriems partizanai įvykdė mirties nuosprendžius, paprastai vadindavo „nekaltomis aukomis“, o raštuose saviesiems nurodydavo, jog būdavo žudomi asmenys, padėję okupantams, arba lojalūs sovietų, t. y. okupantų, valdžiai. LSSR MGB ministras P. Kapralovas vienoje 1949 m. pažymoje A. Sniečkui rašė: „Lietuvos buržuaziniai nacionalistai pradėjo vykdyti terorą prieš tuos pačius lietuvius, įtarę mažiausiu lojalumu Tarybų valdžiai“¹⁶⁰. Iš tikrųjų už menkiausią lojalumą partizanai paprastai tik perspėdavo. Įsigalinčios sovietinės struktūros buvo itin atkakliai ardomos ir griaunamos, taip pat ir sušaudant toms struktūroms, ypač čekistams, padedančius asmenis. Tokių kolaborantų partizanai sušaudė apie 10 tūkst. Be abejo, jų vaikams, seserims ir broliams sušaudytieji ir dabar tebėra artimi ir mylimi, todėl net ir dabar pasigirsta kalbų, jog partizanai buvo banditai, kovoję su savais žmonėmis. Deja, „savi žmonės“, karo metu perėję į priešo pusę, yra pavojingiausi, nes jie smogia iš užnugario, iš ten, kur, atrodo, turėtų būti saugu. Lietuvos partizanų garbei reikia pasakyti, jog jų smūgiai dažniausiai būdavo aiškiai nutaikyti, skirti konkretiems asmenims, retai - šeimoms.

Jie tik keletą kartų yra atakavę ištisus kaimus, ir tai visuomet buvo rusų kolonistų kaimai. Partizaninių karų istorijoje yra žinoma daug atvejų, kai partizanai nušluodavo ištisus kaimus su jų gyventojais. Ypač negailestingai elgėsi raudonieji partizanai Kryme, Ukrainoje, Gudijoje. Be abejo, visų kraštų ir laikų partizanai darė lemtingų klaidų, sušaudydami ir nekaltus žmones. Partizaninio karo specifika tokia, kad paprastai nebūdavo laiko kruopščiam ilgam tyrimui, partizanai neturėjo kalėjimų, o uždelsus buvo galima sulaukti ir savo bei kovos brolių žūties. Elgtis kiek galima apskaičiuotai, dozuojant bausmes, partizanus vertė ir būtinybė išlaikyti gyventojų paramą, be kurios neįmanomas joks partizaninis karas.

Tam tikra problema komunistams kildavo tada, kai reikėdavo paaiškinti, pirmiausia sau, kodėl pasipriešinime dalyvauja tiek daug žmonių, kurie pagal marksizmo teoriją turėjo būti jų pusėje. Tą problemą nuolat kėlė MVD pasienio apygardos kariuomenės karo prokuroras plk. S. Grimovičius. Vienas pirmųjų šią problemą suformulavo LSSR MVD karo tribunolo pirmininkas Aleksejus Chaliavinas, kuris savo rašte VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkui V. Ščerbakovui ir A. Sniečkui apie 1944-1946 m. iki birželio mėn. KT nuteistus žmones rašė: „Iš lentelės matyti, kad 644 asmenys, arba 7,5 proc. visų nuteistųjų iš dvarininkų, buožių ir dvasininkų tarpo sugebėjo patraukti savo pusėn 7624 žmones, arba 92,5 proc. visų nuteistųjų iš dirbančiųjų gyventojų - valstiečių, amatininkų, moksleivių ir inteligentų“¹⁶¹.

1949 m. antrąjį ir trečiąjį ketvirčiais už „valstybinius nusikaltimus“ (taip buvo vadinami politiniai „nusikaltimai“) KT teisė 738 žmones (daugiau negu 1948 m. per tą patį laikotarpį, nes daugiau bylų siųsta ne į OSO, o į KT), iš jų 714 buvo lietuviai. Teisiamųjų socialinė kilmė tokia: 50 darbininkų, 39 tarnautojai, 12 mokinių, 96 samdiniai varguoliai, 377 vidutinieji valstiečiai, 130 buožių ir t. t.¹⁶² Ir šiame žmonių margumyne vadinamųjų buožių buvo tik apie 7 proc. Tiesa, kitais čekistų skaičiavimais (kurie galėjo būti ir suklastoti), tarp nuteistųjų buvo ne apie 7 proc., o 21 ar net 24 proc. atstovų iš „priešiškų klasių“¹⁶³.

Matyt, susidūrę su tokiu pagal marksizmo teoriją nepaaiškinamu faktu, kai kurie komunistai, ypač prokuratūroje, mėgino tuos duomenis „taisyti“, tą grįsdami klasių kovos teorija. Tokį spėjamą duomenų pritempimą prie norimų tarsi patvirtina žemiau pateikiami duomenys. Pažymoje apie 1949 m. sausio-liepos mėn. MGB suimtų žmonių socialinę kilmę rašyta, jog tuo metu buvo suimti 2135 žmonės (sudėjus išeina 2329), iš jų buožių - 251, vidutiniųjų valstiečių - 644, vargingųjų valstiečių -160, kolūkiečių - 31, darbininkų - 156, tarnautojų - 191, apylinkių pirmininkų ir sekretorių - 20, stribų - 6, inteligentų - 58, moksleivių - 111, religinio kulto tarnautojų - 55, be aiškaus užsiėmimo - 295, kitų - 351. Tuo tarpu pažymoje, ant kurios užrašyta „drg. Sniečkui — į Maskvą“, pateikti tokie duomenys: 1948 m. MGB suėmė 4360 žmonių, tarp jų 1274 buožes, 941 vidutinįjį valstietį, 316 varguolių, 618 tarnautojų, 1211 - kitų¹⁶⁴. Taigi pirmuoju atveju buožės sudarė 12,5 proc., antruoju - per 29 proc. Nors tai ne to paties laikotarpio duomenys (pirmuoju atveju — 1949 m. pirmosios pusės, antruoju atveju — 1948 m.), tačiau daugiau kaip dvigubai duomenys dėl šios priežasties negalėjo skirtis. Be abejo, į Maskvą siunčiami duomenys buvo koreguojami, nes jie turėjo patvirtinti, jog Lietuvoje vyksta klasių kova, o ne pasipriešinimas okupacijai. Kad taip buvo elgiamasi, galima spręsti ir iš žemiau pateiktų pavyzdžių.

LSSR prokuroras Dmitrijus Salinas P. Kapralovui 1948 m. pradžioje siųstame rašte rašė apie 1947 m. gegužės-1948 m. sausio mėn. pagal RSFSR BK 58—10 str. (antisovietinė agitacija) nuteistus 200 žmonių, iš kurių 8 buvo darbininkai, 12 tarnautojų, 31 varguolis, 121 vidutinysis valstietis, 28, arba 14 proc., - buožės. Jis teigė: „Be abejo, tai neteisinga. Reikėtų už antitarybinę agitaciją smogti buožei, o ne varguoliui ir vidutiniajam valstiečiui“. Toliau įtikinėjo, jog „reikia smogti buožei, o mums artimus sluoksnius profilaktiškai apdoroti“. Nepasitenkinimą sovietų valdžia aiškino labai paprastai - neva jis kyla arba dėl neteisingų kai kurių valdžios atstovų veiksmų, arba dėl buožių kurstymo. Kitame tą pačią dieną išsiųstame rašte prokuroras pateikė duomenis apie ištremti numatytų žmonių socialinę kilmę. Prokuratūra iš MGB 1947 m. lapkričio-1948 m. gegužės mėn. buvo gavusi 2145 apskaitos bylas dėl ištrėmimo tvirtinimo. Buožių tarp numatytų ištremti buvo 49,7 proc., vidutiniųjų valstiečių -43,8 proc., varguolių - 6,5 proc. Varguolių bylų netvirtino, o vidutiniųjų valstiečių skaičių, prokuroro manymu, reikėjo sumažinti. Pasak D. Salino, per daug greitai, remiantis tik 1-2 agentų pranešimais, žmogus įrašomas į tremiamųjų sąrašą, plačiau apie jį neapklausiami kaimynai. Vykdomųjų komitetų pažymose, anot prokuroro, turi būti parašyta apie šeimos socialinę turtinę padėtį iki žemės reformos ir po jos, šeimos sudėtį, giminystės ryšius ir ar visi šeimos nariai gyvena ūkyje, o ne vien rašyti apie tai, kad tas ar kitas šeimos narys yra „gaujoje“ ar perėjęs į nelegalią padėtį. Prokuratūra tąkart dėl nevisiško aiškumo MGB grąžino 9,1 proc. tremiamųjų bylų¹⁶⁵.

Kažin ar patys prokurorai susigalvojo „gerinti“ suimtųjų ir tremiamųjų socialinę kilmę. Tikriausiai jie gavo atitinkamus nurodymus iš LKP(b) CK. Taip buvo mėginama klastoti pasipriešinime okupacijai dalyvavusių žmonių kilmę, kuo labiau priartinant prie marksistams priimtinų duomenų. Tačiau tie duomenys, nors ir daugiau ar mažiau suklastoti, akivaizdžiai rodo, kad okupantams priešinosi visi gyventojų sluoksniai tolygiai. Be abejo, socialinė komunistų demagogija žmones veikė, bet ne tiek, kad socialiniai dalykai užgožtų laisvės siekimą.

Oficialiose partinių funkcionierių kalbose vis labiau įsigalėjo Lenino ir Stalino kalbų stilius, kai ne tiek aiškinama ir aiškinamasi, kiek baramasi. Antai publicistas Jonas Šimkus LKP(b) VI suvažiavime (suvažiavimas vyko Vilniuje 1949 m. vasario 15— 18 d.) apie rašytoją Antaną Miškinį kalbėjo, jog jis - „dviveidis išsigimėlis“, o socializmą kurti trukdo „prakeikta reakcingų dvasininkų veikla“. Panaši buvo ir politruko Genriko Zimano kalba. LSSR MGB ministro pavaduotojas P. Kapralovas savo kalboje aiškino, kad Stasys Lozoraitis, Mykolas Krupavičius, Povilas Plechavičius ir kt. yra „amerikoniško imperializmo niekšingi veikėjai“, „judai“, „pasirengę bet kokiai niekšybei“. Kunigai - aktyvūs priešai. „Kolūkių kūrimas kunigams sukelia baisų pyktį“. Toliau jis dėstė, jog buožės lenda į kolūkius, stengiasi kenkti iš vidaus. Pogrindis dėl patirtų smūgių siekia sukurti rezervistų tinklą, į kurį „šantažu ir grasinimais įtraukia ir varguolius bei vidutiniuosius valstiečius“¹⁶⁶. A. Sniečkus tame suvažiavime kalbėjo apie viską. Anot jo, sutriuškintas pasipriešinimas - partijos ir liaudies darbas, prie kurio šiek tiek prisidėjo ir „liaudies gynėjai“. Apie MGB užsiminė nedaug, apie MGB kariuomenę visai nekalbėjo. Jis teigė, esą Antanas Venclova klaidingai idealizuoja Maironį, o Justas Paleckis - Žemaitę. Valstybinė grožinės literatūros leidykla - priešų prieglobstis. Jos buvęs vyr. redaktorius išleido daug praeities autorių, jų tinkamai neįvertinęs. Baigdamas A. Sniečkus pareiškė: „Per artimiausius metus turime pasiekti visišką kolūkinės santvarkos pergalę Lietuvoje“ ¹⁶⁷.

Represinių struktūrų vadovybė A. Sniečkui ir jo vadovaujamam LKP(b) CK ne tik nuolat siųsdavo duomenis, bet ir pateikdavo savo samprotavimus apie pasipriešinimo eigą bei ištakas. 1949 m. pradžioje P. Kapralovas nusiuntė A. Sniečkui 19 puslapių raštą, kuriame teigė, jog pogrindis Lietuvoje susikūrė remiamas vokiečių. Į atvirą kovą su sovietų valdžia stojo tik „išeiviai iš svetimos aplinkos“, tautos išdavikai, vokiečių statytiniai, baudėjai, buržuazinių partijų lyderiai, buvę karininkai ir kiti „reakcingi elementai“, kuo nors susikompromitavę sovietų valdžios atžvilgiu ar jos „nuskriausti“. Pasak P. Kapralovo, partizanai ir toliau demoralizuojasi, nemato kovos perspektyvos. Jie dabar renkasi naujus šeimininkus — anglosaksus, su kuriais mėgina užmegzti ryšį. Išeinama iš pogrindžio susitvarkius dokumentus¹⁶⁸.

Apie „išeivius iš svetimos aplinkos“, apie suimtųjų (taip pat ir gyvų paimtų partizanų) socialinę kilmę jau minėta. Grynai partizanų socialine kilme čekistai susidomėjo vėliau, o gal nė nemėgino to daryti ne vien dėl žinių trūkumo, dėl partizanų užsikonspiravimo, bet ir todėl, kad bijojo vėl gauti duomenis, kurie neigtų „klasių kovos“ Lietuvoje teoriją. Pažymoje apie 1951 m. rugpjūčio 1 d.-1953 m. sausio 1 d. žuvusius 1066 partizanus rašoma, jog 252, arba apie 24 proc., jų buvo kilę iš buožių, ir tik 84, arba apie 8 proc., įvardijami kaip „vokiečių rėmėjai“¹⁶⁹. Turint galvoje, jog duomenys buvo klastojami, iš buožių kilusiųjų procentas gali būti dar mažesnis. Iš tikrųjų vidutinioji valstietija ir iš jos kilusi inteligentija, kaip gausiausias to meto Lietuvos gyventojų socialinis sluoksnis, sudarė besipriešinančiųjų okupacijai pagrindą, o talkino jai iš visų kitų socialinių sluoksnių kilę žmonės - ir varguoliai, ir darbininkai. Tai buvo visos tautos, o ne kurio nors vieno sluoksnio pasipriešinimas.

Čekistai nuolat gyrėsi, ką yra nuveikę, su kuo dar reikia kovoti. LSSR MGB 1949 m. parengtoje „Pažymoje apie lietuvių nacionalistinį pogrindį“ rašoma, kad iki 1949 m. vasario mėn. jau buvo suformuoti du nauji partizanų dariniai - Jūros ir Karaliaus Mindaugo sritys, o A. Ramanauskas-Vanagas formuoja trečią — Pietų Lietuvos. Veikia 10 apygardų štabų, juose dirba 49 žmonės, 21 rinktinės štabe dirba 86 nariai. 210 partizanų būrių dar jungia 1769 partizanus. Nuo 1944 m. „likviduoti“ 9 pogrindžio vadovavimo centrai, 102 apygardų štabai, brigados (t. y. rinktinės) ir komitetai, 1775 partizanų būriai bei 2226 organizacijos ir grupės. Nukauta 17 154 partizanai, suimta 50 359 partizanai ir nacionalistinio pogrindžio dalyviai, legalizuota 38 596 žmonės¹⁷⁰. Nors šie duomenys yra išpūsti, reikia pripažinti, jog čekistai ir vidaus kariuomenė gerokai pasidarbavo, kad suvaldytų ne tik organizuotą, bet ir spontanišką pasipriešinimą. Tačiau ir sovietams tai kainavo nemažai gyvybių ir lėšų bei mažino tos agresyvios valstybės karinį potencialą.

1951 m. kovo mėn. rašytoje pažymoje LSSR MGB ministro pavaduotojas plk. Andrejus Leonovas pateikė tokius duomenis. 1949 m. pradžioje buvo 1795 partizanai, per dvejus metus „likviduota“ (nužudyta, suimta) 3280, o 1951 m. kovo mėn. jų dar buvo 858. Pulkininkas padarė išvadą, kad „ginkluotos gaujos pasipildė nemažu skaičiumi naujų dalyvių“¹⁷¹. Rūpestis dėl savo šalies likimo, prievartinis kaimo sukolūkinimas, trėmimai, verbavimas dirbti agentais bei kiti teroro veiksmai vertė žmones ir po 5-6 metų ginkluotos kovos dar imti ginklą į rankas. Kartu partizanų vadai matė, kad ginkluota kova, nesulaukus konflikto tarp Rytų ir Vakarų demokratijų, tampa vis mažiau perspektyvi, todėl ieškojo kitų būdų tęsti pasipriešinimą. Čekistai tai pastebėjo ir apie tai 1951 m. pradžioje rašė A. Sniečkui. Pasak jų, „legaliai gyvenančių banditų formuotės“ kuriamos tam, kad pogrindis nukreiptų nuo savęs operatyvinius smūgius ir „tęstų ardomąjį darbą, jei bus likviduotos gaujos“. Iš legaliai gyvenančių paminėta Kęstučio apygardoje sudaryta 15 žmonių grupė, kurios nariai Zeringis ir Gajauskas buvo apylinkių pirmininkai, o kiti - mokytojai ir panašių profesijų žmonės¹⁷². Rengiant teoriją, kaip priešintis okupacijai neginkluotos kovos priemonėmis, ypač daug yra prisidėjęs Vakarų srities vadas Antanas Bakšys-Germantas, 1952 m. parengęs Vyčių sąjungos dokumentus¹⁷³. Deja, 1953 m. pradžioje sutriuškinus srities vadavietę, kurioje buvo ir laikraščio „Vyčių keliu“ redakcija, partizanų pradėtas darbas sustojo. Vėliau kiekviena pogrindžio organizacija turėjo ieškoti savo būdų, kaip kovoti su okupantais.

Partizanai 1949-1951 m., didžiojo valstiečių terorizavimo metais, darė ką galėjo, stengdamiesi užkirsti kelią Lietuvos kaimo sunaikinimui, tačiau jėgos silpo. Jau tiesiai į kaimus saugoti kolūkių, apylinkių centrų buvo perkelti stribai, milicininkai, ginkluoti aktyvistai, buvo suaktyvinta vidaus kariuomenės veikla (tais metais kariai beveik negrįždavo į kareivines, nuolat buvo apgulę kaimus, šukavo miškus). Agentų armija (1951 m. jų buvo apie 27 tūkst.) vis labiau apraizgė kraštą, daugėjo išdavysčių, išsijuosę dirbo agentai smogikai, veikę partizanų vardu. Netrūko ir šiaip plėšikų bei žmogžudžių, kurių dalis nusikaltimų, kaip ir agentų smogikų, buvo priskiriama partizanams. 1949 m. paskutinįjį ketvirtį milicija buvo nustačiusi 19 plėšikaujančių banditų grupių su 52 žmonėmis jose, o 1952 m. antrąjį ketvirtį nustatytos net 98 nusikaltėlių grupės, jose buvo 266 žmonės. Iš jų paimtas kulkosvaidis ir automatas, 20 šautuvų ir karabinų, 47 pistoletai ir kitokių ginklų¹⁷⁴. Galimas daiktas, kad sulaikyta tik menka dalis plėšikų ir tikrų banditų (pasak čekistų, „kriminalinių banditų“), nes tuo metu visų vadinamųjų jėgos struktūrų, taip pat ir su kriminaliniais nusikaltėliais turėjusios kovoti milicijos veikla buvo nukreipta prieš nepriklausomos Lietuvos interesams atstovaujančius partizanus ir kitas pogrindžio struktūras.

Pereinamuoju laikotarpiu, 1949-1951 m., kai silpo partizanų jėgos, o kaimus užliejo raudonųjų teroras, įvykiai atskirose vietovėse dėl daugelio priežasčių rutuliojosi skirtingai. 1950 m. balandžio 8 d. vykusiame uždarame partijos Varėnos aps. komiteto posėdyje konstatuota, jog kai 1949 m. buvo nukauta ir suimta 101 partizanas, padėtis apskrityje „ryškiai pagerėjo“. Nutarta: siekiant „valstiečiams įkvėpti daugiau pasitikėjimo“, sovietinis partinis aktyvas po kaimus neturi vaikščioti 15-20 žmonių būriais, privalo atsikratyti „banditų baimės“. Po to, kai Broniaus Krivicko būrio partizanai tų metų spalio 17 d. surengė puolimą Nemunėlio Radviliškio apylinkėse, kurio metu nušovė komjaunimo sekretorių ir nusiaubė tris kolūkius, partijos Biržų r. komiteto biuras prašė LKP(b) Šiaulių sr. komiteto, kad šis iškeltų klausimą dėl įgulos valsčiaus centre padidinimo „ryšium su susidariusia sunkia politine padėtimi“¹⁷⁵.

Štai kas rašoma A. Sniečkui skirtoje pažymoje, kurią čekistų vadovybė parengė kartų su LKP(b) CK Administracinio skyriaus (kuravusio represines struktūras) vedėju Vladimiru Bylinskiu. Pažyma persmelkta buožių baimės (neaišku, tikros ar apsimestinės). Joje rašoma, kad į kolūkius prasibrovę buožės kuria teroristų grupes. Neišsamiais duomenimis, nustatyta, jog respublikoje dar liko 4215 buožių ūkių, iš jų 2258 buvo įstoję į kolūkius. LKP(b) CK biuro 1951 m. gegužės 12 d. nutarime pažymėta, kad partiniai organai neryžtingai kovoja su nacionalistiniu pogrindžiu ir buožėmis. Nesiimta reikiamų priemonių, kad būtų sutrukdyta kenkti buožėms kolūkiuose. Kai kur jie suorganizavo varguolius priešintis kolūkiams, ragino juos nuimti derlių atskirai. LKP(b) CK ir LSSR MGB reikalauja galutinai sutriuškinti pogrindį. VKP(b) CK respublikos komunistams kelia užduotį likviduoti pogrindį per kelis mėnesius. Nuveikta daug, tačiau kai kuriuose rajonuose padėtis dar įtempta, nors sutriuškinti pogrindį yra visos sąlygos - sugriauta materialinė ir socialinė „banditizmo“ bazė, kaime išaugo aktyvistų gretos. Kovoti su pogrindžiu pavesta MGB, jie „kai ką nuveikė“, tačiau pagrindinė užduotis — likviduoti „banditizmo“ liekanas — dar neįvykdyta. Daugelis MGB rajonų skyrių (RS) (Kavarsko, Panevėžio, Ramygalos, Šakių, Šilalės, Vilkaviškio) dirba nepatenkinamai. Kai kurie MGB skyriai silpnai palaiko ryšį su gyventojais, silpnai tiria kolūkių kadrus, tad ten prasibrauna buožės ¹⁷⁶.

Nors kovos rimo, ekstremalių situacijų mažėjo, čekistai ir toliau veikė neatsisakydami senų metodų - kankinimų. Kai 1949 m. vasarą Kalvarijos aps. Krosnos vlsč. partizanai įvykdė mirties nuosprendį valstiečiui, po to be prokuroro sankcijos suimti 12 žmonių buvo laikomi nuo 3 iki 10 dienų ir „sistemingai mušami“. Mušdavo lazdomis ir bizūnais. 1949 m. liepos 13 d. savo namuose Telšių aps. Janapolės vlsč. buvo suimtas valstietis Jonas Servą. Suimdami jį smarkiai sumušė stribai. Emgėbistai netardė dvi dienas, nes apie jį neturėjo jokių duomenų. Liepos 14 d. J. Servą mėgino pabėgti iš areštinės, bet saugumiečiai jį sugavo, o partijos valsčiaus sekretorius I. Vanejevas ir operatyvinis įgaliotinis Pivovarovas sumušė iki sąmonės netekimo. Liepos 16 d. J. Serva nusižudė iššokdamas pro langą. Žmonės per jo laidotuves surengė demonstraciją, jo karstą nešė pro MGB skyriaus pastatą. MGB Rokiškio aps. Panemunio vlsč. poskyryje 1950 m. pradžioje buvo nušautas suimtas Matas Čeičys, beje, suimtas be prokuroro sankcijos¹⁷⁷. Tokių ir panašių atvejų prokurorai tuo metu — šeštojo dešimtmečio pradžioje — nustatė dešimtis, tačiau iš tikrųjų jų buvo šimtai, gal net tūkstančiai. Čekistai meistriškai slėpė savo nusikaltimus net sovietiniams įstatymams, o prokurorai, priklausę toms pačioms represinėms struktūroms, dažniausiai ne itin stengėsi visus nusikaltimus atskleisti.

Ne visuose savo veiklos baruose komunistai buvo tokie atkaklūs ir pareigingi kaip kovodami su partizanais ar suvarinėdami žmones į kolūkius bei įvairiose įstaigose keisdami tarnautojus saviškiais. Kai kuriuos darbus, kuriuos turėjo padaryti tuoj po karo, paliko ilgiems metams, ir dabar jau nepriklausomos Lietuvos kariai, rizikuodami gyvybėmis, turi iš miškų rankioti sprogmenis - minas ir sviedinius, kurių ypač daug miškuose prie Rytprūsių sienos. Dar 1949 m. sausio 3 d. LSSR MGB ministras Dmitrijus Jefimovas kreipėsi į A. Sniečkų, kad šis prašytų Pabaltijo karinės apygardos išminuoti, surenkant ir sviedinius, kai kurias Lietuvos vietoves. Pažymėtina, jog nurodant priežastis, kodėl tą reikia daryti, minimas ne žmonių saugumas, o tai, kad granatomis ir sviediniais naudojasi partizanai¹⁷⁸.

Nelengvą okupuotos šalies žmonių gyvenimą dar labiau sunkino pasitaikantis pavydas, godumas, pagieža. Vis daugėjo įskundimų. Dažniausiai buvo skundžiama paslapčiomis, kreipiantis į MGB žinybas, o kartais ir atvirai. Antai partijos Biržų aps. komitetas 1950 m. vasario 21 d. gavo V. Noreikaitės skundą, kuriame toji rašė, jog ji Biržuose negali gauti darbo, o įstaigose daug buožių ir vokiečių rėmėjų (juos išvardijo). Po to MGB patikrino ir nustatė, kad tarp išvardytųjų vienos brolis - partizanas, kita — iš buožių, trečia — pabėgusi nuo trėmimų¹⁷⁹.

Visuotinio sekimo ir įtarumo atmosferoje čekistinė veikla klestėjo. Sekami buvo visi, ypač inteligentai. 1950 m. antroje pusėje A. Sniečkui ir A. Trofimovui LSSR MGB vadovybės skirtoje pažymoje mėginama nagrinėti antisovietines nuotaikas tarp inteligentų. Čekistų teigimu, „dalis reakcingos inteligentijos“ tebėra priešiškai nusiteikusi sovietų valdžios atžvilgiu. „Neišsivadavę iš buržuazinės įtakos, kai kurie inteligentai reiškia netikėjimą Tarybų Sąjungos galybe; nors ir laikomi lojaliai nusiteikusiais Tarybų valdžios atžvilgiu, iš tikrųjų užima laukimo pozicijas“. Tarp tokių - Vilniaus universiteto ekonomikos dėstytojas Marijonas Gregorauskas (buvęs LSSR prekybos liaudies komisaras), Mokslų akademijos (MA) mokslinis sekretorius prof. Kazimieras Bieliukas, rašytojas Jonas Avyžius (cituojami jo žodžiai: „Visi rusai, kurie atvyko į Lietuvą - perėjūnai. Garbingas žmogus niekada nepaliks savo šalies“), profesorius Antanas Purėnas, rašytojas Jonas Marcinkevičius (pateikiamos jo mintys: „Kaip dabar galima dirbti, kai tai partijos CK, tai MGB, tai tarybinių rašytojų valdyba visą laiką klausinėja, su kuo tu gyveni, kur tu buvai, kas tavo žmona. Tegul velnias neša su jų anketomis tą žydų šutvę ir partines davatkas“)¹⁸⁰.

Silpstant kovoms, stiprėjo inteligentų spaudimas. Kaip matome, atkreiptas dėmesys jau net į jų neutralią laikyseną. Imta reikšti nepasitikėjimą net aiškiais okupantų rėmėjais, tokiais kaip buvęs LSSR NKGB liaudies komisaras A. Guzevičius - jis buvo apkaltintas pinigų iššvaistymu (tuo metu A. Guzevičius dirbo Grožinės literatūros leidyklos direktoriumi). Suėmus tos leidyklos vyr. redaktorių Valį Drazdauską, iš jo buvo išgauti prisipažinimai, kad jis savo darbe „pagrindiniu uždaviniu laikė ne partijos linijos įgyvendinimą, o leidžiamos lietuvių literatūros reakcinio savitumo stiprinimą, kuris atsispindėjo kai kuriose leidžiamose beidėjinėse knygose, iškraipančiose tarybinę tikrovę, taip pat lietuvių klasikų knygose iškeldavo klerikalinius ir nacionalistinius momentus, ideologizuojančius buržuazinių klasių buitį ir moralę“. Paminėtos „reakcingos knygos“: Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“, Vaižganto „Vaizdeliai“, Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“, Augustino Griciaus „Laiko dvasia“. Pasak čekistų, leidykla veikė susitarusi su Leidyklų ir poligrafijos respublikine valdyba. Nebuvo kreipiamas dėmesys į knygų politinį aktualumą, mažai spausdinta SSRS tautų literatūros. „Ypač buvo ignoruojami grožiniai leidiniai apie kolūkinę statybą“¹⁸¹. Ilgiems laikams buvo sunaikintas toje leidykloje susiformavęs tautinės pakraipos intelektualų sambūris - vieni buvo pasodinti į kalėjimą, kiti atleisti.

Kas tuo metu rūpėjo A. Sniečkui, galima suprasti iš jo baigiamosios kalbos LKP(b) CK VIII plenume, vykusiame 1950 m. lapkričio mėn: Anot jo, reikia per 3-4 metus perkelti kolūkiečius į gyvenvietes, „[...] respublikos partinė organizacija pasirengusi įvykdyti šią užduotį [...]. Inteligentai iš esmės su mumis [...]. Kai kurie draugai darė didelę klaidą, tapatindami su buržuaziniais nacionalistais tik banditus. Šią klaidą daug kartų darė drg. Paleckis. Jis ir kalbėjo, ir rašė apie vadinamuosius nacionalinius žmogžudžius. Bet esmė ne vien tie žmogžudžiai. Yra žinoma, kad buvusių buržuazinių valdančiųjų klasių liekanos, esančios užsienyje, netgi pateikė direktyvą, kad nacionalistai atsisakytų teroro ir orientuotųsi išlaikyti savo kadrus“. Pasak A. Sniečkaus, reikia kovoti su „įlindusiais į urvus, iš visur išvalyti“. Nebuvo tikslingai kovojama su menkiausiomis buržuazinio nacionalizmo apraiškomis, kurių pastebima net respublikinio masto veikėjų — J. Paleckio ir M. Gedvilo veiksmuose. „Ir aš klydau. VKP(b) CK yra žinoma, kaip mes visus [tuos] metus kovėmės, o mums CK padėjo, pasitikėjo, mokė, taisydavo“. Kritikuojama tam, kad pasitaisytų, bet M. Gedvilas ir J. Paleckis nenori to suprasti. „Aš pasakyčiau, kad dabartinė drg. Paleckio isterija tai rodo. Savo kalboje drg. Paleckis išniekino tokį aukštą partijos organą kaip CK plenumas [...], nes tokį pranešimą kaip drg. Paleckio galima padaryti kortų klube, o ne CK plenume“. Jie abu „keliaklupsčiauja prieš kai kurias inteligentų grupes su buržuaziniu nacionalistiniu atspalviu“. Jie mano, jog dėmesio centre turi būti inteligentai, o ne partinė organizacija. Apie jų atskirą nuomonę sužino pašaliniai asmenys ir kyla viltis „visokiems buržuazinių nacionalistų šunsnukiams“, kad jiems kai kur pavyks praslysti, pakenkti, išardyti. A. Sniečkus ramino, jog nenorima daryti organizacinių išvadų (t. y. pašalinti iš darbo), o tik išsiaiškinti. Jis teigė, kad J. Paleckis partijos V suvažiavime padarė didžiausią klaidą, siūlydamas ne sulaužyti smetoninį aparatą, o jį panaudoti. Esą M. Gedvilas nuolat klaidingai teigia apie klasių kovos sunykimą.

J. Paleckis iš kalėjimo stengiasi ištraukti buvusį švietimo ministrą Juozą Tonkūną, bet jo dėka paleistas tautininkų generalinis sekretorius Dominykas Cesevičius vėl buvo suimtas, nes universitete visaip kenkė. Ydingą J. Paleckio knygą „Sovetskaja Litva“ padėjo išleisti sioniste E. Teumina. „Aušra“, pasak J. Paleckio, buvo tautinės vienybės idėjos skleidėja, o tai nacionalizmo pagrindimas; komunistų pagrindas yra „Komunistų manifestas“. Į CK (Maskvos) rašyta, jog „nesutinkame su kai kuriais“ J. Paleckio teiginiais, V. Niunka apie tai parašė kritinį straipsnį. Plenume A. Trofimovas kalbėjo apie lenkiškas mokyklas, o M. Gedvilas ir toliau teigia, kad Vilniaus krašte nėra lenkų, yra tik sulenkinti lietuviai. Savo kalbą A. Sniečkus baigė taip: „Partiškumas turi būti neatskiriama kiekvieno bolševiko, kad ir kur jis dirbtų, savybė“¹⁸². Šios A. Sniečkaus kalbos santrauka rodo, jog lietuviai komunistai nebuvo visai vieningi. Jie visi neigė Lietuvos nepriklausomybės galimybę, šventai tikėjo Sovietų Sąjungos galia ir greitu komunizmo triumfu visame pasaulyje, tačiau turėjo skirtingą nuomonę kai kuriais klausimais, pirmiausia skyrėsi požiūris į praeitį. Be to, J. Paleckis ir M. Gedvilas, siekdami, kad komunistinės idėjos būtų priimtinesnės didesniam Lietuvos gyventojų skaičiai, stengėsi šiek tiek švelninti represijas, labiau jas pagrįsti. Minėtame partijos plenume J. Paleckis kalbėjo tris kartus, mėgino ginti savo nuomonę, bet galiausiai pripažino savo klaidas.

Labiausiai J. Paleckis buvo puolamas LKP(b) VII suvažiavime, vykusiame 1952 m. rugsėjo 22-25 d. Suvažiavime jis kalbėjo, jog iš kritikos lavinos supratęs, kad jo klaidos glūdi „buržuazinės praeities liekanose ir individualistinėse tendencijose“, kad partija jį „pastatė į vietą“, išmušė jo pasipūtimą. Dėkojo A. Sniečkui už kritiką, teigdamas, jog yra tik viena partijos linija, o socialiniai dalykai - svarbiausi. Teigė: „[...] būsiu partijos sarginiu šunimi, [...] mano gyvenimo vienintelis tikslas ir užduotis, kartoju, būti ištikimu partijos sūnumi ir Stalino kariu“¹⁸³.

Pokario dogmatinėje LKP(b) vadovybėje J. Paleckis atstovavo šiek tiek liberalesnei pakraipai. Nepriklausomoje Lietuvoje gyvenęs legaliai, jis buvo perėmęs kai kurias tautos kultūrines vertybes; būdamas sentimentalus ir nepiktas žmogus, buvo linkęs užjausti represuojamus ir ujamus asmenis. Giliau vertino Lietuvos praeitį, ne taip kaip A. Sniečkaus tipo komunistai, kuriems istorija tarsi prasidėdavo tik nuo jų atėjimo į valdžią. Bet ortodoksinė LKP(b) CK biuro dauguma J. Paleckį visuomet sugebėdavo priversti elgtis „pagal partijos liniją“, ir jis klusniai pasirašydavo, kaip formalus valstybės vadovas, visus Lietuvai lemtingus dokumentus.

Skaitant LKP(b) CK plenumų ir partijos VII suvažiavimo stenogramas, kyla klausimas, kodėl A. Sniečkaus dogmatikai nesusidorojo su truputį kitaip mąstančiu J. Paleckiu, kaip kad buvo elgiamasi visoje Sovietų Sąjungoje. Kaip vienoje konferencijoje teigė A. Anusauskas, jo nuomone, J. Paleckis buvo Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą bei jos susovietinimo simboliu, nes 1940 m. eidamas Lietuvos prezidento pareigas (tiesa, teisiniu požiūriu fiktyvias) atstovavo neva Lietuvai ir pasirašė visus lemtingus dokumentus. Tačiau J. Paleckis buvo toleruojamas dėl daugelio priežasčių. Pirma, jis šventai tikėjo komunizmo idėjomis (tai ypač gerai atsiskleidžia jo pokalbyje 1946 ar 1948 m. su vėliau sušaudytu partizanu Pranu Švilpa¹⁸⁴, kuris tuo metu, kaip jis teigė, dėl prastos sveikatos buvo išėjęs iš miško ir svetima pavarde mokytojavo Šeduvoje. Tada J. Paleckis reiškė tvirtą įsitikinimą, jog po dešimties metų visame pasaulyje įsigalės komunizmas). Antra, Lietuvos komunistai pokario metais beveik neturėjo žmonių, kurie galėtų bendrauti su inteligentais. Minkšto charakterio J. Paleckis tokiam darbui labai tiko. Trečia, svarbiausia, lėmė Maskvos požiūris į Baltijos šalių komunistus. Paskutiniaisiais Stalino valdymo metais, šeštojo dešimtmečio pradžioje, Sovietų Sąjungoje vyko du didžiuliai kruvini komunistų valymai — Gruzijoje vadinamasis Mingrelijos procesas ir vadinamoji Leningrado byla. Estijoje 1949-1951 m. buvo pakeisti beveik visi partiniai vadovai, apkaltinus juos nacionalizmu, tačiau nė vienas iš jų ne tik nebuvo sušaudytas, bet net nenuteistas. Peršasi išvada: Baltijos šalyse taip trūko kolaborantų, kad jie buvo tausojami.

Tačiau tuo pačiu metu išpūstas represinis aparatas, partizaniniam karui einant į pabaigą, vadovavosi gerai žinomu principu, jog „revoliucija ryja savo vaikus“. Per 5-6 metus čekistai sugebėjo sukaupti nemažai duomenų net ir apie asmeninį žmonių gyvenimą. Pavyzdžiui, 1951 m. vasarą LSSR MGB nusiuntė 6 puslapių raštą LKP(b) CK apie aktorę Galiną Jackevičiūtę, tuo metu LSSR MT pirmininko pavaduotojo K. Preikšo žmoną. Inkriminavo jai tai, kad jos tėvas buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas, smulkiai aprašė jos asmeninį gyvenimą, taip pat ryšius su vokiečiais. Raštas baigiamas taip: „Yra duomenų, jog Jackevičiūtė daro įtaką savo vyrui, ypač meno klausimais“. Kibta ir prie kito artisto - solisto Abdono Lietuvninko. Rašyta apie jį, matyt, gavus paklausimą iš LKP(b) CK. Pasak čekistų, jis 1940 m. gal platino antisovietinius atsišaukimus, 1947 m. bendravo su kunigu ir giedojo bažnyčios chore¹⁸⁵. Tuo pat metu užkliuvo dar vienas solistas - Jonas Stasiūnas; čekistai siūlė jo neleisti į vadinamojo demokratinio jaunimo festivalį Berlyne. Mat dvi jo seserys Amerikoje, vienas brolis tarnavo policijoje, kitas skleidė antisovietines žinias, nors ir tarnavo sovietinėje armijoje. Čekistų teigimu, J. Stasiūnas palaikė ryšius su antisovietiniais elementais. Dar apie festivalį rašyta, jog į jį numatoma pasiųsti 14 valstybinio dainų ir šokių ansamblio artistų. 5 iš jų siūloma neleisti, nes, tarkime, R. Monkevičiaus sesers vyras buvo „gaujoje“, 1947 m. suimtas, J. Cijūnėlis repatrijavo iš Vokietijos, jo tėvas gyvena JAV ir t. t.¹⁸⁶

Kad buvo knaisiojamasi smulkmenose ir apie jas informuojami aukščiausi partijos vadovai, geriausiai rodo 1952 m. pradžioje P. Kapralovo A. Sniečkui nusiųstas pranešimas apie tai, jog vidaus kalėjime kaliniams skirtoje duonoje rasta pelė ir dėl to vykdomas tyrimas, kaip ji ten atsirado¹⁸⁷.

Be abejo, buvo ir rimtesnių reikalų. Kadangi Maskvoje beveik be perstojo buvo rengiamos antisemitinės akcijos, stengtasi neatsilikti ir Lietuvoje. Šiuo klausimu čekistai A. Sniečkui pateikdavo gana įdomių samprotavimų. 1951 m. rugpjūčio mėn. P. Kapralovas A. Sniečkui ir A. Trofimovui nusiuntė gana ilgą raštą apie neva Eidukevičiaus odos fabrike veikiančią grupę žydų nacionalistų ir prašė LKP(b) CK nusiųsti ten valstybės kontrolę, kuri turėtų atskleisti žydų sabotažą ir jų kenkėjišką veiklą. Pateikta fabriko darbuotojų tautinė sudėtis:

                 Tarnautojų   Darbininkų

Lietuvių         12 163

Rusų, slavų   49 226

Žydų             51 71¹⁸⁸.

Žydams mėginta primesti ir rimtesnių kaltinimų. P. Kapralovas A. Sniečkui 1951 m. birželio mėn. pranešė apie Tuberkuliozės instituto direktoriaus pavaduotoją Leoną Koganą, kilusį iš milijonieriaus šeimos, kuris karo metu buvo pasitraukęs į Sovietų Sąjungą. Jis, pasirodo, „gydymo praktikoje neteisingai nustatinėdavo diagnozes, darydavo sudėtingesnį ligonių gydymą“, o „laikinus sunkumus aprūpinant ligonius produktais aiškino badu šalyje“. Citavo L. Kogano žodžius: „Visose šalyse inteligentai — tai šalies smegenys, jos pasididžiavimas, o čia — pasityčiojimų ir pajuokos objektas“¹⁸⁹.

Ypač stengtasi saugoti partijos idėjinį grynumą. 1951 m. rudenį čekistinė vadovybė pranešė apie tai, kad LSSR MA partinio biuro sekretorius Algirdas Machovskis vedė ištremto buožės dukrą. Apie jos kilmę jis žinojo. Priešas savo diversijomis esą ne tik griauna partijos narių šeimas, bet siekia dar daugiau. A. Trofimovui buvo pranešta, jog iš gėlių prie komjaunimo CK pastato išdėliotas taikos balandis yra daugiau panašus į lenkų ar vokiečių erelį. Nustatyta, kad tam „diversiniam“ gėlių sodinimui vadovavo agronomas Petras Aidukas. Vadinasi, priešas skverbiasi net į CK. A. Trofimovui buvo pranešta, kad LKP(b) CK instruktoriaus A. Tuezovo tėvas 1938 m. buvo suimtas ir teistas už „kontrrevoliucinius nusikaltimus“. Didelį rūpestį kėlė rajono laikraščiuose pasitaikančios klaidos. Buvo išsiaiškinama, kas jas padarė, kas neapsižiūrėjo ir t. t. Per 1951 m. antrąjį pusmetį A. Trofimovui atsiųsta apie pusšimtis pranešimų apie suimtuosius už antikolūkinę veiklą¹⁹⁰.

Apskritai kolūkiai ilgam liko čekistų veiklos akiratyje. Tą dirbtinį, jokiais ekonomikos skaičiavimais nepagrįstą, Lietuvos valstiečių įpročiams ir psichologijai nepriimtiną darinį buvo galima suburti ir išlaikyti nesuirusį tik naudojant didelį spaudimą, vos ne terorą. 1951 m. P. Kapralovas LKP(b) CK pranešė, jog gauta nemažai kolektyvinių pareiškimų, kuriuose prašoma leisti pavieniui nusipjauti javus, jeigu jie buvo tų prašančių valstiečių pasėti. Čekistai nustatė, kas organizavo parašų rinkimą. „Už kenkėjišką antikolūkinę veiklą suimta 12 žmonių“, taip baigė raštą čekistas¹⁹¹. Beje, suvarant į kolūkius, daugumai žmonių buvo pasakyta, kad jie galės nusipjauti tai, ką patys pavasarį savo laukuose buvo pasėję. Tai buvo apgaulė. Nusipjauti savų javų niekam neleista; iškilusi bado grėsmė buvo viena iš priežasčių, kodėl žmonės pradėjo iš kolūkių masiškai vogti.

Čekistų nuomone, kolūkinė sistema kartais susilaukdavo ir netikėtos kritikos iš asmenų, kurie turėtų ją ginti. P. Kapralovas 1951 m. pavasarį rašė partinei vadovybei apie Vilkijos r. P. Cvirkos kolūkio pirmininko, SSRS AT deputato Volskio kalbas ir jo netinkamą elgesį. Volskio vadovaujamame kolūkyje - daug į jį prasibrovusių buožių. Grįžęs iš Maskvos Volskis pasakojęs kolūkiečiams, kad jų delegacijai rodė tris kolūkius: vieną - geresnį už jų, kitą - blogesnį, trečią - kaip jų. „Bet mums rodė pačius geriausius kolūkius, o likusiuose gyvenimas dar blogesnis“. Kad būtų svariau, pažymoje dar pridėta, jog pirmininkas gyvena su moterimi, kurios vyras suimtas, o jis pats vaikšto po kaimus be ginkluotos palydos. Volskis tris kartus buvo kviestas į partijos rajono komiteto posėdžius, bet nė karto neatvyko ¹⁹². Beje, ši pažyma yra tipiškai čekistinė. Joje politiniai motyvai supinti su neigiamais asmeninio pobūdžio motyvais, turinčiais kriminalinio atspalvio. Paminėjimas, jog pirmininkas po kaimus vaikšto be ginkluotos palydos, turėjo reikšti užuominą, kad jis sutaria su partizanais, todėl šie jo neliečia.

Paskutinę 1951 m. dieną rašytame labai ilgame pranešime A. Sniečkui P. Kapralovas pranešė apie tai, kad partizanai renka maistą ir pinigus iš kolūkių pirmininkų, kolūkiečių ir mokytojų. Pabaigoje rašė: „Reikia pažymėti, kad daugiausia asmenys, iš kurių banditai renka maistą, apie tai organams nepraneša“¹⁹³.

1951 m. pradžioje MGB Kauno sr. valdybos vadovybė LKP(b) CK rašė, „jog priešai keičia taktiką“ - negalėdami sustabdyti kolūkių „kūrimo“, stengiasi į juos pakliūti ir juos griauti iš vidaus. Pranešime išvardyti keli Kauno sr. kolūkių pirmininkai, kurie buvo buožės, vokiečių rėmėjai ir t. t. Tapę kolūkių pirmininkais, jie kenkė. Kauno sr. kolūkiuose per 1950 m. nustatyta apie 450 ten „įlindusių“ buožių, 233 buvo iš jų pašalinti. Apibendrinta: „Didelė jų dalis buvo ir dabar yra vadovaujančiuose postuose“¹⁹⁴. Pati kolūkinė sistema buvo ydinga, neskatinanti žmonių iniciatyvos ir suinteresuotumo, be to, Stalino laikų kolūkiai Lietuvoje anaiptol nebuvo kuriami tam, kad žmonės juose gerai gyventų, o priešingai - kad jie visiškai nusigyventų ir balansuodami ant bado ribos negalėtų remti partizanų. Todėl tuo metu niekas juose negalėjo padaryti tvarkos, jų pirmininkais niekas nenorėjo dirbti, o visa atsakomybė už iš anksto nulemtas negeroves buvo suverčiama buožėms.

Paskutiniaisiais Stalino gyvenimo metais čekistai pradėjo reikšti nepasitikėjimą tais asmenimis, kurie anksčiau priklausė įvairioms kairiosioms partijoms, o vėliau patikėjo bolševikų idėjomis ar tiesiog prisiglaudė prie esančiųjų valdžioje. Vienas iš tokių buvo istorikas (nors pagal išsilavinimą — lituanistas) J. Žiugžda. 1951 m. jis buvo Istorijos instituto direktoriumi, o iki 1948 m. - LSSR švietimo ministras. Suėmus tos ministerijos pedagoginio kabineto vedėją Albiną Iešmantą, daug kaltinimų buvo pažerta ir J. Žiugždai. Jis - ir buvęs eseras, socialdemokratas, praeityje net suartėjęs su tautininkais. Neva tai jo pastangomis Lietuvoje rusų kalbai išmokti skirta mažiau laiko negu kitose respublikose, neva jis nurodęs senąsias mokyklas pertvarkyti pamažu, lėtai perkvalifikuojant mokytojus ir t.t. Kad būtų svariau, A. Sniečkui ir A. Trofimovui skirtame plačiame pranešime pateikiama nemažai ištraukų iš anksčiau J. Žiugždos rašytų straipsnių. Dar vienas kaltinimas jam mestas dėl to, kad dirbdamas Istorijos instituto direktoriumi per trejus metus neparašė LSSR istorijos vadovėlio¹⁹⁵. Kitame pranešime apie J. Žiugždą rašyta, kad jo brolis ištremtas, giminaitis buvo „gaujoje“¹⁹⁶.

Čekistams užkliuvo ir daugiau žinomų, sovietams, atrodo, nuoširdžiai dirbusių žmonių. Pranešime LKP(b) CK apie LSSR finansų ministrą Aleksandrą Drobnį buvo rašoma, jog jis kilęs iš buožių, buvęs liaudininkų partijos narys. 1946 m. suimtas už ryšį su broliu partizanu LSSR MT pirmininko pavaduotojas Juozas Vaišnoras tardymo metu sakęs, jog A. Drobnys daug kur jam pritaręs — ir kad reikia sumažinti represijas, leisti privačią prekybą ir kt. MT reikalų valdytojas Danielius Petryla apibūdintas taip: buvęs plečkaitininkas, jo sesers šeima ištremta, brolis — buožė. Apie tuometinę kinematografijos ministrę Michaliną Meškauskienę rašyta, jog ji - buvusi esere, tik kalėjime suartėjusi su komunistais, dabar „reiškia nesveikas nuotaikas apie rusus“, bendravo su nacionalistais ir t. t. A. Sniečkus informuotas, kad 24 vadovaujantys darbuotojai partijos nariai susirašinėja su užsieniu, tarp jų J. Paleckis, publicistas J. Šimkus ir kt.¹⁹⁷

Visus kuo nors įtariamus asmenis sekdavo agentai. M. Meškauskienę sekė agentas Antanas, J. Žiugždą - net 5 agentai.

Bet, kaip visada, čekistams labiausiai užkliuvo inteligentai. 1952 m. balandžio mėn. LSSR MGB 5-asis skyrius vedė 452 įvairaus tipo bylas prieš įtariamus asmenis. Pavojingiausios buvo 11 agentūrinių bylų, kurios buvo sudarytos prieš suimant įtariamą asmenį. Tarp jų buvo byla, pavadinta „Tranai“ (rusiškai „Trutni“), kurioje buržuaziniu nacionalizmu buvo kaltinami rašytojai Aleksas Churginas, Juozas Keliuotis, Kazys Kiela, Jonas Marcinkevičius, Eduardas Mieželaitis, Albinas Žukauskas; atseit jie „visai nieko nerašo apie tarybinę tikrovę [...], stengiasi išleisti kenksmingą literatūrą“. Juos sekė 4 agentai, iš kurių Gigantas ir Teisingas turėjo visišką jų pasitikėjimą. Visus juos rengtasi suimti.

Tuo metu dar buvo sekama 19 kunigų, 10 stačiatikių dvasininkų. Vyskupą Kazimierą Paltaroką, kuris buvo įtariamas priklausęs nacionalistiniam pogrindžiui, sekė specialus agentas Kukta, agentai Starikas ir Gediminas. Iš žinomų žmonių dar buvo sekamas tautosakininkas Ambraziejus Jonynas (įtariamas priklausęs antisovietinei organizacijai), rašytojai Petras Vaičiūnas (vokiečių okupacijos metais spausdinęs antisovietinius straipsnius, tuo metu apie save telkęs antisovietiškai nusiteikusius asmenis, klausęsis užsienio stočių; jį sekė agentai Krūmas, Ševčenka, Leonas), Kazys Inčiūra (jau nuteistas 25 metams lagerių, byla perduota į archyvą), Augustinas Gricius (daugelio antisovietinių kūrinių autorius, palaikęs ryšį su nacionalistiniu pogrindžiu), menininkai Stasys Ušinskas („tarp jaunimo vykdo antitarybinį darbą, auklėja jį nacionalizmo dvasia“), Justinas Vienožinskis („aštriai antitarybiškai nusiteikęs, kalbėdavęs, kad nori kovoti su tarybų valdžia“), teisininkas istorikas Povilas Pakarklis (buvęs tautininkas; 1946 m. slapta nuo LSSR MA vadovybės surinkęs mokslinę medžiagą iš akademijos fondų ir mėginęs ją paslėpti), aktorė Monika Mironaitė („nusistačiusi prieš marksizmo-leninizmo mokslą, tarp teatro artistų vykdo antitarybinę agitaciją“), dainininkas Romanas Marijošius (karo metu būdamas Sovietų Sąjungoje tarp ansamblio artistų vykdė antisovietinę agitaciją) bei kiti¹⁹⁸. Pažymėtina, kad buvo sekami ir aiškiai sovietiniais ar bent prosovietiniais laikomi inteligentai, pavyzdžiui, Bronius Pranskus-Žalionis (už antisovietinę trockistinę veiklą 1938 m. nuteistas 8 metams) bei Kauno vyskupijos valdytojas Juozapas Stankevičius („praeityje buvęs priešiškas tarybų valdžiai“). Anaiptol ne visi minėti menininkai ir kiti žymūs Lietuvos inteligentai buvo represuoti. Vienus išgelbėjo Stalino mirtis ir atviro teroro mastų sumažėjimas, kiti išsipirko ne itin garbingais būdais. Kai kurie iš jų net tapo marksizmo propaguotojais.

Šeštojo dešimtmečio pradžioje Vakarų demokratijos, ypač JAV ir Anglija, stiprino savo radijo stočių veiklą, siekdamos, kad laisvas žodis pasiektų Sovietų Sąjungą. Sovietų valdžia su čekistų pagalba tuoj pat pradėjo toms stotims trukdyti, paleisdama į eterį tomis pat bangomis savo laidas arba trukdančius garsus. 1951 m. pradžioje Lietuvoje veikė 21 trukdymo stotis: 14 Vilniuje ir 7 Kaune. Be to, Lietuvą dar dengė 30-40 tolimojo veikimo siųstuvų iš Maskvos, Kuibyševo, Sverdlovsko ir kitur. SSRS ryšių ministerija tuo metu svarstė galimybę radijo stotis, „saugančias Pabaltijo erdvę“, įkurdinti vadinamosiose liaudies demokratijos šalyse. Kaune ir Vilniuje turėjo būti statoma dar 20 siųstuvų, tačiau dėl lėšų stygiaus ne visi buvo pastatyti¹⁹⁹.

Vis dėlto daugiausia dėmesio ir tuo metu buvo skiriama buožėms. Štai kas rašoma, matyt, A. Sniečkaus padėjėjų 1951 m. pradžioje parengtame dokumente, pavadintame „Duomenys LKP(b) CK pranešimui LKP(b) VII suvažiavime“: „Buožės kaip klasė likviduoti; dauguma buožių ištremta už respublikos ribų“. Jų likučiams neleista įsitvirtinti kolūkiuose. Vien per dvejus metus už antisovietinę veiklą, daugiausia žemės ūkyje, represuota apie 1 tūkst. buožių, bet jų likučių dar yra. Svarbiausia to priežastis - blogai suderintas administracinis ir politinis agitacinis darbas (išbraukta, kad svarbiausia priežastis - „nepakankamos administracinės priemonės“). Plačiosios masės nepakeltos į kovą, todėl reikia didinti budrumą, „priešus iš visur išvyti“ ²⁰⁰. „Administracinės priemonės“ - tai sovietų valdžios teroro priemonės, tarp jų ir trėmimai. Vis dėlto nedrįsta teigti, kad buvo per švelniai elgiamasi.

LSSR MGB ministras Piotras Kondakovas LKP(b) VII suvažiavime, vykusiame 1952 m. rugsėjo 22-25 d., kalbėjo: „Praradę viltį turėti lietuvių liaudies paramą ir praradę pagrindinę bazę - buožes, nacionalistai tikisi tik naujo karo“. Viena iš priežasčių, kodėl užtruko kovos, yra ta, kad „nepakėlėm į kovą [...] plačiųjų liaudies masių“. Konstatavo, jog blogai dirbama su jaunimu, daug antisovietinių organizacijų, jų nariai daugiausia „ne iš svetimos socialinės aplinkos“, bet patekę į priešiškų elementų įtaką. Lietuva yra pasienyje, tad čia esą reikalingas ypatingas budrumas²⁰¹. Taigi vis tie patys mąstymo štampai: svarbiausias pasipriešinimo sovietams židinys yra buožės, jaunimas priešinasi patekęs į svetimą įtaką ir t. t.

1951 m. pabaigoje Lietuvą sudrebino nauji trėmimai. Partijos Kauno sr. komiteto pirmasis sekretorius Eduardas Ozarskis rašė A. Sniečkui apie rugsėjo 19-osios naktį į 20-ąją tos srities penkiuose rajonuose vykdytus trėmimus. Turėjo būti ištremta 100 šeimų, ištremta 98. Nesigėdijo parašyti, jog dauguma „reiškia dėkingumą tarybinei vyriausybei už rūpestį - trėmimą iš rajono nacionalistų banditų pogrindžio likučių“²⁰². Tuo tarpu P. Kapralovas jau kitą dieną po trėmimų, rugsėjo 21 d., parašė A. Sniečkui ir M. Gedvilui, kad rugsėjo 20 d., „atsakant į teroro aktus“, iš Lietuvos ištremta 814 šeimų - 2987 žmonės, iš jų 958 vaikai. Iš Vilniaus sr. ištremta 151 šeima, Kauno - 100, Klaipėdos - 217, Šiaulių sr. - 346 šeimos. Iš jų ištremta 124 „veikiančių banditų“ šeimos, 182 teistų ir nukautų „banditų“ šeimos, 302 „veikiančių rėmėjų“ šeimos, 161 nuteistų rėmėjų šeima ir 45 nuteistų nacionalistų šeimos²⁰³.

Dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų išvengė trėmimų metę savo ūkius, turtą, persikėlę gyventi kitur, net į kitas sovietines respublikas (siekiant įvykdyti trėmimų planus, vietoj jų buvo ištremti kiti asmenys iš vadinamųjų rezervinių sąrašų; tie sąrašai įrodo, kad buvo siekiama ne tik suduoti smūgius tam tikriems gyventojų sluoksniams, bet tiesiog sumažinti lietuvių skaičių savoje šalyje). Okupantai labai stengėsi juos surasti ir įvykdyti savo užmačias. 1952 m. sausio 23 d. papildomai buvo ištremti tie, kurie dėl įvairių priežasčių užsiliko nuo 1951 m. spalio mėn, trėmimų. Sausio mėn. ištremta 217 buožių šeimų -778 žmonės ir 1066 pavieniai asmenys. Nuo trėmimų atleista 19 šeimų (116 žmonių), iš jų sovietinių partinių organų nutarimu - 3 šeimos kaip neturinčios darbingų asmenų, 6 šeimos, kurių nariai tarnavo sovietinėje armijoje, 3 šeimos, padėjusios raudoniesiems partizanams, 7 šeimos, nes jų nariai per seni²⁰⁴. Kad surinktų apie tūkstantį pavieniui besislapstančių nuo trėmimo asmenų, reikėjo pasitelkti agentų armiją. Gana solidariai laikęsi partizaninio karo pradžioje, jam besibaigiant dalis lietuvių, vieni iš baimės būti suimti ir ištremti, kiti dėl materialinių paskatų, dar treti dėl bjauraus charakterio, noro kaimynams ar pažįstamiems keršyti ar pakenkti, pradėjo slapta ar atvirai bendradarbiauti su okupantais.

Anksčiau čekistai savo pranešimuose pateikdavo ir vieną kitą neigiamą gyventojų nuomonę apie trėmimus, bet pamažu tokių nuomonių vis mažėjo. MGB Klaipėdos sr. valdybos viršininkas rašė, jog gyventojai į trėmimus „daugiausia reaguoja patriotiškai“. Iš pradžių žmonės taip smarkiai piktinosi trėmimais, kad jų nuomonės nebuvo galima nutylėti, o 1950 m. pradėta piktintis atsargiau ir čekistai tai priėmė kaip visuotinį pritarimą jų darbams. Pateikiamos net tokios vieno iš tremiamųjų, Grimašausko, mintys: „Aš turiu atsakyti už save ir už sūnų, kuris išėjo į gaują“²⁰⁵. Vis dėlto ir tada čekistai negalėjo visiškai nutylėti, jog trėmimai šiurpino Lietuvos gyventojus ir tremiamieji būdavo užjaučiami. Jurbarko r., tremiant Petrą Petrauską, kolūkio revizijos komisijos pirmininkas Baltrušaitis jam įteikė 500 rb, kolūkio pirmininko pavaduotojas Jocius — 250 rb, pabučiavo jį ir išgėrė prieš kelionę. O tremiamasis G. Gvozdas iš Kelmės r. pasakęs: „Aš važiuoju ten, kur jau yra patys geriausi ir sąžiningiausi Lietuvos žmonės, kurie ten pateko anksčiau“. M. Šumauskas, tuo metu buvęs partijos Šiaulių sr. komiteto pirmuoju sekretoriumi, tą pasakymą įvertino kaip „itin įžūlų“. Dar jis rašė, jog 1951 m. vėlyvą rudenį iš srities ištremta 1131 „kolūkiams kenkianti“ buožių šeima, iš jų — 1282 vaikai. „Dauguma darbo žmonių karštai palaikė vykdomą priemonę ir jai pritarė“²⁰⁶. 1951 m. masiški trėmimai vyko trimis bangomis, iš viso tais metais buvo ištremta 20 357 žmonės²⁰⁷. Taip buvo daroma, matyt, todėl, kad vienu kartu tokios žmonių masės nesugebėta „apdoroti“, be to, vienas po kito visą rudenį ir žiemos pradžioje vykę trėmimai turėjo įbauginti žmones, priversti juos pajusti sovietų valstybės galią ir ryžtą.

Kai kuriose apskrityse komunistai, matyt, norėdami patys sau sumažinti slogų trėmimų įspūdį, surengdavo apklausas su pasiūlymais. Šakių aps. per 1947 m. pabaigoje vykusius trėmimus buvo apklausti 33 tremiamų šeimų nariai; prašyta nurodyti, kur yra jų artimieji, ir garantuota, jog jeigu jų artimieji legalizuosis, iš tremties bus leista grįžti į Lietuvą. Bet nė vienas tremiamasis tokiu gundymu nesusiviliojo; jie sakė, kad nežino, kur yra jų artimieji. Magdalena Sikailienė iš Žvirgždaičių vlsč., kurios sūnus buvo „gaujoje“, neva pasakiusi: „Jūs moteris ir vaikus išvežate, o banditus paliekate“. Iš Sintautų vlsč. buožė Marcelė Butkonienė pasakiusi: „Ištremdami mus, jūs tuo banditizmo nemažinate, bet didinate“. Vis dėlto komunistai pridūrė: „Bet visi jie pareiškė, kad iš Lietuvos jiems išvažiuoti sunku“²⁰⁸.

Nors partizaninis karas ėjo į pabaigą, jėgos darėsi vis labiau nelygios, okupantai dar ėmėsi papildomų priemonių, siekdami sunaikinti vienintelės atviros opozicijos - partizanų - likučius. SSRS valstybės saugumo ministerijos (jai nuo 1949 m. buvo pavaldi milicija) nurodymu iki 25 proc. milicininkų paskirta į pagalbą MGB kovoti su ginkluotu pogrindžiu²⁰⁹.

Tai vienur, tai kitur buvo surengiami atviri partizanų teismai. Nors partinė vadovybė nuo pat partizaninio karo pradžios reikalavo surengti jų kuo daugiau, tačiau čekistai masiškai jų neorganizavo, matyt, bijodami, jog net tardymo metu palūžę vyrai per teismą gali atsigauti ir patys surengti teismą okupantams ir jų pakalikams. Tačiau nuo 1950 m. tokių teismų daugėjo, jie paprastai būdavo gerai organizuoti ir ne tik prosovietiš-kai nusiteikusiems asmenims darydavo nemenką įspūdį. Vienas tokių teismų buvo surengtas 1951 m. spalio 10 d. Plungėje; tada buvo teisiami trys partizanai - Lošys, Barauskas ir Geštautas. Klaipėdos sr. prokuroro pavaduotojas Krivickas kaltinamąją kalbą baigė žodžiais: „Pasiutusius šunis - į kartuves“. Šiuos žodžius neva palydėjo ilgi ir audringi susirinkusiųjų plojimai. Partizanai buvo pakarti tą pačią dieną ²¹⁰.

Dar ir 1954 m. A. Sniečkus gaudavo vieną kitą pranešimą apie likusių partizanų žūtis, dažniausiai juos išdavus (po 1953 m. dar buvo likę 121 partizanas). LSSR MGB ministro pavaduotojas L. Martavičius pranešė, jog „vykdomos priemonės siekiant likviduoti aktyviausiai veikiančias nacionalistines grupes“. KGB prie LSSR MT pirmininkas plk. K. Liaudis informavo, jog per milicijos įgaliotinį Rupšienė (Akmenės r. Rimšių k.) pranešė, kad į jos sodybą atėjo partizanas. Jį atakuojant (su kulkosvaidžiu gynėsi 7 valandas) nušautas, kai bėgo iš padegto tvarto. 1954 m. vasarą pranešta, jog Rietavo r. rastas partizano A. Vaišvilo-Juliaus lavonas. Partizanas mirė miške nuo 1953 m. lapkričio 22 d. vykusiame mūšyje gautų žaizdų. Iš Mažeikių gyventojos Jasminienės gauta žinių apie tris partizanus, kurie apsupus buvo nukauti. Žuvo Leonardas Bieliauskas, jo žmona ir dar viena partizanė²¹¹.

Paskutiniais partizaninio karo metais labai padaugėjo išdavysčių. Gyventojai nuo pavojų pavargo, čekistų agentai vis giliau įsiskverbdavo į jų aplinką ir net tarp partizanų. Anksčiau dėl vienos ar kitos priežasties išduoti linkusį asmenį nuo išdavystės sulaikydavo partizanų keršto baimė. Išretėjus partizanų gretoms, tos baimės nebeliko. Vis dėlto kai kur kad ir vienas likęs partizanas įvykdydavo nuosprendį išdavikams. A. Sniečkui buvo pranešta, kad 1954 m. rugpjūčio 22 d. partizanas Jukna nušovė iš bažnyčios einančius J. Miklavą ir jo žmoną, gyvenusius Šilutės r. Juškaičių kaime. Nušauti už tai, kad jų sūnus, „būdamas slaptas MVD organų darbuotojas“, su jų pagalba išdavė 3 partizanus, kurie žuvo (vienas - Miklavų sodyboje). Kadangi Miklavai po tos išdavystės atsisakė išsikelti iš savo sodybos, juos saugojo 3 stribai, bet saugomieji stribams nepranešė, kad eis į bažnyčią²¹².

MGB darbų perėmėjas KGB 1954 m. pabaigoje A. Sniečkui parengė 15 puslapių kritinį apžvalginį straipsnį apie pogrindžio triuškinimą 1952-1954 m. Jo pagrindinės tezės buvo tokios. „Partinės organizacijos ir MVD respublikiniai organai nesugebėjo visiškai įvykdyti Lietuvos komunistų partijos VII suvažiavimo nutarimų dėl banditizmo likvidavimo“. Visokios sėkmės pagrindas - gyventojų parama, „tačiau pagrindinė dalis gyventojų dar nemobilizuota į aktyvią kovą su nacionalistais. Taip yra todėl, kad MVD organai neturi pakankamo ryšio su gyventojais, nepakankamai rėmėsi kaimų aktyvu“²¹³.

1953-IEJI - DIDŽIŲJŲ POKYČIŲ METAI. Tai buvo didelių sukrėtimų metai tiek eiliniams Lietuvos gyventojams, tiek pasipriešinimo struktūroms, tiek net komunistų partijos nariams, ypač jų vadovams: Tais metais buvo galutinai sutriuškintos dar likusios ginkluoto tautos pasipriešinimo organizuotos struktūros. 1953 m. kovo 5 d. mirė Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovas Josifas Stalinas. Energingas, valingas, bet labai negailestingas, perdėtai įtarus, nepakantus kitų nuomonei žmogus. Jo valdymo metais buvo sušaudyta ar kalėjimuose supūdyta dešimtys milijonų žmonių, taip pat nemaža dalis jo buvusių bendražygių komunistų. Jis savo rankose buvo sutelkęs didžiulę valdžią. Staliną jo aplinka, komunistai ir dauguma Sovietų Sąjungos gyventojų be atodairos garbino. Įdomu tai, kad net čekistai slaptuose, tik saviškiams skirtuose dokumentuose nedrįsdavo rašyti Stalino vardo, jeigu apie jį būdavo atsiliepiama neigiamai. Paprastai būdavo rašoma taip: „Nepagarbiai atsiliepė apie vieną iš Tarybų Sąjungos vadovų“, o, tarkime, knygos pavadinimą rašydavo taip: „Žydai po S... skraiste“.

Po Stalino mirties Maskvos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose valdžią į savo rankas paėmė vienas artimiausių jo bendražygių, iš Gruzijos atsikviestas L. Berija, ilgametis partinis darbuotojas ir čekistas (1938-1945 m. buvo SSRS vidaus reikalų liaudies komisaru). Stalino mirties dieną jis tapo SSRS vidaus reikalų ministru ir MT pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Po keturių mėnesių, birželio 26 d. buvo suimtas ir tų metų gruodžio 23 d. sušaudytas.

Beje, Stalino mirtį dauguma lietuvių sutiko jei ne su džiaugsmu, tai su palengvėjimo atodūsiu, nes buvo aišku, kad kito tokio despotiško vadovo, koks buvo Stalinas, vargiai ar begalima sulaukti. Jie buvo teisūs; nors okupacija su visais iš to kylančiais padariniais tęsėsi, bet jau ne tokia kruvina.

Mirus Stalinui, Lietuvoje paplito daugybė įvairiausių pasakojimų, net anekdotų. Daugumos jų pagrindinė mintis - Stalinas buvo nunuodytas savųjų. Nenuostabu, kad LSSR MGB ministras P. Kondakovas kovo 17 d., t. y. praėjus tik 12 dienų po Stalino mirties, pranešė A. Sniečkui, jog už šmeižtus mirus „didžiajam vadui“, už „piktavališką šmeižtą“ Lietuvoje suimta 16 žmonių²¹⁴.

Nevisiškai aišku, ką toliau būtų daręs ir ko siekęs L. Berija, jei valdžioje būtų išsilaikęs ilgiau. Ideologiniai postulatai, kurie buvo paskelbti į Lietuvą atsiųstuose dokumentuose, rodo, kad jo ideologija buvo labai nenuosekli. Aišku viena - kovoje dėl valdžios jis buvo nutaręs remtis tautine sąjunginių respublikų sąmone. Apie visas kitas jo užmačias galima tik spėlioti. Nesinori tikėti, jog L. Berija galėjo turėti siekių sudemokratinti Sovietų Sąjungą. Jo susitikimą su suimtu ir iš Vilniaus atvežtu LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku partizanų generolu J. Žemaičiu-Vytautu (suimtas 1953 m. gegužės 30 d., sušaudytas 1954 m. lapkričio 26 d.) galima traktuoti kaip mėginimą užsitikrinti tam tikros dalies nacionalinės respublikos žmonių paramą.

Visa ta vos keturis mėnesius trukusi L. Berijos avantiūra parodė lietuvių komunistų konjunktūriškumą, neprincipingumą. Nors ir be didelio entuziazmo LKP CK V plenume, kuris vyko 1953 m. birželio 11-13 d., pritarę visiems L. Berijos išsakytiems priekaištams, partijos VI plenume, vykusiame liepos 13-14 d., t. y. tik po mėnesio, jie jau atsisakė to, kam prieš tai pritarė. Kaip rašė B. Puzinavičius, suprasdamai, kokie juokingi yra tie staigūs nuomonių pokyčiai, partiniai funkcionieriai LKP CK V plenumo dokumentus pažymėjo spaudu „Netyrinėtina“²¹⁵. Savo nuomonės neturėjimas, aklas vadų nurodymų vykdymas — tai pagrindiniai tuo metu Lietuvą valdžiusių marionečių bruožai. Iš valdančiosios komunistų grupės gal tik J. Paleckis ir M. Gedvilas kai kuriais kausimais turėdavo nuomonę, kuri bent kiek skyrėsi nuo Maskvos diktuojamos.

LKP CK V plenume buvo svarstomi SSKP CK 1953 m. gegužės 26 d. priimtas nutarimas „Lietuvos TSR klausimai“ ir L. Berijos pažyma (abiejų šių dokumentų Lietuvos archyvuose nėra, tačiau kas juose rašyta, galima suprasti iš A. Sniečkaus pranešimo bei plenumo dalyvių kalbų). Tame plenume buvo atleistas LKP CK antrasis sekretorius Vasilijus Aronovas ir į jo vietą paskirtas V. Niunka. Iš CK biuro dar buvo atleisti trys rusai, į jų vietą paskirti lietuviai; lietuvis paskirtas vieno CK skyriaus vedėju.

Savo pranešime A. Sniečkus teigė, jog tiek SSKP CK nutarime, tiek L. Berijos pažymoje visiškai teisingai įvertinta politinė padėtis Lietuvoje, „giliai atskleistos“ didelės LKP CK ir LSSR MT klaidos. Svarbiausia klaida yra ta, kad respublikos vadovybė šiurkščiai iškreipė lenininę-stalininę nacionalinę politiką, nes neturima nacionalinių kadrų. Kaimiškųjų rajonų partijos komitetuose lietuviai darbuotojai sudaro 40 proc., iš 92 tarybinių ūkių direktorių lietuvių yra 27, iš 132 MTS direktorių - 52 lietuvai. Tai trukdo suartėti su masėmis. „Neva dėl budraus elgesio su buržuaziniais nacionalistiniais elementais buvo apskritai nepasitikima nacionaliniais kadrais [...], buržuazinis nacionalistinis pogrindis ne tik nelikviduotas iki šiol, bet ir sugebėjo įleisti gilias šaknis ir netgi susirasti tam tikrą atramą tarp gyventojų. Pagrindine klaida šioje srityje reikia pripažinti tai, kad respublikos partinė ir tarybinė vadovybė svarbų buržuazinio nacionalistinio pogrindžio likvidavimo darbą faktiškai perleido valstybės saugumo organams, o tie visą reikalą suprato kaip masines represijas ir čekistinės kariuomenės operacijas, kurios palietė plačius gyventojų sluoksnius. Vykdant masines operacijas daug piliečių buvo suimta ir ištremta už Lietuvos TSR ribų dėl nereikšmingų pretekstų, o kartais ir be jokio pagrindo“. Po šio plenumo nutarta visus dokumentus rašyti lietuvių kalba, daugiau pasitikėti inteligentija, įnirtingai kovoti su katalikų dvasininkija²¹⁶.

Plenume kalbėjo 29 jo dalyviai, tarp jų ir rašytojas A. Venclova. Dauguma kalbėjo labai aptakiai, daugiausia ekonominiais klausimais, vengė politinių. Net J. Paleckis kalbėjo tarsi išsigandęs politinių permainų, bijodamas to, kas bus, jei Lietuvoje neliks rusų. Tik M. Gedvilas visiškai pritarė permainoms. Pasak jo, politinė padėtis Lietuvoje nepatenkinama, nes sovietų valdžia vis labiau tolsta nuo visų, ypač inteligentų; didelę įtaką žmonėms dar turi Katalikų Bažnyčia, iki šiol veikia pogrindis. Viso to priežastys - nacionalinės politikos iškraipymas, perdėtas administravimas ir klaidos kovojant su pogrindžiu. Visi gyventojai sovietų valdžią laiko rusų valdžia, tad kai nebus rusų, valdžiai gali kilti pavojus. M. Gedvilas ragino nelaikyti tuose pačiuose postuose blogai dirbančių asmenų, be pagrindo neįrašinėti į buožes, nevertinti žmonių tik pagal anketą ir t. t. Beje, prieraše po savo kalbos M. Gedvilas patikino, jog jis SSKP CK nutarimui pritaria, jį sveikina ir padarys viską, kad nutarimas būtų įgyvendintas. Jo nuomone, šis nutarimas pakirs buržuazinių nacionalistų jėgą.

Aršus stalinietis Bronius Pušinis daugiausia kalbėjo apie trėmimus; apibendrindamas jis pasakė, kad „mes išbuožinome ne tik buožę, bet ir vidutinįjį valstietį“. J. Paleckis negailėjo pagyrimų „pirmajai tarp lygių - didžiai rusų tautai“; pasak jo, be atsiųstų draugų pagalbos „nebūtume taip greitai susitvarkę“. LSSR karinis komisaras J. Macijauskas teigė, jog kurį laiką, kai buvo tremiama be partijos rajonų sekretorių žinios, jie nežinojo, ką trems, nebuvo tariamasi su partinėmis organizacijomis. LKP CK Mokslo ir kultūros skyriaus vedėjas pateikė tokius duomenis. Žemės ūkio akademijoje rusas marksizmo katedros vedėjas per visą pokario laikotarpį dėstytoju į savo katedrą nepriėmė dirbti nė vieno lietuvio. Skirstant VU Teisės fakulteto absolventus, respublikos prokuroras Georgijus Bacharovas iš 36 žmonių 21 pareiškė politinį nepasitikėjimą, nors didelė dalis jų - komjaunuoliai ir komunistai. Partijos Kauno m. komiteto pirmoji sekretorė E. Kasnauskaitė pasakė, kad Kauno aukštosiose mokyklose iš 39 marksizmą ir politinę ekonomiją dėstančių dėstytojų tik 13 moka kalbėti lietuviškai. A. Venclova gynė „nedideles klaidas“ padariusius rašytojus A. Churginą, A. Žukauską (pastarąjį du mėnesius saugumiečiai tardė dėl vokiečių okupacijos metais parašytų eilėraščių po to, kai jis norėjo stoti į partiją; jo butą užėmė kiti, jis dvejus metus vaikšto be darbo), o Kazys Jankauskas buvo suimtas ir jo butą tuoj pat užėmė emgėbistas, tad atrodo, tarsi jį dėl to ir suėmė²¹⁷.

Daug kalbėjo naujasis LSSR vidaus reikalų ministras Jonas Vildžiūnas. Pasak jo, MGB klaida buvo ta, jog buvo užsiimta smulkiais darbais, o (kalba netaisyta) „nekoncentravo savo jėgų išaiškinimui ir likvidavimui nacionalistinės palėpės centrų, banditinių štabų, palėpinių spaustuvių, imperialistinių valstybių agentų [...], ko pasėkoje nepateisinamai užsitęsė galutinis nacionalistinės palėpės likvidavimas“. Buvo rengiama daug masinių operacijų, jų metu buvo skriaudžiami žmonės, dėl to jie nutoldavo nuo sovietų valdžios. Per daug represuota kunigų. Lietuviai būdavo nustumiami į šalį MGB „organuose“. Ministras mėgino pulti ir kitus plenume kalbėjusius komunistus. Apie J. Paleckį sakė, kad jo kalbos apie 20 metų trukusį valstybingumą yra neteisingos, nes „tai buvo fikcija, o ne valstybingumas [...]. Visiems žinoma, kad liaudis buvo prispausta [...]. Su tokiomis kaip drg. Paleckio nuotaikomis mes visuomet darysime klaidų“²¹⁸.

A. Sniečkaus taisytame pranešime yra nemažai duomenų ir įvairių minčių. Nuo 1947 m. tarp LKP(b) CK nomenklatūrinių darbuotojų lietuvių padaugėjo tik nuo 43,7 proc. iki 48,7 proc. 1950 m. partiniame aparate buvo 1669 darbuotojai, iš jų lietuvių 600, arba 33 proc. Kaimiškųjų rajonų partijos komitetuose iš 320 skyrių vedėjų lietuvių buvo 107, arba 30 proc. Iš 41 vadovaujančiojo prokuratūros darbuotojo buvo 8 lietuviai. LSSR MGB centriniame aparate iš 496 operatyvinių darbuotojų tik 86 buvo lietuviai, iš 17 skyrių viršininkų — 1 lietuvis, iš 80 jų pavaduotojų - 6 lietuviai, iš 87 rajonų skyrių viršininkų - 9 lietuviai. Nelietuviai neužmezgė ryšio su gyventojais, „negalėjo patys verbuoti agentų ir nesigaudydami vietinėse sąlygose kartais [išbraukta „dažnai“. - J. S.] pažeisdavo lietuvių nacionalinio orumo jausmus“. Neturėdami duomenų apie pogrindį, rengė plačias operacijas²¹⁹.

Tuo tarpu tiek tarp partinių ir sovietinių darbuotojų, tiek tarp eilinių gyventojų virė aistros. LSSR MGB pranešime A. Sniečkui apie įvykusius pokyčius buvo rašoma, jog partijos Varėnos r. komiteto trečiasis sekretorius Kačinskas kalbėjęs: „[...] nėra ką veikti rusams Lietuvoje, tegul iš čia išvyksta,“ o Varėnos butų valdytoja, partijos narė Keršienė sakiusi: „Užtenka čia rusams kacapams vadovauti ir valgyti mūsų duoną; štai jau išvijo kai kuriuos viršininkus, atėjo laikas ir mums vadovauti“²²⁰.

LSSR MGB ministro pavaduotojas L. Martavičius pranešime A. Sniečkui apie „antitarybinę kunigų veiklą“ pateikė tokius skaičius ir samprotavimus. Kunigų buvo suimta: 1944 m. - 5, 1945 m. - 58, 1946 m. - 57, 1947 m. - 41, 1948 m. - 22, 1949 m. -91, 1950 m. - 60, 1951 m. - 17, 1952 m. - 6, 1953 m. - 5. Tarp suimtųjų - arkivyskupas, trys vyskupai, trys vyskupijų valdytojai. „Iki šiol buvo vykdomos tik represinės priemonės [...], teigiamų rezultatų tai nedavė“, kunigai tik užsikonspiravo. Jie esą dirba su jaunimu, veikia tarp tremtinių. Antisovietinei veiklai įkvepia vyskupas K. Paltarokas. Kai kurie vykdomieji komitetai ir prokurorai persistengia, tikintieji piktinasi²²¹.

LSSR MVD ministras J. Vildžiūnas 1953 m. birželio 19 d. pranešė A. Sniečkui, ką žmonės kalba apie pertvarką: Lietuva tuoj bus laisva, kolūkius išardys, lenkams bus blogai, visi lietuviškai kalbėti nemokantys rusai turės išvykti ir t. t. Jis citavo ir vieno inžinieriaus pasakytus žodžius: „Kada ta reorganizacija baigsis? Aš manau, kad vyriausybė pati nežino, ką daro“²²².

Įdomus yra L. Berijai 1953 m. balandžio 18 d. nusiųstas LSSR MGB ministro P. Kondakovo raštas, kuriame aiškinama, kodėl užtruko kovos su pogrindžiu, ir MVD ministro J. Vildžiūno nusiųsta gyventojų kalbų, samprotavimų suvestinė; joje mėginta išdėstyti LKP CK, tiksliau - A. Sniečkaus nuomonę.

P. Kondakovas Lietuvoje užtrukusio pasipriešinimo priežastis aiškino taip: „Nepakankamas politinis darbas tarp kaimiečių, kurie gyvena daugybėje išsimėčiusių vienkiemių“ (be abejo, tai priekaištas partiniams darbuotojams - atseit per mažai švietė ir auklėjo). Išvardyti čekistų darbo trūkumai - nesugebėta sunaikinti pogrindžio vadovybės, po būrių ar štabų sunaikinimo jie būdavo atkuriami. Dar net 1951 m. į mišką išėjo 191 žmogus, 1952 m. - 48 žmonės. Užuot dirbus rimtą agentūrinį darbą, įsiskverbus į pogrindį, vyravo skubėjimas, buvo likviduojamos pavienės grupės, šitaip nutraukiant galinčią išsivynioti pogrindžio grandinę. Kaip viena iš veiksmingų priemonių nurodytas legenduotų štabų (t. y. kontroliuojamų, sudarytų iš čekistų infiltruotų žmonių) sudarymas; esą taip būtų užkirsta galimybė partizanams atkurti tikruosius štabus.

J. Vildžiūno rašte L. Berijai pateikta tarsi gyventojų nuomonė apie vykstančius pokyčius. Kažkoks mokytojas neva sakęs, jog rusai daug padėjo stiprinant sovietų valdžią ir likviduojant banditizmą, dabar galima ir patiems tvarkytis. Kiti kalbėję, jog pertvarka vykdoma per daug skubiai ir ne viskas daroma apgalvotai. Fizikos instituto sektoriaus vadovas Geleris kalbėjęs: „[...] tarp lietuvių aš pastebiu džiaugsmingas nuotaikas, o toks džiaugsmas pavojingas“. Valstybinio plano komiteto darbuotojas Vencka sakęs, jog „viršūnių pasikeitimas - nieko ypatingo, tačiau provincijoje sulietuvinimu gali pasinaudoti įvairūs elementai“. Pateikta kalbų apie tai, jog išėjus rusams esą bus kariami komunistai; neva plačiai kalbama apie kolūkių išardymą. Raštas baigiamas taip: „Apie visus šiuos faktus informavome Lietuvos komunistų partijos CK“²²³.

Beje, po LKP CK V plenumo rajonuose vykę plenumai buvo protokoluojami jau lietuvių kalba, o po L. Berijos nuvertimo ir VI plenumo partijos komitetuose visur vėl pradėta vartoti vien rusų kalbą. Partijos Kėdainių r. komiteto IX plenume, vykusiame po LKP CK V plenumo, vykdomojo komiteto pirmininkas Volfas kalbėjo: „Mes privalome dirbti su visa energija ir atsidavimu iki galo. Turime išvažiuoti (jei reikės) su ramia sąžine. Reikia prisiminti, kad kiekvienas sąžiningas Lietuvos pilietis, kiekvienas komunistas bus dėkingas mums už suteiktą pagalbą lietuvių liaudžiai“. 1953 m. liepos 18 d. vykusiame partijos rajono komiteto X plenume (jau po L. Berijos nuvertimo ir LKP CK VI plenumo) tas pats asmuo pasakė štai ką: „Daugelis rusų sėdėjo ant lagaminų, lietuviai laukė, kada rusai išvažiuos, ir dalijosi portfelius [,..]“²²⁴. 1953 m. pabaigoje Kėdainių r. tarp 96 partijos narių ir 47 kandidatų 70 narių ir 8 kandidatai buvo rusai.

L. Berijos laikais įvedus lietuvių kalbą, daugumai sovietinių partinių darbuotojų, net lietuvių, buvo labai sunku reikšti savo mintis. Jie jau nemokėjo kalbėti lietuviškai: žodžius tarė lietuviškus, bet sakinių sandara buvo rusiška. Kalbėta taip neaiškiai, kad vos galima suprasti, kas norėta pasakyti. Alytaus r. vykdomojo komiteto pirmininkas L. Noreika 1953 m. birželio 29 d. vykusiame plenume kalbėjo taip (kalba netaisyta): „LKP CK savo nutarimu teisingai atžymėjo artėjimą vadovavimo organų liaudies masių nežiūrint vietine teisinga kalba, nutolino pravedimą priemonių, partijos ir Tarybų Sąjungos Vyriausybės nuo gyventojų. Daug draugų nevisiškai teisingai suprato nacionalinį klausimą Lietuvoje, ypatingai asmenys rusų tautybės, iš kurių pasireiškia nepasitenkinimas ir čemodano nuotaika“. Toliau: „Kai kurie draugai dabar apleido rankas, šaltai atsineša į savo tarnybines pareigas, jaučia čemodaninę nuotaiką; man atrodo, šiems draugams reikalinga kaipo partiečiams rimtai atsinešti savo reikalui, sąžiningai vykdyti tarybinės vyriausybės pareigas“. Beje, tokia minčių ir žodžių maišalynė vyravo ir kitų kalbose. Partijos Alytaus r. komiteto pirmasis sekretorius Petras Fedaravičius (kaip ir visi kitų rajonų sekretoriai po atitinkamų plenumų) šio plenumo protokolą pirmą kartą pasirašė lietuviškai²²⁵.

Suėmus L. Beriją, viskas pamažu grįžo į senas vėžes. Pagrindinis L. Berijos nuvertimo padarinys yra tas, kad Sovietų Sąjungos represiniai organai nuo tol buvo visiškai kontroliuojami komunistų partijos struktūrų. Čekistų „vienvaldystė“ baigėsi. Tačiau tas trumpas L. Berijos valdymo laikotarpis šiek tiek sumažino Lietuvos rusinimo tempus. 1953 m. iš Lietuvos į Maskvą buvo atšaukta daugiau kaip 3 tūkst. žmonių, iš jų 1133 represinių organų darbuotojai, 269 - partinių institucijų, 793 - ministerijų ir kitų žinybų darbuotojai²²⁶.

A. Sniečkui grįžus iš SSKP CK plenumo, kuriame buvo priimtas nutarimas „Dėl nusikalstamos antipartinės ir antitarybinės L. Berijos veiklos“, Vilniuje buvo sušauktas LKP CK VI plenumas. Jame, be paties A. Sniečkaus, drįso kalbėti tik keli žmonės. A. Sniečkus apie L. Beriją ir jo sukeltą šurmulį dėstė tokias mintis. L. Berija - tarptautinio imperializmo agentas, siekęs atkurti kapitalizmą. Jis norėjo sugriauti sovietinių tautų draugystę. Savo pažymoje pateikė neteisingą Lietuvos gyvenimo vaizdą. Pakenkė kovai su buržuaziniais nacionalistais. Stengėsi iškelti MVD aukščiau partijos, trukdė spręsti žemės ūkio klausimus. VDR stengėsi paversti buržuazine šalimi, buvo už kolūkių panaikinimą socialistinės demokratijos šalyse. Išsigimėlis ir renegatas nuėjo tartis su Jugoslavijos budeliais. Plenumas Maskvoje, kuriame kalbėjo 26 draugai, vyko didelio vieningumo dvasia. Kaip L. Berija galėjo iškilti? Nerodė savo tikrojo veido, pynė intrigas ir pan. Iškilo, nes, pirma, politinis biuras kurį laiką normaliai neveikė, nebuvo kolektyvinio vadovavimo, antra - MVD padarė nepriklausomą nuo partijos įtakos ir kontrolės. Piotro Kondakovo, Leonardo Martavičiaus ir Alfonso Gailevičiaus slaptą pranešimą L. Berija liepė perrašyti, išpučiant nacionalistinio pogrindžio ir katalikų dvasininkijos reikšmę. Susitikime su jais keikėsi, labai padidino ir nukentėjusiųjų skaičių, įrašydamas ten ir pasitraukusius su vokiečiais asmenis. Norėjo įrodyti sovietų valdžios silpnumą Lietuvoje, kad kolūkiai buvo sudaryti prievarta. Svarbiausiu klausimu pasirinko nacionalinį klausimą, nes šioje srityje yra daugiausia atgyvenų. Pasklido gandai, kad kai iš Lietuvos išvyks rusai, su komunistais bus susidorota, panaikinti kolūkiai, grįš buržuazinė santvarka. Toliau - ilgiausios dėkingumo „didžiajai rusų tautai“ tirados, džiaugsmas istorijos vyksmu, leidusiu lietuvių tautai įeiti į Rusijos sudėtį, klišių, šūkių rinkinys. Pabaigoje: „Su didžiule neapykanta Tarybų Lietuvos darbo žmonės smerkia šio buržuazinio išsigimėlio mėginimus nuteikti Lietuvos darbo žmones prieš mūsų vyresnįjį draugą, brolį ir mokytoją - didžiąją rusų liaudį“²²⁷.

Minėtina plenume kalbėjusio LSSR MVD ministro pavaduotojo L. Martavičiaus kalba (beje, jis pasirašė po kiekvienu savo skaityto pranešimo lapu, tarsi būtų tardomasis; matyt, bijojo provokacijų, baiminosi, kad nebūtų daroma prierašų). Jis kalbėjo, kad kai buvo iškviesti pas L. Beriją ir įteikė pranešimą apie padėtį kovoje su buržuaziniais nacionalistais, L. Berija apšaukė, jog iškreipia tikrąją padėtį, ir liepė parašyti naują pranešimą. Naujame pranešime jie nieko nekeitė, tik papildė. L. Berija pranešime SSKP CK prezidiumui teigė, kad pogrindis stiprus, vadovaujamas iš vieno centro, gerai organizuotas. Buvo pareikalauta per 2-3 dienas pakeisti MVD darbuotojus lietuviais (tuo metu MVD lietuviai sudarė 28 proc.), tam darbui kontroliuoti atsiuntė savo žmogų. MVD rajonų skyriuose siūlė įkurti patarėjų etatus, kaip VDR. Pranešimas apie padėtį Lietuvoje buvo rengiamas slaptai, atsiuntus gen. ltn. N. Sazykiną, kuris buvo atvykęs taip pat slaptai. Reikalauta duomenų apie partinius organus, bet MVD atsisakė juos pateikti, nors kai kurie duomenys pranešime pateikti. Grįžęs iš Maskvos, L. Martavičius apie viską informavo A. Sniečkų. Jo teigimu, ir tuo metu kai kurie MVD darbuotojai stengėsi išvengti partinės kontrolės. Kodėl pranešimas nebuvo suderintas su LKP CK? „[...] reikalas tas, kad mums Sazykinas, Obručenka ir kiti sakė, jog visa tai turi būti laikoma didžiausioje paslaptyje, taip pat ir nuo partinių organų. Be to, pagal iki tol galiojusią tvarką už savo operatyvinį darbą MVD organai visada atsiskaitydavo tiesiogiai Sąjungos MVD ir nebuvo tokios tvarkos, kad visi į Maskvą siunčiami dokumentai būtų derinami su Lietuvos TSR partiniais organais“.

Baigiamojoje kalboje A. Sniečkus ėmė ginti „saviškius“ čekistus. Jis teigė, kad, kaip sakė L. Martavičius, apie pranešimą buvo uždrausta pranešti LKP CK, vėliau P. Kondakovas gavo leidimą šį tą pasakyti, bet tai buvęs bendras pokalbis. P. Kondakovas, L. Martavičius ir A. Gailevičius parašė teisingą pranešimą, juos vertė jį perrašyti, o dar vėliau tokie kaip Sazykinas galutinai esą parengė „insinuaciją prieš Tarybų Lietuvą“. Nors plenumo dalyviai įtariai žiūri į tuos tris čekistus kaip į provokatorius, bet jie geri čekistai²²⁸.

Po Stalino mirties ir nušalinus L. Beriją baigėsi, ko gero, kruviniausias laikotarpis lietuvių tautai per visą jos gyvavimo istoriją. Nors okupacija tęsėsi dar beveik 40 metų, tačiau tokio atviro nežaboto teroro, koks buvo valdant Stalinui, jau nebuvo griebtasi. Dauguma Lietuvos gyventojų prisitaikė prie sistemos, įprato vogti, girtuokliauti, duoti kyšius (taip pat ir aukščiausiems Maskvos pareigūnams); daugybė inteligentų įstojo į komunistų partiją, konformizmas tapo vyraujančia ideologija. Taigi okupantai jau nebežalojo kūnų, tačiau beviltiškai gadino sielas. Kapstymasis iš tos dvasinio nuopuolio duobės, matyt, truks dar ilgai.

11 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 7, b. 150,l. 36-54. Partijos komitetų pranešimai, pažymos apie padėtį, kovą su pogrindžiu. 

12 Ibid., l.110.

13 Ibid., l. 139-143, 151.

14 Ibid., f. 164, ap. 164, l. 12. Trakų aps. vykdomojo komiteto nutarimai.

15 M. Pocius, „Vieningas lietuvių tautos atsakas Stalinui", Genocidas ir rezistencija, 1998, Nr. 1, p. 115-120.

16 LYA LKP DS, f. K-8, ap. 3, s. v. 3 (iš Maskvos parvežti mikrofilmai).

17 V. Tininis, op. cit., t. 3, p. 20-21.

18 M. Pocius, op. cit., p. 115-120.

19 LYA, f. 1, ap. 10, b. 23, L 282-283. LTSR NKGB pranešimai, spec. pranešimai M. Suslovui, A. Sniečkui, TSRS NKGB.

20 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8, b. 157, l. 8. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

21 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 50, l. 37. Partijos Kėdainių aps. komiteto raštai LKP(b) CK.

22 Ibid., f. 78, ap. 78, b. 8,l. 27. Partijos Ukmergės aps. komiteto siunčiamųjų raštų byla.

23 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 247,l. 14. Informacijos, parengtos M. Žukausko, apie VKP(b) CK ir LKP(b) CK nutarimų vykdymą.

24 Ibid., b. 16,l. 234. LKP(b) CK VII plenumo stenograma.

25 Ibid., b. 158,l. 56-58. LKP(b) CK susirašinėjimas apie politinę padėtį apskrityse ir kt. klausimais.

26 Ibid., ap. 8, b. 246,l. 17. Informacijos apie VKP(b) CK ir LKP(b) CK nutarimų svarstymą ir vykdymą.

27 Ibid., ap. 18, b. 158,l. 64. LKP(b) CK susirašinėjimas apie politinę padėtį apskrityse ir kt. klausimais.

28 Ibid., l.93.

29 Ibid., l. 106.

30 Ibid., ap. 8, b. 157,l. 191-193. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos komitetais.

31 Ibid., b. 177,l. 6-8. LKP(b) CK ir partijos komitetų informacijos apie kovas su pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis.

32 Ibid., f. 341, ap. 341/18, b. 5,l. 2. Partijos Utenos aps. komiteto ypatingasis aplankas.

33 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 177,l. 44-48, 52. LKP(b) CK ir partijos komitetų informacijos apie kovas su pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis. 

34 LYA, f. 1, ap. 10, b. 23,l. 240. LTSR NKGB pranešimai, spec. pranešimai M. Suslovui, A. Sniečkui, TSRS NKGB.

35 Ibid., b. 18,l. 320. LTSR NKGB vadovybės pranešimai VKP(b) biurui Lietuvai.

36 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 7, b. 150, l. 110,129-130. Partijos apskričių komitetų pranešimai apie padėtį, kovą su pogrindžiu.

37 Ibid., l.28.

38 LYA, f. 1, ap. 10, b. 9, L 108. LTSR NKGB pranešimai TSRS NKGB.

39 Ibid., b. 12,l. 15-19. Pranešimai VKP(b) CK biurui Lietuvai.

40 Ibid., ap. 3, b. 46, l. 126-128. Susirašinėjimo su M. Suslovu ir LKP(b) CK kopijos.

41 Ibid., b. 1214,l. 205. NKVD Lazdijų AS pranešimai.

42 Ibid., L 199.

43 J. Starkauskas, Stribai, p. 12.

44 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 7, b. 10, l. 47, 156, 254-256. LKP(b) CK IV plenumo stenograma.

45 Ibid., l. 62.

46 Ibid., b. 13,l. 1-24. A. Sniečkaus pranešimas LKP(b) CK IV plenume.

47 Ibid., b. 89,l. 27, 33. Partijos apskričių komitetų pranešimai LKP(b) CK apie padėtį apskrityse.

48 Ibid., f. 331, ap. 331, b. 4,l. 3. Partijos Rokiškio aps. komiteto pranešimai apie partizanų puolimus.

49 Ibid., f. 381, ap. 381/16, b. 1, l. 12-14. LKP(b) CK direktyviniai nurodymai ir kiti dokumentai.

50 Ibid., f. 1771, ap. 7, b. 148,l. 38, 76, 8l. Partijos apskričių komitetų pažymos, pranešimai apie padėtį kovojant su pogrindžiu, kriminaliniais nusikaltėliais, apie partijos komitetų veiklą.

51 Ibid., b. 149,l. 71-72. Partijos apskričių komitetų pažymos, pranešimai apie padėtį.

52 Ibid., ap. 8, b. 160,l.11-14. LKP(b) CK susirašinėjimas apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

53 Ibid., b. 177,l. 190-191. LKP(b) CK ir partijos apskričių komitetų informacijos apie kovas su pogrindžiu.

54 Ibid., b. 158,l. 1-3. LKP(b) CK susirašinėjimas apie politinę padėtį apskrityse ir kt. klausimais.

55 Ibid., b. 160, I. 89-90. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos komitetais apie politinę padėtį apskrityse ir kt. klausimais.

56 Ibid., ap. 7, b. 149,l. 79, 86, 92. Partijos apskričių komitetų pažymos, pranešimai apie padėtį.

57 Ibid., l. 114-126.

58 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 246,l. 1, 24,144. Informacijos apie VKP(b) CK ir LKP(b) CK nutarimų vykdymą.

59 Ibid., l. 124.

60 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 50,l. 7-8. Partijos Kėdainių aps. komiteto pranešimai LKP(b) CK.

61 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 159,l. 76-78. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos apskričių, miestų komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

62 Ibid., ap. 8, b. 157,l. 95-101, 103. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos apskričių komitetais.

63 Ibid., b. 157,l. 48. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos apskričių komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais. 

64 Ibid., b. 159,l. 117-119.

65 Ibid., l. 187-194.

66 LYA, f. 1, ap. 10, b. 10,l. 247. LTSR NKGB pranešimai.

67 Ibid., b. 247,l.19, 26-27, 31, 70-79. Informacijos LKP(b) CK, parengtos M. Žukausko.

68 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8, b. 177,l. 66. LKP(b) CK ir partijos komitetų informacijos apie kovas su pogrindžiu.

69 LVA, f. 1, ap. 3, b. 803, L 72. NKVD Alytaus AS pranešimai.

70 Ibid., b. 811,l. 77. LTSR NKGB vadovybės pranešimai.

71 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8, b. 247, L 96. Informacijos LKP(b) CK, parengtos M. Žukausko.

72 Ibid., b. 160, l. 111-120. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos komitetais apie politinę padėtį apskrityse ir kt. klausimais.

73 L Y A, f. 1, ap. 3, b. 163,l. 205. TSRS NKVD-NKGB įgaliotinio pranešimai.

74 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8, b. 16, l. 132, 283. LKP(b) CK VII plenumo stenograma.

75 Ibid., b. 90,l. 149-151. LKP(b) CK VII plenumo medžiaga.

76 Ibid., b. 16,l. 188-194. LKP(b) CK VII plenumo stenograma.

77 Ibid., l. 1-12.

78 Ibid., ap. 9, b. 243,l. 68. LKP(b) CK darbuotojų pažymos ir pranešimai apie LKP(b) CK biuro nutarimų vykdymą.

79 Ibid., f. 1093, ap. 1093, b. 1, l. 184-186. Partijos Biržų aps. komite to susirinkimų byla.

80 Ibid., f. 1771 ap. 8, b. 22, I. 11, 34. A. Sniečkaus kalba LKP(b) CK VIII plenume.

81 Ibid., b. 242,l. 3-7. LKP(b) CK ataskaitos apie VKP(b) CK nutarimų vykdymą.

82 Ibid., b. 171,l. 125-132. LKP(b) CK ir partijos komitetų informacijos apie kovas su pogrindžiu.

83 J. Starkauskas, „Lietuvos partizanų požiūris į sovietinius rinkimus", Laisvės kovų archyvas, 1996, Nr. 18, p. 161-183.

84 LYA LKP DS, f. 1555, ap. 1555, b. 51,l. 52. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto biuro protokolai.

85 Ibid., f. 341, ap. 341/18, b. 18, l. 4-12. Partijos Utenos aps. komiteto ypatingasis aplankas.

86 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 23,l. 167. Partijos Kėdainių aps. komiteto partinių susirinkimų ir plenumų protokolai.

87 LYA, f. 1, ap. 3, b. 12, l. 329. LTSR NKVD apskričių viršininkų ataskaitos.

88 LYA LKP DS, f. 78, ap. 1, b. 65, l. 20, 35. Partijos Ukmergės aps. komiteto kadrų byla.

89 Ibid., f. 1308, ap. 2, b. 9,l. 5-7. Partijos Alytaus aps. komiteto siunčiamųjų raštų byla.

90 J. Starkauskas, „Partizanų, jų rėmėjų ir ryšininkų socialinė kilmė", Genocidas ir rezistencija, 2003, Nr. (2)14, p. 125-128.

91 Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais, p. 79-83, 490 ir kt.

92 J. Starkauskas, op. cit., p. 123-125.

93 L Y A, f. 1, ap. 10, b. 18, l. 8, 132. Pranešimai VKP(b) CK biurui Lietuvai.

94 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 9, b. 222,l. 26, 32. Valsčių partorgų pasitarimas LKP(b) CK.

95 Ibid., b. 17,l. 485. LKP(b) CK XI plenumo stenograma.

96 Ibid., l. 365, 373, 382.

97 Ibid., l.387.

98 Ibid., ap. 190, b. 4,l. 55. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

99 Ibid., l. 94-98.

100 Ibid., l.104-107, 110-111,114-115, 158.

101 Ibid., 1. 161-164.

102 Ibid., ap. 9, b. 15,l. 3. LKP(b) CK XI plenumo protokolas.

103 Ibid., ap. 10, b. 253,l. 5. Trėmimų ataskaitos.

104 Ibid., f. 801, ap. 4, b. 51,l.21. MVD ir MGB Panevėžio AS pranešimai apie susikompromitavusius asmenis.

105 Ibid., f. 749, ap. 749/8, b. 1,l. 59. Partijos Kėdainių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

106 Ibid., f. 1771, ap. 10, b. 252, l. 8-13. LKP(b) CK skyrių pažymos, informacijos apie politinę padėtį, politinį ideologinį, organizacinį ir kadrų darbą.

107 Ibid., ap. 9, b. 265,l.151. LTSR MVD pažymos, pranešimai apie kovą su nacionalistiniu pogrindžiu ir kt. klausimais.

108 Ibid., f. 1495, ap. 1495/5, b. 1, l. 27-28. Partijos Kupiškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

109 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 23,l. 256. Partijos Kėdainių aps. komiteto byla.

110 Ibid., f. 494, ap. 494/7, b. 2, l. 3-8. Partijos Kretingos aps. komiteto byla.

111 Ibid., f. 1555, ap. 1555, b. 51, l. 118. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto biuro protokolai.

112 Ibid., f. 1771, ap. 10, b. 242, l. 3-5. LKP(b) CK laiškai VKP(b) CK apie pogrindžio veiklą.

113 Ibid., b. 241,l. 15-17. LKP(b) CK pranešimai, laiškai VKP(b) CK.

114 Ibid., f. 381, ap. 381/16, b. 6, l. 41. Partijos Tauragės aps. komiteto gautos LKP(b) CK direktyvos ir kt. dokumentai.

115 Ibid., f. 1771, ap. 11, b. 216, l. 1-2. A. Sniečkaus ir kitų sekretorių laiškai A. Ždanovui, A. Kuznecovui. 116 Ibid., b. 215,l. 14-16. LKP(b) CK informacijos, laiškai VKP(b) CK apie rinkimus.

117 Ibid., ap. 1771/10, b. 13,l. 10. A. Sniečkaus kalba LKP(b) CK XIII plenume.

118 Ibid., f. 801, ap. 4, b. 51,l. 23. MVD ir MGB Panevėžio AS pranešimai apie susikompromitavusius asmenis.

119 Ibid., f. 1771, ap. 10, b. 3,l. 1-6. A. Sniečkaus kalba LKP(b) CK XII plenume.

120 Ibid., b. 6,l. 186. LKP(b) CK XII plenumo stenogramos.121 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 36,l. 122. Partijos Kėdainių aps. komiteto byla.

122 Ibid., f. 1771, ap. 10, b. 29,l. 30. A. Sniečkaus kalba LKP(b) CK XV plenume.

123 Ibid., b. 342,l. 131. Partijos apskričių komitetų pažymos apie politinę ir ekonominę padėtį.

124 Ibid., b. 340,l. 26. Partijos miestų komitetų pažymos.

125 Ibid., f. 1495, ap. 1495, b. 38,l. 38. Partijos Kupiškio aps. komiteto siunčiamųjų ir gaunamųjų raštų byla.

126 Ibid., f. 494, ap. 494/7, b. 3, l. 13-14. Partijos Kretingos aps. komiteto ataskaitų byla.

127 Ibid., f. 1203, ap. 1203/17, b. 6, l. 42-44. LKP(b) CK nurodymai, partijos Telšių aps. komiteto sekretoriaus pranešimai LKP(b) CK.

128 Ibid., f. 1771, ap. 11, b. 216,l. 1-2. A. Sniečkaus laiškai VKP(b) CK sekretoriams A. Ždanovui, A. Kuz-necovui.

129 L Y A, f. 1, ap. 3, b. 273,l. 142-145. LTSR MGB ataskaitos, pranešimai LKP(b) CK, LTSR AT apie kovas.

130 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 51, b. 247, L 150. LKP(b) CK II plenumo stenograma.

131 Ibid., f. 979, ap. 979/10, b. 4, l. 4-6. Partijos Raseinių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

132 Ibid., f. 381, ap. 381/16, b. 12, l. 1, 5-7. Partijos Tauragės aps. komiteto ataskaitos, pranešimai LKP(b) CK ir kt.

133 Ibid., f. 1771, ap. 52, b. 47,l. 241. LKP(b) CK laiškai VKP(b) CK apie MGB stiprinimą, trėmimus, partijos komitetų pranešimai apie trėmimus ir kt.

134 Ibid., b. 80,l. 65. Partijos apskričių komitetų informacijos apie politinę padėtį, MGB darbą ir kt.

135 Ibid., f. 1495, ap. 1495, b. 38, 1. 1-2. Partijos Kupiškio aps. komiteto gaunamųjų ir siunčiamųjų raštų byla.

136 LYA, f. 1, ap. 3, b. 317, l. 24-26. Ataskaitos ir pranešimai LKP(b) CK ir LTSR MT apie kovą su pogrindžiu.

137 Ibid., ap. 10, b. 60,l. 143-148. LTSR MGB spec, pranešimai ir informacijos LKP(b) CK.

138 Ibid., ap. 16, b. 810, l. 35-36. LTSR MGB Klaipėdos sr. valdybos pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

139 L. Truska, Lietuva 1938-1953 metais, K., 1995, p. 161.

140 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 51, b. 240, L 10. LKP(b) CK XX plenumo medžiaga.

141 L Y A, f. 1, ap. 3, b. 317,l.118. Ataskaitos ir pranešimai LKP(b) CK ir LTSR MT apie kovas su pogrindžiu.

142 Ibid., b. 319,l. 213. Pažymos LKP(b) CK ir kt. dokumentai.

143 Ibid., ap. 16, b. 408,l. 2-3. MGB Kauno sr. skyriaus pranešimai LTSR MGB apie antikolūkines nuotaikas.

144 Ibid., ap. 10, b. 65,l. 176-187. LTSR MGB pranešimai TSRS MGB.

145 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 52, b. 47, L 276-277. LKP(b) CK laiškai VKP(b) CK apie MGB organų stiprinimą, trėmimus, partijos apskričių komitetų pranešimai apie trėmimus ir kt.

146 Ibid., ap. 92, b. 9,l. 5, 173-174. Partijos sričių, miestų, apskričių komitetų pranešimai, informacijos LKP(b) CK apie nuveiktus darbus.

147 Ibid., f. 381, ap. 381/16, b. 13, l. 50-52. Pranešimai, informacijos, pažymos ir kt. dokumentai, skirti partijos Tauragės aps. komiteto sekretoriui.

148 Ibid., l. 80-81.

149 Ibid., ap. 381/17, b. 6, L, 19-21, 22-23. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

150 Ibid., f. 2785, ap. 2785/9, b. 5, l. 4-7. Partijos Kauno aps. komiteto biuro 1949 m. nutarimai.

151 Ibid., f. 1771, ap. 52, b. 80,l. 2. Partijos apskričių komitetų informacijos apie politinę padėtį, MGB skyrių darbą ir kt.

152 Ibid., f. 78, ap. 78/24, b. 4, l. 21-23. Partijos Ukmergės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

153 Ibid., f. 739, ap. 6, b. 3,l. 74, 77. Partijos Prienų aps. komiteto plenumų byla.

154 Ibid., b. 2,l. 7, 10. Partijos Prienų aps. komiteto partinių susirinkimų byla.

155 Ibid., f. 341, ap. 341/18, b. 19, l. 21. Partijos Utenos aps. komiteto biuro posėdžių byla.

156 Ibid., l. 24-25.

157 Ibid., f. 494, ap. 494/7, b. 4, l. 2-8, 9. Partijos Kretingos aps. komiteto byla.

158 L Y A, f. 1, ap. 3, b. 317,l. 98. Ataskaitos ir pranešimai LKP(b) CK ir LTSR MT apie kovas su pogrindžiu.

159 Laisvės kovos 1944-1953 metais, K., 1996, p. 304, 310.

160 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 52, b. 47, I. 17-37. LKP(b) CK laiškai VKP(b) CK apie MGB organų stiprinimą, trėmimus, partijos komitetų pranešimai ir kt.

161 Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais, p. 501.

162 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 92, b. 27, l. 168-170. LKP(b) CK darbuotojų, LTSR teisingumo ministerijos, Aukščiausiojo Teismo, MVD kariuomenės KT bei kitų organizacijų pranešimai, pažymos teisės klausimais.

163 J. Starkauskas, „Sovietinis prokuroras apie represinių struktūrų veiklą ir pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje pokario metais", Genocidas ir rezistencija, 2004, Nr. 2(14), p. 126.

164 LYA, f. 1, ap. 3, b. 317,l. 4, 237. Pažymos LKP(b) CK ir kt.

165 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 11, b. 296,l. 1-6, 268. LTSR prokuroro pažymos, pranešimai LKP(b) CK apie teisėtvarkos pažeidimus.

166 Ibid., ap. 51, b. 214,l. 375, 386. LKP(b) VI suvažiavimo stenogramos.

167 Ibid., b. 216. A. Sniečkaus kalba LKP(b) VI suvažiavime.

168 LYA, f. 1, ap. 3, b. 317, L 7-27. Įvairūs pranešimai, taip pat ir LKP(b) CK.

169 Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais, p. 600.

170 L Y A, f. 1, ap. 3, b. 319,l. 1-3. Pažymos LKP(b) CK ir kitiems.

171 Ibid., b. 369,l. 13. Pranešimai, pažymos LKP(b) CK apie kovas su pogrindžiu.

172 Ibid., l. 7-12.

173 Laisvės kovos 1944-1953 metais, p. 372-379.

174 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 92, b. 23,l. 17, 68. Susirašinėjimas su LTSR MGB įvairiais klausimais.

175 Ibid., ap. 195, b. 11,l. 36, 39. Partijos apskričių, rajonų komitetų nutarimai apie politinę padėtį, socialistinio teisėtumo pažeidimus ir kt. 

176 LYA, f. 1, ap. 3, b. 369,l. 55-60. Pranešimai, pažymos LKP(b) CK apie kovas su pogrindžiu.

177 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 92, b. 26,l. 28-39, 57-58. Pabaltijo karinės apygardos karo prokuroro pranešimai, pažymos ir kiti dokumentai LKP(b) CK. 178 *

178 LYA, f. 1, ap. 3, b. 317, l. 1. Įvairūs pranešimai, taip pat ir LKP(b) CK.

179 LYA LKP DS, f. 1093, ap. 22, b. 9,l. 29-32. Partijos Biržų aps. komiteto dokumentų byla. 180 LYA, f. 1, ap. 3, b. 351,l. 179. Pranešimai LKP(b) CK.

180 LYA, f. 1, ap. 3, b. 351,l. 179. Pranešimai LKP(b) CK.

181 Ibid., ap. 18, b. 68,l. 10-14. LTSR MGB susirašinėjimas su partiniais organais.

182 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 90, b. 27,l. 3-31. A. Sniečkaus baigiamoji kalba LKP(b) CK VIII plenume.

183 Ibid., ap. 131, b. 3,l. 695-697. LKP(b) VII suvažiavimo stenograma.

184 Žr. P. Švilpos baudžiamąją bylą (LYA, b. 26127/3, priedas, kuriame aprašomi susitikimai su J. Paleckiu).

185 L Y A, f. 1, ap. 10, b. 132, l. 1-6. Ataskaitos ir pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

186 Ibid., b. 131,l. 164-165, 303-304. Ataskaitos ir spec. pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

187 Ibid., b. 133, l. 15. Pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

188 Ibid., b. 132,l. 32-38. Ataskaitos ir spec, pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

189 Ibid., b. 131,l. 303-304.

190 Ibid., b. 132,l. 52, 92, 99,120-121.

191 Ibid., l. 39-44.

192 Ibid., b. 131,l. 198. Ataskaitos ir spec, pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

193 Ibid., b. 133,l. 1-10. Pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

194 Ibid., ap. 16, b. 423,l. 49-51. LTSR MGB Kauno sr. valdybos 5-ojo skyriaus pranešimai partiniams organams.

195 Ibid., ap. 10, b. 131, l. 73-74, 253-258. Ataskaitos ir spec. pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

196 Ibid., ap. 3, b. 424,l. 202-203. Pranešimai LKP(b) CK apie kovas, politinę padėtį, gyventojų politines nuotaikas ir kt.

197 Ibid., l. 179-181,188, 194, 201.

198 Ibid., ap. 10, b. 148,l. 115-154. Bylų priėmimo ir perdavimo aktai.

199 Ibid., b. 133,l. 156. Pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

200 LVA LKP DS, f. 1771, ap. 108, b. 4,l. 4-7. Direktyviniai nurodymai partijos sričių ir rajonų komitetams įvairiais klausimais.

201 Ibid., ap. 131, b. 3,l. 624-628. LKP(b) VII suvažiavimo stenograma.

202 Ibid., ap. 108, b. 1,l. 98-100. Susirašinėjimas su VKP(b) CK ir TSRS MT įvairiais klausimais.

203 LYA, f. 1, ap. 10, b. 132, I. 125-126. Ataskaitos ir spec, pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

204 Ibid., b. 133,l. 51. Pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

205 Ibid., ap. 16, b. 808, l. 1-3. MGB Klaipėdos sr. valdybos pranešimai partijos komitetui.

206 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 108, b. 4, L 98-107, 119-126. Direktyviniai nurodymai partijos sričių ir rajonų komitetams įvairiais klausimais.

207 Lietuvos gyventojų trėmimai 1941, 1945-1952 m., V., 1994, p. 98-99.

208 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 11, b. 234,l. 47. Partijos apskričių komitetų pažymos, pranešimai LKP(b) CK apie politinę padėtį.

209 Ibid., ap. 1771/108, b. 18, l. 1-22. LTSR MGB pranešimai apie milicijos darbą, atranką į MGB mokyklą ir kt.

210 LYA, f. 1, ap. 16, b. 808,l. 11-13. LTSR MGB Klaipėdos sr. valdybos pranešimai partijos komitetui.

211 Ibid., ap. 3, b. 473, L 2-3, 7-8, 75, 77-78. LTSR MVD-MGB-KGB pranešimai, suvestinės LKP CK apie pogrindį.

212 Ibid., l.92.

213 Ibid., l. 120-121.

214 Ibid., ap. 10, b. 151,l. 131. Pranešimai ir spec. pranešimai partiniams organams.

215 B. Puzinavičius, „L. Berijos pažyma apie padėtį Lietuvoje ir SSKP CK 1953 m. gegužės 26 d. nutarimas „Lietuvos SSR klausimai", Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo instituto darbai, Nr. 1, p. 124.

216 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 131, b. 177,l. 7-11. LKP CK V plenumo protokolas.

217 Ibid.,b. 181,l. 32,86, 132, 170, 270, 283, 360-382. LKP CK V plenumo stenograma.

218 Ibid., l. 426-428.

219 Ibid., b. 183, l. 21-29, 74. LKP CK V plenumo medžiaga.

220 L Y A, f. 1, ap. 10, b. 151, l. 246-255. Pranešimai partiniams organams.

221 Ibid., l. 196-203.

222 Ibid., ap. 3, b. 443,l. 20-26. LTSR MVD suvestinės, ataskaitos, pranešimai LKP CK.

223 Ibid., b. 439,l. 50-53, 83-88. Pranešimai TSRS MGB.

224 LYA LKP DS, f. 3678, ap. 8, b. 3, l. 15, 56. Partijos Kėdainių r. komiteto plenumų protokolai.

225 Ibid., f. 3704, ap. 8, b. 3,l. 93-94. Partijos Alytaus r. komiteto plenumų protokolai.

226 V. Tininis, Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai, p. 75.

227 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 131, b. 194,l. 3-30. A. Sniečkaus pranešimas LKP CK VI plenume.

228 Ibid., b. 191,l. 133-151, 256. LKP CK VI plenumo stenograma.