Partizanai: Istorija ir dabartis

1944 m. pabaigoje partijos Kauno aps. komiteto pirmasis sekretorius K. Pivoriūnas prašė ginklų aktyvui apginkluoti, sukomplektuoti apskrities represinius organus, imtis priemonių prieš prastai su „liaudies priešais“ kovojantį prokurorą, kuris delsia, kai ką nors reikia suimti, ir t. t. Jis rašė, kad reikia „ištremti miške besislapstančių ir banditams padedančių [asmenų] šeimas“⁶⁹. Jei kurie nors partijos komitetai uždelsdavo vykdyti savo teroristines priedermes, jiems partiniai funkcionieriai tą primindavo. F. Bieliauskas (tuo metu — partijos Kauno m. komiteto sekretorius), inspektavęs Šiaulių aps., rašė: „Išimtinai silpnai iš liaudies priešų atima žemę“. LKP(b) CK instruktorius P. Simutis mėgino teoriškai pagrįsti, kodėl reikia represuoti partizanų šeimas. Pasak jo, „kol banditų šeimos nebus galutinai likviduotos, banditai turės geras sąlygas savo teroristiniams veiksmams“, mat partizanai iš savo šeimų gauna maistą, aprangą, žinias. LKP(b) CK atsakingasis organizatorius A. Petrovas, inspektavęs Švenčionių aps., rašė: „Nurodyti NKVD ir NKGB patraukti atsakomybėn liaudies priešų šeimos narius“⁷⁰.

1945 m. vasarą viename iš daugybės pranešimų LKP(b) CK partijos Kėdainių aps. komiteto pirmasis sekretorius J. Piligrimas teigė (kalba netaisyta): „Reikalinga dar pakeisti nusistatymą bereikalingo minkštumo banditų šeimų atžvilgiu, taikyti joms tam tikras represijas“. Toliau tame pranešime jis rašė, jog saugumas dirba prastai, neturi agentų; norint valdyti padėtį, būtinai reikia kariuomenės⁷¹. Beje, tam tikrą trumpalaikį delsimą sunaikinti partizanų šeimas galima aiškinti ir partinės vadovybės bei čekistų noru jas turėti kaip įkaitus ir per jas paveikti partizanus, įkalbinėjant išduoti savo vadus ar net juos išžudyti.

Taigi iš pradžių daugiausia buvo puolamos partizanų šeimos. Bet pasipriešinimui stiprėjant, pradėta terorizuoti ir kitas žmonių grupes. Partijos komitetai vis dažniau ir įtaigiau pradėjo reikalauti ištremti išbuožintas šeimas. 1945 m. pabaigoje rašytoje ataskaitoje partijos Biržų aps. komiteto pirmasis sekretorius J. Griciūnas informavo LKP(b) CK, kad apskrityje ištremta 32 buožių šeimos, 106 - išbuožintos. „Tačiau buožinių banditinių ūkių likvidavimo praktika ir tai, kad jie paliekami apskrityje [atėmus turtą, buožės tuo metu buvo perkeliami gyventi į kitą tos pačios apskrities valsčių. — J. S.], yra neteisinga praktika; reikia tuos ūkius ne tik likviduoti, bet ir išvežti iš respublikos, nes iš savo vietos išvytos buožių ir banditų šeimos, [tačiau] neišvytos iš apskrities, visais būdais padeda banditams“. Truputį vėliau priimtame tos apskrities partijos komiteto nutarime apie „banditų“ ūkių konfiskavimą rašoma: „[...] nustatyti tokią tvarką, kad ateityje aktyvių gaujų dalyvių žemės paėmimas, gyvulių, derliaus, inventoriaus ir pastatų konfiskavimas būtų vykdomas vykdomojo komiteto nutarimu, banditų šeimas būtinai ištremiant už respublikos ribų“⁷². Neatsiliko ir kitų apskričių komunistai. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto 1946 m. kovo 14 d. nutarime dėl „banditų“ puolimų Keturvalakių, Gižų ir Pilviškių vlsč. konstatuota: „Prašyti LKP(b) CK leisti NKVD ir NKGB Vilkaviškio aps. organams iš apskrities išvežti nustatytus banditų ryšininkus ir banditų rėmėjus“⁷³.

Partijos Kėdainių aps. komiteto antrasis sekretorius A. Okunevas po to, kai 1946 m. gegužės 27 d. apie 100 partizanų puolė Pociūnėlių miestelį, rašė A. Sniečkui: „Partijos komitetas tuoj pat nusiuntė kariuomenę iš 4 valsčių [...]“, taip pat pasiuntė propagandininkus. Prašė „leisti išvežti keletą rėmėjų - priešiškų žmonių ūkių“. Dar pridūrė, kad 25-ojo SP kariai per operaciją Baisogaloje buvo girti, kad Baisogalos ir Gudžiūnų įgulos yra pavaldžios Panevėžyje esančiai vadovybei. Prašė tuos klausimus išspręsti. Apskritai Kėdainių aps. partiniai veikėjai priimdavo itin drastiškus sprendimus ir juos įvykdydavo. 1946 m. gegužės mėn. į visus valsčius buvo nusiųstos komisijos, kurios tikrino, kaip įgyvendintas žemės įstatymas. Jau praėjus pagrindinei žemės atėmimo bangai, tos komisijos dar patikrino 773 ūkius ir iš 167 atėmė 1027 ha žemės, 46 arklius, 99 karves, 2 traktorius, 56 gyvenamuosius namus, 35 tvartus bei kitokio turto ⁷⁴.

Partijos Joniškio aps. komiteto pirmasis sekretorius B. Krasauskas 1946 m. liepos 10 d. sekretorių pasitarime LKP(b) CK kalbėjo, kad nesiimama priemonių prieš „banditų“ rėmėjus. „Reikia nors vieną banditų šeimą išvežti iš mūsų apskrities ir taip parodyti, kad mes imamės ryžtingų priemonių. Aš prašau, kad mums duotų teisę suimti keletą šeimų, kurios slepia banditus; tai būtų pamoka kitiems“. Pasak jo, patys valstiečiai nurodo, kur yra „banditų“, bet MVD skyriuose tai užfiksuoti bijo, nes reikia pasirašyti aktą⁷⁵. Iš tiesų tai buvo eilinis sekretoriaus mėginimas klastoti padėtį. Čekistai gaudavo duomenų iš savo agentų (kuo toliau - tuo daugiau), bet partiniai funkcionieriai norėjo tą pateikti kaip „valstiečių“ pastangas. Be abejo, buvo ir valstiečių išdavysčių, bet ne tiek daug, kiek norėjosi komunistams.

Taigi potencialiai priešiškus žmones norėta išsiųsti kuo toliau nuo Lietuvos, ir netrukus prasidėjo masiški trėmimai. Neva „teisiškas“ ištrėmimo įforminimas per vykdomuosius komitetus strigo, nes taip, matyt, būdavo rekonspiruojami kai kurie dalykai. 1949 m. rudenį MGB Vilniaus AS viršininkas Feodosijus Surmačius rašė, kad 1948-1949 m. iš apskrities buvo ištremtos 195 šeimos, iš jų 154 buožių šeimos, 41 - nužudytų ir suimtų „banditų“ ir jų rėmėjų šeima. Iš 154 buožių šeimų tik 47 šeimas tvirtino vykdomasis komitetas, o kitos ištremtos remiantis MGB apskrities skyriaus duomenimis⁷⁶.

Nors per komunistų ir čekistų siautėjimus labiausiai nukentėjo pagrindinis pasipriešinimo okupacijai ramstis - Lietuvos kaimas, anaiptol nebuvo be dėmesio palikti ir miestai. Partijos Telšių aps. komiteto biuras, 1948 m. balandžio mėn. apsvarstęs politinę padėtį apskrityje, priėmė nutarimą, kuriame rašoma: „Turint omenyje, kad Telšiai užteršti priešiškais ir įtartinais elementais, įpareigoti drg. Dusį ir drg. Panasenką parengti jų pašalinimo priemones (pasų režimas ir t. t.)“⁷⁷. Matyt, pamažu buvo valomi visi miestai. Tų metų gegužės mėn. partijos Kauno m. komiteto pirmasis sekretorius K. Gabdankas pranešė A. Sniečkui, kad Kaune gyvena 328 žmonės be pilietybės ir 20 užsienio piliečių. „Kauno tarybiniai ir partiniai organai pareiškė rimtus reikalavimus išvalyti miestą nuo priešiškų ir svetimų elementų“. Ant šio rašto yra rezoliucija, jog LSSR MVD ministro pavaduotojas G. Sokolovskis pranešė, kad tuos asmenis rengiamasi ištremti⁷⁸.

Be trėmimų į Sibirą ir Rusijos šiaurę, buvo praktikuojami įvairūs vietiniai, tačiau žmonėms gana skaudūs iškeldinimai, kartais net ir neatimant turto. Tam tikros žmonių grupės buvo iškeldinamos iš Kauno ir kitų miestų. LKP(b) CK atsakingasis organizatorius A. Goriunovas pažymoje apie padėtį Alytaus aps. citavo tokį tos apskrities partijos komiteto biuro nutarimo punktą: „Turint tikslą išvalyti miestą nuo antitarybinių elementų, prašyti Lietuvos TSR MT leisti už Alytaus m. ribų ištremti banditų gimines ir kitą antitarybinį elementą, gyvenantį mieste be žinomo užsiėmimo“. Šalia pieštuku užrašyta rezoliucija: „Vyselit“ („Iškelti“)⁷⁹.

Kai kurie partijos komitetai nuolat siuntė LKP(b) CK prašymus didinti represijas. Partijos Alytaus aps. komiteto pažymoje, rašytoje 1946 m. antroje pusėje, teigiama, jog apskrityje yra 530 buožių ūkių, kurie turėjo po 20-30 ha žemės. Jie - „banditų ekonominis pagrindas“. įgyvendinant žemės įstatymą, iš 351 ūkio paimta 6486 ha žemės. 1946 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. visiškai likviduota 20 ūkių, turėjusių 282 ha žemės. Norėdamas pataisyti politinę padėtį, partijos komitetas prašė: „1. Leisti už respublikos ribų ištremti 200 žmonių antitarybinio elemento. 2. Nutraukti spec. perkėlėlių grįžimą į apskritį. 3. Įpareigoti vidaus reikalų ministrą drg. Bartašiūną Alovės vlsč. Nemunaičio miestelyje įkurti karinę įgulą. 4. Prašyti Pabaltijo karinės apygardos vadą Alytuje dislokuoti karinę dalį“ ⁸⁰.

Kaip minėta, partijos apskričių komitetai kreipdavosi į LKP(b) CK, prašydami leisti pradėti trėmimus. Tačiau visos Lietuvos valdymo gijos buvo Maskvoje, vietiniai kolaborantai galėjo tik išplėsti represijas. Pats A. Sniečkus nuolat prašydavo Maskvos leidimo trėmimams iš Lietuvos. Viename 1947 m. rašytame laiške VKP(b) CK sekretoriui A. Ždanovui jis prašė „leisti iš labiausiai pažeistų apskričių ištremti banditų šeimas ir rėmėjus buožes“⁸¹. Tokių prašymų buvo ne vienas. Galima teigti, kad ne tiek Maskva, kiek Vilniuje aukščiausius postus turėję tautos išdavikai inicijavo didžiuosius 1948-1952 m. trėmimus.

Mėginta teoriškai pagrįsti trėmimų būtinumą. LSSR MT ir LKP(b) CK 1948 m. gegužės 18 d. nutarime dėstomi tokie trėmimų motyvai: „Dėl kai kuriose respublikos apskrityse buržuazinio nacionalistinio pogrindžio liekanų vykdomų teroro aktų ir atsižvelgiant į darbo žmonių prašymus apsaugoti juos nuo buržuazinių nacionalistinių gaujų keršto, būtina artimiausiu metu už respublikos ribų ištremti: šeimas, kurių nariai yra veikiančiose gaujose; šeimas, kurių nariai nuteisti už dalyvavimą nacionalistiniame pogrindyje ir jo ginkluotose gaujose arba žuvę ginkluotų susidūrimų metu, taip pat buožių šeimas, padedančias gaujoms“⁸². Tokią „nusikaltimų“ skalę buvo galima pritaikyti daugumai Lietuvos gyventojų. Todėl, prasidėjus trėmimams, baimė apimdavo šimtus tūkstančių žmonių. Masiškai būdavo džiovinama duona, kaupiami kiti maisto produktai. Grėsmė kabojo beveik virš visos Lietuvos.

Kintant padėčiai, LKP(b) CK partiečiams rengdavo naujus dokumentus su nurodymais, kaip jie ir čekistai turi elgtis. 1949 m. pradėjus valstiečius masiškai suvarinėti į kolūkius ir jų, tiksliau - pirmininkų ir valdybų - apsaugai į kaimus nukreipus stribus ir kariuomenę, kurių partizanai iš ten jau nepajėgė išstumti, LKP(b) CK biuras 1949 m. birželio 6 d. priėmė dar vieną svarbų dokumentą, pavadintą „Dėl kovos su banditizmu ir buržuazinio nacionalistinio pogrindžio liekanomis sustiprinimo ryšium su kolūkių kūrimu respublikoje“. Šiame dokumente konstatuota, jog „ryšium su kolūkių kūrimo augimu respublikoje, buožių ištrėmimu ir kai kurių nacionalistinių centrų sutriuškinimu, iš esmės sunaikinta buržuazinės nacionalistinės priešiškos veiklos bazė“. Nutarta, kad „remdamiesi išaugusiu darbo masių aktyvumu“, partiniai organai, MGB ir MVD artimiausiu metu turi sutriuškinti pogrindį. MGB nurodyta daugiausia dėmesio atkreipti į tas apskritis, kuriose padažnėjo „banditų“ puolimų. Nurodyta visuose kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose, MTS ir apylinkėse sudaryti ginkluotas grupes, joms paskirti vadovus, tų grupių sąrašus tvirtinti partijos komitetuose. „Liaudies gynėjai“ turi kovoti ir saugoti kolūkius, jais reikia sustiprinti ginkluotas grupes. Taip pat nurodyta į kolūkius neįsileisti buožių ir kitų „klasinių priešų“, o tuos asmenis, kurie agituos prieš kolūkius, traukti baudžiamojon atsakomybėn⁸³.

Kaip buvo nualinami mėginę okupantams priešintis žmonės ir jų ūkiai, galima suprasti kad ir iš partijos Kėdainių aps. komiteto pirmojo sekretoriaus J. Piligrimo rašto, kurį jis 1947 m. pradžioje nusiuntė vienam iš karinių dalinių vadų. Matyt, sovietinėje armijoje tarnavęs karys Šimkus (kitur — Šatkus) pasiskundė, kad iš jo tėvų buvo atimtas visas turtas, net namų apyvokos daiktai. Sekretorius rašė, jog Šimkaus tėvai turėjo 32 ha žemės, ūkis kaip buožinis buvo apkarpytas iki 12 ha. Tačiau vėliau MGB žinybos nustatė, kad Šimkaus brolis, buvęs buržuazinės Lietuvos karininkas, 1945 m. už antisovietinę veiklą ir ryšį su nacionalistiniu pogrindžiu buvo ištremtas. Visa šeima palaikė ryšį su „banditais“, o jo sesuo, kaip „banditų“ ryšininkė, suimta. Todėl, norint likviduoti banditų rėmimo židinį, jo ūkiui buvo palikta 5 ha žemės, jis perkeltas gyventi iš Josvainių į Grinkiškio vlsč. „Likviduojant ūkį, namų reikmenis paėmė vietos valdžia, neteisėto veiksmo kaltininkai traukiami baudžiamojon atsakomybėn“⁸⁴. Taigi įsikišus kario dalinio vadui, žmonėms gal ir buvo grąžinti namų apyvokos daiktai, tačiau visas kitas kelių kartų kauptas turtas buvo kolaborantų išdraskytas.

Pamažu partijos komitetai su čekistų pagalba surinko duomenis apie visus apskrities gyventojus, sudarė atskirų kaimų gyventojų sąrašus, kuriuose pateikė trumpas jų turtines ir politinių pažiūrų charakteristikas. Jas turint, nesunku būdavo atrinkti kandidatus naujoms represijoms. Štai kokias Sviliukų kaimo gyventojų charakteristikas parengė partijos Kėdainių aps. komitetas: „13. Kaltenis - naujakurys, 11 ha žemės, pastatų nėra, gyvena pas uošvį, 1 arklys, 2 karvės. Du broliai buvo gaujoje, dabar legalizavosi, gyvena Pernaravos valsčiuje, pats dirba eiguliu, jo ryšiai su jais nenustatyti. [...] 15. Rimkus — naujakurys, 11 ha žemės, pastatų nėra, gyvena pramoninio kombinato malūne, turi 1 arklį, 2 karves, sūnus buvo liaudies gynėju, pavasarį pasodintas už ryšį su gauja. [...] 30. Kazys Grigaitis - savos žemės 17 ha, 2 arkliai, 2 karvės, pastatai blogi, į visas Tarybų valdžios priemones žiūri nesąžiningai. [...] 35. Ambrazevičius -naujakurys, 7,5 ha žemės, pastatai geri, 1 arklys, 1 karvė, buvo eiguliu, buvo persekiojamas banditų“⁸⁵.

Partijos Kupiškio aps. komiteto pirmasis sekretorius P. Grigėnas 1948 m. vasarą parašė A. Sniečkui dvi pažymas apie Viešintų vlsč. Prančiškių kaimą ir Subačiaus vlsč. Geležių kaimą (ne visai aišku, dėl ko tais kaimais Vilniuje domėtasi; galima spėti, kad tai susiję su valstiečių suvarymu į kolūkius). Pažymose pateikiamos tų kaimų charakteristikos - kiek yra ūkių, kiek kas turi žemės ir t. t. Apie Prančiškių kaimą rašoma: „Reikia vieną Prano Bernatonio buožinį ūkį iš vienkiemio perkelti į kitą vietą, o jo ūkį ir pastatus bei [gyvenamąjį] namą paskirti kolūkio valdybai; kitą jo brolio Bernoto (?) buožinį ūkį sumažinti iki 5 ha kaip aktyviai banditus remiančios šeimos“ (tie du ūkiai jau buvo sumažinti iki 20 ha). Geležiuose buvo 8 žmonių savigynos grupė. Sekretorius rašė, jog buožę Stasevičių būtina ištremti į apylinkės pakraštį, o jo ūkį perduoti kolūkiui⁸⁶.

Partijos Kėdainių aps. komiteto biuras 1946 m. pabaigoje svarstė padėtį Pernaravos vlsč. ir konstatavo, kad padėtis ten „iki šiol yra įtempta“ (partizanai tame valsčiuje buvo įvykdę mirties nuosprendžius 6 žmonėms). Partorgas Strankauskas buvo įpareigotas „ištaisyti klaidas, padarytas įgyvendinant žemės įstatymą, ir per 10 dienų padėtį ištaisyti apkarpant buožių ir banditų rėmėjų ūkius iki 5 ha ir perkeliant juos į kitus valsčius“. Dar griežtesnis nutarimas priimtas po savaitės vykusiame biuro posėdyje. Mat gruodžio 5 d. 24 val. kelios dešimtys partizanų puolė Grinkiškio vlsč. Meiliškių mokyklą, kurioje naktį rinkdavosi nakvoti ginkluoti apylinkės aktyvistai su šeimomis. Puolimo metu mokyklą gynė 6 kariai ir 5 aktyvistai, mokykla buvo padegta padegamosiomis kulkomis ir visi joje buvę aktyvistai žuvo. Biuro nutarime pateikta daugybė nurodymų MVD valsčiaus poskyrio viršininkui ir partorgui, tarp jų ir šie: ,,a) pradėti ryžtingą puolimą prieš buožes, sumažinti buožių - banditų rėmėjų ūkius iki 5 ha, atitinkamai paimant gyvulius, inventorių ir pastatus, būtinai perkeliant į kitus valsčius. [...] c) apginkluoti patikimus kaimų aktyvistus, sudaryti savigynos grupes ir jas aktyviai panaudoti kovoje su banditais. Visur gyvenvietėse įvesti naktinę apsaugą ir patruliavimą“ ⁸⁷.

Ypač buvo pabrėžiamas „atpildas“ po partizanų išpuolių. Partijos Telšių aps. komiteto biuro 1947 m. birželio 11d. nutarime nurodoma, kad po kiekvieno išpuolio turi būti ieškoma partizanų, kol jie bus visiškai sunaikinti. „Po teroro akto būtinais atvejais ryžtingai suimti banditų šeimas ir banditų rėmėjus buožes“. Nurodoma jiems pritaikyti žemės įstatymą - sumažinti jų ūkius iki 5 ha ir konfiskuoti bent dalį turto. Nutarime pabrėžiama, kad vykdant karines operacijas prie kariuomenės operatyvinių grupių būtina priskirti partinius darbuotojus. Rugpjūčio 9 d. biuro posėdžio, kuriame buvo svarstoma padėtis Plungės ir Varnių vlsč., nutarime nurodoma visur, kur tik bus partizanų išpuolių, pritaikyti žemės įstatymą — ūkius apkarpyti iki 5 ha ir paimti dalį turto. Spalio 1 d. vėl svarstyti reikalai Varnių vlsč., mat partizanai rugsėjo 26 d. buvo surengę pasalą Žarėnų mišką kertančiame kelyje, juo keliavusius 3 aktyvistus, tarp jų vieną iš Vilniaus, nušovė, kitus primušė. Po to valsčiaus partorgas buvo atleistas iš pareigų, daugeliui pareikšti papeikimai. Spalio 24 d. biuro posėdyje dalyvavo LSSR MGB atstovas iš Vilniaus ir kariuomenės vadai. Mat spalio 21 d. apskrityje partizanai įvykdė 30 mirties nuosprendžių. Kariuomenė jų nerado. Nutarta: „b) įvykdytų išpuolių vietose smogti lemiamą smūgį kontrrevoliucijai (banditų šeimoms, aktyviems banditų rėmėjams, buožėms). [...] 5. Įpareigoti valsčių komitetų partorgus, sekretorius, valstybinių, kooperatinių, paruošų ir kitų organizacijų vadovus imtis skubių ir ryžtingų priemonių išvalant aparatus nuo ten įsibrovusių priešiškų elementų, sukčių, įtartinų asmenų, nekeliančių politinio pasitikėjimo, ir pakeisti juos patikimais, Tarybų valdžiai ištikimais žmonėmis“⁸⁸.

Kai kuriose vietovėse teroras prieš niekuo dėtus žmones įgaudavo rafinuotas formas, kurios, matyt, priklausė nuo valdžios pareigūnų fantazijos. Kai partizanai sušaudė Molėtų apylinkės deputatą, apylinkės buožėms buvo skirta papildoma prievolė išvežti iš miško 2,5 tūkst. kubų medienos. Patikrinus nustatyta, jog trys buožių ūkiai valstybei buvo neatidavę duoklės už mėsos produktus, ir jie buvo perduoti teismui⁸⁹.

Iš žmonių atimtas turtas labai dažnai būdavo sunaikinamas. Tūkstančiai ištremtų ar išbuožintų ūkių gyvulių buvo išvogta („pasidalyta“ - sakydavo komunistai). Gyvuliai buvo dalijami asmenims, kurių pažiūros buvo artimos okupantams, dažniausiai atsilyginant už įskundimą. Tad ir siuntinėdavo partijos komitetai (dar dažniau nurodydavo žodžiu) tokius raštus, kaip kad žemiau cituojamas raštas, kurį 1945 m. vasarą partijos Raseinių aps. komitetas nusiuntė Betygalos vlsč. vykdomojo komiteto pirmininkui: ,,LKP(b) Raseinių aps. komitetas mano, jog reikia pil. Stasį Urniežių, gyv. Meškapiaunio kaime, artimiausiu metu aprūpinti karve, suradus iš konfiskuoto ūkio ar kitų fondų“⁹⁰.

Iki masinių trėmimų pradžios partijos komitetai priimdavo gana grėsmingus nutarimus (vėliau tremiamiems žmonėms buvo leidžiama pasiimti daugiau maisto ir daiktų; be to, ir Rusijoje padėtis šiek tiek pagerėjo, buvo apgydytos karo žaizdos; ilgainiui sumažėjo vietos gyventojų rusų neapykanta tremtiniams, kurie paprastai būdavo pristatomi kaip fašistai). Ypač drastiškus nutarimus 1945 m. vasarą priiminėjo partijos Rokiškio aps. komitetas, kai jo pirmuoju sekretoriumi buvo A. Paradauskas (beje, priimant nutarimus dalyvaudavo tik vienas ar du rusai, visi kiti buvo lietuviai; be A. Paradausko ir antrojo sekretoriaus ruso, dalyvaudavo kadrų sekretorius F. Tranas, komiteto organizacinio instruktorių skyriaus vedėja Nakaitė, sekretoriaus padėjėjas Fedaravičius ir Kairelis bei Pivoriūnas). Taigi 1945 m. birželio 10 d. uždarame posėdyje buvo priimtas nutarimas „Dėl banditų grupių ir banditinių formuočių dalyvių bei rėmėjų ištrėmimo“. Nutarta ištremti 36 šeimas, nes kai kurių jų nariai 1941 m. buvo „baltieji partizanai“, o dabar - „gaujoje“. Formuluotė tokia: „Lietuvos KP(b) Rokiškio aps. komitetas nutaria ištrėmimą iš Lietuvos TSR Rokiškio aps. [pavardė, vardas] patvirtinti“. Tokia pat procedūra tvirtinant dar 10 šeimų ištrėmimą atlikta po 17 dienų, o rugpjūčio 29 d. vėl patvirtintas 17 šeimų ištrėmimas. To neužteko, ir rugsėjo 10 d. posėdyje, apsvarsčius „aktyvių banditų pagalbininkų ūkių likvidavimą“, nutarta „likviduoti 39 šeimų ūkius“. Suformuluota taip: „Lietuvos KP(b) apskrities komiteto posėdis nutarė: ūkio likvidavimą tvirtinti“. Iš numatytų „likviduoti“ valstiečių du buvo bežemiai, 11 turėjo iki 10 ha žemės, 9 - 10-15 ha, 4 - 15-20 ha, 14 - per 20 ha, iš jų 6 - daugiau kaip 25 ha. Nurodyta, kas iš šeimos narių partizanauja, ir dar pridurta, kad „šeima aktyviai remia banditus“ ⁹¹.

Panašius sprendimus priiminėjo ir kiti partijos komitetai. Partijos Ukmergės aps. komitetas 1945 m. pradžios ataskaitoje rašė, kad valstiečiai, kurie 1940—1941 m. buvo gavę žemės, vėl ją noriai ima (2252 ūkiai gavo 13 831 ha), o nauji 1531 ūkis gavo 11 963 ha. Visiškai konfiskuoti 47 „banditų ūkiai“, 311 ūkių palikta po 5 ha, 69 - po 20 ha žemės. Išdalytos 845 karvės ir 464 arkliai. Kitame pranešime raportuota, jog tų metų rugpjūčio 31 d. iš apskrities ištremta 17 „banditų šeimų“, iš viso 68 žmonės. Naujas partijos apskrities komiteto pirmasis sekretorius E. Matulionis papildė: „Dėl nepakankamo NKVD ir NKGB organų budrumo dvi banditų šeimos Šešuolių ir viena banditų šeima Gelvonų valsčiuose laiku dingo“. Partijos komitetas apskrityje tvarkėsi pagal visas čekistinės veiklos taisykles. Kai reikėjo „pataisyti padėtį Veprių valsčiuje“, ten buvo nusiųstas propagandos sekretorius Lietuvos rusas Korablikovas. Nuvykęs į valsčių jis atleido vykdomojo komiteto pirmininką, du apylinkių pirmininkus, konfiskavo tris partizanų ūkius, suėmė 22 „banditų“ rėmėjus⁹².

LKP(b) CK atstovai nuolat važinėjo po apskritis ir iš ten visuomet parsiveždavo teroristinių pasiūlymų, kurių didesnę dalį gaudavo iš vietinių partinių funkcionierių. Tarp tų pasiūlymų beveik visuomet būdavo prašymas stiprinti represijas prieš okupacijai besipriešinančių žmonių šeimas. Antai LKP(b) CK sekretoriaus pavaduotojas E. Ozarskis, 1945 m. liepos mėn. lankęsis Ukmergės, Utenos, Zarasų ir Švenčionių aps., A. Sniečkui pateikė nemažai pasiūlymų, tarp kurių buvo ir šie: „1. Nesvyruojant įgyvendinti priemones, iš dalies represuoti aiškių banditų vadeivų ir jų rėmėjų šeimas. 2. Artimiausiu metu valsčių centruose įkurti nors nedideles įgulas“⁹³.

Kol buvo gautas leidimas iš Maskvos tremti centralizuotai į atokius Rusijos ir Kazachstano rajonus, vadovautasi LKP(b) CK ir LSSR MT 1945 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 139s. Pagal šį nutarimą iš komunistams neįtikusių šeimų, kurių daugumabuvo įvardytos kaip „banditų šeimos“, buvo leidžiama atimti visą turtą (paprastai leisdavo pasiimti tik tai, ką žmonės sugebėdavo panešti), o šeimos perkeliamos gyventi į kitą Lietuvos vietovę, dažniausiai tos pačios apskrities kitą valsčių. Naujoje vietoje gyvenamųjų patalpų joms neduodavo, ir jos sunkiai vertėsi, ypač tos, kurios turėjo mažų vaikų. Centro įgaliotinis Alytaus aps. ataskaitoje rašė, jog priėmus tą nutarimą apskrityje buvo perkeltos 87 šeimos. Jis taip pat rašė, kad instrukcija dėl perkėlimo buvo gauta tik naktį, o nurodyta perkelti tą pačią naktį ir kitos dienos rytą, bet užduotis įvykdyta. Apskrities aktyvas buvo išvažiavęs kitais reikalais, tad viskam vadovavo vykdomųjų komitetų pirmininkai. Buvo paimta 106 arkliai, 129 karvės, 259 kiaulės ir kitokio turto⁹⁴. Taigi net turint omenyje, kad dalis gyvulių buvo išvogta, partizanų šeimos ir jų rėmėjai buvo ne itin turtingi.

Turto netekęs valstietis ir toliau buvo persekiojamas. Štai kokį raštą 1945 m. vasarą partijos Raseinių aps. komiteto sekretorius Dašukevičius yra nusiuntęs Raseinių vlsč. vykdomojo komiteto pirmininkui (kalba netaisyta): „Įpareigoju Jus ištirti buožę Paulauską Jurgį, gyv. Raseinių v., Beržytės km. Naujakuriai Stoškus Antanas ir Visockienė yra gavę iš jo žemės. Dabar Paulauskas neduoda naujakuriams vandens ir šiaip antitarybiškai atsineša į naujakurius - trukdo jiems dirbti. Jei jis ir toliau taip atsineš į naujakurius, tai tuojaus pašalinti ji iš ūkio, kad panašūs reiškiniai daugiau nesikartotų“⁹⁵.

Kartais ir sovietų valdžios įstaigos dėl paimto turto turėdavo problemų. Mat suimto žmogaus turtas dažniausiai būdavo konfiskuojamas, tačiau tūkstančiai suimtų žmonių, nors ir metus tardyti, čekistams nesugebėjus įrodyti jų kaltės, visgi būdavo paleidžiami. Kai kurie jų grįždavo į savo ūkius ir jų jau nerasdavo. 1945 m. pabaigoje Panevėžio aps. Pušaloto vlsč. vykdomojo komiteto pirmininkas kreipėsi į partijos komitetą ir prokurorą, norėdamas sužinoti, ką daryti su 3 ūkių konfiskuotais neiškultais javais. Ūkiai buvo konfiskuoti po to, kai spalio pradžioje partizanai sušaudė Dičiūnų apylinkės pirmininką. A. Nironis, K. Želvys ir J. Dūda netrukus buvo suimti, o jų ūkiai konfiskuoti. Neįrodžius jų kaltės, jie buvo paleisti. Ant rašto yra rezoliucija: „Kad jei nekulti, tai turėtų būti grąžinti tiems piliečiams“⁹⁶. Taigi nekulti javai gal ir buvo grąžinti, o visa kita -neaišku, nes konfiskuotas ūkis, be abejo, buvo išplėštas. Ne kiekvienas, nors ir turintis teisę susigrąžinti konfiskuotą turtą, ryždavosi tą daryti, nes žinojo, kad vėliau jam gali būti pritaikytos kitos represijos formos.

Okupantų ir kolaborantų vykdytų pertvarkymų mastą atskleidžia partijos komitetų ataskaitos. Partijos Kupiškio aps. komiteto 1947 m. ataskaitoje rašoma, jog „žemės reformos“ metu apskrityje paimta 20 279 ha žemės. Sumažinant iki 30 ha 695 ūkius, iš jų paimta 10 945 ha, iki 5 ha buvo sumažinti 48 ūkiai, iš jų paimta 1353 ha. Konfiskuoti „banditų“ rėmėjų 142 ūkiai, iš jų paimta 4553 ha. Iš tų ūkių paimti 365 arkliai, 912 galvijų, 988 ūkiniai pastatai. 1260 samdinių buvo išdalyta apie 10 tūkst. ha žemės, kita atiduota MTS, MANP, žemės ūkio kooperatyvams ir kt. Naujakuriams ir varguoliams buvo perduoti 202 arkliai, 372 raguočiai ir t.t. Tai, anot ataskaitos, „[...] suaktyvino varguomenę kovoje su buožėmis“. Toliau ataskaitoje rašoma: „Partinė organizacija, MGB ir MVD organai, dalyvaujant vargingiesiems valstiečiams, smogė stiprų smūgį buržuaziniam nacionalistiniam pogrindžiui ir jo ginkluotoms gaujoms“. Per metus nukauta 50 „banditų“, 10 paimta gyvų. Buožės puolami didinant žemės ūkio produktų prievoles, mokesčius ir kt. Už produktų prievolių ir kitokį sabotažą baudžiamojon atsakomybėn patraukti 143 buožių ūkiai. 1947 m. gruodžio pabaigoje ištremtos 54 buožių šeimos (22 puslapių ataskaitoje dar rašoma apie ginkluotas grupes, stribus, įvairių valdžios grandžių darbą, rinkimus, propagandą, kadrus ir t. t.)⁹⁷. Be abejo, dalydami prisiplėštą turtą, komunistai sugebėjo dalį suvargusių žmonių patraukti į savo pusę, tačiau 1947 m. jų buvo dar labai mažai.

1946 m. pabaigoje A. Sniečkui Maskvos nurodymu paskelbus, jog kovą su partizanais reikia derinti su kova prieš buožes, nes taip bus sutriuškintas pasipriešinimo ekonominis pagrindas, partijos komitetai tą ir darė (bent taip rašė ataskaitose). Partijos Kupiškio aps. komiteto antrasis sekretorius Nazarovas 1947 m. pabaigoje rašydamas A. Sniečkui apie politinę padėtį Kupiškio aps., pranešė, jog birželio mėn. apskrityje buvo 85 partizanai, o spalio pradžioje liko 56. Per 4 mėnesius 14 buvo nukauta, 7 suimti, 4 legalizavosi. Per tą laiką suimta 70 „valstybinių nusikaltėlių“. Tam naudotos įvairios kovos priemonės, tarp jų ir ekonominis buožių spaudimas bei administracinės priemonės prieš jų vykdomą prievolių sabotažą. Bausta 172 buožių ūkiai, 113 buožių ūkių likviduota. Beveik po metų to paties partijos komiteto rašytoje ataskaitoje pranešama, kad per 4 mėnesius nukauta 16 partizanų, ištremta 350 šeimų - 1196 žmonės, kurie įvardyti kaip „banditų rėmėjai ir ryšininkai“. Viename paragrafe rašoma, jog reikia „visą operatyvinį čekistinį darbą vykdyti derinant su buožių, kaip pagrindinio banditizmo ramsčio, spaudimu“⁹⁸.

1948 m. sausio 3 d. ryte buvo vykdomi mažesnio masto trėmimai, gal kaip didžiųjų gegužės mėn. trėmimų repeticija. Iš Kretingos aps. buvo ištremtos 98 šeimos. LSSR MT pirmininko padėjėjas J. Girdvainis ataskaitoje pateikė duomenis apie jų turtą (kitose ataskaitose rašyta, kad buožės sudarė apie 70 proc. tremiamųjų, bet nebuvo pateikta jokių tai patvirtinančių duomenų). Taigi, pasak J. Girdvainio, tuo metu 5 tremiamos šeimos neturėjo jokio turto, 11 - tik kilnojamąjį turtą, 13 - nuo 0,4 iki 5 ha žemės, 25 - 5-10 ha, 13 - 10-15 ha, tiek pat - 15-20 ha, 18 - 20-30 ha⁹⁹. Metų pradžioje tremta remiantis LSSR MT ir LKP(b) CK 1947 m. lapkričio 21d. nutarimu Nr. 155ss. Beje, partijos Panevėžio aps. komiteto pirmojo sekretoriaus V. Vildžiūno ir vykdomojo komiteto pirmininko Petro Pranevičiaus ataskaitoje (iš apskrities ištremtos 69 šeimos — 262 žmonės) parašyta, jog vežant per valsčių centrus „liaudis šaukė: prisigėrėt mūsų kraujo, seniai reikėjo plėšikus pasodinti į savo vietą“¹⁰⁰. Funkcionieriai gal šiek tiek perdėjo. Iš tiesų kai kuriuose miesteliuose tremiamieji galėjo būti palydimi tokiais žodžiais. Valsčių centrai, kuriuose paprastai stovėjo sovietinės kariuomenės įgulos, pamažu pildėsi iš kaimų pabėgusiomis stribų šeimomis, okupantų šalininkais ir šnipais, kurie bijodami partizanų traukėsi rusų karių pašonėn. Taigi šie žmonės galėjo džiaugtis dėl „klasinių priešų“ trėmimo.

Po 1948 m. pradžios trėmimų, vykdytų tik kai kuriose apskrityse, kitų apskričių partijos komitetai ėmė prašyti, kad būtų tremiama ir iš jų apskričių. Tų metų vasario 17 d. partijos Utenos aps. komiteto ataskaita LKP(b) CK apie kovos sustiprinimą baigiama tokiais teiginiais: „Siekiant greičiau likviduoti nacionalistinį pogrindį ir jo ginkluotas grupes, būtina išspręsti klausimą dėl banditų ir jų rėmėjų buožių šeimų iškėlimo už Lietuvos ribų, kaip buvo padaryta kai kuriose kitose Respublikos apskrityse. Ištrėmimo duomenys yra Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijoje“¹⁰¹.

Prasidėjus didiesiems 1948—1951 m. trėmimams, LKP(b) CK ir LSSR MT į apskritis pradėjo siųsti atsakingus įgaliotinius; jų ataskaitos suteikia galimybę į tuos trėmimus žvilgtelėti gerai informuoto komunisto akimis (beje, pirmieji didieji 1948 m. trėmimai buvo vykdyti remiantis LSSR MT ir LKP(b) CK tų metų gegužės 18 d. nutarimu „Dėl priemonių ryšium su banditų šeimų ir banditų rėmėjų buožių ištrėmimu“). K. Didžiulis-Grosmanas, buvęs įgaliotiniu Biržų aps., gegužės 21 d. instruktavo apskrities įgaliotinius valsčiuose. Tos pat dienos 6 val. vakaro neva aptarti sėjos reikalų buvo sušaukti valsčių aktyvistai, kuriems kalbėta apie daug ką, akivaizdžiai siekiant užvilkinti laiką. Niekas iš aktyvistų pirma laiko nieko nesužinojo, niekas iš uždarų susirinkimų dalyvių neatsisakė dalyvauti trėmimuose. Tremiant nerasta 64 šeimų, panaudojus ir rezervinį sąrašą, ištremta 33 šeimomis mažiau negu planuota. Apie trėmimą buvo pasklidę gandai, išsidavė MGB skyrių darbuotojai, kurie, tikrindami dokumentus, jų reikalavo iš visų šeimos narių (neva tikrinta, kaip vykdomos pieno prievolės). Įgaliotinis rašė, kad, jo manymu, „vietiniai MGB organai neturi sistemos, kaip rinkti ir grupuoti kompromituojančius duomenis apie antitarybinį darbą dirbančius asmenis“. Po trėmimo dirbę agitatoriai iš MGB negalėjo gauti duomenų apie konkrečius ištremtų žmonių nusikaltimus, bet „apskritai trėmimai vyko gerai“, tik Nemunėlio Radviliškyje kunigas palaimino tremiamuosius, o Papilės vlsč. karininkas nušovė pabėgti ketinusį dvylikametį vaikinuką. Ataskaitą K. Didžiulis-Grosmanas baigė taip: „Būdinga tai, jog valstiečiai varguoliai aktyviai atakavo vykdomuosius komitetus, kad [šie] duotų arklių, karvių ir kito žemės ūkio turto“.

LKP(b) CK atsakingasis organizatorius Priluckis pateikė ataskaitą apie 1948 m. gegužės 22 d. (iš dalies ir 23 d.) vykusį trėmimą Kauno aps. Iš šios apskrities reikėjo ištremti 600 šeimų, ištremta 517, 70 šeimų pasislėpė. „MGB padarė didelių klaidų - į apskritį viešai atvyko daug kariuomenės. Dieną prieš trėmimą buvo sulaikomi visi sunkvežimiai ir laikomi Žaliakalnyje kolonomis“. Jo nuomone, viskas vyko ramiai, tik Aukštosios Panemunės vlsč. jaunuolis mėgino pabėgti ir buvo nušautas. Aktyvistai, tarp jų ir partijos apskrities komiteto sekretorius Šimonis, vogė tremiamųjų daiktus, nepasidalydami net susimušė.

Ataskaitoje iš Kretingos aps. rašyta, kad per dvi trėmimų dienas iš apskrities ištremtos 477 šeimos — 1930 žmonių, tarp jų 595 vaikai. Trūko trėmimą vykdžiusių žmonių, nes viena 6—7 žmonių operatyvinė grupė turėjo ištremti nuo 3 iki 7 ūkių. Paimta 661 arklys, iš jų 20 duota varguoliams, iš 773 galvijų -101 taip pat duota jiems, o kiti atiduoti kooperatyvams, tarybiniams ūkiams, skerdyklai ir t. t.¹⁰² Taigi viskas vyko tvarkingai, o į tai, kad buvo nušauti žmonės, partiniai funkcionieriai dėmesio nekreipė.

Panašūs duomenys ir išvedžiojimai pateikti ir kitų iš Vilniaus į apskritis atsiųstų įgaliotinių ataskaitose. Apie tai, kad „varguoliai“, norėdami gauti ištremtųjų turto, atakavo vykdomuosius komitetus, savo ataskaitoje rašė ir partijos Panevėžio aps. komiteto pirmasis sekretorius V. Vildžiūnas. Beje, tų „varguolių“ įkarštį pasipelnyti iš kitų nelaimės sutramdė patys komunistai, tas aistras ir sukėlę. Reikia manyti, taip elgtasi todėl, kad jau buvo subrandintas planas valstiečius suvaryti į kolūkius ir nereikėjo vaidinti „varguolių“ globėjų, nes buvo numatyta visus paversti „varguoliais“, atimant išdalytą žemę, dovanotus arklius, paliekant nebent karvę. 1948 m. sausio 12 d. M. Gedvilas papildomai nurodė, kokia tvarka turi būti skirstomas ištremtųjų turtas. Darbiniai gyvuliai, inventorius, mašinos pirmiausia turi būti skiriamos kolūkiams, kooperatyvams, MANP, ir tik kas liko nepaskirsčius - tarybiniams ūkiams. „Tam tikrais atvejais leidžiama darbinius arklius, kurie liko patenkinus kolūkių, kooperatyvų, MANP ir tarybinių ūkių poreikius, perduoti valstiečiams varguoliams naujakuriams“¹⁰³.

Partijos Kupiškio aps. komiteto pirmasis sekretorius P. Grigėnas ir LSSR MT įgaliotinis P. Murauskas pateiktoje informacijoje „Apie įvykdymą priemonės išvežant šeimas, kurias reikėjo ištremti už LTSR ribų“ aprašė visą 1948 m. didžiojo trėmimo eigą apskrityje. Gegužės 21d. įvyko partijos apskrities komiteto uždaras pasitarimas dalyvaujant MGB ir MVD skyrių vadovams su partijos komiteto įgaliotiniais, kurie tą pačią dieną buvo pasiųsti į valsčius. Mobilizuotas visas valsčių aktyvas - 320 žmonių. Partijos komiteto įgaliotinis ir MGB skyrių darbuotojai valsčiuose surengė pasitarimus prieš pat operacijas. Pradėta tremti gegužės 22 d. 4 val. ryto, baigta 23 d. Reikėjo ištremti 350 šeimų, ištremta 350 - 1195 žmonės. Iš tų 350 šeimų - 278 buožių, 54 -vidutiniųjų valstiečių, 10 - vargingųjų ir 8 - „kitos“ šeimos. Vyrų - 371, moterų - 521, vaikų iki 15 metų amžiaus - 304. Ištremtųjų turtas, kitaip negu per 1947 m. gruodžio 29 d. trėmimą, neišvogtas. Daug kas žinojo apie trėmimą, 48 šeimos pasislėpė¹⁰⁴.

Bene detaliausiai 1948 m. gegužės 22-23 d. trėmimus savo ataskaitoje yra aprašę partijos Kretingos aps. komiteto pirmasis sekretorius V. Maksimavičius, vykdomojo komiteto pirmininkas Dudėnas ir LKP(b) CK bei LSSR MT įgaliotinis tai apskričiai Vaclovas Mickevičius. Į Kretingos aps. iš Vilniaus buvo komandiruoti 42 aktyvistai, o iš Klaipėdos — 61, vietoje surinkta 435 aktyvistai. Gegužės 21 d. instruktažas valsčiuose užtruko iki 2 val. nakties ir iš karto po instruktažo aktyvistai kartu su MGB skyrių darbuotojais bei kariuomenės priedanga nukreipti į „operatyvinį darbą ištremiant banditų ir jų rėmėjų buožių šeimas“; nurodyta operaciją pradėti švintant. Tremti pradėta 4 val. ryto ir baigta 24 val. Tremiamieji buvo vežami į persiuntimo punktus, o iš ten — į komendantūras prie geležinkelio (Kretinga, Kartena, Skuodas), kur buvo sodinami į vagonus. Didžiausias įvykis — nušautas vienas Mažeikių aktyvistas. Mat tas pats ūkis buvo įrašytas į dviejų apskričių sąrašus. Kai atvyko Kretingos operatyvinė grupė, ten jau buvo grupė iš Mažeikių. Pamatę ateinančius ginkluotus vyrus, mažeikiškiai puolė bėgti. 7 šeimos neištremtos - viena dėl to, kad jos nariai yra tarnavę RA, kita todėl, kad joje buvo tik seneliai ir maži vaikai, o jų tėvai pabėgę, ir pan. Į vagonus susodinta 430 šeimų. Gegužės 23 d. „buvo pasiūlyta operaciją pratęsti“, ieškant pabėgusių ir naudojant rezervinius sąrašus. Mat iš Kretingos aps. buvo numatyta ištremti 500 šeimų. Gegužės 23-iąją tremti pradėjo 15-16 val., tą „darbą“ tęsė iki 20 val. „Šios operacijos buvo vykdomos paskubomis, kartais be tarybinio partinio aktyvo žinios ir jam nedalyvaujant, neaprašant turto“. Per tas dvi dienas į vagonus susodintos 477 šeimos ir 10 pavienių žmonių. Ištremta 1930 žmonių, tarp jų 595 vaikai iki 15 metų amžiaus. Ataskaitoje rašoma, kad vienai 6—7 žmonių operatyvinei grupei buvo sunku ištremti 3—7 viena nuo kitos tolokai gyvenančias šeimas. Trūko operatyvininkų ir mašinų. Iš viso buvo konfiskuota 661 arklys, 773 karvės, 624 kiaulės ir t.t. Dauguma galvijų perduota įvairioms organizacijoms, daiktai ir žemės ūkio inventorius suvežti į valsčių centrus ir perduoti realizuoti vartotojų kooperacijai. Pastatai mieste ir miesteliuose perduoti saugoti deputatų taryboms, kaimuose - kaimynams. Nustatyti 7 vagysčių atvejai¹⁰⁵. Vagysčių, galima drąsiai teigti, buvo šimtai. Beveik 500 šeimų vien kiaulių tikriausiai turėjo ne mažiau kaip tūkstantį. Bet ir darant prielaidas, kad dalį gyvulių išvogė aktyvistai, visų ištremtųjų anaiptol negalima priskirti prie turtingųjų.

Iš kitų apskričių atsiųstose išsamiose ataskaitose apie trėmimus galima išskirti dar tokius faktus. 1949 m. kovo 25—28 d. trėmimuose iš Kupiškio aps. aktyvistai taip pat buvo surinkti iš vakaro, bet trėmimas pradėtas 1 val. nakties (kad tremiamieji nespėtų pabėgti). Kadangi iš 140 buožių ir 32 „banditų“ šeimų, kurias reikėjo ištremti, jau buvo pabėgusios 90 šeimų, dar ištremtos 36 šeimos iš rezervinio sąrašo. Be to, „operacijos metu partijos komitetas ir vykdomasis komitetas, suderinę su LTSR MT ir LKP(b) CK įgaliotiniu, nustatė dar 41 ištremtiną buožių šeimą“, iš kurių 26 ir buvo ištremtos¹⁰⁶. Taigi rezerviniai sąrašai ir papildomi „nustatymai“ jau trėmimo metu rodo, kad stengtasi ne tik nubausti kuo nors komunistams nusikaltusias šeimas, bet ir iš Lietuvos išvežti tam tikrą skaičių žmonių darbams Sibire, kartu dėl nevisiškai aiškių trėmimo motyvų įbauginti Lietuvos gyventojus. Pačių komunistų teigimu, po kiekvieno trėmimo atsirasdavo daugiau norinčiųjų stoti į kolūkius. Valstiečiai kolūkius laikė išsigelbėjimu nuo trėmimų, tačiau taip nebuvo -okupantai ir jų talkininkai trėmė ir įstojusius į kolūkius. Kai 1950 m. rugpjūčio mėn. partizanai Pandėlio r. įvykdė mirties nuosprendžius 8 žmonėms, „atsakant į banditų puolimus“ ir „nusprendus Vyriausybei“, iš šio rajono, Vabalninko ir Kupiškio r. rugsėjo 19 d. buvo ištremtos 88 šeimos — 306 žmonės. Iš jų 51 šeima buvo įstojusi į kolūkius¹⁰⁷.

Vienoje iš ataskaitų Maskvai, konkrečiai VKP(b) CK sekretoriui G. Malenkovui, A. Sniečkus su didžiuliu pasitenkinimu išvardijo, kas nuveikta per 1949 m. gegužės 25-28 d. trėmimą. Buvo numatyta ištremti 6 tūkst. buožių šeimų ir 2500 „banditų“ bei nacionalistų šeimų. Trėmimui vykdyti sudarytos 2835 operatyvinės kariuomenės grupės. Ištremta 8817 šeimų — 29 180 žmonių. Vėliau buvo surastos nuo trėmimo pasislėpusios 686 šeimos ir 863 pavieniai žmonės — iš viso 3090 žmonių. Tad iš viso ištremta 9503 šeimos - 32 270 žmonių, iš jų 7763 šeimos buvo neva buožių, 1413 - vidutiniųjų valstiečių, 205 - varguolių, 122 -„kitų“. Vaikų iki 15 metų amžiaus ištremta 8854¹⁰⁸. A. Sniečkus didžiavosi tuo, kad jo ir bendrininkų pastangomis buvo ištremta per 1 tūkst. šeimų daugiau, negu jie patys iš anksto buvo suplanavę.

Nors nemažai šeimų pasislėpė nuo trėmimų, daugelyje apskričių trėmimų planas, sudarius naujus papildomus sąrašus, buvo viršytas. Antai Mažeikių aps. nuo trėmimo pasislėpė 92 šeimos, tačiau vietoj planuotų 370 šeimų ištremta 381 šeima. Iš Vilniaus atvykę partiniai funkcionieriai taip pat ieškodavo įvairių tremiamųjų rezervų. Mažeikių aps. lankęsis LKP(b) CK kadrų sekretorius D. Šupikovas rašė, jog apskrities vykdomasis komitetas į buožių sąrašus yra įtraukęs tik tuos ūkius, kurie apdėti papildomais mokesčiais, bet juose nėra ūkių, kurie buvo sumažinti iki 5 ha. Mažeikių aps. tokių ūkių buvo 26, iš jų 11 savininkai jau buvo ištremti, 5 ūkiai apmokestinti kaip buožiniai, vienas likvidavosi, o 9 tebėra¹⁰⁹. Stengtasi, kad niekas nepraslystų pro partinių funkcionierių ir čekistų akis, „kitokie“ žmonės būtinai turėjo būti sunaikinti ar kaip nors kitaip nubausti.

Kaip minėta, ataskaitos apie trėmimus dažniausiai baigdavosi žodžiais, kad po trėmimų pagausėjo norinčiųjų stoti į kolūkius ir kad „darbo liaudis“ tiems trėmimams pritarė. Operuojant skaičiais, trėmimai pateikiami kaip ekonominė priemonė, kuri žmonių likimų lyg ir nekeičia (apskritai komunistai tieksau, tiek kitiems mėgino įteigti, jog tie, kuriuos jie vadino klasiniais priešais, neverti žmogaus vardo, jų nereikia gailėtis). Tačiau kai kuriose ataskaitose vis dėlto prasimuša žmogiško tragizmo atšvaitai. Ataskaitoje iš Trakų aps. aprašyta, kiek ir kokių žmonių ištremta, kas ir kiek iš jų paimta, pabrėžiama, jog nuo trėmimų pabėgo 161 žmogus. Tremiamas Vaisiatas iš Kalesninkų vlsč. du kartus mėgino pabėgti, paskui benzinu apliejo tvartą, jį padegė ir mėgino įšokti į ugnį, bet buvo ištrauktas. Jo žmona norėjo pasiskandinti šulinyje. Trys mokytojų seminarijos dėstytojos dvi dienas buvo pasislėpusios, dvi dienas nedirbo kai kurie Onuškio, Valkininkų ir Aukštadvario gimnazijų bei progimnazijų mokytojai ¹¹⁰.

Kai kurie partijos komitetų sekretoriai asmeninio keršto ar idėjinių įsitikinimų vedami mėgino paveikti sugebėjusių nuo trėmimų pabėgti žmonių likimą. Partijos Prienų aps. komiteto sekretorius Vėgėlė 1949 m. vasarą pranešė partijos Alytaus aps. komiteto sekretoriui (nuorašą nusiuntė MGB Alytaus skyriui), kad jų miškų ūkyje dirba Bronius Skučas iš Pašlavančio apylinkės, kuris, tremiamas kaip buožė, pabėgo; jis „turi būti ištremtas“¹¹¹.

Kaip matyti iš trėmimų ataskaitų, jei nemaža dalis tremiamųjų pabėgdavo ar pasitraukdavo prieš trėmimus, LSSR MT ir LKP(b) CK leisdavo ištremti šeimas ar pavienius asmenis pagal trėmimo metu sudarytą dar vieną - papildomą sąrašą (prieš trėmimus būdavo sudaromi du sąrašai - pagrindinis ir rezervinis). Į trečią, paskubomis sudaromą sąrašą tiek partiniams funkcionieriams, tiek čekistams buvo labai patogu įrašyti jiems kuo nors neįtikusius žmones arba tuos, į kurių turtą buvo gviešiamasi (neretai miestuose ir miesteliuose funkcionierius masindavo geri pastatai, dar dažniau - ištaigingi baldai). Iš Kauno aps. 1949 m. pradžioje buvo ištremti 177 ūkiai, juose — 638 žmonės. Nuo trėmimo atleista 49 šeimos, arba turėjusios vyriausybinių apdovanojimų, arba buvę vietinių tarybų deputatai, arba dalyvavę Antrajame pasauliniame kare, ar buvę raudonieji partizanai. Trėmimui vykdyti buvo suorganizuotas 431 sovietinis partinis aktyvistas. 3 aktyvistai - visi rusai - „dezertyravo iš darbo“, t. y. iš trėmimo operatyvinių grupių, o šios operatyvinės grupės, kurių viena „aptarnaudavo“ 2—3 ūkius, susidėjo iš MGB karininko, dviejų kareivių, 3 stribų ir 3-4 aktyvistų. „Vienas didžiausių trūkumų buvo neteisėtas Mauručių stoties ešelono komendanto veiksmas - dviejų senučių ir vieno sergančio reumatu grąžinimas, atitraukiant juos nuo šeimų. Kadangi buvo grąžinta prieš pat ešelono išvykimą, šio pažeidimo ištaisyti nebuvo galima“¹¹². Taigi šiuo atveju rusas, ešelono komendantas, drįso parodyti savo nusistatymą, į traukinį nepriimdamas senų ir ligotų žmonių. Kita vertus, jis gerai žinojo, kad silpni paprastai pakeliui miršta.

Prieš didžiuosius 1951 m. spalio 2 d. trėmimus (tais metais buvo trys trėmimų bangos) sričių vykdomųjų komitetų pirmininkai siuntė M. Gedvilui tvirtinti kandidatų į tremtinius sąrašus, o po trėmimų ataskaitas A. Sniečkui siuntė partijos sričių komitetai. Šiaulių sr. vykdomojo komiteto pirmininkas A. Mickevičius tuos sąrašus 1951 m. rugsėjo 29 d. nusiuntė su grifu „Tik asmeniškai“, pridėjęs tokio turinio raštą: „Siunčiu Jums 1402 buožių šeimų, gyvenančių Lietuvos TSR Šiaulių srities teritorijoje, kurios turi būti ištremtos į tolimus TSRS rajonus, sąrašą tvirtinimui. Priedas: buožių šeimų sąrašas, 1402 lapai, ir jų paskirstymas pagal rajonus“. Pateikti skaičiai, kiek iš kurio rajono rengiamasi ištremti. Pagal planą numatyta ištremti 1108 šeimas, rezervas — 299 šeimos.

Partijos Vilniaus sr. komiteto pirmasis sekretorius D. Šupikovas tuo pat metu pranešė A. Sniečkui, kad partijos rajonų komitetai pristatė duomenis apie 2298 buožių šeimas, peržiūrėjus nutarta netremti 432 šeimų (vienų nariai tarnauja sovietinėje armijoje, kiti yra seni, neaiškūs įkalčiai dėl samdomosios jėgos naudojimo ir t. t.). Iš likusių 1866 šeimų 1602 gyvena kaime, iš jų 717 - kolūkiuose. „Ryšium su tuo LKP(b) Vilniaus srities komitetas prašo LKP(b) CK vietoj 1100 šeimų, numatytų Vilniaus sričiai, leisti ištremti 1600 buožių šeimų“. Vis dėlto LKP(b) CK, matyt, nepatenkino D. Šupikovo pageidavimo, nes kitame rašte rašoma, jog Vilniaus sr. LSSR MT pristatė 1076 šeimų sąrašą; „gavę nurodymą iš LKP(b) CK, partijos srities, rajonų komitetai ir MGB padarė darbą“. Partijos Klaipėdos sr. komiteto pirmasis sekretorius K. Liaudis pranešė, jog „partinio, tarybinio ir komjaunimo aktyvo jėgomis, dalyvaujant Valstybės saugumo organų atstovams“, ištremta 800 buožių šeimų. Partijos Kauno sr. komiteto pirmasis sekretorius E. Ozarskis pranešė, kad ištremta 1 tūkst. šeimų^113.

Per visus trėmimus komunistai iš Lietuvos ištrėmė apie 140 tūkst. žmonių (tikslus skaičius bus žinomas tada, kai bus sudaryti išsamūs tremtinių sąrašai), dar daugiau jų ketino ištremti. Trėmimų išvengusių žmonių likimas taip pat buvo labai skaudus; likę be turto, dažnai gyvendami pusiau legalų gyvenimą, tie žmonės sovietinėje sistemoje buvo visiškai bejėgiai ir beteisiai, jų vaikai negalėdavo įgyti jokio išsilavinimo.

Kaip jau minėta, beveik visi partijos komitetų pranešimai apie trėmimus baigiasi sakiniu, kad „dauguma darbo žmonių karštai palaikė vykdomą priemonę ir jai pritarė“. Matyt, šitaip teigdami komunistai stengėsi nuraminti savo sąžinę, nes jie gerai žinojo, kad dauguma lietuvių trėmimams nepritarė. Įtikėję savo tikslų prasmingumu bei tuo, kad jų negalima pasiekti nenaudojant jėgos prieš „klasinius priešus“, komunistai nuolat palaikė tą saviapgaulę apie „darbo žmonių“ palaikymą. Dar po pirmųjų pokario metais trėmimų, kai 1945 m. liepos mėn. buvo ištremta apie 5 tūkst. žmonių, SSRS NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje I. Tkačenka perdavė A. Sniečkui palankiai apie trėmimus atsiliepiančių žmonių mintis. Savo raštą jis pradėjo taip: „Mūsų turimais duomenimis, dauguma kaimiečių, ir ypač neturtingieji, taip pat miestiečiai apie banditų šeimų trėmimą atsiliepia kaip apie teisingą ir savalaikę Lietuvos tarybinės vyriausybė priemonę“¹¹⁴. Vis dėlto kai kuriuose pranešimuose paminimas vienas kitas atvejis, kai kaimynai tremiamai šeimai aukodavo pinigų, o patys tremiamieji išdrįsdavo pasakyti, jog jie vežami ten, kur anksčiau buvo ištremti geriausi ir sąžiningiausi Lietuvos žmonės. Partijos Skaudvilės r. komitetas lakoniškai parašė, jog „kai kurie partinio ir tarybinio aktyvo darbuotojai atsisakė dalyvauti buožių ūkių trėmime“¹¹⁵. Po kiekvieno trėmimo Lietuvoje vyraudavo didžiulė įtampa; ją dar labiau didino nevisiškai aiškūs kriterijai, kuriais remiantis žmonės būdavo tremiami. Dauguma buvo įsitikinę, kad galėjo patekti į tremiamųjų sąrašus ir nebūdami buožėmis, nerėmę pogrindžio, o tik todėl, kad kuo nors valdžiai neįtiko ar kuriam nors valdžios atstovui patiko kas nors iš jo turimo turto. Beveik visuomet trėmimų metu pasklisdavo nuomonė, jog visus lietuvius išveš į Sibirą, jog taip rusai elgiasi rengdamiesi greitai kilsiančiam karui su Vakarais, todėl ir valomas pasienyje esantis kraštas. Žmonių baimę ir pasimetimą mėginta aiškinti politinio darbo trūkumais. Pavyzdžiui, MGB Varėnos AS 1948 m. pažymoje rašė: „Dėl silpno politinio darbo daugelis valstiečių iki šiol neteisingai vertina gegužės 22 d. įvykdytą banditų šeimų ir banditų rėmėjų ištrėmimą [...]“^116.

Įsigudrinta slėpti pasirengimą trėmimams. Po 1950 m. trėmimų iš Pandėlio, Kupiškio ir Vabalininko r. viename cenzūruotame laiške moteris rašė: „[...] buvo taip gudriai organizuota, kad kiekvienas žmogus buvo paimtas savo namuose“. MGB Šiaulių sr. valdybos surinktose žmonių nuomonėse apie trėmimus minimas tik vienas teigiamas atsiliepimas (paprastai būdavo stengiamasi pateikti po lygiai neigiamų ir teigiamų atsiliepimų). Kai kur praslysta mintis, kad gal ir geriau būsimą karą perkęsti Sibire ¹¹⁷.

Trėmimai buvo ta okupantų teroristinės veiklos sritis, kurioje partijos komitetai ir represiniai organai veikė lygiais pagrindais. Pirmiesiems 1945-1947 m. trėmimams vadovavo čekistai, tiek sudarydami sąrašus, tiek organizuodami trėmimus; vėliau iniciatyvą vis labiau perėmė partijos komitetai. Į trėmimų vykdymą buvo įtraukta apie 6-8 tūkst. partinių sovietinių aktyvistų, kurie tuo savo bendradarbiavimu visiems laikams buvo susieti su okupantais. Kur kas daugiau žmonių susiteršė grobdami tremiamųjų turtą. Aukščiausioji partinė vadovybė tuo metu neužmiršdavo padėkoti čekistams už „pagalbą“. Štai ką LKP(b) CK biuras rašė SSRS MGB ministro pavaduotojui Sergejui Ogolcovui po 1948 m. trėmimų: „Lietuvos KP(b) CK biuras pažymi, kad Valstybės saugumo ministerijos organai tinkamai atrinko išvežamą kontingentą ir organizuotai įvykdė ištrėmimo operaciją, tuo labai padėdami Lietuvos respublikai pagerinti politinę padėtį, ypač kaime“¹¹⁸. Vien trėmimų užtenka apkaltinti komunistų partiją nusikaltimu žmoniškumui, nes trėmimai beveik prilygo tautos genocidui.

MOKESČIAI IR KOLŪKIEČIŲ ENGIMAS. Palyginti su trėmimais, visos kitos sovietų naudotos žmonių terorizavimo priemonės atrodo menkos, bet ir jos tūkstančiams Lietuvos gyventojų apkartino gyvenimą. Vienas iš būdų sužlugdyti valstiečius buvo specialūs mokesčiai buožėms. Tuos mokesčius ir pyliavas padidinus iki neįmanomo įvykdyti lygio, kai kurie valstiečiai metė savo ūkius ir išsikėlė gyventi kitur (tam labai parankus buvo Klaipėdos kraštas, kurį sovietiniai okupantai paliko beveik be gyventojų), bet dauguma, nenorėdami pajudėti iš gimtųjų vietų ar nesugebėdami to padaryti, liko vietoje ir ten laukė savo lemties. L. Truskos teigimu, iki 1953 m. į buožių sąrašus Lietuvoje buvo įrašyta apie 15 tūkst. ūkininkų, maždaug 4 proc. visų valstiečių (tikriausiai daugiau, nes vien ištremta buvo apie 100 tūkst. buožių; jei šeimą sudarė vidutiniškai 5 žmonės, tai ištremta buvo apie 20 tūkst. buožių šeimų; o juk ne visi buožės buvo ištremti, dalis jų sugebėjo trėmimų išvengti). Kaip minėta, buožėms buvo priskiriami vis mažiau žemės turintys valstiečiai. 1947 m. „buožė“ vidutiniškai turėjo 18,3 ha, 1948 m. - 17,6 ha, 1949 m. -13,8 ha, 1950 m. - 5 ha, o 1951 m. - tik 2 ha dirbamos žemės ir pievų. Vis didinant žemės mokesčius ir pyliavas (mokesčiai 1947—1950 m. visų rūšių ūkiams vidutiniškai padidėjo 5,4 karto, o pyliavos buožėms - 5 kartus, bet kadangi pradinės grūdų, mėsos, pieno ir kiaušinių prievolės buožėms buvo daug didesnės, tai jiems už ha žemės reikėjo atiduoti gerokai daugiau, negu už tą patį ha mokėjo nebuožiniai ūkiai), jų neįstengė atiduoti ne tik buožės, bet ir paprasti valstiečiai. Tarkime, 1949 m. paprasti valstiečiai sumokėjo pusę, o buožės — tik 8 proc. jiems skirto žemės mokesčio. Įsiskolinę ūkiai buvo aprašomi, o skolininkai teisiami ir už nepriemokas buvo nusavinamas jų turtas. Vėlgi L. Truskos teigimu, neišsamiais duomenimis, 1948-1950 m. už piniginių mokesčių skolas buvo aprašyta 103 tūkst. ūkių, iš jų 45 tūkst. savininkų buvo perduoti teismui. Teismo sprendimu iš 9,3 tūkst. ūkininkų atimtas turtas, o 1,2 tūkst. ūkininkų nuteisti kalėti. Panašiai buvo ir su prievolėmis. 1949 m. vien už pieno prievolių neįvykdymą buvo įspėti arba aprašyti 45,7 tūkst. ūkių, o teismui perduota 3,5 tūkst. valstiečių (be pieno, buvo dar grūdų, bulvių, mėsos, kiaušinių ir kitokios prievolės, iš kurių bene labiausiai varginanti — miško išvežimo prievolė)¹¹⁹. Taip negailestingai su valstiečiais buvo elgiamasi nuo pat okupacijos pradžios. 1946 m. iki rugpjūčio mėn. pabaigos vien už pieno prievolės neįvykdymą Lietuvoje teismui buvo perduota 427 bylos, iš jų 297 bylas teismas peržiūrėjo ir 188 žmones nuteisė iki 2 metų kalėjimo, 59 žmones — iki 1 metų. Baisiausia buvo tai, kad iš 163 valstiečių buvo konfiskuotas turtas, t. y. žmonės paleisti ubagais¹²⁰.

Suskirsčius šalies apskritis į tris zonas, 1947 m. pirmai zonai priklausančių apskričių ūkiai, turintys 1-5 ha žemės, per metus už 1 ha turėjo pristatyti 20 kg pieno, turintys 5-10 ha -30 kg, o per 20 ha — 50 kg. Antros ir trečios zonos ūkiai turėjo pristatyti po 5 kg pieno mažiau. Pirmai zonai priklausę 1-5 ha ūkiai per metus turėjo pristatyti po 7 vnt. kiaušinių už 1 ha, o jei turėjo per 20 ha - už 1 ha turėjo pristatyti 11 vnt. kiaušinių¹²¹.

Partijos Širvintų aps. komitetas ir vykdomasis komitetas 1949 m. balandžio mėn. nutarimu visus valsčius suskirstė į kelias „turtingumo“ grupes ir pačiam „turtingiausiam“ Gelvonų vlsč. už 1 ha žemės nustatė tokias grūdų pyliavų normas: jei žmogus turėjo 1-10 ha - 50 kg, 10-15 ha - 67 kg, 15-20 ha - 89 kg, 20-25 ha - 117 kg, per 25 ha - 156 kg¹²². Taigi per 25 ha žemės turintis valstietis už 1 ha turėjo atiduoti tris kartus daugiau grūdų negu mažažemis.

Mokesčių nesumokėję ir prievolių neįvykdę ūkininkai būdavo baudžiami įvairiomis bausmėmis. 1947 m. buvo teisiami keli Vilkaviškio aps. ūkininkai. P. Matusevičius iš Keturvalakių vlsč., turėjęs 36 ha žemės, už neįvykdytas 1946-1947 m. prievoles nubaustas 2 metams kalėjimo, po to 3 metams turėjo būti ištremtas, o visas jo turtas konfiskuotas. Kitas valstietis, įvardytas kaip „vokiečių rėmėjas“, iš jų gavęs 18 ha žemės Bartninkų vlsč., už neįvykdytas 8379 kg grūdų pyliavas ir 94 vnt. kiaušinių neatidavimą nuteistas 1,5 metų kalėti, o turtas konfiskuotas. Bartninkų vlsč. valstietis M. Miliūnas, anksčiau turėjęs 24 ha žemės, o tuo metu — 13 ha, neatidavęs valstybei 2908 kg grūdų ir 38 vnt. kiaušinių, nubaustas 1 metams kalėjimo. M. Paulavičius iš Gražiškių vlsč., turėjęs 28 ha žemės ir neatidavęs 964 kg grūdų bei 52 vnt. kiaušinių ir nesumokėjęs 3335 rb baudos, dar turėjo būti teisiamas¹²³. Kadangi tai buvo nemažai žemės turėję ūkininkai, reikia manyti, jie buvo neblogi šeimininkai ir į kalėjimą ėjo ne dėl savo aplaidumo, o todėl, kad nepajėgė pyliavų atiduoti. Toks ir buvo sovietinių mokesčių bei pyliavų tikslas -visiškai nuskurdinti valstiečius, padaryti juos priklausomus nuo valdžios malonės, sunaikinti jų savarankiškumą ir pasitikėjimą savo jėgomis bei savigarbą.

Partijos komitetai įdėmiai sekė (ne tik dėl idėjinių įsitikinimų, bet ir norėdami turėti naudos), kaip vykdomos prievolės ir mokami mokesčiai. Partijos Marijampolės aps. komiteto biuras 1948 m. pabaigoje konstatavo, kad iš Kalvarijos vlsč. esančių 90 buožių ūkių nė vienas nesumokėjo mokesčių ir nė vienas neįvykdė miško išvežimo prievolės. 20 buožių patraukti teisminėn atsakomybėn už sabotažą. Keliais mėnesiais anksčiau vykusiame tos apskrities biuro posėdyje buvo svarstomas kovos su socialistinio teisėtumo pažeidimais klausimas ir nutarta: „Perspėti liaudies teisėją drg. Labanauską, kad jei jis ir toliau priims lengvus ir lygtinius nuosprendžius neabejotiniems buožėms ir spekuliantams, kyšininkams ir socialistinės nuosavybės grobstytojams, prieš jį bus imtasi poveikio priemonių. [...] Įpareigoti valsčių partines organizacijas tęsti darbą nustatant buožes, ryžtingai reikalauti, kad buožės besąlygiškai vykdytų visas valstybines prievoles, vengiančius traukti teisminėn atsakomybėn“ ¹²⁴. Panašius nutarimus ne po vieną kartą yra priėmę visų apskričių partijos biurai. Iškėlus neįvykdomus uždavinius, vėliau už jų nevykdymą bausti buvo įprasta komunistų taktika.

Prievartinis kolūkių sudarymas ir net buvimas juose Lietuvos valstiečiams atnešė naujų tragiškų išbandymų. Kolektyvizacijos vajus prasidėjo VKP(b) CK 1947 m. gegužės 21d. priėmus nutarimą „Dėl kolūkių kūrimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR“. 1948 m. kovo 20 d. LKP(b) CK ir LSSR MT taip pat priėmė nutarimą „Dėl kolūkių organizavimo Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje“. Pirmas kolūkis Lietuvoje buvo sudarytas 1947 m. vasario 26 d. Dotnuvos vlsč.

Valstiečius pradėjus masiškai suvarinėti į kolūkius, be gąsdinimo trėmimu tų, kurie nestos į kolūkius, buvo imtasi daug kitų prievartos priemonių - nustatyti papildomi mokesčiai ir pyliavos, žmonės uždaromi į daboklę ir laikomi be maisto keletą dienų, mušami, statomi prie sienos, šaudoma jiems virš galvų ir pan. Valstiečiai, įpratę patys atsakyti už savo darbą ir ūkį, matyti to darbo rezultatus bei jais laisvai disponuoti, kiek galėdami priešinosi kolektyvizacijai, visa tai panaikinančiai. Po Lietuvą pasklidę maišelninkai iš Rusijos ir Gudijos pasakojo apie varganą gyvenimą kolūkiuose ir net badą juose; tie pasakojimai dar labiau atbaidė žmones nuo kolūkių.

Tačiau teroro mašina jau buvo užsukta, komunistai politinius uždavinius kėlė aukščiau už ekonominius; nutarta Lietuvos valstiečius galutinai nuskurdinti, atimant iš jų galimybę remti partizanus. Partinėms institucijoms iškeltas nelengvas uždavinys — naudojant terorą, pavaizduoti stojimą į kolūkius kaip savanorišką. Partijos komitetų ir represinių žinybų dokumentuose atsispindi tik menka dalis tragiškų to laikotarpio peripetijų. Kalbėdamas LKP(b) CK II plenume, kuris vyko 1949 m. balandžio 8-9 d., CK antrasis sekretorius A. Trofimovas aiškino, ką reikia daryti kolūkiuose. Pasak jo, pirmiausia reikia iš valstiečių surinkti sėklą sėjai, antra — suvaryti į krūvą arklius ir surinkti žemės ūkio inventorių, trečia — sudaryti bendrus žemės plotus. Jei kurio nors individualaus ūkio žemė įeis į tuos plotus, tą žemę reikia iškelti už bendro ploto ribų. Taip pat reikia už bendro ploto ribų iškelti žemę tų savininkų, kuriems neleidžiama stoti į kolūkį. A. Trofimovas nurodė sudaryti sėjos planus ir dokumentuoti bendrą turtą. „Nė vienos dienos negalima palikti kolūkių be mūsų partinės komunistinės įtakos“¹²⁵.

Skaitant to meto tiek LKP(b) CK, tiek partijos komitetų dokumentus, galima susidaryti vaizdą, jog partiniai organai daugiausia pastangų skyrė kovai su socialistinio teisėtumo pažeidimais, su persistengimais suvarant valstiečius į kolūkius. Iš tiesų visuotinai buvo naudojama prievarta; gal tik keli procentai valstiečių į kolūkius stojo savo noru, visi kiti buvo suvaryti prievarta. Padariniai buvo baisūs — Lietuvai iškilo bado grėsmė, dešimtys tūkstančių gyvulių buvo išgaišinta. Realybė tarsi suskilo - oficialiai reikalauta stoti į kolūkius savanoriškai, o iš tiesų naudota baisi prievarta, šantažas. Visas tas neva savanoriškas stojimas į kolūkius atskleidė komunistų „genialumą“ - jie sugebėjo juodą pateikti kaip baltą.

Partinių funkcionierių veiksmai kartais šiurpindavo net čekistus. 1951 m. gegužės mėn. MGB Kauno sr. valdybos viršininkas J. Sinicynas pranešė partijos srities komiteto pirmajam sekretoriui E. Ozarskiui, kad jo čekistai atsisakė dalyvauti Simno r. partinės organizacijos „kombinacijoje“, kai buvo numatyta suimti tuos kolūkiečius, kurie pasirašė mažas paskolas¹²⁶. Paskolos — dar viena iš pokario metais žmones užgriuvusių nelaimių. Jas gyventojai taip pat turėjo pasirašyti tarsi savo noru, bet iš tiesų jos buvo privalomos. Kiekvienai apskričiai ar rajonui buvo skiriamos užduotys ir jas reikėjo būtinai įvykdyti. Per metus žmonės netekdavo vieno mėnesio atlyginimo, kuris ir taip buvo nedidelis. Simno funkcionieriai, matyt, neįvykdę plano, buvo numatę žmones suiminėti ir juos paleisti tik tada, kai pasirašys didesnes paskolas. Beje, taip buvo daroma daugelyje rajonų.

LSSR MGB ministras P. Kapralovas, kalbėdamas 1949 m. antrame pusmetyje vykusiame LKP(b) CK IV plenume, pabrėžė, jog negalima užmiršti klasinio budrumo, jis turi būti ne pasyvus, o puolamasis. Skiriant žmogui tam tikras pareigas kolūkiuose, reikia atkreipti dėmesį ne tik į dalykines, bet ir į politines jo savybes. Budrumą reikia nuolat puoselėti, didinti. Partijos komitetai, kviesdami čekistus dalyvauti politinėse ir ūkinėse kampanijose, turi jiems vadovauti ir juos kontroliuoti. „Mes žinome atvejų, kada kai kurie partinių tarybinių organizacijų darbuotojai savarankiškai tuos ar kitus asmenis pristato į MGB nesant pakankamo pagrindo. [...] Yra tokių atvejų, kada kai kuriuose valsčiuose, konkrečiai Biržų apskrityje, partijos komiteto ir vykdomojo komiteto darbuotojai patys išsiuntinėja šaukimus kai kuriems valstiečiams siūlydami atvykti į MGB pasiaiškinti dėl reikalų“¹²⁷. Toks palyginti aptakus P. Kapralovo kalbėjimas reiškė, kad partiniai funkcionieriai pradėjo savintis net čekistų prerogatyvas, patys kviesdami žmones ateiti į MGB skyrius. Visą sovietmetį žmonės bijojo saugumo įstaigų, o pokario metais į jas nuėjęs žmogus niekada nežinojo, ar iš ten besugrįš. Jose pabuvęs patirdavo nemenką psichologinį šoką.

Didžiąją dalį valstiečių suvarius į kolūkius (1949 m. pradžioje kolūkiuose buvo 3,8 proc. valstiečių, o pabaigoje - 62,4 proc.; 1950 m. pabaigoje jau buvo „įstoję“ į kolūkius apie 90 proc., o 1951 m. juose jau buvo beveik visi valstiečiai), tuo nebuvo pasitenkinta. Atidžiai stebėta, kad į kolūkius neprasprūstų buožės, tačiau jiems dėl nepakeliamų pyliavų ir mokesčių bei trėmimų grėsmės nebuvo kur dėtis. Tuos pareigūnus, kurie dėl įvairių priežasčių (dažniausiai - kyšio) mėgino buožėms padėti, bausdavo. LKP(b) CK Žemės ūkio skyriaus vedėjas D. Manajevas 1950 m. pradžioje rašė partijos Kalvarijos aps. komiteto pirmajam sekretoriui J. Griciūnui, jog iš Krosnos vlsč. propagandininko Matušaičio gavo pranešimą, kad partijos valsčiaus komiteto sekretorius Janulevičius globoja buožes - priima į kolūkius, net skiria į vadovaujančius postus. LKP(b) CK buvo atsakyta, kad faktai pasitvirtino, Janulevičius iš pareigų atleistas ir pašalintas iš partijos¹²⁸.

Į kovą su „pralindusiais į kolūkį buožėmis“ įsitraukė ir A. Sniečkus. 1950 m. pavasarį partijos Marijampolės aps. komiteto pirmajam sekretoriui J. Olekui jis rašė: „Turimais duomenimis, į kai kuriuos Marijampolės apskrities Igliškėlių valsčiaus kolūkius prasiskverbė buožės ir kitas priešiškas elementas“. Pateikė apie 30 žmonių sąrašą, jame buvo daug tokių, kurių kas nors iš šeimos suimta ar ištremta. Vėliau vietoj A. Sniečkaus į kovą su „pralindusiais buožėmis“ įsitraukė jau minėtas LKP(b) CK skyriaus vedėjas, kuris panašius raštus, ko gero, išsiuntė į visas apskritis ir laukė atsakymų. Atsakydamas partijos Marijampolės aps. komiteto pirmasis sekretorius pranešė, jog iš Liudvinavo vlsč. kolūkių išvyti buožės ir nacionalistiniai elementai. Partijos Pasvalio r. komiteto sekretorius Bagaslauskas savo atsakyme išvardijo rajone esančias 35 buožių šeimas. Tarp jų - A. Barausko šeima, iki žemės reformos turėjusi 15 ha žemės ir traktorių, J. Mikelionis, 1878 m. gimimo, bevaikis, turėjo 17 ha žemės ir kelerius metus laikė samdinį, J. Glinskis -13 ha žemės ir traktoriaus bei kuliamosios savininkas. Dauguma išvardytųjų laikė samdinius, nors žemės turėjo tik apie 20 ha. Ir už žemės ūkį atsakingas LKP(b) CK antrasis sekretorius A. Trofimovas retsykiais siųsdavo raštus šia tema. Jo padėjėjas I. Razinas 1950 m. pavasarį rašė partijos Radviliškio aps. komiteto sekretoriui T. Poškai, jog „turimais duomenimis, į kolūkius įsiskverbė priešiški elementai“, ir nurodė jam per savaitę atsakyti¹²⁹. Daugiausia duomenų apie buožes kolūkiuose LKP(b) CK gaudavo iš represinių organų ir tada spausdavo partijos komitetus.

LKP(b) CK biurui priėmus 1949 m. birželio 6 d. nutarimą, kuriame raginama kovoti su pogrindžio liekanomis „ryšium su kolūkių sudarymu“, atsirado dar viena priežastis bausti žmones, šįkart - agituojančius prieš kolūkius. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto biuras viename iš savo posėdžių nutarė: „Asmenis iš buožių ir kitų priešiškų elementų, agituojančius prieš kolūkius, patraukti baudžiamojon atsakomybėn“. Truputį vėliau buvo svarstomas prokuratūros darbas, jis iš esmės įvertintas gerai, tik nurodyta „[...] sustiprinti darbą nustatant svetimą klasinį elementą, kuris vykdo antitarybinę agitaciją prieš kolūkių kūrimą apskrityje, ir imtis savalaikių pačių ryžtingiausių priemonių prieš jį“¹³⁰.

Pradėta net priekaištauti, kad apskrityse niekas už antiko-lūkinę agitaciją nėra nubaustas. Partijos Alytaus aps. komiteto biuras 1949 m. antroje pusėje tą klausimą svarstė du kartus, vieną kartą - ir plenume. Viename biuro posėdyje konstatuota, jog „MVD ir MGB organai, prokuratūra ir teismai iki šiol nepatraukė atsakomybėn nė vieno asmens, atliekančio griaunamąjį darbą kolūkiuose ir vykdančio antikolūkinę propagandą“. Spalio 6 d. biuras nutarė: „Artimiausiu metu nustatyti visus buožių ūkius ir apdėti juos papildomais mokesčiais. Išvalyti kolūkius nuo buožių, pakelti kolūkiečių budrumą, ugdant jų nepakantumo jausmą buožėms, kaip didžiausiam kolūkinės santvarkos priešui [...]. Įpareigoti MGB, MVD organus ir prokuratūrą sustiprinti kovą su buožiniais antikolūkiniais elementais, ryžtingai nutraukti priešiškų elementų veiklą, nukreiptą prieš kolūkius. Organizuoti kuo griežčiausią kolūkinės nuosavybės apsaugą“¹³¹.

Tos pačios apskrities partijos Seirijų vlsč. komiteto sekretorius Griška 1949 m. liepos mėn. vykusiame apskrities partinės organizacijos V plenume kalbėjo (kalba netaisyta): „Visa tai atvedė į tai, jog šiuo metu dirba tik vienas kolūkis. Mes nesiimam priemonių MVD organams, kad jie patrauktų atsakomybėn kolūkių priešus, atvirai stojančius prieš kolūkius [...]. MGB ir MVD organai nekovoja su priešiškų elementų pasireiškimo faktais“. Jam pritarė apskrities teisėjas D. Kostygovas: „Atsakant į tai, mums reikia sustiprinti politinį darbą, iš esmės nutraukti antikolūkinę propagandą, nukreiptą prieš kolūkių kūrimą, ir nusikaltusius patraukti griežton teisminėn atsakomybėn“¹³².

Viskas, ką planavo ir vykdė komunistai, buvo nekritikuotina, o tie asmenys, kurie mėgino pareikšti savo nuomonę, buvo baudžiami. Elgesys su buožėmis buvo tipiškai komunistinis. Jei nesiseka kolūkiams — kalti buožės, o ne kolūkinė sistema bei jos sudarymo būdai. Jau minėtoje pažymoje, kurią 1950 m. viduryje parašė, matyt, čekistų vadovybė ir LKP(b) CK Administracinio skyriaus vedėjas V. Bylinskis, rašoma, jog kolūkiuose kuriamos teroro grupės iš buožių, prasibrovusių į kolūkius. Teigiama, jog, neišsamiais duomenimis, tuo metu respublikoje nustatyta 4215 buožių ūkių, iš jų 2258 buožės jau buvo įstoję į kolūkius. „Ir partiniai organai, ir MGB nesiėmė reikiamų priemonių, kad sutrukdytų buožėms kenkti kolūkiams, ir kai kur jie suorganizavo varguolius stoti prieš kolūkius ir nuimti derlių atskirai“¹³³. Aišku, pažymos autoriai neparašė, kad tuos pasėlius, kuriuos nori patys nuimti, žmonės patys ir sėjo ir kad jiems stojant į kolūkius buvo pažadėta leisti patiems nusiimti tai, ką pasėjo. Apskritai tokį aukštų pareigūnų mąstymą noriai palaikė apskričių bei rajonų valdžia, nes išpuoliai prieš buožes leido palaikyti įtemptą atmosferą, pajusti savo reikšmingumą, o neretai ir materialiai šį bei tą laimėti.

Buožėms vos įstojus į kolūkius, prasidėjo jų vijimo iš kolūkių vajus. Partijos rajonų komitetai po kelis kartus svarstė tuos klausimus ir priimdavo atitinkamus nutarimus.

Partijos Kėdainių r. komiteto biuras 1952 m. vasarą svarstė klausimą dėl padėties „Auksinės varpos“ kolūkyje ir nurodė, kad tiek sovietinės įstaigos, tiek prokuratūra, tiek MGB organai bei MTS politinis skyrius laiku neatkreipė dėmesio į tai, kad kolūkis „užterštas buožėmis“ (išvardyta nuo revizijos komisijos pirmininko iki sąskaitininko). Kolūkio valdybos sprendimu jie tapo eiliniais kolūkiečiais, o partiniame nutarime nurodoma, kad juos reikia pašalinti iš kolūkio¹³⁴.

Partijos Priekulės r. komiteto biuras 1952 m. pabaigoje priėmė nutarimą „Dėl žmonių, dirbančių kai kuriose rajono organizacijose ir nekeliančių politinio pasitikėjimo“. Jame išvardyta apie 20 žmonių - kolūkių brigadininkų, sandėlininkų ir kt., daugiausia kilusių iš buožių, kurių giminės buvo represuoti.

Vykdomajam komitetui nurodyta juos įforminti kaip buožes ir išvyti iš kolūkių¹³⁵. Panašūs nutarimai buvo priimti visuose rajonuose.

Represijų sistemoje buvo ir tam tikrų išlygų. Trėmimų dažniausiai išvengdavo tie, kurie buvo tarnavę sovietinėje armijoje arba joje tarnavo jų vaikai, nors jie ir būdavo įtraukti į tremiamųjų sąrašus. Panašių išlygų buvo ir išvarant buožes iš kolūkių. 1949 m. pabaigoje iš Joniškio aps. kolūkių buvo išmesti 42 buožių ūkiai, o 5 palikti. Paliktų ūkių charakteristikose rašoma, kad vieno iš jų savininkas K. Grybas — buožė, turėjęs 50 ha žemės, jam palikta 15 ha, bet jis dalyvavo kare, turėjo daug apdovanojimų, kolūkyje dirbo gerai. Dar kitas paliktas todėl, kad sūnus tarnavo sovietinėje armijoje; trečias tarnavo kariuomenėje, buvo sužeistas; ketvirtas - kare žuvo sūnus; penktas - kolūkyje išdirbo daugiausia darbadienių¹³⁶.

Tuoj po suvarymo į kolūkius, žmonėms susidūrus su visiška netvarka ir neteisybe, per Lietuvą nuvilnijo išstojimo iš kolūkių banga. Partijos komitetai turėjo panaudoti visą represinių veiksmų arsenalą, pasitelkti čekistus, kad tą procesą suvaldytų ir sustabdytų. Kadangi nebuvo skaitomasi su priemonėmis, valstiečių veržimąsi į privatų ūkį pavyko užgniaužti. Įdomios tuo metu naudotos demagogijos formos bei teiginiai. Partijos Mažeikių aps. biuras 1949 m. pradžioje svarstė klausimą „Apie priešų darbą Ylakių valsčiaus „Vienybės“ ir Sedos valsčiaus J. Žemaitės kolūkiuose“. Mat „priešų veikla atvedė šiuos kolūkius iki iširimo ribos“. „Vienybės“ kolūkyje buožės per savo statytinius varguolius Butą, Šeškų ir Velotienę vykdė slaptą agitaciją, sudarė nelegalią grupę, kuri surašė pasitraukimo iš kolūkio tekstą ir „grasinimais bei provokacijomis privertė 28 kolūkiečius pasirašyti šį pareiškimą“. Į J. Žemaitės kolūkį buvo priimta priešiškų žmonių, tarp jų legalizavusiųjų „banditų“, ir jie, suorganizavę 14 ūkių, tarp jų 10 varguolių, padavė pareiškimus išstoti iš kolūkio. Konstatuota, jog vadovai užmiršo, kad „įsteigus kolūkius klasių kova ne tik nesunyksta, o priešingai, dar labiau įsiliepsnoja“, ir priešiški elementai, „jausdami greitą galą, priešmirtinėse konvulsijose“ įtemps visas jėgas, kad sutrukdytų socialistinę statybą kaime. Nutarime nurodoma dešimteriopai padidinti propagandą, šaukti kolūkiečių susirinkimus, patikrinti kolūkiečius ir radus nepatikimų „iškelti klausimą dėl jų pašalinimo iš kolūkio“, per 5 dienas suvisuomeninti gamybos priemones, taip pat sėklas, arklius, inventorių, negyvenamas patalpas. Teigiama, jog patys buožės stengsis įlįsti į kolūkius, o vargdienius ir vidutiniuosius valstiečius agituos iš jų išstoti, todėl reikia „priminti, kad buožėms ir nacionalistiniams elementams kolūkyje vietos nėra“. Ir svarbiausia: „Įpareigoti MGB AS viršininką drg. Seniną komandiruoti savo darbuotojus į „Vienybės“ ir J. Žemaitės kolūkius ištirti kolūkių statybos žlugdymo reikalus ir prieš nustatytus priešiškus elementus imtis represijų“¹³⁷. Taigi spaudimas buvo itin stiprus, todėl prievarta į kolūkius suvarytiems žmonėms neliko nieko kito, tik susitaikyti su esama padėtimi.

Kaišiadorių aps. 1950 m. vasarą moterys nešė pareiškimus išstoti iš kolūkių, šaukdamos, kad jų „vaikai alkani, duokit jiems duonos“ ir t. t. Tada iširo 14 kolūkių. Partijos apskrities komitetas aiškino, jog taip įvyko todėl, kad buvo pažeistas savanoriško stojimo į kolūkius principas, valstiečiai buvo suvaryti į juos prievarta, dažnai grasinant suėmimu ir panašiai elgiantis. Nepaisydama tokio prisipažinimo, apskrities prokuratūra iškėlė 14 baudžiamųjų bylų 26 žmonėms už antikolūkinę agitaciją¹³⁸.

Komunistai valstiečių tragediją aiškino tuo, kad kolūkių kūrimui priešinasi kažkokios jėgos. Jie tikėjo ar tik apsimetė tikintys savo idėjų teisingumu, todėl joms nepasitvirtinus, ieškodavo kaltųjų. Kaltais tapdavo vykdytojai, bet dar dažniau „klasiniai priešai“, kurie neva sabotuodavo sovietų priemones. Tie „priešai“ būdavo kalti ir tada, kai nuo ligų stipdavo kiaulės. 1949 m. pabaigoje MGB Biržų AS viršininko pavaduotojas pranešė, kad Saločių vlsč. „Aušros“ kolūkyje dėl epidemijos nuo 1948 m. masiškai stimpa kiaulės, ir prašė atsiųsti patyrusius veterinarus iš centro. Tačiau partijos aps. komiteto pirmasis sekretorius A. Likas užrašė tokią rezoliuciją: „Supažindinti drg. Belousovą ir imtis priemonių, kad būtų pašalinti kolūkinės santvarkos priešai“¹³⁹.

1950 m. pavasarį partijos Prienų aps. komiteto biuro posėdyje konstatuota, jog Lenino kolūkio ferma sudeginta ir 10 galvijų nušauta todėl, kad partijos valsčiaus komitetas ir MGB skyriaus vadovybė prarado budrumą. Įtarta, kad net kolūkio pirmininkas, kuris „pralindo į pareigas“, yra antisovietiškai nusiteikęs ir galėjo „banditams“ padėti. Be įvairių kitų priemonių, nurodyta iš kolūkio išvyti buožes ir „banditų“ rėmėjus¹⁴⁰.

Kai ūkininkai patekdavo į vadinamąjį buožių sąrašą, tai nulemdavo ne tik ūkio, kaip ekonominio vieneto, bet ir šeimos narių likimus, dažniausiai tragiškus. Tuos sąrašus sudarydavo partijos komiteto akylai prižiūrimi vykdomieji komitetai, remdamiesi tokiais kriterijais kaip žemės kiekis, samdomosios jėgos naudojimas, mechanizmų turėjimas ir kt. Paskui sąrašus peržiūrėdavo represinės žinybos ir tada sąrašai oficialiai įsigaliodavo. LSSR MGB ministras P. Kapralovas 1950 m. pradžioje grąžino LSSR MT pavaduotojui V. Pisarevui 16 Švenčionių aps. buožių bylas, teigdamas, jog 11 jų į buožių sąrašus vykdomasis komitetas įrašė teisingai, tačiau 5 reikėtų peržiūrėti, nes jie ne buožės. Trys iš jų padėjo raudoniesiems partizanams, jie ir kiti du - vidutinieji valstiečiai, nenaudoję samdomosios jėgos¹⁴¹.

Nagrinėjant šią temą pavyko rasti vienintelį dokumentuose užfiksuotą atvejį, kai partijos komiteto sekretorius mėgino eiti prieš tuometinio teroro srovę. Paprastai partijos apskričių komitetų sekretoriai pritardavo visiems LKP(b) CK biuro nutarimams (šiek tiek savarankiškesni, ypač 1944-1945 m., buvo tik aukštesnio lygio partiniai ir ypač sovietiniai funkcionieriai). Buožių padėtį mėgino švelninti partijos Mažeikių aps. komiteto antrasis sekretorius Jerofejevas, kalbėjęs 1947 m. lapkričio 27-29 d. vykusiame LKP(b) CK XV plenume. Jis pasakė, kad jų apskrityje net ir 18-20 ha žemės turintys ūkiai priskiriami prie buožinių. Mėgino išsakyti mintį, kad nereikėtų įsigyti papildomų priešų. Po tos minties jo kalbą nutraukė pirmininkaujantis, salėje sėdintys „draugai“ taip pat garsiai reikalavo nutraukti pasisakymą, nors jis pats sakė norįs dar kalbėti apie inteligentiją. Po tos Jerofejevo nebaigtos kalbos stenogramoje yra jo prierašas, kad praleistos jam skirtos replikos, o jis pats kalbėjęs per švelniai¹⁴². Partiniams funkcionieriams buvo nepriimtinas net menkiausias kitoks požiūris, prasilenkiantis su partijos „generaline linija“.

KITI KOMUNISTŲ PARTIJOS NARIŲ REPRESINIAI VEIKSMAI. Po Antrojo pasaulinio karo partijos komitetai, vieni lėčiau, kiti iš karto stipriai pradėjo spausti tiek represinius organus, tiek sovietines institucijas, ypač vykdomuosius komitetus, kad energingai ir be gailesčio kovotų su „liaudies priešais“, t. y. daugiausia su tais, kurie priešinosi okupacijai. Bet sovietų represinis aparatas buvo toks išsišakojęs, o marksistinė ideologija tokia agresyvi, kad į okupantų prievartos girnas patekdavo ir daug žmonių, kurie okupacijai nesipriešino, bet dėl savo socialinės kilmės arba gyvenimo būdo bei įsitikinimų kuo nors neįtiko komunistams. Partiniai sprendimai paprastai būdavo beatodairiški, brutalūs, be jokios alternatyvos, kai žmogui būdavo pasakoma „arba - arba“.

Visų represinių veiksmų pagrindinis variklis buvo A. Sniečkus. Truputį padvejojęs 1944 m., vėliau jis jau niekada neabejojo, kad geriausias būdas tvarkai įvesti — raudonasis teroras. Būdamas itin energingas ir veiklus, jis išjudindavo ir provincijos funkcionierius. 1946 m. liepos 10 d. LKP(b) CK vykusiame partijos sekretorių pasitarime partijos Panevėžio aps. komiteto antrasis sekretorius M. Sorokinas pasakė, jog tik jų apskrityje apsilankius A. Sniečkui ir V. Ščerbakovui, partijos komitetas suprato savo klaidas ir sudarė veiksmingų priemonių planą. „Tokios pat operatyvinės priemonės buvo parengtos MGB linija“¹⁴³.

Ypatingo partijos komitetų dėmesio susilaukė ir teisėsaugos institucijos. Per metus kitus iš prokurorų ir teisėjų postų buvo atleisti visi tie, kurie, partinių organų požiūriu, buvo per „ minkšti“. Partijos Biržų aps. komitetas (tuo metu jo pirmuoju sekretoriumi buvo K. Liaudis) 1945 m. balandžio mėn. vykusiame posėdyje nurodė apskrities prokurorui Kežiui per tris dienas suimti statybos kontoros viršininką J. Čepą už tai, kad šis neva turi ryšį su „banditais“, padėdavęs vyrams išsisukti nuo kariuomenės, „sužlugdė darbą“ ir t. t.¹⁴⁴

Partijos Rokiškio aps. komitetas 1945 m. spalio mėn. iš partijos pašalino ir iš darbo atleido apskrities prokurorę Apoloniją Kulikauskaitę už tai, kad ji į teismą neatidavė nė vienos buožių bylos „už sabotažą“ ir iki 10 dienų užtęsdavo sankcijų davimą suimti partizanus ir jų pagalbininkus¹⁴⁵.

Apskrities prokurorą Živatkauską 1948 m. rudenį atleido partijos Prienų aps. komiteto biuras. Svarbiausias kaltinimas jam buvo toks: nuvykęs į Lazdijus, paėmė pažįstamo ištremtojo dalį daiktų, juos pardavė, o pinigus nusiuntė ištremtajam¹⁴⁶. Jau vien užuojauta „klasiniam priešui“ turėjo būti smerktina, o pagalba buvo vertinama kaip nusikaltimas.

Partijos komitetai nesivaržydami šalindavo iš darbo prokurorus už „smulkiaburžuazinį minkštakūniškumą“; dar mažiau jie skaitėsi su paprastais žmonėmis. Tą rodo šis 1945 m. pradžioje partijos Miroslavo vlsč. komiteto sekretoriaus raštas (kalba netaisyta): ,,LKP(b) Alytaus Apskrities Kadrų sekretoriui. Miroslavo Pašte telefonininke tarnauja Žvaliauskaitė Albina, kuri palaiko pastebėta ryšius su banditų, kurie slapstosi, šeimomis. Kadangi telefonu vyksta kartais svarbūs telefoniniai pasikalbėjimai, tad toks asmuo tokioje vietoje negali tarnauti. Todėl prašau Žvaliauskaitę Albiną pašalinti iš pareigų, jos vietoje paskiriant Radišauskaitę Oną, gyv. Miroslavo valse. Miroslavo miestelyje“¹⁴⁷. Gali būti, jog mergina iš darbo buvo pašalinta todėl, kad komunistai visose, jų nuomone, strateginėse vietose (strategine buvo laikoma ir ryšių sistema) stengėsi pasodinti savus žmones. Bet galėjo būti, kad pašalintoji kuo nors neįtiko valsčiaus partijos sekretoriui. Dėl komunistų užmačių iš darbo buvo atleista tūkstančiai žmonių.

Partijos Biržų aps. komiteto pirmasis sekretorius K. Liaudis, kalbėdamas LKP(b) CK IV plenume, vykusiame 1944 m. gruodžio 27-30 d., papasakojo, kad į vieną apylinkę atėjus partizanams mokytojas Putrimas ta proga sušauktame mitinge pasakęs antisovietinę kalbą; už tai jis buvo suimtas, bet vėliau paleistas. „Tik paspaudus partijos apskrities komitetui, jis buvo antrą kartą suimtas ir vežamas iš Biržų į Panevėžį mėgino pabėgti, todėl buvo nušautas“¹⁴⁸. Beje, tas mokytojas iš tiesų galėjo bėgti, bet nemažai tikėtina, kad buvo nušautas tyčia. Karo ir pirmaisiais pokario metais čekistai taip gana dažnai elgdavosi, matyt, vadovaudamiesi garsia Stalino „išmintimi“: „Nėra žmogaus, nėra ir problemos“, o nušovę žmogų imituodavo jo pabėgimą (tokiu atveju turėjo būti šaunama į nugarą).

Tais laikais žmogų pasodinti už grotų buvo nesunku. Tą rodo kad ir toks pavyzdys. 1946 m. balandžio 26 d. LKP(b) CK vykusiame valsčių partorgų pasitarime vienas iš kalbėjusiųjų - Dusetų vlsč. partorgas Zimarevas papasakojo tokią istoriją. Valsčiaus partinė organizacija nutarė išmesti iš darbo ir „pasodinti“ vieną žmogų. Nutarimas buvo užprotokoluotas ir nusiųstas į apskritį, tačiau partijos apskrities komitetas nekreipė dėmesio (tas, kurį norėjo „pasodinti“, buvo sandėlininkas, neva vogęs grūdus). Tada jie kooperatyvo vedėjui pasakė, kad per tris dienas surastų naują sandėlio vedėją, „priešingu atveju ir tave pasodinsim“. Vykdydami LKP(b) CK VII plenumo nutarimus, partiniai funkcionieriai tame valsčiuje iš sovietinio aparato išvijo 22 žmones, tarp jų 14 stribų, vykdomojo komiteto pirmininką, 3 apylinkės pirmininkus ir kt.¹⁴⁹

Iš pavienių liudijimų ir užuominų galima daryti išvadą, kad kai kurie partijos komitetų darbuotojai noriai dalyvaudavo tardant suimtuosius. MGB Mažeikių AS viršininko pavaduotojas 1946 m. birželio mėn. raporte A. Sniečkui teigė, jog kai Akmenės vlsč. partorgas Vainutis įskundė 14 žmonių kaip neva dalyvaujančių antisovietinėje organizacijoje, jų tardyme, be MGB AS viršininko ir kitų čekistų, dalyvavo partijos komiteto antrasis sekretorius Latyševas, kartais ir pirmasis sekretorius A. Kondrotas. Įtariamieji buvo tardomi tris dienas rytais ir vakarais. Perėmus tardymą kitiems čekistams, išaiškėjo, kad Vainutis buvo provokatorius, jis suimtas (nuteistas 6 metams lagerio), visi paleisti. Pasak emgėbisto, Latyševas neva kalbėjęs: „Mes jus išmokysime, mes jus priversime bėgioti [išgirdus] kiekvieną šūvį mieste, jūs turėsite reaguoti [,..]“¹⁵⁰.

Partiniai aktyvistai pokario metais nušovė gal šimtą kitą visiškai nekaltų žmonių (nepainioti su stribais, čekistais ir jų kariuomene; tie yra iššaudę tūkstančius niekuo dėtų žmonių), o „smulkių“ nusižengimų yra padarę tūkstančius. MGB Tauragės AS viršininkas A. Lapinas 1947 m. rudenį partijos apskrities komiteto pirmajam sekretoriui B. Krasauskui išvardijo kelias dešimtis atvejų, kai apskrities pareigūnai, pasigėrę patys ir nugirdę juos lydėjusius stribus, dažnai šaudydavo ir kitaip netinkamai elgdavosi. „Visi anksčiau išvardyti atvejai, taip pat savavališki sulaikymai, kuriuos praktikuoja kai kurie vykdomųjų komitetų atstovai ir partorgai, panaudojami nacionalistų apdorojant gyventojus prieš Tarybų valdžią“. Prieš tai vienas čekistų operatyvininkas buvo pranešęs, kad partijos Skaudvilės vlsč. komiteto sekretorius Poderis rudens pradžioje buvo „neteisėtai sulaikęs“ 4 valstiečius už pyliavų neįvykdymą ir pristatė juos į MGB VP¹⁵¹. Žmonių orumas, jų savigarba buvo laikomi buržuazine atgyvena. Bet kuris šautuvą užsikabinęs komjaunuolis galėjo įžūliai elgtis su žilagalviais seneliais, ir tame čekistai bei partiniai funkcionieriai dažniausiai įžvelgdavo tik tai, jog tuos faktus „panaudoja nacionalistai“.

Partijos Biržų aps. komiteto biuras 1949 m. pabaigoje viename savo nutarime konstatavo, kad „liaudies priešai šiuo metu stengiasi nugirdyti tarybinį aktyvą, turėdami tikslą sukompromituoti kai kuriuos draugus ir nukreipti jų veiklą prieš tarybinę santvarką“. Ši išvada padaryta apsvarsčius tokį įvykį. Kupreliškio komsorgas V. Ramanauskas su 3 stribais vykdė miško paruošas, pasigėrė Rainučių (?) kaime, ten mušėsi ir šaudė. Šaudydami nušovė 75 metų Andriuškevičienę, paskui padegė jos namą¹⁵².

Įvairiais būdais stengtasi sunaikinti net užuominas apie buvusią nepriklausomą Lietuvos valstybę ir apie kitaip mąstančius žmones. 1946 m. rugpjūčio 28 d. partijos Mažeikių aps. komiteto biuras svarstė, kaip vykdomas gegužės mėn. priimtas biuro nutarimas patikrinti „politiškai priešišką“ literatūrą bibliotekose. Konstatuota, jog „priešiškų knygų“ išimta 1554 vnt., bet atsiranda naujų, nes žmonės bibliotekoms knygas dovanoja. Nutarta, kad dovanotų knygų skaitytojams išduoti negalima, kol jos nebus patikrintos glavlito, o ši apskrities institucija sudaro lietuviškų knygų sąrašą ir pateikia jį respublikiniam centrui patikrinti. „Įpareigoti glavlito įgaliotinį visą politiškai priešišką literatūrą sunaikinti supjausčius ir perdavus perdirbti arba sudeginti“¹⁵³. Pokario metais komunistų partijos nurodymu pamažu buvo sunaikintos beveik visos bibliotekose buvusios tarpukariu išleistos knygos - šimtai tūkstančių egzempliorių (kai kurie bibliotekininkai tas knygas, kurias buvo nurodyta sunaikinti, išdalijo savo pažįstamiems; tos ir kitos pas žmones likusios knygos ilgus dešimtmečius buvo laisvos minties perliukai okupuotoje Lietuvoje).

Tuo metu, kai žmogaus gyvybė buvo ne itin vertinama, dar mažesnę vertę turėjo (tiksliau - jokios vertės neturėjo) ir kitos kultūrinės vertybės, ne vien knygos. Vienas brutaliausių riboto mąstymo komunistas gen. mjr. J. Macijauskas, tuo metu buvęs respublikinio karinio komisariato politinio skyriaus viršininku, 1947 m. lapkričio 27-29 d. vykusiame LKP(b) CK XV plenume kalbėjo: „Aš suprantu paminklą, kuris susijęs su tam tikra pažangia liaudies kova. Tokius paminklus reikia išsaugoti, o panašius paminklus reikia likviduoti tuoj pat“ (kalbėta apie Kretingoje stovėjusį Nepriklausomybės paminklą)¹⁵⁴. Ne tik stalininiu laikotarpiu, bet ir per visą okupacijos laikotarpį Lietuvoje sunaikinta šimtai paminklų, tūkstančiai kryžių ir koplytstulpių. Partinių funkcionierių nuomone, viskas, kas nesusiję su naujo sovietinio žmogaus formavimu ir jo gyvenimu, turėjo būti sunaikinta.

Partiniai veikėjai mėgindavo aprėpti nors dalį išsikerojusio čekistinio ūkio. Partijos Marijampolės aps. komiteto sekretorius Naudžiūnas 1945 m. pavasarį kreipėsi į A. Sniečkų prašydamas imtis priemonių, kad nebūtų užpultas Marijampolės kalėjimas. Jame yra 500 vietų, o kalinių - 4500. Sekretorius rašė, kad mieste kariuomenės nėra¹⁵⁵. Stebina partinių funkcionierių sugebėjimas visus reikalus iškelti į valstybės interesų lygį. Partijos sekretoriui visiškai nerūpėjo, kad tuo metu kaliniai net ant grindų galėdavo šiek tiek numigti tik pamainomis, nes nebuvo vietos.

LKP(b) CK į provinciją siųsti asmenys, atrodo, kreipdavo dėmesį ir į smulkmenas. CK Agitacijos ir propagandos skyriaus instruktorius Kotenka, 1945 m. pavasarį lankęsis Utenoje, rašė, jog kai kurie atsakingi darbuotojai nuomoja butus iš „banditų šeimų“. Namo, kuris yra priešais partijos komitetą ir NKVD skyriaus būstinę, šeimininkė yra „bandito“ motina, o pas ją gyvena partijos komiteto pirmasis sekretorius ir NKVD skyriaus viršininkas. Be to, jam partijos komiteto sekretorius Tijunovas pranešęs, kad komiteto karinio skyriaus vedėjo pusbrolis yra „gaujoje“, komiteto sargo brolis - ten pat. Beje, instruktorius palietė ir rimtas temas. Pasak jo, NKVD Utenos AS gavo nurodymą ištremti 45 „banditų“ šeimas, bet iki šiol nė viena neištremta¹⁵⁶.

Partiniai funkcionieriai įdėmiai sekė ne tik savo tikrus ir tariamus priešus, bet ir vienas kitą. Kaip matysime vėliau, kai kurie žmonės įkliuvo mėgindami įstoti į komunistų partiją. Visais laikais, o ypač pokario metais, komunistų partija į savo gretas stengėsi priimti tik visiškai „švarius“, neturinčius jokios dėmelės praeityje ir aiškios socialinės kilmės asmenis. Buvo kruopščiai patikrinamas ne tik kandidatas į partijos narius, bet ir visa jo giminė iki trečios eilės pusbrolių. Ypač stengėsi tie, kurie buvo apskričių valdžios viršūnėje. Vienas iš jų, ne kartą minėtas partijos Kėdainių aps. komiteto pirmasis sekretorius J. Piligrimas, beje, turėjęs čekistinio darbo patirties 1940-1941 m., 1945 m. vasarą rašė LKP(b) CK (kalba netaisyta): „Yra įtarimas apie plk. Petronio ryšius su banditais. Jo svainis Gimsėkas (mokytojas) elgiasi iššaukiančiai prieš vietinę valdžią, jis turi 24 ha žemės, bet paruošos jam nuimtos drg. Volfui (respublikinis Paruošų liaudies komisariatas) [nusprendus ir] tarpininkaujant Petroniui“¹⁵⁷. Ant šio skundo yra kelios neįskaitomos A. Sniečkaus rezoliucijos.

1947 m. pavasarį J. Piligrimas A. Sniečkui skundė Ilją Gamusą (žydą, advokatą, karo metu buvusį SSRS), kuris tuo metu buvo paskirtas LSSR MT pirmininko padėjėju. Tai, jog jis, o ypač jo žmona Gamusienė, yra antisovietiškai nusiteikę, jis sužinojęs iš MGB skyriuje esančios 148 puslapių bylos prieš Gamusienę. Svarbiausias kaltinimas I. Gamusui, kad būdamas apskrities vykdomojo komiteto sekretoriumi „privatiems spekuliantams“ grąžino per 50 namų¹⁵⁸.

Partijos Telšių aps. komiteto antrasis sekretorius Guliajevas skundė A. Sniečkui pirmąjį sekretorių Antaną Baužą, tvirtindamas, kad jo brolis buvo gestapo agentu. Esą broliai bendrauja, sekretorius brolį lanko Tveruose, o tas atvyksta į Telšius. Guliajevas klausė, kaip elgtis. Matyt, šio sekretoriaus reikalus sutvarkyti buvo pavesta LKP(b) CK kadrų sekretoriui M. Junčui-Kučinskui, nes jis 1945 m. pradžioje rašė, kad sekretoriaus brolis iš tiesų buvo parašęs pasižadėjimą dirbti gestapui, tačiau nedirbo, nieko neišdavė. Jo manymu, A. Baužai Telšiuose dirbti nepatogu, juo labiau kad jis serga. Ant šio rašto yra rezoliucija, jog A. Bauža atleistas, pasiųstas gydytis¹⁵⁹.

Buvo iškeliamos senos tikros ir tariamos „nuodėmės“. 1945 m. spalio mėn. LSSR NKGB partijos komitete buvo svarstomos pplk. Eusiejaus Rozausko klaidos. Mat kažkuris iš Vildžiūnų buvo pranešęs, jog jis, 1937-1938 m. sėdėdamas Kauno kalėjime, nepritarė tam, kad SSRS NKVD būtų pasiųsta sveikinimo telegrama dėl trockininkų sutriuškinimo, ir palaikė kameros draugą trockininką Lifšicą. E. Rozauskui už tai buvo įrašytas griežtas papeikimas¹⁶⁰. Tuo šio čekisto bėdos nesibaigė. Maždaug po metų jis buvo pašalintas iš MGB ir netrukus represuotas.

Pasitaikydavo ir itin rimtų kaltinimų. Partijos Ukmergės aps. komiteto pirmasis sekretorius J. Jadogalvis 1948 m. spalio 30 d. rašė A. Sniečkui, kad Pabaisko vlsč. 3 Antakalnio kaime Vlado Purlio sodyboje rastas bunkeris be partizanų, o V. Purlys yra partijos Anykščių aps. komiteto pirmojo sekretoriaus P. Purlio brolis. Apie rastą bunkerį jam neva pranešęs. Bunkerio radimo metu V. Purlio nebuvo namuose ir jis kurį laiką slapstėsi¹⁶¹.

Pro budrias bendrapartiečių akis neprasprūsdavo niekas. Partijos Kupiškio aps. komiteto pirmasis sekretorius P. Grigėnas 1947 m. rudenį skundė vykdomojo komiteto pirmininką B. Einorių, vedusį E. Matveikytę. Esą dirbdama Zarasų aps. ji platino antisovietinę spaudą, o jos tėvas kurį laiką gyveno nelegaliai¹⁶². Partijos Miroslavo vlsč. komiteto darbuotojai ir stribai 1947 m. pabaigoje Alytaus vykdomojo komiteto pirmininkui P. Liepai skundė MGB VP viršininką Smirnovą. Jie iškėlė jam šešis kaltinimus, iš kurių svariausias - neva už kyšius jis paleidžiąs partizanų rėmėjus¹⁶³. Ne į partijos komiteto pirmąjį sekretorių, o į P. Liepą tikriausiai buvo kreiptasi todėl, kad šis užkietėjęs komunistas, iki 1946 m. pabaigos dirbęs čekistu, Alytuje aktyviai vykdė represijas. (Beje, vienas kitas čekistas, ypač žemesnio lygio, kyšius iš tiesų imdavo ir kartais padėdavo žmonėms.)

Partijos Telšių aps. komiteto biuras 1948 m. vasarą įrašė griežtą papeikimą vykdomojo komiteto pirmininkui J. Konstantinavičiui ir kreipėsi į LKP(b) CK su prašymu atleisti jį iš darbo už tai, jog nuslėpė, kad du jo broliai suimti. Matyt, dėl svarumo jis dar buvo apkaltintas girtuoklyste, tingumu ir kt. ydomis¹⁶⁴. Žmonės buvo priversti slėpti savo ar artimųjų „nuodėmes“, antraip jie nebūtų gavę geriau apmokamo darbo. Daug žmonių tuo metu gyveno su padirbtais dokumentais. Čekistai ir partiniai funkcionieriai pamažu (tas tęsėsi per visą okupacijos laikotarpį) juos susekdavo, bet kai kurie iki pat nepriklausomybės atgavimo gyveno su svetimomis pavardėmis.

Partijos nariai privalėjo stebėti aplinką ir vienas kitą, o LKP(b) CK darbuotojai - ir savo kuruojamą sritį. LKP(b) CK Spaudos skyriaus vedėjas Varžgalis, 1948 m. vasarą nuvykęs į Biržus, parašė pažymą apie padėtį „Biržiečių tarybinio žodžio“ redakcijoje. Jis rašė, kad du redakcijos darbuotojai vagia šriftą, redaktorė Jočytė apie tai pranešė partijos komitetui ir MVD apskrities skyriui, bet jai liepta tų dviejų darbuotojų neatleisti¹⁶⁵. Visą okupacinį laikotarpį spaustuvės buvo itin saugomos. Pogrindžiui visą laiką trūko spausdinimo priemonių, taip pat ir šrifto. Tai, kad nebuvo reaguota į pranešimą apie šrifto vogimą, galėjo reikšti, jog tikriausiai buvo rengiama kokia nors operatyvinė kombinacija. Gal norėta sužinoti, kam ir kokiu būdu bus perduotas šriftas, o gal tuos du darbuotojus ketinta infiltruoti į pogrindį ir jie vogė su saugumo žinia ar pan.

Kai čekistai kurio nors pareigūno negalėdavo suimti dėl jo einamų aukštų pareigų, jie paprastai apie jį informuodavo A. Sniečkų, pridurdami, kad pasielgti reikia „Jūsų nuožiūra“. Tipiškas yra SSRS NKVD-NKGB įgaliotinio Lietuvoje I. Tkačenkos 1945 m. spalio mėn. pranešimas VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininko pavaduotojui F. Kovaliovui ir A. Sniečkui apie tai, kad LKT pirmininko pavaduotojas M. Gregorauskas rūpinasi suimtu VLIK’o nariu A. Gineičiu. Mat pas tą aukštą pareigūną gyvena suimtojo žmona, jis rūpinasi, kad suimtajam būtų perduota maisto, NKGB tardymo skyriaus viršininkui E. Rozauskui teigęs, jog pažįstąs A. Gineitį ir jis negalįs būti nacionalistu. Pabaigoje I. Tkačenka pareiškė, kad M. Gregorauskas negali dirbti jokio atsakingo darbo¹⁶⁶. Ideologinės komunistų dogmos reikalavo neturėti jokių draugystės ar giminystės skrupulų. Blogu buvo laikomas tas komunistas, kuriam nebuvo svetimi tokie „smulkiaburžuaziniai“ jausmai kaip užuojauta. Mylėti reikėjo tik sovietinę šalį, partiją ir jos vadus. Beje, čekistų išpuolių prieš sovietams lojalius ir dėl to aukštas pareigas ėjusius, bet tam tikrus principus turėjusius inteligentus ir ūkio organizatorius (Juozą Bulavą, Joną Laurinaitį, Juozą Vaišnorą, Vytautą Vazalinską ir kt.) buvo nemažai, ypač 1945 m. Nauja puolimų banga prasidėjo 1950 m.

A. Sniečkus nesitenkindavo vien čekistų pateiktais duomenimis. Norėdamas daugiau sužinoti apie vieną ar kitą veikėją, jis į provinciją siųsdavo savo patikimus žmones. LKP(b) CK Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjo pavaduotojas P. Olekas 1945 m. pirmoje pusėje parašė pranešimą „Apie LKP(b) Zarasų apskrities komiteto sekretorių drg. Mėlynį kompromituojančius duomenis“. Išvardijo visus sekretoriaus gimines - tiek „kairiuosius“, tiek „dešiniuosius“. Daugiau rašė apie vieną dėdę, kurį, anot NKVD AS viršininko, „Mėlynis jau seniai siūlė suimti kaip liaudies priešą“. Jo giminės varė naminę NKVD skyriaus darbuotojams ir milicininkams, todėl NKVD ir A. Mėlynio santykiai esą įtempti, jis nesutariąs ir su partijos komiteto antruoju sekretoriumi I. Kulibabinu. Pats viską mėginąs išsiaiškinti, todėl „valstybės saugumo darbuotojai kalba, kad „partijos komitetas nori iškasti mums duobę“¹⁶⁷.

Kaip minėta, pokario metais žmonės, norintys įstoti į partiją dėl įsitikinimų ar dėl karjeros, būdavo nuodugniai tikrinami. Tiek partijos funkcionieriams, tiek čekistams neužtekdavo vien žmogaus nuoširdaus noro. Tikrinta nuosekliai - siunčiant paklausimus į ankstesnę gyvenamąją vietą, taip pat ir į partijos komitetus. Šį darbą kruopščiausiai atlikdavo čekistai (jie tikrindavo turimus dokumentus, apklausdavo kaimynus, pasitelkdavo agentus, peržiūrėdavo jų pranešimus ir t. t.). Aiškinantis stojimo į partiją peripetijas, reikia pasakyti, kad kai kurie žmonės gal ir nebūtų Stoję į partiją, jeigu jie nebūtų įviliojami į tam tikrus spąstus. Žmogus būdavo priimamas dirbti į tam tikras pareigas, su jomis apsiprasdavo, pajusdavo pinigų ir valdžios skonį, o po kurio laiko jam būdavo pasiūloma arba stoti į partiją, arba palikti postą. Beje, taip buvo daroma iki pat Sovietų Sąjungos sugriuvimo. Antai partijos Kėdainių aps. komiteto biure 1946 m. pavasarį buvo svarstoma Matiniškių (?) tarybinio ūkio direktoriaus M. Prigunovo byla. Mat tas direktorius, stodamas į partiją, nuslėpė, kad buvo kilęs iš buožių. Be to, jis neva švaistė ūkio turtą, apgaudinėjo valstybę, reiškė nacionalistinę nuomonę ir t.t. Buvo pavesta MVD apskrities skyriaus viršininkui per 10 dienų jį ištardyti ir vietoje surengti teismą¹⁶⁸. Matyt, visi ar bent dauguma kaltinimų tam partijos nariui buvo pareikšti dėl svarumo; tikras jo „nusikaltimas“ - netinkama socialinė kilmė.

Partijos Kauno m. komiteto sekretorius F. Bieliauskas rašė represinių organų ir partijos vadovams, kad kai kurie naujai įstoję partijos nariai 1941 m. birželio mėn. „Pienocentre“ organizavo partizanų būrį ir šaudė į atsitraukiančius raudonarmiečius¹⁶⁹.

Kartais partijos komitetai būdavo akylesni už čekistus. Viename Kėdainių aps. partiniame plenume 1952 m. pabaigoje pramonės kombinato partijos sekretorius kalbėjo: „Partijos rajono komiteto sekretorius drg. Iljinas teisingai kritikavo mūsų partinę organizaciją. Tikrai mes paskubėjome priimti į partiją drg. Snešką. Bet kalti ir MGB organai, kurie atsiuntė jo teigiamą charakteristiką, o remdamiesi charakteristika mes ir priėmėme jį pirminės partinės organizacijos susirinkime. Dabar išaiškėjo, kad drg. Sneška tarnavo Plechavičiaus armijoje, ir už tai jį partijos rajono komitetas iš partijos pašalino“¹⁷⁰.

Partijos apskričių (rajonų) komitetai apie stojantįjį į partiją siųsdavo paklausimus į MGB apskričių skyrius (ar rajonų skyrius) prašydami pateikti, jei turima, kompromituojančios medžiagos. Pažymėtina, kad klausdavo apie visus stojančiuosius, nors kai kurie iš jų jau tuo metu ėjo tam tikras pareigas. Partijos Prienų r. komiteto pirmasis sekretorius V. Supronas 1952 m. kreipėsi į MGB, prašydamas kompromituojančios medžiagos apie buvusį techninį partijos komiteto sekretorių J. Gradecką, kai šis stojo į partiją¹⁷¹.

Būdavo tikrinami net stojantieji į komjaunimą (tik po Stalino mirties į komjaunimą pradėta priiminėti visus besimokančius jaunuolius). 1951 m. VLKJS Varėnos sekretorius klausė partijos Prienų r. komiteto sekretoriaus apie mokytojo V. Skvernio socialinę kilmę, nes jis norėjo stoti į komjaunimą. Į aiškinimąsi įsitraukus partijos komiteto pirmajam sekretoriui V. Supronui, iš MGB Prienų RS gauta pažyma, jog V. Skvernio tėvai už bunkerio laikymą 1949 m. buvo suimti ir nuteisti¹⁷².

Apskritai nemažai dalykų išaiškėdavo susirašinėjant partijos komitetams. Kiekvieno komiteto bylose yra daug to komiteto siųstų paklausimų ir atsakymų į kitų komitetų paklausimus. Partijos Kėdainių aps. komiteto kadrų sekretorius V. Kaiferavičius 1946 m. vasarą, atsakydamas Šilutės aps. komiteto kadrų sekretoriui Evaltui į jo paklausimą „apie drg. Michailą Krivicką“, pranešė, kad komitetas jokių duomenų apie jį nerado, Baisogalos vlsč. jis, kaip buvo nurodęs, negyveno, MVD ir MGB apskaitoje jo nėra¹⁷³. Matyt, žmogus mėtė pėdsakus, nes jo praeityje ar socialinėje kilmėje buvo kažkas, kas komunistams galėjo nepatikti.

Kai kurių partijos komitetų darbuotojai net ir neprašomi savo iniciatyva pranešdavo kitam partijos komitetui apie kuo nors neįtikusius žmones. Partijos Šakių aps. komiteto agitacijos ir propagandos sekretorius J. Gurskis 1948 m. susirašinėjo su Prienų aps. komiteto pirmuoju sekretoriumi S. Naimavičiumi apie „liaudies priešę“ S. Jalinskaitę, norėdamas sužinoti, ar ji gyvena Birštone¹⁷⁴.

Tais laikais net žmogaus pavardė galėjo būti persekiojimo priežastimi. 1948 m. partijos Telšių aps. komitete buvo sprendžiamas gydytojo Juozo Jėčio likimas. Mat pagal partijos komiteto turimas žinias, jis buvo kilęs iš Kupiškio aps., kur jo tėvai turėjo 50 ha žemės, o jo brolis kpt. Domininkas Jėčys buvo Dainavos apygardos partizanų vadas. Tą gydytoją ėmė ginti LSSR sveikatos apsaugos ministerija, bet MGB AS viršininkas F. Dusis patvirtino, kad viskas, kas apie jį žinoma, yra teisinga. Matyt, gydytoją išgelbėjo pažyma iš Šimonių vlsč., kurioje buvo parašyta, jog J. Jėčys turi tik seserį, o iš šeimos nieko nėra „bandituose“¹⁷⁵.

Praėjus keleriems metams po karo, kai daugmaž nusistovėjo hierarchinė sistema, komunistai dažniausiai veikė korporatyvinės veiklos principu, vieni kitus remdami bei dangstydami, jei tik būdavo dalijamasi prisiplėštu turtu ir laikomasi tam tikrų elgesio taisyklių - nesikėsinama į aukščiau stovinčiųjų postus, nebendraujama su „klasiniais priešais“ ir jiems nepadedama, neturima skrupulų baudžiant ar net naikinant tuos „klasinius priešus“ bei kitaminčius ir t. t. Pažeidęs tuos rašytus ir nerašytus susitarimus, net ir didelis viršininkas, lemiantis daugelio žmonių likimus, galėjo tapti niekuo.

Partijos apskričių biurai įdėmiai sekė savo pavaldinių darbą valsčiuose ir greitai reaguodavo pastebėję nukrypimus nuo įprastinių elgesio normų. Partijos Biržų aps. komiteto biuras 1947 m. pradžioje nurodė patikrinti Pabiržės vlsč. milicijos viršininko Armalio veiklą, nes jis ima kyšius, bendrauja su buožėmis ir t. t. Nurodyta patikrinti ir MVD Vabalninko VP viršininko Starodubcevo veiklą¹⁷⁶.

Su kuo nors neįtikusiais žmonėmis būdavo susidorojama labai greitai, užtekdavo formuluočių „dėl politinių sumetimų“, „nekeliantis politinio pasitikėjimo“, „kaip socialiai svetimas elementas“ ir pan., ir žmogus išlėkdavo iš darbo. Štai kokį nurodymą 1947 m. rugsėjo 3 d. partijos Prienų aps. komiteto kadrų sekretoriaus pavaduotojas Semionovas nusiuntė apskrities vykdomojo komiteto švietimo skyriaus vedėjui: „Dėl politinių sumetimų reikia iš mokytojų pareigų atleisti šiuos mokytojus: 1) Stakliškių progimnazijos direktorių Narvičių; 2) Pakuonio progimnazijos mokytoją Mačiulytę; 3) Šilavoto pradžios mokyklos mokytoją Maceiną“.

Prienų vartotojų kooperatyvų sąjungos pirmininkui Juozui Sadzevičiui tas pats Semionovas nurodė iš Šilavoto kaimo kooperatyvo pirmininkės pareigų atleisti Krūvelienę, o į jos vietą rekomendavo Riaubą. Motyvas - „siekiant tarybinį prekybos aparatą išvalyti nuo atsitiktinių žmonių“. Apie nurodymo įvykdymą liepta pranešti po 4 dienų¹⁷⁷.

Partijos sekretorių nurodymai buvo vykdomi operatyviai. Partijos Telšių aps. komiteto pirmasis sekretorius J. Baščiulis 1949 m. rugpjūčio 29 d. nusiuntė raštą taupomosios kasos vedėjui, kuriame siūlė „nedelsiant iš einamųjų pareigų pašalinti Stasę Šakalienę“. Vedėjas Goštautas atsakė: „Pasiūlymą pašalinti iš einamųjų pareigų [...] įvykdžiau rugpjūčio 31 dieną“. S. Šakalienė dirbo kontroliere, MVD duomenimis, jos vyras - baltasis partizanas, buvęs Plechavičiaus armijoje, pasitraukė su vokiečiais; ji pati karo metu neva savo noru buvo išvykusi į Vokietiją, ten dirbo gamykloje. Kartais partijos komitetams užkliūdavo ir tie žmonės, kuriems čekistai neturėjo pretenzijų. Tas pats J. Baščiulis 1949 m. pavasarį rašė vykdomojo komiteto pirmininkui raštą, kuriame klausė, kodėl Telšiuose yra įregistruotas J. Zaleckis, neva pabėgęs iš Kuršėnų aps. Pirmininkas atsakė, kad toks pilietis tikrai Telšiuose gyvena nuo 1946 m., jo dukros dirba. Tą patį atsakė ir MVD skyriaus viršininkas - įregistruotas bendra tvarka¹⁷⁸.

Aukštesnieji partiniai funkcionieriai kišdavosi ir į čekistų kadrų reikalus. Kai 1949 m. pavasarį čekistų vadovybė norėjo LSSR MGB Tardymo skyriaus viršininko pavaduotoją plk. M. Zacharovą skirti to skyriaus viršininku, LKP(b) CK Administracinio skyriaus vedėjo pavaduotojas F. Kraštinis užprotestavo. Jis teigė, jog M. Zacharovo skirti viršininku negalima, nes jis sąmoningai nuslėpė savo dėdės praeitį¹⁷⁹.

Komunistams kartais tekdavo nuskriausti ir saviškius, ypač kai jų elgesys su sulaikytaisiais peržengdavo net ir komunistams leistinas ribas. Partijos Telšių aps. komiteto biuras 1949 m. vasarą iš darbo atleido ir iš partijos pašalino Janapolės partorgą I. Vanejevą už žmonių mušimą, mėginimą išprievartauti keturiolikmetę ir panašius darbus. Girtas partorgas rugpjūčio 13 d. dalyvavo čekistų būstinėje mušant sulaikytą J. Servą, kuris po to mirė¹⁸⁰.

Įstaigų, įmonių vadovais paskyrus savus žmones, tie savo ruožtu jau ir be partijos komiteto raginimo išstumdavo iš darbo „socialiai svetimus“ arba „priešiškus“ žmones. Į Širvintų aps. vykdomojo komiteto finansų skyriaus vedėjo Vilčinsko paklausimą partijos Kupiškio aps. komiteto pirmasis sekretorius P. Grigėnas 1949 m. pabaigoje atsakė, kad jo įstaigoje dirbanti E. Juškaitė yra kilusi iš buožių, jos šeima nuo trėmimų pabėgo. Ant rašto yra rezoliucija: „Tuojau atleisti“¹⁸¹.

Įskundimai paprastai būdavo tiriami keliomis pakopomis (tą aktyviai praktikavo A. Sniečkus; gavęs kokį nors politinį skundą, jį tuoj pat perduodavo MGB). Antai Partijos Kauno m. komiteto sekretorius Filipavičius 1949 m. vasarą nusiuntė MGB Kauno sr. valdybai tokį pranešimą. Esą jam miesto ryšių kontoros viršininko pavaduotojas Vaščiukas pranešė, kad netoli Rygos gyvena buvęs tos kontoros viršininkas Mitrosas, kuris tremiamas pabėgo. Tikslią jo darbo ir gyvenamąją vieta neva žino jo draugė¹⁸².

Partijos sekretoriai čekistams žmones skųsdavo be jokių skrupulų. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto sekretorius Mikalauskas 1949 m. pradžioje nusiuntė MGB apskrities skyriui slaptą raštą: „Mus pasiekė žinios iš Kybartų vlsč. Lauckaimio sviestinės technologo drg. Piliškio ir darbininko drg. Diedelės, kad Lauckaimio sviestinės direktorius Pranaitis karo metu dirbo sviestinėje Vokietijoje. Sąskaitininkas Albinas Škarnalis - buvęs policijos viršininku Marijampolės aps., buhalteris Juozas Mačiulis tarnavo žandarmerijoje ir aktyviai padėjo vokiečiams. Visi šie trys asmenys sabotuoja gamybą įmonėje, ne pagal paskirtį eikvoja pinigus, dezorganizuoja darbininkus“¹⁸³. Galėjo būti visaip, bet tikriausiai paskutinis sakinys neteisingas, nes paprastai praeityje turėję kokių nors „nuodėmių“ žmonės stengdavosi dirbti itin gerai. Tačiau jų pastangų partiniai funkcionieriai nevertino. Partijos Anykščių aps. komiteto pirmasis sekretorius P. Purlys 1949 m. pavasarį rašė LKP(b) CK, kad LSSR žemės ūkio ministerija 1947 m. į vykdomąjį komitetą atsiuntė vyr. agronomą K. Braknį, kuris „šiuo metu išskirtinai gerai dirba, matyt, todėl, kad įgytų pasitikėjimą“. Jis esą kilęs iš Kupiškio aps., jo tėvai buožės ištremti, broliai slapstosi, vienas žuvo miške. Apie tai sužinota gavus charakteristiką iš partijos Kupiškio aps. komiteto. Žemės ūkio ministro pavaduotojas P. Kolcovas, atsakydamas į LKP(b) CK paklausimą, parašė, kad K. Braknys ministerijai buvo pranešęs apie tėvų ištrėmimą. Kadangi gerai dirba, o agronomų labai trūksta, prašė laikinai palikti¹⁸⁴.

Geras darbas retai žmogų gelbėdavo, net jei užtardavo ir aukštas viršininkas. Politinis kaltinimas negalėjo būti atmetamas, jis būdavo svarbiausias, dėl jo niekas nedrįsdavo ginčytis. LKP(b) CK Žemės ūkio skyrius teigė, kad Kretingos tarybinio ūkio direktorius A. Žila vokiečių okupacijos metais padėjo vokiečiams, o LSSR žemės ūkio ministras V. Augustinaitis nesutiko jį atleisti, nes jis itin gerai dirbo. Tačiau partijos Kretingos aps. komiteto pirmasis sekretorius Mečislovas Taurinskas 1949 m. pabaigoje pranešė A. Sniečkui, kad partijos komitetas A. Žilą atleido, pateikęs jam tokius kaltinimus: neklauso partijos komiteto, buvęs šaulys, blogai dirba ir t.t.¹⁸⁵ Atleido direktorių tikriausiai todėl, kad to pageidavo vienas iš LKP(b) CK skyrių, bet galėjo būti dar begalė priežasčių - nepasidavė partijos komiteto diktatui, nenešė kyšių, nebendravo su beraščiais komiteto darbuotojais ir t. t.

Skundimas komunistų aplinkoje buvo itin paplitęs, skųsti nevengė net ir ministrai. Laikinai ėjęs LSSR teisingumo ministro pareigas M. Nemoliakinas 1950 m. pradžioje pranešė LKP(b) CK Administracinio skyriaus vedėjui A. Moskvinovui, kad jis iš partijos Švenčionių aps. komiteto sekretoriaus Sidoro sužinojęs, jog apskrities teisėjas Bronislovas Vinčūnas yra antisovietiškai nusiteikęs, jo brolis suimtas. Prašė tą teisėją specialiai patikrinti¹⁸⁶.

Sovietiniais laikais geras darbas nebuvo svarbiausias žmogaus vertinimo kriterijus. Pirmiausia būdavo atsižvelgiama į politinį patikimumą ir socialinę kilmę. Pavyzdžiui, Anykščių aps. „Tarybinio artojo“ kolūkio pirmininkas J. Vinclavas pelnė aukščiausią taikos metu SSRS apdovanojimą - Socialistinio darbo didvyrio žvaigždę už gerą 1949 m. derlių. Tačiau apdovanojimas jam nebuvo įteiktas todėl, kad jis anksčiau naudojo samdomąją jėgą, be to, jo brolis buvo sušaudytas raudonųjų partizanų, jis pats bendravo su buožėmis¹⁸⁷.

Suvarius valstiečius į kolūkius ir iš jų atėmus didelę dalį turto, partizanai neteko nemažos dalies materialinės paramos (1950 m. dar buvo apie tūkstantis partizanų). Tada jie apdėjo mokesčiais ir pyliavomis daugelį kolūkių, o viso to išsireikalaudavo iš pirmininkų (pagal tai, ar pirmininkai ramiai gyveno kaime, čekistai nustatydavo, kurie iš jų partizanams mokėdavo duokles). Dažnai būdavo taip, kad maistą partizanai pasiimdavo iš sandėlininkų, o pirmininkai apsimesdavo, jog to nepastebi. Prasidėjo pirmininkų svarstymai. Kartais jie baigdavosi palyginti neskausmingai. Partijos Ukmergės r. komiteto biuras 1951 m. pabaigoje nutarė iš darbo atleisti Vikščių (?) kolūkio pirmininką S. Zubelį, o jo bylą perduoti MGB. Tas pirmininkas neva iš kolūkiečių partizanams surinko 5 tūkst. rb ir 2 tonas grūdų. Jo pavaduotojas tai patvirtino, o pats pirmininkas teigęs, kad iš partizanų gavęs tokį nurodymą, bet jo nevykdęs¹⁸⁸. Paprastai partijos komitetams tokio tipo duomenis pateikdavo represinės žinybos, bet būdavo - kaip minėtu atveju, - jog partijos komitetai savo kanalais sužinodavo anksčiau, ir tada, kad bausmė būtų solidesnė, reikalą tirti perduodavo saugumiečiams.

Tokių atvejų, kai partijos komitetai būdavo įtaresni už represinius organus, buvo ne taip jau mažai. 1952 m. pavasarį partijos Kėdainių r. komiteto biure buvo svarstytas atvejis, kai balandžio 30 d. (komunistų nuomone, labai svarbu, kad tai įvyko gegužės 1-osios šventės išvakarėse) girtaudamas sudegė kandidatas į partiją Šėtos MTS traktorininkas Manėkas. Saugumiečiai perdavė tyrimą milicijai, manydami, jog tai buitinis atvejis, o biuras manė, kad tai gali būti „klasinio priešo“ darbas, ir nurodė: „Įpareigoti MGB [...] imtis visų būtinų priemonių nuodugniai ištirti MTS įvykusį faktą, didesnį dėmesį atkreipti į Šėtos MTS aparato ištyrimą, siekiant atskleisti ir izoliuoti ten prasiskverbusius priešiškus elementus“¹⁸⁹. Tikriausiai čekistai nerado komunistų įtarimą patvirtinančių faktų, tačiau tikrindami „aparatą“ daug žmonių privertė nerimauti; gal vienas kitas ir daugiau nukentėjo, išaiškėjus kokiai nors komunistams netinkančiai jo biografijos detalei.

Partijos komitetai, kaip ir represinių žinybų darbuotojai, reaguodavo į bet kurį anoniminį pranešimą ir imdavosi „priemonių“. 1952 m. partijos Prienų r. komiteto pirmasis sekretorius V. Supronas, gavęs pranešimą, kad V. Marčiukaitis iš Kalinino kolūkio pasiųstas į sąskaitininkų kursus Kaune, o jo tėvai ištremti, sulaukęs iš MGB patvirtinimo apie tėvų ištrėmimą, parašė į mokymo kombinatą, kad minėtas asmuo būtų išbrauktas iš kursų dalyvių sąrašo¹⁹⁰.

1953 m. pavasarį partijos Alytaus r. komiteto biuro posėdyje šalia kitų klausimų buvo svarstoma ir padėtis džiovininkų ligoninėje. Nutarta: „Už kadrų užteršimą, prastą vadovavimą tuberkuliozinės ligoninės darbui, leidimą kunigams palatose atlikti religines apeigas, formalų ligonių apžiūrėjimą ir nesavalaikį jų gydymą ligoninės direktorių Rolį iš darbo atleisti“. Kitame to paties rajono komiteto biuro posėdyje iš partijos buvo pašalintas mechanikas J. Ambrazevičius; jis kaltintas susirašinėjimu su tremtiniu, kuriam rašė, ką pranešinėjo užsienio radijo stotys¹⁹¹. Neabejotinai galima teigti, jog gydytojas iš pareigų buvo atleistas ne todėl, kad blogai dirbo. Kaltinimai apie blogą darbą buvo pridedami dėl svarumo, imituojant kaltinimų objektyvumą. Komunistai beveik visuomet stengdavosi įrodyti, kad jiems kuo nors ideologiškai neįtikęs žmogus būdavo ir blogas darbuotojas bei amoralaus elgesio.

IŠVADOS. Prievarta buvo užprogramuota komunistinėje ideologijoje, ją nesunku buvo pagrįsti klasių kovos dėsniu, todėl represijoms įsiūbuoti tereikėjo surasti tam tikrus veiklos metodus. Jais tapo išbuožinimai, trėmimai, suvarymas į kolūkius ir mažesnio masto prievartiniai veiksmai. Čekistai ir partiniai funkcionieriai praktinėje veikloje mokėsi vieni iš kitų ir vieni kitus papildė. Daugumą represinių veiksmų tos dvi pagrindinės sovietų valdžios grandys viena be kitos negalėjo vykdyti.

Okupantų represijos palietė visus Lietuvos gyventojų sluoksnius tolygiai, tačiau A. Sniečkui paskelbus, kad pogrindį daugiausia remia pasiturintys valstiečiai, vadinamieji buožės, juos užgriuvo dažniausiai nepagrįstų represijų lavina. Turtingesnieji Lietuvos valstiečiai (apie 20 tūkst. ūkių) faktiškai buvo paskelbti už įstatymo ribų ir tapo visiški beteisiai.

Partijos komitetai ir represiniai organai itin glaudžiai bendradarbiauti pradėjo po M. Suslovo LKP(b) CK VII plenume, kuris vyko 1945 m. rugpjūčio 23-24 d., išsakytų minčių. Jis dėstė, kad pogrindį Lietuvoje daugiausia triuškina tik čekistai, o partijos komitetai nepajėgė į kovą pakelti darbo žmonių masių, todėl partijos apskričių komitetų sekretoriai ir čekistų vadai turi kovos reikalus aptarti beveik kasdien. A. Sniečkaus nurodymu partijos komitetai ir čekistai turėjo sudaryti bendrus pogrindžio sutriuškinimo planus.

Partiniai funkcionieriai teroro mastą Lietuvoje didino nuolat prašydami į apskritis atsiųsti daugiau čekistinės kariuomenės. Net po to, kai 1946 m. kovo mėn. Lietuvoje buvo įkurta 200 pastovių čekistinės kariuomenės įgulų, tie prašymai nesiliovė. Partijos komitetai siekė, kad visuose valsčių centruose būtų įkurtos sovietų karių įgulos.

Vykdydami represines priemones, ypač tokias, kurių metu buvo galima prisiplėšti svetimo turto, partijos nariai lenkė čekistus. Pastarieji 1945 m. yra rašę, kad nesutinka dalyvauti kai kuriose komunistų suorganizuotose akcijose. Labai dažnai partiniai funkcionieriai atiminėjo visą turtą ne tik iš nuteistųjų, bet ir neteistų, pavyzdžiui, tų, kuriuos įtarė ryšiais su vokiečiais.

Duomenų savo sprendimams partijos komitetai gaudavo iš represinių žinybų, ūkinių duomenų - iš vykdomųjų komitetų. Rinkdavo žinias iš partorgų (sekretorių) ir patys susirašinėdami su kitais partijos komitetais. Oficialiai buvo reikalaujama, kad kiekvienas komunistų partijos narys apie save burtų žmones, iš kurių gautų informaciją.

Kai kuriose apskrityse (Kėdainių, Tauragės ir kt.) tarp čekistų ir partijos sekretorių vyravo visiškas pasitikėjimas, pastarieji buvo supažindinami su slapčiausiais - operatyviniais čekistų planais.

Aktyviai represuodami taikius gyventojus, partiniai aktyvistai, nors ir būdami ginkluoti, nesiveržė į kovą su šalyje buvusia ginkluota opozicija - partizanais; jie laikėsi nuomonės, kad tai - čekistų operatyvininkų ir jų kariuomenės darbas. Pirmaisiais pokario metais daugiausia tenkintasi tuo, kad su čekistais buvo sudaromi bendri partizanų būrių sutriuškinimo planai.

Partijos komitetai itin aktyviai rengė savo apsaugos planus -kaip ginti nuo galimų partizanų puolimų apskričių bei valsčių centrus, kur kokią kariuomenę išdėstyti ir pan.

Vien kaime likus prekiniams santykiams, komunistai labai energingai puolė valstiečius, ypač pasiturinčius, nes juos naikindami tikėjosi nemažos naudos sau, pasigrobdami dalį represuotųjų turto. Valstiečių išbuožinimo, žemės sumažinimo iki 5 ha ir panašiose akcijose aktyviau dalyvavo ne čekistai, o partiniai funkcionieriai.

Po partizanų puolimų, ypač įvykdytų mirties nuosprendžių išdavikams, pradėdavo veikti įkaitų sistema - buvo tremiami ir suiminėjami ne tik partizanų šeimų nariai, bet ir buožės, paskelbus juos „banditų“ rėmėjais. Prie pastarųjų buvo galima priskirti bet kurią kuo nors neįtikusią ar turtu viliojančią šeimą.

Iki 1948 m., t. y. iki didžiųjų trėmimų, Lietuvoje plačiausiai naudota represija buvo išbuožinimai, kai iš valstiečio būdavo paimama dalis turto ar net visas turtas. Ūkiui palikus tik 5 ha žemės, šeima likdavo Lietuvoje, tik būdavo iškeliama į gretimą valsčių. Vadovautasi LSSR MT ir LKP(b) CK 1945 m. kovo 16 d. nutarimu. Rengiantis suvaryti valstiečius į kolūkius ir buožes apdėjus nepakeliamais papildomais mokesčiais bei pyliavomis, tūkstančiai žmonių atsidūrė kalėjimuose. 1949 m. paprasti valstiečiai sugebėjo sumokėti tik pusę žemės mokesčio, o buožės — tik 8 proc. Tais metais 45 tūkst. ūkių savininkų buvo perduota teismui.

Didieji trėmimai buvo planuojami Maskvoje, bet prie jų organizavimo ir vykdymo nemažai prisidėjo tiek LKP(b) CK, tiek partijos apskričių komitetai, jau nuo 1944 m. reikalavę leisti pradėti trėmimus.

Tremiant Lietuvos gyventojus, buvo sudaromi pagrindinis ir papildomas rezervinis sąrašai, tačiau jei nuo trėmimo sugebėdavo išsisukti daug šeimų, jau trėmimo vietoje skubiai būdavo sudaromas trečias sąrašas, į kurį galėjo patekti bet kuris geriau gyvenantis ar komunistams kuo nors neįtikęs asmuo.

Pačioje trėmimų, išbuožinimų ir panašių represijų pradžioje, norėdami užsitikrinti minimalią gyventojų paramą, komunistai naujakuriams ir varguoliams gausiai dalijo žemę ir duodavo kitokio turto, taip pat gyvulių. Nuo 1948 m. beveik visas turtas (kuris nebuvo išvogtas) patekdavo kolūkių ir valstybinių įmonių žinion, žaidimas su neturtingaisiais baigėsi, rengtasi juos suvaryti į kolūkius.

Prievarta suvarę valstiečius į kolūkius (tai padaryta 1949— 1951 m.; suvarymui naudojo mokesčius, pyliavas, suėmimus, gąsdinimus bei kitas prievartos, šantažo, psichologinio spaudimo priemones; tam „darbui“ visuotinai buvo pasitelkti čekistai), komunistai stengėsi, kad į juos neįstotų buožės. Tikslas buvo palikti juos už įstatymų ribos, išbraukti iš viešojo gyvenimo. Masiškai pradėta terorizuoti tuos, kurie agitavo prieš kolūkius. Šimtai žmonių už tai buvo pasodinti į kalėjimus.

Partiniai aktyvistai ir patys suiminėjo žmones, nors tam neturėjo jokių teisių. Būdami ginkluoti, dažnai girti yra nušovę ar sužeidę ne vieną niekuo dėtą žmogų.

Ne vien čekistai, bet ir partiniai funkcionieriai įdėmiai sekė tiek tikrus, tiek tariamus savo priešus, taip pat vieni kitus. Dažnai įkliūdavo tie žmonės, kurie karjeros sumetimais stodavo į komunistų partiją, nes tada tiek partijos komitetai, tiek represinės žinybos nuodugniai tikrindavo stojančiojo socialinę kilmę, praeitį ir veiklą. Esant nors mažiausiai, komunistų akimis žiūrint, „dėmelei“, žmogus į partiją nebūdavo priimamas, jo karjera dažniausiai sužlugdavo. Dar blogiau būdavo, kai tuo žmogumi susidomėdavo čekistai.

1 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8, b. 16, l. 88-132. LKP(b) CK VII plenumo stenograma.

2 Ibid., ap. 1771, b. 90,l. 133, 153, 179. LKP(b) CK VII plenumo dokumentai.

3 Ibid., f. 381, ap. 381/16, b. 4,l. 17. NKGB Tauragės AS pranešimai partijos komiteto sekretoriui ir kitiems.

4 V. Tininis, Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953 m., t. 1, p. 193.

5 Ibid., p. 206.

6 LYA, f. 1, ap. 3, b. 39,l. 53. Pranešimų išrašai, operatyvinės suvestinės ir pranešimai M. Suslovui.

7 Ibid., b. 63,l. 4-5. Pranešimai LKP(b) CK apie įvykdytas akcijas.

8 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 10, b. 342,l. 82. Partijos apskričių komitetų pažymos apie politinę ir ekonominę padėtį.

9 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 23,l. 86. Partijos Kėdainių aps. komiteto plenumų ir partinių susirinkimų protokolai.

10 Ibid., f. 801, ap. 1, b. 64,l. 27-29. NKVD-NKGB AS pranešimai partijos Panevėžio aps. komitetui.

11 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 164,l. 87. Partijos Kėdainių aps. komiteto siunčiamųjų raštų byla.

12 Ibid., f. 164, ap. 164/14, b. 3, l. 24-26. Partijos Trakų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

13 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 53,l. 108. Partijos Kėdainių aps. komiteto siunčiamųjų raštų byla.

14 Ibid., f. 801, ap. 2, b. 86,l. 15-17, 50-51. MGB Panevėžio AS viršininko pažymos ir pranešimai apie kovas ir susikompromitavusių darbuotojų sąrašai.

15 Ibid., f. 381, ap. 381/16, b. 5, l. 4-10. Pranešimai apie politinę padėtį apskrityje ir kt. pranešimai.

16 Ibid., f. 1771, ap. 10, b. 3,l. 6. A. Sniečkaus kalba LKP(b) CK XII plenume.

17 Ibid., f. 381, ap. 381/16, b. 13, l. 49, 108. Įvairių žinybų pranešimai, pažymos partijos Tauragės aps. komiteto sekretoriui.

18 L Y A, f. 1, ap. 10, b. 43,l. 305-306. Spec. pranešimai LKP(b) CK ir LTSR MT apie gyventojų nuotaikas.

19 LYALKPDS, f. 739, ap. 739/10, b. 3,l. 67. Partijos Prienų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

20 Ibid., f. 1771, ap. 1771, b. 90, l. 133, 150-151. LKP(b) CK VII plenumo dokumentai.

21 Ibid., ap. 8, b. 177,l. 79-81. LKP(b) CK ir partijos komitetų informacijos apie kovas.

22 Ibid., f. 1203, ap. 1203/16, b. 1, l. 3. Partijos Telšių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

23 Ibid., f. 1771, ap. 190, b. 3,l. 113. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

24 Ibid., f. 1093, ap. 1093, b. 1, l. 207. Partijos Biržų aps. komiteto posėdžių protokolų byla.

25 Ibid., f. 1186, ap. 1186/15, b. 2, l. 17, 22. Partijos Marijampolės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

26 Ibid., f. 1555, ap. 4, b. 2,l. 1-4. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

27 Ibid., f. 739, ap. 739/10, b. 1,l.1, 2. Partijos Prienų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

28 Ibid., f. 1308, ap. 2, b. 1,l. 41. Partijos Alytaus aps. komiteto posėdžių protokolai.

29 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 246,l. 138, 144, 148, 171. M. Žukausko parengtos informacijos A. Sniečkui.

30 Ibid., b. 247, l. 124. M. Žukausko parengtos informacijos apie VKP(b) CK ir LKP(b) CK nutarimų vykdymą

31 Ibid., f. 2785, ap. 2785/9, b. 1,l. 3-4. Partijos Kauno aps. komiteto nutarimai.

32 Ibid., b. 2,l. 1-2. Partijos Kauno aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

33 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 53,l. 67-68. Partijos Kėdainių aps. komiteto siunčiamųjų raštų byla.

34 Ibid., b. 12,l. 27, 185. Partijos Kėdainių aps. komiteto posėdžių protokolai.

35 Ibid., f. 341, ap. 341/18, b. 2,l. 2. Partijos Utenos aps. komiteto ypatingasis aplankas.

36 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 3, l. 28-29. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

37 Ibid., b. 4,l. 8.

38 Ibid., f. 1468, ap. 1468, b. 9, l. 9-11. Partijos Joniškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

39 Ibid., b. 3,l. 17-18,19-20. Partijos Tauragės aps. komiteto posėdžių protokolai.

40 Ibid., b. 5,l. 36-38. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

41 Ibid., f. 1495, ap. 1495/5, b. 1, l. 42. Partijos Kupiškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

42 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 4, l. 41-42, 43, 50-51. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

43 Ibid., f. 1771, ap. 11, b. 283, l. 320-322. LTSR MGB ataskaitos LKP(b) CK.

44 Ibid., f. 1093, ap. 1093/3, b. 3, l. 46. Partijos Biržų aps. komiteto biuro protokolai.

45 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 6, l. 14-17. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

46 Ibid., f. 1771, ap. 195, b. 17, l. 267-268. Įvairių partijos komitetų nutarimai stribų klausimu, apie politinę padėtį bei socialistinio teisėtumo pažeidimus.

47 Ibid., ap. 9, b. 226,l. 11-12. Partijos komitetų sekretorių pasitarimo LKP(b) CK stenograma.

48 Ibid.,b. 17,l. 20. LKP(b)CK XI plenumo stenograma.

49 Ibid., ap. 190, b. 6,l. 138-142. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

50 Ibid., f. 1203, ap. 1203/16, b. 2, l.11-12. Partijos Telšių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

51 Ibid., f. 979, ap. 979/10, b. 1, l. 2-3. Partijos Raseinių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

52 Ibid., f. 494, ap. 494/6, b. 3,l. 9-10. Partijos Kretingos aps. komiteto ypatingasis aplankas.

53 Ibid., f. 1771, ap. 10, b. 343, l. 180. LKP(b) CK miestų, apskričių komitetų pažymos, pranešimai apie politinę padėtį.

54 Ibid., f. 739, ap. 739/1, b. 4, l. 37. Partijos Prienų aps. komiteto protokolai.

55 Ibid., f. 1308, ap. 3, b. 3,l. 47. Partijos Alytaus aps. komiteto protokolai.

56 Ibid., f. 1495, ap. 1495, b. 21, l. 18-19. Partijos Kupiškio aps. komiteto skundų knyga.

57 Ibid., f. 1093, ap. 1093/3, b. 3,l. 46. Partijos Biržų aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

58 Ibid., b. 2,l. 245.

59 Ibid., f. 1771, ap. 11, b. 214,l. 93. LKP(b) CK ataskaitos VKP(b) CK.

60 LYA, f. 1, ap. 10, b. 21,l. 257-258. I. Tkačenkos ir kitų pranešimai TSRS MVD-MGB vadovybei.

61 Ibid., f. 1186, ap. 1186/15, b. 2, l. 17. Partijos Marijampolės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

62 V. Tininis, op. cit., t. 1, p. 123-124.

63 LYA LKP DS, f. 78, ap. 78, b. 50, l. 1-4. Partijos Ukmergės aps. komiteto gaunamųjų raštų byla.

64 Ibid., f. 1308, ap. 1, b. 1, l. 38-40, 205. Partijos Alytaus aps. komiteto byla.

65 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 160,l. 170. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos apskričių komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

66 Ibid., f. 381, ap. 381/16, b. 3, l. 2-6. Pranešimai partijos Tauragės aps. komiteto sekretoriui ir kitiems darbuotojams.

67 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 23,l. 28, 34-35. Kėdainių aps. partinių susirinkimų ir plenumų protokolai.

68 Ibid., f. 164, ap. 164, b. 2,l.141. Partijos Trakų aps. komiteto protokolai.

69 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 246,l. 5. Informacijos apie VKP(b) CK ir LKP(b) CK nutarimų vykdymą.

70 Ibid., l. 14, 16, 105.

71 Ibid., b. 158,l. 124. LKP(b) CK susirašinėjimas apie politinę padėtį apskrityse ir kt. klausimais.

72 Ibid., f. 1093, ap. 1093/27, b. 1, l. 3, 51. Partijos Biržų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

73 Ibid., f. 1555, ap. 4, b. 1,l. 1-2. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

74 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 53,l. 82, 86. Partijos Kėdainių aps. komiteto susirašinėjimo byla.

75 Ibid., f. 1771, ap. 9, b. 226,l. 2. Partijos sekretorių pasitarimo LKP(b) CK stenograma.

76 Ibid., ap. 52, b. 45,l. 187. LKP(b) CK laiškai VKP(b) CK įvairiais klausimais, susirašinėjimas su MGB, MVD ir prokuratūra.

77 Ibid., f. 1203, ap. 1203/16, b. 4, l. 14-15. Partijos Telšių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

78 Ibid., f. 1771, ap. 11, b. 232,l. 1. Miestų partijos komitetų pažymos, ataskaitos.

79 Ibid., ap. 190, b. 4,l. 147-149. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

80 Ibid., f. 1308, ap. 2, b. 9, l. 1-7. Partijos Alytaus aps. komiteto pranešimų ir pažymų knyga.

81 Ibid., f. 1771, ap. 10, b. 242,l. 5. LKP(b) CK laiškai VKP(b) CK apie pogrindžio veiklą.

82 Ibid., ap. 190, b. 6,l. 36. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

83 Ibid., l. 22-28.

84 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 164,l. 1. Partijos Kėdainių aps. komiteto susirašinėjimo byla.

85 Ibid., b. 58,l. 17-20.

86 Ibid., f. 1495, ap. 1495, b. 38, l. 39-40. Partijos Kupiškio aps. komiteto gaunamųjų ir siunčiamųjų raštų byla.

87 Ibid., f. 749, ap. 749/8, b. 1,l. 30, 32-33. Partijos Kėdainių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

88 Ibid., f. 1203, ap. 1203/16, b. 3, l. 14-18, 28-29, 30-32, 36-39. Partijos Telšių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

89 Ibid., f. 1771, ap. 11, b. 234, l. 129. Partijos apskričių komitetų pažymos, pranešimai LKP(b) CK apie politinę padėtį.

90 Ibid., f. 979, ap. 979/1, b. 5,l.22. Partijos Raseinių aps. komiteto susirašinėjimas su teismu, NKGB ir NKVD skyriais įvairiais klausimais.

91 Ibid., f. 331, ap. 331, b. 1, l. 178-180, 183-184, 268-272. Partijos Rokiškio aps. komiteto posėdžių protokolai.

92 Ibid., f. 78, ap. 78, b. 8,l.1, 30, 32. Partijos Ukmergės aps. komiteto siunčiamųjų raštų byla.

93 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 177,l. 54-58. LKP(b) CK ir partijos apskričių komitetų informacijos apie kovas.

94 Ibid., b. 157,l. 64. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

95 Ibid., f. 979, ap. 979/1, b. 5, I. 25. Partijos Raseinių aps. komiteto susirašinėjimas su teismais, NKGB ir NKVD skyriais įvairiais klausimais.

96 Ibid., f. 801, ap. 1, b. 64,l. 128. NKVD Panevėžio AS pranešimai partijos komitetui.

97 Ibid., f. 1495, ap. 1495, b. 12, l. 1-22. Partijos Kupiškio aps. komiteto 1947 m. darbo ataskaita.

98 Ibid., ap. 1495/5, b. 1,l. 20-24, 37-39. Partijos Kupiškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

99 Ibid., f. 1771, ap. 11, b. 257,l. 15. Įvairios pažymos LKP(b) CK apie trėmimus.

100 Ibid., b. 234,l. 11-16. Partijos apskričių komitetų pranešimai, pažymos LKP(b) CK apie politinę padėtį.

101 Ibid., f. 341, ap. 341/8, b. 15,l.10. Partijos Utenos aps. komiteto ypatingasis aplankas.

102 Ibid., f. 1771, ap. 11, b. 236, l. 14-16, 56-66, 94. Įvairios pažymos, pranešimai LKP(b) CK apie trėmimą, tremtinių turtą ir kt.

103 Ibid., f. 494, ap. 494, b. 55,l. 1-2. Partijos Kretingos aps. komiteto gaunamųjų raštų byla.

104 Ibid., f. 1495, ap. 1495, b. 38, l. 25-29. Partijos Kupiškio aps. komiteto gaunamųjų ir siunčiamųjų raštų byla.

105 Ibid., f. 494, ap. 494/7, b. 3, l. 6-14. Partijos Kretingos aps. komiteto dokumentų byla.

106 Ibid., f. 1495, ap. 1495/5, b. 1, l. 52-54. Partijos Kupiškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

107 L Y A, f. 1, ap. 16, b. 910,l. 19, 34, 41-45. MGB Šiaulių sr. valdybos susirašinėjimas su partiniais ir tarybiniais organais.

108 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 52, b. 47,l. 2-4. LKP(b) CK laiškai VKP(b) CK apie MGB organų stiprinimą, partijos komitetų pranešimai ir kt.

109 Ibid., b. 80, l. 8, 22-23. Partijos komitetų informacijos apie politinę padėtį, MGB skyrių darbą ir kt.

110 Ibid., f. 164, ap. 164/14, b. 4, l. 1-4. Partijos Trakų aps. komiteto ypatingasis aplankas, 

111 Ibid., f. 739, ap. 6, b. 8,l. 17. Partijos Prienų aps. komiteto gaunamųjų ir siunčiamųjų raštų byla.

112 Ibid., f. 2785, ap. 2785/5, b. 8, l. 1-5. Partijos Kauno aps. komiteto gaunamos ir siunčiamos ataskaitos.

113 Ibid., f. 1771, ap. 108, b. 4, l. 22, 23-24, 72-77, 98-107, 117-118. Direktyviniai nurodymai partijos sričių ir rajonų komitetams įvairiais klausimais.

114 L Y A, f. 1, ap. 10, b. 10,l. 230-239. LTSR NKVD vadovybės pranešimai, 115 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 195, b. 16,l. 125-127. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

116 Ibid., ap. 190, b. 6,l. 137. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

117 LYA, f. 1, ap. 16, b. 958,l. 11-15. MGB Šiaulių sr. valdybos 5-ojo skyriaus pranešimai partijos srities komitetui.

118 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 190, b. 6,l. 60. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

119 L. Truska, Lietuva 1938-1953 metais, p. 161-163.

120 LYA LKP DS, f. K-8, ap. 3, s. v. 1 (iš Maskvos parvežti mikrofilmai).

121 Ibid.

122 Ibid., f. 3040, ap. 3040, b. 26,l. 2. Partijos Širvintų aps. komiteto ir vykdomojo komiteto posėdžių nutarimai.

123 Ibid., f. 1555, ap. 1555, b. 84,l. 69-70. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto susirašinėjimas su MGB, MVD skyriais ir kt.

124 Ibid., f. 1186, ap. 1186/15, b. 3,l. 16-18, 25. Partijos Marijampolės aps. komiteto ypatingasis ap lankas.

125 Ibid., f. 1771, ap. 51, b. 247,l. 123. LKP(b) CK II plenumo stenograma. 126 LYA, f. 1, ap. 16, b. 410,l.154-156. MGB Kauno sr. valdybos spec. pranešimai partijos komitetui.

127 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 51, b. 261,l. 168-173. LKP(b) CK IV plenumo stenograma.

128 Ibid., f. 2468, ap. 2468/1, b. 26, l. 55-57. Partijos Kalvarijos aps. komiteto gaunamųjų ir siunčiamųjų raštų byla.

129 Ibid., f. 1771, ap. 92, b. 10,l. 5-8, 19, 33, 37-42, 77-78. Partijos rajonų, sričių ir miestų komitetų pranešimai, pažymos žemės ūkio klausimais.

130 Ibid., f. 1555, ap. 4, b. 4,l. 1-3, 11-12. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

131 Ibid., f. 1308, ap. 15, b. 5,l. 74,144. Partijos Alytaus aps. biuro nutarimai.

132 Ibid., b. 5,l. 83, 88. Partijos Alytaus aps. komiteto plenumų dokumentai.

133 LYA, f. 1, ap, 3, b. 369,l. 55-59. Pranešimai A. Sniečkui.

134 Ibid., f. 3678, ap. 6, b. 3, I. 79. Partijos Kėdainių r. komiteto biuro nutarimai.

135 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 195, b. 17,l. 259-261. Įvairių partijos komitetų nutarimai stribų klausimais, apie politinę padėtį bei socialistinės teisėtvarkos pažeidimus.

136 Ibid., f. 1771 ap. 92, b. 9,l. 146-150. Partijos sričių, miestų, rajonų komitetų pranešimai, informacijos LKP(b) CK apie nuveiktus darbus.

137 Ibid., f. 706, ap. 706/24, b. 1,l. 7-8. Partijos Mažeikių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

138 Ibid., f. 1771 ap. 92, b. 9,l. 173-174, 178-18. Įvairių partijos komitetų pranešimai, informacijos apie nuveiktus darbus.

139 Ibid., f. 1093, ap. 19, b. 14,l. 14. Partijos Biržų aps. komiteto susirašinėjimas su MGB-MVD skyriais.

140 Ibid., f. 734, ap. 734/14, b. 5, I. 4. Partijos Prienų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

141 L Y A, f. 1, ap. 10, b. 120,l. 268. LTSR MGB susirašinėjimas su partiniais ir tarybiniais organais.

142 LYA LKPDS, f. 1771, ap. 10, b. 33,l. 107. LKP(b) CK XV plenumo stenograma.

143 Ibid., ap. 9, b. 226,l. 7. Partijos sekretorių pasitarimo LKP(b) CK stenograma.

144 Ibid., f. 1093, ap. 1093, b. 1,l. 104. Partijos Biržų aps. komiteto posėdžių byla.

145 Ibid., f. 331, ap. 331, b. 1,l. 315. Partijos Rokiškio aps. komiteto posėdžių protokolai.

146 Ibid., f. 739, ap. 2, b. 3,l. 30. Partijos Prienų aps. biuro posėdžių protokolai.

147 Ibid., f. 1308, ap. 1, b. 13,l. 26. Partijos Alytaus aps. komiteto dokumentų byla.

148 Ibid., f. 1771, ap. 7, b. 10,l. 88. LKP(b) CK IV plenumo stenograma.

149 Ibid., ap. 9, b. 222,l. 3. Valsčiaus partorgų pasitarimas LKP(b) CK. 150 Ibid., b. 263,l. 116-120. Dokumentai apie MGB organų patikrinimą.

151 Ibid., f. 381, ap. 381/16, b. 7,l. 56, 65-67. Įvairūs pranešimai partijos Tauragės aps. komiteto pirmajam sekretoriui.

152 Ibid., f. 1771, ap. 195, b. 11,l. 26. Partijos apskričių, rajonų komitetų nutarimai apie politinę padėtį, socialistinius teisės pažeidimus ir kt.

153 Ibid., f. 706, ap. 2, b. 2, l. 72-73. Partijos Mažeikių aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

154 Ibid., f. 1771, ap. 10, b. 33, l. 228. LKP(b) CK XV plenumo stenogramos.

155 Ibid., ap. 8, b. 159,l. 85. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos apskričių, miestų komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

156 Ibid., b. 246,l. 13. M. Žukausko parengtos informacijos A. Sniečkui.

157 Ibid., b. 247,l. 106. M. Žukausko parengtos informacijos apie VKP(b) CK ir LKP(b) CK nutarimų vykdymą.

158 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 57,l. 59-60. Partijos Kėdainių aps. komiteto dokumentai.

159 Ibid., b. 160, l. 2, 16. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

160 Ibid., ap. 9, b. 263,l. 83-87. Dokumentai apie LTSR MGB organų patikrinimą.

161 Ibid., f. 78, ap. 78/24, b. 3,l. 62-63. Partijos Anykščių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

162 Ibid., f. 1495, ap. 1495/5, b. 1, l. 25-26. Partijos Kupiškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

163 Ibid., f. 1308, ap. 3, b. 8,l. 94. Partijos Alytaus aps. komiteto įvairių raštų byla.

164 Ibid., f. 1203, ap. 1203/16, b. 4, l. 22. Partijos Telšių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

165 Ibid., f. 1771, ap. 11, b. 283, l. 125. LTSR MGB ataskaitos LKP(b) CK.

166 LVA, f. 1, ap. 10, b. 23,l. 106. LTSR MGB pranešimai LKP(b) CK

167 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8,b. 158,l. 31-35. LKP(b) CK susirašinėjimas apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

168 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 12,l. 7. Partijos Kėdainių aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

169 Ibid., f. 2785, ap. 2785/5, b. 7, l. 2, 96-99. Partijos Kauno aps. komiteto gaunamųjų ir siunčiamųjų raštų byla.

170 Ibid., f. 3678, ap. 6, b. 2,l. 92. Partijos Kėdainių r. komiteto plenumų protokolai.

171 Ibid., f. 5258, ap. 7, b. 70,l. 46. Partijos Prienų r. komiteto gaunamųjų ir siunčiamųjų raštų byla.

172 Ibid., ap. 3, b. 76,l. 18-20. Partijos Prienų r. komiteto susirašinėjimas įvairiais klausimais.

173 Ibid., b. 162,l. 2. Partijos Kėdainių aps. komiteto gaunamieji ir siunčiamieji raštai.

174 Ibid., f. 739, ap. 2, b. 11,l. 3-4. Partijos Prienų aps. komiteto susirašinėjimas kovos su banditizmu klausimu.

175 Ibid., f. 1203, ap. 1203/17, b. 8, l. 1-6. Partijos Telšių aps. komiteto kompromituojančių duomenų byla.

176 Ibid., f. 1093, ap. 1093/2, b. 3, l. 17. Partijos Biržų aps. komiteto biuro protokolai.

177 Ibid., f. 739, ap. 1, b. 70, l.88, 121. Partijos Prienų aps. komiteto kadrų tikrinimo byla.

178 Ibid., f. 1203, ap. 12, b. 13,l. 37-38, 62. Partijos Telšių aps. komiteto susirašinėjimas su MGB, MVD AS ir kitomis įstaigomis.

179 Ibid., f. 1771, ap. 52, b. 48, l. 312. LKP(b) CK pažymos, pranešimai VKP(b) CK apie socialistinio teisėtumo pažeidimus, direktyviniai nurodymai, pažymos apie MGB darbą ir kt.

180 Ibid., f. 1203, ap. 12, b. 13,l. 8-9. Partijos Telšių aps. komiteto susirašinėjimas su MGB, MVD AS ir kitomis įstaigomis.

181 Ibid., f. 3040, ap. 3040, b. 30, l. 21. Partijos Širvintų aps. komiteto susirašinėjimas kadrų klausimais.

182 Ibid., f. 2785, ap. 2785/5, b. 7,l. 25. Partijos Kauno aps. komiteto susirašinėjimo byla.

183 Ibid., f. 1555, ap. 1555. b. 109, l. 11. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto susirašinėjimas su MGB, MVD

AS ir kitomis įstaigomis.

184 Ibid., f. 1771, ap. 92, b. 9,l. 2, 4. Partijos sričių, apskričių komitetų pranešimai, informacijos LKP(b) CK apie nuveiktus darbus.

185 Ibid., l. 251-253.

186 Ibid., b. 27,l. 2. Įvairių įstaigų, organizacijų pranešimai, pažymos LKP(b) CK socialistinio teisėtumo klausimais.

187 Ibid., b. 9,l. 20. Įvairių partijos komitetų pranešimai, informacijos LKP(b) CK apie nuveiktus darbus.

188 Ibid., ap. 195, b. 16, l. 143. Įvairių partijos komitetų nutarimai dėl partizanų puolimų.

189 Ibid., f. 3678, ap. 6, b. 3,l. 163-164.Partijos Kėdainių r. komiteto biuro nutarimai.

190 Ibid., f. 5258, ap. 7, b. 70, l. 57. Partijos Prienų r. komiteto gaunamųjų ir siunčiamųjų raštų byla.

191 Ibid., f. 3704, ap. 8, b. 5, I. 27. Partijos Alytaus r. komiteto biuro protokolai.