Partizanai: Istorija ir dabartis

LENKIJA 1944-1989: REPRESIJŲ SISTEMA

Politinės represijos ir jų formos Lenkijoje vystėsi kartu su politine sistema. „Pasakyk, kokia yra represijų sistema, ir aš pasakysiu, kokią komunizmo stadiją ji atitinka", - būtų galima pasakyti parafrazuojant liaudies patarlę.

Aprašant ir analizuojant represinę sistemą, susiduriama su dviem didžiausiomis kliūtimis: 1) paliečiama labai slapta sritis, todėl daug bylų vis dar neprieinamos; 2) žvelgdamas į praeitį vien represijų atžvilgiu, rizikuoji iškreiptai suvokti komunistinę sistemą, nes net pačių žiauriausių represijų laikais ši turėjo ir kitų veiklos pusių. Vis dėlto, bandant perprasti režimą ir jo ideologines šaknis, reikia įsisąmoninti patį svarbiausią dalyką: represijų aparatas yra sistemos šerdis. Per keturiasdešimt penkerius komunistų partijos valdžios monopolio Lenkijoje metus galima išskirti penkias represijų fazes. Visų bendras pagrindas - politinė policija, kuria disponuoja keletas sprendimus priimančių asmenų partijos viršūnėje.

 Valstybės užkariavimas arba masinis teroras (1944-1947)

Komunistinės Lenkijos valstybės vidaus pamatai buvo pakloti joje stovėjusios Raudonosios armijos dėka. Tarptautinius santykius nulėmė Stalino protektoratas. Sovietų saugumo aparato vaidmuo neapsiribojo vien kova su naujosios valdžios priešininkais. NKVD/ KGB organizacija su kai kuriomis (gana svarbiomis) modifikacijomis pasitarnavo kaip modelis Kuibyševo NKVD karininkų mokyklą išėjusiems lenkų komunistams. Be to, buvo organizuotas keleto šimtų patarėjų, sovetnik, korpusas (generalinio patarėjo poste - generolas Serovas), tikras dubleris lenkų tarnyboms. Per sovietinių ekspertų tinklą Lubiankos vadai galėjo prieiti prie visų jiems reikalingų duomenų, dėl to Maskvai visai nereikėjo turėti Lenkijoje atskirą informacijos sistemą. Lenkų saugumo aparatas ne tik turėjo bendrų politinių bei ideologinių interesų su sovietiniu aparatu, jis buvo sovietų aparato sudedamoji dalis. Tai dar aiškiau matyti iš lenkų karinės kontržvalgybos sistemos.

Komunistai Lenkijoje užėmė nežymią vietą ir nebūtų turėję jokių šansų patekti į valdžią demokratiniu keliu. Jų autoritetas dar labiau smuko, kai lenkų gyventojų daugumai, kuri buvo tradiciškai nepatikli, jei ne priešiška, Sovietų Sąjungai, o ypač Rusijai, apkarto Raudonosios armijos atneštas „išvadavimas". Pirmaisiais pokario metais šios rezistencijos kertiniai stulpai buvo partizanų būriai, politinis pogrindis ir legalios partijos, nors iš tikrųjų tokia buvo tik viena Lenkijos valstiečių partija (PSL). Pirma užduotis, kurią sau užsibrėžė naujoji valdžia, buvo palaužti lenkų pasipriešinimą ir įsidėti valstybę į savo kišenę. Labai reikšminga, kad pirmasis viešai pasirodęs Nacionalinio išsivadavimo komiteto (įkurto 1944 m. liepos 21 d.) atstovas buvo viešojo saugumo ministras Stanislawas Radkiewiczius. Reikėjo metus palaukti, kol saugumo aparatas (nuo 1945 m. Viešojo saugumo ministerija, MBP) pakankamai nusistovės, kad galėtų iš esmės imtis įtvirtinti valdžią, kurią užkariavo Raudonoji armija ir NKVD. Antrajame 1945 m. pusmetyje MBP jau turėjo sukūrusi operatyvinę struktūrą, ir joje dirbo daugiau kaip 20 000 funkcionierių (neskaitant milicijos), be to, ministerija savo žinioje laikė karinę formuotę - Vidaus saugumo korpusą (KBW) su maždaug 30 000 kareivių. Karas su partizanais, iki 1947 m. labai intensyvus ir užgesęs tik šeštojo dešimtmečio pradžioje, buvo kruvinas ir brutalus. Ne visi lenkų istorikai sutinka vartoti terminą „pilietinis karas", motyvuodami, kad Lenkijoje stovėjo sovietų karinės pajėgos (kariuomenė ir NKVD daliniai).

Saugumo aparatas panaudojo visą arsenalą metodų, pradedant infiltravimais bei provokacijomis ir baigiant ištisų teritorijų baudžiamosiomis operacijomis. Jo pusėje buvo absoliutus techninis pranašumas - komunikacijos priemonės, ginklai, galimybė sukelti ant kojų KBW - ir tuo jis be gailesčio naudojosi. Vienas pavyzdys: III skyriaus, kurio užduotis buvo kovoti su antikomunistine rezistencija, duomenimis, 1947 m. susidūrimuose žuvo 1486 partizanai, o komunistai prarado vos 136 žmones⁵. Dideles baudžiamąsias ekspedicijas rengdavo ne tik Vidaus saugumo korpusas (KBW), bet ir reguliariosios armijos daliniai, kuriems buvo skirtas specialus vaidmuo. Nuo 1945 iki 1948 m. mūšiuose žuvusių valdžios priešininkų skaičius siekia apytikriai 8700. Visoms šioms operacijoms vadovavo Valstybės saugumo komisija, pirmininkaujama saugumo ir gynybos ministrų. Prireikus būdavo rengiami masiniai trėmimai. Būtent taip buvo susidorota su ukrainiečių rezistencija Pietryčių Lenkijoje: nuo 1947 m. balandžio iki liepos, įgyvendinus operaciją „Wisla", visi Lenkijos ukrainiečiai (apie 140 000 žmonių) buvo išvežti ir išbarstyti buvusiose vokiečių žemėse šalies vakaruose ir šiaurėje.

Saugumo metraščiuose netrūksta kruopščiai suplanuotų operacijų: masinė apgaulė 1946 m. birželio referendume, „pasirengimas" 1947 m. sausio mėnesio rinkimams, kitaip sakant, milžiniška išankstinė propagandos kampanija, tūkstančiai suimtųjų, ypač kaime, vėlgi sistemingas sukčiavimas pasitelkus platų kolaborantų tinklą (1946 m. sausio 1 d. jų buvo apie 17 500). Vis dėlto saugumo veiklai būdingiausia brutali jėga, net jei patikimų bei tikslių duomenų apie įkalintų žmonių skaičių kol kas ir nėra. 1947 m. III skyrius areštavo 32 800 žmonių (didelė jų dalis buvo paprasčiausi nusikaltėliai); IV skyrius, kuriam buvo pavesta rūpintis saugumu pramonėje, areštavo apie 4500 žmonių, o kelios savaitės prieš rinkimus įvairūs MBP, milicijos, KBW ir armijos padaliniai suėmė apie 50 000-60 000 Valstiečių partijos (PSL) narių. Žinoma daug žmogžudysčių, kai kurios tiesiogiai vietinių komunistų partijos komitetų užsakytos.

Tardant būdavo naudojamasi pačias žiauriausiais būdais - žmonės spardomi ir kankinami, sąlygos kalėjimuose nežmoniškos.

Kazimierzas Moczarskis, kalinys iki gyvos galvos

(1944 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo str. 2) „Štumas, centrinis kalėjimas 1955 m. vasario 23 d.

Aukščiausiojo tribunolo baudžiamųjų bylų skyrius

Ref.. III K 161/52

Per savo advokatus įteikdamas prašymą atnaujinti procesą ir išimties tvarka peržiūrėti bylą [...], pareiškiu:

Mano apklausoje, kurią vedė buvusios Viešojo saugumo ministerijos karininkas, tarp 1949 m. sausio 9 d. ir 1951 m. birželio 6 d. prieš mane buvo panaudota 49 tipų pažeminimai ir kankinimai, iš kurių galiu nurodyti šiuos:

1.    Smūgiai gumine lazda į ypatingai jautrias vietas (panosę, pasmakrę, seilių liaukas, išsikišusias kūno vietas, tokias kaip mentės).

2.    Kirčiai „lipnios gumos" rimbu į išorines basų kojų vietas, ypač nykščius - o tai labai skausminga.

3.    Smūgiai gumine lazda į kulnus (po 10 smūgių į kiekvieną kulną, kelis kartus per dieną).

4.    Plaukų rovimas smilkiniuose, pakaušyje („žąsies pešimas"), ant smakro, ant krūtinės, tarpkojyje ir lyties organų srityje.

5.    Lūpų ir akių deginimas cigaretėmis.

6.    Abiejų rankų pirštų deginimas.

7.    Laikymas be miego: septynias ar devynias dienas kalinys stovi stačias tamsioje kameroje, vos užsnūdęs gauna smūgį į veidą [...]. Šis metodas, karininkų instruktorių vadinamas „pliažu" ar „Zakopane", sukelia būseną, artimą išprotėjimui, - kaliniui sutrinka psichika, prasideda garsinės ir spalvinės haliucinacijos, panašios į tas, kurias sukelia peitolis arba meskalinas.

Be to, turiu pabrėžti, kad per šešerius metus ir tris mėnesius man buvo neleidžiami pasivaikščiojimai. Dvejus metus ir dešimt mėne-šių išbuvau nesimaudęs vonioje; maždaug ketverius su puse metų buvau laikomas griežtai izoliuotas, be jokios galimybės susisiekti su išoriniu pasauliu (jokių naujienų iš šeimos, jokių laiškų, knygų, laikraščių ir t. t.).

Čia paminėtais būdais mane kankino ir kamavo, be kitų, papulkininkis Dusza Jozefas, majoras Kaskiewiczius Jerzy ir kapitonas Chimczakas Eugeniuszas, terorizuodami mane ir norėdami išplėšti tikrovės neatitinkančius, bet nurodytai tardymo linijai ir iš anksto suformuluotam kaltinimui reikalingus parodymus.

Jiems įsakinėjo pulkininkas Rozanskis, pulkininkas Feiginas, o viceministras, generolas Romkowskis 1948 m. lapkričio 30 d., dalyvaujant pulkininkui Rozanskiui, man pareiškė, kad manęs laukia „pragariškas tardymas". Toks jis iš tikrųjų ir buvo

(Cahiers historiques, Nr. 53, Paris, 1980)

1945 m: suimtas rezistentas antinacistas Kazimierzas Moczarskis 225 dienas buvo laikomas vienoje kameroje su SS generolu Jürgenu Stroopu, kuris 1943 m. vadovavo Varšuvos geto likvidavimui. Paleistas į laisvę, Moczarskis parašė knygą apie tą susidūrimą. (Žr. Entretiens avec le bourreau („Pašnekesiai su budeliu"), Gallimard, 1979.)

Dažnai valdžia, nesitenkindama nuosprendžiu, surengdavo „viešus" procesus, kuriuose kruopščiai atrinkta „publika" tyčiodavosi iš pasmerktųjų ir tariamai demonstruodavo „liaudies neapykantą" jiems. Kartais net proceso data būdavo paskiriama pagal valdžios reikmes, propagandai sustiprinti. Vienas tokių buvo pačios didžiausios iš pogrindžio grupių (grupės „WiN", Laisvė ir Nepriklausomybė) procesas. Kaltinamieji laukė savo teismo nuo 1945 m. lapkričio ir sulaukė 1947 m. sausį, savaitė iki rinkimų. Dar vienas dalykas: antivokiškosios rezistencijos kovotojai būdavo teisiami kaip kolaborantai. Pagal komunistų logiką - „kas ne su manimi, tas prieš mane". Todėl pagrindinė organizuoto pasipriešinimo vokiečiams jėga - Nacionalinė armija (Armia Krajowa - AK), kuri neprisidėjo prie rusų, buvo apšaukiama Hitlerio sąjungininke. Šiai nesąmonei pasklisti melagingai liudydami padėjo ir belaisviai gestapo funkcionieriai - tai lyg ir pateisindavo nuosprendžius. Vienas skandalingiausių nusikaltimų teisingumui buvo Witoldo Pileckio (žr. įrėmintą tekstą) teismas 1948 m. Pagrindinis kaltinimo punktas-„šnipinėjimas užsienio valstybei", šiuo atveju lenkų armijai Vakaruose.

Partijos vadovybė pati sprendė, kokias bausmes skirti svarbiausiose bylose. Ji prižiūrėjo ir paskyrimus į pagrindinius saugumo aparato postus.

Iki 1947 m. rudens buvo pakirstas bet koks organizuotas ir koordinuotas pasipriešinimas. Daugeliui PSL vadovų pabėgus ir arešta-vus ketvirtąjį WiN vadą, pasipriešinimo struktūros šalies mastu išnyko. Politinė situacija ėmė stabilizuotis: karo metais nukraujavusi ir išsekusi visuomenė prarado bet kokią viltį sulaukti paramos iš Vakarų valstybių. Teko prisitaikyti prie tikrovės, tegu primestos ir gėdingos. Komunistų perversmas Čekoslovakijoje 1948 m. vasarį sutvirtino Maskvos viešpatavimą Rytų ir Centrinėje Europoje. Komunistų partija ir pagrindinė jos sąjungininkė socialistų partija ketino susijungti. Visuomenės dėmesys nukrypo į ekonominės padėties gerinimą, į atstatymo darbus, pažangos siekimą, taip pat į buvusių vokiečių teritorijų kolonizavimą. Visi tie faktoriai leido komunistų partijai pereiti prie tolesnio etapo -Lenkijos sovietizavimo ir visuomenės pajungimo savo valiai. Logiška, kad MBP tada sumanė apkarpyti savo personalą, ir jos agentų bei slaptų bendradarbių skaičius (tuo metu jų buvo 45 000) pradėjo mažėti.

Visuomenė kaip užkariavimo objektas, arba visuotinis teroras (1948-1956)

Po „Prahos operacijos" ir Tito išgujimo iš tarptautinio komunistinio judėjimo visos Rytų bloko šalys patyrė vienodus pokyčius, socialistų partijos ištirpo komunistų partijose ir buvo sukurta vienpartinė sistema (de jure arba de facto), pereita prie visiško ekonomikos valdymo centralizavimo, stalininių penkmečių planų pavyzdžiu imta spartinti industrializaciją, pradėta žemės ūkio kolektyvizacija, suaktyvėjo kova su Bažnyčia ir t. t. Masinis teroras apėmė visas sritis ir pasidarė įprastas dalykas.

1945-1947 m. tūkstančiai žmonių, kurie neužsiiminėjo jokia, nei legalia, nei pogrindine, opozicine veikla, tapdavo „baudžiamųjų ekspedicijų" arba „prevencinių operacijų" aukomis, tačiau represijų mašina iš principo buvo atsukta prieš konkrečius ir tikrai aktyvius PPR (Lenkijos darbininkų partija) priešininkus. Po 1948 m. pagrindinis saugumo aparato tikslas buvo įbauginti ir paminti po padu visą visuomenę, įskaitant ir tas grupes bei sferas, kurios su didesniu ar mažesniu uolumu palaikė režimą. Kai teroras apima visas sritis, kiekvienas gali tapti saugumo „aktyvaus susidomėjimo objektu", o gal net auka. Represijos iš esmės galėjo vienodai paliesti ir bet kurį komunistų partijos ar valstybės vadovą. Nors kai kurie aukšti MBP pareigūnai jau 1947 m. šaukė, kad reikia „sustiprinti revoliucinį budrumą", tik 1948 m., prisiminus Stalino tezę apie „klasių kovos paaštrėjimą", šis lozungas tapo saugumo veiklos ašimi.

Išeities tašku tapo konfliktas su Tito. Šis konfliktas Centrinėje ir Rytų Europoje atliko panašų vaidmenį kaip kova su trockizmu Sovietų Sąjungoje. Lenkijoje šis klausimas iškilo su „dešiniojo nacionalistinio nukrypimo kritika", 1948 m. rugpjūčio pabaigoje -rugsėjo pradžioje skirta asmeniškai PPR generaliniam sekretoriui Wiadysfawui Gomulkai. Pirmieji areštai spalio viduryje dar nelietė artimiausios Gomulkos aplinkos, bet tas, kas žinojo apie ketvirtojo dešimtmečio Maskvos procesus, puikiai suvokė, kad areštai grandis po grandies pasiekia pačią aparato viršūnę.

Visuotinėje represinėje sistemoje „priemonės", taikytos patiems komunistams, sudaro tik nežymią visos represinės politikos dalį, bet jų negalima nepaisyti. Lenkijoje tokių aukų buvo visai nedaug. Ieškodamas „šnipinėjimo ir diversijų tinklo", saugumas nukreipė savo dėmesį į armijos kadrus, o ypač į tuos karininkus, kurių karjera kariuomenėje prasidėjo prieš karą. Bendrų MBP ir karinės žvalgybos (Generalinė informacijos valdyba, GZI) veiksmų rezultatas - areštuota šimtai karininkų, surengta daug teismo procesų, dvidešimt asmenų nuteista mirti ir sušaudyta. Gomulkos, kuris buvo areštuotas su keliais šimtais įvairaus lygio partinių kadrų, dingimas iš viešumos buvo aiškus signalas: visam partijos aparatui, taip pat ir saugumui, kurio keletas aukštų funkcionierių atsidūrė kalėjime, atėjo laikas parodyti visišką nuolankumą Maskvai. Kadangi Gomulkos procesas (taip pat ir kitų) neįvyko⁶, Lenkijos sovietizacija nebuvo paženklinta triukšmingo didelio spektaklio, panašaus į Rajko procesą Budapešte ar Slanskio Prahoje.

Tik mažytė dalis saugumo aparato, kuris, nuo 1949 m. energingai plečiamas, 1952 m. turėjo apie 34 000 darbuotojų, buvo įpainiota į „provokacijos darbininkų judėjimo viduje" bylą. Turimas omenyje X skyrius, kuriame dirbo apie šimtą žmonių. Prie Politinio biuro buvo sudaryta Saugumo komisija, jos galva tapo Boleslawas Bierutas (1892-1956). Jai atiteko tiek patys svarbiausi tyrimai, tiek MBP ir GZI organizacinės problemos, be to, ji leisdavo bendro pobūdžio direktyvas.

Visur esanti „Bezpieka" (liaudiškas saugumo pavadinimas) tapo vienu epochos bruožų visose visuomenės gyvenimo srityse. Jos informatorių tinklas (74 000 asmenų) nebeatitiko poreikių, tad 1949 m. vasarą buvo nuspręsta įmonėse steigti pirmines saugumo aparato organizacijas, vadinamąsias apsaugos tarnybas (Referat Ochrony, RO). Po kelerių metų RO veikė šešiuose šimtuose įmonių. Pačioje MBP ekonominės apsaugos tarnybai, kuri buvo suskirstyta į keletą padalinių, teikta ypatingas dėmesys. 1951-1953 m. dauguma žmonių (nuo penkių iki šešių tūkstančių per metus) areštuoti būtent per šią tarnybą, kuri savo žinioje turėjo plačiausią informatorių tinklą (26 000 asmenų). Bet kokia avarija, bet koks gaisras įmonėje iškart būdavo laikomas sabotažu ar net diversija. Kartais už grotų atsidurdavo po kelias dešimtis vienos įmonės darbuotojų. Vykdant „Valstybinių institucijų apsaugos" politiką, ši tarnyba kartu su kitomis pareikšdavo savo nuomonę apie kandidatus į politechnikos studentus. 1952 m. 1 500 jaunuolių nebuvo leista studijuoti.

„Žemės ūkio kooperatyvų organizavimo (t. y. kolektyvizacijos) apsauga" ir dekretų dėl grūdų ir mėsos kvotų vykdymo kontrolė - atskiras atvejis. Čia aktyviausiai reiškėsi ne saugumo aparatas, o milicija ir 1945 m. įkurta Nepaprastoji komisija kovai su piktnaudžiavimu ir sabotažu. Vien šis pavadinimas, primenantis ČK, sėjo siaubą. Būdavo, kad tūkstančiai valstiečių bet kurioje iš penkiolikos apygardų atsiduria už grotų dėl to, kad neįvykdė normų. Saugumas ir milicija suiminėdavo pagal iš anksto apgalvotą planą: labiausiai pasiturintys valstiečiai (buožės), net ir įvykdę kvotas, pakliūdavo pirmutiniai. Juos savaičių savaitėmis laikydavo be teismo, paskui nuteisdavo, jų grūdus ir gyvulius, taip pat ir visą kitą nuosavybę konfiskuodavo. Nepaprastoji komisija neišleisdavo iš akių ir miestų gyventojų. Dauguma baudžiamųjų bylų buvo susijusios su spekuliacija arba juodąja rinka, o 1952-1954 m. ir su chuliganizmu. Komisijos sprendimai ilgainiui darėsi vis labiau ir labiau represyviniai: per 1945-1948 m. darbo stovykloms ji pasmerkė 10 900, per 1949-1952 m. - 46 700 žmonių. Iki 1954 m. į darbo stovyklas buvo pasiųsta apie 84 200. Tie nuosprendžiai neturėjo nieko bendro su „politiniais nusižengimais" tikrąja šio žodžio prasme, tokius Lenkijoje nagrinėjo tribunolai, bet šios priemonės prieš kaimo gyventojus ir „spekuliantus" savo pobūdžiu atitiko tą pačią represinę sistemą, kur pirmenybė teikiama lazdai.

Kai dėl saugumo aparato, tai pagrindinis jo tikslas - ir okupacijos metais, ir po karo - buvo persekioti pogrindininkus, buvusius PSL narius, kareivius, grįžusius iš Vakarų, prieškario valstybės tarnautojus, politinius veikėjus ir karininkus. 1949 m. atsirado stadartiniai keleto kategorijų „įtariamų asmenų registrai". 1953 m. sausio 1 d. saugumo kartotekoje buvo 5 200 000 asmenų aprašai - trečdalio suaugusių šalies gyventojų. Nors nelegalių organizacijų nebeliko, politiniai teismo procesai nesiliovė. Kalinių skaičius išaugo dėl įvairių „prevencinių operacijų". 1950 m. spalį, vykdant akciją K, per vieną naktį buvo suimta 5000 žmonių. Po 1948-1949 m. areštų buvo šioks toks atokvėpis, paskui kalėjimai vėl pradėjo pilnėti: 1952 m. suimta 21 000 žmonių. Oficialiais duomenimis, antrąjį 1952 m. pusmetį Lenkijoje buvo 49 500 politinių kalinių. Net specialiai atidarytas vienas kalėjimas „politiškai prasikaltusiems" šachtininkams (1953 m. - 2500 kalinių).

Likvidavus opoziciją, Katalikų Bažnyčia liko vienintelė nepriklausoma institucija. Nuo 1948 m. vis labiau ir labiau sekama, ji tapo nepaliaujamų išpuolių objektu. 1950 m. pradėta uždarinėti į kalėjimus vyskupus. 1953 m. rugsėjį surengtas vyskupo Kacmare-ko (jis buvo nuteistas dvylikai metų kalėjimo) teismas ir įkalintas Lenkijos primas kardinolas Wyszynskis). Įkalinta daugiau kaip šimtas kunigų. Ypač buvo medžiojami Jehovos liudytojai, į juos buvo žiūrima kaip į „Amerikos šnipus": 1951 m. daugiau kaip 2000 jų buvo pasodinta už grotų.

Tai buvo laikai, kai į kalėjimą patekti galėjo bet kas: Politinio biuro nariai, aukšti prieškario tarnautojai (iki pat ekspremjero), generolai, AK vadai, vyskupai, partizanai, iš pradžių kovoję prieš vokiečius, paskui atsukę ginklus prieš komunistus, atsisakę rašytis į kolchozus valstiečiai, šachtos, kurioje kilo gaisras, angliakasiai, net paaugliai - už tai, kad iškūlė skelbimų lentos stiklą ar šūkiais aprašinėjo sienas. Šitaip buvo stengiamasi pašalinti iš viešo gyvenimo visus galimus priešininkus ir uždrausti bet kokią veikimo laisvę. Vienas svarbiausių visuotinio teroro sistemos tikslų buvo pasėti visuomenėje nuolatinę baimę, sudaryti palankią dirvą skundimams ir ją suskaidyti.

Ištrauka iš Didžiojo Mokymo. Lenkijos Liaudies Respublikos politinių kalinių prisiminimai, 1945-1956, Varšuva, 1990

Staszekas: „Tuberkuliozė, be abejo, buvo sunkiausia liga Lenkijoje po karo [...]. Tai vyko Vronkuose (kalėjime] dar prieš 1950-uosius. Vienoje kameroje sėdėjom septyniese. )i buvo mažytė, vos astuonių kvadratinių metrų, kiekvienam ankšta [...]. Vieną dieną atvyko aštuntas nelaimingasis. Mes iš karto supratome, kad kažkas negerai. Jis neturėjo nei dubenėlio, nei antklodės ir buvo panašus į sunkiai sergantį žmogų. Netrukus paaiškėjo, kad tą žmogų kankina įsisenėjusi tuberkuliozė, jo kūnas buvo nusėtas džiovavočių. Pamačiau siaubo perkreiptus savo draugų veidus, o ir pats nekaip pasijutau [...]. Laikėmės atokiau nuo jo. Bet nesunku įsivaizduoti absurdišką situaciją, kai aštuonių kvadratinių metrų plotelyje septyni žmonės stengiasi pabėgti nuo aštunto. Padėtis pasidarė dar labiau apgailėtina, kai jam pirmą kartą atnešė valgyti. Tas žmogus neturėjo dubenėlio, ir niekas nejautė jokio noro jį jam paskolinti. Žiūrėjau į kitus, tie irgi dirsčiojo vienas į kitą, vengdami kolegų ir to žmogaus žvilgsnių.

Negalėdamas daugiau to pakęsti, daviau jam savo dubenėlį. Liepiau valgyti pirmam, o aš paskui. Tada jis atsuko į mane savo negyvą ir bejausmį veidą (jis atrodė viskam abejingas), ir aš išgirdau jo išpažintį: „Drauge, bet juk aš mirštu ... tai tik kelių dienų klausimas". - „Valgykit į mano sveikatą", - atsakiau jam, jausdamas kitų pasibaisėjusius žvilgsnius. Dabar jie ėmė vengti ir ligonio, ir manęs. Kai jis baigė valgyti, praskalavau dubenėlį šlakeliu grafine buvusio vandens ir pavalgiau pats".

Šita sistema pradėjo keistis nuo 1953 m. pabaigos: nustota plėsti informatorių tinklą, pagerėjo kalėjimo sąlygos, dalis kalinių paleisti „dėl sveikatos", procesai darėsi retesni, nuosprendžiai švelnesni. Kalėjimuose liautasi mušti ir kankinti kalinius. Blogą reputaciją įgiję karininkai buvo išleisti į atsargą, X skyrius panaikintas, tarnybų personalas sumažintas. „Bomba" sprogo 1954 m. rugsėjo 28 d., kai „Laisvosios Europos" radijas pradėjo transliuoti seriją pasakojimų Jozefo Swiatlo, X skyriaus direktoriaus pavaduotojo, kuris 1953 m. „pasirinko laisvę". Per keletą savaičių MBP buvo reorganizuota, vietoj jos atsirado Vidaus reikalų ministerija (MSW) ir atskiras Viešojo saugumo komitetas (KBP). MBP ministras ir trys iš penkių viceministrų gavo atsistatydinti, gruodį buvo paleistas Gomulka, o tyrimų padalinio vadas Jozefas Rozanskis įkalintas. Specialioji komisija kovai su piktnaudžiavimu panaikinta. 1955 m. sausį Centro komitetas atsisakė „klaidų ir trūkumų", suversdamas visą atsakomybę saugumo aparatui, kuris, anot jo, „atsistojo aukščiau Partijos". Keletas budelių iš MBP buvo areštuota, o saugumo darbuotojų skaičius mažėjo toliau.

Tačiau tie pasikeitimai buvo tik dėl akių. 1955 m. tebebuvo apie 30 000 politinių kalinių, o antroje metų pusėje vyko eksministro WIodzimierzo Lechowicziaus⁷, to paties, kurį 1948 m. buvo areštavusi Swiatlo specialioji grupė, procesas. Politinio biuro narys iki 1949 m., Marianas Spychalskis, areštuotas 1950 m., be teismo išbuvo kalėjime iki 1956 m. balandžio. Kalbant apie įvairias represijas, tikrasis „atlydys" prasidėjo tik po SSKP XX-ojo suvažiavimo 1956 m. vasario mėnesį ir Bieruto mirties. Buvo paskelbta amnestija, bet liko dar 1500 politinių kalinių. Kai kurie nuteistieji buvo reabilituoti, generalinis prokuroras ir teisingumo ministras pakeisti. Frakcijų kova valdžioje privedė prie to, kad saugumo aparatas pasijuto „išmuštas iš vėžių". Kai kurie slapti bendradarbiai atsimetė. Apie strategijos pasikeitimą nebuvo nė kalbos: aparatas ir toliau sekė tų pačių kategorijų žmones; kalėjimai tik pusiau buvo atlaisvinti; tebevyko keletas tūkstančių tyrimų; net sumažintas informatorių tinklas tebeturėjo 34 000 bendradarbių... Visuotinio teroro sistema veikė, tik nebe tokiu užmoju. Ji savo tikslą pasiekė: tūkstančiai aktyviausių režimo priešininkų buvo sunaikinti, o visuomenė, gerai pamokyta, nuo šiol žinojo, ko galima laukti iš „liaudies demokratijos gynėjų".

 Realus socializmas arba atrankinė represijų sistema (1956-1981)

„Geležinio" socializmo kataklizmas Lenkijoje truko palyginti neilgai, o su „atšilimu" saugumo tarnybų strategija irgi atitinkamai pasikeitė. Jos perėjo prie santūresnės, bet vis dar griežtos gyventojų kontrolės ir ėmė labiau sekti legalius ir nelegalius opozicijos židinius - Katalikų Bažnyčią ir inteligentiją.

Politikai tikėjosi, kad aparatas galės bet kuriuo momentu išvaikyti gatvių demonstracijas - tokia buvo nauja jo paskirtis po antrojo didelio Rytų bloko darbininkų maišto, įvykusio 1956 m. birželį Poznanėje. Kai užklupo streikas, saugumo aparatas, milicija, net KBW nebuvo nei ideologiškai, nei techniškai pasirengę. Streiką lydėjo dešimčių tūkstančių žmonių demonstracija bei valdiškų pastatų šturmas. Galima sakyti, kad Poznanės maištas tam tikra prasme buvo paskutinis 1945-1947 m. „pilietinio karo" skirsnis. Kai kurie demonst-

rantai net šaudė. Tokiems dalykams reikėjo užkirsti kelią. Partijos reakcija buvo žiauri: ministras pirmininkas pareiškė, kad „prieš liaudies valdžią pakilusi ranka bus nukirsta". Armija pasitelkė tankus. Maždaug 70 žmonių žuvo, šimtai buvo suimta, dešimtys demonstrantų stojo prieš tribunolą. Vis dėlto jau buvo prasidėjęs „atšilimas" (1956 m. spalis), ir nuosprendžiai buvo nuosaikūs.

Netrukus po Centro komiteto VIII plenumo (1956 m. spalio 19-21 d.) KBP buvo paleistas, o saugumo tarnyba prijungta prie MSW. Darbuotojų skaičius sumažėjo 40% (9000 dar liko), kartu atleista 60% informatorių. Saugumo tarnybos įmonėse buvo panaikintos, pusė pradėtų tirti bylų nutraukta. Paskutiniai sovietiniai patarėjai grįžo į Maskvą, juos pakeitė oficiali KGB misija. Imta pertvarkyti saugumo vadovybę, po truputį atleidžiant didžiąją dalį kadrų, kurių dauguma buvo žydų kilmės, ir atlaisvinant kelią „jaunimui". Represijų aparato etatų skaičius radikaliai sumažintas. Bet partijos vadovybė ir ypač sugrįžęs į valdžią Gomulka nesutiko, kad eiliniai darbuotojai stotų prieš teismą, įvyko tik keletas nedidelių procesų. Rūpėjo nedemobilizuoti aparato, kuris dar galėjo praversti.

Jau 1957 m. vasarį pirmajame MSW visuotiniame susirinkime ministras Wicha, vis tvirtindamas, kad tezė apie klasių kovos suaktyvėjimą buvo klaidinga, pats sau prieštaraudamas teigė, kad ta pati klasių kova paaštrėjo⁸. Nuo tada iki pat sistemos galo saugumo ir kiti aparatai - partijos, propagandos, armijos - buvo veikiami šio prieštaravimo.

Toliau represijų aparatas dvidešimt metų dirbo tylų, ramų ir sistemingą darbą, retkarčiais pertraukiamą streikų ar maištų. Tai buvo kontrolės sistemos stiprinimo darbas, pasitelkiant tiek „žmogiškąjį faktorių" - informatorių tinklą, tiek pasiklausymo bei pašto siuntų tikrinimo techniką, kuri buvo nuolat tobulinama. Aštuntajame dešimtmetyje SB (Saugumo tarnyba) skyrė ypatingą dėmesį ekonomikai, bet jai, priešingai negu ankstesnėms tarnyboms, labiau rūpėjo technologijos, gamybos rentabilumas ir t. t. Dėl avarijų nebeareštuodavo darbininkų, o partinė organizacija kukliai pasiūlydavo pašalinti „blogai besitvarkantį" direktorių. MSW turėjo neįkainojamą spaudimo įrankį, nors Stalino laikais iš jo nebūtų buvę jokios naudos, - leidimą išduoti užsienio pasą (vis dar vienkartiniam naudojimui). Dabar ji galėjo rinkti informaciją apie tai, kas vyksta valdiškose įstaigose, įmonėse, universitetuose, nes daugelis, kad gautų šį pasą, buvo linkę bendradarbiauti. Pamažu, bet sistemingai augo SB darbuotojų skaičius, ypač - pagal generalinę komunistų partijos liniją - opiausiose srityse. Kovai su Bažnyčia MSW buvo priversta 1962 m. birželį steigti naują specialų skyrių ir net keliais šimtais padidinti savo etatinių darbuotojų skaičių.

1967 m. ryšium su Šešių dienų karu tarp Izraelio ir arabų šalių į dienotvarkę buvo įtraukta kova su „sionizmu". Šis lozungas turėjo trejopą funkciją - politinę, socialinę ir tarptautinę: valdžia galėjo teisinti savo veiksmus sustiprėjusiu nacionalizmu. Viena grupė PZPR kadrų sumanė pasinaudodama antisemitizmu nušalinti „senąją gvardiją" ir atverti platesnę perspektyvą savo karjerai; pagaliau antisemitinė kampanija tiko diskredituoti studentų judėjimui 1968 m. kovo mėnesį. Buvo sudaryta speciali tarnyba iš keliasdešimties darbuotojų. Tada MSW aparatas perdavė atitinkamą informaciją vietinėms partinėms instancijoms, kad šios galėtų prigriebti nurodytus asmenis. Tiek Lenkijoje, tiek SSRS Saugumo tarnyba buvo pagrindinis partijos ir valstybės „antisemitizmo be žydų" inspiratorius.

SB tiek buvo įsiskverbusi į daugelį socialinių sferų, kad ir taip reti bandymai suburti nelegalias grupes neilgai tverdavo. Jų nariai, dažnai labai jauni, daugiausia būdavo politiniai kaliniai, kurių vienu metu nebūdavo daugiau kaip kelios dešimtys. Intelektualai buvo neišleidžiami iš akių. Prireikus valdžios įsakymu saugumas visada galėjo susekti „Laisvosios Europos" radijo ar emigrantų spaudos bendradarbį. Pavienių areštų ypač pasitaikydavo septintojo dešimtmečio pradžioje. Daugiausia triukšmo sukėlė labai populiaraus vyresniosios kartos rašytojo Melchioro Wankowicziaus areštas. SB skyrė ypatingą dėmesį visiems komunistinio lagerio eretikams. Kartais būdavo pasodinamas koks maoistas ar trockininkas, visuomenė likdavo tam abejinga, išimtis - Jaceko Kuronio ir Karolio Modzelewskio byla. 1970 m. buvo areštuoti 48 nelegalios grupės „Ruch" nariai. Vadovai buvo nuteisti nuo septynerių iki aštuonerių metų kalėjimo - palyginti švelniam laikotarpiui griežtos bausmės.

Saugumo aparatas labai subruzdo metais po Gomulkos grįžimo į valdžią, kai jaunimas išėjo į gatves protestuodamas prieš savaitraščio Po Prostu uždarymą. Šis laikraštis daug kuo prisidėjo prie 1956 m. permainų. Dešimtys žmonių buvo sumušta, apie dešimtį nuteista. Dar didesnį užmojį streikai ir demonstracijos įgavo 1968 m. kovo mėnesį. Demonstracijos buvo išvaikytos jėga, 2700 žmonių areštuota, 1000 stojo prieš vienokius ar kitokius tribunolus. Dešimtys gavo po kelerius metus kalėjimo. Šimtai buvo keletui mėnesių paimti į armiją „apmokymams". Pirmoje septintojo dešimtmečio pusėje buvo daug atvejų, kai milicija užpuldavo tikinčiuosius, susirinkusius ginti nelegaliai pastatytų koplytėlių ar kryžių. Nors bausmės buvo palyginti švelnios, šimtai žmonių būdavo sumušami, daugeliui paskirtos piniginės baudos.

Kiek kitaip su darbininkų manifestacijomis. Dramatišką pobūdį jos įgavo 1970 m. visuose Baltijos pajūrio miestuose. Nors veikė specialūs milicijos daliniai, valdžia pasikvietė kariuomenę, ir ši, kaip prieš keturiolika metų Poznanėje, paleido į darbą ginklus. Oficialiais duomenimis, žuvo apie keturiasdešimt žmonių. Tūkstančius sumušė milicija, daugelį komisariatuose. Darbininkams tekdavo pereiti „sveikatos špalerius", t. y. tarp dviem eilėm išsirikiavusių policininkų, daužančių juos guminėmis lazdomis. Vis dėlto būdinga, kad po gruodžio įvykių valdžia neiškėlė jokios bylos. Suimtieji, Gomulkai išvykus, buvo paleisti, o streiko lyderiai įmonėse viešai apsvarstyti.

Kai 1976 m. birželį keliuose miestuose kilo trumpi streikai, valdžia pasitelkė specialiuosius milicijos būrius. Šie neėmė šaudyti, bet vis tiek neišvengta keleto aukų. Apie tūkstantį buvo suimta, iš jų keli šimtai gavo pinigines baudas, keliasdešimt pasodinta į kalėjimą.

Teismo procesai, kuriuose užsimezgė kontaktai tarp apkaltintų darbininkų šeimų, jaunimo ir intelektualų iš opozicijos, davė pradžią inteligentijos kovai dėl žmogaus teisių ir - pirmą kartą po PSL uždraudimo 1947 m. - organizuotų opozicijos grupių (KOR, ROPCIO) įteisinimo. Šį kartą, viskam taip pakrypus, valdžia buvo priversta keisti taktiką. Dėl daugelio priežasčių, pirmiausia bijodama tarptautinio atgarsio, turėdama galvoje vis didėjančią režimo finansinę priklausomybę nuo Vakarų, valdžia pasirinko persekiojimo taktiką: atnaujintas keturiasdešimt aštuonių valandų areštas (leistas Baudžiamojo kodekso), atleidimas iš darbo, psichologinis spaudimas, neišdavimas užsienio paso, kopijavimo įrangos konfiskavimas ir t. t. SB greitai išskleidė platų agentų tinklą. 1979 m., bijant, kad įmonėse gali išplisti opozicijos įtaka, atgaivintas specialus „ekonomikos apsaugos" skyrius.

Visa tai mažai kuo padėjo, kai 1980 m. nusirito nauja streikų banga. Partijos vadovybėje vyravo „kietos" linijos šalininkai, bet niekas nesiėmė sprendimo palaužti streikus jėga. Be to, kaip buvo konstatuota viename Politinio biuro susirinkime, reikiamų pajėgų buvo per maža ir jos per menkai pasirengusios stoti prieš šimtus tūkstančių streikininkų, įsitvirtinusių šimtuose gamyklų. Šį kartą -priešingai negu 1956, 1970 ir 1976 m. - streikininkai veikė pagal Jaceko Kuronio lozungą: „Nedeginkit [partijos] komitetų, organizuokit savus".

Su Lecho Walęsos įkvėpta profesine sąjunga „Solidarnošč" („Solidarumas") valdžia laikėsi ankstesnių metų taktikos. Visokiais būdais stengėsi šią organizaciją susilpninti, suskaldyti iš vidaus, kad ją prarytų komunistų (PZPR) kontroliuojamos struktūros, tokios kaip Nacionalinės vienybės frontas. Nuo 1980 m. spalio MSW ir Generalinis štabas ėmė ruoštis karo padėčiai. MSW pradėjo sistemingai skverbtis į „Solidarumą" (vasarą vien tik Varšuvoje buvo 2400 informatorių) ir, norėdama ištirti profesinės sąjungos reakciją, ėmėsi kryptingų konfrontacijų, pvz., laikydavo jos narius keturiasdešimt aštuonias valandas areštuotus arba pasiųsdavo miliciją išlaisvinti užimtų valdiškų pastatų. 1981 m. buvo sudaryti areštuotinų profesinės sąjungos narių sąrašai (ir parengti kalėjimai jiems priimti), bet PZPR vadovybė mieliau nusprendė tęsti savąją persekiojimo ir provokacijų taktiką, kaip buvo 1981 m. kovo mėnesį Bydgoščiuje, kur milicija apdaužė profsąjungininkus. Lenkijos saugumo aparatas, kuris laikėsi gana pasyviai, gavo pastiprinimą. Po 1980 m. streikų vieną iš savo operatyvinių grupių Varšuvoje įkurdino Stasi, VDR politinė policija⁹. Vertas dėmesio įvykis, nors saugumo tarnybų bendradarbiavimas kovoje prieš demokratinę opoziciją, koordinuojant KGB, vyko jau keletas metų.

Tokia padėtis truko iki 1981 m. gruodžio pradžios, iki to momento, kai, norėdamas „patikrinti" „Solidarumo" sugebėjimą mobilizuotis, antiteroristinis milicijos būrys nutraukė Varšuvos gaisrininkų mokyklos moksleivių streiką. Po dešimties dienų, naktį iš gruodžio 12-osios į 13-ąją, visoje Lenkijoje buvo įvesta nepaprastoji padėtis.

Karo padėtis, mėginimas pereiti prie visuotinių represijų

Tai buvo didelė, nepaprastai tiksliai parengta policinė ir karinė operacija. Į darbą įtraukta 70 000 kareivių, 30 000 milicijos darbuotojų, 1750 tankų, 1900 šarvuotų transporterių, 9000 sunkvežimių ir kitų automobilių, keletas eskadrilių sraigtasparnių ir transporto lėktuvų. Šios pajėgos buvo sutelktos didžiuosiuose miestuose ir pramonės centruose. Jos turėjo užduotį palaužti streikus, terorizuodamos gyventojus paralyžiuoti kasdieninį gyvenimą ir sukliudyti bet kokį „Solidarumo" atkirtį. Buvo atjungti telefonai (dėl to mirė daug žmonių, negalėjusių prisišaukti greitosios pagalbos), uždarytos sienos, taip pat ir degalinės. Norint iš bet kurios vietovės išvažiuoti, reikėjo leidimų, įvesta komendanto valanda ir pašto siuntų cenzūra. Po dešimties dienų streikai liovėsi, demonstracijos buvo išvaikytos, ir tai rodė, jog planas suveikė. Suskaičiuota 14 negyvų, keli šimtai sužeistų, maždaug 4000 streikininkų areštuota, o pirmieji per Kalėdas vykę teismai skyrė bausmes nuo trejų iki penkerių metų kalėjimo (didžiausia bausmė - dešimt metų). Teisė kariniai tribunolai, įgalioti dėl visų „nepaprastosios padėties pažeidimų". Sovietų, Rytų Vokietijos, Čekoslovakijos armijos, kuriose buvo paskelbta karinė parengtis, galėjo nebesi imti intervencijos, numatytos tam atvejui, jei streikai ir demonstracijos būtų peraugę į sukilimą ir būtų paaiškėję, kad lenkų karinės pajėgos su juo nesusidoroja.

Kitos represijos buvo opozicijos ir „Solidarumo" veikėjų įkalinimas, prasidėjęs gruodžio 12-ąją prieš vidurnaktį. Per keletą dienų, remiantis administracijos potvarkiu, 5000 žmonių buvo uždaryta į 48 „izoliavimo centrus", įrengtus didžiųjų miestų pakraščiuose. Tai buvo daroma norint paralyžiuoti profesinę sąjungą, taip pat paleisti vadovus, kad būtų galima įtaisyti į ją SB pagalbininkus. Tokia internavimo sistema, trukusi dvylika mėnesių, iš pažiūros „švelnesnė" įkalinimo forma, be to, lengvai taikoma, nes čia negalėjo įsikišti prokuroras ar teismas. Internuotiems, įkalintiems ar nuteistiems asmenims SB iš esmės nenaudojo „draudimo priemonių", verčiau pasikliovė „įtikinėjimo technika", kurios sėkmę laidavo jėga. Kartu SB suintensyvino bendradarbių verbavimą ir skatino opozicionierius emigruoti, imdamasi šantažo prieš jų šeimas.

Už generolo Jaruzelskio, atėjusio į valdžią spalio 18 d., stovėjo partijos radikalai, kurių buvo itin gausu tarp partinių kadrų įmonėse, tarp išėjusių į pensiją MSW darbuotojų, partijos aparate ir armijoje. Jie steigdavo pistoletais ginkluotus savigynos būrius (nors niekas jų nepuolė). Jie reikalaudavo teismų internuotiesiems, griežtų nuosprendžių, mirties bausmių. Vienu žodžiu, vietoj tų pernelyg švelnių, jų manymu, represijų reikėjo įvesti visuotinį terorą. Be agresyvios propagandinės kampanijos prieš „Solidarumą", partijos vadovybė nesiryžo griebtis priemonių, kurių taip šaukėsi visi tie radikalai. Užuot palaužus visuomenės pasipriešinimą stalininiais metodais, buvo nuspręsta „mažinti įtampą". Vis dėlto „Solidarumo" manifestacijos kiekvieną gegužės 1-ąją ir 3-iąją (1971 m. konstitucijos metinės ir buvusi nacionalinė šventė) ir rugpjūčio 31-ąją (1980 m. Gdansko susitarimų sukaktis) būdavo brutaliai išvaikomos. Tūkstančiai žmonių buvo tardomi, šimtai perduoti tribunolams. Neišvengta ir aukų (šeši žmonės). Retkarčiais po viešų procesų uždraustojo „Solidarumo" vadovai būdavo nuteisiami iki penkerių metų kalėjimo. Po „izoliavimo centrų" uždarymo 1982 m. gruodį ir po formalaus nepaprastosios padėties atšaukimo 1983 m. liepos 22 d. kalėjimuose dar liko šimtai, o gal ir tūkstantis politinių kalinių, nuteistų už pogrindinę profsąjunginę veiklą, slaptą knygų bei periodikos spausdinimą ir platinimą, kartais net už rinkliavas įkalintiems draugams paremti. Valdžia taip pat griebdavosi atleidimų iš darbo. To aukomis tapo tūkstančiai 1981 m. gruodžio mėnesio streikininkų, žurnalistai turėdavo pereiti „patikrinimo" procedūras, koks tūkstantis jų atleista iš darbo.

Išskyrus pirmąsias savaites po gruodžio 13-osios, Lenkija daugiau nepatyrė tokio teroro kaip 1949-1956 m. Saugumo aparatas naudojo visą gamą metodų, slaptųjų tarnybų kalba įvardytų kaip „dezinformavimas ir skaldymas", jau išmėgintų aštuntajame dešimtmetyje, kai Vidaus reikalų ministerija įkūrė autonomišką grupę D su vietiniais skyriais. Iki 1981 m. naujasis padalinys savo dėmesį buvo sutelkęs į Bažnyčią ir jai artimą aplinką. Įvedus nepaprastąją padėtį, į grupės D veiklos sferą pateko „Solidarumas": buvo kėsinamasi į jam priklausantį turtą (padeginėjami butai, daužomi automobiliai), „nežinomi asmenys" užpuldinėdavo profesinės sąjungos narius, siunčiami grasinimai mirtimi, platinamos suklastotos proklamacijos ir suklastoti pogrindiniai laikraščiai. Būta žmonių pagrobimų atvejų. Aukos, prigirdytos raminamųjų ar kvaišinamųjų, būdavo paliekamos ant kelio. Keletas žmonių mirė nuo sumušimų, vienas licėjaus moksleivis, Grzegorzas Przemykas, mirė sumuštas policijos poste 1983 m.

Labiausiai išgarsėjusi tokia akcija, įvykdyta MSW IV-ojo skyriaus D sekcijos darbuotojų, buvo tėvo Jerzio Popieluszko nužudymas 1984 m. spalio 19 d. Pagal oficialią versiją, žudikai veikė patys, savavališkai, be vyresnybės žinios. Šita versija kelia daug abejonių, nes saugumo aparato veikla buvo griežtai kontroliuojama ir kiekvienai svarbiai akcijai reikėjo ministerijos sutikimo. Šiuo ypatingu atveju MSW pati išdavė atsakingus asmenis ir jie iš karto buvo nuteisti, bet buvo dar keletas atvejų, kai nužudyti kunigai arba su „Solidarumu" susiję asmenys, o kaltininkai liko nežinomi. Sprendžiant iš gyventojų reakcijos, D pobūdžio veikla nepasiekė savo tikslo - paskleisti baimę pasirinktuose sluoksniuose. Atrodo, kad efektas buvo kaip tik atvirkščias, opozicionierių ryžtas dar labiau sustiprėjo.

Po smarkių susidūrimų pirmosiomis nepaprastosios padėties dienomis ir po įsimintinų 1982-1983 m. represijų atėjo kitas laikotarpis, kai represijos atlėgo. Pogrindininkai suvokė, jog jie rizikuoja daugiausia keletu metų kalėjimo, kuris reguliariai būdavo atlaisvinamas skelbiant amnestijas. Šioje raidos stadijoje sistema jau per daug nutolusi nuo savo stalininės prigimties.

Nuo paliaubų prie kapituliacijos, arba valdžios pakrikimas (1986-1989)

Tokia buvo situacija baigiantis 1986 m. vasarai, kai perestroikos, viešumo ir lenkų ekonomikos stagnacijos veikiama generolo Jaruzelskio komanda mėgino tarp opozicionierių susirasti grupių, su kuriomis galėtų susitarti. Tokie ketinimai pirmiausia vertė smarkiai sumažinti represijų lygį. 1986 m. rugsėjo 11 d. Vidaus reikalų ministerija paskelbė apie visų politinių kalinių - 225 asmenų - paleidimą į laisvę. Norint palaikyti nors kiek griežtumo, buvo nuspręsta, kad už bet kokį dalyvavimą uždraustose organizacijose arba pogrindinės spaudos leidimą bus baudžiama piniginėmis baudomis arba administraciniu areštu, bet ne kalėjimu. Taigi represijos grįžo į 1976-1980 m. lygį. Skyrėsi tik viena: šį kartą valdžia susidūrė ne su keletu šimtų, o su dešimtimis tūkstančių kovotojų. Pirmaisiais 1988 m. mėnesiais, nuvilnijus keletui streikų bangų, represijos vėl šoktelėjo, bet rugpjūčio 26 d. valdžia oficialiu pranešimu paskelbė derybų su „Solidarumu" pradžią.

Nors ir nuvilti, saugumo aparato žmonės laikėsi drausmingai. Beje, kai kurie gal ir bandė sutrukdyti būsimam susitarimui. Apie tai liudija faktas, kad 1989 m. sausį buvo nužudyti du kunigai, ėję savo ganytojišką tarnystę vietinėse „Solidarumo" struktūrose. Po šiai dienai niekas nežino, ar tai buvo komandos D išpuolis, ar kriminalinis aktas.

Po 1989 m. birželio 4 d. rinkimų ir Tadeuszo Mazowieckio vyriausybės sudarymo „jėgos ministerijų" (Vidaus reikalų ir Gynybos) kontrolė liko buvusių jų šefų rankose. 1990 m. balandžio 6 d. SB buvo paleista ir vietoj jos įkurtas Vyriausybės apsaugos biuras (UOP).

Komunistinė sistema Lenkijoje niekada nebuvo suderinama su legalumu, nes ji negerbė nei tarptautinės teisės, nei savo pačios konstitucijos. Nusikalstama nuo gimimo (1944-1956), ši sistema visada buvo pasirengusi griebtis jėgos (iki pat karinės) plačiu mastu.

Bibliografija

Šis tekstas remiasi daugiausia mano paties tyrinėjimais archyvuose. Kaip Konstitucinės atsakomybės komisijos ekspertas galėjau prieiti prie daugelio 1980-1982 m. bylų (vis dar slaptų). Daugiausia literatūros yra iš 1944-1948 m. laikotarpio. Iš vėlesnių laikų turime tik bendro pobūdžio darbų ir rinktinių dokumentų, susijusių su visuomeniniais konfliktais. Ši bibliografija neatspindi gausybės liudijimų ir prisiminimų.

-    L'Appareil de Sécurité dans les années 1944-1956. Tactique, stratégie, méthodes (éd. A. Paczkowski): I, Les années 1945-1947, Varsovie, 1994; II, Les années 1948-1949, idem, 1996.

-    K. Bedynski, L'Histoire du régime des prisons en Pologne populaire, 1944-1956, Varsovie, 1988.

-    A. Dudek, T. Marszalkowski, Luttes de rue en Pologne populaire, 1956-1989, Cracovie, 1992.

-J. Eisler, Mars 1968, Varsovie, 1991.

-    A. Golimont, Les Généraux de la Sécurité, Varsovie, 1992.

-    Le Golgotha de Wroclaw, 1945-1956 (réd. K. Szwagrzyk), Wroclaw, 1995.

-    La Commission spéciale pour la lutte contres les abus et le sabotage économique, 1945-1954, choix de documents (réd. D. jarosz, T. Wolsza), Varsovie, 1995.

-    P. Machcewicz, L'An polonais 1956, Varsovie, 1993.

-    S. Marat, J. Snopkiewicz, Les Hommes de la Sécurité. Documentation sur une période hors la loi, Varsovie, 1990.

-    P. Michel, G. Mink, Mort d'un prêtre. L'affaire Popieluszko, Paris, 1985.

-    E. Nalepa, Pacification d'une ville révoltée. L'armée polonaise en juin 1956à Poznan, Varsovie, 1992.

-    Les Camps de travail en Haute-Silésie (réd. A. Topol), Katowice, 1994.

-    Défense de la Sécurité de l'État et de l'ordre public en Pologne, 1944-1988 (éd. T. Walichnowski), Varsovie, 1989.

- J. Poksinski, TUN. Tatar-Utnik-Nowicki, Varsovie, 1992.

-    Les Polonais face à la violence, 1944-1956 (réd. Barbara Otwinowska, ). Zaryn), Varsovie, 1996.

-    Danuta Suchorowska, La Grande Éducation. Mémoires de prisonniers politiques du PRL (1945-1956), Varsovie, 1990.

-    Maria Turlejska, Ces Générations couvertes de deuil... Les Condamnés à mort et leurs juges, 1944-1954, Londres, 1989.

⁵ Centriniai MSV archyvai, žym. 17/IX/36, t. II.

⁶ Tuo klausimu iškelta daug hipotezių, taip pat ir tokios: Gomulkos įpėdinis po 1948 m. Boleslawas Bierutas bus, ko gero, neatsargiai paprieštaravęs Maskvos direktyvoms, arba, a contrario, Stalinas atsisakė sutikti su kai kuriais Varšuvos pasiūlymais. Nė viena nėra pagrįsta dokumentais.

⁷ Prieš karą Wlodzimierzas Lechowiczius buvo civilis karinės kontržvalgybos darbuotojas ir GRU bendradarbis. Vokiečių okupacijos metais dirbo vyriausybėje Londone, tebepriklausydamas KP kontržvalgybos tinklui. Jo viršininkas buvo Marianas Spychalskis.

⁸ Centriniai MSW archyvai, žym. 17/IX/268, t. VII.