Likimo keliai

 

Grįžti į pradinį meniu


„Likimo keliai“ skiriami šeimai ir jaunimui. Tai Lietuvos istorijos laikotarpis, apie kurį turi žinoti, jį suprasti ir teisingai įvertinti ateities kartos. Juose aprašoma pasipriešinimo okupantams kova, tremtis ir vienos šeimos likimas. Tačiau visi suprantame, kad tokių buvusių šeimų sodybų su panašiu likimu Lietuvoje buvo nesuskaičiuojamai daug, todėl ir tekstą rašau trečiuoju asmeniu. Žinoma, kiekvienos šeimos gyvenimo niuansai buvo skirtingi ir įvairūs, bet likimo sunkumai panašūs.

     Argi ne likimo ironija, kad Lietuvoje atsirado, žinoma, neatsitiktinai, šutvė Sovietų Sąjungos pakalikų, kurie 1940 m. birželio 15 d. glebėsčiavosi su okupacine Raudonąja armija, naudojosi jos paslaugomis užgrobdami valdžią ir vykdydami tautos genocidą.

     Lietuviai nuo senų senovės mylėjo savo Tėvynę Lietuvą, ryžtingai, gynė ją nuo didelių ir plėšrių kaimynų. Sovietų Sąjunga, okupavusi Lietuvą, nesiskaitė su jokiomis priemonėmis, nepripažino žmoniškumo dėsnių, visokiais būdais naikino tautą - kankino, marino kalėjimuose ir tremtyje. Yra daug tokių kapų, kurių surasti neįmanoma - ant jų niekada nežydės gėlės, o per Vėlines niekas neuždegs žvakelės.

     Į kovą už okupuotos Tėvynės išlaisvinimą ėjo vyrai, nepaisydami savo amžiaus, socialinės padėties, išsimokslinimo, - visi norėjo, kad bočių žemės nemindžiotų svetimi grobikai ir jų raudonieji pakalikai.

     Laisvės kovotojai, tiksliau, Lietuvos kariuomenė pogrindyje, neturėjo galingų ginklų, patrankų, tankų, bombonešių, tačiau pasiryžimu, ištverme, pasišventimu įrodė, kad Lietuvą Sovietų Sąjunga okupavo smurtu.

     Didi laisvės ir Tėvynės meilė suteikė mūsų mažai tautai jėgų ir ryžto apsiginti ir išsilaisvinti iš trukusio pusę amžiaus žiauraus okupacijos jungo.

„Pėdų širdyje“ buvo labai daug.

     Pačios reikšmingiausios ir neparašytos eilės buvo sudegintos todėl, kad Kudimkare už dainų sąsiuvinį areštavo mielą draugę Onutę ir nuteisė 25 metams. Bet kas liko ir dar šis tas, drįstu spausdinti, nes toks tas likimo kelias...

Autorė     

 

MALDA PRIE ŠV. MARIJOS PAVEIKSLO

Sveika Marija,
Tu malonės pilnoji, 
atsiųsk mums stebuklą 
iš Dievo sūnaus.
Išgelbėki mane,
Tėvelį, Mamytę 
nuo raudono šėtono -
grobuonio žiauraus!

Apsaugoki Lietuvą,
Motiną gimtinę, 
nuo bolševikinio maro, 
užgrobusio Tėvynę.
Palaiminki šventą 
partizanų ryžtą 
kovoti už Laisvę 
prieš siaubingą priešą.

Sukilusiems už Laisvę 
Lietuvos kariam 
suteiki stiprybės 
protėvių milžinų.
Neleiski pražūti 
tikriesiems galiūnams, -
meldžiu, juos apsaugok, 
suteiki jėgų!

Prieš Dievo ir Tėvynės priešą -
žiaurųjį bolševizmą -
išėjo kovoti žalio kaimo vaikai.
Apsaugoki, Viešpatie, 
jų kilnų siekimą!
Lai juos visus saugo 
Tavo angelai.

1945 m. Bundzai


 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

Ignas J. Šeinius RAUDONASIS TVANAS

 

Grįžti į pradinį meniu


 

 

Jis pasakoja, pristigdamas žodžių, su pertraukomis:

—    Prieš posėdį, apie devintą valandą, suėjo salėn Maskvai ištikimi komunistai. Seimo mažuma. Jie nebuvo vakar mūsų susirinkime, tai manėm, kad gal neateis ir šiandien. Jie priskaito, man atrodo, penkiolika vyrų. Salėn suėję, pasiskirstė į visas puses, įsimaišė tarp mūsų. Daugumoj, prieš posėdį, dar stovinėjančių. Vienas komunistų partijos valdybos narys, priėjęs prie manęs ir žiūrėdamas man tiesiai į akis, sako kietu, geležiniu balsu: “Gerai įsidėmėk štai ką: Kas drįs balsuoti prieš susijungimą su Sovietų Sąjunga, tas atsakys ne tik savo ir savo šeimos, bet ir visos Lietuvos inteligentijos galva!"

Patylėjęs kiek, prislėgtas seimo narys nusišluosto karštą prakaitą ir tęsia toliau:

—    Tą pat pasakė ir kiti komunistai, visiems kitiems seimo nariams, kiekvienam atskirai. Didelė dauguma spontaniškai pasuke į duris, norėdama viską mesti ir išeiti. Pasigirdo kitas, komunistų partijos generalinio sekretoriaus geležinis balsas: “Niekas neturi teisės apleisti salę, kol nebus priimta rydienos iškilmingo seimo atidarymo dienotvarkė.” Aš ir kiti paprašėm balso. Pakilo tas pat balsas, dar kietesnių tonu :“Nejau, draugai, nesuprantat, apie ką eina reikalas ? Pasipils kraujas, jei kas drįs prieštarauti!”

Pasirodo, krauju grasinta naujiems seimo nariams jau anksčiau. Nekartą. Dabar visi pajuto, kad buvo pagrasinta jokių abejonių nepaliekančiu rimtumu. Sovietų Sąjunga jau turėjo Lietuvą užgniaužusi savo rankose. Jai daugiau nieko kito nereikėjo, kaip tik parodyti pasauliui, kad lietuvių tauta pati išsižada savo nepriklausomybės. Jei kas iš seimo narių pasipriešintų, imtų apgavystę aikštėn kelti, juk visa komedija nuo pradžios iki galo būtų sugadinta.

Per kelias valandas susenęs seimo narys giliai atsidūsta :

—    Jei mes tik vieni už tos komedijos sugriovimą savo galva atsakytumėm, būtų dar pelnyta. Kvailai, lengvabūdiškai leidom save įvelti, kur nereikia. Ne, dėl mūsų užsispyrimo, pasipriešinimo turėtų nukentėti visa Lietuvos inteligentija, tai mes neabejojam. Ne tik jie, gal ir visa tauta. Bolševikai nieko nepasigailėtų.

Kaip sukaustytas klausaus.

—    Posėdžio metu sėdėjom visi, kaip supančioti, rūsin suvaryti vergai. Komunistinė mažuma su savo valdyba viską tvarkė. Ji sprendė, ką sakau sprendė: kartojo tai kas iš anksto, iš augščiau ir toliau buvo kito kieno padiktuota. Paskaitė, kas rytoj bus išrinktas į seimo prezidiumą, kas į kokias seimo komisijas. Rytdienos dienotvarkė bus tik keturių punktų: iškilmingas seimo atidarymas ir prezidiumo rinkimas, vyriausybės siūlymas sujungti Lietuvos Respubliką su Sovietų Sąjunga, nauja žemės reforma ir bankų bei kapitalistinių įmonių nacionalizacija. Jei suspėsim rytoj visa tai išklausyti ir rankos pakėlimu viskam pritarti, tai galima bus pasakyti, kad liaudies seimas per vieną dieną atliko visus sau skirtus uždavinius. . ,



 

 

SKANDINAVŲ PASISAKYMAI APIE RAUDONĄJĮ TVANĄ

“ Igno Šeinaus stipriai dramatiškai ir puikiai atpasakota skaudi Lietuvos buitis. Šeinius perduoda lemiamų dienų baisios įtampos atmosferą, kuri tolydžio keičiasi, plinta, tirštėja, kol pagaliau laimingu pabėgimu pasiekia augščiausią kulminacinį punktą.” Dr. G. Olsson, Svenska Dagbladet, Švedija.

“Raudonasis tvanas — tai žymus šių laikų dokumentas, parašytas savo kraštą mylinčio, bet ir kitų tautų neniekinančio žmogaus . . Jis atskleidžia paslaptingą ir nuotaikingą sovietų — rusų diplomatijos charakterį.” Nya Norrland, Švedija.

“Savo įtempimu ir tragediniu intensyvumu Raudonasis tvanas pralenkia daugelio romanų turinį”. Oljelund, Stockholms-Tidningen, Švedija.

Tai krūtinėn įsminganti, sukrečianti ir neapsakomai pamokanti knyga visiems tiems, kurie nori pasiruošti kovai dėl laisvės, teisybės ir teisėtumo.” Arne Soerensen, Det Tredje Standpunkt, Danija.

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

FIGHTERS FOR FREEDOM Lithuanian Partisans Versus the U.S.S.R. by Juozas Daumantas

 

Grįžti į pradinį meniu


 

This is a factual, first-hand account of the activities of the armed resistance movement in Lithuania during the first three years of Russian occupation (1944-47) and of the desperate conditions which brought it about.

The author, a leading figure in the movement, vividly describes how he and countless other young Lithuanian men and women were forced by relentless Soviet persecutions to abandon their everyday activities and take up arms against their nation’s oppressors.

Living as virtual outlaws, hiding in forests, knowing that at any moment they might be hunted down and killed like so many wild animals, these young freedom fighters were nonetheless determined to strike back with every resource at their command.

We see them risking their lives to protect Lithuanian farmers against Red Army marauders, publishing underground newspapers to combat the vast Communist propaganda machine, even pitting their meager forces against the dreaded NKVD and MGB.

JUOZAS DAUMANTAS

We also see them gradually becoming aware of how little the free world cares about their plight, and we cannot help but admire their determination to go on fighting just the same. Unheralded, unknown, and abandoned by the Western Democracies in which they had placed so much faith, these young people were destined to share the fate of the Hungarian freedom fighters who came after them—a fate which the author of this book also shared. After having broken through the Iron Curtain in 1947 to plead his cause before the West, he returned to Lithuania in 1950 and was killed by the Soviets a few months later

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)
E-knyga

 

KAPAI BE KRYŽIŲ, KRYŽIAI BE KAPŲ

 

Grįžti į pradinį meniu


 

Didingas paminklas ne vieną dešimtmetį yra statomas Lietuvos laisvės kovotojams - partizanams. Gyviausia to paminklo dalis - atsiminimai.

Vienas to didingo paminklo autorių yra Albinas Slavickas. Šiuo metu skaitytojo laukia nauja Albino Slavicko knyga, skirta Lietuvos partizanams.

Surinkęs turtingą medžiagą iš tiesioginių partizaninio karo liudininkų, pasitelkęs kai kurių mokyklų jaunųjų istorikų pokalbių su 1944-54 metų dramatiškų įvykių Lietuvoje dalyvių užrašus, archyvinę medžiagą, savo atsiminimus, autorius atveria naujus partizaninio karo istorijos puslapius.

Knyga reikšminga viskuo - autentiškumu, atidumu partizanų talkininkų - ryšininkų, žvalgų, infiltruotų priešo struktūrose, ir aktyvių rėmėjų - likimams, okupanto žiauraus teroro ir klastingiausių priemonių pėdsakų ryškinimu.

Ypač reikšminga yra knygos dalis, skirta Lietuvos partizanų bunkeriams-slėptuvėms, kasdienei buičiai - pateikiami įvairių slėptuvių brėžiniai ir aprašymai, ginklų nuotraukos, partizanų telkimosi Lietuvos teritorijoje duomenys.

Knyga dar kartą primena, kas yra kiekvieno mūsų pareiga Tėvynei.

Robertas Keturakis Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys

2009 03 27, Kaunas

LIETUVIŲ TAUTOS NAIKINIMAS SOVIETINĖS IR VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

Sovietų Sąjungos okupacijos metais 1940-1941 ir 1944-1953 m. į Sovietų Sąjungos gilumą išvežta apie 150 tūkst. kalinių (iš jų daugiau kaip 80 tūkst. buvo politiniai kaliniai), į tremtį buvo išvežta apie 130 000 žmonių.

Kalinimo ir tremties vietose žuvo apie 20 proc. visų kalinių ir tremtinių. Apie 40 proc. 1956-1963 m. išlaisvintų tremtinių ir kalinių dėl administracinių kliūčių 10-30 metų negalėjo sugrįžti į Lietuvą.

1959 m. sąjunginio gyventojų surašymo duomenimis SSRS gyveno 175,3 tūkst. lietuvių, iš jų 108,6 tūkst. RSFSR (Krasnojarsko krašte - 17,6, Irkutsko srityje - 15,6, Komi ASSR - 8,3, Karagandos srityje - 5,0, Karelijos ASSR - 2,9 tūkst., Kazachijos SSR - 12,1 tūkst.). Žinant, kad 1953-1958 m. į SSRS organizuotai buvo išvežta 25,4 tūkst. darbininkų (iš kurių 55 proc. lietuvių), kad dalis pabėgo gyventi į Latviją, Karaliaučiaus sritį, teigiama, kad savanoriškai iš Lietuvos pasitraukė apie 100 tūkst. kalinių ir tremtinių, iki šiol tebegyvenančių už Lietuvos ribų.

Apie 21,5 tūkst. lietuvių buvo nužudyta 1940-1941 ir 1944-1953 m. 1940-1941,1944-1947 ir 1957-1960 m. iš Lietuvos pasitraukė dar apie 500 tūkst. Lietuvos gyventojų.

1941 m. į Vokietiją repatrijavo apie 50 tūkst. 1944 m. iš Lietuvos pasitraukė 60-70 tūkst. 1944 m. - į Vokietiją evakuota apie 130 tūkst. klaipėdiečių. 1945-1947 m. į Lenkiją repatrijavo 140 tūkst. žmonių. Lenkų duomenimis šis skaičius - 200 tūkstančiai. 1957-1960 m. į Vokietiją ir Lenkiją repatrijavo 52 tūkst. žmonių.

Nustatyta, kad nacistinės okupacijos metais nužudyta apie 200 tūkst. žydų ir apie 30-45 tūkst. kitų tautybių žmonių, žuvusių konclageriuose. Dar apie 60 tūkst. žmonių išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją, bet didžioji dauguma jų sugrįžo į Tėvynę.

Bendri Lietuvos gyventojų demografiniai nuostoliai 1940- 1953 m. dėl sovietinio teroro - daugiau kaip 300 tūkst. žmonių. Dėl evakuotų, pasitraukusių iš Lietuvos 1941-1960 m. (apie 500 tūkst. žmonių) vokiečių okupacijos metais Lietuva neteko 240 tūkst. gyventojų.

 

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

IŠĖJO GINTI BRANGIOS TĖVYNĖS...

 

Grįžti į pradinį meniu


 

 

Ūžia, trankos griaustinis po šalį

“O Lietuva, tėvyne brangioji! Lietuva -gimtine! Ir kas do vakarai tavo! Ir kas do dainas vaikai tavo dainuoja". Dar vaikystėje perskaičiau šiuos žodžius. Perskaičiau ir įsiminiau. Nes kaip tik tais laikais - pokary - skambėjo virpulį keliančios dainos. Dainavo paprasti dzūkų kaimo žmonės. Jas girdžiu ir šiandien, ataidinčias iš atminties tolių. Dainuoja šienpjoviai. Dainuoja rugių kirtėjai kaimo talkose. Dainuoja jaunimas savo susibūrimuose. Dainuoja kaimynai ir giminės, susėdę prie vaišių stalo. Dainuoja mano kaimas Vilkininkai. O ten - už kelių kalnelių -atsiliepia Sankonių, o gal Abarauskų balsingieji. Jiems iš antros pusės tarsi antrina Varnėnų kaimo jaunimo daina. Partizanų dainas rytą vakarą dainuoja vyresnioji sesuo, jų mokanti, kaip man atrodė, begales.

Nueidavome į kaimo vakarėlius ir mes, vaikai. Kaip pavydėjau tiems galingų krūtinių vyrams, kurie su tokia jėga, su tokiu herojišku užsidegimu dainuodavo partizanų dainas. Užtraukdavo taip, kad palubėje kabanti spinksulė - paplast ir užgesdavo. Ir dabar, dešimtmečiams praėjus, matau juos, sustojusius glaudžiu ratu, girdžiu jų ryžtingą melodiją:

Išėj broliai į mišką,
Išėj laisvės ieškoti,
Išėjo, kad būt laisva 
Šalelėj Lietuvos.

Ne vienas jų išėjo -
Išėjo jų šimtai.
O iš gimtų namelių 
Beliko pelenai.

Daina skrido pro atvirus langus kaip galinga paukštė. Laisvas buvo ją dainuojąs kaimo žmogus. Kaimas gyveno neapykanta atėjūnui ir visomis galiomis jam priešinosi. Netgi daina. Tai buvo dar vienas kovos būdų, kuriuo naudojosi ir jaunas, ir senas, ir vyrai, ir moterys.

Prisimena pokario Žolinės atlaidai Leipalingyje ir iš jų sugrįžusių namiškių pasakojimas. Ant grindinio pamestas gulėjo žuvęs partizanas. Žmonės apstojo jį ir apklojo gėlėmis. Pro minią prasiveržė stribai ir gėles išspardė. Vos jie pasitraukė, partizanas vėl paskendo gėlėse. Taip tęsėsi visą atlaidų dieną.

Žmonės vis pasakodavo apie didelį partizanų mūšį su rusų kariuomene Kalniškės miške. Esą jame ypač narsiai kovėsi medyje įsitvirtinusi mergina kulkosvaidininkė, slapyvardžiu '‘Pušelė". Vis prisimindavo, kaip partizanai buvo užėmę Merkinę, užpuolę Leipalingį. Neseko pasakojimai apie Pūščios, nusidriekusios nuo Leipalingio ligi Kapčiamiesčio, Žaliamiškio partizanus, jų kovas su enkavedistais, stribais.

Kaimas jautėsi laisvas, jeigu jame nesišvaistė būrys ginkluotų kareivių, enkavedistų ar stribų. Jis gyveno savo (miško) įstatymais. Buvo tokia tvirta nuostata: pamatai ginkluotą svetimąjį - pametęs viską, bėk ir pranešk artimiausiems kaimynams. Tai visi šventai vykdė. Per pusvalandį tokia žinia pasiekdavo kitą kaimo, nusitęsusio daugiau kaip tris kilometrus, pakraštį. Taip visi pasirengdavo sutikti neprašytus "svečius".

Kova prieš atėjūną vyko nuožmi ir negailestinga. Tūkstančiai paaukotų gyvybių. Visa tai atsispindi, kaip man atrodo, subtiliausioje pokario metų mūsų tautos kūryboje - partizanų ir tremtinių (beje, jų niekas taip neskirstė - kartu skambėjo vienos ir kitos) dainose. Taip stipriai išreikšto tautos tragizmo nerasime storiausiuose mūsų tautosakos tomuose. Nerasime, nes tokio nuožmumo, svetimųjų smurto, pasityčiojimų, niekšybių nebuvo ir tūkstantmetėje mūsų tautos istorijoje.

Gyva tautos žaizda - mūsų pokario metų partizanų dainos. Pylėsi jų kaip iš kokio gausybės rago. Lyg būtų staiga pradėję jas kurti visi. Apdainuotas kiekvienas partizanų žygis, kiekviena netektis. Šios dainos - tai išverktos mūsų motinų, vyresniųjų seserų ašaros, išgyventas skausmas, širdgėla netekus sūnaus, brolio, mylimojo, vyro. Tai mūsų tėvų ir vyresniųjų brolių begalinė meilė Tėvynei, kai jie rinkosi geriau miškus tamsiuosius ("Reikėj iškeliauti į miškus tamsiuosius / Ir ten gyvenimą savo palydėt..."), žūtį negu vergavimą svetimiesiems. Be galo graudžios tos mūsų dainos, gal kaip ir didžioji dalis mūsų visos dainuojamosios tautosakos. Tačiau kiek jose meilės tautos sūnums, kritusiems nelygioje kovoje (“Buvai didvyris tu, bernužėli, / Dėl tavęs liūdi visa šalis..."), rūstaus kovos patoso ("Žuvo vyrai šeši, jiems vainikų nepins..."), karžygiškumo įprasminimo ("Tada pasviro jaunas Rytas / Kaip girių ąžuolas puikus..."). Kartu kiek jose liaudiško paprastumo. Ne vienoje dainoje suskamba gaida, kad partizanų likimas negailestingas - teks žūti nuo galingesnio priešo kulkų. Bet tai jie priima stoiškai, kaip lemties ženklą, kaip savo auką ant Tėvynės laisvės aukuro.

Tiesa, tos dainos ne visos buvo tokios liūdnos, skausmo palytėtos. Buvo ir jaunatviškai nerūpestingų, tiesiog valiūkaujančių mirties akivaizdoje. Tai vis mūsų tautosakos neįkainojami turtai. Iš atminties jie pamažu sugrįžta į naują gyvenimą. Teisėtai sugrįžta mūsų tautos liaudies kūrybos lobynan. Ir, žinoma, laukia tyrinėtojų. Kaip ir šių dainų rinkėjų, kol dar vyresniosios kartos nenusinešė jų į Anapus.

O tiek dar jų primirštų, dažnai - ir visai užmirštų.

Taigi šis pokario partizanų dainų rinkinys tegul primena mano vaikystės balsinguosius Leipalingio apylinkių (Lazdijų r.) - Vilkininkų, Varnėnų, Taikūnų ir kitų aplinkinių kaimų -dainininkus, iš kurių vis pasiklausydamas išmokau šių dainų. Iš jų didžių krūtinių tais sunkiais ir žiauriais pokario metais besiliejusios melodijos ir šiandien skamba mano širdyje.

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)