PALAIMINTOJI EDITA ŠTEIN
JOS MISIJA BAŽNYČIAI
Barbara Albrecht
Edita Štein - žydų prekybininko Zigfrido ir jo žmonos Augustos vienuoliktasis vaikas. Jos gyvenimo kelias prasideda per didžiausią žydų šventę -Jom Kipurą. Tai susitaikinimo šventė, kuri 1891 m. pasitaikė spalio 12-ąją -jos gimimo dieną. Tuomet šis sutapimas negalėjo būti laikomas kuo nors kitu kaip atsitiktinumu. Šios žydų maldos ir atgailos dienos turinys - atsilyginimas už asmenines bei visos tautos nuodėmes ir mirusiųjų prisiminimas -veikiau atrodo kaip Editos Štein pradžios ir pabaigos paslaptinga sankaba.
Jom Kipuras prasideda ilgiausiomis ir reikšmingiausiomis vakarinėmis apeigomis. Žydai šią šventę švenčia maldos namuose, pilnuose degančių žvakių. Jie apsigaubę savo laidojimo marškomis. Per pamaldas, kurios trunka iki vėlyvos nakties, daromi asmeniniai pasižadėjimai, teikiami prašymai Dievui, kad Jis atleistų tai, ko per metus nesilaikyta ir kas neištesėta. Maldaujantis leitmotyvas visos Jom Kipuro šventės, kurią Edita dar po savo krikšto su savo senute motina kartu švęsdavo, skamba taip: Teranda atleidimą visa Izraelio bendruomenė! Būk pašlovintas, mūsų Dieve, amžinasis pasaulio Valdove, kuris leidai mums gyventi, kuris leidai mums ištverti, kuris mus į šiuos laikus įkurdinai!
Po vigilijos pamaldų visą dieną tęsiasi maldos be pertrūkio, o kartu ir absoliutus pasninkas. Tai diena, kuri reikalauja konkretaus susitaikinimo su Dievu ir vienas su kitu, vidinis šturmavimas Dievo gailestingumo ir šlovinimas begalinės Jo didybės. Tų maldų kiekvienas žodis turi savo istoriją, kuri suvirpa kiekviename melodijos tone dar prieš mūsų akis apie kančias ir viltis, kuri gyva kiekviename žodyje ir tone, ta istorija, kuri yra tūkstantmečių istorija, mūsų apsunkusi širdis, mūsų visa viltis!
Diena būna įtempta. Bet prieš užverčiant dienos Torą [Penkiaknygė -penkios pirmosios Senojo Testamento knygos], tikintieji yra giliai pasinėrę Jom Kipuro šventės sraute: Kuris kiekvieną padaro nei daugiau, nei mažiau kaip bendros mūšos banga, banguojančia iki visiško savimaršumo, visiško nesidomejimo savimi, kol atsidavime Dievui <...> esi kaip išlietas vanduo ir tiktai kartu meldiesi. Šios šventės tematiką ir įkarštį Edita nuo pat vaikystės buvo įsikalusi į galvą. Bet vėliau ji buvo auklėjama gana liberaliai, 1911-1921 m. pagarsėjo net kaip ateiste, tad visai nebesimeldė.
Edita buvo vos pusantrų metų, kai mirė jos tėvas. Keturi iš jos brolių ir seserų, jai dar negimus, irgi buvo mirę, taigi Edita užaugo septynių vaikų būryje. Kaip mažiausia, ji šliejosi prie motinos, kuri, tapusi našle, perėmė savo vyro verslą ir Editai buvo pareigingos, tvirtos moters bei motinos pavyzdys. (Čia reikėtų priminti, kad 1938-1939 m. du vaikai iš jų šeimos dar galėjo išvykti į JAV Penki likusieji, taip pat katalike tapusi jos sesuo Roza, kartu su savo šeimomis buvo sunaikinti įvairiose koncentracijos stovyklose.)
Po 1911 m. abitūros, Edita pradėjo studijuoti filosofiją, psichologiją, istoriją ir germanistiką - pradžioje Breslaujoje, vėliau Getingene. Pirmojo pasaulinio karo metais (1915 m.) ji savanoriškai dirbo Raudonojo kryžiaus užkrečiamųjų ligų ligoninėje Merenėje. Šis sumanymas buvo išdava jos nepaprastai intensyvaus domėjimosi karo įvykiais bei kitais politiniais klausimais.
1916 m. Friburge, pas prof. E. Huserlį, ji parašė daktaro disertaciją tema „Įsijautimo problema“ (Zum Problem der Einfühlung). Didžiojo filosofo, fenomenologinės mokyklos įsteigėjo skatinamų draugų ir mokinių būryje Edita taip išsiskyrė, kad profesorius pakvietė ją pasilikti jo asistente. Tai buvo nepaprasta užduotis tų laikų moteriai, nes neseniai buvo iškovota teisė ir galimybė moterims studijuoti aukštojoje mokykloje ir ją baigti. Suprantama, nors jos dideli filosofiniai ir pedagoginiai gabumai buvo pripažinti, habilitacija [mokslo darbas, kurį parašiusysis įgyja teisę dėstyti aukštojoje mokykloje] Editai nebuvo galima. Vokiečių universitetuose susidaręs vyriškasis pasaulis dar nebuvo pribrendęs lygiaverčiam moterų bendravimui. Tačiau pati Edita Štein dėl tokios ar kitokios nuviliančios patirties (ir su savo „meisteriu“ Huserliu) nė su vienu nesipyko, neprieštaravo ir nenusiminė. Tam ji buvo pribrendusi. 1919 11 22 viename laiške ji rašo: Man visas tas reikalas atrodo juokingai, <...> aš tam neteikiu tiek daug svarbos, lyg tai būtų reikšminga, vienokią ar kitokią vietą aš užimsiu. Taip gali jaustis tik toks žmogus, kuris savo vidine kultūra yra aukščiau už bet kokią situaciją ir kuriam rūpi svarbesni dalykai negu karjeros ar padėčių rangai - nuostabi savitvarda, nepraradusi aktualumo ir šių dienų Bažnyčiai!
Fenomenologės misija. Nors dauguma krikščionių žino, kaip Edita Štein mirė, bet kaip ji gyveno - nelabai. Esu tos nuomonės, kad filosofė Edita Štein gali daug svarbaus pasakyti šiandieninei ir ateities Bažnyčiai. Tai apskritai filosofinio teologijos pagrindo reikšmės misija, ypač filosofinio bei teologinio etikos tyrinėjimo misija. Ar tai būtų ribinių situacijų sritis, gamtos ar amžinybės sritis, ar apreiškimo, - kiekvienu atveju kalbama apie tiesą. Prof. Huserlio fenomenologinė mokykla, mūsų amžiaus pradžioje patraukusi jaunus žydų mąstytojus (M. Šėleris, a. Reinachas, d. von Hildebrandas, H. Konrad-Martius, Edita Štein ir daugelis kitų), buvo radikalus atsisakymas kantiško ir neokantiško kritinio idealizmo štampo. Čia buvo įžiūrima scholastika, nes žvilgsnis nuo subjekto nukrypo į daiktus: atrodė vėl grįžta pažinimas, kai daiktams paliekami savi dėsniai, o ne laikomasi kriticizmo - nurodymo, primetančio daiktams savo dėsnius.
Nuo sukimosi apie aš - subjektą atsigręžta į pačius daiktus, išvis į objektyvią tikrovę! Fenomenams (ir būtent kiekvienam) blaiviai, dalykiškai, betarpiškai arba be išankstinio nusistatymo ir akidangčių mėginti sutelkti dėmesį į juos įsijaučiant - tai svarbiausia. Tiesai nieko negalima nei perdėti, praleisti, perdažyti, nei sutrumpinti (kaip šiandien dažnai praktikuojama Bažnyčioje ir pasaulyje). Fenomenologai tai pabandė konkrečiai praktikuodami intelektualų ištikimumą, kurio šiandien taip pasigendame. Kas fenomenologus vienijo? Pasak H. Konrad-Martiaus, tai objektyvaus tyrumo etika, grynai dvasinio pasirengimo ir dalykiško atsidavimo realumas, kurių nebegalima varžyti.
Dėl tokios laikysenos beveik visi fenomenologai yra pasiekę kataliko žmogaus habitą [laikyseną]. Bet tai nėra (kaip rašė prof. Peteris Viustas trumpame laikraščio pranešime apie Editos Štein įvilktuves Kiolno Karmelyje 1934 04 15) žmogaus habitas, kuris atitiktų amžinos reikšmingiausių dalykų priemonės pažinimą.
Studijų metais (1913-1915) Getingene Edita Štein susipažino su Maksu Šėleriu. Šis fenomenologinės mokyklos filosofas tada buvo kupinas katalikiškų idėjų ir ką tik atėjęs į Katalikų Bažnyčią. Savo atsiminimuose Edita rašo: Tai buvo pirmas susidūrimas su man visai nepažįstamu pasauliu. Dar jis manęs nevedė prie tikėjimo, bet atvėrė fenomenų sritį, pro kurią negalėjau praeiti. Ne veltui mums buvo kalama į galvą, kad visus dalykus turime svarstyti be prietarų. Racionalistinių prietarų užtvaros, - tarp kurių buvau užaugusi, to nežinodama, - sugriuvo ir staiga prieš mane iškilo tikėjimo pasaulis. Jame gyveno žmonės, su kuriais kasdien bendravau, į kuriuos su pasitikėjimu žiūrėjau. Apie tai buvo verta bent kiek atidžiau pamąstyti.
Su kitu „fenomenu“ Edita Štein susitiko 1916 m. Ji pasakoja, kaip su dr. Adolfo Reinacho seserimi Paulina Reinach vaikštinėjo po Frankfurto miestą, kuris iš Gėtės minčių bei prisiminimų buvo man pažįstamas. Bet įspūdį padarė kiti dalykai, o ne Riomerbergas ir Hiršgrabenas. Keletui minučių užsukome į katedrą, ir mums pagarbiai, ramiai mąstant, turginiu krepšiu nešina vidun įėjo moteris ir atsiklaupė suole trumpai maldai. Man tai buvo kažkas visai nauja. Į sinagogas ir protestantų bažnyčias, kurias kartais aplankydavau, žmonės ateina tik į pamaldas. O čia kažkas atėjo tarp darbo dienos reikalų į tuščią bažnyčią tarsi bičiuliškam pokalbiui. To niekada negalėjau pamiršti.
Tikinčio kataliko mąstytojo ir paprastos bažnyčioje matytos moters faktas, taigi fenomenas krikščionių, suvokusių vertybės sritį, kuri iki tolei Editai buvo uždara, bet kuri iš šitų žmonių jai itin stipriai spinduliavo, taip sujaudino ir sukrėtė ją - kad vien tai leido „ateistei“ 1916 m. savo filosofinės disertacijos „Įsijautimo problema“ pabaigoje pasakyti:
Kadangi vertybės patirtis yra pagrįsta nuosava vertybe, tai per įsijautimu įgytas vertybes atsiveria žvilgsnis ir į savo asmens nepažintą vertybę. Kai įsijausdami susiduriame su uždaromis vertybės sritimis, sužinome nuosavą trūkumą ar menkavertiškumą. <...> Yra buvę žmonią, kurie per staigą savo asmens pasikeitimą manėsi patyrę Dievo malonės veikimą. <...> Ar čia yra tikra patirtis - kas tai nuspręs? Betgi atsakymus į pateiktus klausimus aš palieku tolesniems tyrinėjimams, o čia tenkinuosi „non liquet“ [neišaiškinta].
Filosofija Editai Štein buvo galutinės tiesos buvimo ieškojimas, nes kai kuriuose fenomenuose tiesa stodavo ant kelio ir norėdavo sukelti neatidėliojamą nusistatymą. Ir Edita Štein pasiduodavo tam iššūkiui. Nors ir teko nueiti dar ilgą varginamą kelią, tačiau ji buvo budri ir atsivėrusi, ieškojo fenomenuose esančios paslėptos, objektyvios tiesos. Vėliau, ryšium su savo mokytojo prof. E. Huserlio mirtimi, apie tuos dalykus ji taip pasakė: Kas ieško tiesos - ieško Dievo - ar jam dabar aišku, ar ne.
Konvertitės misija. Edita Štein dvejus metus buvo asistente Friburge pas savo profesorių Huserlį. Tuo metu, 1917 m., kario mirtis ištiko Getingeno privatdocentą, jos bičiulį Adolfą Reinachą. Editai buvo pavesta sutvarkyti jo mokslinį palikimą. Pirmasis susitikimas su žuvusiojo žmona buvo jai nejaukus. Būdama ateiste, ji nežinojo, kaip ją paguosti. Tačiau, ką pajuto tada pati Edita, labai ją sukrėtė. Ji sutiko jauną našlę, kuri ne tik vaizdavo, bet ir iš tiesų - gavo paguodos ir jėgų iš gyvo tikėjimo į nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų Kristų.
Edita nustebo. Šio fenomeno klausimas siejosi su ankstesniais pastebėjimais ir nuo šiol nedavė Editai ramybės. Vėliau ji savo priorei [vyresniajai] prisipažino:
Tai buvo pirmasis mano susitikimas su kryžiumi ir dieviškąja jėga, kuri dalijama jo nešėjams. Aš pirmą kartą akivaizdžiai prieš save pamačiau iš Išganytojo kančios, Jo mirties geluonio pergalėje gimusią Bažnyčią. Tai buvo akimirka, kurioje sugriuvo mano netikėjimas, nublanko judaizmas ir suspindėjo Kristus: Kristus Kryžiaus paslaptyje.
Edita pradėjo skaityti Senąjį Testamentą. Mano širdis ištikima, Dieve, mano širdis ištikima (Ps 108). Tokia savo laikysena Edita pasiekė malonės paslapties vartus. Dievo skirtu laiku ir pagal Jo planą tie vartai jai buvo atverti. Vėliau ji savo išpažinimą taip aprašė:
Kas nebuvo mano planuota, buvo Dievo planuose. Ir juo dažniau man tai atsitinka, tuo gyvesnis darosi mano gyvenimo įsitikinimas, kad tai - Dievo numatyta, ne atsitiktinumas, kad visas mano gyvenimas iki smulkmenų yra nužymėtas dieviškosios Apvaizdos plane ir prieš visa matančias Dievo akis prasmingai atbaigtas.
Vieną vakarą, trumpų atostogų pas bičiulę Hedvigą Konrad-Martius metu, Edita pasiėmė iš lentynos paskaityti knygą. Tai buvo didžiosios Teresės Avilietės autobiografija, knyga, kurią Edita tą pačią dieną perskaitė. Pabaigusi ji žinojo: Tai yra tiesa!
Katalikų katekizmo ir Šoto [vokiečių katalikų maldaknygė su kiekvienai dienai skirtomis maldomis ir mintimis] įsigijimas, intensyvus šių dalykų studijavimas, prašymas priimti į Katalikų Bažnyčią, krikštas per Naujuosius 1922 metus - visa tai buvo nesulaikomas atsidavimas pažintajai tiesai asmeninio
Dievo bei Žmogumi tapusio, nukryžiuoto ir prisikėlusio Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus. Kartu Jame ji pažino Jo paslaptingo kūno - Bažnyčios Galvą. Krikštas Editai buvo griežčiausios atsakomybės: Taip tikėjimo pagrindų pilnatvei. Tai buvo gyvybingai svarbus atsidavimas Tiesai, kaip laisviausias laisvės veiksmas. Tuomet, žinoma, Bažnyčia dar tik parodė savo profilį. O šiandien? Ar gali dar ieškantieji Bažnyčią pažinti kaip Jėzaus Kristaus Evangelijos Tiesos saugotoją ir liudytoją?
Ir dar keli žodžiai ryšium su tuo. K. Raneris (Karl Rahner) kartą kėlė rimtą klausimą: ar mes, šiandieninės Bažnyčios nariai, dar iš viso vertiname tiesą, ar ji mums tik „laužo“ verta? Editai Štein pažintoji tikėjimo Tiesa ne šiek tiek atsiėjo, bet brangiai kainavo: visų pirma gili kančia būti motinos ir brolių, seserų nesuprastai. Šis Editos žingsnis jiems atrodė žydų tikėjimo išdavimas ir atsiskyrimas nuo savo tautos - ir dar tokiu metu, kai iki 1933 m. žydai Vokietijoje buvo vis labiau nekenčiami. Edita turėjo tas aimanas ir kaltinimus priimti, niekada neatsisakė jų išklausyti ir būti su saviškiais maloni.
Kartą pažinusi tiesą, - tai buvo patogu ar ne, - ji turėjo ja sekti. Tai buvo Tiesa To, kuris su dievišku reiklumu pasakė: Aš esu Tiesa (Jn 14, 6), ir kas tik brangina tiesą, klauso mano balso (Jn 18, 37). Edita Jo kvietimą išgirdo. Vos pradėjusi savo gyvenimo kelią Katalikų Bažnyčioje, ji nuo pirmos akimirkos suprato Jėzaus Kristaus kvietimą asmeniškai sekti Juo po kryžiumi. Į tą kvietimą ji atsakė nedvejodama ir negaišuodama savuoju: Taip.
Man atrodo, kad šiandieną Editos Štein kelias į Bažnyčią mums turi dar kitą misiją. Ji susitiko ne tik savo meto tikinčiuosius žmones, bet ją palietė ir Gyvosios Dievo Dvasios spindulys per šv. Teresės Avilietės autobiografiją, parašytą prieš 400 metų. Šios moters, gyvenusios prieš kelis šimtmečius, nepaperkama ataskaita apie asmenišką Dievo patyrimą, jos klusnumas radikaliam Jėzaus sekimo kvietimui, jos meilė Bažnyčiai - visa tai šviežiai ir neišeikvojamai uždegė XX a. Tiesos ieškančią sielą.
Gyvenimas užsidega nuo gyvenimo, šviesa nuo šviesos. Tokiu faktu pasirodo nuostabus Dievo Dvasios veikimas, suvienijantis ir susiejantis laikus bei erdves, šventųjų bendruomenę bei žemę, pirmame, kaip ir šešioliktame bei dvidešimtajame amžiuje taip pat kviečiantis sekti Jėzumi Kristumi Jo Bažnyčioje, ir šiandien, kaip anuomet bei kiekvienu metu, Bažnyčia Tradicijoje gali gyvai įsiliepsnoti.
Edita Štein konkrečią tikėjimo Tiesą pažino per Teresę Avilietę - gyvą Dievo įrankį iš šventųjų bendruomenės. Per ją Edita taip pat patyrė, kaip kartą yra pasakęs Anri de Lubakas: Bažnyčios šventieji niekada nesensta. Visų tų patyrimų išdava Editai buvo pažinimas: Mūsų palaimingas poveikis kitiems trunka tolei, kolei mes nė colio nesitraukiame nuo tikrojo mūsų tikėjimo pagrindo.
(Bus daugiau)
